„Istorija“. Mokslo darbai. 64 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Bestseleris Rusijos istorijos tema
Spausdinti

Kniūraitė, Vida. Imperija žlugo. Kas kaltas ir ką daryti? Interpretacinė psiaudoistorinės rusų literatūros analizė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, 249 p.


Docentė daktarė Vida Kniūraitė Respublikos istorikų visuomenei pateikė išsamų veikalą, kuriame analizuojama naujausioji rusų autorių pseudoistorinė literatūra. Autorė visų Rusijos praeities istorinio proceso problemų vienoje knygoje negalėjo aprašyti, bet išanalizavo pačias ryškiausias, pačias netikėčiausias temas, labiausiai prieštaraujančias nusistovėjusiems istoriografijoje teiginiams. Be to, parašė taip vaizdingai, kad skaitai ir negali atsitraukti nuo teksto, lauki, kada „išlįs“ dar negirdėtos, dar naujesnės, dar labiau netikėtos ir intriguojančios išvados, prielaidos, mintys.

Knygoje analizuojama posovietinių autorių darbai, liečiantys naujausias slavų senovės interpretacijas nuo jų atsiradimo iki Rusios valstybingumo susikūrimo, slavų pagoniškojo tikėjimo klausimai. Visiškai kitaip negu iki šiol interpretuojamas Rusios mongoliškasis periodas. Netikėtai neigiamai vertinamas imperatoriaus Petro I valdymas. Pateikiamos visai kitokios, negu buvo teigiama ankstesnėje istoriografijoje, dekabristų judėjimo priežastys. XX a. prasidėjęs visiškai kitaip, negu buvo teigiama rusų ikisovietinėje ir sovietinėje istoriografijoje. Aptariami abu XX a. vykę karai, kuriuose dalyvavo Rusija. Sovietinės valstybės susidarymo problemos. Daug naujų ir netikėtų faktų iš J. Stalino bei kitų sovietinių vadovų veiklos ir jų gyvenimo. Žodžiu, V. Kniūraitė savo knygoje pateikė labai gausių bei naujų rusų autorių istoriografijoje pastaruoju metu keliamų problemų, kurios pajungtos pagrindinei, per visą knygą einančiai minčiai – kodėl XX a. net du kartus žlugo didžiulė imperinė valstybė, kas dėl to kaltas ir ką toliau reikėtų daryti? Tiksliau, kaip tas problemas sprendžia naujausioji rusų istoriografija, atstovaujama filosofų, fizikų, istorikų, kariškių, literatų ir kitų publicistų, siekiančių populiarinti Rusijos istoriją skaitančioje visuomenėje, jos didingą praeitį, stiprinti rusiškąjį šovinistinį patriotizmą, skatinti naujos imperijos atkūrimo galimybes, kartu nevengiant ir savo asmens populiarinimo. Ir tam klausimui ryškiau atskleisti autorė atskirame skyriuje palyginti daug vietos skyrė trims daugiausiai ta tematika rašiusiems, ryškiausiems šiuolaikiniams istorikams, mokslininkams ir publicistams Olegui Platonovui, Jurijui Kozenkovui ir Igoriui Buničiui. Greta įvairių imperijos žlugimo priežasčių šie autoriai kaltina visus, kas „nesirūpino rusų idėjos įgyvendinimu“ (p. 216), ypač užsienio valstybes, kurios pasauliniu mastu norėjo kenkti Rusijai, tačiau kaip pagrindinius konkrečius kaltininkus įvardija tarptautinį sionizmą, t. y. žydus ir masonus. Tai dėl jų kaltės du kartus per XX amžių žlugo Rusijos imperija. Kaltindami nebūtais nusikaltimais žydus autoriai nusišneka tiek, jog tvirtina, kad Rusijai labai svetimas buvo „žydų bardas“ V. Visockis, nesukūręs nė vienos šviesios dainos apie Rusiją. Jo dainos estetiškai „įrėminusios“ nuopuolį (p. 45).

Nepateikiant nė vieno ryškesnio fakto, masonai kaltinami griovę Rusiją nuo pat jų ložių atsiradimo iki sovietinės imperijos žlugimo ir šių dienų. Pavyzdžiui, jie kalti, kad Rusija liko be sąjungininkų kare su Japonija1904 m., kai D. Britanija palaikė Japoniją, o Prancūzija, Rusijos sąjungininkė, ėmėsi dviprasmės politikos. Masonai esą sudarė Rusijos laikinąją vyriausybę po 1917 m. perversmo. Per keletą jų buvimo valdžioje mėnesių buvo sunaikinta Rusijos armija, valstybės saugumo struktūros, policija ir žvalgyba, sugriautas valdymo aparatas, ministerijų ir gubernijų valdymo sistema. Masonai barami ir už tai, kad palaikę ryšius su bolševikais prieš Spalio perversmą. Jie kaltinami palaikę pasauliniu kosmopolitiniu skatinimu baltųjų generolų karinę politinę veiklą Pilietinio karo metais. Visos jų kaltės nesuminėsime, nes jie pseudoistorikų įvardijami kaip kaltininkai, kad XX a. imperija griuvo net du kartus.

Vidinės, pačios imperijos priežastys, jų nuomone, buvo mažiau reikšmingos, antraeilės, pagimdytos pasaulinių priešų veiklos. Ir čia kalčiausi yra rusų bajorai, nes jie XVIII a. protėvių ėmė ieškoti Vakaruose, kadangi savus protėvius laikė nepakankamai garbingais. Jie siekė atsiriboti nuo paprastų žmonių, ir šie juos ėmė laikyti nedraugiškais, svetimais, užsieniečiais. Bajorija į vieną suplakė asmeninius, savo luomo ir valstybės interesus. Tėvynė jiems tapo pajamų ir tarnybos vieta (p. 12). Nesupratusi Rusijos kultūros ir rusų tautos ir inteligentija. Jai irgi imponavo europietiškoji kultūra su jos išsilavinusiu elitu (ten pat).

Paminėsime kai kurių konkrečių problemų interpretaciją. Taip, naujieji Rusijos istorijos „kūrėjai“ pateikė faktus ir išvadą, kad viso pasaulio istorija kilo iš slavų žemių. Jie teigia, kad net Jėzus Kristus pats slavus krikštijo.

Atmesdami sovietinės istoriografijos ir iki jos įsitvirtinusią mintį apie totorių–mongolų antplūdžius ir jų šimtmečius užsitęsusią priespaudą, naujieji istorikai teigia, kad mongolai niekada nekariavo su rusais, kad mongolai ir rusai buvo sudarę sąjungą kovai prieš Vakarų Europos agresiją, o kai kurie autoriai netgi aiškino, kad mongolų niekada nebuvo, o buvo rusai ir rusų valstybė, kuriai mongolai padėjo išsaugoti ir stiprinti slavų valstybingumą. Karai su totoriais–mongolais, plačiai aprašyti ankstesnėje istoriografijoje kaip patriotinis rusų didvyriškumo pavyzdys išsilaisvinimo iš jų jungo kelyje ir atvedęs į Maskvos reikšmės iškilimą, naujųjų istorikų vaizduojamas kaip tuo metu Rusijoje vykęs pilietinis karas.

Iki šiol istoriografijoje imperatorius Petras I buvo vertinamas kaip didžiausias reformatorius. Rusų istorijos peržiūrėtojai ėmėsi įrodinėti, kad viskas, kas priskiriama Petrui I, jau XVII a. buvę Rusijoje. Maskvos valstybė esą buvusi demokratinė Europos valstybė. Demokratiškesnė už Prancūziją ir kitas Europos šalis. Visuomenės ir valdžios ryšys buvo glaudus. Veikė Zemskiniai susirinkimai, kurie garantavo valdžios formavimą, svarstė įstatymus, rinko naują carą. Rusijoje tuo metu jau plėtojosi vidaus rinka, rinkos ekonomika, o Petras I per mokesčius sulaikė buržuazinių santykių stiprėjimą. Nebuvo Petro I laikais jokios apgalvotos ir išmintingos užsienio politikos. Jis žiauriausiomis priemonėmis vertė maskovitus pripažinti Vakarų pranašumą prieš Rusiją. Joks Petro I nuopelnas ir pasiekimai kultūros srityje. Priešingai, jis nemėgo švietimo, nes švietimas ugdo neapykantą vergijai, o caras buvo despotas ir jam buvo reikalingi vergai. Švietime jis ieškojo tik naudos ir jo pertvarkymai kultūros srityje turėjo politinį pobūdį.

Sovietinėje istoriografijoje buvo daug prirašyta apie dekabristus kaip pirmuosius rusų visuomenės pažangos proceso veikėjus. Jais buvo žavimasi. Jie pažadino A. Gerceną ir revoliucinės minties grandinėlė tęsėsi iki pat 1917 m. spalio. Naujieji rusų istorijos kūrėjai teigia, kad Rusijai labai pasisekė, jog dekabristams nieko neišėjo. Dekabristų judėjimas kilęs dėl to, kad kariuomenę buvo paveikęs taikos meto nuobodulys, kuris dažnai žmones paverčia revoliucionieriais, nes jie neturi ką veikti. Taigi iš nuobodulio ir neveikimo kilęs judėjimas negalėjo duoti Rusijai nieko gero.

Revoliucijos ir pilietinio karo XX a. pradžioje Rusija neišvengė. Jų priežasčių naujieji Rusų istorijos interpretatoriai ieško 1861 m. reformoje, kai valstiečiai buvo atleisti iš baudžiavos beveik be žemės. P. Stolypino kampanija sukėlė karo grėsmę kaime. Inteligentija parengė revoliucijos taktiką bei strategiją, jos galvose viešpatavo iškreiptas Rusijos visuomenės modelis. Bolševikai sugebėjo tuo pasinaudoti ir jie laimėjo. Pergalę pasiekė dėl trijų priežasčių. Turėjo labai galingą valstybės įrankį – centralizuotą ir drausmingą 600 tūkstančių narių bolševikų partiją. Antroji priežastis ta, kad bolševikai buvo vienintelė vyriausybė, kuri siekė išlaikyti Rusiją kaip valstybę, todėl ją palaikė dažnai priešiški, bet patriotiškai nusiteikę rusų karininkai ir kita visuomenės dalis. Bijomasi buvo, kad po Pirmojo pasaulinio karo neištiktų Rusijos toks pat likimas, koks ištiko Austrijos–Vengrijos ar Vokietijos imperiją. Bolševikų revoliucija sudarė sąlygas išsaugoti senosios carinės daugianacionalinės valstybės didžiausią teritorijos dalį net 74 metams. Trečia priežastimi autoriai laiko tai, kad revoliucija sudarė sąlygas valstietijai turėti žemės, o jie buvo naujos valdžios valstybės ir armijos branduolys. Valstiečiai bijojo senųjų žemvaldžių dvarininkų ir bajorų sugrįžimo. Ir nors Rusijos valstiečiai buvo per dideli optimistai, jie suteikė bolševikams lemiamą pranašumą pilietiniame 1918–1920 m. kare.

Sovietmečio istorinį periodą analizuodami naujieji Rusijos istoriografijos „kūrėjai“ pagrindinį dėmesį skiria komunistų partijos ir valstybės vadovams J. Stalinui, L. Berijai, M. Tuchačevskiui ir visai eilei kitų. Pateikiami visai nauji iki šiol negirdėti faktai ir išvados. Pavyzdžiui, kad įžymus karo vadas M. Tuchačevskis rengė sąmokslą ir ruošėsi bombarduoti Kremlių, ar panašūs. J. Buničius daro išvadą, kad priešinimasis J. Stalinui ir jo politikai prieškario metais buvęs masinis, nors ir nelabai matomas „per granitinį teroro presą“ (p. 173). Brendo nematyta socialinė ir politinė krizė, kurią numalšinti buvo galima tik globaliniu karu. Ta krizė ypač aštriai reiškėsi karo pradžioje, lėmė jo eigą ir galėjo nulemti karo pabaigą, jei A. Hitleris nebūtų taip labai nuo realybės atitrūkęs žmogus, o J. Stalinui nebūtų pavykę išplėsti „permanentinio pilietinio karo mechanizmą“ (ten pat).

Antrajam pasauliniam karui ir J. Stalino asmenybei naujojoje rusų istoriografijoje skiriama labai daug dėmesio. Be to, skiriasi autorių požiūriai ir jų koncepcijos, todėl norint apie jas visas plačiau sužinoti, reikia tomis problemomis išsamiau paskaityti autorių veikalus. Vieną tik galima iš V. Kniūraitės knygoje pateiktų faktų bei išvadų konstatuoti, kad požiūriai ir išvados labai skiriasi nuo ankstesnės istoriografijos. Į praeitį nueina tokie teiginiai kaip „asmenybės kultas“, „lenininių normų“ pažeidimas ir vis ryškiau ima kristalizuotis „didžiojo imperatoriaus šešėlis“ (p. 215).

Greta gilios analizės ir pseudomoksliškumo atskleidimo V. Kniūraitė kai kuriais atvejais teigiamai vertina ar pritaria naujoms rusų istoriografijos išvadoms. Taip, ji teigia, kad jie pateikė įtikinamesnį pilietinio karo ir bolševikų pergalės vaizdą, negu jis buvo vaizduojamas sovietinėje istoriografijoje. Bolševikai lengvai laimėjo todėl, kad jie vaidino irstančios Rusijos vienytojos vaidmenį. Garantavo taiką ir palankų valstiečiams agrarinio klausimo sprendimą. Tačiau kraštutinių pažiūrų vadovai paskelbė proletariato diktatūrą, atmetė politinius kompromisus, pasuko pasaulinės socialistinės revoliucijos siekimo keliu (p. 150). Ji pritaria taip pat analizuojamiems netradicinės istorijos autoriams, jog istorijos mokslas yra sustabarėjęs, nesiremia tiksliųjų mokslų laimėjimais koreguojant kai kuriuos pasenusius istoriografijoje įsivyravusius teiginius (p. 218).

Pagrindinis dėmesys istoriografinio pobūdžio V. Kniūraitės knygoje „Imperija žlugo. Kas kaltas ir ką daryti?“ skiriamas pirmajai klausimo pusei, t. y. kas kaltas? Antroji klausimo pusė – ką daryti – labiau atsispindi iš pirmosios – to, kas kaltas. Tačiau klausimui, ką daryti, matyt, rusų istoriografijoje mažiau skiriama dėmesio ar autorė tuo silpniau domėjosi. O gal tai problemai daugiau dėmesio skirti ir nereikėjo, nes tas klausimas visu ryškumu atsiskleidžia posovietinėje Rusijos federacijos politikoje, ypač atėjus vadovauti valstybei V. Putinui. Tai mes ryškiai pajutome ir juntame Lietuvoje, ta politika pastaruoju metu konkrečiai taikoma Gruzijoje ir kitose nuo sovietinės imperijos Atgimimo metu atsiskyrusiose, dar nuo Ivano IV laikų iki Jekaterinos II ir vėlesnių carų nukariautose ir prie Rusijos imperijos prijungtose vadinamosiose pakraščių tautose Carų politiką, vykdydami „pasaulinę revoliuciją“, tęsė valdžią užgrobę komunistai, sukūrę didžiulę sovietinę respubliką – Tarybų Sąjungą.

Autorė savo veikale apsiribojo tik kai kuriomis labiausiai pastaruoju metu pakoreguotomis senosios istoriografijos problemomis. Lietuvių skaitytojas norėtų žinoti ir kai kuriuos kitus klausimus, naujus rusų istoriografijos vertinimus, ypač tuos, kurie susiję su Lietuvos istorija. Įdomu būtų pasekti, kaip šiuo metu žiūrima į taip keltą sovietmečiu „lietuvių–rusų tautų draugystę“. Ir jeigu jau ne per visą istorinės raidos periodą, tai bent Lietuvos Didžiosios kunigaikštystė laikotarpiu, bent nuo Gedimino iki Žygimanto Augusto, nes tas laikotarpis mūsų istoriografijoje liko A. Vijuko-Kojalavičiaus vertinimų lygyje. Po Liublino unijos Lenkijos–Lietuvos valstybės santykiams daugiau dėmesio yra skyrę lenkų ir senieji rusų istorikai, tačiau ar tuo klausimu naujieji, vadinamieji psiaudomokslininkai, nieko naujo nepasakė? O kaip rusų istoriografijoje žiūrima į Lietuvos ir Lenkijos padalijimus XVIII a. pabaigoje, šiame darbe galima rasti vieną kitą užuominą. Platesnės analizės nėra. Teigiama, kad siekdama iš Austrijos ir Prūsijos atimti Lenkijos per padalijimus prisijungtas žemes, Rusija jas laikė savomis teritorijomis. Smalsus istorikas skaitytojas, kuriam nėra galimybių susipažinti su rusų istorikų naujausiais tyrinėjimais, pageidavimų galėtų pareikšti ir daugiau. Reikia tikėtis, kad, gerai pažįstanti Rusijos istoriją ir rusų istoriografiją dr. doc. VPU istorijos fakulteto dekanė Vida Kniūraitė tyrinėjimų šia savo knyga nebaigs. Tikėkimės, kad dar sulauksime naujų panašaus pobūdžio knygų, veikalų, kurie gal bus glaudžiau susiję su dviejų kaimyninių valstybių – Lietuvos ir Rusijos – santykių istorijos bėgyje interpretacijomis rusų istorinėje, o ne vien tik psiaudoistorinėje literatūroje.