„Istorija“. Mokslo darbai. 64 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Lietuvių tautinio atgimimo epizodas: Antano Buivydo laiškas Vincentui Aleksandravičiui
Spausdinti

Skelbiamas lietuvio studento A. Buivydo 1884 m. sausio 22 d. laiškas Vincentui Aleksandravičiui (1853–1926) rastas Viekšnių vaistininko V. Aleksandravičiaus palikuonių Zofijos Aleksandravičiūtės Navickienės asmeniniame archyve. Antanas Buivydas (1856–1919) kilęs iš Žagarės. Maskvoje studijuodamas labai rūpinosi lietuvybės reikalais, „Aušros“ leidimu, lietuvių studentų visuomenine veikla. A. Buivydas ir V. Aleksandravičius studijavo vienu metu. Pirmasis mediciną, antrasis farmaciją Maskvos universitete XIX a. 8–9 dešimtmetyje. Jie draugavo, kartu veikė lietuvių studentų organizuojamuose visuomeniniuose renginiuose.

Maskvos studentai lietuviai telkėsi į tautinę lietuvių studentų veiklą palyginti anksti atsiskyrę nuo lenkų studentų veiklos ir jų idėjų. Jie svarstė galimybę leisti periodinį lietuvišką laikraštį ir patys 1880–1881 m. Maskvos universitete išleido 4 numerius hektografuoto studentų laikraštėlio „Aušra“. Jame buvo išspausdinta trumpa lietuvių kalbos gramatika, lietuvių liaudies dainų, pasakų, eilėraščių. Tai rodė studentų susirūpinimą lietuvių kalbos norminimo, jos ugdymo ir išsaugojimo būtinybe. Tas problemas ryškiai atspindi ir A. Buivydo laiškas, rašytas 1884 01 22 V. Aleksandravičiui į Viekšnius. Be to, Maskvos studentai lietuviai palaikė vieni kitus užgriuvus materialiniams sunkumams. Telkėsi į profsąjungų tipo organizaciją, svajojo apie legalios draugijos įkūrimą, kurios skyriai galėtų būti ir Lietuvoje. Siekė palaikyti ryšius su konfesine inteligentija, tai matyti ir pateiktame laiške. Norėjo bendrauti su Lietuvos gyventojais ir kelti jų tautinę savimonę. O tam reikėjo, kad būtų panaikintas spaudos draudimas. Ta galimybe, kaip matyti iš A. Buivydo laiško, buvo tikima. Svarbiausias studentų tikslas buvo žadinti lietuvių tautinę savimonę, sampratą dėl gimtosios kalbos garbingumo, grūdinti lietuvišką charakterį, puoselėti savo papročius ir stiprinti krašto ekonomiką. Jie suprato, kad reikšmingas veiksnys išsivaduoti iš patvaldystės priespaudos yra lietuvių dvasinės ir materialinės gerovės kėlimas.

V. Aleksandravičius, baigęs mokslus anksčiau už A. Buivydą ir apsigyvenęs Žemaitijoje, neatitrūko nuo lietuviškos veiklos. Savo draugo A. Buivydo paakintas, kas matyti iš skelbiamo laiško, jis rinko žemaičių dainas, pasakas, patarles, lietuviškus vaistažolių pavadinimus. Vaistininkas stengėsi su savo klientais kalbėti ta kalba, kuria į jį kreipėsi reikalingi pagalbos. Kaip pažymi Mykolas Biržiška knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ (Kaunas, 1938, p. 89), Vincentas Aleksandravičius gerai kalbėjo lietuviškai žemaičių ir aukštaičių tarmėmis.

Iš laiško matyti A. Buivydo susižavėjimas „Aušros“ ir jos kalendoriaus pasirodymu, pastangos, kad lietuviška mintis ir laikraštis V. Aleksandravičiaus būtų skleidžiami Lietuvoje. Džiaugiamasi lietuvybės atgimimu, lietuvių tautinio sąmoningumo stiprėjimu. Laiške teiraujamasi apie bendrus pažįstamus Žagarėje. O tuo metu Žagarėje, Vytauto Merkio teigimu, telkėsi stiprus lietuviškumo židinys. Ten dirbo kunigas Kazimieras Aleksandravičius (1823–1884), apie kurio geradarystę jam (matyt, finansinę paramą) užsimena laiške A. Buivydas. Pas Senosios Žagarės kleboną gyveno iš tremties Rusijoje grįžęs kun. A. Vaišvila. Į lietuvišką veiklą buvo pasinėręs K. Aleksandravičiaus vargonininkas Augustinas Baranauskas, jis vietos jaunimo palaikomas leido hektografuotą laikraštėlį „Dajniu neszejis“. Vaistinę Žagarėje turėjo Feliksas Kazlauskas, 1863 m. sukilimo dalyvio pulkininko Felikso Kazlausko sūnus. Dažnas svečias pas kunigą būdavo J. Šliūpas. Lankėsi kunigo giminės Žemaitijos dvarelių savininkai Čaplinskiai, Karpuškos, kurių viena atžala ištekėjo už būsimojo architekto Antano Vivulskio tėvo. Lankydavosi giminaičiai Malinauskai, vėliau artimai susiję su J. Šliūpu, taip pat kiti Aleksandravičių giminės, kuriuos žagariškis A. Buivydas, matyt, gerai pažinojo. Vincento Aleksandravičiaus kurso draugų, laiške minimų studentiškomis pravardėmis Linka ir Broniušas, nustatyti nepavyko. Kas dirbo Kelmėje vaistininku po to, kai iš ten išvyko V. Aleksandravičius, taip pat neaišku. Todėl tų pavardžių paaiškinti negalėjau.

Baigęs medicinos studijas, 1884 m. Žagarėje apsigyveno ir gydytoju dirbo pats Antanas Buivydas.

Pateikiame laišką, perrašytą dabartine lietuvių kalbos rašyba, taip pat jo fotokopiją, kuri nuo laiko šiek tiek išblukusi, tačiau yra įskaitoma. Tegul A. Buivydo laiškas bus to meto lietuvių kalbos ir rašybos pavyzdys tiems, kurie domisi lietuvių kalbos ir tarmių istorija.

Mielas drauge Vientauti,

Ačiū Tau žemai už parašytą pas mane gromatą ir atsiuntimą žinių apie mano gerus pažįstamus lietuvininkus; taipogi prašau nepyk, jei ką aš aštriai pasakysiu ar tikriau sakant, nešvelniai išguldysiu savo mysles. Rašai, kad būdamas laimingu tarpe nelaimingųjų nieko gero negalįs suteikti dėl savųjų brolių lietuvininkų, taipgi darbuodamasis aptiektoje neturįs laiko pasimokyti lietuviškos kalbos. Aš su tokia byla negaliu sulygti. Tiktai reik tvirto noro, o laikas gal atsirasti ant to dalyko labai lengvai. Užmiršk apie mergaites, mesk į šalį lenkiškas knygutes ir gazietas (Warszavska gazeta), o imkis už skaitymą Aušros ir kitų gerų knygelių lietuviškų, įsitėmyk į kožną žodį, kuris išlekia iš burnos atėjusio dėl pirkimo vaistažolių lietuvininko, nes tiktai aiškiausia ir tikriausia kalba užsilaikė dar lig šiolei širdyse mūsų kaimiečių brolių lietuvių ir žemaičių.

Man malonu išgirsti, kad laimingas esi iš to, jog tarp savųjų priseina gyventi. Aš matau, kad myli mūsų žemę Lietuvą brangią, nes renki dainas, giesmes, o gal ir vardus vaistažolių, pasakas, priežodžius ir taip toliau ir kaip žinau gerai duodi pašalpą nemažą apsirgusiems mūsų broliams, sūnums Lietuvos, taipgi matau, kad iš tikros širdies nori matyti lietuvninkus kaip medžiagiškuose, taip ir dvasiškuose dalykuose ne žemesniais ir ne mažesniais už kitas tautas jau seniai apšviečiamas šviesa visokių mokslų.

Naujo ko gero mažai ką galiu pasakyti: iš tavo bendrų Maskvoje labai jau mažai kas beyra: Šemeta apsivedęs su siuvike gude ir palikęs ją nėščią nuskambėjo pernai ant amžino gyvenimo pas mūsų narsius garbingus prosenius. Linka Kazokijoje nusipirko aptieką. Bronišas kaip Ako bitės pasirodė pradžioje šių metų, bet tikrai vėl išsibaldė iš Maskvos negavęs vietos. Tas, kuris buvo Kelmėje aptiektoje (neatmenu jo pavardės) pradžioje metų mėgino duoti egzaminą ant provizoriaus, nežinau ar išdavė, tiktai prašė // Tau nusiųsti labas dienas. Jei skaitai gazietą Kraj ar kitus gudiškus laikraščius, tai jau aiškiai galėjai girdėti apie tvirtą kasdien augantį atsigimimą lietuviškos tautos. Aušra, kaip žinai pats, tūkstančiais jau platinas po svietą, keldama iš gilaus miego tvirtus, dorus lietuvininkus ir grąžindama ant tvirto kelio išgamas Lietuvos, kurie diena iš dienos mažinas nuo atgijusios lietuviškos dvasios, kaip pavasario sniegas nuo spindulių saulės. Aušrą skaito ne tik Europoj, bet ir Amerikoj ir Azijoje. Už rubežiaus daug išeina naudingų gražių lietuviškų knygelių. Nu pasakyk iš atvertos širdies, argi ne puikiai, naudingai sustatytas Aušros kalendorius. Aš dėl paraginima ant skaitymo knygų vakar išsiunčiau savo broliui Aleksandrui jį į Žagarę. Visuose kampuose trūsia šie tikri lietuviai rašą knygas, žodynus, puikias naudingas eileles. Petrapilėje Akademijoje mokslų spaudžia lietuviškai gudišką žodyną Juškaus ir dainų surinktų jo daugiau kaip tūkstantį. Pirmos surinktos jo dainos trys priedai (tomai) jau visosios išpirktos, antrą kartą priseis spausti, nes mokyti vyrai visoj Europoj jų reikalauja. Didei svarbu ir reikalinga dėl visokių mokslų esanti. //

Vienas žmogus turįs ne mažą įtekmę ant visokių dalykų mūsų Viešpatystėje, aš kaip girdėjau nuo šalies, tikrai girdėjo savo ausia nuo Aukščiausiojo Ciesoriaus, kad jis ne tik paleisiąs spausti lietuviškas knygas lotyniškomis literomis, bet paliepęs (obiazatelno) įvesti lietuvišką liežuvį škalose, visose rėdybose lietuviškose, nes tik tokiu būdu galės no esant apsergėti lietuvius nuo apsilenkinimo. Žinomas daiktas, kad lietuviai nesnaus, kai tą viską gaus, ko reikalaus.

Aš gyvenu gerai. Sunkųjį egzaminą išdaviau, daug smarkiai turiu darbo, nes ne tik viena medicina užsijemu, bet ir kitas knygas skaitau. Sveikata mano eina tvirtyn, jaučiu save kaip liūtas. Šiemet pabaigsiu mokslą. Noriu gauti vietą Lietuvoje, jau po biški rūpinuos apie tai, viltį turiu, nežinau tik gerai, ar ji išsipildys. Kitą kurį /laišką/ apie tą dalyką plačiau pašnekėsim. Atiduok nuo manęs labas dienas savo dėdei klebonui, kurio aš ant amžių neužmiršiu ir dėkavosiu už jo manęs dėlei geradarystes, taipgi labas dienas p. p. Karpuškams, Malinauskui, Čaplinskui, kunigui Vaišvilai ir kitiems mano pažystamiems. Rašyk, mielas drauge, nepatingėk, aš su didžia malone skaitau Tavo gromatas po šimtą sykių.

Tavi širdingai bučiuoju. A. Buivydis. Maskva. Sausio 22 d. 1884 m. Adres. Moskva F./akultet/. Medik 5 kypca.

Gauta 2006 m. gegužės 16 d.
Pateikta spaudai 2006 m. lapkričio 21 d.

Summary

A Sketch in Lithuania’s National Revival: Antanas Buivydas’ Letter to Vincentas Aleksandravičius

The section Publication of Sources presents a letter from a Lithuanian student Antanas Buivydas to Vincentas Aleksandravičius, dated by the 22nd of January, 1884. It was found in the personal archive of Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė, a descendant of Viekšniai pharmacist V. Aleksandravičius. A. Buivydas was born in Žagarė. While studying in Moscow, he was much concerned about Lithuania’s affairs, the publication of The Aušra, and took care of Lithuanian students’ social activities. Both A. Buivydas and V. Aleksandravičius studied at the University of Moscow in the eighth–ninth decades of the 19th century: the former – medicine, the latter – pharmacy. They were good friends and participated in many events organised by Lithuanian students.