„Istorija“. Mokslo darbai. 64 tomas
Vytautas ŠERNAS. Šeštokai XX amžiuje: kraštas ir žmonės
Spausdinti

Uzdila, Juozas Vytautas. Šeštokai XX amžiuje: kraštas ir žmonės. Vilnius: VPU leidykla, 2005, 314 p.


Pasitinkant Lietuvos tūkstantmetį (2009), pastebimai suaktyvėjo lokalinės istorijos tyrinėjimai. Tiesiog viena po kitos knygynų lentynose rikiuojamos monografijos, skirtos valsčiams. Tęsiama jau prieš kelis dešimtmečius pradėta kraštotyros ir etnografinių ekspedicijų tradicija – surinkti kultūros paveldą, jį užrašyti ir, parengus straipsnių rinkinį, išleisti. Taip pasirodė knygos, skirtos Merkinei, Kudirkos Naumiesčiui, Dieveniškėms, Kernavei... Šiandien ant stalo guldomos didžiulės „Versmės“ leidyklos išleistos knygos, skirtos „Žiobiškiui“, „Raguvai“, „Širvintoms“, „Obeliams“ ir daugybei kitų valsčių. Iš tyrinėtojų akiračio neturi pradingti ir tos knygos, kurių parengimą ir išleidimą inicijuoja pavieniai autoriai entuziastai. Ir nebūtinai jie istorikai, o ir kitų mokslo bei kūrybos sričių atstovai – tai žurnalistai, lituanistai, pedagogai, muziejininkai… Man pačiam teko parengti kolektyvinę monografiją „Daugyvenės kraštas“ 1998 m. (išleido VDU leidykla, 631 p.). Todėl gerai pažįstami iniciatyvaus autoriaus, atėjusio iš pedagogikos barų į lokalinę istoriją, rūpesčiai. Mokslinės monografijos „Šeštokai XX amžiuje: kraštas ir žmonės“ autorius prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila stebina dideliu darbštumu, drąsa ir gebėjimu pradėtą kūrybinį darbą užbaigti produktyviai. Jo gimtiesiems Šeštokams paskirtos net trys mokslinės monografijos. Pirmąją „Sunkūs ir viltingi metai“, skirtą sovietinei ir vokiečių okupacijai, svetimtaučių terorui ir rezistentų pasipriešinimui 1944–1952 metais, išleido „Lietuvos mokslo“ leidykla (1 leidimas 2003, 2 – 2004 m.), o antrąją mokslinę monografiją – VPU leidykla.

Kokie šios monografijos privalumai?

Būdingiausias monografijos bruožas – paisoma mokslinių kriterijų, keliamų tokiems tyrimams: aiškiai nusakytas tyrimo tikslas ir suformuluoti uždaviniai, aptartos metodologinės nuostatos ir tyrimo metodai, nurodyti faktų šaltiniai, surašyta literatūra, tekste išskiriamos liudytojų pavardės, jų pasakojimo laikas ir vieta. Knyga, kaip dera mokslinių monografijų žanrui, pagal griežtą logiką struktūruota: pratarmė, įvadas, penki skyriai, baigos pastebėjimai, reziumė anglų kalba ir literatūra. Skaitytojui patogu atvertus knygą pirmiausia matyti jos turinį lietuvių ir anglų kalbomis. Monografijos tekstas gausiai iliustruojamas: čia ir žemėlapiai, ir kaimų schemos, ir nuotraukos. Visa ši iliustracinė medžiaga pateikiama deramoje teksto vietoje, tai rodo autoriaus, maketuotojo ir redaktoriaus kruopštų darbą. Tik kai kurios nuotraukos, kaip liudija jų atspaudai, galėjo būti geriau retušuotos.

Antras monografijos bruožas – tai vientisas mokslinis tekstas. Kad ir ką rašytų ar kalbėtų pasakotojai, autorius jų liudijimus papildo ir praplečia. Jis leidžia skaitytojui išklausyti, ką apie tą patį istorinį įvykį kalba žmonės iš Šeštokų miestelio, Delnickų, Delnicos, Jukneliškės, Išlandžių kaimų, o jau paskui pateikia interpretacinę versiją. Skaitytojas atsiduria tarsi svarstymų epicentre ir iš čia žvelgia į praeitį, ieškodamas, kas joje įdomu ir turi išliekamosios vertės. Jei skaitytojas iš Šeštokų krašto, tai jis pats gali tą patirtį papildyti, tarsi pasijusti kritiškai mąstančiu ir vertinančiu bendraautoriumi. Monografijoje akivaizdi gyvų liudijimų persvara, nors joje gana plačiai panaudoti archyviniai faktai – tai dvaro žemės išdalijimas sklypais, tų sklypų pirkimo aktai, parapijos steigimo dokumentai, bažnyčios pašventinimo aprašymas, dekretų ir įsakymų kopijos. Autoriui svarbiau yra surinkti iš Šeštokų krašto kilusių žmonių, kol jie su mumis, pasakojimus, patį unikaliausią ir autentiškiausią paliudijimą. Kaip tai svarbu, liudija pats knygos tekstas: liudytojų Ch. Kibarskio, E. Viskantos jau nėra tarp gyvųjų. Tiesa, įdomūs ne tik į mokslo vieškelį pasukusių žmonių, bet ir gyvenančių vietoje, nemokytų ar mažiau mokytų pasakojimai – visų tų miestelio amatininkų, kaimo žemdirbių, moterėlių pribuvėjų… Vis dėlto tokie žodžio meistrai kaip L. Tolstojaus „Karo ir taikos“ vertėjas E. Viskanta tarp pasakotojų labiausiai išskirtini. E. Viskantos memuarai – savotiški šedevrai. Skaitant liudytojų Jono Patacko, Jurgio Slavėno, Algimanto Zajankausko, Stasio Ratkevičiaus, A. Bujausko pasakojimus, šauna į galvą mintis, kodėl nėra įdomių pasakotojų iš Kirsnelės, Delnicos, Naujosios Kirsnos ar Ulanavo kaimų. Iš tiesų tokių neatsirado ar autorius nesugebėjo jų rasti?

Dar vienas, jau trečias šios monografijos privalumas – lokalinės istorijos tyrimas praturtintas kitų mokslų – archeologijos, etnografijos, etnologijos, sociologijos, demografijos, kaimo medicinos, liaudies pedagogikos – patyrimu. Beje, tai tinkamai argumentuoja knygos stilistinė įvairovė: mokslinius svarstymus gražiai palydi beletristiniai ar publicistiniai blyksniai. Visus juos aprėpia ir įrėmina knygos autoriaus mintis, jo analitiniai gebėjimai ir plačių mokslinių kontekstų pajauta. Todėl esu linkęs teigti, kad į istoriją atėjęs iš kitos srities, iš filosofijos ir edukologijos, autorius savaip praplečia jos horizontą, tiesiogiai ar netiesiogiai ragina atsisakyti kategoriškų vertinimų ir stereotipinių interpretacijų.

Ir pagaliau ketvirtas privalumas – tai autoriaus aiškiai pabrėžiamas ir tekste pateikiamas fenomenologinis metodas, panaudotas tiriant lokalinę istoriją. Praeitis pirmiausia gyvena žmonių sąmonėje. Sąmonės vaizdas paliudija, kad istoriniai įvykiai ir faktai buvo suvokti nevienareikšmiškai, ir objektyvi tiesa vertinama subjektyviai. Tą patį įvykį dvi akys vis savaip pamato, o dvi ausys skirtingai išgirsta. Todėl autorius, kur gali, įvykį aprašo iš kelių pasakotojų pozicijų, neskuba suformuluoti galutinę išvadą. Žinoma, jis daug ką palieka kaip atvirą klausimą – vargu ar kas gali žinoti, kaip iš tiesų buvo. Klausimai, nutylėjimai, o kartais spėliojimai savaip aktyvina skaitytoją – jis tai tikrai negali būti abejingas.

Beveik dešimtį metų trukęs prof. J. V. Uzdilos darbas tikrai prasmingas ir jo rezultatas gražus – nuo šiolei Šeštokai turės savo istoriją.