„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Arūnas Gumuliauskas. Dar kartą Vilniaus klausimu
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje tarptautiniu bei lokaliniu aspektais atskleidžiama Vilniaus priklausomybės problema tarpukariu. Koreguojamos šios problemos chronologinės ribos: nuo 1920 m. spalio 8 d. Suvalkų sutarties sulaužymo iki 1939 m. rugpjūčio 22 d. A. Smetonos pasirašyto rašto dėl generalinio konsulo pareigybės įsteigimo Vilniuje, Lenkijoje. Pirmą kartą istoriografijoje pateikiamas bei analizuojamas pastarasis dokumentas.

 

Prasminiai žodžiai: naujasis kursas, atšilimo galimybės laikotarpis, konsulatas, ultimatumas.

 

Įvadas

 

1919 m. sausio mėnesį Raudonoji armija okupavo Vilnių. Nuo to laiko istorinė Lietuvos sostinė ėjo iš rankų į rankas. Miestą buvo užėmę lenkai, paskui – vėl bolševikai. Tokia nestabili padėtis regione atkreipė Vakarų šalių dėmesį, nes buvo trukdoma Antantės valstybėms sudaryti vieningą antisovietinį frontą, kuriame turėjo dalyvauti tiek lenkų, tiek ir lietuvių kariniai daliniai. Teko nustatinėti net tris demarkacijos linijas, kurios turėjo skirti lenkų okupuotas teritorijas nuo Lietuvos valstybės žemių. Tačiau šie veiksmai padėties nesušvelnino. Atrodė, kad situaciją iš esmės gali pataisyti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis. Pasirašius šį dokumentą, 1920 m. rugpjūčio 22 d. bolševikai pasitraukė iš Vilniaus ir perdavė jį lietuviams. Tačiau Sovietų Rusija sugebėjo išgauti iš Lietuvos delegacijos dokumentą (sutarties 2 straipsnio priedą), pagal kurį faktiškai buvo pateisinami Maskvos veiksmai siekiant paversti Lietuvą savo karinių veiksmų su Lenkija zona. Tokia priverstinė sąjunga su bolševikais, turint galvoje J. Pilsudskio antikomunistinę poziciją, tapo uždelsto veikimo bomba. Tiesa, šią problemą bandyta spręsti pasirašius Suvalkų sutartį. Tačiau dar prieš jai įsigaliojant generolo L. Želigovskio vadovaujami daliniai pradėjo karo veiksmus. Jie okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Į konfliktą vėl teko įsikišti tarptautinei bendruomenei. 1920 m. lapkričio 29 d. Kauno stotyje, Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos traukinyje, Lietuvos (I. Jonynas, K. Kleščinskis (K. Kleszczyński) ir Lenkijos (M. Kasakovskis; M. Kossakowski) vyriausybių atstovai sudarė paliaubas. Lenkijos atstovas prisiėmė įsipareigojimus už generolo L. Želigovskio kariuomenę ir pasižadėjo priversti jį paklusti šių paliaubų nutarimams[1]. Nuo tada prasidėjo Vilniaus aneksijos procesas, pasibaigęs 1922 m. kovo 24 d., kada Lenkijos seimas priėmė nutarimą „Dėl valdžios Vilniaus krašte paėmimo ir kartu Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika“[2]. Tai dar labiau apsunkino Lietuvos veiksmus, trukusius visą tarpukarį, siekiant atgauti savo istorinę sostinę. Ši problema yra gana plati, tad straipsnyje norėtųsi atskleisti tik keletą jos aspektų.

 

Tarptautinis problemos aspektas

 

Ilgą laiką lietuvių istoriografijoje Vilniaus priklausomybės klausimas tarpukariu buvo nušviečiamas kaip lokalinė Lietuvos ir Lenkijos valstybių tarpusavio santykių problema. Tam įtakos turėjo konkreti politinė situacija. Jeigu tarpukario Lietuvoje neužgijusi nuoskauda dėl istorinės sostinės netekties neleido objektyviai vertinti šio istorinio įvykio, tai sovietiniais laikais visa kaltė žinomais politiniais sumetimais buvo verčiama Tautų Sąjungai bei lenkų nacionalistams. Antrosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje ši problema įgavo platesnį kontekstą[3]. Tačiau daugelis mūsų šalies istorikų, gal išskyrus R. Žepkaitę, savo darbuose retai tesinaudojo Lenkijoje esančia archyvine medžiaga. Tuo tarpu šio straipsnio šaltinių pagrindą sudaro Naujųjų aktų archyvo, esančio Varšuvoje, dokumentai. 1919–1920 m. įvykiai ne tik atskleidė Sovietų Rusijos interesus šiame regione, bet ir suteikė Vilniaus priklausomybės problemai tarpukariu tarptautinį statusą. 1920–1921 m. Sovietų Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai susitarimai įvardijo Maskvą kaip trečią žaidėją šiame politiniame žaidime. Varšuvos – Kauno teritorinį konfliktą, trukusį visą tarpukarį, bolševikai išnaudojo saviems interesams. Demarkacijos linijos nustatymas, kuriai pritarė Tautų Sąjunga, tik atidėjo problemos sprendimą ateičiai. Kita vertus, turint galvoje šios institucijos sudėtį, Vilniaus problema tapo ne tik europine, bet ir pasauline. Tokia laikinumo situacija nebuvo naudinga nei Lenkijai, nei Lietuvai. Nacionalinės bei Abiejų Tautų federacinės valstybių sukūrimo koncepcijų konfrontacija neleido surasti kompromisinio sprendimo. Susidariusi padėtis tapo palankiausia bolševikams, kurie pradėjo nuosekliai įgyvendinti dar Petro I politinio testamento nuostatas, užmaskuotas po pasaulinės proletarinės revoliucijos pavadinimu. Maskva tuo metu dar nebuvo pajėgi likviduoti besikuriančių valstybių Baltijos regione. Tam trukdė vidiniai (neužbaigtas pilietinis karas, ekonominė bei politinė suirutė šalyje, kova dėl valdžios komunistų partijoje) bei išoriniai (tarptautinė diplomatinė izoliacija) sunkumai. Tačiau Lenkijos – Lietuvos teritorinio konflikto problemos įšaldymas tarptautiniu mastu buvo parankus tik Maskvai, kuriai tuo metu reikėjo laiko. Galima teigti, kad Rapalo sutartis ne tik nutraukė Sovietų Rusijos tarptautinę izoliaciją bei suartino sovietus su vokiečiais, bet ir sudarė prielaidų pagrindą įtraukti Berlyną į teritorinio lenkų ir lietuvių konflikto žaidimą. Tai patvirtino ne tik vėlesnės Vokietijos dvišalės sutartys su Varšuva bei Kaunu, bet ir Berlyno įkalbinėjimai Lietuvai atsiimti Vilnių karo su Lenkija išvakarėse. Apie tai 1939 m. rugpjūčio pabaigoje Vokietijos pasiuntinys Lietuvoje E. Cechlinas ir kalbėjo su užsienio reikalų ministru J. Urbšiu. 1939 m. Vokietijos – Sovietų Sąjungos ir Sovietų Sąjungos – Lietuvos susitarimai atskleidė, kokį vaidmenį Vilniaus priklausomybės problemoje tarpukariu atliko Maskva ir Berlynas. Dėl Vakarų susitaikėliškos politikos, Tautų Sąjungos neveiksnumo Vilniaus klausimas tapo svarbiu totalitarinių režimų įrankiu siekiant išblaškyti sunkiai kuriamą Baltijos šalių aljansą bei sukelti pasaulinį karą. Kadangi Vilniaus priklausomybės problema tarpukariu yra tarptautinė, jos negalima objektyviai išnagrinėti be vokiečių ir ypač sovietų slaptųjų tarnybų archyvinės medžiagos analizės. Naujausioje lietuvių istoriografijoje atsiranda įvairių sovietų ir tautininkų suartėjimo klausimo interpretacijų[4]. Tebesiremiama prielaidomis norint iššifruoti iškilusius neaiškumus: ar sovietų ir tautininkų suartėjimas apsiribojo tik materialine parama periodiniams leidiniams? Kodėl Maskva pasirinko būtent tautininkus? Kokią įtaką sovietai darė 1926 m. valstybiniam perversmui? Kokią vietą šioje akcijoje užėmė Vilniaus klausimas? Tik objektyvios minėtų dokumentų studijos gali padėti panaikinti konkretaus mūsų tautų istorijos laikotarpio baltąsias dėmes.

 

Lokalinis problemos aspektas

 

Nagrinėjant šią problemą galimą teigti, jog jos sprendimo būdai priklausė ne tik nuo tarptautinės atmosferos, bet ir nuo abiejų šalių noro susitarti. Tradiciškai lietuvių istoriografijoje Vilniaus klausimas apėmė chronologines ribas nuo 1920 m. spalio 8 d. Suvalkų sutarties sulaužymo iki 1938 m. kovo 19 d. Lenkijos ultimatumo priėmimo. Ilgą laiką istorikai nagrinėjo šį laikotarpį kaip vientisą. Tačiau jame be nuolatinės konfrontacijos, nenoro diskutuoti rūpima tema, galima įžvelgti ir šviesesnių momentų. Pastarųjų padaugėjo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kada tapo aišku, jog tarptautinėje bendruomenėje Vilniaus klausimas neteko aktualumo. Apie jį, kaip jau įvykusį faktą, kalbėjo ir lenkų visuomenė. Lietuva praktiškai liko viena su savo istorine neteisybe. Lietuvos diplomatijai reikėjo peržiūrėti santykių su Lenkija taktiką. Net užsienio reikalų ministras D. Zaunius, kurį lenkai vadino germanofilu, bandė ieškoti privačių kontaktų su J. Pilsudskiu. Taip 1930 m. liepos mėn. Lietuvos banko valdytojas V. Stašinskas nesėkmingai bandė susitikti Vilniuje su lenkų maršalu. Kita vertus, anot T. Katelbacho, pats užsienio reikalų ministras nesiekė teigiamo šio susitikimo rezultato[5]. 1934 m. birželio 12 d. užsienio reikalų ministru tapus S. Lozoraičiui, padėtis Vilniaus klausimu iš esmės pasikeitė. Naujasis diplomatijos šefas įsitikino tautininkų užsienio politikos nerezultatyvumu ir manė, kad Varšuvos – Kauno konfliktą gali bei privalo spręsti patys jo dalyviai. Taip tarptautinę problemą bandyta lokalizuoti. V. Žalys teigė, kad, S. Lozoraičiui tapus užsienio reikalų ministru, šalyje baigėsi „voldemariškosios“ politinės orientacijos epocha ir susidarė prielaidos „Naujojo kurso“ pradžiai[6]. Galima sutikti su šiuo teiginiu. Tačiau dėl įvairių priežasčių „Naujasis kursas“ taip ir liko nerealizuotas. Kita vertus, tai nėra visiškai naujas reiškinys to meto diplomatijos istorijoje. Antai analogiškas terminas yra ir lenkų istoriografijoje. Jis vartojamas net Lenkijos bendrojo lavinimo mokyklose. Tačiau lenkai „Naujuoju kursu“ vadina užsienio reikalų ministro J. Becko naują užsienio politikos koncepciją, pradėtą realizuoti nuo 1932 m. lapkričio 2 d. Pastarosios esmė – gerų santykių su kaimyninėmis valstybėmis palaikymas (Gdansko statuso garantijos, diplomatinių santykių su Lietuva užmezgimas ir t. t.)[7]. Tačiau ir lenkiškasis „Naujasis kursas“ nebuvo realizuotas. Vadinasi, tokia terminija reikalauja tam tikros korekcijos. Šiuo atveju laikotarpį nuo 1934 m. birželio 12 d., kada S. Lozoraitis tapo Lietuvos užsienio reikalų ministru, iki 1936 m. liepos mėn., kada neįvyko antrasis jo susitikimas su Lenkijos diplomatijos šefu J. Becku, tikslingiau laikyti Kauno ir Varšuvos santykių atšilimo galimybės laikotarpiu. Jo metu abiejų šalių santykiuose atsirado naujų akcentų, kurių anksčiau nebuvo. Pirmiausia reikėtų pažymėti 1935 m. balandžio 18 d. S. Lozoraičio memorandumą[8], suformulavusį naujus bendravimo su Lenkija principus. Be to, abi pusės pasikeitė oficialiais žiniasklaidos atstovais. 1933 m. rudenį į Kauną atvyko „Gazeta Polska“ atstovas T. Katelbachas, jis čia dirbo iki 1937 m. sausio mėn. pabaigos. 1935 m. pradžioje laikraščio „Lietuvos aidas“ žurnalistas V. Gustainis nuvyko į Varšuvą ir ten išbuvo iki 1936 m. liepos mėnesio[9]. Tai buvo naujas reiškinys tarpukario lenkų ir lietuvių santykiuose, leidęs objektyviau nušviesti abiejų valstybių vidaus bei užsienio politiką. Šiuo laikotarpiu įvyko keletas neoficialių Lenkijos bei Lietuvos politikų susitikimų. Su J. Pilsudskiu susitiko J. Šaulys, V. Zubovas. Į Kauną atvyko A. Prystoras, A. Miulšteinas, juos priėmė A. Smetona, S. Lozoraitis, J. Urbšys[10]. Galiausiai susitiko abiejų valstybių diplomatijos vadovai S. Lozoraitis ir J. Beckas. Tačiau visos minėtos pastangos taip ir nedavė lauktų rezultatų. 1935 m. gegužės 12 d. J. Pilsudskio mirtis tapo atskaitos tašku, iš esmės pakeitusiu Varšuvos diplomatijos požiūrį į Lietuvą. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad Varšuvos politiką Kauno atžvilgiu galima suskirstyti į 2 etapus: a) iki J. Pilsudskio mirties; b) po J. Pilsudskio mirties. Tokia periodizacija, kurią šiek tiek interpretuotai pateikė ir T. Katelbachas, tik patvirtino maršalo vaidmenį formuojant Lenkijos santykius su Lietuva. Reikia pripažinti, jog nepaisant J. Pilsudskio dogmatinio požiūrio į abiejų tautų federacinės valstybės atkūrimą, Vilniaus krašto užėmimo organizavimą, iki pat jo mirties didesnių ekscesų, atvedusių prie karinio konflikto, dviejų valstybių santykiuose nebuvo. Po maršalo mirties vadovavimą diplomatijai perėmė J. Beckas, kuris nuo pat pradžių skeptiškai žiūrėjo į lietuvių ir lenkų santykių sureguliavimo galimybę. Lenkijos valdžios požiūris į Lietuvą pasikeitė. Tuo tarpu S. Lozoraitis iki pat 1936 m. liepos mėnesio ir toliau nuosekliai ieškojo kompromiso su Varšuva. Tačiau dėtos pastangos nuėjo veltui. Pulkininkų valdžia 1938 m. kovo 17 d. paskelbė ultimatumą Kaunui ir jis po dviejų dienų buvo priimtas. Šis dokumentas atskleidė kardinalius pokyčius lenkų diplomatijoje – nuo bandymo surasti kompromisą prie radikalių veiksmų. Ultimatumas pasaulio bendruomenės buvo priimtas nevienareikšmiškai. Antai pranešime Lenkijos užsienio reikalų ministerijai iš Vašingtono (1938 m. kovo 20 d.) P. Potockis teigė, kad ši naujiena padidino visuomenės nuomonės įtampą. Vietinė spauda pateikė Lenkiją kaip agresorę, susitarusią su Vokietija prieš Lietuvą. Panašių kalbų būta ir Tautų Sąjungoje (1938 m. kovo 26 d.). Tačiau Lenkijos pasiuntinys Taline V. Pšesmyckis (W. Przesmycki) slaptame rašte Lenkijos užsienio reikalų ministerijai teigė, kad 75% estų teigiamai vertino lietuvių – lenkų santykių normalizavimą (1938 m. kovo 30 d.)[11]. Kartu jis pabrėžė, jog tokia įvykių eiga liko nepatenkinta Ryga, kuri dabar turėjo dalintis lyderės pozicija su Kaunu bei Talinu. Taigi, tautininkai lyg ir liko nuskriausti. Neatsitiktinai Varšuvoje savo veiklą pradėjusiai Lietuvos pasiuntinybei vadovauti buvo paskirtas K. Škirpa, lenkų politikų laikomas germanofilu. Matyt, tautininkai tokiu būdu norėjo pabrėžti savo požiūrį į ultimatumą. Kita vertus, minėti politiniai žingsniai taip ir nepadėjo galutinai išspręsti Vilniaus priklausomybės klausimo, nes abi pusės ir toliau laikė šį miestą savo teritorija. Tiesa, lenkai žvelgė į ateitį optimistiškiau. Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charvatas (F. Charwat) pranešė, kad atsirado lietuvių psichologinio persilaužimo Vilniaus klausimu galimybė, tačiau tikrove ji gali tapti dar negreitai. Lenkų politikams vilčių suteikė naujo Lietuvos pasiuntinio J. Šaulio prisistatymo kalba prezidentui I. Moscickiui (I. Moscicki) 1938 m. gruodžio mėn. Tačiau diplomato Varšuvoje pasakyti žodžiai Kaune susilaukė kritikos audros. Nepaisant to, 1938 m. gruodžio 23 d. pažymoje Lenkijos prezidentui teigiama, kad gruodžio mėnuo tapo naujos lenkų – lietuvių santykių eros pradžia[12]. Siekiant objektyviau išnagrinėti Lietuvos ir Lenkijos santykių problemą tarpukariu, teko ieškoti naujo atsvaros taško. Juo tapo A. Smetonos bei K. Bizausko pasirašytas raštas, kuriame kiek netikėtai atsiskleidė nauji tautininkų užsienio politikos niuansai. Šiuo dokumentu prezidentas patarėją prie Lietuvos pasiuntinybės Lenkijoje Antaną Trimaką skyrė Lietuvos generaliniu konsulu Vilniuje su jurisdikcija Vilniaus bei Balstogės vaivadijoms[13]. Remiantis tarptautinės teisės normomis galima teigti, jog šiuo aktu A. Smetona pripažino Vilnių bei Vilniaus kraštą Lenkijos teritorija. Be to, tai buvo padaryta savanoriškai, be jokio antrosios pusės politinio spaudimo, paprasčiausiai norint „toliau praplėsti draugiškus ir prekybos santykius, jau esančius tarp Lietuvos ir Lenkijos“. Tokį prezidento žingsnį galima vadinti arba diplomatiniu neraštingumu, arba visišku užsienio politikos krachu. Oponentai paprieštarautų tokiam teiginiui bei vertintų šį A. Smetonos žingsnį kaip norą padėti Vilniaus krašto lietuviams. Galimai būta tokių kėslų. Kita vertus, nesinorėtų tikėti prezidento tarptautinės teisės normų nežinojimu, nesugebėjimu numatyti tokio dokumento politinių pasekmių. Atmetama ir šio dokumento falsifikacijos galimybė, nes jo tikrumą patvirtino protokolinio skyriaus direktoriaus S. Girdvainio parašas. Kyla klausimas, kodėl šis raštas nebuvo paviešintas? Reikia atkreipti dėmesį į dokumento sudarymo datą – 1939 m. rugpjūčio 22 d. Jau kitą dieną buvo pasirašytas garsusis Molotovo–Ribentropo paktas, sunaikinęs Lenkijos valstybę bei padalinęs į įtakos sferas Baltijos kraštus. Dar po savaitės Vokietija pradėjo šios sutarties įgyvendinimą – Antrąjį pasaulinį karą. Matyt, pastarosios priežastys ir neleido realizuoti A. Smetonos pasirašyto rašto užmačių. Minėtą dokumentą, pasimetusį tarp finansinių ataskaitų, teko aptikti Varšuvos Naujųjų Aktų archyve[14]. Keista, bet jo iki tol nesurado nė vienas istorikas, besidomintis šių kaimyninių valstybių santykiais tarpukariu. Tiesa, konsulatų steigimo klausimu 1939 m. sausio 25 d. pasirašytas Lietuvos–Lenkijos susitarimas. Matyt, apie jį užsiminta ir lietuvių naujausioje istoriografijoje[15]. Dokumente nutarta, kad lenkai atidarys generalinį konsulatą arba konsulatą Klaipėdoje, o lietuviai pasinaudos ta pačia teise Vilniuje[16]. Pasikeitimo notomis forma sudarytas susitarimas nebuvo įgyvendintas. Tam pritrūko laiko. Beveik dviem mėnesiais vėliau, 1939 m. kovo 20 d., iš Vatikano grįžtantis užsienio reikalų ministras J. Urbšys Berlyne buvo informuotas, jog Vokietija reikalauja nedelsiant ir besąlygiškai atiduoti Klaipėdą. Šis reikalavimas buvo įgyvendintas. Vadinasi, Vilniaus klausimo chronologines ribas turėtume išplėsti nuo 1920 m. spalio 8 d. Suvalkų sutarties sulaužymo iki 1939 m. rugpjūčio 22 d. A. Smetonos pasirašyto rašto dėl generalinio konsulo pareigybės įsteigimo Vilniuje, Lenkijoje. Pastaroji chronologinė riba turėtų konceptualiai keisti istorikų požiūrį į tolesnius įvykius Vilniaus krašte Antrojo pasaulinio karo metais.

 

Išvados

 

1. Ilgą laiką lietuvių istoriografijoje Vilniaus priklausomybės klausimas tarpukariu buvo nušviečiamas, kaip lokalinė Lietuvos ir Lenkijos valstybių tarpusavio santykių problema. Tam įtakos turėjo konkreti politinė situacija (santykiai su Lenkija tarpukariu, sovietinė okupacija ir t.t.).

 

2. Antrosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje ši problema įgavo platesnį kontekstą. 1919–1920 m. įvykiai ne tik atskleidė Sovietų Rusijos interesus šiame regione, bet ir suteikė Vilniaus priklausomybės problemai tarpukariu tarptautinį statusą.

 

3. Tradiciškai lietuvių istoriografijoje Vilniaus klausimas apėmė chronologines ribas nuo 1920 m. spalio 8 d. Suvalkų sutarties sulaužymo iki 1938 m. kovo 19 d. Lenkijos ultimatumo priėmimo. Ilgą laiką istorikai nagrinėjo šį laikotarpį kaip vientisą.

 

4. Laikotarpį nuo 1934 m. birželio 12 d., kada S. Lozoraitis tapo Lietuvos užsienio reikalų ministru, iki 1936 m. liepos mėn., kada neįvyko antrasis jo susitikimas su Lenkijos diplomatijos šefu J. Becku, galima laikyti Kauno ir Varšuvos santykių atšilimo galimybės laikotarpiu.

 

5. Tarpukariu Varšuvos politiką Kauno atžvilgiu galima suskirstyti į 2 etapus: a) iki J. Pilsudskio mirties; b) po J. Pilsudskio mirties.

 

6. 1939 metų rugpjūčio 22 d. A. Smetonos ir K. Bizausko pasirašytas raštas netikėtai atskleidė naujas tautininkų užsienio politikos peripetijas. Remiantis tarptautinės teisės normomis galima teigti, jog šiuo aktu A. Smetona pripažino Vilnių bei Vilniaus kraštą Lenkijos teritorija.

 

7. Vilniaus klausimo chronologines ribas turėtume išplėsti nuo 1920 m. spalio 8 d. Suvalkų sutarties sulaužymo iki 1939 m. rugpjūčio 22 d. A. Smetonos pasirašyto rašto dėl generalinio konsulo pareigybės įsteigimo Vilniuje, Lenkijoje.

 

 

 

1 il. A. Smetonos 1939 m. rugpjūčio 22 d. pasirašytas raštas dėl Lietuvos generalinio konsulo Vilniuje paskyrimo, AAN, zesp. MSZ, sygn. 653, l. 7.

 

 

 

2 il. A. Smetonos 1939 m. rugpjūčio 22 d. pasirašytas raštas dėl Lietuvos generalinio konsulo Vilniuje paskyrimo, AAN, zesp. MSZ, sygn. 653, l. 8.

 

 

Nuorodos

 





[1] Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917–1994. Dokumentų rinkinys, Vilnius: Valstybės žinios, 1998, p. 47–48.

[2] Ten pat, p. 63–66.

[3] Laurinavičius, Č., Politika ir diplomatija: lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas: Naujasis lankas, 1997; Prievartos vaisiai. Lietuvos – Lenkijos santykiai 1920–1940 m., Kaunas, 2002; Butkus Z., SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940). Darbai ir dienos, Kaunas, 1998, nr. 7 (16), p. 141–160; Butkus, Z. Jei opozicija gauna paramą iš svetur. Kultūros barai, 1995, nr. 8/9, p. 80–84; Gumuliauskas, A. Lietuvos ir Lenkijos santykiai tarpukariu: pirmieji atšilimo požymiai. Acta historica universitatis Klaipedensis, t. XVI, Klaipėda, 2008, p. 65–73; Gumuliauskas, A. Dar kartą Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimu. Acta humanitarica universitatis Saulensis. Mokslo darbai, Šiauliai, 2006, p. 342–350.

[4] Butkus, Z. SSRS intrigos..., p. 141–160; Butkus, Z., Jei opozicija..., p. 80–84.

[5] Katelbach, T. Spowiedz pokolenia. Gdańsk, 2001, p. 173.

[6] Žalys, V. Stasys Lozoraitis, Lietuvos užsienio reikalų ministras. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Vilnius: Vaga, 2000, p. 36–37.

[7] Chmaj, M., Sokol, W., Wrona, J. Historia, Warszawa, 2006, p. 265.

[8] Lietuvos ir Lenkijos santykiai..., p. 96–101.

[9] Gumuliauskas, A. Lietuvos ir Lenkijos santykiai tarpukariu..., p. 66;

[10] Ten pat, p. 69.

[11] Slapta pažyma apie Lietuvos – Lenkijos diplomatinių santykių užmezgimą. Archywum Akt Nowych (toliau – AAN), zesp. MSZ, sygn. 612, l. 100.

[12] Pažyma Lenkijos R. Prezidentui apie Lietuvos – Lenkijos santykius. AAN, zesp. MSZ, sygn. 652, l. 41–42.

[13] Gumuliauskas, A. Kaip Antanas Smetona atidavė Vilnių. Šiaulių kraštas, 1994, rugpjūčio 6, p. 2, 5.

[14] Dėl konsulato atidarymo, AAN, zesp. MSZ, sygn. 653, l. 7–8.

[15] Vašcova, Ž. Vienas prieš daugumą. Kazio Škirpos kurta saugios Lietuvos koncepcija. Prievartos vaisiai. Lietuvos – Lenkijos santykiai 1920–1940 m., p. 85.

[16] Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917–1994... p. 109–110.

 

Gauta 2008 m. birželio 29 d.

Pateikta spaudai 2008 m. rugpjūčio 1 d.

 

Summary

Once More on Vilnius Issue

 

For a long time in the Lithuanian historiography the question of Vilnius was highlighted as a local problem of Lithuanian – Polish relations. This was conditioned by a concrete political situation. In the historiography of the Second Republic of Lithuania this problem acquired a broader context. The events of 1919–1920 gave the problem of Vilnius an international status during the period between the world wars. When the League of Nations intervened, the problem became not only of European but also of worldwide scale. Traditionally, in the Lithuanian historiography the question of Vilnius included chronological frame between October 8, 1920, when the treaty of Suwalki was breached, and March 19, 1938, when the Polish ultimatum was accepted. For some time this period was treated by historians as monolithic. However, during that period, despite constant confrontation, one can also see some brighter moments. There were more of these moments at the beginning of the 1930’s when it became clear that the question of Vilnius lost its importance in the international community. The period between June 12, 1934 when S. Lozoraitis became Minister of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania and July 1936, when his second meeting with his Polish counterpart failed, can be called a period of warmer relationships (détente) between Kaunas and Warsaw. In an attempt to analyze the problem of Lithuanian – Polish relationships more objectively, it was necessary to look for a new point of reference. It was found in the document signed by A. Smetona and K. Bizauskas on August 22, 1937, which quite unexpectedly revealed some new aspects of Lithuania’s nationalist foreign policy. In this document the President of Lithuania appoints the advisor of Lithuania’s Mission in Poland Antanas Trimakas to the post of General Consul in Vilnius with the area of jurisdiction including the counties of Vilnius and Bialystok. It is possible to state with reference to the norms of international law that by this act A. Smetona recognized Vilnius and Vilnius region as part of Poland. Therefore we should expand the chronological frame of Vilnius question from the breach of Suwalki treaty on October 8, 1920 until August 22, 1939.