„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Aldona VASILIAUSKIENĖ. Konferencija Lavrive: ciklo „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“ tąsa
Spausdinti

Lietuvos ir Ukrainos valstybės turi gilias, ne kartą tarpusavyje susipynusias istorines šaknis. Ryškūs ir nūdienos nepriklausomų valstybių švietėjiški bei kultūriniai ryšiai, kuriems, plečiant ekonominį abiejų šalių bendradarbiavimą, skiriamas vis didesnis dėmesys.

 

2017 m. bus minimas Rytų (Graikų) apeigų katalikų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (Ordo Sancti Basilii Magnum toliau - OSBM)* 400 metų jubiliejus. Šis unitų ordinas siekė įgyvendinti 1596 m. Brastos bažnytinės unijos nutarimus. Ukrainiečių įkurto ordino lopšys – Vilnius (tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje). Ordino kūrimo iniciatorius ir dvasinis vadovas Ivanas Kuncevičius – šv. Juozapatas ir jo aktyviausias bendradarbis Juozapas Veljaminas Rutskis.

 

I. Kuncevičius (1580–1623) gimęs Voluinės Vladimire, 1596 m. atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato ir čia 1604 m. įstojo Švč. Trejybės vienuolyną (jame tuomet buvo vos vienas vienuolis). I. Kuncevičius ir V. Rutskis pradėjo jungti jau nuo seno savarankiškai veikusius bazilijonų vienuolynus į vieną ordiną.

 

1613 m. mirus Kijevo metropolitui Ipatijui Pociejui, popiežius Paulius V nauju metropolitu patvirtino Veljaminą Rutskį, o Juozapatas Kuncevičius 1614 m. buvo išrinktas Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu. Tuo metu vienuolyne jau gyveno beveik 60 vienuolių.

 

Juozapatas Kuncevičius ir Juozapas Veljaminas Rutskis 1617 m. į Rūtos dvarą prie Naugarduko sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą, kuri, sujungusi penkis bazilijonų vienuolynus (Vilniaus, Biteno, Žirovicų, Minsko ir Naugarduko), įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje.

 

1617 m. Juozapatas buvo paskirtas Polocko vyskupu pagalbininku (mirus arkivyskupui Gedeonui Brolnyckiui, kuris šiame poste buvo 1601–1618 m., perėmė jo pareigas) ir paliko Vilnių. Čia išgyvenęs 21 metus (1596–1617), išvyko į Polocką. 1623 m. lapkričio 12 d. per vizitaciją Vitebske Juozapatas buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. 1643 m. Juozapatas paskelbtas Palaimintuoju, 1867 m. – Šventuoju. Tai pirmasis ukrainietis, kanonizuotas Katalikų Bažnyčios.

 

Lietuvoje įkurto ordino vienuoliai tapo žinomi pastoracine, šviečiamąja veikla – statė bažnyčias (cerkves), vienuolynus, kūrė mokyklas, spaustuves – organizavo leidybinę veiklą. Išgarsėję vienuoliai bazilijonai iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino centro – Švč. Trejybės vienuolyno Vilniuje buvo kviečiami į įvairias vietoves kelti dvasinį – kultūrinį gyvenimą: kūrėsi bazilijonų vienuolynai ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Ukrainos ir itin gausiai – dabartinės Baltarusijos teritorijose.

 

1749 m. vienuoliai ukrainiečiai dviejų brolių žemvaldžių Beinorių buvo pakviesti į Padubysį (netoli Šiaulių). Čia jie pastatė bažnyčią, vienuolyną, mokyklą – gyvenvietė sparčiai plėtėsi ir lietuviai ją ėmė vadinti vienuolių vardu – Bazilionais. Bazilionų miestelis – vienintelė vietovė pasaulyje, įamžinusi vienuolių bazilijonų vardą.

 

2000 m. pabaigoje Vilniuje įkurta Lietuvių-ukrainiečių istorikų asociacija (kuruoja Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) pagrindiniu tyrimo objektu pasirinko Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją, kartu apžvelgdama lietuvių ir ukrainiečių istorinius bei kultūrinius ryšius. Tyrinėjimų medžiaga skelbiama konferencijose.

 

2001 m. lapkričio 8–11 d. Lietuvių-ukrainiečių istorikų asociacijos iniciatyva, talkinant kitoms institucijoms, suorganizuota pirmoji tarptautinė mokslinė praktinė konferencija „Bazilijonai Lietuvoje ir Ukrainoje“, vykusi Šiauliuose, Bazilionuose ir Vilniuje, davė pradžią ciklui konferencijų, skirtų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui. Per septynerius metus jau surengtos 8 minėto ciklo konferencijos (pagrindinis organizatorius tiek Lietuvoje, tiek ir Ukrainoje – Lietuvių-ukrainiečių istorikų asociacija). Keturios konferencijos vyko Lietuvoje: Bazilionuose, Šiauliuose, Vilniuje (2001, 2003, 2004, 2006), ir keturios – Ukrainoje: 2003 m. gegužės 15–17 d. Lvove, Krechive, Dobromylyje; 2004 m. rugpjūčio 14–15 d. Voluinės Vladimire; 2005 m. gegužės 12–14 d. Bučače; 2007 m. liepos 27–28 d. Lavrive, Staro Sambire. Pastaroji konferencija – jau VIII tarptautinė mokslinė konferencija iš ciklo „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“, skirta Šv. Onufrijaus vienuolyno 800 metų sukakčiai. paminėti).

 

Ukrainoje konferencijos organizuotos tose vietovės, kurios turi glaudžių sąsajų ir su Lietuva. Šį kartą stabtelėsime ties Lavrivu ir Haličo Voluine.

 

Lietuvių ir ukrainiečių ryšiai žinomi nuo Lietuvos valstybės kūrimosi ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) laikų, kada į jos sudėtį buvo įjungtos ir ukrainiečių žemės.

 

Vienas pirmųjų tokių svarbių faktų – 1219 m. Voluinės taikos sutartis tarp Lietuvos ir Voluinės kunigaikštystės. Čia lietuviams atstovavę 5 vyresnieji kunigaikščiai liudija, kad Lietuvos žemės jau jungiasi į valstybę. 1245 m. lietuviai parėmė Voluinės kunigaikštį Bazilijų ir jo brolį Danijilą kovose prieš vengrus ir lenkus. Kiek vėliau haličėnų pagalba pasinaudoja Tautvilas kovoje prieš Mindaugą. 1252 m. haličėnai, Tautvilo prašomi, buvo užėmę pietines sritis, sugriovę Gardino pilį, tačiau pats Tautvilas turėjo bėgti į Haličą. 1254 m. Mindaugas sudarė taiką su Haliču ir Voluine.

 

Netoli Staro Sambiro, per 100 km nuo Lvovo, netoli Lenkijos sienos, yra Lavrivas, kuriame (ir netoli jo) buvo įsikūrę daug vienuolynų (galima lyginti su Kijevo Pečoros Laura). Didžiausias iš šių vienuolynų – Šv. Onufrijaus vienuolynas. Gyvuoja hipotezė, kad Lavrivas – tai vienuoliškasis kunigaikščio Vaišelgos vardas – Lauras. Vyriausias Mindaugo sūnus Vaišelga (kitur vadinamas Vaišvilku) valdė Naugarduką, Volkoviską, Slaniną (vadinamosios Juodosios Rusios žemes). Jis priėmė stačiatikybę, išleido savo seserį už Danijilo sūnaus Levo, o pats pasitraukė į vienuolyną.

 

Lavrivo jubiliejiniame leidinyje rašoma, kad 1252–1254 m. Vaišelga buvo Spaso Dievo Atsimainymo vienuolyne ir Lavrive – Šv. Onufrijaus vienuolyne. Tuo metu kaip protoarchimandritas buvo žinomas bažnyčios veikėjas archimandritas Grigorijus. Kartu su Vaišelga atvyko amatininkai – statybininkai, kurie 1252–1253 m. pastatė naują Dievo Atsimainymo vienuolyno šventyklą. Vėliau Vaišelga – Lavrivas panoro pasitraukti į Atono šventyklą, tačiau pasiekęs Bulgariją, pasuko atgal. Sugrįžęs į Galiciją, Lavrive pastatė naują mūrinę cerkvę ir kaip padėkos ženklą pavadino savo vienuoliškuoju vardu – Lavrivu. Pagal ukrainiečių mokslininkų (Ivano Micko ir kt.) hipotezę, Lavrive vienuolynas buvo žinomas jau 1255 m.

 

1267 m. Vladimire nuo kun. Levo rankos žuvo Vaišelga – Lauras. Teigiama, kad jis gali būti palaidotas Lavrive. Galima jo žūties priežastis – prieš sugrįždamas į vienuolyną Vaišelga savo lietuviškas žemes atidavė valdyti Levo broliui Švarnui (savo seserį vėliau jis buvo priverstas išleisti už antrojo Danijilo sūnaus). Pastebėtina, kad ir Levas Danijilovičius paskutiniaisiais savo gyvenimo metais taip pat įstojo į vienuolyną ir kaip vienuolis pasirinko šv. Onufrijaus vardą.

 

VIII tarptautinė mokslinė konferencija iš mūsų minėto ciklo buvo skirta Šv. Onufrijaus vienuolyno 800 metų sukakčiai paminėti – „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: Lavrivo šv. Onufrijaus vienuolynas“ – vyko 2007 m. liepos 27–28 d. Lavrive ir Staro Sambire (žr. 1 il.).

 

 

 

1 il. Konferencijos organizatoriai ir pranešėjai

 

Pirmąją dieną vyko keturi renginiai: mokslinė konferencija, knygos-albumo „Bazilijonų šv. Onufrijaus vienuolynas Lavrive“, Lavrivo išlikimo bei iškilimo projektinių darbų pristatymas ir kultūrinė programa. Liepos 28 d. Lavrive buvo aukojamos šv. Mišios, koncertavo Staro Sambiro rajono bei kaimyninių rajonų meniniai kolektyvai, organizuotos ekskursijos Lavrive.

 

Renginiuose dalyvavo ir Staro Sambiro rajono valstybinės administracijos viršininkas Mykolas Cependa, jo pavaduotojas Semionas Cebakas, Rajono tarybos viršininkas Volodymyras Garbovijus bei kiti valdžios atstovai, taip pat Staro Sambiro cerkvės dvasininkas dekanas t. Michailas Nykolynas.

 

Konferencijoje pranešimus skaitė dr. Michailas Švedas (Lavrivo vienuolyno fenomenas), prof. Marijanas Lozynskis (Lavrivo vienuolynas: leidybinė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino veikla), dr. Vira Frys (Haličo Voluinės kunigaikštystės rankraštinė knyga), dr. Petro Škrabiukas (Tėvų bazilijonų Lavrivo mokykla Ukrainos Bažnyčios istorijoje), dr. Aldona Vasiliauskienė (Tėvai bazilijonai: Lietuvos ir Ukrainos istoriniai-kultūriniai ryšiai), dr. Ivanas Paslavskis (Peremyšlio-Sambiro vyskupas Antonas Angelovičius ir Haličo metropolijos atkūrimas 1807 m.), t. Kornelijus Jaremachas OSBM (Lavrivo vienuolyno dvasinė reikšmė).

 

Konferencijai pirmininkavęs t. Kornelijus Jaremachas OSBM, pradėdamas posėdį akcentavo, kad Šv. Onufrijaus vienuolyno 800 metų šventė – svarbus įvykis ne tik vienuoliams bazilijonams, visam kraštui, o ir visai Bažnyčiai. Tokią šventę būtina švęsti ne tik maldomis, dainomis ir šokiais, bet ir paprašyti į ją įsijungti mokslininkus, kad atskleistų per ilgus dešimtmečius okupantų užmarštin nugramzdintą istoriją. Pasidžiaugė, kad šventei suspėjo pasirodyti gražus spalvingas albumas (vėliau jis buvo pristatytas).

 

Sveikinimo žodį tardamas naujasis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino Ukrainos provincijos protoigumenas t. Joanikijus Čverenčiukas OSBM pažymėjo, kad 800 metų vienuolyno istorija – tai savotiška fortecija ir fiziškai, ir dvasiškai. Tad visus šios šventės renginius sieja bendras tikslas: paliudyti garbę Dievui, ugdyti ir plėsti krašto dvasinę gerovę.

 

Sveikinusieji Lvovo administracijos (Mykolas Cependa) bei Rajono administracijos (Semionas Cebakas) vardu džiaugėsi dalyvių gausa, pažymėjo, kad apsilankymas seniausiuose vienuolynuose Lavrive, Dobromylyje skatina pagalvoti, ko mokė, ką liudijo vienuoliai, kas jiems buvo svarbiausia: valdžia, pinigai ar meilė žmonėms? Minėtuose vienuolynuose tvyranti aura paskandina užmarštin visus žemiškus, materialius dalykus. Dabar svarbiausia ne vienuolynų griuvėsiai, o dvasiniai griuvėsiai mūsų širdyse. Tėvai bazilijonai atlieka didžiulį dvasinio ugdymo darbą.

 

Ant dvasinių pamatų statyti tautos ir valstybės ateitį konferencijos dalyviams linkėjo ir kvietė ir Staro Sambiro cerkvės dekanas t. Michailas Nykolynas.

 

Su lietuviška duona Šv. Onufrijaus vienuolyno igumeną (viršininką) t. Mikalojų Kovalyšiną OSBM pasveikino Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno igumenas t. Pavlo Jachimecas OSBM ir Šiaulių universiteto vyr. mokslo darbuotoja dr. Aldona Vasiliauskienė.

 

Pirmojoje konferencijos dalyje buvo skaitomi pranešimai iš ciklo „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“. T. Kornelijaus Jaremako OSBM pranešime akcentuota vienuolyno reikšmė. Vienuolynas – tai pastatas, jo gyvenimas prasideda tik tada, kai jis tampa maldos namais. Bažnyčioje maldos daugiau individualios. Vienuolyne Dievas šlovinamas bendra malda. Todėl vienuolynas tampa oficialiu maldos centru, kur kiekvienas gali ateiti ir įsijungti į bendrą maldą ir toks bendrumas neslegia tikinčiųjų. Dvasininkas kalbėjo apie gražią Lavrivo vienuolyno architektūrą, jį supantį puikų peizažą. Tačiau, pasak kalbėjusiojo, vienuolynas traukia ne tik išoriniu grožiu, bet ir skleidžiamu Dievo Žodžiu.

 

Prelegentas t. Kornelijus OSBM baigdamas pranešimą palinkėjo, kad Lavrivas, buvęs didžiulių aukų liudininkas, įgautų dar didesnę prasmę. Lvovo katalikų universiteto Istorijos katedros vedėja doc. dr. Vira Frys kalbėjo, kad nė viena cerkvė, nė vienas vienuolynas negali gyvuoti be knygos. Lavrivo vienuolyno kūrimosi metu knygos buvo perrašinėjamos, o perrašinėjimų centrais tapdavo vienuolynai. Deja, kol kas tyrinėtojams nežinoma nė viena knyga, kuri būtų buvusi perrašyta Lavrivo vienuolyne pirmaisiais jo gyvavimo šimtmečiais ir išlikusi iki šių dienų. Pasak prelegentės, XIII–XIV a. Haličo Voluinės kunigaikštystėje perrašytų knygų išlikę labai nedaug, tačiau galima prielaida, kad kai kurios jų galėjo būti perrašytos Lavrivo vienuolyne. Kalbėdama apie išlikusias XIII–XIV a. knygas, perrašytas Haličo Voluinės kunigaikštystėje, mokslininkė dr. V. Frys sakė, kad nuo Kijevo atsiskyrusiose žemėse pradėjo iškilti savi knygų rašymo centrai. Jie tapo naujų beskylančių ar besijungiančių kunigaikštysčių svarbia kultūrinio gyvenimo dalimi. Šios kunigaikštystės ne tik naudojosi Kijevo kultūros sankaupoms, bet ir jas plėtojo. Taip atsitiko ir Kijevo valstybei priklausiusiose Galicijos bei Voluinės žemėse, kurios, vėliau susijungusios, gebėjo atlaikyti totorių-mongolų antplūdį ir išsaugoti, nors ir iš dalies, Kijevo Rusios kultūrą, taip pat ir knygą.

 

Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Ivano Kripjakevičiaus ukrainistikos instituto mokslininkas dr. Petro Škrabiukas supažindino su tėvų bazilijonų organizuotų mokymo studijų keturiomis kryptimis. Tai mokyklos vienuoliams, dvasininkams, kolegijos pasauliečiams, parapinės mokyklos. Prelegentas pateikė statistinių duomenų, atspindinčių vienuolių bazilijonų mokyklų veiklą: veikė apie 20 kolegijų (daugiausia dešiniakrantėje Ukrainoje): Bare (mokėsi iki 800 mokinių), Šarhorode (600), Lavrive (500), Umanėje (400). 1773 m. popiežiui Klemensui XIV panaikinus studijų ordiną, t. bazilijonų globai perėjo jų kolegijos, tarp jų ir Popiežiškoji seminarija Vilniuje. Parapinių mokyklų vienuoliai bazilijonai turėjo apie 100 – beveik prie kiekvieno vienuolyno. Po trečiojo padalijimo (1795 m.), prelegento dr. P. Škrabiuko teigimu, visos bazilijonų mokyklos buvo uždarytos (tačiau žinome, kad Bazilionuose, prie Šiaulių, dar veikė mokykla – A. V.), taip pat panaikintas ordinas Lietuvos, dešiniakrantės Ukrainos žemėse. Haličo provincijoje iš 36 vienuolynų liko tik 14. Turėjo būti likviduotas ir Lavrivo vienuolynas. Tačiau protoigumeno t. Viktoro Storožinskio pastangų ir diplomatijos dėka Lavrivas atsilaikė ir čia pradėjo veikti pagrindinė ordino mokykla. Tuo metu susiformavo trys parapinės mokyklos kategorijos: vienklasė-vienkomplektė (triviali) – viena klasė ir vienas mokytojas; pagrindinė – 4 klasės, 3 mokytojai ir direktorius; normali – 6 klasės, 5 mokytojai ir direktorius. Lavrivo vienuolių bazilijonų mokykla priklausė, kaip minėta, pagrindinės mokyklos tipui. Per 123 veiklos metus (1788–1911) ji parengė daug mokinių: beveik 6000 berniukų ir 330 mergaičių. Joje nemokamai mokėsi ne tik turtingų, bet ir vargingų šeimų vaikai: ukrainiečiai, lenkai ir žydai. Visi ugdytiniai tapo savo krašto patriotais, ištikimais Graikų apeigų katalikų bažnyčiai. Prelegentas paminėjo vieną išimtį. Tai jaunuolis, kuris vedęs lenkę atsisakė tikėjimo ir savo vaikus ugdė lenkiška dvasia. Be Lavrivo pagrindinės bazilijonų mokyklos veikė Drohobyče, Bučače. Paminėtinos mokyklos, kuriomis rūpinosi seserys bazilijonės, pavyzdžiui mergaičių gimnazija Lvove.

 

Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Ivano Kripjakevičiaus ukrainistikos instituto mokslininkas dr. Ivanas Paslavskis akcentavo, kad pastaruoju metu Europa vis labiau nukrikščionėja, ir tai pamažu, tačiau atkakliai skverbiasi į rytines Europos šalis. Todėl atstatomi ir išlaikomi senieji sakraliniai centrai, vienuolynai įgauna ypatingą reikšmę, padeda atsilaikyti prieš antikrikščionišką kultūrą. Mokslininkas pabrėžė, kad ukrainiečiams itin svarbu atkurti ir išlaikyti komunistų sunaikintas pastoracinę ir dvasinę-kultūrinę funkcijas, atgaivinti senųjų gyventojų dvasinę kultūrą, iš Lavrivo vienuolyno sklidusį dvasingumą. Dr. I. Paslavskis apgailestavo, kad daugelis Ukrainos istorinių sakralinių centrų iki šiol yra svetimų ir priešiškai ukrainiečių tautos atžvilgiu nusiteikusių konfesinių organizacijų rankose. Pavyzdžiui, dvi didingos ukrainiečių šventovės – Kijevo Pečoros Laura ir Počajivo Laura – tebėra okupuotos stačiatikių. Jose diegiama ne krikščioniška meilė artimui, o neapykanta ukrainiečių tautai ir valstybei. Prelegentas viltingai kalbėjo, kad tai laikinas reiškinys, tačiau kol egzistuoja tokia skaudi situacija, ukrainiečiai katalikai turi padaryti viską, kad išsaugotų ir atstatytų kitus sakralinius centrus, ir pirmiausia – Lavrivo vienuolyną, kuriame ilsisi žymių arkivyskupų, kunigaikščių ir bajorų palaikai.

 

Antrojoje konferencijos dalyje pristatyta knyga-albumas. Prieš pat konferenciją iš spaustuvės buvo atvežta spalvota, kietais viršeliais knyga – albumas „Šv. Onufrijaus bazilijonų vienuolynas Lavrive“ (112 psl.) (žr. 2 il.). Knygą išleido vienuolių bazilijonų leidykla „Misionierius“ (Lvovas). Konferencijoje ją pristatė autorius Michailas Švedas. Jis pažymėjo, kad leidinio idėjos autorius – Šv. Onufrijaus vienuolyno igumenas t. Mikalojus Kovalyšynas OSBM.

 

 

 

2 il. Knygos viršelio faksimilė

 

Knygos autorius pateikė albumo koncepciją: tai mokslo populiarinimo darbas, kuris padės maldininkams, atvykusiems į Lavrivo vienuolyną, praplės žinias, paskatins atvykti naujus maldininkus. Mokslininkas M. Švedas iškėlė Lavrivo vienuolyno fenomeną nurodydamas jo priežastis. Akcentavo šv. Onufrijaus (IV a.) palaikų svarbą Lavrivui: čia buvusi šv. Onufrijaus palaikų dalis (šiuo metu jų likimas neaiškus) vietovei teikė šventumo įvaizdį ir tai buvo didžiulė paskata maldininkams. Tad čia buvo pastatytas pirmasis Ukrainoje šv. Onufrijaus vienuolynas. XVII a. iškilo Lavrivo nekropolis: čia palaidoti skirtingų konfesijų, įvairių gyventojų sluoksnių asmenys. Knygos autorius priminė, kad Lavrive – Šv. Onufrijaus vienuolyne palaidotas ir lietuvis Vaišvilkas – Lauras. O Vaišvilko kūmas, Levas Danijilovičius, tapęs vienuoliu, pasirinko vienuoliškąjį Onufrijaus vardą. Tyrinėtojas M. Švedas akcentavo, kad nekropolis – tai ne tik žemė, bet ir pati bažnyčia. Pagrindinė bažnyčios dalis bizantiško stiliaus – tai vienintelė Galicijoje bažnyčia, išlikusi iš XIII a. pabaigos. Dviejose sienose išlikusios labai vertingos freskos – tad istorinė misija – išsaugoti ir perduoti ateities kartoms ne tik surastas mokslinės vertės žinias, bet ir kiekvieną akmenėlį.

 

Trečiojoje konferencijos dalyje pristatyti projektiniai darbai. Rajono tarybos viršininkas Volodymyras Garbovijus, supažindindamas su projektiniais Lavrivo išlikimo ir iškilimo darbais, pažymėjo, kad Staro Sambiro rajone yra 29 valstybinės reikšmės bažnyčios (cerkvės), 60 medinės architektūros paminklų. Lavrivas garsinamas įvairiais būdais: išleista kalendorių, transliuojamos televizijos laidos, rašomi straipsniai, organizuojamos konferencijos, išleistas jau minėtas albumas. Atlikta nemaža darbų tvarkant vienuolyno aplinką: prie vienuolyno pasodinta apie 800 medelių (talkino Staro Sambiro rajono gyventojai), tvarkomi keliai. V. Garbovičius viltingai kalbėjo apie Lavrivo vienuolyną kaip apie visos Ukrainos dvasinį centrą.

 

Konferencijos dalyviams buvo parengta ir kultūrinė programa. Pirmos dienos renginys užbaigtas bažnytinio choro, vadovaujamo Michailo Kapynskio, dainomis ir giesmėmis bei tėvų bazilijonų (neseniai įšventintų į kunigus) trio: Romano Šupjano, Grigorijaus Anastasyno ir Makarijaus Soliuko muzikiniais numeriais (žr. 3 il.).

 

 

 

3 il. Dr. A. Vasiliauskienė su dainininkais ir T. Pavlo Jachimecas OSBM

 

Konferencijos dalyviai išsiskyrė su viltimi, kad skaityti pranešimai bus išspausdinti (kol kas išspausdinta tik Ukrainoje vykusios antrosios ciklo „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“ konferencijos medžiaga).

 

Aldona VASILIAUSKIENĖ



* Ukrainiečių kalba – Чин Св. Василія Великого – ЧСВВ