„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Romualdas Grigas. Dar kartą apie kai kurias senųjų lietuvių tapatybės signatūras (2)
Spausdinti

Anotacija. Straipsnis grindžiamas hermeneutikos, semiotikos, socialinės organizacijos, komparatyvistikos bei kitomis sociosofinio profilio koncepcijomis. Jomis remiantis bandoma savaip papildyti senųjų lietuvių pasaulėvaizdžio bei gyvensenos (etoso) rekonstrukciją. Dėmesys koncentruojamas į kai kurias išskirtines mūsų protėvių tapatybės signatūras (kokybinius atpažinimo bruožus). Detalesnis autoriaus žvilgsnis sutelkiamas į: „gyvąjį žodį“, krikščionybės „mėgdžiojimą“; į toleranciją kitoniškumui; į „gyvąjį vandenį“ bei lietą... Bandome atsakyti į klausimą, kas gi buvo senieji lietuviai: politeistai ar panteistai? Kartu siekiame papildyti lietuvių tautą telkusio (taip pat ją naikinusio) konflikto su krikščionybe (atstovavusia urbanistinei civilizacijai) interpretaciją.

 

Prasminiai žodžiai: senieji lietuviai, tapatybė, signatūros, prigimtinis tikėjimas, gyvensena, lieta, krikščionybė.

 

Signatūrų paletė ir jų trajektorijos

 

„Gyvasis žodis“. Mūsų kultūrologo ir religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus yra mestas įdomus pastebėjimas: Dievas ar dievai labai svarbu, tačiau tarp jų ir žmonių pasaulio – pernelyg didelis atotrūkis. Anot jo, reikia ieškoti kitų, tarpinių grandžių, galinčių paaiškinti egzistavusią mūsų protėvių gyvenimo sanklodą, jos darną. Sekdami Beresnevičiumi ir pratęsdami jo teiginį, mes galime tvirtinti: tuo tarpininku buvo ištikimybė protėvių kultūrai, duodami žodiniai priesakai jos tęstinumui. Prisiminkime kad ir Gedimino „blaškymąsi“ dėl krikščionybės priėmimo. Romos kurijos įgaliojimus turintiems atstovams išsprūdusį pažadą dėl krikšto jis vėliau bandė „atsiimti“ dangstydamasis teiginiais apie tai, kad lietuviai, kaip ir jų kaimynai, tikį į vieną ir tą patį Dievą, tik pagal savo papročius; ir kad jo anksčiau išsakytas mintis ne visai teisingai supratę, išvertę užrašė vertėjai; ir apie tai, kad laikysis tik to tikėjimo, „kuriam buvo ištikimi jo senoliai“. Nekyla abejonių, kad tokį jo atsiribojimą nuo ankstesnių ketinimų sąlygojo tuometiniai jo patarėjai – lietuviai. Greičiausiai tą patį galėtume pasakyti ir apie Mindaugo „atsivertimą“, t. y. sugrįžimą prie protėvių tikėjimo, sustabdžiusį Lietuvos integravimąsi į tuometinę krikščioniškąją Vakarų Europos civilizaciją. Vargu ar tuos patarėjus, be rimtesnių išlygų, toliau turėtume keiksnoti...

 

Beje, dėl „gyvojo“ žodžio…

 

Niekam nekelia abejonių mūsų protėvių kultūrinės sąsajos su arijų kultūra, kuriai buvo būdingas tikėjimas „...magine žodžio galia. Sanskritas („sukurtasis“) yra dievų kalba, dievų sukurtas ir žmonėms perduotas bendravimo su jais įrankis, – teigiama „Religijų istorijos antologijoje“. – Tačiau šitoks kalbos sakralizavimas yra ne estetinis, grynai sakramentinis“[1].

 

Anot S. C. Rouvelo (Rowell), P. Dusburgietis yra aprašęs savo įspūdį „apie neraštingus pagonis“, kurie stebėdavosi, kaip „žmonės gali bendrauti raštu“. Bet minėtas istorikas čia pat pastebi, kad Dusburgietis tiesiog nesupranta lietuvių, kuriuos naujosios aplinkybės privertė praktikuoti rašytines sutartis, bet jomis netikėjusių, o labiau tikėjusių gyvu žodžiu[2]. Apie tai byloja kad ir tokia frazė, kurią surandame Gedimino laiške, rašytame domininkonams (ir į kurią Rouvelas atkreipė dėmesį): „…pirmiau geležis vašku taps ir vanduo į plieną pavirs, negu iš mūsų išėjusį žodį atšauksime“[3]. Rouvelas nurodo liudijimus, bylojančius apie tai, kad pas žemaičius XIII a. egzistavo paprotys: „jeigu vienas paduoda ranką kitam, tai jis sudaro garbingą taiką, kurios sulaužymas baustinas mirtimi“[4]; kad kartais lietuviai, sudarinėdami sutartis, žodinę priesaiką tardavo ne lietuvių, bet gudų kalba tam atvejui, kad ją būtų galima lengviau sulaužyti[5]. Esama rimto pagrindo manyti, kad tikėjimas į „gyvą“ žodį ir to principo praktikavimas neleido seniesiems lietuviams „įsigyti“ savojo rašto. Dar daugiau… Žiūrėdami į raštą kaip į urbanizuotos kultūros pagimdytą (dėl to ir nepatikimą) dalyką, mūsų protėviai dėl tos priežasties lengviau įsileido ir kitataučius, rašančius svetima ir sukurtoje nevienalytėje valstybėje vis labiau praktikuota slavų kalba.

 

Taigi turime pagrindą tvirtinti: pastanga per „gyvąjį“ žodį išsaugoti savo tapatybę atsisuko prieš pačius lietuvius…

 

O jeigu prie viso to dar pridėsime egzistavusį žynių – išminčių luomą, kurių pagrindinė misija buvo kaupti istorinę kultūrinę atmintį ir ją gyvu žodžiu iš kartos į kartą perteikinėti? Svetimųjų šitie neišpasakyti lobiai nebuvo užrašyti, o tarp savųjų – tam nebuvo tradicijos. Jeigu kas iš svetimųjų (gerbiančių kitas kultūras) ir bandė ką nors „iškvosti“, sužinoti – tikėkime – tokiam bandymui jau nuo pat pirmo žingsnio buvo priešinamasi. O jei kas ir buvo užrašyta, tai tik atsitiktiniai elementai, nuotrupos, ir tos surankiotos ne iš kilmingųjų luomo (skubotai atsikračiusio „pagonybės“), o iš „neraštingos liaudies“ atstovų. Todėl mes tik apytikriai galime nujausti ar suvokti, kokie iš tiesų neįkainojami dvasios turtai, kokie atskleistų, įspėtų (ir panaudotų) Gamtos paslapčių klodai amžiams dingo iš lietuvių pasaulio. Ir ne tik iš lietuvių…

 

„Mėgdžiojimas“. Kaip žinome, esant iššūkiui, būna ir atsakas. Tikėtina, kad baltų religinė reforma, pradėta VI a., buvo tas atsakas į krikščionybės plėtimąsi. Tikėtina, kad kai kas buvo nusižiūrėta ir iš krikščionybės. Tikėtina, kad daugelis nedidelių matmenų piliakalnių buvo pilami kaip šventyklos – analogai parapinėms krikščionių bažnyčioms ir cerkvėms. Panašiai galime mąstyti apie dvasininkų luomo – krivių įvedimą; krivių krivaičio (baltų popiežiaus analogo) įšventinimą; prūsų dvasinio lyderio Prutenio savanorišką susideginimą – savotišką analogą Kristaus aukai, kuri pagal paties Prutenio sumanymą, turėjo prisidėti vienijant baltų gentis, formuojant jų bendresnę ideologiją… Na, kad ir trijų dievų: Patolo, Perkūno ir Patrimpo garbinimo įvedimo pastangą... Pirmasis atstovavo žemiškajam pasauliui, antrasis – dangaus, trečiasis – požemių arba mirusiųjų. Tiesa, yra šaltinių, bylojančių apie kitokią baltų dieviškosios trejybės sudėtį: Perkūno, Andojaus ir Teliavelio (Kalevelio) triadą[6].

 

Trejybės įteisinimas galėjo taip pat reikšti atgarsį baltams, seniesiems lietuviams pagal kalbą ir pasaulėjautą gana giminingoje arijų arba vedų kultūroje akcentuotas tris pagrindines dievybes: Brahmą (kūrėjas), Višnų (saugotojas) ir Šyvą (griovėjas). Visa ši dievų trijulė turėjo savo moteriškuosius atitikmenis: Brahma – Savasvati, išminties, mokslo, tiesos deivę; Višnus – Lakšmi, laimės ir grožio deivę; Šyva – Kali, arba „Dieviškoji Motina“, mirties ir teisingumo deivė[7].

 

Deives suminėjau dar ir dėl tos priežasties, kad mūsų protėvių prigimtiniame tikėjime buvo labai aiški vyriškojo ir moteriškojo pradų arba poliariškumo artikuliacija.

 

Esama pamato manyti, kad ir po religinės reformos tradicinis, iki aukščiausio sakralumo iškeltas žmogaus ir Gamtos (kaip Dievo kūrinijos) santykis, Darnos ir Dermės pajauta toliau tebeegzistavo. Taip pat tebeegzistavo ir vienintelio Dievo (arba Visatos Dvasios) ir Jo pasireiškimo pačiomis įvairiausiomis formomis supratimas. Tik toms formoms, santykinai įvardintoms atskirais dievais ir deivėmis, galėjo būti suteiktas didesnis akcentas nusižiūrėjus į krikščionybės platinamą šventųjų kultą.

 

Tolerancija „kitoniškumui“. Apie senųjų lietuvių decentralizuotą, gana aiškius lokalumo (priklausomai nuo regiono) bruožus turintį prigimtinį tikėjimą byloja ne tik gausus dievų ir dievybių panteonas, ne tik Aukščiausiojo (Visatos Dvasios, arba Tvėrėjo) vardų įvairovė, bet ir nevienodi laidojimo, kitų apeigų papročiai, taip pat buityje praktikuotų daiktų (drabužių, kraičio skrynių, verpsčių, prieverpsčių ir kt.) piešiniai, jų siluetai.

 

Apie įvairovės toleravimą ir praktinę jos sklaidą liudija kad ir tokios etnologo prof. N. Vėliaus prieverpstėse užfiksuotos skirtybės: „Rytų arealo verpsčių mentelėse atskiros pasaulio sferos projektuojamos vertikalioje linijoje […], trys atskiros pasaulio sferos atitinka tris atskiras segmentines žvaigždes“ – dėsto savo pastebėjimus šis mokslininkas. Ir toliau – „Daugumos vidurio arealo prieverpsčių plokštumoje dominuoja dvi, o ne trys segmentinės žvaigždės. […] Įdomiausia tai, kad „pasaulio medis“ šio arealo prieverpstėse dažnai projektuojamas ne tik vertikalioje, bet ir horizontalioje linijoje. […] Tuo tarpu ant daugumos vakarų arealo prieverpsčių iš viso nėra segmentinių žvaigždžių. Tačiau išpjaustinėtose apskritose kiaurymėse galima įžiūrėti mėnulio pilnatį, o kai kur delčią“[8]. Iliustracijai paėmėme prieverpsčių atvejį, nes jų piešinys yra bene labiausiai išsaugojęs archaiškumo bruožus.

 

Akcentuojame senųjų lietuvių gyvensenoje egzistavusią toleranciją įvairovės žaismui ne tik dėl to, kad tuometinei krikščioniškajai dogmatikai tai buvo nebūdinga, net ir svetima. Vargu ar dera suabejoti tuo, kad šis išskirtinis bruožas mūsų protėviams padėjo įsitvirtinti giminingose (pagal kai kuriuos esminius prigimtinės religijos elementus) rytinių kaimynų – slavų žemėse ir jas valdyti. „Nevienalytė, nedoktriniška ir decentralizuota pagonybės Lietuvoje prigimtis, – kaip teigia S. C. Rouvelas, – puikiai atitiko ganėtinai padriką keturioliktojo šimtmečio Didžiosios Kunigaikštystės struktūrą“[9]. Betgi nedoktriniškumas, tolerancija religinės (ideologinės!) įvairovės žaismui tuo pačiu metu turėjo ir gana aiškų negatyvą: prigijusį senųjų lietuvių valdančiojo (politinio) sluoksnio įprotį prisitaikyti prie aplinkybių. Ir kas bene svarbiausia – valstybė, kurioje egzistavo tolerancija (ji laikoma viena aukščiausių dorinių vertybių), ir kuri, ko gero, dėl tos priežasties nesugebėjo kaip kitos to meto valstybės suformuoti savo „kietesnės“ ideologijos, jau tada klojo pamatus ją sukūrusios tautos ir savo pačios, kaip politinės organizacijos, nunykimui.

 

Štai ką apie senųjų lietuvių tolerancijos kultūrą rašo V. Kavolis. „Pagoniškojo laikotarpio pabaigos jau pradedanti dezintegracijos kultūra „minkšta“, prisiimanti kitus ir leidžianti jiems likti, kas jie yra (tuo ir šiandien didžiuojamės), bet tarp kitų prisitaikanti ir nustojanti būti savimi“. Taikliai pasakyta! Tačiau pataikymu į dešimtuką vertintina ir tokia toliau šio autoriaus plėtojama mintis. „Vadovaujančio luomo lietuviai keičia savo tikėjimą kaip pirštinę dėl aukštesnių ar žemesnių sostų ir kitais tikslais, bet nė vieno nelietuvio neatverčia į pagonybę, ir nėra duomenų, kad būtų jautę reikalą bandyti“[10]. Viskas pasakyta taip, tarsi būtų piešiamas niūrokas nūdienos vaizdas… Mūsų įsitikinimu, būtent tokia elgsena įgavo socialinės genetikos (prigimtinio paveldo) savybę.

 

Vargu ar galime abejoti tuo, kad nuo VII–VIII šimtmečių suintensyvėjusi piliakalnių (skirtų dar ir apeigoms atlikti) statyba buvo viena iš didžių pastangų kokiu nors laipsniu suvienodinti, kaip nors sudoktrininti prigimtinę religiją, Gamtos jėgas įprasminančių ir garbinamų dievų panteoną. Bet kaip matome iš istorijos, pati mūsų protėvių „pagonybė“, jos dvasia prieštaravo tokiai suvienodinimo pastangai. Užtat šį vaidmenį sėkmingiau atliko krikščionybė (ir jos polonizuota „atmaina“), atstovavusi urbanizuotam, uždaresnių ribų (tiktai kitaip) nepripažįstančiam pasauliui. Krikščioniškojo ir „pagoniškojo“ etosų vedybos vyko sunkiai arba ir visai neįvyko. O jei ir įvyko, tai antrosios pusės kraičio didžioji dalis vis dėlto buvo „pravalgyta“ arba paprasčiausiai nušluota...

 

Negalime atmesti prielaidos, kad kurdami valstybę senieji lietuviai nesivadovavo savo ideologija. Kaip parodėme, ji turėjo labai aiškius kontūrus. Bet ji neteko savo varomosios galios susidūrus baltiškajai tolerancijai su netolerantiška krikščionybe ir perėjus į pastarosios pusę kilmingųjų luomui, kuriems dinastiniai reikalai, susipynę su imperinės valstybės plėtimo interesais, tapo svarbesni už sąjungos su etnine lietuvių tauta ir jos kultūros išsaugojimą.

 

„Gyvasis vanduo“. Kaip žinoma, senųjų lietuvių ir jų protėvių gyvenime vanduo gamtajausenoje užėmė išskirtines pozicijas. Nėra jokios būtinybės įvardinti, kiek mūsų dabartinėje valstybės teritorijoje priskaičiuojama vandenviečių su šaknimi „švent...“. Reiktų ta proga pasakyti daugiau... Volgos upė seniausiuose žemėlapiuose vadinama Ra vardu. Upių, vadinamų Ist – ra, rasime ne tik ties Panevėžiu, ne tik Pamaskvėje, bet ir Serbijoje. Skiemuo „ra“ indoeuropiečių prokalbėje išreiškė šventumo, šviesos skleidimo dimensiją.

 

Bet grįžkime prie vandens ir mūsų protėvių kultūros... Šiandien mes turime moksliškai pagrįstą ir išskleistą paaiškinimą, kodėl senovėje (ir ne tik senovėje) vanduo buvo „šventas“? Kodėl vandens šaltinėlyje, upėje, ežere teršimas buvo prilygintas vos ne vienai iš didžiausių žmogaus nuodėmių?

 

Pagaliau ir lietuvių kalba 2007 metais išvydome pasaulį nustebinusio japonų mokslininko Masaru Emoto knygą „Žinia, kurią mums praneša vanduo“. Prie jo atradimo stabtelėsime...

 

Šis mokslininkas (kai kurių apžvalgininkų prilyginamas Galilėjui, Niutonui) atskleidė vandens kristalizavimosi efektą ir ištobulino jo pažinimo technologiją. Vandens kristalai pasirodo tik 20–30 sekundžių tuo metu, kol prasideda užšaldyto vandens tirpimas. Vandens kristalai kiekvieno šaltinio būna kitokie, maža to – perėjęs per vandentiekį, vanduo tą kristalizavimosi savybę gali apskritai prarasti.

 

To mokslininko (ir jo vadovaujamo kolektyvo) dėka pasaulis sužinojo, jog vanduo savyje koncentruoja ir gali (kristalų pavidalu) perteikti didžiulę informaciją. Informaciją ne tik apie tai, kas buvo, kas yra, bet ir kaip elgiasi žmogus ne tik su vandeniu, o ir apskritai... Tyrimais nustatyta (kristalai nufotografuoti), jog vanduo reaguoja ne tik į garsus, ir ypač į muziką. Jis reaguoja į žmogaus jausmus. Kilnūs jausmai „suformuoja“ tobuliausios formos kristalus, o blogi – „pagimdo“ iškreiptas, suluošintas jo formas. „Žmonių visuomenė – tai vienas milžiniškas vandenynas, – teigia Masaru Emoto, – o mes, kiekvienas atskirai paimtas individas, esame lašai tą vandenyną formuojantys“[11].

 

Jeigu taip, tai mes, remdamiesi „gyvojo“ vandens koncepcija, galime daryti prielaidą, jog mūsų protėvių gyvenimo filosofija, visas jų gyvenimo būdas iš tiesų buvo grindžiamas giliu Gamtos ir vienybės su ja – o kartu ir visuotinės darnos suvokimu. Teisingiau išsireiškus – toji „gyvojo“ vandens koncepcija gali būti tik papildinys bendro, amžiams išnykusio pasaulio rekonstrukcijoje. Gal ir tie „užkalbėtojai“, raganos ar „šeptūnai“ nėra vien „tamsiojo“ pasaulio atstovai, o tik mažytės skeveldros to kontinento, kurį šiuolaikinis mokslas bando įminti...

 

Kelios mintys apie „lietą“ ir jos išvestines. Mūsų pokalbis apie senųjų lietuvių tapatybės signatūras tikrai būtų nepilnas, jeigu neatkreiptume dėmesio į ypač reikšmingą „detalę“... Esama pagrindo formuluoti hipotetinę prielaidą, kad lietuvio sąvoka kilusi iš būdvardžio „lieta“. Tautų istorijoje, jų varduose tokių atvejų yra gausybė. Kažkodėl pas mus užsispyrusiai sekama lenkų įpiršta versija – Lietuvos ir lietuvio vardą kildinti nuo vietovardžio ar net nuo upeliuko... Vietovardis ar upėvardis ne kažin ką pasako, o būdvardis – daug. Matyt, siekiant nekreipti dėmesio į mūsų protėvių gyvenseną (etosą), gal ir sąmoningai, bet sumenkinant jų dvasinę kultūrą taip ir elgtasi... Simonas Daukantas bene pirmasis iš užmaršties iškapstė „lietos“ sąvoką. Ji senovės laikais taikyta tik vyrams. Anot šio autoriaus, „vyriškieji, didieji ir mažieji [...] norėjo būti vadinami ūkės vyrais, lietos vyrais ar karės vyrais, nesgi lietos gydryboj ir ūkės rėdoj visados protą ir išmintį rodė“[12]. Kitoj vietoj S. Daukantas taip rašo: vyrai „...vieną tik savo liuosybę, kaipo lietos daiktą, godojo ir gerbė“[13]. Taigi, turime jau dvi sąvokos „lieta“ charakteristikas – jos susijusios su gudrybe ir liuosybe.

 

Kadangi pats S. Daukantas apsiribojo labai glausta, lakoniška „lietos“ charakteristika, pasiliekame teisę pratęsti tos sąvokos interpretaciją. Ji galėjo reikšti ypatingą vyrų nusiteikimą bei susitelkimą, kuris galėjo būti grindžiamas moraliniais įsipareigojimais ne tik protėviams, jų kultūrai, bet ir gyviesiems, t. y. savo bendruomenės, savo karinės draugovės nariams. Neabejotina, kad toks nusiteikimas karo žygio atveju stiprino karių būrio „sinergetinį efektą“, t. y. didino jo kovinį pajėgumą.

 

S. Daukanto „lietos“ sąvoka žymi būdvardį. O kodėl mums nesusimąstyti ir apie veiksmažodinę šio žodžio kilmę: (su)lieti, (su)lydyti, sujungti į krūvą?.. Tos prasmės – čia pat. Būdvardinė „lietos“ lytis gražiai nusako, kokiu pagrindu imame su-lieti, su-lydyti, suburti „į kietą kumštį“ savo prigimtinės kultūros, savo gimtosios žemės ir pastogės gynėjus. Bet čia pat susimąstykime: kodėl toji mūsų protėvių būdą ženklinusi (greičiausiai jiems ir vardą suteikusi) signatūra išnyko? Ir išnyko, rodos, taip ir nepasiekusi net Daukanto laikų? Apie tokias priežastis irgi turime teisę mąstyti.

 

Tikėtina, kad jau Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikais kariuomenės dvasia buvo tvarkoma (ugdoma) kitais pagrindais (ir kita kalba). Kita vertus, argi galėjo mūsų protėvių „krikštytojai‘ (turėję dar ir aiškų polinkį į Lietuvos aneksiją), pagaliau ir „pagonybės“ kratęsi lietuvių kilmingieji, palikti štai kad ir tokį būdo (tapatybės) bruožą, jeigu jų nešiotojai jau buvo įvardinti kaip „pagonys“, t. y. kaip žmonės, gyvenantys (ar gyvenę) už civilizuotumo ribų? Kiekvienas tekstas, net atskira sąvoka turi savo potekstę – mes ir bandome ją įminti...

 

Bet, pasirodo, „lietos“ sąvoka buvo gyva, t. y. vartojama dar XIX a. antroje pusėje! Tik jau daiktavardžio forma... Paulius Subačius (tautinio išsivadavimo lietuvių literatūrinėje kūryboje analitikas) Varnių kunigų seminarijos auklėtinių susirašinėjime yra aptikęs štai tokią frazę: „garsas Lietos būt girdėtas toli“[14]. Kažką panašaus jis aptiko ir T. Žičkaus – Linkio išverstoje I. Kraševskio „Birutės“ strofoje: „Liet‘va, Žemaičiai – tai tikros seselės“ (kurios, anot P. Subačiaus, nebūta kūrinio originale, ir kuri su visu išverstu kūriniu buvo paskelbta 1885 metų „Aušroje“, Nr. 6)[15]. Aišku, kad abiem atvejais kalbama apie Lietuvą ir kad mūsų šalies pavadinime „lieta“ suvaidino ne paskutinį (jeigu ne pirmaeilį!) vaidmenį.

 

Mes čia nesiruošiame ginčytis dėl valstybės pavadinimo, juolab dėl jos atsiradimo datavimo. Mums rūpi tas dvasinės, taip pat socialinės politinės kultūros „skiedinys“, kuris padėjo mūsų protėviams „atsistoti ant kojų“ ir atsispirti ne tik slavų, o paskui ir germanų ekspansijai, bet ir patiems „veidu atsisukti“ į Rytus. Galima manyti, kad tas „skiedinys“, nors ir buvo paveldėtas iš prigimtinės religijos (iš gamtajusliškumo), jau turėjo pakitusį, ją pačią „viršijusį užtaisą“ – t. y. prasiplėtusį ideologinį politinį sąmoningumą.

 

Bet grįžkime prie mūsų protėvių konflikto su krikščionybe...

 

Įprasta senųjų lietuvių kultūrą vertinti kaip konservatyvią. Betgi tuo nieko naujo nepasakoma! Krikščionybė visur susidurdavo su panašiu konservatyvizmu. Bet, disponuodama įgyta karine galia, daugeliu atvejų su juo lengviau „susitvarkydavo“, kartu įpiršdama santykinę taiką ir spartesnę „priglaustų“ genčių ir tautų modernizaciją. Kodėl krikštą priėmęs ir nemažai savo priešininkų išžudęs Mindaugas buvo priverstas atsitraukti? Kodėl Algirdas, priėmęs stačiatikių krikštą, išsireikalavo, kad būtų laidojamas pagal senojo lietuvių tikėjimo papročius? Kodėl Jogaila su Vytautu, krikštydami Žemaitiją (1414 m.), susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu? Tai reiškė ne ką kitą, o egzistavusią labai stiprią, tegu ir decentralizuotą prigimtinę ideologinę, pasaulėžiūrinę opoziciją, kokybiškai skirtingesnę nuo kaimyninių tautų. Ir, pastebėsime – ko gero, ir demokratiškesnę mūsų protėvių santvarką (omenyje turiu žemesniuosius sluoksnius, ne vien valdovus). Apie tuos kokybinius tapatybės bruožus čia ir kalbame (jų ieškome) ne dėl etnocentristinės orientacijos įtvirtinimo, bet dėl mūsų pačių dvasingumo tradicijos puoselėjimo.

 

Plėtodami tokią, mūsų laikų sumenkusiam lietuvių tautiniam mentalitetui ypač reikšmingą, o kartu ir gana jautrią temą drįstame priminti, jog krikščionybė, plėsdama savo įtaką ir iniciatyvą kovoje su „pagonybe“, nesibodėjo jokių priemonių. Kardas „pagonių“ gyvenvietėms ar kartuvių virvė eretikams buvo kraštutinė priemonė. Prigimtinės kultūros, prigimtinės religijos propagandinė diskreditacija buvo „žmoniškesnė“ ir daugeliu atvejų (įvertinant paprastų žmonių patiklumą ir jų, ko gero, sąmoningą izoliaciją nuo aukštosios kultūros) patikimesnė, efektyvesnė. Tradicinis (prigimtinis) tikėjimas, vienio su Gamta išgyvenimas, žmonių sudvasinti santykiai su atskirais jos elementais: gojais, ąžuolais, šaltiniais, akmenimis, pagaliau ir su žalčiais; užsilikusi mantrinė dainavimo ir lėto ritminio šokio maniera ir pan. buvo paverčiami bjauriausių patyčių objektais. Net apeiginės dainos, lydėjusios darbus, buvo vertinamos kaip užsilikusios barbarystės, net šamanizmo atmaina. Priešininko diskreditavimas, jo mąstymo bei elgsenos ir apskritai – praktikuotos kultūros sukarikatūrinimas buvo ne tik pamėgtas „taikus“ ginklas, bet ir to meto „puolančiosios kultūros“ intelektualumo (o mąstant šiuolaikiškai – primityvumo) indikatorius.

 

Šiuo atveju prisiminkime kad ir Drakulos – Transilvanijos (Rumunija) kunigaikščio įvaizdį. Neįtikęs ten gyvenusių Saksonijos kolonistų bendruomenei ir neįtikėtinu išradingumu bei valingumu kovojęs prieš turkus, jis šiandien apsišvietusioje Europoje tebetraktuojamas kaip pabaisa, kaip įvairius pavidalus įgaunantis vaiduoklis.

 

Prisimintinas ir Z. Ivinskio istoriniais šaltiniais paremtas teiginys apie tai, kad kryžiuočiai, užvaldę prūsų žemes, jau XIII a. bausmėmis draudė „čiabuviams“ apdainuoti savuosius žygius ir didvyrius.

 

Ieškodami atsakymo į mums rūpimą klausimą, galime susimąstyti ir apie tokį jo variantą. Jeigu pasaulis iš tiesų buvo suvokiamas ir aiškinamas kaip įvairovių darna (ir būtent per tą įvairovę išreiškiantis ne tik Visagalio dvasią, bet ir palaikantis savo gyvybingumą) ir jeigu žmonių, genčių bei tautų santykiai buvo vertinami per Darnos, Dermės principo prizmę, tai – supraskime – kad ir lietuviškumas, arba senųjų lietuvių tapatybės pobūdis (kurį mes šiandien hipotetiškai galėtume priskirti jų sukurtos valstybės ideologiniam pamatui) tais laikais galėjo atlikti tik antraeilį vaidmenį. Žinoma, kalbu apie tuos, kurie valdė ir galvojo apie didžiulės valstybės įtvirtinimą, apie savo dinastinius reikalus (o jie buvo tvarkomi ne tik karine jėga, bet ir prisitaikymu prie esamos kultūros, mišriomis vedybomis ir pan.). Tačiau prisipažinkime: toks mąstymas, toks elgesys buvo vos netolygus savanoriškam palaipsniniam tolsmui (ar atsižadėjimui) ne tik nuo protėvių tapatybės, bet ir savasties tęstinumo. Todėl tai negalėjo būti priimtina tiems, kurie dar nebuvo veikiami urbanistinės kultūros ir kurie kasdien gyveno Gamta ir Gamtoje. Kuriems pats fizinis darbas buvo vos ne tolygus ritualinėms apeigoms, nes tai vienu ar kitu būdu, bet visada lietė pasaulį, t. y. Gamtą ir žmogaus santykį su Ja. Būtent tie žmonės (etninė tauta), nežaisdami politinėmis vingrybėmis (nes jų nesuvokė – jiems tų vingrybių ir nereikėjo) likdavo skrupulingai ištikimi savo protėvių kultūros tradicijai, savo gimtajai žemei, savo Tėviškei – Tėvynei. Visa tai toliau tarnavo niekuo nepakeičiamu dvasinių, dorovinių vertybių lobynu, kuriais buvo grindžiami žmonių socialiniai psichologiniai santykiai.

 

Kalbėdamas apie kai kuriuos senųjų lietuvių santykio su krikščioniškuoju (ir urbanizuotu) pasauliu bruožus, nesusilaikiau neišsakęs dar vienos „graužiančios“ minties…

 

Net ir ateistinis pasaulis pripažįsta, jog būta neįtikėtinai iškilių asmenybių. Mozė, Krišna, Zaratustra, Buda, Machomedas, Jėzus Kristus (kas žino, gal tarp jų – ir mūsų amžininkas Satja Sai Baba?..). Esama ne vieno liudininkų teiginio, jog pastarieji sugebėjo daryti stebuklus. Bet tuo jie nepiktnaudžiavo. Tiesiog kai kada primindavo savo išskirtinę dieviškąją prigimtį. Bet visi jie skleidė išmintį, Meilę ir visuotinės Darnos siekį. Bet… Reiktų pasakyti kai ką daugiau… Jie nesugebėjo šalinti to, ką galėtume metaforiškai pavadinti „šėtono užtaisu“, t. y. nesugebėjo nuošalėn sukti negatyviųjų žmonijos prigimties pradų, o kartu – ir negatyviųjų žmonijos evoliucijos trajektorijų. Minėtos asmenybės galėjo būti Visatos Dvasios, tos Didžiosios Paslapties (į kurios vos ne absoliutų pažinimą pretenduoja žmogus – Visatos „mikrobas“) tam tikrais apreiškėjais, gal tarpininkais… Bet kodėl interpretatorių akcentuojama jų dieviškoji prigimtis turėjo ribas… Ir vėl hipotetiškai samprotaudami mes galime pasakyti, kad tos ribos buvo sąlygotos urbanizuoto pasaulio, kuris atsisakė cikliniu laiku (Būties ratu) grindžiamos civilizacijos ir principingai pasuko ją linijinio laiko kryptimi. Pasisakome prieš tokį posūkį? Jokiu būdu ne. Visa tai, apie ką kalbame, priklauso interpretacijų paletei.

 

Tiesa, o kodėl mums nesusimąstyti ir apie tai, kad panašių į anas asmenybių negalėjo būti ir baltų superetnose? Tarp senųjų lietuvių?.. Ką mes žinome... Juk ši civilizacija neturėjo išplėtoto rašto. Tikėjo gyvu žodžiu, kurio nepatvarumas, veikiamas urbanistinės civilizacijos, augo greičiau nei rodo geometrinės progresijos formulė... Giliausios išminties sanskrito vedas irgi kažkas užrašė, tik vėliau (prieš tris ar daugiau tūkstančių metų)... Tas baltų, ar mūsų protėvių pranašas galėjo smarkiai paveikti gamtatikystę, gamtajausenos kultūrą, kuri buvo dar ir žmogaus ne tiek išorinio, kiek vidinio regėjimo, Gamtos ir jo paties egzistencijos prasmių suvokimo ugdymo kultūra. Tiesą pasakius, kai ką apie baltų pranašus žinome. Padrikai, bet vis dėlto žinome apie Brutenį, baltų religinės reformos (pradėtos VI a.) pradininką. Šį tą žinome apie legendinį Šventaragį (gal – Šventaregį? Tai būtų ir atokiau nuo slavų dievo Sviarogo)…

 

Manau, pravartu mums visiems suvokti (kad ir dėl savo vaikaičių), jog senoji protėvių istorija, o gal teisingiau pasakius – jų etosas tebepasilieka užklotas tiršta, tamsia migla… Ir kad aibė tą kultūrą ženklinusių sąvokų seniai seniai išnyko, panašiai kaip kad atsitiko ir su „lieta“...

 

Kas buvo senieji lietuviai: politeistai ar panteistai?

 

Socialinio pasaulio (ir esamo, ir nugrimzdusio praeitin, ir ateisiančio…) pažinimas tapo demokratiškesnis. Tapo įmanomas tarp savęs sutariančių, viena kitos nenuneigiančių, bet bendrą įžiūros poziciją praplečiančių hipotezių formulavimas. Taip elgiamės ir mes. Visos jos: formuluotos kitų ir keliamos šių eilučių autoriaus gali atspindėti to paties audinio – senųjų lietuvių gyvensenos elementus. Tiesa, gal nebus išvengta kai kurių mano ankstesnėse publikacijose (taip pat ir šioje) jau išsakytų minčių ar jų niuansų atsikartojimo. Bet pasiteisiname tuo, kad šioje studijos dalyje siekiama viską labiau susisteminti, pateikti darnesnę dingusio mūsų protėvių pasaulio konstrukciją. Suprantama, kad toji (kaip ir čia dėstomos kitos) konstrukcija neišvengiamai pasižymės tam tikru santykinumo ženklu. O pasakykite: ar tuo ženklu nėra paženklinta visa tai, kas imama iš socialinio pasaulio, iš istorijos, iš senųjų civilizacijų?

 

Jeigu kalbėsime apie senųjų lietuvių prigimtinį tikėjimą apibendrintai – jis, kaip ir priklausė archainiais laikais, buvo sinkretiško pobūdžio. Čia galime aptikti ir totemizmo (augalų ar gyvūnų garbinimo), ir animizmo (gamtos objektų įdvasinimo) ženklų. Buvo tikima tuo, jog daikte gali susitelkti Gamtą sudarančios dieviškosios jėgos, nūdienos kalba kalbant – Visatoje egzistuojanti psichinė energija. Ir kad žmogus nėra pasmerktas būti pasyviu tų jėgų atžvilgiu, bet gali su jomis surasti „sutarimą“.

 

Kai prieš „krūvelę“ metų aktyviai domėjausi vadybos (ypač personalo) klausimais, spaudoje buvau aptikęs publikaciją, jog JAV eksperimentuojama su generatoriais, „sugebančiais“ absorbuoti žmonių psichinę energiją, o paskui ja veikti subtiliausias technologijas…

 

Senųjų lietuvių gyvenime darbai ir jų atlikimo pobūdis, šventės ir vaišės, simboliais ornamentuoti buities daiktai, daina ir šokis, žmonių bendravimas gimus kūdikiui ar laidojant mirusįjį – viskas buvo vienyje. Išsprūdusį iš vienio elementą nesunku buvo susigrąžinti, surasti jam priklausančią vietą. Pagarba Gamtai, joje slypinčioms jėgoms (dvasioms); ištikimybė protėviams, savotiškas jų kultas čia vaidino pagrindinį vaidmenį.

 

Įprasta teigti, kad senųjų lietuvių tikėjimas buvo politeistinio pobūdžio. Bet drįstu manyti, kad taip yra nusakomas jau antrasis (ir jau krikščionybės slinkties laikais mus pasiekęs) pasaulėjautos (tikėjimo) lygmuo. Tie, kurie sako: „mūsų dievai ir deivės“ – neklysta. Bet vis dėlto sustoja pusiaukelėje taip kaip ir „priklauso“ krikščioniško pasaulio spaudimą atlaikiusiems, jo auklėjimo mokyklą perėjusiems ir atitinkamą mentalitetą įgijusiems asmenims. Nesiginčysime: mūsų protėvių pasaulėvaizdį, Gamtos, kaip dieviškosios kūrinijos išgyvenimą demonstravo išties gausus dievų ir deivių panteonas. Šalia vyriškajam pradui (šiuo atveju dangui) atstovavusio Perkūno buvo žemės dieviškumą įkūnijusi Žemyna. Šalia laukus sergėjusio Lauksargio, o namus – Dumstapačio egzistavo Gabija – ugnies dievybė, tarnavusi tarpininke tarp žemiškojo – materialaus, laikino ir kosminio, arba amžinojo pasaulių. Šiuo atveju šventoji ugnis ir jos garbinimas buvo ne kas kita, o vienas iš ryškiausių Visatos Dvasios pagerbimo ir su ja susiliejimo būdų. Gamtajusliškumas ėjo iš prigimtinės Pasaulio sakralumo pajautos.

 

Tik įsiklausykime, įsijauskime į mums, lietuviams, suprantamas nuo seniausių laikų atkeliavusias sąvokas: Praamžis, Pradžiapatis, Aukštojas, Sutvėrėjas, Viešpats (Vispats), Visagalis, Prakūrimas (t. y. pradžios davėjas, sukūrėjas), Ūkopirmas (t. y. pats pirmasis, Visatai davęs pradžią), Žvaigždikis (žvaigždžių, Visatos valdovas) ir pan. Tai – eufemizmai. Tos sąvokos reiškia vieną ir tą patį – Visatos Tvarkytoją, Jos Dvasią. Tos Dievybės neįmanoma nei personalizuoti, nei kaip nors antropomorfologizuoti, nei pagaliau Jos „interesus“ apriboti žmonijos namais – mūsų planeta. Taip elgiantis būtų suprimityvinta pati Dieviškoji esybė. Čia negalėjo gimti tokie „žanrai“ kaip Koranas, Biblija ir net Vedos. Visi jie jau reiškė atsiplėšimą nuo Gamtos, savęs išskyrimą iš vienio su Visatos Tvarkytoju. Kaip dabar priimta kalbėti, tie „žanrai“ reiškė civilizuotumo užgimimą ir jo sklaidą... Iš užsilikusių, mus pasiekusių mitologinių, etnokultūrinių ir kitų skeveldrų nesunku pagauti, jog Visatos Tvarkytojas ir Jam atstovaujančios Gamtos jėgos arba atskiros dievybės buvo išgyvenamos, jaučiamos tiesiogiai (kaip ir pati Gamta), o norint tą išgyvenimą išsaugoti, reikėjo nuolat „praktikuoti“ tiesioginį sudvasintą ryšį su Gamta; reikėjo pajausti grožį ir jėgą Jos taikoje.

 

Nesu kalbininkas, juolab kalbos istorikas. Bet manau, kad kaip tautotyrininkas turiu teisę atkreipti dėmesį į šiandien latvių vartojamas sąvokas: dievturis, dievturyba. Net nežinau, ar tai naujadarai, ar iš praeities atkeliavusios, reanimuotos sąvokos. Kad ir kaip ten būtų, abi jos tiksliau, prasmingiau nusako mūsų protėvių – senųjų lietuvių praktikuoto tikėjimo, tradicijų, jų esmės, apskritai – visos gyvensenos pobūdį. Dievturyba – Dievo, Absoliuto pripažinimas visame kame. Tai tas pats, kai sakome, kad mūsų protėviai Gamtos reiškinius suprato būtent kaip Visagalio, Sutvėrėjo, Praamžio... egzistavimo ir Jo „darbų“ ženklus (signatūras). Čia žmogaus pasaulis neatskiriamas nuo sakralaus, dieviškojo, o eiliniai, žemiški (profaniški) dalykai ir rūpesčiai įgauna „dieviškumo kvapą“. Kitais žodžiais sakant, žemiškoji kasdienybė ir religinis (dvasinis) žmogaus gyvenimas egzistavo vienyje.

 

Štai tie „žmogaus iš šalies“ argumentai, kodėl senųjų lietuvių religinės pažiūros lengviau gali būti prilygintos ne politeizmui, o panteizmui. Tai yra, pripažinimui Dievo kaip būties pradmens, kaip visuotinės egzistencijos šaltinio ir prasmės (gal tikslo?)... Pasaulis ir pats žmogus buvo suprantami kaip tokio Dievo savybės, t. y. „tuo, kas plaukia iš Dievo esmės“[16]. Mes drąsiau galime teigti, jog visos tos išminties ar pasaulėžvalgos leitmotyvas buvo siekis neišskirti nei savęs (kaip individo), nei genties, nei „kitų“ iš Visatos tvarkytojo kūrinijos. Kol neužgriuvo išorinė agresija...

 

„Pagoniškąją“ Dievo esybės sampratą gražiai, tiksliai yra nusakęs iškilus mūsų filosofas akad. Arvydas Šliogeris. Jis klausia: „Nejaugi Dievo meilė yra tokia siaura ir ribota, kad jis myli tik žmogų, ir tą patį – išgrynintą, išdistiliuotą, apvalytą nuo daiktiškumo priemaišų? O gal mes arčiau Dievo kaip tik tada, kai nusisukame nuo savęs, sielos, dvasios ir atsigręžiame į žėrintį Dievo pasaulį – į daiktus, į medį, akmenį ir žvaigždę, į pakelės kryžių ir vakaro vėją?“[17]

 

Mūsų protėviai, greičiausiai dėl savo tradicinių įsitikinimų, krikščionių (katalikų) maldos namų pavadinimą perėmė iš slavų (gudų). Etimologiškai bažnyčios (božnicos) sąvoka nieko bendro neturi su lietuvių kalba. Šitoji detalė gali būti traktuojama kaip savotiškas papildas, bylojantis apie tai, kad krikščioniškoji religija mūsų protėvių buvo priimta kaip „iš šono“, su tam tikra prievarta atėjusi teistinių ir moralinių įsitikinimų kultūra.

 

Mes jau esame plačiau rašę apie lietuvių pilis, kurios galėjo būti pilamos (ypač po baltų religinės reformos) ne tik kaip fortifikaciniai statiniai, bet ir kaip analogai krikščioniškosioms cerkvėms ir bažnyčioms[18]. Nedisponuodami kitais etimologinio pobūdžio įrodymais, pilies sąvoką, ko gero, galėtume praplėsti suteikdami jai dar ir kaip tos teritorinės bendruomenės narių dvasinį (religinį) susitelkimą ženklinančią vietą. Priėmę štai tokią prielaidą, mes gal geriau suprastume ir tą iš tiesų liūdną faktą, kodėl piliakalniai per keletą „polonizuotos krikščionybės“ ekspansijos šimtmečių tapo vos ne labiausiai užmirštais, apleistais istorinio kultūrinio paveldo taškais.

 

Tikėtina, kad Gamtos (kaip Visatos Tvėrėjo kūrinija) ir žmonių sankalba anais laikais skleidė egzistencinį prasmingumą ir optimizmą. Taip pat drįstu manyti, kad utilitarumas, materialaus pasaulio pažinimas ir įvaldymas mūsų protėvius galėjo dominti tiek, kiek tai buvo susiję su būtiniausiomis gyvenimo reikmėmis, su „priešakinėmis technologijomis“, pagaliau ir su sakralumo simbolių vartosena. Ir, žinoma, su atsiradusiu ir tais laikais „pašėlusiai“ provokuojamu poreikiu stiprinti karinę galią. Taip pat visi gerai žinome, kad „priešakines technologijas“ teikė urbanistiškai organizuojamas pasaulis. Su juo mūsų protėviai nuo seniausių laikų konfliktavo. Kodėl? Nes čia nematė žmogaus dėmesį ir jausmus „sugeriančios“, dvasinį juslingumą „provokuojančios“ Gamtos ir tuo pagrindu grindžiamo bendruomeninio sutarimo. Tačiau matė, kad kaip tik čia, atsipalaidavus nuo gamtajusliškumo, plačiau atveriami vartai ne tik pažinimo vaisiams, „priešakinėms technologijoms“, bet ir žmogaus, genties, klano ar tautos egocentrizmui. Matė, kad pragmatika, žmogaus protas čia jungiami viešpatavimui ne tik Gamtoje, bet ir pasaulyje. Jie matė ir tai, kad urbanizuotoje erdvėje lengviau įveikiami žmogaus individualią laisvę (kurios vargu ar jie labai jau geidė, nes vedė egocentrizmo link) varžantys visuotinės Darnos ir Dermės siekiai.

 

Kodėl lietuviams prigijo gamtameldystės, gamtatikystės ir pan. įvaizdžiai? Pripažinkime, kad čia esama tam tikro nesusipratimo (apie tai dar pakalbėsime). Na, gal ne tokio pikto kaip su pagonybe... Visata, Gamta ir jos elementai; natūralus, savaiminis įvairovės žaismas senųjų lietuvių buvo suvokiami ne kaip „daiktas savyje“ (kalbant filosofų kalba), arba ne kaip antrinės prigimties, o kaip Absoliuto (Praamžio, Aukštojo, Viešpaties, Pradžiapačio) pasireiškimas, Jo esybė, dvasia. Jis buvo suvokiamas kaip esantis visur ir visame kame. Ir save patį mūsų protėviai vertino kaip viso to dalelytę. Netgi pats žemdirbio darbas, reikalavęs ne tik ypatingos atidos Gamtos kismui, bet ir fizinio triūso, buvo atliekamas tarsi kokia ritualinė apeiga, skirta ne tiek pagarbinti neantropomorfologizuojamą Praamžį, bet tuo pabrėžiant ir išsaugant vienovės su Juo ir su Gamta pajautimą. Šiaip ar taip, bet būtent žemės dirbimu buvo įsikišama į Praamžio nustatytą tvarką ir tą įsikišimą reikėjo kaip nors atpirkti... Tačiau toks giliai išgyvenamas ir apeigomis įtvirtinamas pajautimas stiprino žmogaus organišką suaugimą su gyvenamąja vietove, su gimtine; ugdė jo patriotinį nusiteikimą – pagarbą savo protėviams ir jų žemei.

 

Pasaulio religijų tyrinėtojai yra pastebėję, kad „pagrindinė baltų religijos idėja“ buvo nuolatinė „kova už gyvybę, kaip gėrį ir grožį su blogio ir mirties jėgomis“[19]. Gyvybė baltų buvo suprantama kaip kosminės prigimties, todėl ir pats žmogus buvo neatsiejamas nuo gamtos. Čia pat norėčiau pastebėti, kad tą „kovą“ reiktų suprasti ne kaip priverstinę pastangą, o kaip patį gyvenimo būdą, kaip gyvenseną, savaime (spontaniškai) įpareigojančią ir atitinkamai elgtis. Anie tyrinėtojai pripažįsta ir pabrėžia, kad Dievybę (Dieviškąją substanciją) baltai įžiūrėjo „visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklauso žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir viso pasaulio gyvybinės jėgos“[20]. Tokie apibendrinimai yra gana taiklūs ir mums labai malonūs. Jie, nors ir netiesiogiai, kalba apie senųjų lietuvių tikėjimo ir kosmologinį, ir monoteistinį pradą.

 

Man yra artimas, ir kartu koreguotinas Z. Ivinskio teiginys apie tai, jog anų laikų lietuvis, „būdamas gamtos stipriai pavergtas, tikėjo, kad visas jo gyvenimas yra blogų ar gerų dvasių apsuptas...“. Todėl, anot šio mūsų iškilaus istoriko, „...žmogus stengėsi savo pusėn palenkti gerąsias dvasias, kad jos įveiktų gyvybės jėgą naikinantį blogį...“; kad visur „buvo jaučiamas bendras bruožas – pastangos palaikyti, skatinti ir kovoti už gyvybės jėgą“[21]. Kas šiuose teiginiuose taisytina? Visų pirma, anas lietuvis nebuvo Gamtos pavergtas, o tiesiog su Ja suaugęs, gyveno vienyje ir to vienio išgyvenimas jam teikė ir jėgų, ir prasmės, ir džiaugsmo. O antra, Z. Ivinskis, kalbėdamas apie „gerąsias“ ar „blogąsias“ dvasias, tarsi pasisakė už senųjų lietuvių tikėjimo politeistinį aiškinimą. To reiškinio mes irgi neatmetame. Bet tai buvo jau lietuvių etoso degradacijos, turėtos sisteminės pasaulėjautos suirimo (veikiant krikščionybei, polonizacijai, modernizmui, aristokratijos nutautėjimui ir pan.) laikais.

 

Kornelijus Tacitas savo „Germanikoje“ yra pastebėjęs, kad aisčiai (vakariniai baltai) jo laikais garbino Dievų Motiną (Matrem Deum veneratur). Neatmetame: šis faktas gali būti aiškinamas kaip klestėjusio matriarchato palikimas. Bet esama tam tikro pagrindo jį interpretuoti ir plačiau. Jeigu mes baltų (senųjų lietuvių) tikėjime pripažįstame kosmologinį pradą ar pobūdį, kodėl nepripažinus ir tos tiesos, kad mūsų planeta – Žemė buvo suvokiama kaip Visatos elementas, jos dalelytė? O jeigu taip, tai ir visas gausus dievybių panteonas gali būti paaiškinamas siekiu įvardinti ar apibrėžti mūsų planetoje egzistuojančias pačias įvairiausias jėgas ir reiškinius, atitinkamai su jais ir santykiaujant. Betgi visa tai gali būti analogiška Žemei, suvokiamai kaip visų tų dievybių, t. y. Dievų Motina. Visata, Kosmosas – nuo paprasto žmogaus sąmonės pernelyg nutolę reiškiniai, per daug paslapčių savyje slepianti erdvė. O Žemė, įvairiausiais gaivalais alsuojanti, jos gamta – konkretesnis pasaulis, kurį galima išskaidyti į tik Žemei būdingus reiškinius, priskiriant juos atskiriems dievams ir deivėms. Manyčiau, kad Dievų Motinos garbinime, Jos fenomene galėtume tam tikru laipsniu paaiškinti ir Šv. Panos Marijos išskirtinio kulto Lietuvoje tradiciją. Šios dvi linijos palyginti gana greitai susiliejo ir plito kartu su krikščionybės įtvirtinimu.

 

Sąmoningai pasikartosiu sakydamas, kad mūsų protėviai visame kame, kas tik buvo Gamtoje ir gamtiška, kas buvo girdima ausimis, matoma akimis ir jaučiama širdimi – įžvelgė atskirų dievų ir deivių pasireiškimą. Bet vargu ar turime pagrindo tvirtinti, jog visa tai yra nenuginčijamas politeizmas, juolab – primityvizmas, stabmeldystė. Vargu ar yra ginčytina, kad už tų dievybių dar buvo jaučiamas, išgyvenamas ir kitas pasaulis – Visata, Absoliuto pasireiškimas. Anatomas, siekdamas pažinti žmogaus organizmą, irgi skaido jį į atskiras sistemas, o tas – į posistemes ir dar smulkesnius jų elementus. Tad kodėl Visatos Dvasios, Absoliuto įsikūnijimas negali būti irgi suskaidomas ir suvokiamas per atskiras Jo sudedamąsias dalis?

 

Mano supratimu, bandymai kokiu nors būdu įsivaizduoti, ikonografuoti (juolab – antropomorfologizuoti) mūsų protėvių dievybes, nesvarbu, ar Tai būtų Gabija, Žemyna, Medeina, Lauksargis ar Jaučiabaubis (galvijų dievas), yra beprasmiški. Nebent toks žingsnis būtų žengiamas labai atsargiai ir labai sąlyginai. Ar ne protingiau būtų panašias pastangas nukreipti į suvokimą, kad tos visos dievybės – tai tik užsilikę (o vėliau – ir degraduoti) „atomai“, iš kurių buvo pinamas Absoliuto, arba Aukščiausios Dievybės vaizdinys; buvo konstruojama Jo pasireiškimo konkretesnė konstrukcija? Drįstu manyti, kad pats siekis kaip nors aiškiau personalizuoti anas dievybes rodo tų autorių negebėjimą giliau, sistemiškiau suprasti senųjų lietuvių gyvensenos (ir tikėjimo) pobūdį, esmę. Manau, kad pamatuotas yra įtarimas, jog S. Grunau pateiktas prūsų vėliavos vaizdas su negrabiai nupieštais Patolo, Perkūno ir Patrimpo atvaizdais tikrai gali būti piktybiška klastotė siekiant sumenkinti, sukompromituoti prūsų (ir kitų baltų) pasaulėvaizdį.

 

Tikėtina, kad mūsų protėviai (teisingiau būtų sakyti – jų dvasiniai vedliai) Absoliutą – Visatos Dievą suvokė kaip belytį, bet pasireiškiantį per moteriškąjį ir vyriškąjį pradus. Apie tai kalbama ir autoritetingame mūsų jau cituotame leidinyje. Ten rašoma, jog baltų pasaulėjautoje aiškiai matyti „tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai (šviesa, ugnis, garsas), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės) ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo“[22]. Tie pradai: moteriškasis ir vyriškasis (pagal rytų tradiciją – In ir Jan) buvo suvokiami kaip egzistuojantys organiškame vienyje. Toks vienis skaidėsi ir reiškėsi pačiais įvairiausiais pavidalais, pradedant dangumi ir žeme, vandeniu ir ugnimi, ir baigiant labai aiškia gyvosios gamtos lytine sandara. Kaip šviesa ir tamsa, pradžia ir baigtis, blogis ir gėris, taip vienas be kito negali egzistuoti moteriškasis ir vyriškasis pradai. Pati gamta buvo to vienio įsikūnijimas, jo veidrodis, ir toks suvokimas ją pačią ženklino aukščiausio sakralumo ženklu. Žmogaus pilnatvė, jo androginiška (dualumą slepianti) prigimtis ir esmė mūsų protėvių buvo suvokiama būtent per vyro – vyriškumo ir moters – moteriškumo abipusę darną. Bet ji buvo suprantama ir puoselėjama ne kitaip, o tik per vyro ir moters išskirtinių fiziologinių, dvasinių ir socialinių savybių bei vaidmenų akcentavimą. Kaip teigiama archeologų tyrimuose, bent iki I-ojo tūkstantmečio vidurio (greičiausiai iki mirusiojo palaikų deginimo įteisinimo), vyrai ir moterys buvo laidojami laikantis skirtingo (priešpriešinio) jų erdvinio orientavimo: vyras veidu į rytus, moteris – į vakarus[23].

 

Priminiau pastarąją „detalę“ dar ir dėl tos priežasties, jog modernusis šiuolaikinis pasaulis linkęs „moteriškumo“ ir „vyriškumo“ akcentų atsisakyti...

 

Epiloginės mintys

 

Mes neturime jokių įrodymų, išskyrus primestą „pagonybės“ sąvoką, kad senųjų lietuvių prigimtinė religija kaip nors būtų jų pačių ar kitų raštingų amžininkų pavadinta. Vienis su Gamta, su Visata, su joje slypinčiomis jėgomis ir viso to susakralinimas greičiau išreiškė gyvensenos būdą (etosą), o ne tradiciškai suprantamą tikėjimą.

 

„Lietos“ sąvoka ir jos išvestinės prašyte prašosi platesnių, lietuvių savastį liečiančių diskusijų.

 

Dėmesys senųjų lietuvių tapatybės signatūroms (kokybiniams bruožams) jokiu būdu nereiškia „konservatyvaus mąstymo“ gaivinimo, arba kad ir „muziejinės pagarbos“ praeičiai principo teigimo. Toks dėmesys paprasčiausiai reikalingas ne tik ir ne tiek dėl protėvių paveldo, kiek dėl mūsų – dabartyje gyvenančių ir ateityje Lietuvoje gyvensiančių moralinio veido ir jo sąlyčio taškų su aplink esančiu ir aiškiu dvasinės kultūros stygiumi (o gal ir degradacija) alsuojančiu pasauliu.

 

Nuorodos

 



* Romualdas Grigas - socialinių mokslų habilituotas daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos ir politologijos katedros profesorius; Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys - socializacija, socialinė organizacija, socialinė antropologija, etnosociologija, lietuvių tautos sociodinamika.



[1] Religijų istorijos antologija, II dalis. Vilnius: Vaga, 2002, p. 75.

[2] Rowell, S. C. Iš viduramžių ūkių kylanti Lietuva. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 154–155.

[3] Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Senoji Lietuvos literatūra. 4 knyga. Vilnius, 1996, 103 p.

[4] Rowell, S. C. Iš viduramžių ..., p. 154–155.

[5] Ten pat, 156.

[6] Apie senųjų lietuvių supiltų pilių ritualinę paskirtį mano yra plačiau rašyta: Žr. Grigas, R. Neužverstas lietuvių istorijos puslapis. Istorija, 2007, t. 65, p. 65–78.

[7] Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 184.

[8] Vėlius, N. Senovės baltų pasaulėžiūra. Vilnius: Mintis, 1983, p. 39–40.

[9] Rowell, S. C. Iš viduramžių …, p. 158.

[10] Kavolis, V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 384–385.

[11] Emoto, M. Žinia, kurią mums praneša vanduo. Mijalba, Kaunas, 2007, p. 1.

[12] Daukantas, S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius: „Ethnos‘91“, 1993, p. 50.

[13] Ten pat, p. 62.

[14] Subačius, P. Lietuvių tapatybės kalvė: tautinio išsivadavimo kultūra. Vilnius, Aidai, 1999, p. 136.

[15] Ten pat, p. 155.

[16] Religijotyros žodynas. Vilnius: Mintis, 1991, 283 p.

[17] Šliogeris, A. Būtis ir Pasaulis. Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 213–214.

[18] Grigas, R. Neužverstas lietuvių istorijos puslapis ...

[19] Pasaulio religijos ..., p. 126 p.

[20] Ten pat.

[21] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 142.

[22] Pasaulio religijos ..., p. 126.

[23] Jovaiša, E. Dangus baltų gyvenime. Etnokosmologija, 2004, nr. 1.; Michelbertas, M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1986.

 

Gauta 2008 m. balandžio 7 d.

Pateikta spaudai 2008 m. gegužės 23 d.

 

Summary

Once More about the Identity Signatures of Ancient Lithuanians (2)

 

This sociosophic and ethnosociological study focuses on the dramatic conflict between Christianity and the ethos of ancient Lithuanians. On the basis of theories dealing with social organization, social and cultural anthropology, semiotics and hermeneutics as well as the retrospective-reconstructional method, the author aims to reveal the reasons of this long-lasting conflict and dwells upon the sources of Christian ideology and behaviour which are closely linked up with the urbanized Israelite culture. The ancient Lithuanian religion and mode of life, based on cosmographic world outlook as well as resistance to Christianity, are evaluated from the innovative point of view. The author also presents his own, maybe in a way subjective, insights into the above mentioned problems. These insights are based on the present-day identity of the Lithuanian nation, its integrity and its contribution to the common European home.