Lietuvos Respublikos institucijų perkėlimas į Vilnių 1939– 1940 metais: planai ir jų įgyvendinimas

Vitalija Stravinskienė

Santrauka


Straipsnyje analizuojama Lietuvos valstybinių institucijų perkėlimo iš Kauno į Vilnių akcija 1939–1940 m., atskleidžiama Lietuvos valdžios pozicija dėl institucijų perkėlimo į Vilnių, perkėlimo mechanizmas, pasiekti rezultatai, t. y. kokios institucijos persikėlė į Vilnių, aptariama statistinė akcijos išraiška ir poveikis Vilniaus etninei padėčiai.

Esminiai žodžiai: institucijų perkėlimo akcija, Vilnius, lietuviai, lenkai.

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos valstybinių institucijų perkėlimo iš Kauno į Vilnių 1939 – 1940 m. procesas, analizuojama Lietuvos valdžios pozicija tuo klausimu, perkėlimo mechanizmas, aptariami perkėlimo akcijos rezultatai.

Remiantis archyvine ir istoriografine medžiaga teigiama, kad Lietuvos valdžios pozicijai dėl valstybinių institucijų perkėlimo į Vilnių turėjo įtakos keli veiksniai: 1) Vakarų valstybių neigiama pozicija dėl Lietuvos sostinės perkėlimo iš Kauno į Vilnių, nurodant, kad Vilniaus priklausomybės klausimas – ateities sprendimų reikalas; 2) nepalanki Lietuvos ūkinė ir socialinė padėtis; 3) Vilniaus padėties išskirtinumas. Tačiau Lietuvos vyriausybės sprendimu valstybinės institucijos laipsniškai buvo perkeliamos į Vilnių pradedant nuo viešajai tvarkai, saugumui, socialinei padėčiai stabilizuoti būtinų struktūrų (policijos, saugumo, ūkio organizacijos) ir baigiant mokslo bei švietimo įstaigomis. Tuo pat metu buvo įgyvendinama ir tų institucijų darbuotojų perkėlimo praktika.

Nagrinėtas procesas paveikė Vilniaus miesto etninę demografinę struktūrą ir tarpetninius lietuvių ir lenkų santykius. Buvo planuojama į miestą nukreipti apie 12 tūkst. tarnautojų, kurie kartu su šeimų nariais (apie 35 tūkst. asmenų) būtų labai padidinę lietuvių skaičių mieste. Tačiau šie planai nevirto realybe. Perkėlimo akcijos statistinė išraiška atrodė taip: nukreiptų į tarnybas, atvykusių studijuoti ar gyventi į Vilnių buvo apie 12 tūkst. lietuvių. Pridėjus Vilniaus lietuvių bendruomenės narius, lietuvius pabėgėlius, 1940 m. vasarą Vilniuje gyveno apie 18 tūkst. lietuvių. To meto Vilniaus miesto gyventojų buvo apie 200 tūkst. (neskaičiuojant karo pabėgėlių). Stereotipais paremtas mąstymas veikė tarpetninius lietuvių ir lenkų santykius. Tiek vieni, tiek kiti neturėjo objektyvios informacijos apie gyvenimą Lietuvoje ir Vilniaus mieste, abi pusės laikėsi izoliacinės pozicijos, daugiausia bendravo tik savo bendruomenėse. Todėl prie Vilniuje egzistavusių žydų, lenkų, rusų, baltarusių pasaulių atsirado dar vienas – atvykusių lietuvių – pasaulis.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2017.20


Visas tekstas:

PDF (English)