„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Stanislovas STAŠAITIS. Žemalė – gimtasis Dionizo Poškos kraštas: Žemaičių praeities 12-oji dalis
Spausdinti

 

Žemalė – gimtasis Dionizo Poškos kraštas. Sud. Povilas Šverebas, Rimantas Skeivys. Telšiai: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, 269 p.

 

Nuo mūsų garsaus kultūros veikėjo – poeto, istoriko, leksikografo Dionizo Poškos gimimo jau praėjo daugiau kaip 250 metų ir beveik 230 metų kaip jo gimtinė buvo įvardijamas Šilalės kraštas – Maldūnai ar Barzdžiai. Tik 1987 m. literatūros tyrinėtojas Vytautas Vanagas informaciniuose leidiniuose „Lietuvos rašytojų sąvade“ ir „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ parašė, kad D. Poška gimė Mažeikių rajone, Lėlaičiuose. Tolimiems XIX a. kultūros veikėjo giminaičiams šis „atradimas“ sukėlė nepasitenkinimą, bet V. Vanagas savo teiginių neatsisakė ir 1994 m. išleistoje knygoje „Dionizas Poška“ dar kartą išdėstė argumentus dėl D. Poškos gimimo vietos Mažeikių rajone, Žemalės parapijoje, Lėlaičių dvare. Tačiau garbus literatūros tyrinėtojas galutinio sprendimo nepadarė, o pabrėžė, kad tuo klausimu galima būtų tarti paskutinį žodį suradus poeto krikšto metrikus, bet šio dokumento radimu tyrinėtojas mažai betikėjo: „sunku pasakyti, ar tai bepadaroma, nes šios bažnyčios XVIII a. vidurio metrikų knygos greičiausiai neišliko“.

 

D. Poškos gimimo metrikų paieška susidomėjo patyręs Mažeikių krašto kraštotyrininkas, knygų „Seda“, „Renavas“ ir kitų leidinių bendraautorius, Vilniaus pedagoginio instituto auklėtinis, istorijos mokytojas Povilas Šverebas. Jam pavyko Mažeikių krašto muziejuje surasti XVIII a. penktojo – septintojo dešimtmečių Žemalės parapijos bažnyčios metrikų knygas ir perskaityti jose esantį įrašą, kuris byloja, kad 1764 m. spalio 13-ąją Žemalės bažnyčioje „iš Lėlaičių bajorkaimio, teisėtos santuokos, pakrikštytas vaikas, vardu Dionizas“. Šis įrašas – nenuginčijamas V. Vanago versijos pagrindimas.

 

Remdamasis gimimo metrikais ir kitais dokumentais P. Šverebas tikslino ir poeto D. Poškos gimimo datą, pateikė dokumentais pagrįstus duomenis apie jo tėvus ir brolius bei gimtinės Lėlaičių likimą nuo XVIII a. iki 2000 metų imtinai.

 

Garsaus žemaičio gimimo vietos dokumentinis įrodymas pagrįstai leido 2004 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Mažeikių muziejui, Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros skyriui, Šerkšnės seniūnijai ir Žemalės bendruomenei organizuoti plataus masto kraštiečio Dionizo Poškos 240-osioms metinėms skirtą mokslinę konferenciją jo gimtajame krašte. Kitais – 2005 m. Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas ir Žemaičių akademija organizavo ekspediciją, kurios metu surasta daug vertingų ir neskelbtų dokumentų, iki tol nežinomų meno vertybių.

 

Konferencijos pranešimų ir ekspedicijos metu surinktos medžiagos pagrindu Povilas Šverebas ir Rimantas Skeivys parengė spaudai monografiją „Žemalė – gimtasis Dionizo Poškos kraštas“[1]. Tai tęstinio leidinio „Žemaičių praeitis“, skirto Žemaitijos įžymioms vietovėms, 12-oji dalis.

 

Knygą sudaro trys dalys. Pirma dalis skirta Žemalės ir jos kultūros paminklų istorijai. Kazys Misius rašo apie Žemalės praeitį, Rasa Butvilaitė, Dalia Klajumienė, Girėnas Povilionis ir Liepa Griciūtė – apie Žemalės bažnyčią, jos interjero puošybą, vargonus, procesijų reikmenis ir liturginius indus, Povilas Šverebas – apie bažnyčios varpinę, varpus, Lėlaičių koplyčią ir tarpukario dvarų kultūros pėdsakus Repšiuose. Antra knygos dalis skirta Dionizo Poškos gyvenimui ir kūrybai. Ją įvairiais aspektais nagrinėja net 12 autorių. Šis skyrius pradedamas fragmentu iš Mažeikių dekano kunigo Zenono Degučio pamokslo, pasakyto pažymint 240-ąsias D. Poškos gimimo metines. Rimanto Skeivio, Juozo Girdzijausko, Povilo Šverebo, Romos Bončkutės, Brigitos Speičytės, Irenos Skurdenienės, Aušros Martišiūtės, Almos Lapinskienės, Vitos Gaigalaitės ir Ilonos Čiužauskaitės straipsniai apie D. Poškos gyvenimą ir kūrybą – tai konferencijos, skirtos Dionizo Poškos 240-osioms metinėms, pranešimai, kuriuose įvairiapusiškai aptariama šio žymaus krašto kultūros veikėjo gyvenimas ir kūrybinis palikimas. Juose atskleista daug naujų kūrėjo palikimo akcentų. Šie pranešimai rodo, kokia įvairiapusė buvo D. Poškos asmenybė ir kokią vietą jis užėmė ir užima mūsų XIX a. kultūros kontekste.

 

D. Poška buvo centrinė žemaičių kultūrinio sąjūdžio figūra, kilmingų ponų Adomo Paškevičiaus ir Barboros Lopataitės sūnus. Jo rašytuose tekstuose juntamas aukštesniojo luomo tradicinių vertybių ir mentalinių vaizdų garbinimas. Poetas Poška, anot R. Bončkutės, identiškai europinei patirčiai užfiksuoja šlovės ir garbės narystę: „Šlovė ir garbė – žodžiai didžiai geidulingi, išmintingi“. Poška į praeitį žvelgė didingai dūmojančio žemaičio akimis ir bylojo gudraus, mokančio, moralizuojančio senučio lūpomis“.

 

Poemoje „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ autorius, R. Skeivio žodžiais, atskleidžia XIX a. pirmosios pusės baudžiavos vaizdo paradigmą. Joje detaliai plėtojama skurdo, beteisiškumo, rezignacijos ekspozicija, socialinės skriaudos jausmai, kurie perauga į protestą bei aktyvų pasipriešinimą. Savo mintis poetas „Mužike“ išsako dialogo forma, pakiliu, retoriniu stiliumi. Laiškuose draugams, Lietuvos šviesuoliams poetas romantiškai aukštino lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, draugystę. Poškos rinkinyje „Bitelė Baublyje“ atsispindi autoriaus kultūriniai interesai, jo domėjimosi sritys.

 

Trečioje knygos dalyje pateikti dokumentai ir nuotraukos: D. Poškos giminės dokumentai, 1775 m. Žemalės parapijos dūmų (kiemų) surašymo duomenys, Jono Pilsudskio testamentas, 1876 m. Žemalės parapijos gyventojų surašymo duomenys ir įvairūs kiti pirminiai šaltiniai. Juos spaudai parengė Povilas Šverebas, Kazys Misius ir Gerardas Dovkontas (Gerard Dowkontt). Jono Pilsudskio testamentą į lietuvių kalbą vertė Asta Miltenytė. Knygą puošia ir tekstus puikiai papildo dokumentinės nuotraukos, dalis jų yra spalvotos. Prie nuotraukų pateikta ir metrika: kas ir kada užfiksuota, kas fotografavo. Dauguma nuotraukų darytos Pranciškaus Balčiūno, Povilo Šverebo, Mariaus Iršėno, Dalios Klajumienės ir kitų. Kai kurios perfotografuotos iš asmeninių archyvų. Visų jų kokybė gan gera ir puikiai papildo publikuojamą tekstą.

 

Knygos pabaigoje pateikta minimų asmenvardžių rodyklė. Leidinį redagavo Laima Skabickienė ir Vanda Šatkuvienė, dailininkas maketuotojas Adolfas Andrijauskas.

 

Monografija „Žemalė“ – itin vertingas paminklas Žemaičių ir visos Lietuvos XIX a. kultūros skleidėjui D. Poškai ir jo gimtajam kraštui. Visiškai sutinkame su „Pratarmės“ autoriumi P. Šverebu, kad „ši knyga leis žemališkiams (ir ne tik jiems) giliau pažinti, o pažinus ir branginti bei puoselėti savo gyvenamąją vietovę, jos turtingą paveldą, pelnytai didžiuotis garsinguoju kraštiečiu“. Ši monografija atitinka visus mokslinei literatūrai keliamus reikalavimus. Publikacijų gale pateiktos nuorodos ir paaiškinimai padės daugeliui lokalinių publikacijų autorių ir leidėjų ieškant pirminių šaltinių apie konkrečias vietoves, objektus ir asmenybes, jų genealogiją ir kt. Pavyzdžiui, K. Misiaus straipsnio „Iš Žemalės praeities“ gale pateikta 71 nuoroda, po P. Šverebo straipsniu „Keletas štrichų Dionizo Poškos biografiniam portretui“ – 65 nuorodos ir paaiškinimai ir kt. Moksliškai parengti ir publikuojami dokumentai – jų originalūs tekstai ir vertimai į lietuvių kalbą. Tekstų santraukos anglų kalba leidžia su D. Poškos palikimu susipažinti ir lietuviškai neskaitantiems. Aptariamas leidinys rodo, ką gali tyrėjai ir entuziastai, dažnai duoną valgantys iš kitų rankų. Į šių tyrėjų ir entuziastų gretas kaip bendraautorius ir sudarytojas puikiai įsikomponuoja ir mūsų fakulteto auklėtinis Povilas Šverebas, jau kelių monografijų ir daugelio straipsnių apie savo gimtąjį Mažeikių kraštą autorius ir bendraautorius, nenuilstamas jo kultūrinio paveldo globėjas, mokytojas ir dėstytojas.

 

Nuorodos

 



[1] Žemalė – gimtasis Dionizo Poškos kraštas. Sud. Povilas Šverebas, Rimantas Skeivys. Telšiai: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, 269 p.