„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Stanislovas STAŠAITIS. Istorija Lietuvos mokykloje 1940–1941 metais: tautiškumo naikinimas ir sovietinės ideologijos diegimas
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas lietuviškos tautinės istorijos mokymo sistemos ir turinio griovimas ir okupantų vykdomos sovietinės bolševikinės istorijos mokymo sistemos bei jos ideologizuoto ir politizuoto turinio diegimas pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. Atskleidžiamos sovietinės valdžios vykdytos reformos, kuriomis buvo siekiama sugriauti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos laikotarpiu įsitvirtinusią istorijos mokymo sistemą, šio kurso mokymo tikslus ir uždavinius ir įdiegti visoje Sovietų Sąjungoje įtvirtintą marksistinį-lenininį istorijos mokymą ir jos mokykloje įtvirtintą istorijos mokymo linijinę sistemą. Parodomas Lietuvos mokytojų ir moksleivių priešinimasis istorijos mokymo politizavimui ir ideologizavimui, pastangos išsaugoti dėstomų istorijos kursų, ypač Lietuvos istorijos, objektyvumą, tautinę ir religinę dvasią, nepasiduoti brukamai propagandai.

 

Prasminiai žodžiai: istorijos mokymo sistema, istorijos mokymo turinys, tautinė savimonė, sovietizavimas ir ideologizavimas, sovietinė ideologija.

 

Įvadas

 

1918–1940 m. Lietuvos Respublikos laikotarpiu susiformavo ir įsitvirtino pedagogiškai pagrįsta istorijos mokymo sistema pradžios ir vidurinėje mokykloje, kuri visiškai atitiko to meto Respublikos švietimo sistemos tikslus ir uždavinius. Istorijos kaip atskiro dalyko mokymas prasidėjo pradinių klasių IV skyriuje. Jame buvo mokoma gimtojo krašto – Lietuvos istorijos[1]. Ji buvo perteikiama epizodinių skaitinių forma. Vidurinės mokyklos klasėse visuotinė ir Lietuvos istorija buvo dėstoma dviem koncentrais[2]. Kiekvienai klasei buvo parengti ir išleisti istorijos vadovėliai. Pradžios mokyklai ir vidurinės mokyklos pirmajam koncentrui mokytojai turėjo plačias galimybes rinktis įvairių autorių parengtus alternatyvius vadovėlius. Daugumą vadovėlių parašė mokytojai praktikai[3]. Šie vadovėliai atitiko mokinių amžiaus ypatumus ir šiems kursams skiriamą pamokų skaičių. Respublikos laikotarpiu formavosi ir savita metodinė mintis. Daugiausia šiuo klausimu buvo pasiekta nagrinėjant epizodinio istorijos kurso mokymo klausimus pradžios mokykloje, istorijos mokymo tikslus ir turinį vidurinėje mokykloje. Nemažai publikacijų ir atskirų leidinių buvo skirta kraštotyros klausimams[4].

 

1918–1940 m. Respublikoje įsitvirtinusi istorijos mokymo pradžios ir vidurinėse mokyklose sistema, sukurti ir išleisti istorijos vadovėliai, metodinės publikacijos ir kiti leidiniai – vertingas mūsų istorijos mokymo metodikos palikimas, vertas rimtų studijų ir turi praktinę naudą tobulinant šiuolaikinę istorijos mokymo sistemą ir jos turinį.

 

1940 m. vasarą Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos, Latvijos bei Estijos okupacija ir aneksija nutraukė tų kraštų valstybingumą. Prasidėjo sistemingas visų Respublikos gyvenimo sričių, tarp jų švietimo sistemos griovimas ir spartus šalių politinio, socialinio, ekonominio ir kultūrinio bei dvasinio gyvenimo sovietizavimas, dangstomas „socialiniais ir ekonominiais pertvarkymais“, „socialinio teisingumo įgyvendinimo“ ir kitais lozungais[5]. Stalinizmas, kaip ir bet kuri kita totalitarizmo atmaina, siekė absoliučiai kontroliuoti ir unifikuoti (suvienodinti pagal vieną kurpalį) visas gyvenimo sritis. Ši sovietizacija ir ideologizacija švietimo srityje pirmiausia buvo nukreipta į istorijos, literatūros ir kitų humanitarinių dalykų pertvarkymą bolševikine dvasia, panaudojant juos sovietinės politikos pateisinimui ir šlovinimui. Tautinė-patriotinė ir religinė savo dvasia Lietuvos mokykla stalininės niveliacijos kelyje buvo kliūtis jos politikos įgyvendinimui.

 

1940–1941 m. Lietuvos švietimo sistemos sovietizavimas ir pasipriešinimas jam yra aptartas užsienio lietuvių V. Čižiūno ir S. Sužiedėlio, T. Remeikio, V. Vaitiekūno ir kitų publikacijose[6], Respublikos istorikų J. R. Bagušausko, A. Bubnio, A. Garliausko, V. Kašauskienės ir kitų tyrinėtojų[7], publicistų M. Romerio, V. Skuodžio ir kitų darbuose[8], amžininkų J. Gutausko, V. Martinkėno, B. Vosyliaus ir kitų įtaigiuose atsiminimuose[9], tačiau atskirai istorijos mokymo sovietizavimas netyrinėtas, o 1979 m. pedagogo Z. Pilkausko paskelbtas straipsnis apie 1940–1941 m. istorijos mokymą[10] – tai duoklė sovietinei ideologijai pateisinti. Šio straipsnio tikslas – atskleisti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos istorijos mokymo sistemos ir turinio griovimą ir bolševikinio požiūrio į istorijos mokymą diegimą, istorijos mokymo turinio falsifikavimą ir susipratusių mokytojų ir mokinių pastangas išsaugoti ir propaguoti tautinę savimonę. Siekiant šio tikslo keliami uždaviniai: pirma, atskleisti sovietinių direktyvų istorijos mokymo klausimais esmę; antra, parodyti, kaip buvo politizuoti ir ideologizuoti mūsų autorių perrašyti vadovėliai ir visos Sovietų Sąjungos mokykloms skirtas „Trumpas TSRS istorijos kursas“; trečia, kaip istorijos mokymo sovietizavimui talkino publikacijos metodikos klausimais; ketvirta, parodyti, jog daugumai mokytojų brukama sovietinė ideologija buvo nepriimtina, jie vengė dėstomų kursų politizavimo ir ideologizavimo, mokiniai irgi reiškė nepasitenkinimą.

 

Šiam tikslui atskleisti naudojama 1940–1941 m. bolševikinės valdžios direktyvinių dokumentų, išleistų vadovėlių ir įvairių publikacijų, Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentų analizė, lyginimas, interpretavimas, priešpriešinimas, remiamasi mokyklos sovietizavimo klausimais paskelbtomis istorikų publikacijomis.

 

Sovietinės valdžios direktyvos istorijos mokymo klausimais

 

Pirmieji nurodymai mokyklos sovietinimui, tarp jų ir istorijos mokymo srityje, buvo išdėstyti 1940 m. rugpjūčio 14–15 dienomis Kaune vykusiame mokytojų suvažiavime. Jame okupacinės valdžios Vidaus reikalų ministras M. Gedvilas reikalavo pervertinti visas vertybes. Jis skelbė: „Tai, kas vakar buvo gražu, šiandien – bjauru“[11]. Bolševikinės ideologijos apologetas Švietimo ministras A. Venclova reikalavo „diegti mokiniams mintį, kad tėvynė – dirbančioji įvairiatautė Sovietų Sąjunga, kuri, nušviesta genialiojo viso pasaulio dirbančiųjų vado Stalino Konstitucijos saulės, stato didingą ligi šiol pasauly neregėto masto ir neregėto spalvingumo gyvenimą“[12]. Panašius uždavinius Lietuvos mokytojams kėlė ir ministro pavaduotojas J. Žiugžda, Teisingumo ministras P. Pakarklis ir kiti vadovai. Tai aiškus neigiamo požiūrio į tautos praeitį diegimas ir naujo režimo garbinimas.

 

Šiame suvažiavime pranešimą istorijos mokymo socialistinėje mokykloje klausimu skaitė nepriklausomos Lietuvos metais žinomas pedagogas, istorijos vadovėlių ir kitų knygų autorius, o 1940–1941 m. Švietimo ministerijos Suaugusiųjų departamento direktorius J. Geniušas. Vadovaudamasis sovietinėmis direktyvomis jis aiškino, kad istorijos turinys turi būti pertvarkomas atsižvelgiant į komunistinio auklėjimo principus, kuriuos įgyvendina Sovietų Sąjungos mokykla. Istorija, anot jo, turi mokyti vaikus komunistinio idėjiškumo, neapykantos buržuazinei ideologijai, „ugdyti didžiosios SSSR, viso pasaulio darbo žmonių tėvynės patriotizmą“. Pranešėjas ragino naujai, sociališkai „pervertinti visą mūsų tautos istoriją, o ypač ligšiolinį nepriklausomo gyvenimo laikotarpį“[13]. Taip J. Geniušas, žymus Lietuvos Respublikos pedagogas, tapęs sovietinės švietimo sistemos pareigūnu, buvo įtrauktas į Lietuvos mokyklos sovietizavimo mašiną ir prisidėjo prie griovimo to, ką pats kūrė laisvoje Lietuvoje.

 

Apskritai, visose suvažiavime pasakytose kalbose buvo reikalaujama, kad mokytojai auklėtų jaunimą sovietine, stalinine dvasia. Sovietiniuose leidiniuose buvo teigiama, kad Respublikos mokytojai suvažiavimą sutiko su entuziazmu ir pritarė iškeltiems uždaviniams[14], tačiau tai neatitiko tikrovės. Paaiškėjus suvažiavimo organizatorių ideologijai ir mokytojams keliamiems reikalavimams, jo dalyviai mažai domėjosi oficialiomis kalbomis, grubia agitacija, kurios buvo labai daug. Ji įgriso iki gyvo kaulo. Pirmininkaujantiems tekdavo vis raminti ūžiančią salę. Anot šio suvažiavimo dalyvio F. Šleiniaus ir jo bendraminčių, „Lietuvos mokytojai, tautos Protas ir Sąžinė, tai suvokė akimirksniu ir atvirai pareiškė: su stalinizmu mums nepakeliui“, kad kariškių ir kitų pareigūnų veidai prezidiume – tai „okupacija, gražiai įvyniota į popierių“[15]. Savo nepasitenkinimą bolševikinio suvažiavimo dvasia mokytojai išreiškė sugiedodami Lietuvos himną „Lietuva, tėvyne mūsų“, tuo metu gausus prezidiumas pasimetė, suglumę dairėsi[16]. Tai buvo atviras pareiškimas, antisovietinė demonstracija, rodanti, kad Lietuvos mokytojai lieka ištikimi suverenios Lietuvos idealams. Šio iššūkio bolševikinė valdžia neužmiršo ir nedovanojo: daugelio mokytojų ir jų vaikų kapai išbarstyti Sibiro platybėse.

 

Iš suvažiavimo mokytojai skirstėsi baisiai prislėgti. Istorijos mokytojas V. Martinkėnas savo prisiminimuose rašė: „Kiekvienas išvykstame su savo sunkiomis mintimis. Istorikams ir lituanistams blogiausia. Kaip pelnyti duoną kasdieninę šventvagišku melu, kaip bendrauti su mokiniais ir jų neskriausti, nežaloti, pačiam į čekistų nagus neįkliūti“[17].

 

1940 m. rugpjūčio 31 d. LSSR Švietimo liaudies komisariato nurodymu mokyklų patalpos buvo puošiamos Lietuvos SSR herbu ir Markso, Engelso, Lenino bei Stalino, rusų rašytojo M. Gorkio portretais. Iš „senojo palikimo“ buvo rekomenduota naudoti tik V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, Žemaitės, J. Janonio, V. Krėvės ir K. Požėlos, J. Paleckio portretus. Rugsėjo 28 d. komisaro įsakymu buvo anuliuoti ankstesni mokyklų vardai, vietoj Tautos himno įsakyta giedoti Internacionalą. Įstatymais mokykla buvo atskirta nuo bažnyčios, atleisti iš darbo tikybos mokytojai, likviduotos ankstesnės moksleivių organizacijos, mokytojų sąjungos, nutrauktas žurnalų „Lietuvos mokykla“ ir „Tautos mokykla“ leidimas. „Mokykla ir gyvenimas“ pražydo raudonai. Mokslo metų pradžia buvo nukelta į rugsėjo 16 d. siekiant, anot Pradžios mokyklų valdybos viršininko V. Žilionio, „laimėti laiko būtinoms švietimo reformoms, tinkamam pasiruošimui, kad socialistinės mokyklos mokymo ir auklėjimo darbas jau iš pat pradžių būtų pastatytas į tinkamą vagą“. Jis ragino mokytojus būti nuoširdžiais „socialistinės mokyklos mokytojais“[18].

 

1940 m. rugsėjo 12 d. Švietimo liaudies komisaras A. Venclova patvirtino naujus, sovietinius pradžios mokyklų mokymo planus ir programas vienaklasėms, daugiaklasėms ir nacionalinėms (nelietuvių) mokykloms. Šių programų paaiškinimuose nurodoma, kad jos tinka tik pereinamajam laikotarpiui, nes dėl laiko stokos jų nebuvo galima galutinai nustatyti. Tik kai kurios jų (pvz., istorijos) buvo naujai suredaguotos, o daugelio dalykų programos tik pataisytos ir priderintos prie socialistinės santvarkos dvasios. Paaiškinimuose akcentuojama, kad „Senąjį mūsų tautiškosios mokyklos vadinamąjį idealą [...] visu griežtumu reikia atmesti kaip socialistinio auklėjimo priešybę [...]. Visur turi būti keliamas aikštėn socialistinis turinys [...]. Iš čia išeina ir naujų veikėjų iškėlimas, o senų – kapitalistinės santvarkos ramsčių – atmetimas. Jų vietoje iškeltini mūsų tikrieji liaudies herojai, darbo žmonių kovos didvyriai, visos mūsų Socialistinės Tėvynės didvyriai, kaip sektini jaunimo pavyzdžiai“[19].

 

Esminių pakeitimų buvo padaryta pradžios mokyklų istorijos skaitinių programoje. Mokslo metų pradžioje IV klasėje ir VI skyriuje buvo reikalaujama dėstyti trumpą SSRS istoriją, o III klasėje šį kursą eiti mokslo metų pabaigoje. II klasėje (buv. III skyriuje) aplinkos ir tėvynės pažinimo kurse pateiktos naujos temos: kaimo ir miesto darbininkai, jų išnaudojimas seniau; darbininkų gyvenimas socialistinėse respublikose; profesinės sąjungos; pramonė ir prekyba LSSR; kovos dėl darbo žmonių laisvės. Buvusi šio kurso tema „Mūsų tautos kovos įvairiais laikotarpiais. Mūsų didvyriai ir kovos dėl nepriklausomybės“ pakeista taip: „Mūsų liaudies kovos įvairiais laikotarpiais. Mūsų minimieji didvyriai. Kovos dėl darbo žmonių laisvės“. IV klasės istorijos kurso programos pabaigoje įrašytos temos: „Spalio revoliucija, revoliucinis tautų apsisprendimo šūkis, Lietuvos darbo žmonių kova dėl savo teisių, 1920 m. sutartis su Sovietų Sąjunga, Sovietų Sąjungos parama Lietuvai, Vakarų Europos kapitalistų įtaka Lietuvos „nepriklausomam“ gyvenimui, „demokratinis“ režimas, darbo žmonių skurdas, Smetonos vyriausybė nenori vykdyti nepuolimo sutarties, Smetonos režimo žlugimas, Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos paskelbimas, įsijungimas į Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungą, naujoji LTSR konstitucija“[20]. Tokiomis temomis reikalaujama užbaigti istorijos kursą IV klasėje. Programoje pateikti nurodymai ir naujos istorijos kurso temos – tai bolševikų partijos ir sovietinės valdžios įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos pagrindimas, ryškiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos falsifikavimas, kurį buvo stengiamasi primesti net pradžios mokyklą baigiantiems moksleiviams, panaudoti istoriją savo ideologiniams tikslams pateisinti. Neišvengė politizacijos ir ideologizacijos pradžios mokyklų lietuvių kalbos ir geografijos programos. Jose irgi atsirado bolševikinių temų.

 

1940–1941 m. m. vidurinių mokyklų mokymo plane sovietinė švietimo vadovybė padarė dar daugiau pakeitimų. Iš šio plano ji pašalino ne tik tikybą, bet ir lotynų kalbą ir filosofijos pradmenis. Visuomenės mokslas buvo pakeistas sovietinės konstitucijos kursu, visose klasėse įvestas SSRS istorijos kursas. Programų įvadinėje dalyje, pavadintoje „Aplinkraščiu“, buvo reikalaujama pirmiausia visose klasėse dėstyti SSRS istoriją ir tik po to mokyti Lietuvos ir visuotinės istorijos[21]. Šis nurodymas pažeidė didaktikos principą eiti nuo artimo prie tolimo ir rodė, kad į pirmą vietą keliama Sovietų Sąjungos istorija. Nors visuomenės mokslo kurso pakeitimas konstitucijos kursu programos paaiškinimuose vadinamas tik pavadinimo pakeitimu, pateiktos programos turinys rodo, kad jis reikalavo nagrinėti SSRS ir LSSR konstitucijas. Tad programos paaiškinimai neatitiko jos turinio. Konstitucijos programos turinys iš esmės skyrėsi nuo nepriklausomybės laikų visuomenės mokslo programos turinio.

 

Visos vidurinės mokyklos istorijos programos turinio iš esmės sovietiniai švietimo vadovai nespėjo pakeisti. Buvo pakeisti tik minėti paaiškinimai, kuriuose išdėstyti sovietiniai reikalavimai šiam kursui politizuoti ir ideologizuoti. Buvo naudojama Respublikos laikais parengta ir 1940 m. vasarą išleista programa.

 

Mokytojų ideologiniam nuteikimui 1940 m. gruodžio 25–30 dienomis Vilniuje buvo organizuota literatūros, istorijos ir biologijos mokytojų konferencija, į kurią buvo sukviesta apie 800 mokytojų. Konferenciją pradėjęs Švietimo liaudies komisaras A. Venclova pirmiausia ragino mokytojus prisidėti prie rinkimų į Aukščiausiąją Sąjungos Tarybą organizavimo. Pranešime jis griežtai kritikavo „buržuazinę mokyklą“ ir reikalavo „iš žmonių galvų pašalinti tą šlamštą, kurį ištisais dešimtmečiais ir šimtmečiais į jas krovė tamsi praeitis“, ragino studijuoti „didįjį Markso–Engelso–Lenino–Stalino mokslą, aukoti savo gyvybę mūsų didžiosios tėvynės gyvenimui ir galutiniam Lenino–Stalino idėjų įkūnijimui gyvenime“[22]. Po A. Venclovos kalbos pranešimus skaitė LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas J. Paleckis, atsakingi sovietinės Lietuvos aparato darbuotojai V. Niunka, P. Pakarklis ir kiti. Visų jų pranešimai buvo politinio, propagandinio pobūdžio. Teoriniu požiūriu kiek išsiskyrė tik paskaita apie dialektinį ir istorinį materializmą.

 

Apie pirmuosius sovietmečio mokslo metus ir istorijos mokymą tuometinis mokytojas, pokario metais gyvenęs užsienyje ir išleidęs keletą istorijos knygų, V. Trumpa rašė, kad „neretas mūsų mokytojas ėjo į pirmą istorijos pamoką su tam tikra baime. Prieš jo akis stovėjo iš vienos pusės labai dideli uždaviniai, statomi istorijos mokytojui, iš antros – tos menkos priemonės, kuriomis metų pradžioje disponavome. Į tas priemones įeina, be abejo, ir nepakankamas susipažinimas su naujomis pažiūromis. Bet svarbiausia, mes neturėjome nei vadovėlių, nei programos [...]. Užtat pasitaikė ne vienas tiesiog anekdotiškas prie istorijos priėjimas. Pvz., kai kurie mokytojai metų pradžioje skaitė VKP(b) istoriją ir, pateikdami labai sintetišką ir dėl to sunkiai suprantamą tekstą, nedrįso leistis į aiškinimus“[23].

 

Šiame straipsnyje autorius rašė ir apie švietimo vadovų pastangas paruošti mokytojus darbui pagal socialistinės mokyklos reikalavimus, mokslo metų pradžioje Vilniuje organizuotą konferenciją, kurioje buvo pateiktos dėstomo dalyko gairės. Tačiau, anot V. Trumpos, istorijos mokytojams daugiausia galėjo padėti VKP(b) istorijos skyrius apie dialektinį ir istorinį materializmą, kuriame duoti marksistinio–lenininio istorijos supratimo pagrindai. Vadovaudamasis šiuo marksistiniu požiūriu autorius straipsnyje dėstė apie istorijos mokymo uždavinius sovietinės Lietuvos mokykloje. V. Trumpa pabrėžė, kad mokykloje būtina nagrinėti visus istorijos laikotarpius, bet akcentuoti paskutinių dešimtmečių Sovietų Sąjungos įvykius, nes, anot Markso ir Engelso, „komunistinėje visuomenėje dabartis viešpatauja ant praeities“.

 

Šis V. Trumpos straipsnis – tai bandymas pateisinti ir pagrįsti brukamus sovietinius reikalavimus mokant istorijos vidurinėje mokykloje ir tam tikra prasme atspindi jos mokymą pirmaisiais sovietinės valdžios mokslo metais Lietuvoje.

 

Mokyklinių istorijos vadovėlių klausimas

 

Sovietinei ideologijai tinkamų vadovėlių 1940–1941 m. m. pradžiai nebuvo išleista, todėl Švietimo liaudies komisariato pareigūnai peržiūrėjo iki 1940 m. vasaros išleistus vadovėlius ir pateikė šiuos nurodymus. Iš pradžios mokykloms skirtų Esmaičio [S. Matijošaičio] „Sakalėlio“, J. Trinkūno „Spindulėlio“, J. Ambraškos ir S. Zobarsko „Aušrelės“, Geručio [M. Vasiliausko] „Rūtelės“, M. Vasiliausko „Žibutės“ reikalavo pašalinti iliustracijas ir tekstus, kurie, anot jų, yra „priešingi socialistinės Lietuvos kultūrai“. Kaip netinkamus pavyzdžius nurodė straipsnelius „Padėk, Dieve“, „Kalėdos“, „Velykos“, „Nepriklausomybės paskelbimas“, „1918 m. vasario 16 d. Aktas“, „Nepriklausomoji Lietuva“, „Antanas Smetona“, „Mūsų Tėvynė“, „Laisvės vėliava“, „Vytauto bažnyčia“ ir kt. Sovietinei ideologijai netiko net tokie straipsneliai kaip „Vilnius“ (J. Trinkūno vadovėlyje „Spindulėlis“), „Klaipėdos atvadavimas“ (J. Ambraškos ir S. Zobarsko vadovėlyje „Aušrelė“), „Vilnius – Lietuvos širdis“ (M. Vasiliausko vadovėlyje „Rūtelė“) ir daug kitų. Išimtų tekstų vieton reikalaujama pateikti „socialistinės dvasios straipsnelių, eilėraščių ir atitinkamų vaizdų“. Nurodoma, kad tie vadovėliai, kuriuose nebus pašalinta minėta medžiaga, mokyklose bus draudžiami naudoti. Šie reikalavimai buvo nurodyti pradinių mokyklų programų paaiškinimuose[24]. 1940 m. rugsėjo 30 d. Švietimo liaudies komisariato aplinkraštyje mokytojams pakartotinai buvo įsakyta surinkti mokinių turimus vadovėlius ir juos „apvalyti“ – netinkamus puslapius iškirpti. Mokytojai buvo įspėjami, kad klasėje radus vadovėlius, kurie nebus iškarpyti, atsakys tos klasės mokytojas ir mokyklos vedėjas. Iškarpytų vadovėlių puslapius rekomenduojama pakeisti sovietiniais tekstais.

 

Istorijos mokymui buvo rekomenduoti tik J. Geniušo, J. Norkaus ir V. Čižiūno vadovėliai, juose pakeitus nepriklausomos Lietuvos laikotarpio gyvenimo nušvietimą.

 

1940 m. J. Geniušo penkių istorijos vadovėlių I–V klasėms sovietizavimas nepalietė, nes jie buvo atiduoti spaudai iki sovietinės okupacijos, tačiau V ir VI skyriams skirtame vadovėlyje jau buvo įdėtas naujas skyrius „Naujai atkurtoji Lietuvos valstybė“, parašytas pagal tuometinius sovietinius reikalavimus[25]. Vadovėlio „Autoriaus žodyje“ J. Geniušas rašė, kad šis vadovėlis paruoštas pagal 1939 m. programą, tačiau tų metų programa, suprantama, nereikalavo ir negalėjo reikalauti rašyti apie būsimus – 1940 m. įvykius ir juos vertinti pagal sovietinės valdžios reikalavimus. Šio vadovėlio paskutiniame skyriuje (12 puslapių) autorius rašė apie Spalio revoliuciją, Sovietų (Tarybų) Socialistinių Respublikų Sąjungos susidarymą, Lietuvos nepriklausomybę kaip Spalio revoliucijos padarinį, Tarybų Sąjungos paramą Lietuvai ir Smetonos režimą bei 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, po kurio „sukilėliai tautininkai pasidarė Lietuvos krašto ponais. Lietuvoje prasidėjo sunkūs, liūdni priespaudos ir pavergimo laikai [...], daug sušaudyta darbininkų ir valstiečių, dar daugiau sugrūsta į tvankius kalėjimus“. Anot sovietinei propagandai pasidavusio šio vadovėlio autoriaus, Smetonos režimo pabaiga įvyko, kai „Didžiojo mūsų kaimyno kantrybė trūko: ji pareikalavo, kad Smetonos vyriausybė būtų pašalinta, kad Lietuvoje būtų sudaryta tokia vyriausybė, kuri nuoširdžiai vykdytų savitarpio pagalbos sutartį. Kad Smetona šiuos reikalavimus vykdytų, 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengė didesni Raudonosios Armijos daliniai [...]. Nuo 1940 m. birželio mėn. 15 d. Lietuva pradėjo gyventi naują, šviesų socialistinį gyvenimą. Tą gyvenimą kurs ir tvarkys ne dvarininkai ir lobininkai, bet, draugingos darbininkų ir valstiečių Tarybų Sąjungos padedami, Lietuvos darbo žmonės“[26]. Tokiais žodžiais J. Geniušas užbaigė paskutinį vadovėlio skyrių „Naujai atkurtoji Lietuvos valstybė“. Čia pateikta ilgoka vadovėlio citata akivaizdžiai rodo XX a. vidurio mūsų tautos istorijos tuometinį sovietinį politizavimo ir ideologizavimo lygį. Šiame skyriuje objektyviau išdėstyta medžiaga tik apie Vilniaus klausimą, Klaipėdos krašto išvadavimą, Steigiamąjį seimą ir Žemės reformą.

 

Skyriaus ideologinę paskirtį ryškiai rodo ir iliustracijos – V. Lenino, J. Stalino, V. Molotovo ir J. Paleckio portretai. Apie šio skyriaus paskirtį vadovėlio autorius savo įvadiniame žodyje, deja, nutylėjo. Gaila, neturime žinių, kaip šį J. Geniušo vadovėlį vertino to meto mokytojai. Pagiriamojo žodžio šiam vadovėliui nepagailėjo tik Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – universitetas) dėstytojas Z. Pilkauskas. Jis 1979 m. apie šį J. Geniušo vadovėlį ir jo paskutinį skyrių rašė: „didžiausias vadovėlio nuopelnas – buržuazinės Lietuvos nuvainikavimas, išnaudotojiškos santvarkos 1918–1940 m. laikotarpiu atskleidimas“[27]. Taip pagal sovietinės istoriografijos štampus šį vadovėlį įvertino aukštosios mokyklos dėstytojas, rašydamas apie 1940–1941 m. istorijos mokymą sovietinėje Lietuvoje. Tai irgi duoklė sovietinei ideologijai, juodinančiai nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Kiek pedagogo J. Geniušo minimas vadovėlis buvo jo paties asmeninių pažiūrų į aprašomus įvykius išraiška ir kiek tai buvo duoklė vykdant užsakymą „iš viršaus“, šiandien sunku pasakyti, bet antrosios sovietų okupacijos metais J. Geniušas panašaus turinio istorijos vadovėlio nesiėmė rašyti.

 

Antrasis mokyklinis istorijos vadovėlis, kurio paskutinis skyrius buvo parašytas pagal tuometinės sovietinės ideologijos ir politikos reikalavimus, buvo pedagogo V. Čižiūno parengtas irgi pradinių mokyklų V ir VI skyriams skirtas vadovėlis, išleistas 1940 m.[28] Šio vadovėlio „Autoriaus žodyje“ V. Čižiūnas rašė: „Išleisdamas į jaunųjų pasaulį šį istorijos vadovėlį, autorius nesijaučia jį davęs visiškai tokį, kokio naujoji socialistinė Lietuvos mokykla yra reikalinga. Sparčiai besivystą istoriniai 1940 metų vasaros įvykiai užklupo autorių jau atidavusį vadovėlio medžiagą spausdinti. Skiltimis surinktą ir iš dalies puslapiais sulaužytą vadovėlio tekstą buvo per vėlu taisyti ir derinti naujos pradinės mokyklos istorijos programos turiniui ir dvasiai“, todėl autorius pabaigoje įdėjo naują skyrių, pavadintą „Lietuva naujojo pasaulio angoje“, ir nurodė, kad „autorius labai džiaugtųsi, jei šis vadovėlis bent kiek pateisintų pagrindinę jo intenciją: žmonijos ir savo tautos praeities pažinimu auklėti vaiko sąmonėje gimtosios žemės ir jos žmonių meilę, tarptautinio solidarumo jausmą ir tobuliausios visuomenės organizacijos – Socialistinės valstybės paskirties supratimą ir pagarbą“[29]. Šiame skyriuje V. Čižiūnas išskyrė tris paragrafus: 1. Visuomenės santvarkos kitimas XIX–me a. ir XX a. pradžioje; 2. Lietuvos valstybės santvarka 1918–1940 metų laikotarpyje ir 3. Lietuva – Tarybų Socialistinė Respublika. Pirmajame paragrafe autorius apibūdino visuomeninio ir politinio gyvenimo kaitą nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iki XX a. pradžios, daugiausia vietos skirdamas komunizmo ir socializmo klausimams. Tai rodo poskyrių pavadinimai: kapitalizmas ir socializmas, komunizmas, kapitalistinė ir socialistinė demokratija. Paskutinis poskyris baigiamas taip: „Socialistinė Markso ir Engelso skelbtoji, Lenino ir Stalino įvykdytoji demokratija yra pati tikroji demokratija, nes joje nėra luomų, nėra turčių, nėra išnaudotojų ir išnaudojamųjų. Žmonių teisių lygybė yra tik tada galima, kai valstybėje yra turtų lygybė, kai žmonės joje ne vieni antriems parsisamdo dirbti, bet dirba valstybės naudai. Tokioje valstybėje yra tvarka, kokios nori milžiniška jos gyventojų dauguma [...]. Tokia yra socialistinė demokratija, komunistų partijos ir jos vadų – Lenino ir Stalino – sukurta Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje“[30].

 

Poskyrių pavadinimai ir pateikta citata rodo, kad minėtas paragrafas – tuometinių bolševikinių frazių ir lozungų kratinys.

 

Paragrafe, skirtame 1918–1940 m. Lietuvos valstybės gyvenimui, išskirti poskyriai: Kapitalizmo įtaka nepriklausomoje Lietuvoje, Antanas Smetona ir 1926 metų perversmas ir tautininkų valdymo laikai. Paminėjęs 1939 m. Klaipėdos netektį ir Vilniaus atgavimą bei „šalies gyventojų dėkingumą SSRS vyriausybei“, vadovėlio autorius paskutinį šio paragrafo poskyrį baigia taip: „Trylika metų valdžiusi Lietuvą buržuazinė Smetonos pakalikų ir pataikūnų gauja jau ėmė jaustis netvirtai stovinti Lietuvos žemėje. Galas Smetonos valdžiai jau artėjo“[31].

 

Trečiajame paragrafe „Lietuva – Tarybų Socialistinė Respublika“ autorius rašo apie 1939 m. spalio 10 d. sutartį su SSRS, kuri, anot jo, „Lietuvą saugojo nuo bet kurio užpuoliko“, ir apie tai, kad „tautininkų valdžia neištesėjo sutartyje duotų pasižadėjimų“. 1940 m. birželio 15 d. įvykius V. Čižiūnas vadino perversmu ir aiškino, kad „SSRS vyriausybė, nepasitikėdama tautininkų valdžia Lietuvoje [...] pareikalavo sudaryti naują Lietuvos vyriausybę, kuri norėtų ištikimai vykdyti savitarpio pagalbos sutartį, o tos sutarties priešus tinkamai nubaustų [...]. Lietuvos vyriausybė SSRS reikalavimus priėmė. Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas Vitkauskas išleido įsakymą visuose sienų perėjimo punktuose ir visuose keliuose pasitikti įžengiančią į Lietuvą Raudonąją armiją ir visaip jos žygiui padėti [...]. Už poros dienų buvo sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė su ministru pirmininku Justu Paleckiu priešakyje [...]. Justas Paleckis, tapęs vyriausybės galva, buvo džiaugsmingai visos Lietuvos liaudies sveikinamas“[32]. Tai, kad Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio mėnesį įvykdė perversmą – faktas, tačiau vadovėlio autorius nutylėjo apie prievartą ir neteisėtumą, kurį įvykdė Sovietų Sąjunga, kad pasiektų savo okupacinius ir aneksinius tikslus.

 

Kituose šio paragrafo poskyriuose liaupsinami naujosios „liaudies vyriausybės“ darbai: politinių kalinių paleidimas, kariuomenės pertvarkymas ir kt. Vadovėlyje nemažai vietos skirta vadinamojo „Liaudies seimo“ nutarimams ir Lietuvos TSR priėmimui į „didžiulės socialistinių respublikų Sąjungos tautų šeimą“. Visa tai pateikiama kaip visaliaudinio noro įvykdymas, kaip šių įvykių pateisinimas. Paragrafas, o kartu ir vadovėlis, baigiamas poskyriu „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija“. Jame išvardijami šios konstitucijos visų skyrių pagrindiniai teiginiai ir pabaigoje pridėti šie sakiniai: „Lietuva Stalino Konstitucijos šviesoje žengia į naują ateitį. Kad ta ateitis būtų šviesi ir laiminga, kiekvienam piliečiui reikia gerai pažinti savo šalies Konstituciją ir visą savo gyvenimą ir darbą pagal ją tvarkyti“[33]. Šio skyriaus iliustravimui pateikti V. Lenino, J. Paleckio ir J. V. Stalino portretai.

 

Taip V. Čižiūnas papildė ir praplėtė savo ir velionio P. Šležo 1936 m. „Sakalo“ bendrovės išleistą istorijos vadovėlį. Jis – sovietų okupacijos ir aneksijos Lietuvoje pateisinimo įrodymas, istorijos rašymo pagal bolševikinės ideologijos reikalavimus pavyzdys. Tai duoklė okupantų politikai ir ideologijai. Tačiau metus trukusi Sovietų okupacija, matyt, šio vadovėlio autoriui V. Čižiūnui parodė, kas yra kas. 1944 m., artėjant Raudonajai armijai prie Lietuvos, jis pasitraukė į Vokietiją, ten mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokyklose, vėliau persikėlė į JAV, išleido knygas „Tautinis auklėjimas šeimoje“, „Šeima tautinėje bendruomenėje“, dirbo visuomeninį darbą[34].

 

J. Geniušo ir V. Čižiūno istorijos vadovėliai – pirmieji sovietiniai istorijos vadovėliai, išleisti 1940 m. Juose pagal sovietinę ideologiją aprašyti tik paskutiniai įvykiai. Kitų skyrių medžiaga nebuvo pakeista ir atspindėjo nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikų istorijos vadovėlių dvasią. Jie liko tokie, kokie buvo ir ankstesnėse šių autorių paruoštose laidose, todėl jų čia nenagrinėjame. Naujai parašyti skyriai savo turiniu ir idėjinėmis užmačiomis iš esmės buvo priešingi tam, apie ką ir kaip rašė jų autoriai prieš tai pateiktuose skyriuose.

 

Daugiau integruotų istorijos vadovėlių arba skirtų tik tautos istorijai, parašytų pagal naujos valdžios užsakymus, pirmaisiais sovietinės okupacijos metais nepasirodė. Tik čia verta paminėti vieną Maskvos pasiūlymą. Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų fonde išliko 1940 m. spalio mėnesį Maskvos leidyklos, leidusios literatūrą užsienio kalbomis, laiškas LKP CK ir Anglijos žurnalistės A. L. Strong brošiūros „Lietuvos naujasis kelias“ mašinraštis anglų kalba. Laiške LKP CK, A. L. Strong pageidavimu, siūloma šį rankraštį išversti į lietuvių kalbą ir išleisti Lietuvoje[35].

 

Žurnalistė A. L. Strong 1940 m. vasarą lankėsi Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, susitiko su keliais naujai sudarytos Sovietų Lietuvos vyriausybės vadovais, vienu kitu žurnalistu ir, remdamasi jų pasakojimais apie socialistinius pertvarkymus Lietuvoje, parašė 76 mašinraščio puslapių brošiūrą apie 1940 m. vasaros įvykius krašte. Rankraštyje išskirtos šios temos: darbininkų veikla, Raudonoji armija ir gyventojai, Liaudies seimo rinkimai, darbininkų tarybos, Seimo nutarimai, pokalbiai apie fabrikus ir ateities horizontai. Šis žurnalistės tekstas – tai to meto bolševikinę ideologiją atitinkančių ir Lietuvos okupaciją teisinančių faktų ir nuomonių pateikimas ir interpretavimas. Anglų žurnalistė taip rašė neįsigilinusi, nesuvokdama 1940 m. įvykių priežasčių, naudojosi tik sovietizavimui pritariančių asmenų nuomonėmis. Tačiau net laikraščio „Tiesa“ atsakingojo redaktoriaus G. Zimano nuomone, A. L. Strong rašinys „nepasižymėjo nei nuoširdumu, nei tikslumu, nei pastabumu“, nors bendrais bruožais, anot recenzento, žurnalistės tekstas yra teisingas. G. Zimano nuomone, A. L. Strong rašinys „atitinkamai paredaguotas ir patikslintas būtų gan naudingas užsieniui ir ypač Amerikos lietuviams. Lietuvoje jis turėtų žymiai mažesnę reikšmę, vargu ar pateisintų save“[36]. Ši recenzija, matyt, sulaikė LKP CK nuo A. L. Strong rašinio spausdinimo ir jos liaupsė Lietuvos sovietizacijai nepasirodė.

 

Naujai įvestam SSRS istorijos kursui iš rusų kalbos buvo išverstas ir 50 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas prof. A. Šestakovo redaguotas vadovėlis „Trumpas TSRS istorijos kursas“[37], parašytas pagal visus bolševikų partijos ir Sovietų vyriausybės ideologinius reikalavimus. Jį, kaip ir kitus 1940 m. rusų kalba išleistus vadovėlius, patvirtino SSRS Švietimo liaudies komisariatas. Juos Sovietų Sąjungos mokytojams laikraštyje „Учительская газета“ pristatė A. Grigorjevas. Šis jo straipsnis buvo perspausdintas ir „Tiesoje“. Įvertindamas naujų istorijos vadovėlių išleidimą A. Grigorjevas rašė: „Išleidžiant šiuos vadovėlius 1940 metais padarytas rimtas žingsnis marksistinių-lenininių vidurinių mokyklų istorijos vadovėlių leidime ir jais aprūpinant mokyklas. Tai svarbus įvykis mūsų šalies kultūros gyvenime“[38]. Šis vadovėlis buvo skirtas visos Sovietų Sąjungos mokyklų III ir IV klasei. Juo turėjo naudotis ir Lietuvos pradžios mokyklos, tačiau, neturint kito vadovėlio, jis tapo universaliu ir naudojamas SSRS istorijai dėstyti ir aukštesnėse klasėse.

 

Vadovėlį „Trumpas TSRS istorijos kursas“ sudarė įžanga ir 15 skyrių. Jame chronologine seka pateikiama SSRS, tiksliau – Rusijos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 1940 m. vasaros įvykių imtinai. Vadovėlio įžangoje „Mūsų gimtoji šalis“ rašoma: „TSRS – socializmo šalis [...]. Jokioje pasaulio šaly nėra tokio tautų draugiškumo kaip TSRS. Šešiolikoje sąjunginių tarybų respublikų gyvena apie 50 įvairių tautų, apie 193 milijonai žmonių [...]. TSRS nėra parazitų – kapitalistų ir dvarininkų, kaip kitose šalyse [...]. Komunistų partijos vadovaujami, mes sukūrėm darbininkų ir valstiečių valdžią, mes sukūrėm socializmą [...]. Mes mylime savo gimtąją šalį ir mes turime gerai mokėti jos nuostabią istoriją“[39]. Šio vadovėlio įžanga rodo, kad mūsų moksleiviams buvo aiškinama, jog jų gimtoji šalis ne Lietuva, o SSRS. Jėga ir klasta į SSRS įjungtos šalys ir tautos pristatomos kaip draugiškiausios šalys. Jame darbininkams priešpriešinami kapitalistai ir dvarininkai, jie vadinami parazitais, kad moksleiviai nejaustų jokio gailesčio sodinamiems į kalėjimus ir tremiamiems krašto gyventojams, nežiūrint jų turėto turto ar pareigų, kurias jie vykdė. Komunistų partijos vadovavimas vadinamas darbininkų ir valstiečių valdžia. Šie bolševikiniai šūkiai buvo įvilkti į vadovėlio rūbą.

 

Nors vadovėlis buvo pavadintas TSRS istorija, jos turinys aiškiai rodo, kad tai Rusijos istorija. Kitoms į SSRS sudėtį įjungtoms šalims skiriama tik tiek dėmesio, kiek jų istorija tiesiogiai buvo susieta su Rusija. Tai tinka ir Lietuvos istorijai.

 

Paragrafe „Maskva ir pirmieji Maskvos kunigaikščiai“ vienas poskyris pavadintas „Lietuva ir Lenkija – Maskvos valstybės priešai“. Jame rašoma, kad XIV a. pabaigoje Lietuva prislinko visai arti prie didžiosios Maskvos kunigaikštystės ir užėmė Smolensko miestą. Po Lietuvos kunigaikščio Jogailos vedybų su Lenkijos karalaite abi valstybės (Lietuva ir Lenkija) dar smarkiau ėmė spausti didžiąją Maskvos kunigaikštystę, todėl jos ir vadinamos Maskvos valstybės priešais.

 

Rusijos caro Ivano IV karą dėl Pabaltijo žemių vadovėlio autoriai teisingai vadina grobimu, kuris jam nepavyko. XVII a. skirtame paragrafe rašoma apie kovą su lenkų grobikais ir jų išvijimą iš Maskvos 1612 m. XVIII a. Rusijos užsienio politikos esmę ir jos tikslus be maskavimo atskleidžia paragrafo pavadinimas: „Naujų žemių grobimai ir tautų pavergimas Jekaterinos II laikais“. Rašant apie Lietuvos ir Lenkijos padalijimus teigiama, kad „Jekaterina II pasiėmė Lietuvą“, lyg tai būtų jos daiktas, nors paragrafo pavadinime nurodyta, kad tai tautų pavergimas. Toks likimas ištiko ir Lietuvą. Apskritai, Rusijos carų užsienio politika vadovėlyje vertinama objektyviau, negu tai buvo daroma vėliau pokario metais. Jos politika XIX a. vadinama Europos žandaru, o caro Nikolajaus I valdymas – lazdos ir drausmės politika. 1863 metų sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje vadinamas lenkų sukilimu ir Lietuva visiškai neminima.

 

Paskutinis minimo vadovėlio skyrius pavadintas „TSRS yra laimėjusio socializmo šalis“. Jame rašoma, kad „į TSRS laisva valia susijungė 16 lygiateisių sąjunginių respublikų“. Tarp jų išvardintos ir Lietuva, Latvija, Estija. Šio skyriaus poskyryje „TSRS kova dėl taikos Antrojo imperialistinio karo sąlygose“ rašoma apie 1939 m. SSRS sutartis su Estija, Latvija ir Lietuva, o poskyris „Lietuvos, Latvijos ir Estijos priėmimas į TSRS“ pradedamas sakiniu: „Lietuvos, Latvijos ir Estijos buržuazija nenorėjo dorai vykdyti savitarpio pagalbos sutarčių tarp TSRS–os ir tų šalių [...], pažeidė šias sutartis“ [...], todėl Tarybinė vyriausybė pateikė reikalavimus dėl papildomų Raudonosios arijos dalinių įvedimo į šias valstybes ir kad jos sudarytų vyriausybes, kurios „dorai vykdytų savitarpio pagalbos sutartis“. Šiuo klausimu Maskvos diktatas įvardijamas atvirai, be vadinamųjų „socialistinių revoliucijų“. „Naujosios Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybės, draugiškos mūsų tėvynei, – rašoma vadovėlyje, – 1940 m. liepos mėnesį pravedė laisvus rinkimus į Pabaltės valstybių parlamentus [...], išrinktieji atstovai [...] vienu balsu nutarė įvesti Lietuvoj, Latvijoj ir Estijoj tarybų valdžią ir prašyti TSRS–os Aukščiausiąją Tarybą priimti tuos kraštus į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“. Tai ir įvykdė SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija 1940 m. rugpjūčio mėnesį. Poskyris baigiamas šiais teiginiais: „Tokiu būdu TSRS–os sienos buvo nukeltos į Baltijos jūros pakrantę. Taip mūsų tėvynė tapo 16 lygiateisių broliškų socialistinių respublikų Sąjunga su 193 milijonais gyventojų“[40]. Taip sienų klausimą SSRS išsprendė savo naudai. Pabaltijo aneksija ir okupacija praplėtė SSRS teritoriją ir Lietuva, Latvija ir Estija pateko į lagerį, kuris oficialiai vadinosi „lygiateisių socialistinių respublikų Sąjunga“.

 

Kitų kursų istorijos vadovėlių, kurie 1940–1941 m. m. buvo naudojami Sovietų Sąjungos mokyklose (V–VI klasei skirtas A. Mišulino redaguotas senovės istorijos, VI–VII klasei E. Kosminskio redaguotas vidurinių amžių istorijos, VIII klasei A. Jefimovo parašytas naujųjų amžių istorijos ir A. Pankratovos TSRS istorijos vadovėliai), Lietuvoje nespėta išleisti, todėl vidurinėse mokyklose senovės, vidurinių amžių ir naujųjų laikų istorijos kursams buvo naudojami nepriklausomos Respublikos metais išleisti vadovėliai. Tai gelbėjo mokytojus ir mokinius nuo šių kursų medžiagos bolševikinės interpretacijos.

 

Metodiniu požiūriu J. Geniušo ir V. Čižiūno vadovėlių naujieji skyriai ir juo labiau A. Šestakovo redaguotas „Trumpas TSRS istorijos kursas“ neatitiko psichologinių ir pedagoginių reikalavimų, nebuvo atsižvelgta į mokinių amžiaus ypatumus. Jie perkrauti faktais, nepagrįstomis, propagandinėmis sąvokomis, kurių vadovėliuose neturėtų būti, ir kt.

 

Publikacijos metodikos klausimais

 

Bolševikinę ideologiją ir propagandą atspindėjo ir metodikos klausimais paskelbti straipsniai. Žurnale „Mokykla ir gyvenimas“ buvo paskelbtas jau minėtas J. Geniušo pranešimas, kurį jis skaitė 1940 m. rugpjūčio mėnesio mokytojų suvažiavime[41]. Tai pirmasis straipsnis, kuriame dėstomas bolševikinis požiūris į istoriją ir jos mokymo tikslus. Jame autorius pirmiausia kritikavo buržuazinį požiūrį į istorijos mokymo tikslus ir uždavinius, kurie, anot jo, „nieko bendro neturėjo su istorijos mokslu. Net ir pastaraisiais metais istorijos tikslu laikomas dievo valios pasireiškimo tyrimas“. Anot jo, istorijos dėstyme keltas patriotizmo ugdymo uždavinys kapitalistinėje santvarkoje – „tai šlykštus, zoologiškas šovinizmas, kitų tautų neapykanta ir niekinimas“. Smetonos vadovaujamų tautininkų patriotizmas, jų tautiškumas „buvo tautiškumas be tautos. Jie sakėsi mylį tautą, rūpinasi jos gerove, tuo tarpu tą tautą jie pavergė ir išnaudojo saujelės biznierių interesams [...]. Tėvynę jie pavertė savo asmeniško pasipelnymo kromeliu [...]. Tikrą, humanišką patriotizmą mes matėme tik Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungoje. Tas patriotizmas nežino tautų neapykantos“. Pranešėjas ragino mokytojus išsivaduoti iš „smetoniško zoologiško šovinizmo“. Valstybingumas Lietuvoje, autoriaus žodžiais, buvo virtęs nedidelės saujelės karjeristų ir pataikūnų interesų tenkinimu. „Istoriją, kaip mokslą apie visuomenės praeitį, istorijos tikslus ir uždavinius aiškiai nubrėžė Markso ir Engelso pradėtas, Lenino ir Stalino išugdytas mokslas istorinis materializmas“. Toliau J. Geniušas ir aiškino istorinio materializmo esmę, kad „medžiaginis visuomenės gyvenimas, pati visuomenės egzistencija, yra pagrindiniu ir pirminiu istorijos raidos faktorium, o dvasinis gyvenimas – antriniu, iš pirmo kilusiu. Nuo materialinio visuomenės gyvenimo lygio pereina ir jo dvasinė kultūra [...]. Visuomeninės santvarkos kitimas ir pažanga vyksta dėl aktingos kovos su pavergėjais ir eksploatatoriais“. Autorius ragino pagal istorinio materializmo dėsnius iš naujo įvertinti visą mūsų tautos istoriją, išlaisvinti ją nuo atgyventų buržuazinių teorijų.

 

Mokslo metų išvakarėse „Tiesoje“ pasirodė kaunietės mokytojos P. Lastienės straipsnis apie istorijos mokymą sovietinėje mokykloje[42]. Jame autorė rašė apie 1934 m. VKP(b) CK ir SSRS Ministrų Tarybos nutarimą „Apie pilietinės istorijos mokymą SSRS mokyklose“ ir 1936 m. Stalino, Ždanovo ir Kirovo pastabas dėl SSRS istorijos vadovėlių konspektų ir naujos istorijos vadovėlį. Šiais dokumentais buvo grindžiamas istorijos mokymas sovietinėje mokykloje. Jais vadovaujantis, buvo parašyti 1940–1941 m. m. mokyklose naudojami mokykliniai istorijos vadovėliai, tarp jų ir „Trumpas TSRS istorijos kursas“, bei „Trumpas VKP(b) istorijos kursas“, kurį P. Lastienė, pagal bolševikinę ideologiją, vadino svarbiausiu marksizmo-leninizmo kūriniu. Jį privalėjo studijuoti visi mokytojai. Išdėsčiusi minėtų partinių-vyriausybinių dokumentų turinį P. Lastienė rašė, kad LTSR istoriją reikia kurti iš naujo, nurodė, kad LTSR Švietimo liaudies komisariatas pabrėžė „naujo istorijos mokymo reikalą, padidino pamokų skaičių istorijai kaip politinio sąmoninimo mokslui“. Tais mokslo metais III klasėje istorijai buvo skirtos trys, IV, V ir VI klasėse – keturios pamokos. „LTSR mokyklų istorijos mokytojai, – rašė P. Lastienė, – privalo visu rimtumu tam didžiam ir atsakingam darbui ruoštis ir jaunojoje kartoje įsąmoninti socializmą ir komunizmą“.

 

1940 m. rugsėjo 19 d. laikraštyje „Tiesa“ buvo paskelbta, kokių autorių vadovėliais reikia naudotis mokant istorijos. Nurodyti net šeši J. Geniušo vadovėliai, tarp jų trys planuoti naujai išleisti, ir du J. Norkaus vadovėliai bei leidžiamas „Trumpas TSRS istorijos kursas“.

 

1941 m. žurnale „Mokykla ir gyvenimas“ mokytojas V. Trumpa rašė apie istorijos mokytojams keliamus uždavinius socialistinėje mokykloje ir apie bolševikinį požiūrį į istoriją[43]. Anot V. Trumpos, „istorijos dėstytojas šiandien turi du uždavinius prieš akis, pateikti mokiniui tam tikrą istorijos žinių visumą ir padaryti iš tų istorinių faktų išvadų [...]. Tik po to, kai Stalino, Ždanovo ir Kirovo pasiūlymu buvo priimti istorijos supratimo ir dėstymo nuostatai [...] visiškai atsikratė schematiškumo ir netolygumo [...].“ „Marksizmo nuopelnas yra, kad jis davė istorijos mokslui tuos pagrindus, kuriais remdamasis jis gali stoti greta su vadinamaisiais tiksliaisiais mokslais, – rašė V. Trumpa. – Tuos pagrindus sudaro kaip tik dialektinio metodo pritaikymas istorijos tyrinėjimui ir materialistinės pasaulėžiūros pritaikymas istorijos faktų aiškinimui“. Toliau autorius aiškino, kas yra dialektinis metodas ir kokia yra materialistinė pasaulėžiūra.

 

Pagrindinius dialektinio ir istorinio materializmo dėsnius, autoriaus nuomone, mokytojai gali rasti VKP(b) istorijos IV skyriaus antrajame poskyryje. Dialektinio ir istorinio materializmo pritaikymas istorijos pamokose žymiai palengvina istorijos mokytojo darbą. „Atsistojęs ant dialektinio materializmo“ mokytojas gali tuojau surasti nugarkaulį, kuris parodo, į kuriuos dalykus reikia atkreipti daugiau dėmesio ir į kuriuos mažiau. Šis nugarkaulis – tai gamybos priemonės ir gamybiniai santykiai. „Gerai pažinęs penkis žmonijos istorijos laikotarpius – pirmykščiai bendruomeninį, vergijos, baudžiavos, kapitalistinį ir socialistinį – istorikas čia pat žino, į ką kreiptinas svarbiausias dėmesys. Atskirų visuomeninių grupių arba klasių susidūrimas arba kova yra taip pat tasis raudonas siūlas, kuris eina per visą istorijos vyksmą. Be to, dar jis istorijoje mato ne atskirus reiškinius ar faktus, bet daugiau ar mažiau ryškų tų reiškinių ar faktų sąryšį: žodžiu, istorijoje jis mato tam tikrą sistemą, kurios rėmuose jis ir aiškina savo dalyką. Ta sistema pagrįsta istorijos dėsningumu“.

 

Taip V. Trumpa aiškino marksistinį istorijos supratimą. Toliau šiame straipsnyje jis rašė apie tai, kad reikia ne tik aprašyti arba atpasakoti istorijos įvykius, bet ir paaiškinti tų įvykių priežastis, nurodo, kad tuo klausimu dažnai daromos klaidos – vadinamasis ekonominis materializmas ir vengimas kalbėti apie dvasinį pasaulį.

 

Rašydamas apie asmenybių ir masių santykį istorijoje autorius mini V. Lenino nurodytus „buržuazinės istorijos trūkumus, būtent tai, kad ji tenagrinėja idėjinius istorijos veikėjų motyvus, nenagrinėdama pačių motyvų pagrindų – visuomeninių santykių ir tai, kad buržuazinė istorija nesuprato masių veikimo ir reikšmės istorijoje, todėl ši istorija buvo karalių, popiežių, didikų istorija“.

 

Straipsnio pabaigoje V. Trumpa primena, jog „reikia nepamiršti, kad socializmas remiasi dabartimi, o ne praeitimi“, todėl daugiau dėmesio skirti paskutinių dešimtmečių istorijai. Tai akcentuojama ir Sovietų Sąjungos istorijos vadovėliuose, ir programose. Istorijos mokytojas daugiau negu kuris kitas turi padaryti ir politiniame jaunosios kartos auklėjime, nes visose santvarkose istorija laikoma svarbiausia politinio auklėjimo priemone.

 

Tame pačiame žurnale buvo paskelbta ir mokytojo J. Draznino paskaita „Istorijos dėstymas tarybinėj pradinėj mokykloje“[44], kurią jis skaitė Rokiškio apskrities pradinių mokyklų mokytojų konferencijoje. Pagrindinį dėmesį pranešėjas irgi skyrė naujam, bolševikiniam požiūriui į istoriją. „Mums istorija, – anot pranešėjo, – yra revoliucinis mokslas. Jei sugebėsime savo mokiniams parodyti šį istorijos raidos revoliucinį turinį [...] istorijos dėstymo tikslas socialistinėj mokykloj bus pasiektas“. Jis kritikavo nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemą, kurioje, anot jo, visuotinė istorija buvo traktuojama kaip Lietuvos istorijos priedas, net gimnazijoje bendroji istorija užėmė mažiau vietos negu Lietuvos istorija. Anot J. Draznino, tai buvo sekimas blogiausių fašistinių valstybių pavyzdžiu. „Mes rodysim, – kalbėjo pranešėjas, – kad kiekviena tauta įnešė savo svarbų įnašą į bendrą žmonijos lobyną“, kad „ne tik lietuvių tauta, bet ir visos tautos pasižymėjo drąsumu, herojiškumu, vaišingumu, kad ir mumyse buvo tamsių pusių, išnaudojimo, egoizmo [...]. Lietuvos valdantieji luomai neatsiliko nuo kitų kaimynų savo grobuoniškaisiais siekiais. Gindamiesi Vakaruose nuo kryžiuočių, jie tuo pačiu metu plėšė Ukrainą, Gudiją, statė sau imperialistinius tikslus Rytuose“. Istorijos esmę, anot jo, sudaro „plačių masių pilkas gyvenimas. Kaip dirbo žmonės toj ar kitoj epochoj, kokie buvo jų įrankiai, kuo jie mito, kaip apsirengė – štai į tokius ir panašius klausimus mūsų mokiniai turi mokėti atsakyti“. Apie įžymias istorines asmenybes J. Drazninas sakė, kad jos gali siekti tik masių iškeliamos, kartu su mase. Paminėjęs Kęstučio, Vytauto, J. Basanavičiaus ir kitų žymių Lietuvos asmenybių vardus, lektorius aiškino, kad jos „turi būti artimos kiekvienam mūsų mokiniui. Tačiau nereiškia, kad mes turime juos nupiešti be ydų, kaip dangiškas būtybes. Bet mes neturim jų smerkti, jei ne visi jų darbai tiktų mūsų laikams; mes turime juos nagrinėti kaip tam tikros epochos sūnus, teisti juos pagal anuos, ne mūsų, gadynės standartus“. Pagrindinį dėmesį J. Drazninas, kaip ir tuometinė sovietinė istorinė literatūra, ragino skirti paskutiniams dviems laikotarpiams, nes jie turi glaudžiausią ryšį su dabartimi, todėl reikia „smulkiai nupasakoti vaikams apie proletariato judėjimą Europoj ir carinėj Rusijoj, apie revoliucinį judėjimą Lietuvoje, o per konstitucijos pamokas nagrinėti skirtumus tarp kapitalistinio ir socialistinio pasaulio“[45]. Taip buvo perteiktos tuometinės sovietinės istorinės pažiūros į istoriją ir jos mokymą mokykloje.

 

Daugiau specialių publikacijų istorijos mokymo klausimais tais mokslo metais nepasirodė, nors bendro pobūdžio straipsnių mokymo klausimais spaudoje paskelbta nemažai. Daugiausia jų buvo publikuota žurnale „Mokykla ir gyvenimas“. Tai V. Ruzgo straipsnis „Žengiant į naują erą“, T. Kairovo „Stalinas apie komunistinį auklėjimą“, A. Venclovos „LTSR švietimas Didžiosios Spalio revoliucijos sukaktuvių išvakarėse“, iš sąjunginio žurnalo „Pedagogika“ perspausdintas straipsnis „SSSR liaudies švietimo sistema“, E. Spiridonio „Visuomeninis mokytojo vaidmuo naujojoje socialistinėje santvarkoje“, kuriame raginama, kad liaudies švietėjai būtų ryžtingi kovotojai su tamsumu ir prietarais, gandų skleidimu ir „liaudies priešų provokacijomis“, J. Simonaičio „Antireliginio auklėjimo dėstymo metodo reikalu“, be autoriaus pavardės publikuotas straipsnis „Nagrinėkime ir aiškinkime LKP(b) V–ojo suvažiavimo ir VKP(b) XVIII–tos konferencijos pranešimus, nutarimus ir rezoliucijas“, J. T. inicialais pasirašiusio straipsnis „Koks turi būti tarybinis mokytojas“, D. Popovo „V. Lenino kalba rusų komunistinės jaunuomenės III suvažiavime ir pedagoginis mokslas“, Vilniaus pedagoginio instituto marksizmo-leninizmo katedros vedėjo P. Ždanovo straipsniai „Marksizmas-leninizmas – pasaulį pertvarkąs mokslas“ ir „Materializmas ir idealizmas“ bei kiti. A. Noreikienė rašė apie pagrindinius Stalino konstitucijos ypatumus, o P. Pakarklis apie Stalino konstituciją kaip laimėjusio socializmo konstituciją ir apie LTSR konstitucijos svarbesnes nuostatas. Istorine tematika jau minėtas V. Trumpa paskelbė straipsnį „Revoliuciniai sąjūdžiai XIV a. Europoje“, J. L. inicialais pasirašęs autorius – „Paryžiaus Komuna“, A. P-kas „Karolis Marksas“, be autoriaus pavardės paskelbta publikacija „Mopras“. Išvardintų bendrojo pobūdžio ir istorijos tematikos publikacijų pavadinimai rodo, kuria linkme buvo kreipiami mokytojai ir ko buvo siekiama sovietinėje mokykloje.

 

Kaip matėme, aptartuose metodikos straipsniuose pasitenkinama kursų turinio ideologiniais aspektais, pamokos metodikos klausimai juose nenagrinėjami, todėl pamokose neretai pasitaikydavo sąmoningų ir nesąmoningų kuriozų, anekdotinių situacijų. Rašytojas J. Mikelinskas romano „Kur lygūs laukai“ antrojoje dalyje apie 1940–1941 m. m. istorijos pamoką rašė: „Į mokslo planą buvo įtraukta ir TSRS istorija. Jos mokė pats direktorius Jaronimas Grybė, kuris ne tiek pasakodavo apie Urartu karalystę, Riurikų dinastiją, Kijevo Rusią, činčą arba smerdus, kiek stropiai, it koks pradinukas, trypčiodamas dramblio kojomis katedros papėdėje, rašydavo lentoje dar niekada negirdėtas pavardes, visokių vietovių, miestų ir miestelių pavadinimus, liepdavo visa tai gerai įsikalti į galvą, lyg nuo to priklausytų gimnazistų, pačios gimnazijos, visos tautos ateitis ir gerovė“[46].

 

Perkrovimas faktais buvo būdingas to meto sovietinės istoriografijos bruožas, kuris atsispindėjo vadovėliuose bei pamokose ir kurį sunkiai priėmė mokytojai ir mokiniai. Tai pastebėjo ir romano autorius, pats tuo metu mokęsis Pasvalio gimnazijoje.

 

Pasipriešinimas mokyklos sovietizavimui

 

Iš mokytojų buvo reikalaujama aiškinti, kad mūsų tėvynė – Sovietų Sąjunga, tačiau dauguma mokytojų vengė tai sakyti. Tik nedaugelis mokytojų uoliai vykdė partinės vyriausybės nurodymus. Dauguma liko tėvynės Lietuvos patriotais ir tėvynės vardo nepardavė. Istorijos mokytojai naudojosi patys ir leido naudotis moksleiviams anksčiau išleistais draudžiamais vadovėliais, vengė politikavimo, „sukandę dantis“ aiškino privalomas sovietizuotas temas. Apie mokytojų antisovietines nuotaikas žinojo Švietimo liaudies komisariatas, LKP(b) CK, saugumas ir kitos sovietinę ideologiją ir tvarką diegiančios ir saugančios institucijos. Štai 1941 m. vasario mėnesio Švietimo liaudies komisariato inspektoriaus ataskaitoje nurodoma, kad Anykščių, Kupiškio, Panevėžio, Švenčionių, Utenos vidurinėse mokyklose mažai komunistų, kurie sektų, tikrintų mokytojų nuotaikas, praneštų, kurie iš jų nepalankūs sovietų valdžiai. Apgailestaujama, kad mokytojai atsisako šnipinėti savo kolegas[47]. Saugumo darbuotojo pranešime apie padėtį Rokiškio apskrityje rašoma, kad mokyklos direktorius, nors ir LKP(b) komiteto parinktas į šias pareigas, neinformavo apie „reakcinius išsišokimus“ mokykloje. Mokytojai nuolat buvo kritikuojami, kad jų pamokose nėra „politinių idėjinių momentų“, jau nekalbant apie tai, kad mokinių sąsiuviniuose rasdavo sakinių su žodžiu Dievas ar mūsų trispalvė. Tokių kaltinimų randame įvairiuose to meto mokyklų gyvenimą atspindinčiuose dokumentuose. Jauni mokytojai buvo barami, kad nestoja į komjaunimą. 1940 m. gruodžio 25 d. LKP(b) CK mokyklų skyriaus vedėjo J. Zdanavičiaus rašte visiems LKP(b) apskričių ir miestų komitetų sekretoriams rašoma: „Kontrevoliuciniai pareiškimai, antitarybinė agitacija, mokytojų apsileidimas tiesioginiame darbe ir visuomeninio darbo vengimas, klasinio priešo veikla mokytojų ir mokinių tarpe tiesiogiai ir per bažnyčias – labai dažni reiškiniai mokyklose“[48]. Šis raštas liudija, kad bet koks nepritarimas partijos politikai laikomas nusikalstamu, net kontrevoliuciniu veiksmu, klasinio priešo veikla. Kauno amatų mokyklos nr. 1 mokytojas T. Lomsargis laiške LKP(b) CK rašė, kad mokyklų direktoriai ir mokytojai apeliuoja į mokinių širdis, kaip to reikalauja naujas šių dienų gyvenimas, bet „jei tas žmogus vakar į mokinių klasę apeliavo vienaip [...], jei tas žmogus yra dėstęs ir skiepijęs tautiškai krikščionišką absurdą, kokį pritarimą jis ras ir kokį to darbo vaisiai bus skelbiant naujas mintis“[49]. Laiško autorius nurodė, jog „reikia ypatingo budrumo ir atsakingumo tos srities darbininkams, pavedant atsakomingą ir labai svarbią darbo sritį“, nes dalis mokytojų tik laviruoja ir maskuojasi. Laiške minima, kad jo autorius Švietimo viceministrą L. Girą informavo apie mokyklose dirbančius tautininkus, šaulius, skautų organizacijų vadovus, bet jie buvo palikti dirbti tose pačiose vietose. T. Lomsargio nuomone, juos reikėjo perkelti bent į kitas mokyklas. Šis laiškas rodo, kad pedagogų kolektyvuose atsirasdavo uolių naujos politikos rėmėjų, savų informatorių, kurių irgi reikėjo saugotis.

 

1940 m. gruodžio mėnesį LKP(b) CK buvo informuotas apie „fašistų lizdą“ Linkuvos vidurinėje mokykloje, kurioje platinami „priešrevoliuciniai atsišaukimai“. 1941 m. birželio mėnesį LKP(b) CK mokyklų skyriaus vedėjas J. Zdanevičius slaptu raštu Švietimo liaudies komisariato kadrų valdybos viršininkei L. Vaineikytei pranešė apie 20 nepatikimų švietimo darbuotojų, tarp jų 17 inspektorių, kuriuos „teks iš einamų pareigų atleisti“[50]. LKP(b) CK nurodymu buvo tikrinamos konstitucijos ir kitų dalykų mokytojų biografinės žinios, reikalaujama informacijos apie mokytojų nuotaikas. LKP(b) CK duomenimis, iš 83 vidurinių mokyklų konstitucijos dėstytojų fašistinėms organizacijoms priklausė 23, iš 31 nepilnų vidurinių mokyklų mokytojų – 16, iš 31 konstitucijos dėstytojo, dirbančio specialiose mokyklose, fašistinėms organizacijoms priklausė 13 asmenų. Dėl vieno ar kito asmens „nusikaltimo“ buvo kaltinamas visas kolektyvas. Tik kiek vėliau tokios taktikos buvo atsisakyta ir pradėtas beatodairiškas mokytojų „perauklėjimas“, bandyta užkariauti jų simpatijas partijai ir vyriausybei. 1940 m. rugsėjo mėnesį Švietimo liaudies komisaro pavaduotojas J. Žiugžda visoms mokykloms išsiuntė aplinkraštį „Mokytojų lavinimosi marksizmo-leninizmo dvasios reikalu“. Jame mokytojai buvo įsakmiai raginami uoliai studijuoti bolševikinę spaudą. Aplinkraščio priede pateiktas literatūros sąrašas, kuriame pirmuoju numeriu įrašytas „VKP(b) istorijos trumpas kursas“, po jo Lenino, Stalino, Molotovo biografijos ir kitos bolševikinės knygos. Šiame sąraše tik kelios lietuviškos knygos, kitos rusų kalba. Kaunietis J. Lazauskas laiške LKP(b) CK rašė, kad tas aplinkraštis ir jame išvardinta literatūra mokytojų ne tik nepatraukė, bet dar labiau atstūmė. Anot J. Lazausko, K. Markso veikalui „Kapitalas“ išstudijuoti reikia minimum dvejų metų, o V. Lenino „Materializmas ir empiriokriticizmas“ suprantamas tik filosofams, mokytojams jis sunkiai įkandamas. J. Lazauskas siūlė Švietimo liaudies komisariatui išleisti nedidelę brošiūrą, kurioje būtų trumpai išdėstyta komunistinė doktrina. Savo rašte jis išdėstė ir tokios brošiūros apmatus[51]. Minimas J. Lazausko raštas ir savęs pristatymas kaip žmogaus su „painesne psichologine struktūra“ rodo, kad dar buvo naivių inteligentų, kurie manė, kad į jų nuomonę partijos vadai gali atsižvelgti.

 

1940 m. gruodžio 14 d. Švietimo liaudies komisariato pradžios mokyklų valdyba mokykloms išsiuntinėjo raštus, kuriuose nurodė, kad marksizmo–leninizmo klausimų spragoms užpildyti organizuojami 3–5 dienų kursai, kuriuose bus skaitomos paskaitos tokiomis temomis kaip Stalino konstitucija (socializmo užkariavimo dokumentas), dialektinis ir istorinis materializmas, socialistinis-komunistinis auklėjimas ir auklėjimasis, socializmo ir komunizmo principų aiškinimas pradžios mokykloje, Leninas ir Stalinas – socializmo statytojai, VKP(b) istorijos trumpo kurso esmė ir reikšmė, ką tarybinė santvarka davė LTSR darbo žmonėms ir kitos[52]. Gruodžio 21 d. raštu pranešta, kad į šių kursų tematiką papildomai įtrauktos temos apie antireliginį auklėjimą ir rinkimus į Aukščiausiąją Visasąjunginę Tarybą ir Tautybių Tarybą[53]. Mokyklų inspektoriai buvo įpareigoti surasti po 3–4 žmones, kurie galėtų skaityti paskaitas šiomis temomis.

 

Paskaitos, politvalandos ir kiti renginiai politikos, komunistinio auklėjimo klausimais atimdavo iš mokytojų daug brangaus laiko, versdavo juos dar labiau užsisklęsti savyje, kad nepakliūtų į partiečių ar specialių agentų akiratį. Tačiau daug mokytojų jau pirmomis okupacijos dienomis tapo šio režimo aukomis. Ruošiantis rinkimams į vadinamąjį „liaudies“ seimą, „operatyvinių darbininkų“ grupės pradėjo suiminėti lietuviškų organizacijų vadovus ir narius. Per pirmąją „vadovaujančio sąstato likvidavimo plano“ naktį (liepos 12) keli šimtai veikliausiųjų lietuvių atsidūrė už grotų. Vien į Kauno kalėjimą sugrūsta per 200 inteligentų, tarp jų daugybė mokytojų. 1941 m. birželio viduryje buvo ištremta apie 10 000 šeimų, kas penkta šeima buvo mokytojų[54]. Istorikas A. Bubnys, remdamasis archyvo dokumentais, jau 1989 m. rašė, kad 1941 m. birželio 14–21 d. į Sibirą buvo ištremtas 771 pradžios mokyklos mokytojas (10,5 procento viso šios kategorijos mokytojų skaičiaus), 73 gimnazijos mokytojai (4,1 procento), 11 progimnazijos mokytojų (2,5 procento), 30 profesinių, amatų mokyklų mokytojų (3,3 procento), 7 aukštųjų mokyklų dėstytojai (1,4 procento). Iš viso ištremti 892 pedagogai (7,7 procento). Be to, iki 1941 m. birželio 13 d. buvo nužudyti arba ištremti 59 švietimo darbuotojai, tarp jų 38 pradžios mokyklų ir 9 gimnazijų mokytojai[55]. Bolševikai labiausiai bijojo mokytojų ir kunigų, nes jais tada Lietuvos gyventojai labai pasitikėjo. Tarp tų metų kalinių ir tremtinių atsidūrė ir nemažai istorijos mokytojų. Tai gabus ir energingas pedagogas, knygos „Vytautas Didysis“ bendraautorius, Vilkaviškio rajono Pilviškių gimnazijos mokytojas V. Dėdinas, Rokiškio kraštotyros muziejaus įkūrėjas ir mokytojas P. Bliudžius[56]. Kėdainių gimnazijos mokytojas V. Sabas, sužinojęs, kad tremiama jo žmona – Rokiškio pradžios mokyklos mokytoja, išvyko į Rokiškį ir kartu su šeima atsidūrė Sibire.

 

Kaip moksleiviai sutiko pirmuosius bolševikinius mokslo metus, vaizdžiai iliustruoja mūsų Prezidento V. Adamkaus atsiminimai. Tais metais jis mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Iškilmingo mokslo metų atidarymo metu moksleiviai nušvilpė kalbėjusį politruką, o paleidus groti į plokštelę įrašytą „Internacionalą“, jį nustelbė Lietuvos himno garsai. „Mes, – rašo Prezidentas, – kiek sveikatos turime, traukiame „Lietuva Tėvyne mūsų“ [...]. Mitingo organizatoriai kažkaip nesugebėjo išjungti garsiakalbių, ir visa, kas vyko mūsų gimnazijoje, buvo girdima Laisvės alėjoje“[57]. Taip šios mokyklos moksleiviai protestavo prieš sovietinę tvarką, mokyklos gyvenimo bolševizavimą. Panašių protestų buvo ir daugiau. Informaciniame pranešime LKP(b) CK apie mokslo metų pradžią Kėdainiuose rašoma, kad rugsėjo 16 d. per iškilmes, vykusias gimnazijos salėje, mokiniai ir pašaliniai asmenys balkone demonstratyviai ėmė dainuoti „Į Vilnių“ ir neklausė tvarkdarių komjaunuolių. Prasidėjus transliacijai iš Kauno Sporto halės, tie patys asmenys pradėjo giedoti Tautos himną ir komjaunuoliai negalėjo jų nuraminti[58]. Taip rašoma sovietinių informatorių pranešime ir išvardijamos 24 moksleivių pavardės. Tos pačios gimnazijos direktorius ir istorijos mokytojas J. Gutauskas apie tą patį įvykį rašo kitaip. „Vos pasibaigus iškilmingam naujųjų mokslo metų atidarymui staiga, be jokio dirigento mostelėjimo, mokiniai užtraukė senąjį himną. – rašė savo atsiminimuose direktorius. – Čia pat keli žydų tautybės mokiniai pareiškė aštrų protestą ir pasipiktinimą dėl himno, nes tai juos įžeidžia. Bematant aštriais žodžiais kiti jiems atsikirto. Tai buvo pirmas toks mokinių tarpusavio priešiškumo pasireiškimas. Tik ramus ir griežtas reikalavimas nurimti abiejų priešiškų pusių buvo greitai įvykdytas. Papildomai buvo mokiniams paaiškinta, kad dabar jau Lietuva yra Tarybų Sąjungos respublika, ir mes turime giedoti tą patį himną „Internacionalą“, kurį gieda kitos tautos. Taip nuo šiol šio senojo Lietuvos himno nebegiedosime“[59]. Apie šį įvykį sužinoję vietos saugumiečiai mokinius tardė nedalyvaujant direktoriui. Manau, kad apie tai objektyviau parašė direktorius. Pranešimo LKP(b) autoriai (jų parašai neįskaitomi) informavo kaip jiems buvo paranku.

 

Apie moksleivių „išsišokimus“ tų mokslo metų pradžioje užfiksuota Vilniaus I vidurinėje bei kitose mokyklose. Mokytojų ir mokinių persekiojimas tapo įprasta sovietinės mokyklos dalimi ir buvo įteisintas oficialiais dokumentais. Švietimo liaudies komisariato Vidurinio mokslo departamento raštu visų vidurinių mokyklų direktoriai buvo įpareigoti nuo spalio 1 d. kiekvieno mėnesio 1–15 dienomis siųsti pranešimus apie „socialistiniais pagrindais pertvarkytoje“ mokykloje mokinių ir mokytojų nuotaikas per sovietines šventes, informuoti, ar nebuvo kokių nors išsišokimų, ir nurodyti jų priežastis[60]. Mokykloms paskirti komsorgai buvo įpareigoti ne tik verbuoti jaunimą į komjaunimą, bet ir sekti visą mokyklos darbą ir informuoti apie tai saugumiečius. Ši sekimo sistema drumstė natūralius mokytojų ir mokinių santykius, nes vieni kitais ėmė nepasitikėti. Apie „komjaunuolius su ženkliukais,“ „atviruosius“ ir „slaptuosius“ mokinius, kurie per komjaunimą siekė karjeros, ir tuos, kurie tuo keliu siekti karjeros, privilegijų nenorėjo, rašė ir rašytojas J. Mikelinskas jau minėtame romane „Kur lygūs laukai“[61].

 

Nežiūrint agitacijos, sekimo, bauginimo, nepritarimas sovietinei tvarkai mokyklose ir už jų ribų buvo akivaizdus. Ypač jis išryškėdavo per sovietines šventes. Plito antisovietiniai šūkiai, buvo tepliojami bolševikų veikėjų portretai, keliamos tautinės vėliavos, atsisakoma dainuoti sovietines dainas ir kt. 1940 m. Spalio „revoliucijos“ mitingo metu Kauno III gimnazijos moksleiviai atsisakė dainuoti „Internacionalą“, demonstracijos metu mokiniams įbrukti nešti plakatai atsidūrė už tvorų, o pro tribūną moksleiviai praėjo nė karto nesušukdami „Ura!“. Skuodo vidurinės mokyklos mokiniai Spalio „revoliucijos“ dienos eisenoje švilpė, triukšmavo, mėtė Stalino portretus. Už tai milicija sulaikė ir tardė 8 mokinius. Kelmėje per Spalio metinių minėjimą ant gimnazijos pastato buvo iškelta tautinė vėliava ir platinami atsišaukimai. Antisovietines nuotaikas išreiškė Marijampolės, Seinų, Raseinių, Panevėžio, Telšių ir kitų miestų moksleiviai[62].

 

1941 m. gegužės 26 d. LLKJS sekretoriaus F. Bieliausko slaptame rašte LKP(b) CK rašoma, kad daugelyje mokyklų mokytojai per pamokas ragino moksleivius nestoti į pionierių organizaciją. Tame pačiame rašte vardijamos Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Marijampolės, Seinų, Raseinių, Panevėžio, Palangos, Lazdijų, Tauragės ir kitos mokyklos, kuriose pastebėtos antisovietinės nuotaikos[63], nepalankiai žiūrima į komjaunuolius, kurių mokyklose buvo labai nedaug. Tarp jaunimo plito anekdotai, sovietinių dainų tekstų pakeitimai pajuokiamais žodžiais, tyčiojimasis iš J. Stalino ir kitų partijos veikėjų. Visoje Lietuvoje buvo tvarkomi ir prižiūrimi žuvusių dėl laisvės lietuvių karių kapai. Vėlinių dieną Kauno, Panevėžio ir kitų miestų moksleiviai kapinėse meldėsi, giedojo „Lietuva tėvynė mūsų“. Ypač pagarbiai ir pakiliai 1941 m. visoje Lietuvoje buvo minima Vasario 16–oji. Kaune Vasario 16–osios minėjimas prie Nežinomojo kareivio kapo baigėsi susidūrimu su milicija ir minėjimo organizatorių areštais. Nepasitenkinimas politizavimu jausdavosi ir pamokose. Kaip rašo atsiminimų autorius J. Gutauskas, „pamokų metu mokinių nuotaika kartais būdavo keista. Ypač jų veidai pasikeisdavo ką nors aiškinant iš konstitucijos. Kai kurių mokinių veidai apsiblausdavo, o kitų veiduose pasirodydavo keistos šypsenos, kai kartodami istoriją, prisimindavo kai kuriuos klausimus iš tarybų šalies ekonominio gyvenimo. Atrodė, kad dalis mokinių netiki, abejoja, nors ir tyli ir nieko neklausia“[64].

 

Vyresniųjų pavyzdžiu Lietuvių aktyvistų frontui (LAF) bei Lietuvos išlaisvinimo sąjungai skatinant kūrėsi jaunimo pogrindinės organizacijos. Jos veikė Kauno, Vilniaus, Šeduvos ir kitose vidurinėse mokyklose[65]. Mokiniai, kurie mokslo metų pradžioje buvo palankūs arba bent lojalūs sovietinei santvarkai ir komjaunimo veiklai, metų eigoje nuo brutaliai brukamos ideologijos ėmė nusigręžti. Bolševikinė ideologija ir ypač ryškus istorijos kurso ideologizavimas ir falsifikavimas nepalaužė Lietuvos jaunimo dvasios, okupantai nepasiekė norimų rezultatų. Tai byloja to meto dokumentai ir kita medžiaga.

 

Išvados

 

  1. 1940–1941 m., vykdant Lietuvos mokyklos ir jos mokymo turinio sovietizavimą, labiausiai nukentėjo istorija. Lietuvos sovietiniai vadovai savo kalbose smerkė nepriklausomos Lietuvos politiką ir kultūrą. 1940 m. rugpjūčio mėnesį Kaune vykusiame mokytojų suvažiavime buvo niekinama buvusi švietimo sistema, mokykla. Švietimo liaudies komisariato departamento direktorius J. Geniušas šiame suvažiavime pirmasis kritikavo istoriją ir jos mokymą nepriklausomos Respublikos mokykloje ir nurodė pagrindines istorijos pertvarkymo bolševikiniais pagrindais kryptis.

 

  1. Sovietinio istorijos mokymo idėjos buvo įtvirtintos Švietimo liaudies komisariato patvirtintose pradžios mokyklų istorijos programose ir kituose direktyviniuose raštuose. Buvo reikalaujama perrašyti naujausiąją istoriją pagal bolševikinius reikalavimus, įvesti nauji SSRS istorijos ir konstitucijos kursai. Iš vadovėlių buvo reikalaujama iškarpyti nepriimtinus straipsnelius.

 

  1. Pedagogai J. Geniušas ir V. Čižiūnas perrašė savo istorijos vadovėlių paskutinius skyrius pagal oficialią ideologiją, naujai nušvietė XX a. įvykius. SSRS istorija buvo dėstoma pagal į lietuvių kalbą išverstą visos Sąjungos mokykloms skirtą bolševikinį „Trumpo TSRS istorijos kurso“ vadovėlį.

 

  1. Nepriklausomos Lietuvos laikų istorijos mokymą kritikavo ir bolševikines pažiūras istorijos klausimais propagavo J. Geniušo, V. Trumpos, J. Draznino ir kitų autorių publikuoti metodiniai straipsniai.

 

  1. Okupantų ir jų bendrininkų brukama ideologija ir istorijos mokymo tendencijos daugeliui Lietuvos istorijos mokytojų buvo svetimos, nepriimtinos. Mokytojai naudojo ankstesnių laidų vadovėlius, vengė dėstomų kursų politizavimo ir ideologizavimo, šalinosi nuo dalyvavimo politinėse akcijose. Moksleiviai savo nepritarimą bolševikinei politikai atvirai išreikšdavo per sovietines šventes ir kitus renginius, dalyvavo pogrindinėje veikloje. Tai liudija to meto dokumentai.

 

 

Nuorodos

 



* Stanislovas Stašaitis – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Istorijos didaktikos centro docentas konsultantas; adresas: T. Ševčenkos g. LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – istorijos mokymo didaktika, kraštotyra, Lietuvos ryšiai su užsienio šalimis.



[1] Pradžios mokyklų programos 1940–1941 m. m. Kaunas: Vilniaus spaustuvė Kaune, 1940.

[2] Stašaitis, S. Istorija Lietuvos mokykloje (XVII a.–1940 m.). Vilnius: Mokslo aidai, 2004, p. 62–78.

[3] Ten pat, p. 99–108.

[4] Ten pat, p. 78–86; Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 metais. Antologija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 32–71, 140–158.

[5] Knyva, A., Žiugžda, J. Švietimas Tarybų Lietuvoje. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950; Bendžius, A. Bendrojo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940–1970 m. Kaunas: Šviesa, 1973, p. 329.

[6] Čižiūnas, V., Sužiedėlis S. Švietimas II pasaulinio karo metu: 1. Sovietų Sąjungos nelaisvėje 1940–1941. Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijų redakcija, 1969, t. 15, p. 778–780; Remeikis, T. Auklėjimas sovietinėje Lietuvoje. Mūsų vytis, 1959, nr. 2–3, p. 94; Vaitiekūnas, V. Sovietizet Educiation in Occupied Lithuania. Lithuania under Soviets. Ed. by S. Vardys. New York-Washington-London, 1965, p. 173–190.

7 Bagušauskas, J. R. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999; Bubnys, A. Anapus teisingumo ir gėrio: Lietuvos mokytojų trėmimas į Sibirą 1941 m. birželio 14–21 d. Tarybinis mokytojas, 1989, sausio 4; Garliauskas, A. Inteligentija 1940–1941 metais. Vilnius: Akademija, 1991; Kašauskienė, V. Lietuvos mokyklos sovietizacija ir pasipriešinimas jai 1940–1941 m. Lietuvos istorijos metraštis, 1994, p. 106–120.

[8] Riomeris, M. Lietuvos sovietizacija 1940–1941 m. Vilnius: Lituanus, 1989, 71 p.; Skuodis, V. Dvasinis genocidas Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1996, 343 p.

[9] Gutauskas, J. Mokytojo atsiminimai. I dalis: Tik dvidešimt metų; II dalis: Laisvės varpui nutilus. Panevėžys: T. Lukoševičiaus firma leidykla „Revo“, 1995, p. 102–120; Paulavičienė, R. XX amžiaus Lietuvos mokytojai. Vilnius: Leidybos centras, 1996, p. 80–100.

[10] Pilkauskas, Z. Istorijos mokymo tikslai ir turinys respublikos bendrojo lavinimo mokyklose 1940–1941 metais. Istorija, 1979, t. 19, sąs. 1, p. 3–18.

[11] Vidaus reikalų ministro M. Gedvilo kalba mokytojų suvažiavime. Darbo Lietuva, 1940, rugpjūčio 15.

[12] Iš Lietuvos mokytojų suvažiavimo. Komjaunimo tiesa, 1940, rugpjūčio 17.

[13] Geniušas, J. Istorijos dėstymas socialistinėje mokykloje. Mokykla ir gyvenimas, 1940, nr. 8, p. 260–267.

[14] Bendžius, A. Liaudies švietimas Tarybų Lietuvoje. Kaunas: Šviesa, 1967, p. 13; Knyva, A., Žiugžda, J. Švietimas..., p. 21–28.

[15] Šleinius, F. ir kt. Statykime paminklą Lietuvos mokytojui. Tarybinis mokytojas, 1988, rugsėjo 30.

[16] Paulavičienė, R. XX amžiaus Lietuvos mokytojai ..., p. 79– 80; Garliauskas, A. Inteligentija 1940–1941 metais ..., p. 44.

[17] Paulavičienė, R. XX amžiaus Lietuvos mokytojai ..., p. 80.

[18] Žilionis, V. Pradeda darbą socialistinė mokykla. Tiesa, 1940, rugsėjo 15.

19 Pradžios mokyklų programos 1940–1941 m., p. 5–6.

20 Ten pat, p. 6, 30–31, 34.

21Vidurinių mokyklų programos 1940–1941 m. m. Kaunas: Švietimo liaudies komisariatas, Adomavičiaus spaustuvė, 1940, p. 5–6.

 

[22] Gausi vidurinių mokyklų mokytojų konferencija. Mokykla ir gyvenimas, 1941, nr. 1, p. 36–38.

[23] Trumpa, V. Istorija mokykloje. Mokykla ir gyvenimas, 1941, nr. 2, p. 49–54.

[24] Pradžios mokyklų programos 1940–1941 m. m. ..., p. 7–8.

[25] Geniušas, J. Istorijos vadovėlis pradžios mokyklos V ir VI skyriui. Trečias ištaisytas leidimas. Vilnius–Kaunas–Marijampolė: Dirvos leidykla, 1940, p. 205–216.

[26] Ten pat, p. 213–216.

[27] Pilkauskas, Z. Istorijos mokymo tikslai ir turinys..., p. 3–18.

[28] Čižiūnas, V. Istorijos vadovėlis pradžios mokyklos V ir VI skyriams. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Kaunas: Sakalas, 1940, 270 p.

[29] Ten pat, p. 291.

[30] Ten pat, p. 275.

[31] Ten pat, p. 283.

[32] Ten pat, p. 285–286.

[33] Ten pat, p. 290.

[34] Čižiūnas Vaclovas Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidimo institutas, 2003, t. 4, p. 375.

[35] 1940 10 23 Adamo laiškas LKP CK (rusų k.) ir A. L. Strong rankraštis „The New road of Lithuania“. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. 1771, ap. 1, b. 249, l. 1–81.

[36] Ten pat, l. 2.

[37] Trumpas TSRS istorijos kursas. Vadovėlis vid. mokykloms: red. prof. A. V. Šestakovas. Kaunas: LTSR Švietimo liaudies komisariatas, 1940, 182 p.

[38] Grigorjevas, A. Istorijos vadovėliai. Tiesa, 1940, rugsėjo 20.

[39] Trumpas TSRS istorijos kursas ..., p. 3–4.

[40] Ten pat, p. 176–177.

[41] Geniušas, J. Istorijos dėstymas socialistinėje mokykloje ..., p. 260–267.

[42] Lastienė, P. Nauji istorijos mokymo keliai LTSR. Tiesa, 1940, rugsėjo 7.

[43] Trumpa, V. Istorija mokykloje. Mokykla ir gyvenimas, 1941, nr. 2, p. 49–54.

[44] Drazninas, J. Istorijos dėstymas tarybinėj pradinėj mokykloje. Mokykla ir gyvenimas, 1940, nr. 8, p. 337–349.

[45] Ten pat, p. 348.

[46] Mikelinskas, J. Didžiųjų permainų metai. Tėvynės šviesa, 1989, gegužės 5.

[47] Bagušauskas, J. R. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas..., p. 41.

[48] Slaptai. 1940 12 25 LKP(b) CK mokyklų skyriaus vedėjo raštas apskričių ir miestų komitetų sekretoriams. LYA, f. 1771, ap. 1, b. 251, l. 1.

[49] 1940 09 04 T. Lomsargio laiškas LKP(b) CK. LYA, f. 1771, ap. 1, b. 253, l. 1.

50 1940 12 30 raštas LKP(b) CK mokyklų skyriaus vedėjui; 1941 06 raštas ŠLK kadrų valdybos viršininkei L. Vaineikytei. LYA, f. 1771, ap. 2, b. 233, l. 10, 83–84.

51 1940 10 12 J. Lazausko laiškas LKP(b) CK, LYA, f. 1771, ap. 1, b. 218, l. 22–27.

52 1940 12 14 ŠLK raštas pradžios mokyklų vedėjams ir pradžios mokyklų mokytojų kursų temos politinio ir metodinio švietimo klausimu. Ten pat, ap. 1, b. 250, l. 53.

53 1940 12 21 ŠLK raštas mokyklų inspektoriams. Ten pat, l. 81.

54 Paulavičienė, R. XX amžiaus Lietuvos mokytojai ..., p. 6, 85.

55 Bubnys, A. Anapus teisingumo ir gėrio..., p. 2.

56 Pituškienė, V. Istorijos mokytojai – okupacijos laikų tremtiniai ir politiniai kaliniai. Konferencijos „Istorijos mokytojai ir jų praktinis rengimas aukštojoje mokykloje“ medžiaga. Vilnius: Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakulteto leidinys, 1998, p. 20–22.

57 Adamkus, V. Likimo vardas – Lietuva. Kaunas: Santara, 1997, p. 11.

58 1940 09 19 pranešimas LKP CK, LYA, f. 1771, ap. 1, b. 183, l. 44

59 Gutauskas, J. Mokytojo atsiminimai..., p. 105–106.

60 Šopa, E. Dvasios kančių pradžia. Atgimimas, 1993, rugsėjo 15.

61 Mikelinskas, J. Kur lygūs laukai. Vilnius: Vaga, 1987.

62 Bagušauskas, J. R. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas..., p. 46–53; Kašauskienė, V. Lietuvos mokyklos sovietizacija ir pasipriešinimas jai ..., p. 106–120.

63 Pranešimas LKP(b) CK apie komjaunimo veiklą mokyklose, LYA, f. 1771, ap. 2, b. 392, l. 1–9.

64 Gutauskas, J. Mokytojo atsiminimai..., p. 118.

65 Bagušauskas, J. R. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas..., p. 56, 317 ir kt.

 

Gauta 2008 m. balandžio 2 d.

Pateikta spaudai 2008 m. balandžio 25 d.

 

Summary

History Teaching in Lithuania’s Schools in 1940–1941: the Destruction of National Identity and the Implementation of the Soviet Ideology

 

History teaching suffered mostly in 1940–1941 when national schools and their teaching content underwent the process of sovietization with the aim to justify the Soviet ideology and policy. During the teachers’ convention in August, 1940 in Kaunas, the leaders of the new government severely criticized the policy and educational system of the independent Lithuania and insisted on a new bolshevic evaluation of the country’s past and present. J. Geniušas, Director of the department of the public educational commissariat, in his report History Teaching in a Socialist School criticized history teaching in the independent Lithuania and required to revise its content on the basis of the Soviet school’s aims and content. Though these aims and content were carefully delineated in the instructions and newly designed programmes by the public educational commissariat, history teaching programme as such for secondary schools was not designed. New courses were introduced such as the history and constitution of the USSR; the course on contemporary Lithuanian history was requested to meet the requirements of the Communist party and its government’s policy.

 

Educators J. Geniušas and V. Čižiūnas in the summer of 1940 rewrote the last chapters of their history textbooks to meet the requirements of the bolshevic ideology; they also newly presented Lithuania’s history in the 20th century. The course on the USSR history was taught on the basis of prof. A. Šestakov’s textbook A Short Course of the USSR History which was translated into the Lithuanian language and which conformed to the requirements of the Soviet ideology. To teach other subjects, the existing textbooks were revised; articles, poems or illustrations which contradicted communist ideology were deleted.

 

The bolshevic attitude towards history teaching was disseminated by such authors as J. Geniušas, V. Trumpa, J. Drazninas, and others. In their articles they criticized the teaching of history in independent Lithuania and claimed that in a socialist school history should be taught on the basis of dialectic and historical materialism as well as the ideas of K. Marx, F. Engels, V. Lenin, and J. Stalin. To the majority of teachers this ideology was unacceptable; they taught from textbooks published in the period of independence, avoided participation in political actions, etc. Pupils also manifested their disapproval of this process by refusing, for example, to become members of the pioneer organization or young communist league. Such was the response to the sovietization of Lithuania’s schools in general and history teaching in particular.