„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Juozas SKIRIUS. JAV lietuvių informavimas apie investicijų ir verslo galimybes Lietuvoje XX a. 4-ame dešimtmetyje
Spausdinti

Anotacija: Straipsnyje analizuojamos Lietuvos vyriausybės pastangos po perversmo rasti būdų, kaip pritraukti JAV lietuvių kapitalą į krašto ūkį. Lietuvių išeivija, finansiškai nukentėjusi pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, buvo gana atsargi. Tik pasaulinė ekonominė krizė privertė turtingesniuosius pagalvoti apie santaupų investavimo Lietuvoje galimybes. Lietuvos valdžia per Finansų ministeriją, pildydama išeivių norą gauti patikrintą ir garantuotą ekonominę informaciją, 1931 m. gegužės 1 d. Kaune prie Ekonominių studijų draugijos įkūrė vadinamąjį Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biurą (Amerbiurą). Jis turėjo kaupti informaciją apie parduodamus ūkinius objektus, investicijų galimybes krašte ir tą informaciją platinti tarp atvykusių turistų ir Amerikoje per JAV lietuvių spaudą bei Lietuvos atstovybes. Šią naują įstaigą JAV lietuvių veikėjai sutiko palankiai. Straipsnyje bandoma išsiaiškinti, kiek investavo JAV verslininkai ir šiaip pasiturintys išeiviai, kas jiems trukdė plačiau įsilieti į Lietuvos ūkį, koks tolesnis Amerbiuro likimas ir jo reikšmė.

 

Prasminiai žodžiai: JAV lietuviai, Lietuva, Amerbiuras, ekonominis informavimas, Finansų ministerija, kapitalų investicija, ALEC, Ekonominių studijų draugija.

 

Įvadas

 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dalis lietuvių išeivijos tolesnį savo gyvenimą siejo su gimtuoju kraštu. 1919–1922 metais buvo jaučiamas didelis JAV lietuvių pakilimas grįžti į Tėvynę. Tuo laikotarpiu, anot JAV lietuvių istoriko Antano Kučo, į Lietuvą atvyko apie 20 000 asmenų, iš kurių apie 15 000 – gyventi nuolat1. Tačiau reemigrantams netikusios apsigyvenimo sąlygos, vokiečių markės infliacija, biurokratinis šaltumas, informacijos nebuvimas labai nuvylė JAV lietuvius. Dalis jų pakliuvo į įvairių spekuliantų rankas ir prarado pinigus. Tuo tarpu iš Lietuvos vyriausybės pusės nebuvo daroma nieko, kad grįžtantiems iš JAV lietuviams būtų teikiama kokia nors pagalba ir palengvinimai2. Dar 1920 m. Bronius Kazys Balutis, Tomas Naruševičius ir Andrius Martus, patys ragavę išeivių duonos, kėlė valdžios sluoksniuose klausimą apie reikalingumą pasirūpinti amerikiečiais ir įkurti informacijos biurą. Tačiau dėl vyriausybės užimtumo ir lėšų trūkumo iš to sumanymo nieko neišėjo. Tiesa, 1925 m. prie Ministrų kabineto buvo paskirtas specialus referentas amerikiečių reikalams. Tačiau reikiamų rezultatų nepasiekta, nes, kaip pažymėjo B. K. Balutis, ,,vadovybėje nebuvo žmogaus, kuris pažintų ne tik Lietuvą, bet ir Amerikos lietuvius, jų gyvenimą, reikalavimus ir psichologiją; o gal todėl, kad (pripažinkim tai atvirai) Lietuvos užsiinteresavimas amerikiečiais dar nebuvo tuomet išaugęs iš siaurų rūbų interesuotis amerikiečiais tiek, kiek jie gali piniginiai pagelbėti tos ar kitos partijos rinkiminiam fondui”3. Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo naujieji valstybės vadovai parodė akivaizdų susidomėjimą santykiais su lietuvių išeivija. Štai gruodžio 24 d. premjeras Augustinas Voldemaras susitiko su buvusiu JAV lietuviu Karoliu Račkausku-Vairu, kuriam premjeras suminėjo būsimus vyriausybės sprendimus, palankius išeivijai – tai pilietybės, žemės įsigijimo ir naujų konsulatų steigimo klausimu4. 1927 m. sausio 5 d. premjeras priėmė JAV lietuvių verslininką Joną J. Romaną ir jam pareiškė, jog dės visas pastangas, kad daugiau nesusipratimų su JAV lietuviais nebūtų ir kad seniau įvykę nesusipratimai būtų pašalinti. J. Romanui susidarė įspūdis, jog naujoji valdžia tvirtai pasiryžusi palaikyti su amerikiečiais kuo artimiausius santykius5. Prieš tai, t. y. 1926 m. gruodžio 29 d., verslininkas lankėsi pas prezidentą Antaną Smetoną. Prezidentas pažymėjo, jog jam JAV lietuviai visada buvo ir yra mūsų Tautos vaikai, ir apgailestavo, kad aplinkybės neleido jiems grįžus į Lietuvą sėkmingai įsikurti. A. Smetona sakė: ,,Mes pasistengsime dalykus taip sutvarkyti, kad jie (išeiviai – J. S.) galėtų būti Lietuvoje užtikrinti ramaus gyvenimo ir apsaugoti nuo išnaudojimo“6. Netrukus JAV lietuvių spaudoje pasirodė žinia, jog 1927 m. sausio mėnesio pradžioje Kaune, Ožeškienės g. Nr. 3, atidarytas Amerikos lietuvių informacijos biuras. Biurą įsteigė Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos atstovas, Seimo narys Leonardas Šimutis. Biuro tikslas – raštu ir žodžiu informuoti JAV lietuvius apie Lietuvą ir atvirkščiai; tarpininkauti grįžtantiems ir norintiems įsigyti nuosavybę; apsaugoti grįžusius į Lietuvą nuo išnaudojimo, nuo nežinojimo sąlygų7. Daugiau informacijos apie šio biuro veikla neteko niekur užtikti. Mat, kai suiro tautininkų ir krikdemų santykiai, biuro vedėjas L. Šimutis išvyko atgal į JAV ir kartu baigėsi biuro egzistavimas. Bet reikia pasakyti, kad tokios įstaigos idėja neišnyko, tik reikėjo salygų vėl atgaivinti. Deja, tai įvyko tik po trejų metų. Svarbiausios atgaivinimo kliūtys – sustiprėjusi JAV lietuvių kritika naujos Lietuvos valdžios atžvilgiu suirus tautininkų ir krikdemų koalicijai; ne paskutinėje vietoje buvo tautininkų valdžios finansinės problemos, imta labiau taupyti; bet svarbiausia tai, kad buvo siekiama pakviesti į Lietuvą kuo daugiau išeivių, ypač su ekskursijomis, kad jie savo akimis vietoje pamatytų tai, kas juos domina. Ekskursijų sutikimas, globojimas ir informavimas buvo centralizuotas, remiamas valdžios skirtais pinigais. Tai, galima sakyti, buvo pirmasis konkretus išeivijos informavimo etapas, kuomet užsienio lietuviai buvo supažindinami su ūkine ir kultūrine Lietuvos padėtimi, su naujos valdžios vidaus politika. Būdavo užsimenama ir apie galimybę išeiviams investuoti savo kapitalą. Be to, JAV lietuvių spaudoje pasirodydavo informacija, jog Lietuvai labai reikalingi užsienio kapitalai. Pavyzdžiui, JAV lietuvių katalikų laikraštis „Darbininkas“ perspausdino 1927 m. vasario 25 d. premjero A. Voldemaro Seime perskaitytą Ministrų kabineto deklaraciją, kurioje išreikšta viltis sulaukti labai trūkstamų Lietuvos ekonominiam gyvenimui kapitalų iš JAV lietuvių. Jis pažymėjo, kad jeigu išeiviai savo kapitalus iš JAV bankų perkeltų į Lietuvos bankus, tai jie gautų didesnes palūkanas8. Tačiau išeivija su savo kapitalais į Lietuvą neskubėjo, nes požiūriai į perversmą buvo įvairūs ir daugiau kritiški. Be to, juos veikė ir ankstesnė karti patirtis. Išeivija pasidarė atsargesnė. Buvo stebima, kas vyksta Lietuvoje: skaitant išeivijos spaudą, atvykstant į Lietuvą, išklausant buvusių Lietuvoje įspūdžius bei gaunant ne itin gausią iš Lietuvos atstovų Amerikoje informaciją.

 

Straipsnio tikslas – įvertinti Kaune įkurto Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biuro genezę ir veiklą siekiant pritraukti JAV lietuvių kapitalą į Lietuvą. Bandoma aptarti JAV lietuvių veikėjų pozicijas šiuo klausimu.

 

Ši tema ir jos problemos nesulaukė Lietuvos istorikų dėmesio ir liko praktiškai nenušviestos. Temą atskleisti padėjo archyvinė medžiaga ir to meto Lietuvos bei JAV lietuvių spauda („Lietuvos aidas“, „Darbininkas“, „Sandara“, „Naujienos“, „Dirva“). Reikia išskirti Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugomus Finansų ministerijos (f. 387), Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone (f. 656) dokumentus bei vertingą dokumentinę medžiagą Amerikos lietuvių kultūros archyve (toliau – ALKA) Putname, Lietuvos generalinio konsulato fonde Niujorke, kuriuose išlikęs gausus Lietuvos valdžios įstaigų, Lietuvos atstovų JAV, Amerbiuro bei JAV lietuvių veikėjų susirašinėjimas.

 

Informacijos biuro išeivijai įkūrimo Lietuvoje motyvai

 

Palengvinimas užsienio lietuviams įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje, kasmet gausėjantis JAV lietuvių turistų srautas ir JAV lietuvių verslininkų telkimasis 1930 metais buvo pagrindinės prielaidos centralizuoti ekonominės informacijos sklaidą išeiviams. Visa tai ir 1929–1933 metų pasaulinė krizė smarkiai paveikė JAV ekonomiką, paskatino lietuvių išeiviją labiau domėtis verslo galimybėmis Lietuvoje.

 

Praktiniai Lietuvos vyriausybės žingsniai siekiant pagerinti JAV lietuvių informavimą ekonomikos klausimais pastebimi dar 1929 metų rugpjūčio mėnesį. Premjerui ir finansų ministrui Juozui Tūbeliui pritariant, Finansų departamento direktorius M. Lipčius ėmėsi iniciatyvos parengti keletą straipsnių į JAV lietuvių spaudą. Pagrindinis motyvas – tas, kad dažnai tenka patirti atvykusių išeivių susidomėjimą Lietuvos ekonominiu ir finansiniu gyvenimu. Tačiau buvo pastebėta, jog išeivijos spaudos informaciją jie „paima iš įvairių atsitiktinių šaltinių, ir dėl to ji ne visada tiksli ir naudinga Lietuvos reikalams“9. Kalbėdamas apie išeivijos spaudą, M. Lipčius, matyt, galvoje turėjo pirmiausia kairiąją ir net katalikiškąją JAV lietuvių spaudą, kuri kritiškai ir dažnai gana tendencingai nepalankiai nušviesdavo ūkinę Lietuvos padėtį. Tuo metu ministerijoje pradėta kelti JAV lietuvių ekonominio informavimo būtinumo tikslą, atspindintį valstybės interesus: 1) sugrąžinti išeivių pasitikėjimą Lietuva kaip šalimi, į kurią galima investuoti kapitalus; 2) paskatinti JAV lietuvius dėti savo dolerines santaupas į Lietuvos kredito įstaigas; 3) ruošti juos palankiai nusiteikti naujai valstybės paskolai Amerikoje; 4) apskritai plačiau informuoti apie ūkinio gyvenimo eigą Lietuvoje10. Taigi pirmiausia dėmesys kreipiamas į užsienio lietuvių pinigų pritraukimą.

 

Reikia pastebėti, kad 1929–1930 metais straipsnių, skirtų JAV lietuviams ir jų santykiams su Lietuva, akivaizdžiai padaugėjo Lietuvos spaudoje – „Lietuvos aide“, „Ryte“, „Lietuvos žiniose“ ir kt. Kai kuriuos straipsnius iš Lietuvos spaudos persispausdindavo JAV lietuvių laikraščiai. Tai jau buvo gerai, ypač ta prasme, kad informacija išeiviją pradėjo pasiekti ne tik per ekskursantų įspūdžius, bet ir tiesiogiai iš Lietuvos.

 

Lietuvos valdžios atstovai, kaip jau minėta, ypatingą dėmesį kreipė į JAV lietuvių ekskursijas. Visiems buvo žinoma, kad daugiausia į Lietuvą atvyksta turtingesni išeiviai, kurie vietoje mėgina išsiaiškinti galimo verslo perspektyvas. Juo labiau, kad artėjo 1930-ieji – oficialiai paskelbti Vytauto Didžiojo metai, kuomet buvo numatytos plačios iškilmės ir tikimasi gausaus užsienio turistų antplūdžio. Prie įkurto iškilmėms organizuoti Vytauto Didžiojo komiteto buvo įsteigta speciali Amerikiečių sekcija, kuri 1930 m. gegužės 26 d. posėdyje nutarė atvykusius iš JAV svečius plačiau supažindinti su Lietuvos ūkio reikalais, t. y. su pramone, prekyba, eksportu ir galimybėmis investuoti. Taip pat buvo nutarta prašyti Finansų ministerijos, kad ji sekcijai skirtų 400 egzempliorių neseniai išleistos knygos „Lietuvos pramonė ir jos gamyba“ bei 200 egzempliorių knygos „Lietuvos eksportas ir eksporteriai“. Knygas numatyta dovanoti tiems svečiams, kurie rodys ekonominių ryšių su gimtuoju kraštu didesnį suinteresuotumą11. Ministerija pažadėjo aprūpinti turistus minėtais leidiniais.

 

1930 m. liepos 4 d. Lietuvos vyriausybė surengė iš JAV atvykusiems tautiečiams dideles vaišes ir ekskursiją Nemunu. Iškilmės ir susitikimai tęsėsi ne vieną savaitę. Išeivių susidomėjimas Lietuvos ūkiu ir galimybėmis pradėti čia verslą buvo akivaizdus. Pavyzdžiui, Amerikos lietuvių ekonominio centro vicepirmininkas ir Čikagos verslininkas J. P. Varkala, vienas iš ekskursijų vadovų, pasikalbėjime su „Tautos ūkio“ korespondentu pasakė, jog daugelis JAV lietuvių, norėdami išgelbėti savo kapitalus nuo krizės, bandys juos perkelti į Lietuvą. Tačiau, anot J. P. Varkalos, Lietuvoje reikia, kad ,,atsirastų autoritetinga įstaiga – Prek. ir Pram. Rūmai ar kita pan. – kuri išstudijuotų, kokios pramonės šakos yra reikalingiausios Lietuvos ekonominiam gyvenimui“, jeigu JAV lietuviams ,,būtų išdėstytos progos ir jie žinotų, ko važiuoja; jeigu Lietuvon nuvykus jiems kompetentiškos įstaigos ir asmenys nuodugniai išrodytų su gerais norais, dėl ko yra rinka ir medžiaga; jei jiems būtų pateikta išstudijuota reikalinga kapitalo sąmata, – k. a. kiek reikalinga kapitalo žemei nupirkti, fabriko trobesiams pastatyti, mašinoms supirkti ir instaliuoti, žaliai medžiagai supirkti, darbininkų atlyginimui, reklamos ir pardavimo išlaidoms ir pan.“, tik tokiu atveju galima bus sulaukti JAV lietuvių kapitalo12. Išeivijos kapitalų perspektyva labai domino Lietuvos valdžią, bet viena sąlyga buvo aiški – reikalinga konkrečią ir patikimą informaciją teikianti įstaiga. Be to, ir Lietuvos spaudoje pasirodę straipsniai ne tik kėlė kapitalų ir patyrusių specialistų stokos Lietuvoje klausimą, kreipė dėmesį į JAV lietuvius, bet ir kartu pažymėdavo, kad jie neturi informacijos, nepažįsta mūsų sąlygų, ekonominių galimybių. Atvirai pripažino, kad ,,mūsų santykiai su Amerikos lietuviais yra labai ir labai neorganizuoti (…) Lietuvoj nėra tokios institucijos, kuri nuolatos ir vien tik Amerikos lietuvių problema visu rimtumu užsiimtų“. Todėl reikalingas informacijos biuras, kuriame dirbtų ir JAV lietuviai, geriau žinantys, ko reikia JAV lietuvių biznieriams13. Taigi, valdžia buvo raginama pasinaudoti ekonomine krize Amerikoje ir traukti išeivių kapitalą į Lietuvą. Rimtam bendradarbiavimui su išeivija buvo rengiama ir Lietuvos visuomenė.

 

Žurnale „Tautos ūkis“ išspausdintas Finansų ministerijos valdininko dr. Kazio Sruogos straipsnis „Lietuvos santykių su Amerikos lietuviais organizavimas“, pasirodęs JAV lietuvių ekskursijų metu, tapo kaip išeities taškas vyriausybės atstovams imtis praktinių veiksmų Lietuvoje. 1930 m. rugpjūtį Finansų departamento direktorius M. Lipčius kreipėsi į žymesnius buvusius JAV lietuvių veikėjus – prof. F. Kemėšį ir prof. P. B. Šivicką – ir prašė patarimo ekonominių ryšių su išeivija sustiprinimo ir organizavimo klausimu14. Rugsėjo 5 d. laiške prof. F.Kemėšis pasiūlė prie Finansų ministerijos įkurti Amerikiečių departamentą, kuris tirtų išeivių sugrįžimo į Lietuvą galimybes ir sąlygas; padėtų patarimais išeiviams įsikurti; vykdytų privačių įstaigų, padedančių įsikurti krašte, kontrolę ir pan. Kad departamentas racionaliai funkcionuotų, profesorius patarė prie jo įkurti patariamąjį organą – Išeivijos reikalams tvarkyti Tarybą iš 7 žmonių, kuriuos kviestų finansų ministras. F. Kemėšio įsitikinimu, Amerikiečių departamente privalėtų dirbti žmonės, gerai nusimanantys ne tik Lietuvos ekonomikoje, bet ir gerai pažįstantys JAV lietuvius15. Finansų ministerijoje pradėjo įsigalėti nuomonė, kad būtina įkurti specialią įstaigą išeivijai. Tačiau dar reikėjo apsispręsti, kokio pobūdžio turėtų būti ši įstaiga, koks konkretus uždavinys būtų jai keliamas. M. Lipčius kreipėsi patarimo į Lietuvos pasiuntinį Vašingtone, buvusį JAV lietuvį Bronių K. Balutį, kuris visuomet pasisakydavo už Lietuvos ir išeivijos glaudžius santykius16. Pasiuntinio nuomonę labai vertinęs M. Lipčius, prieš teikdamas savo pasiūlymą finansų ministrui, laiške B. K. Balučiui rašė: ,,labai norėčiau suderinti su Tamstos (…) nuomone ir eventualėmis pastabomis šiuo reikalu“17. Rugsėjo 13 d. M. Lipčius pasiuntiniui į JAV išsiuntė net tris asmeniškus ir konfidencialius laiškus minimu klausimu: prašė susipažinti su K. Sruogos straipsniu ir pareikšti savo nuomonę; informavo apie savo sudarytą įstaigos (departamento teisėmis) projektą bei apie privačius asmenis, pasisiūliusius įsteigti JAV lietuviams skirtą biurą. Mat tą pačią dieną Finansų ministerija gavo piliečių A. B. Strimaičio ir D. Gruodžio pareiškimą dėl informacinio biuro steigimo. M. Lipčiui kilo klausimas, ar privatus biuras galėtų atlikti visas tarpininkavimo funkcijas, ar amerikiečiai tokia tarpininkavimo ir informavimo įstaiga pasitikėtų, ar nėra pavojaus, kad toks biuras galėtų nuvilti klientus. Be to, M. Lipčius pažymėjo, kad ,,apie p. A. B. Strimaitį kai kas atsiliepia gana nepalankiai“18. Suprantama, kad tokio biuro vedėjas turėtų būti nepriekaištingos reputacijos. Po kelių dienų dar viename laiške B. K. Balučiui jis jau prieina prie išvados, kad prioritetą privalo turėti valdiška institucija, kuri prižiūrėtų ir panašias privačias įstaigas19. Taigi, ekonominiai kontaktai su JAV lietuviais ir jų informavimas – valdžios reikalas. Finansų ministerijos valdininkai įvertino situaciją, jog sunkiai atkuriami santykiai su išeivija gali būti vėl lengvai pažeisti valdžios nekontroliuojamų privačių įstaigų galimais neatsakingais sprendimais ar abejotina informacija.

 

Pasiuntinio B. K. Balučio atsakymas, pavadintas „Dėl Amerikos lietuvių“, 1930 m. lapkričio mėnesį pasiekė Finansų ministeriją. Tai buvo septynių mašinraščio puslapių raštas, kurį galima vadinti labai konkrečia programa ryšiams su lietuvių išeivija palaikyti20. Pasiuntinys visiškai pritarė sumanymui įkurti Lietuvoje rimtą įstaigą santykiams su JAV lietuviais reguliuoti. Jo įsitikinimu, įstaiga turėtų būti absoliučiai apolitinė ir nepartinė; įstaigos vedėjas turi gerai pažinti JAV lietuvių gyvenimą ir jų ypatybes, būti nepriekaištingos reputacijos bei priimtinas visokių pažiūrų JAV lietuviams21. B. K. Balutis siūlė iš pradžių įstaigai apsiriboti dviem tikslais: 1. Turizmu Lietuvoje ir su juo susietomis JAV lietuvių apsigyvenimo Lietuvoje galimybėmis ir 2. Eksportu iš Lietuvos į JAV (įtraukiant ir pačius JAV lietuvius). O prie įstaigos galima būtų įrengti platesnį informacinį skyrių, kuris teiktų žinias apie ūkių ar įmonių įsigijimo galimybes ir pan. Diplomatas tokią įstaigą įsivaizdavo kaip struktūrą (gal departamentą, gal net ministeriją), nepavaldžią jokiai ministerijai, – jis siūlė ją priskirti prie Ministrų kabineto. Suinteresuotos tokios įstaigos veikla ministerijos galėtų į ją deleguoti po vieną savo valdininką, jei ne nuolatiniam darbui, tai bent atstovavimui22.

 

„Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biuro“ įkūrimas Kaune 1931 metais

 

Finansų ministerijos valdininkai atsižvelgė į kai kuriuos prof. F. Kemėšio ir diplomato B. K. Balučio siūlymus. 1931 m. gegužės 1 d. įkurta (realiai pradėjo funkcionuoti šiek tiek vėliau) įstaiga – Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biuras (toliau – Amerbiuras) – nebuvo priskirta prie konkrečios ministerijos, bet, pavedus Finansų ministerijai, šį sumanymą įvykdė Ekonominių studijų draugija. Išeivijai nuolat buvo pabrėžiama, jog nauja įstaiga galima pasitikėti, nes jos veiklą prižiūri Finansų ministerija23. Verta pažymėti, kad tarp Ekonominių studijų draugijos Valdybos narių buvo Finansų ministerijos Finansų departamento vyr. referentas dr. K. Sruoga. Be to, ir Amerbiuro laikinojo Statuto 10 paragrafe buvo nurodyta, kad ,,Biuras palaiko glaudų kontaktą su Finansų ministerija ir periodiškai suteikia jai visas žinias, liečiančias Biuro veikimą”24. Taigi Amerbiuras buvo iš dalies priklausomas nuo valdžios finansų, nors laikinojo Statuto 8 paragrafe pažymėta, kad ,,Biuras yra ne pasipelnymo įstaiga, tačiau faktinoms išlaidoms nors dalinai padengti, už priimamas ir teikiamas žinias ima atlyginimą“25. Atlyginimo, t. y. mokesčio už patarnavimus, klausimas buvo reguliuojamas atskirai sudarytomis „Rinkliavų taisyklėmis“26. Amerbiuro tikslas – rinkti ir teikti JAV lietuviams ekonomines ir juridines informacijas apie jų kapitalo investicijų bei įsikūrimo galimybes visose Lietuvos ūkio srityse. Visos žinios buvo renkamos ne tik tiesiogiai, bet ir per savo agentus įvairiose Lietuvos vietose. Statute pažymėta, jog Amerbiuras teikia patikrintas, ,,tikslias ir nešališkas informacijas“27.

 

Pradžioje Amerbiuras įsikūrė adresu: Laisvės alėja 62, Kaune. Buvo nurodytas telefonas 39-04. Vėliau adresas pasikeitė: Laisvės alėja 14 a. Dirbo nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro su pietų pertrauka. Be to, Amerbiuras turėjo savo įgaliotinį Jokūbą Stikliorių Klaipėdoje (Liepojos g. 20, tel. 223)28. 1931 m. birželio 3 d. dienraštis „Lietuvos aidas“ pranešė visuomenei apie šios institucijos, skirtos JAV lietuviams, įsikūrimą. Laikraštyje pažymėta, kad Amerbiuras, tarnaudamas tiktai JAV lietuvių reikalams, siekia ir platesnio valstybinio bei kultūrinio tikslo – atnaujinti, padaryti gyvesnius Lietuvos ir Amerikos lietuvių santykius29.

 

Amerbiuro pradinio organizavimo darbą atliko Ekonominių studijų draugijos sekretorius ir „Tautos ūkio“ redaktorius Stasys Kuzminskas bei Ekonominių studijų draugijos narys Vytautas Mačys. Įstaiga faktiškai pradėjo veikti tik nuo gegužės 15 d., kai ekonomistas Antanas Giedraitis atėjo dirbti kaip Amerbiuro reikalų vedėjas. Jis su S. Kuzminsku sudarė biuro statutą, rinkliavų taisykles, sutarties su agentais projektą, įvairius formuliarus žinioms rinkti ir t. t. Visa tai buvo svarstoma Ekonominių studijų draugijos Valdyboje ir ten galutinai patvirtinama. Amerbiuro administraciją sudarė: reikalų vedėjas A. Giedraitis (atlyginimas 500 Lt per mėnesį), biuro veiklos prižiūrėtojas S. Kuzminskas (dirbo po 2 val. per dieną ir gaudavo 200 Lt) bei biuro mašininkas ir pasiuntinys Antanas Aldonis (atlyginimas 120 Lt)30.

 

JAV lietuviai ir jų reakcija įkūrus Amerbiurą

 

1930 m. birželio 10–11 d. surengtoje pirmojoje JAV lietuvių ekonominėje konferencijoje Niujorke J. P. Varkala įžvelgė tiesioginį ryšį tarp JAV lietuvių verslininkų telkimosi bei veiklos ir Lietuvos vyriausybės pritarimo tokiai veiklai. Jo įsitikinimu, JAV lietuviai verslininkai suaktyvės, kai pamatys, jog Lietuvos valdžia rodo iniciatyvą, kviečia ir nurodo konkrečias veikimo sritis, remia juos ir gina jų nuosavybę įstatymais31. Lietuvos konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis konferencijoje pasiūlė įkurtam Amerikos lietuvių ekonominiam centrui (toliau – ALEC) užmegzti glaudžius ryšius su Lietuvos Prekybos rūmais Kaune ir Klaipėdoje bei prašyti informuoti apie Lietuvos rinkos padėtį ir biznio galimybes; įsteigti Niujorke informacijos biurą, kuris leistų neperiodinį ar periodinį žurnalą, skirtą JAV lietuvių prekybos reikalams32. Būtina pabrėžti, kad didesnis JAV verslininkų dėmesys pirmiausia buvo orientuotas į importo iš Lietuvos perspektyvas ir jų dalyvavimą prekyboje. Apie kapitalų perkėlimą į Lietuvą praktiškai konferencijoje nebuvo diskutuojama. Šis klausimas tapo aktualus, kai į JAV iš Lietuvos grįžo J. P. Varkala. Jo 1930 m. lapkričio 12 d. ALEC 2-ame posėdyje pateikta ataskaita apie kelionės į Lietuvą rezultatus, kurioje pažymima, kad Lietuvos pramonės srityje veikla vykdoma ,,tik apie 10% to, ką būtų galima nuveikti“, sudomino JAV lietuvių verslininkus. J. P. Varkala nurodė veiklos sritis, į kurias galima būtų investuoti, – linų apdirbimas, gumos gamyba, tabako pramonė, sodų ūkis, grybų džiovinimas, žuvies konservavimas, galimybė tobulinti gintaro pramonę ir t. t.33 Posėdyje pirmininkavęs Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Povilas Žadeikis padėkojo J. P. Varkalai už turiningą pranešimą ir pastebėjo, jog įdomiausia dalis buvo apie investicijų galimybes Lietuvoje. Jis pasiūlė ALEC priimti nutarimą ir išreikšti jame pageidavimą bei pritarimą Lietuvos valdžios nuostatai įkurti specialų organą, kur būtų sutelkti visi Lietuvos ir lietuvių išeivijos visuomeninių bei ekonominių santykių reikalai34. Suinteresuoti JAV verslininkai ten galėtų gauti juos dominančią informaciją apie galimybes pradėti verslą Lietuvoje.

 

1930 m. vasarą vykusios Vytauto Didžiojo šventės ir JAV lietuvių ekskursijos Lietuvoje patraukė išeivijos spaudą. Ypač dėmesio susilaukė J. P. Varkala, kuris, kaip ALEC įgaliotinis, Lietuvoje praleido beveik 4 mėnesius ir susitiko su aukštais valdininkais. Jo kelionės įspūdžiai ir tuometinė Lietuvos ekonominė padėtis plačiai nušviesta išeivių laikraščiuose „Naujienos“, „Sandara“, „Tėvynė“ ir per Čikagos radijo stotį WHFC. Prieš tai lietuvių socialistų dienraštis „Naujienos“ išspausdino palankų straipsnį „Ką gali duoti Lietuva amerikiečiams ir amerikiečiai Lietuvai?“. Jame akcentuojama išeivių verslumo patirtis, labai reikalinga Lietuvai, ir nurodomos perspektyvios ūkio sritys, tokios kaip eksportas, pieno ūkis, kurortinės vietovės, statybos ir pan., kur galima būtų pritaikyti JAV lietuvių iniciatyvą, sumanumą ir kapitalus35. Po mėnesio katalikų dienraštis „Draugas“ išspausdino keletą panašių straipsnių pavadinimu „Ką gali veikti amerikiečiai Lietuvoje?“, juose gana smulkiai aptartos išeivių investavimo galimybės, pažymėta valdžios parama bei palankios konkurencijos sąlygos su žydų ir vokiečių verslininkais36. Tai buvo pirmosios konkrečios informacijos, skirtos turtingiems išeiviams, kurie jau pagalvodavo perkelti savo kapitalą į Lietuvą.

 

Nuo 1930 m. gruodžio 5 d. laikraščio „Naujienos“ kiekvieno penktadienio numeryje buvo įvestas Biznio, ekonomijos ir finansų skyrius, kur bendradarbiavo J. P. Varkala, K. Augustas ir V. Rušinskas. Skyriuje buvo spausdinami iš Lietuvos sugrįžusių veikėjų pranešimai apie krašto ekonominę padėtį; atskirais Finansų ministerijos direktoriaus M. Lipčiaus straipsniais aptartos įvairios ūkio sritys su reikalingiausia informacija; spausdinami Lietuvos prekybininkų adresai. Dalį šios medžiagos persispausdino kiti JAV lietuvių laikraščiai37. Taigi, Lietuvos spaudos pradėta akcija siekiant sustiprinti ryšius su išeivija persikelia į JAV lietuvių spaudą, kurį pradeda aktyviai skleisti informaciją ne tik apie Lietuvos ūkinę padėtį, bet ir apie galimybę tenai investuoti.

 

Įkūrus Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biurą, netrukus, t. y. gegužės 16 d., biuro vadovai per Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke nusiuntė laišką ir Amerbiuro laikinojo Statuto nuorašą Amerikos lietuvių ekonominiam centrui. Informuodami apie įkurto Amerbiuro tikslą, prašė apie jį paskleisti informaciją tarp JAV lietuvių; kvietė bendradarbiauti, t. y. būti tarpininku tarp išeivijos ir biuro; pageidavo ALEC Statuto, įstatų ir kitų dokumentų, pagal kuriuos būtų galima labiau pažinti ALEC siekius ir veikimą38. Tą pačią diena buvo išsiųstas dar vienas laiškas su atsišaukimu „Biuras amerikiečiams“ ir „Biuro rinkliavų taisyklėmis“. Pageidavo, kad atsišaukimas būtų perduotas į JAV lietuvių laikraščius, padaugintas ir tam tikri kiekiai būtų pasiųsti į Lietuvos pasiuntinybę bei konsulatus, kad lietuvių diplomatai galėtų apdalinti atsišaukimais išeivius, vykstančius turistiniais tikslais į Lietuvą. Su tuo susijusias išlaidas turėjo padengti ALEC. Amerbiuro darbuotojai įsipareigojo apdalinti atsišaukimais visus atvykusius į Klaipėdą lietuvius turistus39. 1931 m. birželio 20 d. laišku ALEC pirmininkas dr. P. Puskunigis pareiškė pasitenkinimą, kad JAV lietuvių ekonominio organizavimo pastangos pagaliau išgirstos ir įvertintos Lietuvoje. Amerbiuro įkūrimą jis siejo su prasidėjusiu realiu Lietuvos ir JAV lietuvių ekonominiu bendradarbiavimu. Pirmininkas žadėjo ALEC glaudų bendradarbiavimą su Amerbiuru40. Ilgai nesulaukdami minėto laiško (laiškas Amerbiurą galėjo pasiekti liepos mėnesio antroje pusėje), A. Giedraitis ir S. Kuzminskas liepos 1 d. kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją ir trumpai informavo apie biuro tikslą ir veikimą, nurodė, kad biuro kuklios lėšos neleidžia aktyviau skleisti propagandą Amerikoje. Prašė paraginti pasiuntinybę ir konsulatus, kad jie padėtų Amerbiurui informuojant JAV lietuvių spaudoje apie jo veikimą bei dalinant atsišaukimus vykstantiems į Lietuvą41. Reikia pasakyti, kad kreipėsi teisingu adresu, nes Lietuvos atstovai JAV, ypač generalinis konsulas P. Žadeikis, turėjo esminės įtakos ALEC veikimui.

 

Liepos 10 d. URM Teisių-Administracijos departamento direktoriaus pareigas einantis Jonas Aukštuolis išsiuntė raštą su minėto laiško nuorašais Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone, Generaliniam konsulatui Niujorke ir Konsulatui Čikagoje. Ministerija, pritardama Amerbiuro veiklai, prašė minėtų įstaigų jam talkininkauti42. Laiškai iš Lietuvos į JAV ir atgal eidavo gana ilgai, pavyzdžiui, minėtą URM raštą generalinis konsulas P. Žadeikis gavo tik rugpjūčio 19 d. Generalinis konsulas rugpjūčio 24 d. išsiuntė atsakymą URM, o jo nuorašą – Ekonominių studijų draugijai. Iš jo aiškėja, kad kai birželio mėnesio pradžioje Generalinis konsulatas ir ALEC gavo informaciją apie Amerbiuro įkūrimą, P. Žadeikis ėmėsi veiklos: 1) atspausdino kelis tūkstančius atsišaukimų „Biuras amerikiečiams“; juos dalijo tiems, kas kreipėsi dėl pasų ir vizų; 2) po 100 egzempliorių atsišaukimų išsiuntinėta į visus JAV lietuvių Prekybos rūmus, laikraščių redakcijas bei keliems laivų bilietų agentams; 3) parengė tuo klausimu du pranešimus JAV lietuvių Prekybos rūmams ir JAV lietuvių visuomenei spaudoje (liepos 3 d. laikraštyje „Sandara“, liepos 18 d. laikraščiuose „Vienybė“ ir „Naujienos“, liepos 31 d. laikraštyje „Dirva“). Be to, kad būtų ir toliau stiprinami ryšiai tarp Lietuvos ir JAV lietuvių, P. Žadeikis prašė prie Generalinio konsulato Niujorke nors laikinai paskirti specialų atašė komercijai, o pačioje Lietuvoje – JAV lietuvių reikalams referentą43.

 

1931 m. vasarą Lietuvoje lankėsi ALEC pirmininkas dr. P. Puskunigis ir pirmasis turėjo progos iš arčiau susipažinti su Amerbiuro veikla. Rugsėjo 11 d. ALEC 4-ame posėdyje jis informavo, kad kol kas biuru mažai domisi JAV lietuviai, nes dėl laiko stokos jie buvo nepakankamai informuoti. Pažymėjo, kad biuras, nors pusiau privatus, bet kontroliuojamas Finansų ministerijos, ir yra nusistatęs neleisti JAV lietuvių išnaudoti ir teikti jiems tikrą informaciją44. Efektingas išeivijos informavimas siekiant pritraukti juos pasinaudoti biuro paslaugomis, liko pagrindinė problema. Siekdamas pagyvinti informavimą, biuras vėl kreipia dėmesį į Lietuvos atstovybių JAV paramą. Buvo nuspręsta pasiųsti atstovybėms į JAV 500 egzempliorių specialių reklaminių plakatų, kuriuos numatyta platinti tose vietose, kur daugiausia lankosi lietuviai: parapijose, klubuose, mokyklose, redakcijose ir pan. A. Giedraitis jau žadėjo P. Žadeikiui netrukus pradėti siuntinėti esamus Amerbiure pasiūlymus apie kapitalų investavimo Lietuvoje galimybes45. Tai rodė, kad JAV lietuvių susidomėjimas informacija Kaune iš tiesų gana menkas. 1932 m. kovo mėnesį Finansų ministerija atsiuntė ALEC-ui pirmą oficialų raštą, įvardintą „Laisvos biznio progos Lietuvoje“, kur buvo nurodytos galimybės JAV lietuviams investuoti. ALEC pirmininko P. Puskunigio nuomone, tokia informacija prieš prasidedant JAV lietuvių ekskursijoms į Lietuvą yra labai naudinga ir ją būtina paskleisti išeivių spaudoje46. Taip iš anksto būtų paruoštas turtingesnis JAV lietuvis, norintis imtis verslo Lietuvoje. Tačiau, kaip rodo gana platus susirašinėjimas tarp JAV lietuvių ir Lietuvos organizacijų bei įstaigų, išeivijai vis dar labai trūko informacijos vietoje, t. y. Amerikoje. Neatsitiktinai 1932 m. gegužės 27 d. Niujorke įvykusiame ALEC 5-me posėdyje dalyviai pareikalavo, kad būtų rodoma daugiau iniciatyvos ekonominiam bendradarbiavimui su Lietuva, pabrėžtas būtinumas palaikyti glaudesnius ryšius su Amerbiuru Kaune47. ALEC vadovybė norėjo pati įsitikinti, kokia ūkinė padėtis Lietuvoje siaučiant pasaulinei ekonominei krizei. Taigi, ALEC posėdžio nutarimų pagrindu 1932 m. birželio 10 d. į Lietuvą atvyko ALEC sekretorius dr. B. F. Kubilius su tikslu geriau pažinti Lietuvos ekonominę padėtį ir, kaip pažymėjo dienraštis „Lietuvos aidas“, ištirti glaudesnių santykių užmezgimo galimybę su Lietuva48. Jis iki liepos 24 d., t. y. per pusantro mėnesio, sugebėjo apvažiuoti visą Lietuvą (aplankė 13 miestų ir miestelių), susitikinėjo su prekybininkais ir pramonininkais, valdžios ir visuomenės atstovais, kalbėjosi su bendrovių „Maistas“, „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Drobė“ ir kt. vadovais. Archyvai išsaugojo svarbų dokumentą – B. F. Kubiliaus veiklos Lietuvoje ataskaitą – memorandumą, kurį teigiamai įvertino ne tik Ekonominių studijų draugijos vadovybė, bet ir generalinis konsulas P. Žadeikis49. Memorandume atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuva visose ūkio šakose sparčiai žengia pirmyn ir kad ekonominė krizė beveik nepalietė šalies ūkio. B. F. Kubilius pastebėjo daug pelningų vietų, kur galima investuoti kapitalą: pastatų pirkimas ir statybos; metalo apdirbimas, alaus ir tabako gamyba; restoranai ir valgyklos; rūbų siuvyklos, medžio apdirbimas, transportas ir jo remontas, vandentiekių bei centrinio šildymo pastatuose įrengimas ir t. t. Jis matė galimybę JAV lietuviams investuoti į Žemės banko paskolų obligacijas, pirkti Maisto, Lietuvos cukraus ir kitų akcinių bendrovių akcijas50. Kartu jis nurodė, jog norint pritraukti JAV lietuvių kapitalą į Lietuvą, reikia palengvinti išeiviams įvairių dokumentų tvarkymą, panaikinti Lietuvos miestuose užsiregistravimo mokestį; pageidavo, kad į JAV būtų atsiųstas kvalifikuotas ekonomistas, kuris nušviestų Lietuvos ūkio padėtį ir atsakytų į juos dominančius klausimus; dar kartą kėlė klausimą dėl specialaus referento JAV lietuvių reikalams įsteigimo prie Finansų ministerijos. Be to, siūlė (ir tam pritarė URM) parengti anketas apie grįžtančius į Lietuvą amerikiečius, kurie jas konsulatuose pildydami nurodytų, kada ruošiasi sugrįžti, kiek nori investuoti, kur investuoti ir taip Amerbiuras iš anksto žinotų, ką ketina veikti grįžtantys į Tėvynę51. Į jo siūlymus vėliau atsižvelgė Lietuvos valdžios įstaigos.

 

Surinktą medžiagą B. F. Kubilius planavo panaudoti savo straipsniams JAV lietuvių spaudoje, padaryti keletą pranešimų įvairiose lietuvių kolonijose ir JAV lietuvių Prekybos rūmuose. Tai, ką jis padarė būdamas Lietuvoje, ir ką ruošėsi padaryti, B. F. Kubiliaus įsitikinimu, pirmiausia naudinga pačiai Lietuvai. Todėl jis paprašė valdžios padengti jo važinėjimų ir pragyvenimo išlaidas Lietuvoje bei būsimas keliones po JAV su paskaitomis. Ekonominių studijų draugija premjero ir finansų ministro J. Tūbelio nurodymu, B. F. Kubiliui sumokėjo 1800 litų iš savo sąskaitos52. Vėliau Ekonominių studijų draugija tuos pinigus iš ministerijos sunkiai atgavo. Kiek B. F. Kubiliaus surinkta informacija Lietuvoje padėjo aktyvinti JAV lietuvių grįžimą į Tėvynę, sunku konkrečiai pasakyti. Viena aišku, kad tai buvo dar viena eilinė informacijos porcija išeivijoje.

 

Tenka pastebėti, kad vėlesni ryšiai tarp ALEC ir Amerbiuro pradeda silpnėti. JAV lietuvių veikėjų susidomėjimo Amerbiuro veikla 1933–1934 metais archyviniai dokumentai beveik nebefiksuoja. Išeivijos spaudoje informacijos taip pat pradėjo mažėti. Kokios priežastys? Pirmiausia, po JAV lietuvių Antrosios ekonominės konferencijos Čikagoje 1933 metais paties ALEC veikla pradėjo apmirti53. Antra, JAV lietuvių turistų į Lietuvą mažėjo dėl pasaulinės krizės padarinių. Pavyzdžiui, generalinio konsulo P. Žadeikio pateiktais duomenimis, 1933 metais turistų į Lietuvą išvyko perpus mažiau, negu 1932 metais54. Kartu mažėjo ir potencialių Amerbiuro interesantų. Amerbiuras praktiškai savo kontaktus Amerikoje apribojo tik su Lietuvos atstovybėmis, daugiausia su generaliniu konsulu Niujorke. Tuo tarpu Lietuvoje ši įstaiga savo veiklą stengėsi tęsti.

 

Amerbiuro veikla ir organizacinis stiprinimas po jo įkūrimo

 

Kaip pastebėjo istorikas A. Eidintas, Amerbiuras ieškojo JAV lietuviams namų, sklypų, įmonių, akcijų, dvarų ir pan., konsultavo norinčius įsigyti turto Lietuvoje amerikiečius, teikė žinių apie įstatymus, turizmą, kainas, sutikinėjo JAV lietuvių ekskursijas55. Remdamiesi Amerbiuro vadovybės pirma savo veiklos ataskaita už keturis mėnesius matome, kad įstaigoje jau yra informacijos apie 200 įvairių objektų: apie 80 žemės ūkių bei dvarų, apie 50 namų miestuose, apie 20 sklypų statybai, apie 30 prekybos bei pramonės įmonių, apie 15 pageidaujamų paskolų. Tačiau apie trečdalį objektų biurui pasiūlyta laiškais, todėl surinktos dar ne visos žinios ir todėl neužregistruotos. Per tą laiką į biurą buvo užėję apie 150 žmonių su pasiūlymais parduoti. Šias žinias biuras tikrino per agentus, kurių turėjo keturis (Kaune, Alytuje, Joniškyje ir Raseinių apskrityje). Turėti agentų numatyta ir kitose Lietuvos vietose. Be to, Amerbiuro darbuotojai išsiuntė asmenims Lietuvoje ir užsienyje per 50 laiškų56. Tuo tarpu JAV lietuviai, kurie tuo metu buvo atvykę į Kauną ir beveik visi lankėsi biure, teiravosi apie įsikūrimo Lietuvoje ir kapitalo investavimo galimybes, bet, kaip pažymėjo Amerbiuro darbuotojai, ,,nesiskubina savo kapitalų investuoti ir dėl to, kad skolindami pinigus gauna dar 10–15%, kas sudaro dažnai geresnį uždarbį, negu pirkus ūkį, namą ar pan.“57. Vadinasi, tautiečiai savo atsivežtus dolerius mieliau skolindavo už procentus privatininkams Lietuvoje. Pasiteisindami, kodėl neskuba investuoti, patys išeiviai biuro darbuotojams sakė, kad dar nori pagalvoti arba atvyks kitais metais ką nors įsigyti. Neatmestina ir tai, kad dauguma jų tiesiog neturėjo tiek pinigų, kad įsigytų stambesnį objektą. Tiesa, buvo pasidžiaugta ir tuo, kad jau gaunami laiškai iš JAV lietuvių su konkrečiais paklausimais. Vis dėlto menkas išeivių aktyvumas ir domėjimasis buvo siejamas ne tik su per vėlai įkurtu biuru (turizmo sezonas jau buvo prasidėjęs, o biuras dar nebuvo pasiruošęs teikti informaciją), bet ir su biuro platinama nepakankama reklama: ,,Amerikietis yra papratęs prie nuolatinės, rėkiančios reklamos. Jam neužtenka perskaityti biuro atsišaukimą, jis turi visur ir visada susidurti su reklama”58. O tam reikėjo nemažų pinigų, kurių tuo laikotarpiu buvo nelengva gauti iš valdžios įstaigų.

 

Amerbiuro darbui įtakos turėjo jo finansavimas. Išlaidos, kurias numatė biuro vadovybė, netenkino Finansų ministerijos valdininkų. Per pirmuosius 5 savo veiklos mėnesius Amerbiuras padarė 6745 Lt ir 85 ct išlaidų, o iki metų pabaigos buvo numatyta išleisti dar 4575 Lt. Taigi išlaidos per 8 mėnesius siekė 11 320 Lt ir 85 ct, tuo tarpu Finansų ministerija skyrė biurui 8000 Lt. Nepaisydami to, Amerbiuro vadovai prašė padidinti paramą dar 2000 Lt59, nes reikėjo skirti ne mažiau 300 Lt per mėnesį reklamai spaudoje. Praktiškai biuro išlaikymui ir jo veikimui per mėnesį vidutiniškai reikėjo 1525 Lt. Finansų ministerijos ekspertas dr. Jonas Paukštys pasisakė už didesnį išlaidų taupymą ir jo paskaičiavimu, biuras galėtų taip pat sėkmingai veikti gaudamas 975 Lt (panaikinus Ekonominių studijų draugijos Valdybos nario atlyginimą už biuro priežiūrą, sumažinus vedėjo atlyginimą, patalpų nuomą, biuro rašinės išlaidas ir perpus reklamos išlaidas). Be to, J. Paukštys gana kritiškai įvertino biuro veiklą sakydamas, kad biuras per penkis jo veikimo mėnesius ,,be organizacinio darbo, nieko konkretaus nėra atlikęs”60. Tiesa, jis pažymėjo, kad iš biuro rezultatų galima laukti ateinančių metų pavasarį ir vasarą, kai Lietuvoje apsilankys daugiau JAV lietuvių. J. Paukščio kritiškas Amerbiuro veiklos vertinimas nebuvo visiškai teisingas. Vis dėlto konkrečių darbų, gal ne tiek kiek norėjosi, buvo, nes ataskaitoje nurodomos biuro pajamos – 1172 Lt ir 45 ct – gautos už atliktas paslaugas, kurias pastebi ir fiksuoja J. Paukštys61.

 

Finansų departamento direktorius M. Lipčius pritarė J. Paukščio išvadoms pats pažymėdamas Amerbiuro darbo sezoninį pobūdį. Jo nuomone, yra neracionalu, ypač krizės laikmečiu, biuro aparatą ir patalpas išlaikyti ištisus metus, nes žiemą jo darbas ryškiai sumažėja. Todėl M. Lipčius pasiūlė Ekonominių studijų draugijai žiemos metu (nuo lapkričio 1 d. iki kovo 30 d.) Finansų departamente įdarbinti Amerbiuro vedėją A. Giedraitį, o biuro patalpas panaudoti departamento poreikiams62. Nors archyve nepavyko rasti dokumentų, patvirtinančių Amerbiuro sezoninį reorganizavimą, biuro finansinis priklausomumas nuo Finansų ministerijos aiškiai sako, kad taip ir turėjo įvykti.

 

1933 m. balandžio 1 d. įvyko pasikeitimų Amerbiuro vadovybėje – vietoje vedėjo A. Giedraičio paskirtas K. Strimaitis. Jo veiklą prižiūrėjo Ekonominių studijų draugijos reikalų vedėjas Vytautas Mačys (o nuo 1935 m. Amerbiuro vedėju dirbo D. Pumputis). Pasikeitimų priežastis, anot V. Mačio, – ,,Draugija jautė, kad iki šiol Amerbiuras nepilnai atliko savo pareigas ir kad tai iš dalies buvo p. Giedraičio pasitraukimo priežastis”63. Informuodamas generalinį konsulą P. Žadeikį apie pasikeitimus, V. Mačys išreiškė viltį, kad tolesni santykiai tarp Amerbiuro ir Lietuvos generalinio konsulato Niujorke klostysis žymiai sklandžiau ir išsiplės. Jis trumpai supažindino konsulą su numatomais artimiausiais biuro darbais: parengti ir pasiųsti į ALEC leidinį Nr. 3 straipsnį, parengti ir išleisti naują informacinį leidinį atvykstantiems JAV lietuviams turistams bei pasiruošti sutikti jų delegacijas Klaipėdoje. V. Mačys pažadėjo, jog tiems JAV lietuviams, kurie šiemet norės pirkti ūkinius objektus, galės pasiūlyti žymiai didesnį pasirinkimą64. Praktiškai kaip ir kiekvienais metais biuras nuolat siūlė išeiviams ką nors įsigyti Lietuvoje. Kaip sekėsi biurui pritraukti JAV lietuvių kapitalą? 1935 metais, t. y. praėjus 4 metams nuo Amerbiuro įsikūrimo, buvo paskelbta trumpa jo ataskaita. Per minėtą laiką JAV lietuviai įsigijo apie 200 ūkių ir namų, bet tik keletas įsikūrė prekyboje ir pramonėje. Amerbiuras gavo apie 1600 įvairių paklausimų raštų iš užsienio lietuvių bei Lietuvos gyventojų ir atsakė į juos; išleido tris knygeles „Vykstantiems į Lietuvą žinoti“ ir buvo parašyta keliasdešimt straipsnių į JAV lietuvių spaudą apie Lietuvos ekonominį gyvenimą, turizmo reikalus ir pan. Per tą laiką į Amerbiurą buvo užėję pasidomėti maždaug pora tūkstančių interesantų (tikslios informacijos nebuvo, nes biuras netvarkė registracijos). Amerbiuro darbuotojai sutiko 18 JAV lietuvių ekskursijų. Kartu atkreiptas dėmesys, kad pastaruoju metu biuro veikla yra sumažėjusi, nes žymiai mažiau atvyksta į Lietuvą mūsų tautiečių65. Tai dar kartą patvirtina, nuo ko priklauso šios įstaigos veikimas. Tenka pastebėti, kad vėliau jokių ataskaitų apie biuro darbą nepavyko užtikti.

 

Iš turimų pavienių dokumentų matyti, kad Amerbiuras, leisdamas turistams informacines knygeles, stengiasi kuo daugiau pateikti naujų žinių apie verslo galimybes. Pavyzdžiui, 1934 m. plačiau informavo apie Lietuvos kurortines vietoves66. 1935 m. V. Mačys straipsnyje „Kur ir kaip Lietuvoje investuoti pinigus“ ragino įsigyti vertybinių popierių, kurie garantuoti valstybės turtu. Jis nurodė Lietuvos laisvės paskolą pratęstą iki 1945 m., įsigyti vidaus paskolą, Žemės banko III, IV ir V serijos paskolų lakštus. Užsiminė ir apie bankų ir akcinių bendrovių („Lietuvos Banko“, „Žemės Banko“, „Kooperacijos Banko“; „Lietuvos Cukraus“, „Maisto“, „Spindulio“ ir kt.) akcijų įsigijimą su garantija67. Išeivius masino gerais procentais ir garantijomis. Reikia pasakyti, kad Amerbiuro veikėjai sureagavo į P. Žadeikio dar 1932 m. pabaigoje Užsienio reikalų ir Finansų ministerijoms (informuotas ir ALEC) pareikštą mintį, kad Lietuvos bankai, pramonininkai, kooperatyvai ir prekybos bendrovės, kurios jaučia kapitalo trūkumą, galėtų pasiūlyti JAV lietuviams savo akcijų dalį. Konsulas priekaištavo, kad kol kas tai vyksta tik kalbų lygiu, o praktinių žingsnių nesimato68. Jo įsitikinimu, tai gali sudominti išeiviją ne mažiau nei ūkių bei pastatų pirkimas.

 

Amerbiuras siekė prisidėti ir prie planuojamo sušaukti į Lietuvą atvykusių JAV lietuvių kongreso Kaune (buvo bandoma jį sušaukti 1933 metų vasarą, bet nepavyko, nes atvyko mažai turistų). Šią idėją sukritikavo generalinis konsulas P. Žadeikis. Jis laikėsi nuomonės, kad turėtų būti atgaivintos „Amerikiečių dienos“. Jos turėtų būti nuolat garsinamos išeivijoje ir reguliarios, o jomis privalėtų rūpintis visos tuo suinteresuotos Lietuvos draugijos, kaip antai, Vilniui vaduoti sąjunga, Šaulių sąjunga, Užsienio lietuviams remti draugija, Amerikos lietuvių draugija Kaune ir, suprantama, Amerbiuras69. Tai, anot konsulo, galėtų šiek tiek pagyvinti ir taip jau mažėjantį turistų iš JAV srautą. Tačiau šis racionalus pasiūlymas taip ir nebuvo įgyvendintas.

 

Nuo 1935 metų gęsta Amerbiuro veikla. Tų metų rugpjūčio 11–17 dienomis Kaune įvykusiame pirmame Pasaulio lietuvių kongrese, svarstant Lietuvos ir užsienio lietuvių ekonominio bendradarbiavimo klausimus ir aptariant organizacijas, kurios gali prisidėti prie šio bendradarbiavimo, nebuvo užsiminta apie Amerbiurą70. Dar daugiau, pavyzdžiui, buvęs Lietuvos konsulas Čikagoje A. Kalvaitis 1937 metais savo paskaitoje „Ekonominis bendradarbiavimas su Šiaurės Amerikos lietuviais“ per radiją nė žodžiu neužsiminė apie Amerbiurą. Biuras dėmesio nesusilaukė ir 1940 m. sausio 18 d. plačiame dr. Juozo Kaškelio pranešime „Ūkinių santykių su Amerikos lietuviais plėtimo reikalu“, kur buvo aptarta tų santykių istorija, sėkmės ir nesėkmės priežastys71. 1934–1939 metais apmirus ALEC veikalai, sumažėjus turistų srautams į Lietuvą ir kartu mažėjant JAV lietuvių susidomėjimui Lietuva kaip galimų investicijų kraštu (visam tam įtakos turėjo atsigaunanti JAV ekonomika), smuko poreikis turėti Lietuvoje tokią įstaigą kaip Amerbiuras. Praktiškai nuo 1935 metų iš JAV lietuvių spaudos išnyksta informacija apie šią įstaigą. Tačiau JAV lietuvių informavimas jų spaudoje apie parduodamus Lietuvoje ūkio objektus ar galimas investicijas nenutrūko. Kartais Lietuvos atstovybės vis skelbdavo pranešimus72. Šią informaciją atstovybės gaudavo tiesiogiai iš Lietuvos valdžios įstaigų.

 

Kaip reikėtų vertinti Amerbiuro veiklą? Atkreiptinas dėmesys į ALEC pirmininko dr. P. Puskunigio pasakytą mintį, kad tai ,,vienintelė amerikiečiams naudinga įstaiga Nepriklausomoj Lietuvoj“73, o tai verčia įdėmiau pažvelgti ir įsigilinti į jos ne tik informacinį, bet ir tam tikrą politinį vaidmenį artinant JAV lietuvius prie Lietuvos.

 

Išvados

 

1.        Atėję į valdžią tautininkai, vykdydami palankias išeivijai reformas, tikėjosi pritraukti užsienio lietuvių kapitalus į Lietuvos ūkį. Tačiau praeities karti patirtis, kai pirmaisiais nepriklausomybės metais JAV lietuviai prarado Lietuvoje savo pinigus, ir neigiamas išeivių požiūris į perversmą bei jos vykdytojus pristabdė išeivijos investavimą krašte.

 

2.        JAV lietuviai nuolat pažymėdavo, kad Lietuvoje nėra įstaigos, kuri galėtų teikti tikrą ir patikimą ekonominę informaciją apie parduodamus ūkinius objektus, jų kainas, sąlygas; apie investavimo galimybes. Lietuvos valdžios atstovai taip pat jautė, kad tikslinga būtų turėti specialią įstaiga, kuri imtųsi gilinti JAV lietuvių ir Lietuvos ekonominius santykius.

 

3.        Prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė (1929–1933 m.) paveikė JAV lietuvių finansinius interesus ir tai buvo postūmis jiems labiau susidomėti savo pinigų investavimo galimybėmis Lietuvoje. Tuo pasinaudodama Lietuvos valdžia per savo generalinį konsulą P. Žadeikį Niujorke pradėjo telkti JAV lietuvių verslininkus į JAV lietuvių Prekybos rūmus (Vaizbos butus), o jų atstovus 1930 m. į Amerikos lietuvių ekonominį centrą, kuris turėjo vadovauti ir koordinuoti JAV lietuvių verslininkų ekonominius ryšius su Lietuva. Siekiant suaktyvinti JAV lietuvių kapitalų pritraukimą, 1931 m. gegužės 1 d. Kaune buvo įkurtas Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biuras (Amerbiuras) prie Ekonominių studijų draugijos, kontroliuojamas Finansų ministerijos.

 

4.        Amerbiuras, kuris rinko ir platino patikimą ekonominę informaciją, buvo palankiai sutiktas JAV lietuvių veikėjų bei verslininkų. Nors JAV lietuvių biznieriai rodė susidomėjimą, jie nebuvo pasiruošę investuoti į Lietuvą didesnių sumų (arba neturėjo pakankamos sumos, arba vis dar abejojo), nupirko tik kelis šimtus ūkių ar namų miestuose.

 

5.        Amerbiuras iš esmės priklausė nuo atvykstančių į Lietuvą turistų, o jų nuo 1932 metų pradėjo pastebimai mažėti. Biuro veiklą ribojo ir Finansų ministerijos skiriamos nepakankamos lėšos bei nedidelės reklamos galimybės. Nuo 1935 metų šios įstaigos pavadinimas išnyksta iš Lietuvos ir JAV lietuvių spaudos puslapių, bet išeivijos ekonominis informavimas spaudoje per Lietuvos atstovybės JAV tiesiogiai iš Lietuvos valdžios įstaigų, nors ir ne tokiu mastu kaip anksčiau, tęsėsi.

 

6.        Amerbiuras prisidėjo aktyvindamas JAV lietuvių susidomėjimą gimtinės reikalais. Tai buvo reali išeiviams pasiūlyta priemonė, kuria jie pasitikėjo ir kuri galėjo tarpininkauti tarp JAV lietuvių kapitalo ir Lietuvos. Tad išeiviai negalėjo teigti, kad Lietuvos valdžia nesirūpina reemigrantais, jų turtu ir pastangomis investuoti Tėvynėje.

 

 

Nuorodos

 





1 Amerikos lietuvių istorija. Red. dr. Antanas Kučas. Boston, 1971, p. 527.

2 1926 12 28 V. K. Račkausko laiškas A. Voldemarui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 472, l. 2.

3 1930 10 15 Lietuvos pasiuntinio JAV B. K. Balučio raštas Finansų ministerijos Finansų departamento direktoriui M. Lipčiui. LCVA, f. 383, ap. 10, b. 65, l. 35–36.

4 1926 12 28 V. K. Račkausko laiškas A. Voldemarui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 472, l. 3.

5 Jonas J. Romanas. Pasikalbėjimas su Voldemaru. Darbininkas (JAV), 1927, vasario 4, nr. 10, p. 5.

6 Jonas J. Romanas. Pas Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, Ten pat, sausio 25, nr. 7, p. 5.

7 Amerikos lietuvių informacijos biuras Lietuvoje. Ten pat, vasario 4, nr. 10, p. 5.

8 Ministrų kabineto deklaracija. Ten pat, kovo 29, nr. 25, p. 5.

9 1929 08 12 M. Lipčiaus laiško J. Dobkevičiui nuorašas. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 39, l. 199.

10 Ten pat, l. 199–200.

11 1930 06 10 Amerikiečių sekcijos pirmininko Augustausko rašto Nr. 31 Finansų ministerijai nuorašas. Ten pat, l. 90.

12 Pasikalbėjimas su p. Varkala. Tautos ūkis, 1930, nr. 7–8, p. 219.

13 Dr. Kazys Sruoga. Lietuvos santykių su Amerikos lietuviais organizavimas. Ten pat, p. 206; Dr. Skyrutis. Mūsų santykių su Amerikos lietuviais pagrindai. Lietuvos aidas, 1930, liepos 23, nr. 165, p. 3.

14 1930 08 M. Lipčiaus laiško F. Kemėšiui į Dotnuvą nuorašas. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 39, l. 293.

15 1930 09 05 F. Kemėšio laiškas M. Lipčiui. Ten pat, l. 295–296.

16 1930 09 13 M. Lipčiaus rašto Nr. 11063 B. K. Balučiui į Vašingtoną nuorašas. LCVA, f. 383, ap. 10, b. 65, l. 32.

17 1930 09 13 M. Lipčiaus slaptas raštas Nr. 42 B. K. Balučiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 370, l. 11.

18 1930 09 13 M. Lipčiaus slaptas raštas Nr. 43 B. K. Balučiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 370, l. 40.

19 1930 09 16 M. Lipčiaus raštas Nr. 11282 B. K. Balučiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 370, l. 45–46.

20 Skirius, J. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (18801967). Tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius, 2001, p. 308, 780–785.

21 Ten pat, l. 783.

22 Ten pat, l. 784–785.

23 „Ekonominių studijų draugija“ įsteigta 1929 m. kovo 22 d. Kaune ūkio klausimams studijuoti. Leido žurnalą Tautos ūkis. 1940 metais komunistų valdžios uždaryta (Lietuvių enciklopedija. Boston, 1955, t. 5, p. 419; Mačys, M. Lietuvių informacijų biuras. Pasaulio lietuviai. Kaunas,1935, p. 322–323).

24 Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biuro laikinasis veikimo Statutas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 370, l. 48.

25 Ten pat.

26 Taisyklės numatė už pardavimų, kapitalų pareikalavimų skelbimus per Amerbiurą imti mokestį atsižvelgiant į vertę (iki 20 000 Lt – 10 Lt mokestis, iki 50 000 Lt – 15 Lt, iki 100 000 Lt – 30 Lt, o per 100 000 Lt – 50 Lt mokestis); teikiant vienkartinę informaciją, iš informacijos siūlytojo imamas 5 Lt mokestis, teikiant informaciją mėnesį imama 10 Lt, tris mėnesius – 20 Lt, šešis mėnesius – 40 Lt; jeigu pirkimo-pardavimo pusės nori, kad biuras toliau tarpininkautų iki sandėrio įvykdymo, tai abi pusės privalo biurui sumokėti po 1% nuo sutartos tarp jų sumos. Už žodinius pasiteiravimus mokesčio neėmė. Įdomu pastebėti, kad iš valstybės įstaigų biuras už savo patarnavimus neėmė jokių mokesčių (LCVA, f. 656, ap. 1, b. 370, l. 57).

27 Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biuro laikinasis veikimo Statutas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 370, l. 48.

28 Mačys, M. Lietuvių informacijų biuras. Pasaulio lietuviai. Kaunas, 1935, p. 323.

29 Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biuras. Lietuvos aidas, 1931, birželio 3, p. 5.

30 1931 09 09 A. Giedraičio ir S. Kuzminsko raštas Nr. 5 Finansų departamentui Kaune. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 39, l. 33.

31 Skirius, J. JAV lietuvių ekonominio potencialo telkimas 1930 metais. Istorija, Vilnius, 2002, t. 52, p. 50.

32 Ekonominio organizavimo reikalu (iš konsulo A. Kalvaičio referato). Iš Pirmosios Amerikos lietuvių ekonominės konferencijos darbų. ALEC leidinys Nr. 1. New York, 1930, p. 39.

33 1930 11 12 ALEC 2-jo posėdžio protokolo nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 369, l. 22.

34 Ten pat, l. 22–23.

35 Ką gali duoti Lietuva amerikiečiams ir amerikiečiai Lietuvai? Naujienos, 1930, spalio 23, nr. 250, p. 2.

36 Ką gali veikti amerikiečiai Lietuvoje? Draugas, 1930, lapkričio 22, nr. 246, p. 3; ten pat, lapkričio 24, nr. 248, p. 3; ten pat, gruodžio 1, nr. 252, p. 3.

37 Amerikos lietuvių Prekybos butų veikla. ALEC ketvirtas žiniaraštis, išleistas ALEC. Chicago, 1959, p. 31–32.

38 1931 05 16 A. Giedraičio ir S. Kuzminsko laiškas ALEC. „Amerikos lietuvių kultūros archyvas Putname (toliau – ALKA), Lietuvos Generalinio konsulato Niujorke fondas, dėžė 9, b. 16, lapai nenumeruoti.

39 Ten pat.

40 1931 06 20 ALEC pirmininko dr. P. Puskunigio laiško Amerbiurui Kaune kopija. Ten pat.

41 1931 04 01 A. Giedraičio ir S. Kuzminsko laiško URM nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 370, l. 60–61.

42 1931 07 10 URM raštas Nr. 13069 Lietuvos Generaliniam konsulatui Niujorke. ALKA, Lietuvos Generalinio konsulato Niujorke fondas, dėžė 9, b. 16, lapai nenumeruoti.

43 1931 08 24 P. Žadeikio rašto Nr. 5504/E.P.D. URM Kaune nuorašas. Ten pat; Iš Amerikos lietuvių ekonominio centro. Sandara, liepos 3, nr. 27, p. 3; Biuras amerikiečiams. Dirva, 1931, liepos 31, nr. 31, p. 7.

44 1931 09 11 ALEC 4-to posėdžio protokolo nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 369, l. 42, 43, 44.

45 1931 11 23 A. Giedraičio ir S. Kuzminsko laiško generaliniam konsului P. Žadeikiui Niujorke nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 370, l. 64.

46 1932 03 29 ALEC pirmininko P. Puskunigio laiškas generaliniam konsului P. Žadeikiui Niujorke. ALKA, Lietuvos Generalinio konsulato Niujorke fondas, dėžė 9, b. 16, lapai nenumeruoti.

47 Ekonominio centro darbai (iš Amerikos lietuvių ekonominio centro Penktojo posėdžio protokolo). Vienybė, 1932, birželio 30, nr. 76, p. 4; Amerikos lietuviai nori plėsti santykius su Lietuva. Lietuvos aidas, 1932, liepos 6, nr. 150, p. 4.

48 Amerikos lietuviai tyrinėja Lietuvos ekonominę padėtį. Lietuvos aidas, 1932, liepos 9, nr. 153, p. 2.

49 1932 08 20 P. Žadeikio rašto Amerbiurui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 370, l. 80.

50 1932 07 24 B. F. Kubiliaus Memorandumo Ekonominių studijų draugijos Valdybai nuorašas. Ten pat, l. 78.

51 Ten pat, l. 79–80.

52 1932 07 22 B. F. Kubiliaus Sąskaita Finansų ministerijai. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 39, l. 15.

53 Skirius, J. JAV lietuvių ekonominio centro veiklos peripetijos 1934–1940 metais. Istorija, 2002, t. 54, p. 87–89.

54 1934 01 19 P. Žadeikio rašto Nr. 436 Amerbiuro vedėjui K. Strimaičiui nuorašas. ALKA, Lietuvos Generalinio konsulato Niujorke fondas, dėžė 9, b. 16, lapai nenumeruoti.

55 Eidintas, A. Lietuvių kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius, 1993, p. 81.

56 1931 09 09 A. Giedraičio ir S. Kuzminsko raštas Nr. 5 (ataskaita) Finansų departamentui. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 39, l. 34–35.

57 Ten pat, l. 34.

58 Ten pat.

59 1931 09 28 dr. Jono Paukščio ,,Pastabos prie Amerbiuro atskaitomybės“. Ten pat, l. 31; 1931 09 11 A. Giedraičio ir S. Kuzminsko raštas Finansų departamentui. Ten pat, l. 32.

60 Ten pat, l. 31; 1931 10 13 J. Paukščio parengta Biuro Lietuvių-Amerikiečių reikalams išlaidų-pajamų sąmata. Ten pat, l. 11–12.

61 Ten pat; 1931 09 09 A. Giedraičio ir S. Kuzminsko raštas Nr. 5 (ataskaita) Finansų departamentui. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 39, l. 35.

62 1931 10 M. Lipčiaus skubus raštas Ekonominių studijų draugijos Valdybai. Ten pat, l. 13–14.

63 1933 04 06 V. Mačio laiškas P. Žadeikiui į Niujorką. ALKA, Lietuvos Generalinio konsulato Niujorke fondas, dėžė 9, b. 16, lapai nenumeruoti.

64 Ten pat.

65 Lietuvių užsieniečių informavimas ekonominiais reikalais. Amerbiuro informacija lietuviams užsieniečiams. Amerbiuro leidinys Nr. 4 / Red. V. Mačys. Kaunas, 1935, p. 48–49.

66 1933 12 18 K. Strimaičio laiškas P. Žadeikiui į Niujorką. ALKA, Lietuvos Generalinio konsulato Niujorke fondas, dėžė 9, b. 16, lapai nenumeruoti.

67 Mačys, V. Kur ir kaip Lietuvoj investuoti pinigus. Amerbiuro informacija lietuviams užsieniečiams. Amerbiuro leidinys Nr. 4 / Red. V. Mačys. Kaunas, 1935, p. 33–35.

68 1932 12 01 P. Žadeikio rašto ,,Dėl Amerikos lietuvių investavimų į Lietuvos pramonę“ URM ir FM nuorašas. ALKA, Lietuvos Generalinio konsulato Niujorke fondas, dėžė 9, b. 16, lapai nenumeruoti.

69 1934 01 19 P. Žadeikio rašto Nr. 436 Amerbiuro vedėjui K. Strimaičiui nuorašas. Ten pat.

70 Pasaulio Lietuvių Kongreso Naudai. Viso pasaulio lietuviams. Dirva, 1935, spalio 11, nr. 41, p. 3.

71 LCVA, f. 964, ap. 2, b. 581, l. 1–5; Ten pat, b. 1021, l. 13–20.

72 Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone informacija apie dvaro centrų pardavimą iš varžytinių (Lietuvos konsulatams ir JAV lietuvių laikraščių redakcijoms. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 551, l. 381.

73 1931 09 09 A. Giedraičio ir S. Kuzminsko raštas Nr. 5 (ataskaita) Finansų departamentui. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 39, l. 34.

 

Gauta 2008 m. kovo 20 d.

Pateikta spaudai 2008 m. balandžio 26 d.

 

Summary

Providing Lithuanians in Emigration (the USA) with the Information about Business and Investment Possibilities in Lithuania in the 4th Decade of the 20th Century

 

When the Lithuanian National Union took over the power on December 17, 1926, they initiated favourable economic reforms for emigrants and this way hoped to attract/draw the capital of Lithuanians in emigration into Lithuania’s economy. However, the latter were rather cautious as far as the investments were concerned because of the bitter experience when during the first years of independence Lithuanians residing in America lost their money in Lithuania. They also claimed that there is no institution in Lithuania which could provide reliable financial information about objects sold, their prices and other economic conditions as well as the investment possibilities. On the other hand, members of the Lithuanian government (J. Tūbelis, M. Lipčius, B. K. Balutis and others) felt the necessity of having a separate institution specializing in the expansion of economic relations between Lithuania and its former citizens living in the USA.

 

As the world’s economic crisis in 1929–1933 negatively affected Lithuanian emigrants’ financial interests, they started looking for the possibilities to invest their money in Lithuania. Lithuania’s government grasped this opportunity and through Consul-general P. Žadeikis rallied Lithuanian businessmen residing in the USA into the Trade Chamber of the USA Lithuanians. In 1930 their representatives joined America’s Lithuanians’ Economic Centre which was supposed to coordinate economic relations between Lithuania and Lithuanian businessmen in emigration. To intensify investments, the Bureau of Economic Information for America’s Lithuanians (American Bureau) was established in Kaunas on the 1st of May in 1931, controlled by the Ministry of Finance. The bureau was headed by A. Giedraitis, K. Strimaitis and A. Pumputis, and it was a mediator between Lithuania and its emigrants as far as their capital and investments were concerned.

 

The American Bureau collected and spread information dealing with economic issues; therefore, its activities were positively viewed by the Lithuanian businessmen and public people in emigration in the USA. However, it should be noted that the Lithuanian businessmen in the USA, though interested in the investment possibilities, did not hurry to invest their capital in Lithuania’s economy; the utmost what they did, they bought some hundreds of farms or houses in Lithuania’s towns. In the course of time the American Bureau’s activities slackened off, as financially it greatly depended upon the number of tourists coming to Lithuania, and their number significantly decreased since 1932. Its possibilities to advertise were scarce, and, in addition, the Ministry of Finance could not find adequate resources to finance its activities. Consequently, starting with the year 1935, the American bureau is no longer mentioned in the Lithuanian or the USA press. Nevertheless, the Lithuanians in emigration were informed about the economic developments in their native country through Lithuania’s diplomatic representatives in the USA till 1940.

 

To sum up, the American Bureau played a significant role in its attempts to draw the Lithuanians’ in emigration (in the USA) attention to the economic issues in their motherland. In addition, the establishment of this institution denied the claims that the Lithuanian government neglected their citizens in emigration.