„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Sandra GRIGARAVIČIŪTĖ. Apskritojo stalo konferencija Seime apie „išmoktas ir neišmoktas 1918 metų pamokas“
Spausdinti

2008 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Seime buvo surengta apskritojo stalo konferencija „1918 metai: išmoktos pamokos ir klaidos. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos santykiai tarpukario metais ir po Šaltojo karo pabaigos“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 90-mečiui paminėti. Į Seimo rūmų Konstitucijos salę rinkosi Lietuvos Respublikos Seimo nariai A. Kubilius, J. Karosas, A. Ažubalis, E. Zingeris, S. Pečeliūnas ir kt., Lietuvos Respublikos parlamentaras prof. V. Landsbergis, Lenkijos Respublikos parlamentarai J. Kalinovskis (J. Kalinowski), L. Kieresas (L. Kieres), U. Augustinas (U. Augustyn), V. Gintovt-Dzievaltovskis (W. Gintowt-Dziewaltowski), S. Gorčyca (S. Gorczyca) ir kt., Vokietijos Bundestago nariai K. Bodevigas (K. Bodewig), G. Hioferis (G. Höfer), H. Holcapfelis (H. Holzapfel) Lenkijos ambasadorius J. Skolimovskis (J. Skolimowski) ir Lenkijos generalinis konsulas Lietuvoje S. Cygnarovskis (S. Cygnarowski), Vokietijos ambasadorius Lietuvoje F. Hainsbergas (V. Heinsberg), Lietuvos ambasadoriai (E. Ignatavičius, E. Meilūnas, D. Junevičius, V. Gudaitis) ir garbės konsulai užsienyje H. J. Derras (H. J. Derra), Lietuvos URM departamentų direktoriai V. Purlys, M. Janukonis, G. Mickūnas, Lietuvos žemės ūkio ministrė prof. K. D. Prunskienė, Vokietijos ir Lenkijos mokslo institucijų atstovai, Lietuvos istorijos instituto istorikai, VDU, VPU, VU (TSPMI) akademinės bendruomenės atstovai, „Lietuvos–Vokietijos forumo“ vokiškosios ir lietuviškosios pusės nariai, Lietuvos ir Lenkijos žurnalistai, kitų Lietuvos Respublikos institucijų atstovai.

 

Konferenciją atidarė Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Lietuvos prezidentas konferencijos dalyviams ir svečiams sakė, kad „Lietuvai ši diena yra ypatinga“; į ją jis „žvelgia su pasididžiavimu“, nes iš jos iki šiol „semiamės tvirtybės“. Svarbu, pasak prezidento, – kad „prieš 90 metų išsikovota galimybė laisvai kurti savo ateitį“. Tuometinė „šviesuomenė tikėjo valstybės idėja ir tautos prisikėlimu“. Lietuva, pasak V. Adamkaus, neišvengė ir skaudžios Europos istorijos patirties: Antrojo pasaulinio karo, holokausto, deportacijų, tačiau dabartinė Lietuva demonstruoja „puikų istorinio susitaikymo ir geros kaimynystės pavyzdį“ <...> „nepamiršdama šalia gyvenančių kaimynų“. Lietuvos prezidentas džiaugėsi „drąsa atvirai kalbėti apie istoriją“ ir linkėjo konferencijai sėkmingo darbo.

 

Įžanginį žodį susirinkusiems tarė ir Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininkas prof. Justinas Karosas. Profesorius pirmiausiai pabrėžė, kad apskritojo stalo konferencija nekelia „griežtų mokslinės analizės tikslų“. Svarbiausia, jo manymu, pažvelgti į įvykius: „matyti ano akto akimis“. Lietuvai tada buvo svarbiausia atsakyti į klausimą: „būti, ar nebūti“, todėl „lietuviai nepriklausomybę išgyvena ypač jautriai“. „Mažų tautų privalumas“, J. Karoso manymu, – „tautos ir individo ryšys“. Profesorius pasidžiaugė, kad iki šiol neblėsta Vasario 16-osios akto „magiškas žavesys“, todėl į konferenciją pakviesti ne tik istorikai, bet ir visuomenės veikėjai, politikai, diplomatai iš tų kraštų, „kurie buvo oponentai mūsų byloje“.

 

Pirmoji konferencijos dalis vadinosi „1918 metai: išmoktos pamokos ir klaidos. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos santykiai tarpukariu“. Ją vedė doc. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis. Diskusijoje dalyvavo ir į vedėjo klausimus atsakinėjo – dr. Česlovas Laurinavičius (Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vedėjas), dr. Joachimas Tauberis (Joachim Tauber; VFR Šiaurės Rytų kultūros instituto mokslinis bendradarbis, asociacijos „Lietuvos–Vokietijos forumas“ valdybos narys), dr. Robertas Traba (Robert Traba; Lenkijos Respublikos Mokslų Akademijos Istorinių tyrimų centro Berlyne direktorius). Pradėdamas diskusiją A. Nikžentaitis trumpai priminė 1918 m. įvykius Europoje – imperijų žlugimą ir tautinių modernių valstybių susikūrimą.

 

A. Nikžentaitis kiekvienam iš diskusijos dalyvių uždavė po pirmąjį klausimą. J. Taueris svarstė, ar 1918 m. atsikuriančios Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo aktas „buvo šventė ir Vokietijai“, iš kurio paaiškėjo, kad, „vokiečiai tuomet nebuvo dideli Lietuvos draugai“. R. Traba apžvelgė tuometinėje Lenkijoje egzistavusias nuomones (J. Pilsudskio ir R. Dmovskio) apie Lietuvos ateitį ir santykių alternatyvas vis dėlto konstatuodamas, kad „nebuvo momento, kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai galėję būtų pasisukti kitaip“.

 

Lietuvos istorikas, atsakydamas į klausimą, „kaip Lietuva žiūrėjo į Vokietiją, kokia buvo jos laikysena Lenkijos atžvilgiu ir kiek prorusiški buvome tuo metu“, pirmiausiai siekė išsiaiškinti, kokie tuomet buvo patys lietuviai. Č. Laurinavičiui lietuviai iki šiol – „neaiškus fenomenas, o ką jau kalbėti apie kitas tautas“. Č. Laurinavičius pirmiausiai siekė identifikuoti „lietuvišką specifiką“. Jo manymu, Lietuva tuo metu (1918 m.) „neturėjo balso tarptautinėje arenoje“, „kaip valstybė ji – tik klausimas“. Lietuvius istorikas pavadino „vaizduotės tauta“, o jų valstybę – „vaizduotės valstybe“, ir esą tai – „suteikė jiems pasitikėjimo“. 1919 m. pradžioje apskritai buvo sprendžiamas klausimas, „ar Lietuvos valstybei būti, ar ne“. Č. Laurinavičius priminė epizodą apie J. Purickio prašymą, „kad vokiečiai eitų ir lietuviams paimtų Vilnių“. Iš tiesų, dokumentuose esama duomenų, kad „Vokietijos vyriausybė svarstė tokį klausimą, eiti, ar neiti į Vilnių“. Pasak istoriko, „stebuklas, kad kartais didieji darė tai, ko prašė maža Lietuva“.

 

Antrasis A. Nikžentaičio klausimas J. Tauberiui buvo: kas atsakė už Lietuvos politiką Vokietijoje? Vokiečių istorikas, atsakydamas į klausimą, kad atsakinga buvo karinė vokiečių vadovybė (Militärverwaltung), pakomentavo ir Č. Laurinavičiaus užsimintą vokiečių svarstytą „žygį į Vilnių“. R. Traba kalbėjo apie J. Pilsudskio vertinimus šiandieninėje lenkiškoje istoriografijoje, o Č. Laurinavičius – apie J. Pilsudskio stereotipo Lietuvoje pagrįstumą, kiek jis ideologizuotas ir mistifikuotas. Vienus nustebino, kitus papiktino Č. Laurinavičiaus teiginys, kad „J. Pilsudskis turėjo bajoriškos pagarbos lietuviams“.

 

Trečiasis diskusijos vedėjo klausimas buvo tas pats visiems diskusijos dalyviams: „kokia svarbiausia 1918 m. neišmokta pamoka?“ J. Tauberio manymu, viskas tada (1918 m. – S. G.) „buvo normalu: ir santykiai, ir veiksmai“. R. Traba buvo įsitikinęs, kad tada „nacionaliniai interesai buvo svarbiausi“, o be to, jo manymu, „nėra vienos tautos istorijos – ji labai susipynusi su kitų tautų istorijom“. Č. Laurinavičius manė, kad žvelgiant „nuo anų laikų į šiuos“, pagrindinė „problema matoma pačioj Lietuvoj“, „lietuvių mąstyme, tradicijoje“. Vyravo, jo manymu, „vizijos tradicija“, „įsivaizdavimo Lietuva“. Č. Laurinavičius yra giliai įsitikinęs, kad „lietuviai kovojo dėl vizijos statydami į pavojų tikrąją Lietuvą“. Linkėjo „galų gale (Lietuvos – S. G.) politiką pastatyti ant kojų, ant žemės“.

 

Pirmojoje dalyje kronikos autorę stebino tai, kad Vokietijos ir Lenkijos istorikai visą laiką gaudavo klausimą pirmieji, tarytum ne Lietuvos, o Lenkijos ar Vokietijos nepriklausomybės 90-metį minėtume. Neįprastai Lietuvos nepriklausomybės jubiliejui skirtoje konferencijoje skambėjo ir Č. Laurinavičiaus aiškinimas apie „vizijomis“ gyvenusią tautą.

 

Antroji konferencijos dalis buvo skirta aptarti Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos santykiams po Šaltojo karo; ją vedė prof. dr. Leonidas Donskis. Diskusijoje dalyvavo Kurtas Bodevigas (Kurt Bodewig; VFR Bundestago ES reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas), prof. Justinas Karosas (Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas), Adamas Michnikas (Adam Michnik; Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius), prof. Klausas Cymeris (Klaus Ziemer; Vokietijos instituto Varšuvoje direktorius), dr. Kęstutis Girnius (VU TSPMI docentas, savaitraščio „Veidas“ politikos apžvalgininkas).

 

Pirmasis žodį tarė K. Bodevigas. Jis susirinkusiems priminė, kaip buvo mėginta plėtoti „bendradarbiavimą po 1990 metų, kurti pilietinę visuomenę“, nes „ES – tai svarbu“. Bundestago narys pasidžiaugė bendradarbiavimu, vykstančiu „dvišaliu ir daugiašaliu lygiu“, ypač Lietuvos ir Vokietijos kultūriniais mainais (renginiai T. Mano garbei ir kt.). K. Bodevigas kalbėjo apie Vokietijai ir visai Europai svarbius istorinius įvykius – Vokietijos susijungimą, jo manymu, prilygusį „geležinės uždangos griuvimui“, kai „dirbtinis atskyrimas buvo išardytas“. Nuo tada Europa Bundestago nariui tapo „vienu, saugumo garantu“.

 

J. Karosas, kalbėdamas apie Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos santykius po Šaltojo karo, pirmiausiai charakterizavo situaciją po 1945 m., kuri gerokai skyrėsi nuo situacijos 1918 m. Priminė įvairią paramą (literatūra, iniciatyvomis ir kt.) pokario laikotarpiu iš Vokietijos ir Lenkijos, kuri prisidėjo bręstant atsiskyrimui nuo imperijos 1990 metais, padėjo kuriantis II-ajai Lietuvos Respublikai. J. Karosas ypač padėkojo Vokietijai „už demokratijos pamokas“.

 

Profesorius to meto (XX a. pabaigos) Europos regiono raidoje išskyrė 3 etapus: 1) naujų demokratinių valstybių susiformavimą; 2) integracijos siekių; 3) naujų iššūkių ir galimybių bei naujų problemų. J. Karosas taip pat nepamiršo paminėti, kas aktualu ES stiprybei šiandien: „vienybės principas“, „bendrų vertybių ieškojimas“, todėl šiame kontekste Lietuvai ir Lenkijai buvo labai skausmingas Šiaurės srovės projektas.

 

K. Girnius kalbėjo apie pamokas, išmoktas po Šaltojo karo, bandė ieškoti atsakymo į klausimą, kur klystam; akcentavo mentaliteto pokyčius. Posėdžio vedėjas L. Donskis, pritardamas prelegentui, atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 1990 m. vyksta visai kitoks dialogas tarp istorikų: „racionalus, su gera diskusine įtampa“. Anksčiau „buvo gero tono požymis pakeiksnoti Lenkiją“. Tai, jo manymu, dar vienas pavyzdys, kaip „kultūra pakloja pamatus tam, ko politikai nesiryžta padaryti“. Į diskusiją įsijungęs A. Michnikas minėjo Tomo Venclovos darbus ir įnašą kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Iš jų sužinojo, kad „galima ir kitaip pažvelgti į savo istoriją“. A. Michniko manymu, neišspręstų konfliktų buvo daug (Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus, Izraelio ir Palestinos konfliktas bei kt.), todėl reikėjo ieškoti „tokios perspektyvos, kur konfliktas turi išnykti“. A. Michnikas taip pat perspėjo, kad „blogoji istorinė atmintis gali pražudyti tai, ką pavyko pasiekti“. Demokratija, pasak Lenkijos žurnalisto, tai – lyg „pasivaikščiojimas kalnų takeliu (galima nugarmėti į prarają)“. Kalbėdamas apie sugyvenimo ES principus, A. Michnikas pabrėžė, kad „galimybė (taikiai sugyventi – S. G.) bus išnaudota tik tada, kai visos ES šalys atsisakys „mokytojo tono“, – tarp jų ir Lenkija. Pašmaikštaudamas prelegentas sakė, kad dabar Lenkijoje egzistuoja trys politikų kategorijos: pirmoji – „ekshibicionistai – aš Jums parodysiu“; antroji – „mokytojai – aš Jus išmokysiu“; trečioji – „neaiškios kilmės – Jūs nežinote, kas aš esu“. Taip yra Lenkijoje. ES, pasak A. Michniko, yra tendencija naujas nares traktuoti kaip „jaunesnįjį brolį“. Tačiau labiausiai lenkų žurnalistui rūpėjo tai, kad į šiuolaikinį lietuvių, lenkų mąstymą negrįžtų jokio pobūdžio fobijos, nes bet kokia fobija – „savižudiškas mąstymas“.

 

K. Cymeris labai taikliai pastebėjo, kad tai, kas vyko 1918–1940 m., „buvo normalu“, o tai kas vyksta dabar, pavyzdžiui, Vokietijos ir Rusijos energetinis planas, – ne“, nes „svarbu – ir kitų interesai“. Jo manymu, reikia paisyti ir naujųjų ES narių, nes jos atneša teigiamų impulsų. Svarbiausia, pasak K. Cymerio, yra „ugdyti elitą, kuris galėtų spręsti kylančias problemas“, nes visada yra „geriau išspręsti politinius klausimus, kurie iškyla“. Profesorius buvo giliai įsitikinęs, kad ryšius tarp visuomenių geriausiai yra kurti „per pasitikėjimo santykius“.

 

Į diskusiją antrojoje dalyje įsijungė ne tik konferencijos dalyviai, bet ir svečiai. Emanuelis Zingeris teigė, kad „labai svarbu yra pilietiniai namų darbai“; priminė visuomenėje vykstančią diskusiją dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių, kai „dvi tautos buvo vienoje valstybėje“. E. Zingeris pasidžiaugė rengiamu įstatymu „Dėl gegužės 3-iosios dienos konstitucijos“, dėl šios datos „įpilietinimo kalendoriuje“. Jo manymu, svarbiausia yra „įveikti pasipriešinimą“, kuris atkeliavęs dar „iš sovietinės istoriografijos, kur tas faktas nušviestas neigiamai“. Taigi pirmas uždavinys yra „įpilietinti“ gegužės 3-iosios dienos konstituciją, o antrasis – „teigiamą Liublino unijos vertinimą“.

 

Profesorius Vytautas Landsbergis taip pat kalbėjo apie liūdnai pagarsėjusią Vokietijos ir Rusijos energetinę sutartį, kur „Kremlius aplenkė nedraugiškas valstybes“. Ką tai reiškia? Europarlamentaro manymu, tai reiškia, kad „niekas nesikeičia“, nors „geriau, kad to vamzdžio nebūtų“.

 

Konferencijai baigiantis L. Donskis dėkojo visiems – ir konferencijos dalyviams, ir svečiams. Apibendrindamas pirmosios ir antrosios dalies mintis filosofas teigė, kad konferencijoje paaiškėjo „mažųjų valstybių vaidmens suvokimas“, buvo kalbama „bičiulystės kalba“, o antrojoje dalyje nebuvo „mokytojo–mokinio“, buvo – partneriai. Diskusijos vedėjas išreiškė pageidavimą, kuris sulaukė ir istorikų bei politikų pritarimo, jog kitą kartą į tokio pobūdžio apskritojo stalo konferenciją reikėtų pakviesti Rusijos ir Baltarusijos istorikus.

 

Kai kurios antrosios konferencijos dalies diskusijoje išsakytos mintys, kronikos autorės manymu, iš tiesų verčia susimąstyti ne tik istorikus, bet ir politikus. Po jos kiekvienam reikėtų sąžiningai atsakyti į klausimą, ar visų Lietuvos ir Lenkijos bendros istorijos reikšmingų datų įrašymas į Lietuvos „atmintinų dienų sąrašą“ padės ugdyti Lietuvos Respublikos piliečio savimonę, gerbti tautos kultūros paveldą, ar juos paaukosime dėl „pilietinių namų darbų“.

 

Sandra GRIGARAVIČIŪTĖ