Keletas metodologinių požiūrių į politinių partijų tyrimus

Tatyana Kuznecova

Santrauka


Straipsnyje analizuojami įvairūs (sociologinis, institucionalistinis, struktūrinis - funkcinis) sociologų ir istorikų požiūriai į politinių partijų tyrimus ir pateikiamas sisteminis individualizuotas politinių partijų tyrimas.

Esminiai žodžiai: metodologinis požiūris, politinė sistema, politinė partija, sociologinis požiūris, institucionalistinis, struktūrinis-funkcinis požiūris, sisteminis-individualizuotas požiūris.

Santrauka

Straipsnyje analizuojami įvairūs (sociologinis, institucionalistinis, struktūrinis-funkcinis, kontroversinis-sisteminis) sociologų ir politologų požiūriai į politinių partijų tyrimus ir pateikiamas sisteminis individualizuotas politinių partijų tyrimas. Vadovaujantis sociologiniu požiūriu politiniai reiškiniai aiškinami kaip socialiniai procesai, t. y. kaip socialinių grupių, kurių interesus išreiškia tam tikros partijos, egzistavimas. Šiuo atveju politinė partija tėra tik tarpininkas, o priežastinis politikos aiškinimas sumenkinamas iki visuomenėje vykstančių socialinių konfliktų fiksavimo. Laikantis institucionalistinio požiūrio pabrėžiama fono politinėms kovoms sukuriančių vyriausybinių ir teisminių institucijų svarba.

Kontroversinis (konkuruojantis) požiūris yra institucionalistinio požiūrio atmaina. Pirma, vadovaujantis šiuo požiūriu pabrėžiama potenciali partijų, kaip savo tikslus turinčių ir jų siekiančių istorinio proceso subjektų, nepriklausomybė. Antra, orientuojamasi į partijų tarpusavio santykių, jų kokybinių charakteristikų tyrinėjimus, kuriais nustatomos galimos šių santykių konfigūracijos, nulemiančios politinių partijų sistemų įvaizdį. Jei vadovaujamasi sisteminiu požiūriu, tyrimo objektas laikomas holistiška, kokybiškai integrali ir santykinai stabili visuma, patirianti nuolatines įvairaus pobūdžio ir lygmens sąveikas.

Autorės požiūriu, visuomenė, pirma, yra daugiaplanė ir daugiasluoksnė fizinių ir protinių sąveikų sistema. Antra, tai yra integrali visuma, grindžiama ją sudarančių elementų ir jų ryšių įvairove. Trečia, tai yra kokybiškai apibrėžtas, santykinai stabilus (uždaras) ir atviras reiškinys. 

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2016.12


Visas tekstas:

PDF (English)