„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Edvardas KRIŠČIŪNAS. Komunizmo utopijos istorija
Spausdinti

Walicki, Andžej. Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę. Komunizmo utopijos istorija. Vilnius: Mintis, 2005, 667 p.

 

Andžejus Valickis (Andžej Walicki, 1930 m.) – istorijos filosofas, Lenkijos MA Filosofijos ir sociologijos instituto, JAV Notr Dame universiteto profesorius, Lenkijos Mokslų Akademijos narys. Pagrindinė A. Valickio mokslinių tyrimų sritis – istorijos filosofija ir visuomeninės minties istorija, idėjų, ypač komunizmo poveikis XIX–XX a. istorijai. Mokslininkas yra išleidęs fundamentalius veikalus: Filosofija ir mesianizmas“, „Tarp filosofijos, religijos ir politikos“, „Filosofija ir tautinis romantizmas. Lenkijos atvejis“, „Lenkija, Rusija, marksizmas“, „Trys patriotizmai“, „Pavergtas protas po daugelio metų“, „Konservatyviosios utopijos rate“.

 

A. Valickis – vienas žymiausių ir talentingiausių marksizmo ir jo krypčių šiuolaikinių tyrinėtojų. Mokslininko veikalas „Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę“ vertinamas kaip vienas geriausių bandymų išanalizuoti įtakingiausių komunizmo idėjų raidą bei jų idėjinių pasekėjų pastangas įgyvendinti komunistinę utopiją ir tragiškus to padarinius komunistinio bloko šalyse. A. Valickis yra visapusiškai ir detaliai susipažinęs su K. Markso, F. Engelso bei jų žymiausių pasekėjų ir interpretatorių – K. Kautskio, R. Liuksemburg, G. Plechanovo, V. Lenino – istoriosofiniais darbais. A. Valickio tyrimuose jaučiama kito įžymaus marksizmo tyrinėtojo, jo tautiečio L. Kolakovskio (Kolakowski) veikalo: „Pagrindinės marksizmo kryptys“ įtaka.

 

Marksizmo idėjos dėl jų populiarumo, milžiniškos įtakos istorinei raidai, yra susilaukusios gausybės kritinių arba apologetinių tyrinėjimų. Dalis šiuolaikinių Vakarų marksistų žavisi K. Markso moksline kapitalizmo analize ir socializmo alternatyvos sukūrimu, kiti marksizmą apibūdina kaip satanistinių jėgų paveiktą istorijos veiksnį, treti – kaip milžinišką idėjinę piktybę[1], o A. Valickis marksizmą apibūdina kaip istoriškai susikompromitavusią ideologiją ir didžiulę istorinę tragediją.

 

A. Valickis argumentuotai ir įtikinamai atskleidžia karingojo antikomunizmo intelektualinį skurdą, jų nepajėgumą parodyti didžiulio marksizmo populiarumo priežastis, neįžvelgia komunistinio totalitarinio režimo nykimo tendencijos, kuri vyko poststalinistiniu laikotarpiu ir pasibaigė komunizmo žlugimu. A. Valickis parodo, kad pagrindinė marksizmo populiarumo priežastis yra K. Markso dogmatinė–utopinė koncepcija, labiausiai veikusi XX a. istorinį gyvenimą. Komunistinio totalitarizmo supratimo raktas yra K. Markso komunistinės visuomenės vizija, kuri labiausiai patraukė nuo kapitalizmo ydų nukentėjusią visuomenės dalį. Č. Milošas taikliai apibūdina komunizmą kaip didžiausią ir įtakingiausią istorinę utopiją, galingiausią XX a. Naująjį tikėjimą, žadėjusį pakeisti krikščioniškąjį tikėjimą. Laisvės, teisingumo ir laimės įgyvendinimo pažadas, kurį K. Marksas filosofiškai pagrindė kaip neišvengiamą komunizmo sukūrimą – štai kur slypi pagrindinė marksizmo populiarumo priežastis.

 

A. Valickio didesnioji veikalo dalis skirta K. Markso laisvės temos analizei, kadangi laisvės koncepcija yra pagrindinė marksizmo doktrinoje. Kadangi, K. Markso įsitikinimu, žmonijos istorija – tai yra laisvės prielaidų brendimas, o istorijos tikslas ir prasmė – žmonijos išsilaisvinimas iš nekontroliuojamų kapitalistinės rinkos jėgų, kurios sukuria įvairias visuomeninio blogio apraiškas, ir galiausiai komunizmo sukūrimas kaip laisvės karalystės įgyvendinimas. Valickis pateikia išvadą, kad K. Markso laisvės koncepcija pateisino ir paskatino sukurti represyvų komunistinio totalitarizmo režimą. A. Valickis moksliškai pagrindžia, kad K. Markso laisvės koncepcija yra atsakinga už komunistinio totalitarizmo praktiką. Be marksizmo filosofijos nebūtų buvę totalitarinio režimo Rusijoje, jo išplėtimo į Vidurio Europos šalis. Rusija nebūtų buvusi demokratinė, bet nebūtų buvusi ir totalitarinė. Fanatiškas tikėjimas komunizmo utopija darė įtaką milijonų žmonių žudymui dėl Didžiojo istorijos tikslo. V. Leninas ir J. Stalinas buvo nuosekliausi K. Markso ir F. Engelso idėjų pasekėjai, nors jų veiklai darė įtaka ir specifinės Rusijos sąlygos.

 

Kita vertinga A. Valickio intelektualinė įžvalga yra ta, kad jis atskleidžia F. Engelso idėjinį vaidmenį sukuriant komunistinės visuomenės indoktrinacijos sistemą. Sovietų vadovų sukurtas marksizmas–leninizmas rėmėsi ne tiek K. Marksu, kiek F. Engelsu, kuris ir pavertė marksizmą viską apimančia „moksline“ pasaulėžiūra, „turinčia“ tiesos monopolį. Komunistinio totalitarizmo vadai pasinaudoję nuoširdžiu F. Engelso filosofiniu tikėjimu, kad pasaulio istorija yra tam tikra teodicėja, pateisinanti žmonių kančias ir aukas kaip būtiną pažangos kainą. Todėl ir aukojo milijonus žmonių dėl istorinio būtinumo ir komunizmo sukūrimo.

 

F. Engelso sukurta laisvės teorija teigė, kad žmonijos išsilaisvinimo būtina sąlyga yra visų visuomenės narių įsisavinimas teisingų žinių, idėjų apie istorijos kryptį ir tikslą. Tas suteikė Stalinui teorinę galimybę sukurti priverstinę indoktrinacijos sistemą.

 

Todėl stalinizmo laikotarpiu visuomenė buvo priversta tikėti komunizmo idėjomis, kad „išsivaduotų iš intelektualinio aklumo ir nežinojimo“. Tikroji žmonijos laisvė pasiekiama priverstinai vykdant marksistinę–lenininę indoktrinaciją. Taip F. Engelso laisvės koncepcija darė įtaką žmonių protams pavergti komunistinėje tironijoje. A. Valickis įtikinamai parodo, kad be utopinio idealo (tapatinamo su laisvės karalyste) ir fanatiško tikėjimo, kad šio idealo įgyvendinimas yra sankcionuotas Istorijos ir Mokslo, nebūtų galėjusi atsirasti ir išsilaikyti komunistinė sistema, kuri užvaldė didelę pasaulio dalį.

 

Svarbi yra A. Valickio veikalo dalis, skirta K. Markso interpretatorės R. Liuksemburg kosmopolitinei teorijai nagrinėti. Ši dalis padeda geriau suvokti ir Lietuvos vieno iš komunistinio judėjimo vadovų Z. Angariečio veiklą. Z. Angarietis perėmė nemažai R. Liuksemburg idėjų savo kosmopolitinio komunizmo teorijai ir veiklai pagrįsti. K. Marksas atsargiai formulavo idėją, kad ekonominė pažanga panaikins valstybes ir tautas. Šią idėją išplėtojo R. Liuksemburg ir K. Kautskis. Tik A. Valickis apsiribojo R. Liuksemburg kosmopolitinių pažiūrų analize. R. Liuksemburg buvo giliai įsitikinusi, kad Lenkijos, Lietuvos ar Ukrainos nepriklausomybės siekis XIX a. pab. – XX a. pr. yra „pamišimas“ ir istoriškai neįgyvendinamas, kadangi tai prieštarauja pasaulinio ūkio kūrimui ir bendrai istorinio proceso tendencijai. Galiausiai pasaulinio komunizmo pergalė panaikins valstybes, tautas ir nacionalines kalbas, liks viena pasaulinė kalba. R. Liuksemburg įrodinėjo, kad tautų egzistavimas jau XIX a. pabaigoje stabdo ekonominę pažangą ir veikiant istorijos dėsniams tautos palaipsniui išnyks iš pasaulio istorijos arenos. R. Liuksemburg įrodinėjo, kad tauta nėra vieningas socialinis–kultūrinis organizmas. Tautos vienybė tėra tik iliuzija ir apgaulė, nes tautos sudarytos iš priešiškų klasių. Lenkų, lietuvių ir kitų šalių darbininkams, priklausantiems „pažangiausiam“ istorijos veiksniui, būtina ugdyti „tarptautinę proletariato brolybę“ ir sukurti naują betautę visuomeninę tapatybę. Štai šias R. Liuksemburg idėjas ir perėmė Z. Angarietis[2].

 

Moksliniu požiūriu vertingiausia A. Valickio išplėtota komunizmo detotalitarizacijos teorija, kuri įeina į komunistinių šalių istorijos tyrinėjimus. A. Valickis, remdamasis žymiais komunizmo tyrinėtojais: H. Arent, L. Šapiro, Z. Zbežinskiu, parodo, kad komunistinis totalitarizmas nėra sustingusi, nesikeičianti sistema. Totalitarizmo istorijoje būtina išskirti du istorinius etapus: pirmas etapas – totalitarizmo kūrimas, kurio kulminacija buvo stalinizmas, ir antras etapas – priešingybė pirmajam, sudėtingas ir ilgas totalitarizmo irimas – detotalitarizacija, kuris logiškai baigėsi komunizmo žlugimu. Detotalitarizacijos stadijoje komunizmo sistema palaipsniui atsisakė esminių marksistinės tapatybės elementų: revoliucinio radikalizmo ir utopinio idealo. Komunistinio režimo detotalitarizaciją pradėjo N. Chruščiovas, toliau tęsė L. Brežnevas ir užbaigė paskutinysis komunistinės valstybės vadovas M. Gorbačiovas. Po J. Stalino mirties detotalitarizacija palietė visas visuomenės gyvenimo sritis. A. Valickis išskiria totalitarizmo erozijos požymius. Pirma, baigėsi masinis teroras ir atskirų visuomenės sluoksnių genocidas. 1956 metais oficialiai buvo panaikintas GULAG’as. Antra, nusilpo komunistinė indoktrinacijos sistema. Komunistinė ideologija prarado savo karingumą, komunistinė propaganda virto mechanišku komunistinių dogmų kartojimu. Laisvesnis tapo žmonių gyvenimas, ypač privačioje sferoje, lankstesni tapo valdžios cenzūros kriterijai, kūrybinė inteligentija išmoko labai išradingai apeiti cenzūrą. Sovietų Sąjungoje susiformavo dvi menininkų srovės: liberalai ir konservatoriai – patriotai, kurie turėjo savo spaudos leidinius ir užtarėjus komunistinėje nomenklatūroje. Tuo tarpu pirmame totalitarizmo etape karingoji komunizmo ideologija, padedama masinio teroro, vertė visus visuomenės narius gyventi ir aukotis pagal komunistinį katekizmą. Žmonių protai, jausmai turėjo paklusti vienai komunistinės vadovybės valiai. Trečia, N. Chruščiovas atsisakė stalininės dogmos, kad perėjimas iš socializmo į komunizmą vyks tik ginkluotos revoliucijos ar karo būdu, kad socializmą įmanoma sukurti ir taikiu būdu. Santykiai su kapitalistinėmis valstybėmis dabar buvo grindžiami taikaus sambūvio principu. Tai sudarė sąlygas platesniam komunizmo ir kapitalizmo šalių ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui. Ketvirta, L. Brežnevas tapo pirmuoju komunizmo vadovu, kuris tyliai atsisakė komunizmo kūrimo idealo. Vietoj komunizmo kūrimo vyko realaus socializmo tobulinimas.

 

A. Valickio veikalas parašytas aiškiu, grakščiu stiliumi, todėl prieinamas plačiam skaitytojų ratui. Šis veikalas padės giliau ir geriau suvokti komunistinės sistemos esmę, jos raidą, komunizmo vadovų veiklos motyvus.

 

 



[1] Maceina, A. Didysis inkvizitorius. Chicago, 1974; Juodeika, V. Didžioji iliuzija. So Boston, 1978, 1 t.

[2] Angarietis, Z. Tautų klausimas. Voronežas, 1918.