„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Vida PUKIENĖ. Voronežas – lietuvių švietimo židinys Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais
Spausdinti

Anotacija. 1914 m. lapkričio 14 (lapkričio 27 d.) buvo įsteigta Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti (LDNKŠ). Už gaunamas iš caraitės Tatjanos fondo lėšas ji rūpinosi karo pabėgėliais. Frontui artėjant prie Vilniaus, šios draugijos Centrinis Komitetas (CK) nutarė evakuoti lietuvių mokyklas į Rusijos gilumą. Vienu iš lietuvių susitelkimo centrų tapo Voronežas. Jame buvo įsteigta 10 bendrabučių, kuriuose gyveno apie 900 moksleivių ir jų šeimų narių. Kiekvienas moksleivis gavo visą išlaikymą, mokslas buvo apmokamas toje mokykloje, kurią jis lankė. Be to, gabūs moksleiviai turėjo galimybę lankyti muzikos mokyklą.

 

Į Voronežą evakuotos mokyklos ne tik tęsė darbą, bet ir išplėtė savo tinklą. 1915–1918 m. veikė 10 švietimo įstaigų: pradinės mokyklos, gimnazijos, mokytojų institutas, liaudies universitetas. Buvo organizuojami vakariniai kursai, vasaros kursai mokytojams. Voroneže dirbo garsūs pedagogai: J. Balčikonis, J. Jablonskis, J. Vokietaitis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, P. Mašiotas ir kt. Jie pasitarimuose diskutavo Lietuvos švietimo sistemos klausimais, rengė atskirų dalykų programas.

 

Voroneže veikė skirtingų pasaulėžiūrų moksleivių organizacijos. Gausiausios buvo ateitininkų ir aušrininkų. Vienu iš svarbių uždavinių jos laikė tautinės kultūros puoselėjimą. Rengė lietuviškus vakarus, statė spektaklius. Garsus Voroneže buvo V. Nacevičiaus vadovaujamas choras, be jo dainų neapsieidavo beveik nė vienas vakaras.

 

Voronežas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos mokyklos istorijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais į šį miestą evakuotos lietuvių mokyklos sudarė galimybes šimtams moksleivių tęsti mokslą ir įgyti išsilavinimą. Voronežas tapo lietuvių švietimo židiniu Rusijoje.

 

Prasminiai žodžiai: Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, lietuvių mokyklos Rusijoje, Voronežas.

 

Įvadas

 

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė tautinės švietimo sistemos formavimo procesą. Vokiečių kariuomenei okupavus Suvalkiją, Kauną ir kitas vietoves, mokyklos buvo perkeltos į Trakus, Vilnių. Pabėgėlių sparčiai daugėjo, ypač daug jų susirinko Vilniuje. Susidariusi situacija vertė imtis priemonių aprūpinti pabėgėlius būstais, maistu, organizuoti mokymą.

 

Karo pradžioje Rusijos Valstybės tarybos nario A. B. Neitgardo (A. Б. Нейтгард) iniciatyva buvo įkurtas ir caro dukters Tatjanos vardu pavadintas komitetas pabėgėliams šelpti. Lietuvių atstovas IV Valstybės dūmoje Martynas Yčas buvo išrinktas šio komiteto vicepirmininku. Caro valdžia rūpintis karo sukeltais sunkumais pavedė tautinėms labdaros organizacijoms.

 

1914 m. lapkričio 14 d. (lapkričio 27 d.) Petro Leono, Martyno Yčo, Antano Smetonos, Emilijos Vileišienės, Antano Vileišio, kanauninko Konstantino Olšausko iniciatyva įsteigta Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti (toliau – LDNKŠ), išrinktas jos Centrinis komitetas (toliau – CK). Parengtas ir išplatintas atsišaukimas į visuomenę, kuriame akcentuojamas švietimo klausimas „<…> Dėl karo sustojo Lietuvos pasienio švietimo įstaigos ir draugijos. Tūkstančiai jaunikaičių blaškosi <…> nerasdami laisvų vietų mokyklose. Gresia pavojus, kad ištisi metai <…> nueis veltui“1. Draugijos tikslas – „padėti išsklaidytai Lietuvos moksleivių jaunuomenei“2.

 

Kanauninkui K. Olšauskui buvo pavesta rūpintis švietimo reikalais. Susikaupus daugybei pabėgėlių Vilniuje, jis organizavo moksleivių mokymą, ieškojo patalpų bendrabučiams, tarėsi su liaudies mokyklų direkcija, kad laisvas mokytojų vietas užimtų mokytojai iš Suvalkų gubernijos. K. Olšauskas ėmėsi iniciatyvos tenkinti karo pabėgėlių religinius poreikius gimtąja lietuvių kalba. (Vilniaus bažnyčiose pamaldos vyko lenkų kalba). Nors ši iniciatyva sukėlė didžiulį lenkų nepasitenkinimą, žemaitiškas kanauninko užsispyrimas nugalėjo.

 

Frontui artėjant prie Vilniaus, kaip rašė M. Yčas, tik po ilgų svarstymų LDNKŠ CK priėjo prie bendros nuomonės apie priverstinę mokyklų evakuaciją. Likęs jaunimas ir pedagogai vargu ar ką galėjo atlikti tautos labui, o mokslas būtų buvęs sutrikdytas. Komitetas suprato, kad po karo išsilavinę žmonės bus reikalingi „nuniokotai tėvynei atstatyti“3.

 

M. Yčui pavyko gauti leidimą LDNKŠ veikti visoje Rusijos teritorijoje. Vokiečiams užimant kraštą, draugija suskilo į dvi dalis. Viena jos dalis su M. Yču priešakyje pasitraukė į Rusiją, kita – su vicepirmininku Antano Smetona pasiliko Lietuvoje. Rusijoje veikusios organizacijos CK įsikūrė Peterburge (dabar Sankt Peterburgas).

 

Draugijos skyriai Rusijoje šelpė mokinius, išlaikė bendrabučius, gimnazijas Voroneže, Jaroslavlyje, Tambove. Nuo 1915 m. vasaros daugiausia lietuvių jaunimo ir pedagogų susitelkė Voroneže.

 

Straipsnyje analizuojama viena iš LDNKŠ veiklos sričių – lietuvių švietimo darbo organizavimas Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijos gilumoje, Voroneže, jo reikšmė nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos formavimui. Nagrinėjama karo pabėgėlių materialinio aprūpinimo problemos, švietimo įstaigų mokymo, ugdymo ir kultūrinio gyvenimo klausimai, pasaulėžiūrinių nuostatų skirtumai. Visuomenės ir politikos veikėjas, teisininkas, profesorius Petras Leonas atsiminimuose rašė: „Voronežas buvo Rusijos miestas, kuris lietuvių pabėgėlių gyvenime suvaidino bene svarbiausią vaidmenį ugdant jaunąją kartą“4.

 

Naudosime analizės ir sintezes metodus.

 

Problemą atskleisti, išvadas suformuluoti padėjo LDNKŠ CK posėdžių protokolai bei kiti dokumentai, saugomi LMAB, NMB rankraščių skyriuose, to meto periodinė spauda, amžininkų atsiminimai bei mokslinės publikacijos.

 

LMAB rankraščių skyriuje saugomi dokumentai atskleidžia LDNKŠ Voronežo skyriaus bendrą darbo vaizdą, tačiau kai kuri informacija gana fragmentiška, pasigendama žinių apie švietimo įstaigų, bendrabučių finansavimą, kai kurių asmenų indėlį į švietimo ir kultūrinį darbą. Išlikusiuose dokumentuose daugiau dėmesio skiriama polemikai idėjiniais klausimais. Ateitininkų darbo Voroneže fragmentus atspindi NMB rankraščių skyriaus Jungtiniame draugijų fonde saugomi dokumentai.

 

Kitas informacijos šaltinis – periodinė spauda. Korespondencijose iš Voronežo, išspausdintose laikraščiuose „Lietuvių balsas“, „Naujoji Lietuva“, pateikiamos žinios apie švietimo įstaigų darbą, mokymo turinį, ten dirbusius mokytojus, polemizuojama pasaulėžiūros klausimais. Kairiosios pakraipos laikraštyje „Naujoji Lietuva“ korespondencijoms trūksta informatyvumo ir išsamumo, jos daugiau apsiriboja ideologinių priešininkų kritika. Kur kas informatyvesnės ir išsamesnės korespondencijos išspausdintos „Lietuvių balse“, skirtos mokyklų gyvenimui, pedagogų veiklai, kultūriniams renginiams. Informacija apie LDNKŠ CK nutarimus, skyrių darbą, pabėgėlių skaičių leidžia daryti išvadas apie Voronežo skyriaus reikšmę plėtojant lietuvių švietimą ir kultūrą. Analizuojant problemą naudota ir kita periodinė spauda: „Vadovas“, „Ateities spinduliai“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų senovė“ ir kt.

 

Atskirą šaltinių grupę sudaro amžininkų atsiminimai. Martyno Yčo, Petro Leono, Zigmo Žemaičio, Onos Girčytės –Maksimaitienės spausdinti darbai5.

 

LDNKŠ, kaip vienintelės lietuvių organizacijos, sėkmingai veikusios Pirmojo pasaulinio karo metais, darbas plačiai tyrinėtas istorikų. Jų publikacijose didesnis dėmesys skiriamas atskirų asmenų politinei veiklai, šalpos organizavimui6. 1994 m. „Lietuvos aidas“ išspausdino Rasos Leviškaitės apžvalginio pobūdžio straipsnį, skirtą draugijos 80-mečiui7. Tais pačiais metais VPU buvo organizuota konferencija, skirta draugijos 80-mečiui8. Deja, pranešimų medžiaga nebuvo publikuota. Lietuvos mokyklos istorijos tyrinėtojai didesnį dėmesį skyrė 1918–1940 metų laikotarpiui. Švietimo klausimai Pirmojo pasaulinio karo metais tyrinėti mažai. Lietuvių mokyklų klausimas karo metais Rusijoje trumpai aptartas V. Pupšio monografijoje „Lietuvos mokykla: atgimimo metais (1905–1918)“9. Mokyklos problemos vokiečių okupuotoje Lietuvoje analizuojamos A. Endzino rankraštyje „Lietuvos mokykla Didžiojo karo metais“10.

 

Aptarti šaltiniai ir istoriografija leidžia daryti išvadą, jog apibendrinamųjų susistemintų tyrinėjimų, skirtų Voronežo LDNKŠ skyriui, nėra, nors dažnai konstatuojama, kad šis skyrius išlaikė daugiausia mokyklų, buvo lietuvių kultūros židinys Rusijos gilumoje. Manome, jog ši publikacija papildys Lietuvos švietimo istorijos tyrinėjimus.

 

Švietimo įstaigų evakuacija ir moksleivių aprūpinimo organizavimas

 

1915 m. vasarą K. Olšauskas, J. Vokietaitis ir J. Balčikonis išvyko į Rusijos gilumą ieškoti vietos lietuvių švietimo įstaigoms. Aplankė Oriolą, Smolenską, Kurską. Tik Voroneže rado tinkamas patalpas mokykloms ir moksleivių bendrabučiams. Šiame mieste buvo daug mokyklų ir mokslo įstaigų, todėl lengviau buvo galima rasti patalpas, be to, padėjo vietos gubernatorius, kilęs iš Kauno gubernijos. Voronežas buvo toli nuo fronto, derlingose Ukrainos žemėse.

 

1915 m. rugpjūčio 2 d. prasidėjo mokymo įstaigų evakuacija. LDNKŠ CK pavedimu, ją organizavo K. Olšauskas, A. Vileišis, J. Balčikonis, J. Vokietaitis, kun. P. Dogelis. Išvykdamas patalpų nuomai ir moksleivių išlaikymui K. Olšauskas į rankas gavo 11 000 rub. Kartu išvyko pedagoginis personalas: Juozas Kairiūkštis, Motiejus Endziulaitis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kt. Į Voronežą buvo evakuoti „Saulės“ draugijos Pedagoginiai kursai, Buhalterijos kursai, Vilkaviškio berniukų gimnazija. Dalis moksleivių ir jų šeimų narių atvyko pavieniui, nedidelėmis grupelėmis. Vokiečiams užėmus Vilnių, pabėgėlių dar padaugėjo, Voroneže susirinko apie 1000–1500 moksleivių, pedagogų, jų šeimų narių11. 1915 m. rudenį laikraštis „Lietuvių balsas“ rašė: „Pradedant nuo Vitebsko visais keliais ko ne kas valandą eina traukiniai, grūste prigrūsti pabėgėlių. Gabenami jie daugiausia į Oriolą, Tūlą, Voronežą“12.

 

1915 m. rugsėjo 10 d. Komitetas pareiškė padėką K. Olšauskui ir J. Vokietaičiui už atliktą darbą organizuojant moksleivių evakuaciją iš Vilniaus į Voronežą13. Pirmaisiais metais Voronežo skyriui vadovavo LDNKŠ draugijos paskirtas įgaliotinis kan. K. Olšauskas, jam talkino Antanas Tumėnas ir J. Balčikonis, buhalteriją tvarkė Pranas Damijonaitis.

 

Atvykę į Voronežą moksleiviai buvo apgyvendinti bendrabučiuose. Įsteigta 10 bendrabučių: 3 merginoms ir 7 vaikinams. 1916 m. vasario mėn. juose gyveno 873 moksleiviai. Kiekvienas moksleivis gavo visą išlaikymą: maistą, drabužius, avalynę, knygas ir kt. Be to, kiekvieno moksleivio mokslas buvo apmokamas toje mokykloje, kurią jis lankė. Veikė vaikų prieglauda, kurioje gyveno 36 berniukai ir 60 mergaičių, visi jie lankė prie prieglaudos įsteigtą pradinę mokyklą.

 

Atvykusių moksleivių išvaizda buvo nepavydėtina – „apiplyšę, apskurę“14. LDNKŠ CK Voroneže įsteigė dvi siuvyklas (vyrų ir moterų) ir skalbyklą. Atidarė valgyklą. M. Yčas atsiminimuose rašė, jog 1915 m. lapkričio mėn. šelpimo reikalams lietuvių CK gavo 1 mln. 400 tūkst. rub., o su tokia parama jau buvo galima išplėtoti veiklą15.

 

„Bendrabučiuose gyvenusių moksleivių aprūpinimas vyko centralizuotai, skiriant iš Komiteto lėšų milžiniškus pinigus. Tad kai kas iš visuomenės suabejojo dėl tų lėšų panaudojimo tikslingumo (J. Tumas-Vaižgantas rašė, kad gautos lėšos buvo labiau reikalingos valstybės atkūrimui nei „suvalgymui“, t. y. labdarai – V. P.), kai kuriems nepatiko choleriškas K. Olšausko temperamentas, diktatoriškas elgesys“16.

 

Nuo 1917 m. pašalpas pradėta mažinti. Daugelis pabėgėlių įsidarbino ir pašalpų nebereikalavo, be to, užsitęsęs karas bei sudėtinga politinė situacija Rusijoje sunkino šalpos organizavimą.

 

Tvarką bendrabučiuose prižiūrėjo paskirti asmenys – vedėjai. Mergaičių bendrabučių priežiūra rūpinosi Halina Kairiūkštytė, Felicija Kazlauskytė ir Paulina Valavičiūtė. Vyrų bendrabučių prižiūrėtojais dirbo: Juozas Kairiūkštis, Motiejus Endziulaitis, Antanas Urbonas (Urbonavičius), Julijonas Špakevičius ir kun. Juozas Razumas. Mergaičių bendrabučiai, kuriuose gyveno apie 250 merginų, pasižymėjo griežta tvarka. Be leidimo į bendrabutį įeiti neįmanoma, nes „šveicorės“ gali „pagauti už kalnieriaus <…> nelabai malonu papulti jų glėbin, nes reik pripažinti „šveicorių“ esama tvirtų moterėlių“17. Bendrabučiai buvo įrengti neblogai, tik dauguma jų – ankštoki. Nesant vietos bendrabučiuose, pabėgėliai skirstomi į kaimus, o ten lietuvių mokyklų nebuvo. Iš skelbtų atsiminimų, korespondencijų spaudoje bei kitų šaltinių galime spręsti, jog lėšų būtiniausioms moksleivių reikmėms užteko.

 

Bendrabučių vedėjai gyveno su šeimomis ir giminaičiais, turėjo didesnes patalpas, neretai gaudavo geresnį maistą. Pats K. Olšauskas gyveno puikiai įrengtame dviejų kambarių bute. Kaip LDNKŠ įgaliotinis ir CK narys dažnai vykdavo į Peterburgą, kur atsiskaitydavo už gautą labdarą, svarstė kitus su karo pabėgėliais susijusius klausimus. K. Olšauskas iš savo pavaldinių reikalavo tvarkos ir drausmės.

 

Nemaloniausias K. Olšausko darbo Voroneže epizodas susijęs su moksleivių aprūpinimo organizavimu. Moksleivius ir kai kuriuos pedagogus papiktino gaunamos blogos kokybės prekės. Pradėta įtarti, kad K. Olšauskas, pirkdamas prekes iš Labkauskienės (vardas autorei nežinomas) parduotuvių, moka brangiau negu kitur būtų galima nupirkti. Tos prekės dažnai būna pasenusios ir blogos kokybės. Taip kanauninkas, duodamas uždirbti Labkauskienei, skriaudžia šelpiamuosius18. Skundai su tokiais įtarimais pasiekė Peterburgą. CK pavedė teisininkui Antanui Tumėnui patikrinti skundus ir padėti Konstantinui Olšauskui darbe. Tačiau skundai nesiliovė, Voronežo lietuvių bendruomenė ir toliau piktinosi kanauninko elgesiu. Ilgai tylėjęs, CK įgaliojo Jurgį Baltrušaitį ir Zigmą Žemaitį, gyvenantį ir dirbantį Voroneže, atlikti reviziją. Skundai pasitvirtino. 1916 m. balandžio 6 d. CK, pasikvietęs K. Olšauską svarstė Voronežo įstaigų ūkinę veiklą. Nuo gegužės 1 d. buvo uždrausta pirkti produktus iš Labkauskienės parduotuvių19. Kanauninko prašymu, duotas beveik mėnuo laiko, per kurį parduotuvės savininkė galėjo išparduoti savo prekes.

 

Kanauninkas, sugrįžęs į Voronežą iš Labkauskienės parduotuvės nupirko visas prekes ir nugabeno į bendrabučių sandėlius. Tai sukėlė dar didesnį Voronežo lietuvių nepasitenkinimą. Šis incidentas pakenkė K. Olšausko autoritetui. Pradžioje daugelis Voroneže susibūrusių lietuvių buvo „linkę K. Olšauską laikyti dideliu geradariu, garbino jį kaip aukšto rango dvasininką“, vėliau pradėjo juo abejoti20.

 

1916 m. birželį CK vėl svarstė K. Olšausko elgesį. Kun. N. Raštutis, A. Tumėnas ir J. Balčikonis ir toliau „nieko blogo“ jo elgesyje nematė. Stasys Šilingas pasiūlė atšaukti K. Olšauską iš įgaliotinio Voroneže, jam pritarė P. Leonas ir pasiūlė K. Olšauskui vadovauti dvasinių reikalų sekcijai prie draugijos CK Petrograde21. Slaptai balsuojant dėl atleidimo iš draugijos įgaliotinio Voroneže pareigų, balsai pasiskirstė lygiai (3:3)22. Todėl klausimo svarstymas buvo atidėtas. K. Olšauskui pasiprašius pusantro mėnesio atostogų, kad dėl pablogėjusios sveikatos galėtų išvykti į Jaltos lietuvių sanatoriją, jį pavaduoti buvo pasiųstas Šiaulių dekanas, kun. Julijonas Jasienskis. Draugijos komiteto posėdžio protokole K. Olšauskas parašė, kad ryšium su S. Šilingo pasisakymu prieš jį, „pareiškiu, kad pasibaigus gydymo sanatorijoje laikui <…> nuo 1916 m. rugsėjo 1 d. atsisakau dirbti LDNKŠ įgaliotiniu Voroneže“23.

 

P. Leonas ir Z. Žemaitis skirtingai aprašė K. Olšausko pasitraukimo iš LDNKŠ įgaliotinio pareigų aplinkybes. „Kanauninkas, sužinojęs, kad draugijos pirmininkas M. Yčas balsavo prieš (tikėjosi M. Yčo palaikymo), parašė atsistatydinimo prašymą“ – rašė P. Leonas24. Z. Žemaitis pateikė kiek kitokias aplinkybes: balsams pasiskirsčius lygiai, „M. Yčas nenorėjęs pasinaudoti savo, kaip pirmininko, lemiamuoju balsu, ir klausimas likęs neišspręstas“25. Tačiau po posėdžio P. Leonas įrašęs į protokolą savo atskirą nuomonę, jog „draugijos komitetas neturįs teisės palikti K. Olšausko Voronežo komiteto įgaliotiniu“. Prie šios nuomonės prisidėjus S. Šilingui, K. Olšauskui neliko kitos išeities, tik atsistatydinti26. Žinodami, kad minėtame posėdyje dalyvavo tik P. Leonas, kaip CK narys, o Z. Žemaitis galėjo tik perpasakoti kito asmens mintis, būtume linkę tikėti P. Leono atsiminimais. Šis žmogus, dalyvavęs posėdyje, galėjo žinoti balsavimo užkulisius.

 

P. Leonas, pats buvęs draugijos įgaliotiniu Maskvoje, gerai suprato šalpos darbo sunkumus ir problemas, todėl vėliau atsiminimuose bandė teisinti K. Olšauską teigdamas, kad „šelpimas yra toks bjaurus tą darbą dirbančiam dalykas, kad visuomet gali būti įtariamas ir apkaltintas šališkumu ar kita kuo“27. Ypač lengva buvo surasti priekabių kunigui K. Olšauskui ir įtarti jį kaip kunigą esant nevienodai lygų moksleiviams laisvamaniams ir katalikams28.

 

K. Olšausko darbui Voroneže patikrinti buvo paskirta revizijos komisija, kurios sudėtis keitėsi, buvo papildoma naujais nariais. Iš draugijos protokolų matyti, kad neigiamą K. Olšausko veiklos įvertinimą atsiuntė tik vienas komisijos narys, Z. Žemaitis. Revizijos komisijos rezultatų svarstymas buvo vis atidėliojamas.

 

Kodėl taip vangiai draugijos CK reagavo į skundus prieš K. Olšauską? Manytume, jog galėjo būti kelios priežastys. Pirma, panašaus pobūdžio skundų buvo ir iš kitų vietovių – Permės, Ligovkos, Kalugos, ir jų svarstymas baigdavosi nutarimu „atkreipti dėmesį“. Antra, Voroneže veikė dvi draugijos pirmininko M. Yčo gimnazijos. Trečia, nenorėta pakenkti draugijos prestižui, nes tai galėjo pakenkti finansavimui.

 

1916 m. rugsėjo 18 d. LDNKŠ CK posėdyje M. Yčas pasiūlė K. Olšauskui užimti Rusijos lietuvių įgaliotojo atstovo Vatikane pareigas. Be to, jam buvo pavesta pasistengti gauti Šv. Tėvo leidimą organizuoti rinkliavą viso katalikiško pasaulio bažnyčiose karo nuvargintiems lietuviams padėti, o pakeliui atlikti užsienyje veikiančių draugijos skyrių reviziją ir rezultatus pranešti Komitetui29. K. Olšauskas, apsukrus ir iškalbingas žmogus, atliko jam pavestą darbą. Apsilankęs pas Popiežių, gavo leidimą organizuoti Lietuvių dieną, rinkti aukas.

 

Naujasis skyriaus įgaliotinis kun. J. Jasienskis nebuvo toks griežtas skirtingų pažiūrų žmonėms, iškilusius klausimus sprendė pasitardamas su pedagogais. Nuo 1916 metų antrosios pusės Voronežo skyriaus vadovų kritika lietuvių spaudoje beveik išnyko.

 

Revoliucinės idėjos 1917 m. pabaigoje pasiekė ir Voronežą. Prasidėjo demonstracijos, nesutarimai tarp vis aktyviau veikiančių kairiųjų pažiūrų atstovų ir besipriešinančių dešiniųjų. Kun. J. Jasienskiui iškilo naujų sunkumų. 1917 m. lapkričio 7 d. jis pareiškė, kad „nebegali ilgiau pildyti įgaliotinio pareigų (nepakenčiamas atsinešimas moksleivių ir kelių vietos inteligentų, nepamatuoti apkaltinimai ir pan.)“30. Pradėta rinkti Moksleivių reikalų taryba, kuri su patariamuoju balsu galėjo dalyvauti šalpos darbe, kai kurie vyresniųjų moksleivių bendrabučiai atsisakė prižiūrėtojų (vedėjų) ir tvarkėsi patys.

 

1924 m. „Lietuvos žinių“ redakcija gavo buvusių Voronežo mokinių ir mokytojų laišką, kuriame K. Olšausko darbą vertino palankiai, paminėjo jo nuopelnus organizuojant gyvenimą ir aprūpinimą pabėgėlių iš Lietuvos: „ypatingai parodė savo didžiulį darbštumą, uolumą ir sumanumą. Tik jo energija galėjo surasti ir įrengti svetimame krašte bendrabučius, mokykloms butus, sutvarkyti moksleivių maitinimą ir aprengimą. Nė šiltą vasarą, nė šaltą žiemą, nė vieno mokinio K. Olšauskas neišmetė į gatvę už poterių nekalbėjimą“31. Net didžiausias K. Olšausko priešas, Kauno gubernatorius Nikolajus Greziavas (Н. Грязяв), rusų valdžios atsiųstas tikrinti, pripažino, kad jo vadovaujamas šalpos darbas buvo gerai sutvarkytas32. Laiško pabaigoje Voronežo bendrabutyje gyvenęs moksleivis E. Staniulis rašė: „savo akimis mačiau mokinius, kurie negalėdami suvalgyti didelio kiekio duodamo geros rūšies pyrago besimėtydavo“33.

 

Atidžiau susipažinę su Pirmojo pasaulinio karo lietuvių periodinėje spaudoje skelbtais pranešimais bei LDNKŠ ypatingojo įgaliotinio Mykolo Sleževičiaus ataskaitomis (jis inspektavo LDNKŠ skyrių darbą ir apie trūkumus pranešdavo CK) galime daryti išvadą, jog Voronežo skyrius, atsižvelgiant į sudėtingas karo sąlygas, tvarkėsi gerai. Vienas „Saulės“ pedagoginių kursų mokinys laikraštyje „Vadas“ pažymėjo, jog „trijų metų praleistas laikas nenuėjo veltui“34.

 

Lietuvių mokyklos Voroneže

 

Prieš karą Voroneže gyveno tik keliolika lietuvių šeimų – darbininkų ir politinių tremtinių, kurių vaikai lankė rusiškas mokyklas. Būdamas įtakingas žmogus Tatjanos komitete, M. Yčas 1915 m. nesunkiai gavo 100 000 rub. lietuvių gimnazijoms Voroneže steigti35.

 

Didžiausia lietuvių įsteigta mokykla Voroneže buvo M. Yčo berniukų gimnazija, pradėjusi darbą 1915 m. rugsėjo 10 d. Į gimnaziją įstojo 500 mokinių, iš jų daugiausia buvo lietuviai pabėgėliai. „Lietuvių balso“ duomenimis, 1916 m. pradžioje gimnazijoje mokėsi 409 katalikai, 62 žydai, 9 protestantai, 18 stačiatikių. Į gimnaziją buvo pakviesti žinomi pedagogai. J. Jablonskis ir J. Balčikonis dėstė lietuvių ir lotynų kalbas, K. Šakenis – fiziką, M. Šikšnys ir Z. Žemaitis – matematiką, A. Tumėnas – teisės dalykus ir kt. Gimnazijos direktoriumi paskirtas Slaščevskis (vardas autorei nežinomas), buvęs Vilkaviškio gimnazijos direktorius. Po metų gimnazijai pradėjo vadovauti Pranas Mašiotas. Pranešime apie gimnazijos atidarymą, išspausdintame „Lietuvių balse“, rašė: „<…> dabar suteikiama gera proga mūsų jaunuomenei šviestis, kad išėjus mokslus, paskui būtų galima darbuotis Lietuvoje, jos labui <…>“36. M. Yčas sveikinimo kalboje pažymėjo ypatingą užduotį mokytojams, kurių pareiga ne tik mokyti, bet globoti ir auklėti be tėvų likusius vaikus37.

 

 

 

1 il. M. Yčo gimnazijos mokytojai

 

1915 m. lapkričio mėn. pradėjo darbą M. Yčo mergaičių gimnazija, joje mokėsi 96 mergaitės, direktoriumi buvo paskirtas žinomas pedagogas P. Mašiotas (vėliau jis vadovavo dviems M. Yčo gimnazijoms).

 

 

 

2 il. Lietuvių mergaičių gimnazijos Voroneže moksleivės (1918 m.). Trečia iš dešinės stovi Marija Mitkaitė. LCVA, P-32260.

 

1916 m. pradžioje Voroneže veikė „Saulės“ draugijos parengiamieji kursai, juose mokėsi 77 vaikinai ir 16 merginų, pedagoginiai kursai (31 mokinys), buhalterijos kursai (29 mokiniai), vėliau atidarytos dvi „Saulės“ draugijos dviklasės pradinės mokyklos, Vilkaviškio berniukų gimnazija. Įsteigta vaikų prieglauda. Be to, buvo organizuojami vakariniai kursai, vasaros kursai mokytojams, o 1917 m. įsteigtas Mokytojų institutas ir Liaudies universitetas. Išvardintose mokyklose dirbo žymūs pedagogai, daug prisidėję prie nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos kūrimo: J. Vokietaitis, S. Čiurlionienė, J. Balčikonis, J. Jablonskis, P. Mašiotas, P. Damijonaitis ir kt. Dažnai tie patys pedagogai dirbo gimnazijose, Pedagoginiame institute, o vasarą mokytojų kursuose.

 

1916 m. gegužės mėn. M. Yčo berniukų gimnaziją baigė 46 asmenys, iš jų 23 lietuviai, kurių daugelis ruošėsi studijuoti toliau – universitete medicinos mokslus. Keletas toliau mokysis specialiosiose mokyklose38. 1917 m. vasarą į M. Yčo berniukų gimnaziją buvo paduota 350 prašymų. Tačiau dėl vietų trūkumo bendrabučiuose visų norinčiųjų priimti negalėjo.

 

Nedaug lietuvių moksleivių mokėsi rusų mokyklose: realinėje ir komercinėje gimnazijose, žemės ūkio ir pedagoginiame institute. LDNKŠ rėmė gabius muzikai moksleivius, jie galėjo mokytis groti fortepijonu, violančele, smuiku ar dainuoti rusiškoje Voronežo muzikos mokykloje. 1916 m. tokių mokinių buvo 12.

 

Vietiniai miesto gyventojai ne itin palankiai sutiko lietuvių mokyklų įsteigimą, nes jos sudarė konkurenciją kitoms Voroneže veikusioms mokykloms. Atidarius M. Yčo mergaičių gimnaziją, iš von Engel gimnazijos visos lietuvaitės perėjo į lietuvių mokyklą. „Lietuvių balsas“ pažymėjo, kad itin nepalankiai mokyklų steigimą sutiko rusų pedagogai ir lenkai.

 

Bendrai moksleivių auklėjimo tvarkai palaikyti buvo sudaryta Pedagogų (globėjų) taryba, į kurios sudėtį įėjo pedagogai J. Jablonskis, P. Mašiotas, K. Šakenis, M. Šikšnys, J. Vokietaitis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė bei CK nariai K. Olšauskas, A. Tumėnas, J. Balčikonis. Šventadieniais, po moksleivių mišių, K. Olšauskas savo bute rengdavo posėdžius. Į juos buvo kviečiami lietuvių bendrabučių vedėjai, mokyklų direktoriai ir inspektoriai, mokytojai. Susirinkę pedagogai 2–3 val. aptarinėjo moksleivių elgesį, auklėjimo problemas39. Tarybai pradžioje vadovavo K. Olšauskas, jam išvykus – J. Jablonskis.

 

Po kiek laiko pedagogų nuomonės auklėjimo klausimais pradėjo skirtis. Griežtas ir kategoriškas moksleivių atžvilgiu buvo K. Olšauskas, kartais jį palaikydavo J. Vokietaitis, K. Šakenis. Kanauninkas buvo griežto ir ūmaus būdo, tad iškilus problemai buvo pasiryžęs imtis radikalių priemonių. Daugelis kartu dirbusiųjų savo atsiminimuose pažymi, kad ypač griežtai kanauninkas žiūrėjo į laisvamanius ir uoliai gynė katalikus. M. Yčas atsiminimuose rašė, jog mergaičių gimnazijos direktorius P. Mašiotas globojo kairiojo sparno moksleivius, kurie „užsikrėtę revoliucijos ūpo“, stojo į opoziciją K. Olšauskui40.

 

1916 m. rudenį K. Olšausko iniciatyva iš bendrabučio buvo pašalinti keli moksleiviai, atsisakę lankyti kolektyvines moksleivių mišias41. Toks elgesys sukėlė ne tik dalies moksleivių, bet ir pedagogų nepasitenkinimą. P. Mašiotas, J. Jablonskis ir Z. Žemaitis manė, kad „negalima vaiko, neturinčio artimųjų, pastatyti į padėtį be išeities, negalima ir griežtai bausti nerūpestingai besimokančių mokinių“42. Pašalinti iš bendrabučio moksleiviai nebegalėjo gauti pašalpų, t. y. buvo nutraukiamas mokėjimas už mokslą ir išlaikymą. „Įkyrėjus nešti tokį jungą, moksleiviai rašė M. Yčui, melsdami duoti jiems daugiau laisvės, bet pritarimo nesulaukė“43. Pedagogų taryba taip pat kritikavo K. Olšauską, apie tai pranešė M. Yčui, kai šis lankėsi Voroneže. Lietuvių spaudoje rašė: „K. Olšauskas jaučiasi absoliučiu viešpačiu. <…> nedrįsk jam prieštarauti – iš bendrabučio išlėksi“44. Nors dažniausiai korespondencijų autoriai pasirašinėjo pseudonimais, nesunku pastebėti, jog tai Voronežo mokyklų moksleiviai. Viena jų baigiasi tokiais žodžiais: „<…> jei nieko iš bendrabučio neišmes, tai galėsiu ir daugiau parašyti“45. Po aprašyto incidento į pirmeiviškų pažiūrų moksleivius buvo žiūrima atlaidžiau.

 

Korespondencijose aprašomi tvarkos, auklėjimo, aprūpinimo trūkumai. Kartais problema nušviečiama gana tendencingai. Antai 1916 vasario mėn. Voronežo moksleivis rašė, jog bendrabučiuose gyvenimas nuobodus ir vienodas, tačiau čia pat pridūrė, kad vakarėlių buvę daug46.

 

Voroneže dirbę lietuviai pedagogai nuveikė didžiulį darbą, kuris vėliau buvo pritaikytas nepriklausomos Lietuvos mokykloje. Manytume, jog reikšmingi buvo Voronežo pedagogų svarstymai ir nutarimai švietimo sistemos klausimais, dalykų programų aptarimas ir pan. Vienas tokių pasitarimų įvyko 1917 m. sausio mėn., į jį buvo atvykę pedagogai ir iš kitų Rusijos miestų. Jame „<…> svarstė kelius ir priemones lietuvių kultūrai ir švietimui kelti“47.

 

Pasitarime konstatuota, jog privaloma visiems 4 metų pradinė mokykla turi padėti visapusiško mokinių auklėjimo pagrindus, sieti žinias su praktine veikla. Visi dalykai turi būti dėstomi gimtąja kalba. Religija turi būti dėstoma nenusižengiant pagrindiniams pedagogikos principams. Mat spauda, dažniausiai kairioji, negailėjo kritikos kapelionams dėl to, kad tikyba dėstoma neįdomiai, mažai dėmesio skiriama Kristaus mokslo aiškinimui, o daugiau pasakojama apie įvykius bendrabučiuose ir blogą ten gyvenančių moksleivių elgesį. Iš Maskvos komiteto mokytojų sekcijos narių sudaryta komisija, kuri turėjo parengti atskirų dalykų programas ir numatyti valandų skaičių.

 

Susirinkę pedagogai akcentavo, jog atsižvelgiant į visuomenės poreikius negalima pamiršti, kad gabiems mokiniams reikalingos gimnazijos ir realinės mokyklos.

 

Atkreiptas dėmesys į aukštesniąsias mokyklas, kuriose būtų mokoma amatų, t. y. dėstomi namų ūkio, daržininkystės, sodininkystės, buhalterijos dalykai. Šiam klausimui išanalizuoti sudaryta komisija: mokytojas M. Šikšnys, inžinierius K. Šakenis, agronomas J. Špakevičius48.

 

Aptartas mokytojų seminarijos klausimas, jos programai parengti sudaryta komisija: J. Vokietaitis, Z. Žemaitis, P. Damijonaitis, J. Kairiūkštis49. Pažymėta, jog reikalinga susirūpinti aptartų mokyklų tipų vadovėlių rengimu. Maskvos pedagogai jau rengia vadovėlius pradinėms mokykloms.

 

Susirinkę pedagogai pažymėjo, jog kultūringuose kraštuose sėkmingai dirba liaudies universitetai. Jų pavyzdžiu turėtų sekti ir lietuviai. Tokio universiteto misija būtų kelti žmonių švietimą įvairiomis formomis: viešomis paskaitomis iš įvairių mokslo šakų, periodiškai organizuoti specialius kursus ir pan. Sudarytas organizacinis komitetas: Martynas Yčas, Stasys Šilingas, Antanas Purėnas iš Peterburgo, Petras Leonas ir Jurgis Baltrušaitis iš Maskvos, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė iš Voronežo. 1917 m. rugsėjį liaudies universitetas pradėjo darbą.

 

Pedagogų pasitarimo gvildenti klausimai buvo svarstomi ir aptarinėjami lietuvių spaudoje. Antai Vytautas Bičiūnas, pritardamas pedagogų pasisakymams akcentavo specialiųjų mokyklų poreikį: „Mūsų liaudies švietimas turi visada eiti drauge su ūkiui naudingų žinių teikimu. Mes – žemės dirbėjų tauta“50. Susirūpinta leidinio mokykloms reikalingumu. Akcentuodamas leidinio svarbą, straipsnį „Lietuvių balse“ J. Jablonskis pavadino „Didžiuoju mokyklos reikalu“. Jame rašė: „norime leisti du kartus metuose pedagoginį leidinį, skirtą mūsų mokykloms ir šiaip jau tautos švietimo reikalui“51.

 

Pedagogai rūpinosi lietuvių kalbos reikalais. Nuo 1916 m. rudens M. Yčo gimnazijose lietuvių kalbos dalykui skirtos 2 savaitinės pamokos. „Lietuvių balsas“ pranešė, kad Mergaičių gimnazijoje nuo 1917 m. rudens steigiama 8 klasė, kurioje bus du skyriai: bendrasis ir pedagoginis. Pedagoginiame skyriuje pagrindinis dalykas bus lietuvių kalba. Baigusios šią klasę mokinės be papildomų egzaminų galės dirbti lietuvių kalbos mokytojomis52. Kalbininkai J. Jablonskis ir J. Balčikonis vadovavo lietuvių kalbos ir literatūros būreliams. Moksleiviai atliko konkrečius ir įdomius darbus: rinko ir nagrinėjo įvairių tarmių žodžius, tautosaką. Literatūros būrelyje aptardavo naujas knygas, skaitė pradedančių prozininkų ir poetų kūrinius53.

 

1 lentelė

Lietuvių švietimo įstaigos Voroneže 1915–1918 metais

 

Mokyklos pavadinimas

Atidarymo metai

1. M. Yčo berniukų gimnazija

2. M. Yčo mergaičių gimnazija

3. „Saulės“ draugijos parengiamieji kursai

4. „Saulės“ draugijos pedagoginiai kursai

5. „Saulės“ draugijos buhalterijos kursai

6. Vilkaviškio berniukų gimnazija

7. „Saulės“ dviklasė pradinė mokykla

8. „Saulės“ Šančių dviklasė pradinė mokykla

9. Rankų darbų ir vaikų prieglaudų prižiūrėtojų vakariniai kursai

10. Kontralasistentų vakariniai kursai (suteikė teorinių ir praktinių žinių iš įvairių ūkininkavimo sričių: pienininkystės, agronomijos ir pan.)

11. Vasaros mokytojų kursai

12. Vakariniai kursai suaugusiems

13. Mokytojų institutas

13. Liaudies universitetas

1915 m. rugsėjis

1915 m. lapkritis

1916 m. pradžia

1916 m. pradžia

1916 m.

1916 m.

1916 m.

1916 m.

1916 m.

1916 m. birželis

1917 m. vasara

 

 

1917 m. birželio-liepos mėn.

1917 m. rugsėjis

1917 m. spalio 1 d.

1917 m. rugsėjis

Lentelė sudaryta remiantis: A. Bendorius, K. Ališauskas, P. Čepėnas. Voronežas. Lietuvių enciklopedija, Bostonas: Lithuanian Encyclopedia, 1966, t. 34, p. 532; Įvairios. Voronežas. Lietuvių balsas, 1916, liepos 21, p. 3; Korespondencijos. Voronežas. Lietuvių balsas, 1918, sausio 1, p. 2; Lietuvių įstaigos Voroneže. Lietuvių balsas, 1915, lapkričio 5, p. 1–2; Korespondencijos. Voronežas. Lietuvių balsas, 1917, lapkričio 24, p. 2; Piročkinas, A. Jonas Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 115–119.

 

Lentelė rodo, jog Voronežo švietimo įstaigos apėmė praktiškai visas švietimo sistemos grandis, pradedant pradinėmis mokyklomis ir baigiant liaudies universitetu. Daugiausia jų įsteigta 1916–1917 metais, kai buvo sutvarkytas šalpos darbas, gauti leidimai mokykloms atidaryti. Gauti leidimus, ypač karo metu, buvo ilga ir sudėtinga procedūra.

 

 

 

3 il. Onos Mitkaitės Voronežo mokytojų seminarijos pradinių klasių mokytojo specialybės baigimo liudijimas. Voronežas, 1916 m. LCVA, P-32259.

 

Moksleivių organizacijos ir jų veikla

 

Voroneže veikė keletas moksleivių organizacijų. Jos atstovavo skirtingoms ideologinėms srovėms. Ateitininkai – krikščioniškajai demokratinei, aušrininkai – socialistinei, visuomenininkų organizacija – marksistinei srovei. Iki 1917 m. vasario mėn. revoliucijos Rusijoje moksleivių organizacijos veikė slaptai, mokytojai lietuviai jų veikimą toleravo. Nuo 1917 m. vasaros moksleivių organizacijos pradėjo legalų darbą, leido savo spaudą. Voroneže buvo spausdinami „Ateities spinduliai“, „Aušrinė“, „Atžala“ ir kiti leidiniai.

 

 

 

4 il. Aušrininkų būrelis Voroneže 1917 m. Centre studentiškai apsirengęs J. Žiugžda, pirmas iš kairės sėdi J. Baltrušaitis, antroji iš dešinės sėdi dainininkė A. Nezabitauskaitė-Galaunienė, gale su lazda J. Butkus. LCVA, 4185 (18-30) PII.

 

Gausiausia moksleivių organizacija buvo ateitininkai, ji jungė apie 400 asmenų. Darbas suaktyvėjo į Voronežą atvykus jaunam, energingam kunigui Mykolui Krupavičiui, kuris buvo paskirtas M. Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Iš M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje saugomų ateitininkų veiklos ataskaitų matyti, jog ši organizacija veikė siekdama įgyvendinti svarbiausius ateitininkijos principus: katalikiškumą, tautiškumą, visuomeniškumą, šeimyniškumą, inteligentiškumą. Negausi Teologijos sekcija rašė ir skaitė referatus religijos filosofijos, religijos istorijos klausimais. Dramos ir muzikos sekcija be referatų skaitymo, statė vaidinimus, rengė vakarus su dainomis ir deklamacijomis. Dailininkų sekcija domėjosi dailės istorija ir teorija, piešė dekoracijas vaidinimams54.

 

Kun. Pranas Penkauskas paskaitoje, skaitytoje Voronežo ateitininkams, akcentuoja tris svarbiausius lietuvio moksleivio idealus: mokslą, dorą ir tėvynės meilę55.

 

Ateitininkų veiklos aptarimui ir ateities planų numatymui reikšminga buvo Voroneže vykusi 1917 m. birželio 2–13 d. pirmoji vieša konferencija. Joje išrinkta Centro valdyba, kurios pirmininku tapo Antanas Matulaitis. Politinės situacijos pokyčiai, vis drąsiau skambantys Lietuvos nepriklausomybės siekiai, pakoregavo konferencijos darbą. Didelis dėmesys skirtas Rusijos lietuvių Seimo rinkimams. Konferencijoje iškelti darbo trūkumai, akcentuota darbo visuomenėje aiškinant Lietuvos nepriklausomybės idėją reikšmė. Konferencija svarstė nepriklausomos Lietuvos švietimo klausimus. Diskutavo tikybos dėstymo klausimais, o priimtoje rezoliucijoje akcentavo, jog laisvos Lietuvos mokykloje tikyba turi būti dėstoma.

 

Dideliu vieningumu, drąsumu ir kovingumu pasižymėjo Voronežo ateitininkai. M. Krupavičius rašė: „Jokia jėga negalėjo jų sustabdyti ten, kur reikėjo ginti lietuviškus ir katalikiškus reikalus“56.

 

Aktyviausi Voronežo ateitininkai – Vytautas Endziulaitis, Leonas Bistras, Mykolas Krupavičius.

 

Kita jaunimo organizacija – aušrininkai. Ji jungė apie 200 žmonių. Po vasario revoliucijos organizacija tapo socialistinės orientacijos. Skelbė, jog jų ideologija remiasi individualizmo, demokratizmo ir socializmo principais. Visuose bendrabučiuose veikė vyresniųjų mokinių kuopos. Leido šapirografinį laikraštį „Sūkurys“. 1917 m. buvo išspausdinti trys „Aušrinės“ laikraščio numeriai. Redakcijoje dirbo Balys Sruoga ir Jonas Žiugžda. Aušrininkai išsiskyrė aktyviu kultūriniu gyvenimu.

 

Dar 1915 m. Juliaus Janonio, tuo metu gimnazisto, iniciatyva įsteigta marksistinė organizacija pasivadino visuomenininkais. Leido laikraštį „Atžala“. Jame rašė apie Rusijos revoliucijos neišvengiamumą. Ši organizacija iki spalio revoliucijos buvo negausi, jungė apie 20 narių, todėl apie nuveiktus darbus žinių beveik nėra. Žinomi visuomenininkai Jonas Kovalskis, Baltrus Matusevičius, Balys Mickevičius. Aktyvus šios organizacijos pagalbininkas buvo Antanas Sniečkus (ilgametis Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius), nors dėl jauno amžiaus (buvo 14 metų) negalėjo būti organizacijos nariu. Jis nemėgo religinės aplinkos, konfliktavo su ateitininkais. Už blogą elgesį (kartą iš 4 aukšto vandeniu apipylė K. Olšauską, su vyresniais mokiniais atsisakė klauptis bažnyčioje) buvo nubaustas – sumažintas elgesio pažymys ir maisto norma57.

 

Voroneže veikė nepriklausančių jokiai ideologinei srovei, vadinamųjų „bešalių“ moksleivių kuopelė, jungusi apie 80 asmenų. Leido šapirografinį laikraštį „Ugnelė“. Rengė vaidinimus, mokantys groti jos nariai buvo susibūrę į styginį orkestrą.

 

Tarp skirtingos ideologinės orientacijos organizacijų buvo nesutarimų, tačiau vieni kitų atžvilgiu laikėsi tolerantiškai. Daugiausia aušrininkai ir ateitininkai vieni kitus kritikavo spaudoje. Buvo bandymų dirbti bendrai. Antai prie ateitininkų dailės sekcijos panoro prisijungti aušrininkai. Palikę idėjinius reikalus tvarkyti atskirai, bandė parengti bendrą programą.Vis dėlto susitarti nepavyko.

 

Jaunimo organizacijos, be lavinimosi dalykų, svarbiu uždaviniu laikė lietuvių kultūros puoselėjimą. Tarp Voronežo lietuvių vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Nors kartais politiniai nesutarimai įnešdavo sąmyšio, kultūrinio darbo nesutrukdė. Kone visų lietuvių organizuotų vakarų dalyvis buvo Vinco Nacevičiaus vadovaujamas choras, dažnai spaudoje susilaukdavęs pagyrimo.

 

Vieną pirmųjų lietuviškų vakarų organizavo „Saulės“ pedagoginių kursų klausytojai. Programa buvo labai įvairi: dainavo choras, buvo skaitomas monologas, vaidinta komedija ir gyvieji paveikslėliai, pabaigoje organizuoti žaidimai58. Geriausio įvertinimo susilaukė scenos vaizdelis „Ubagų kvartalas“. 1916 m. vasario 19 d. įvyko itin laukiamas lietuvių tautinių dainų koncertas. Pilnoje salėje daugiausia buvo susirinkę mokiniai ir inteligentai. Dainavo V. Nacevičiaus vadovaujamas choras. Solistės Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė, Paulina Valavičiūtė. Skambėjo dainos „Kur bėga Šešupė“, „Žaliuok, žaliuok rūtele“, „Pasėjau žalią rūtą“, „Karvelėli mėlynasai“59. Tų pačių metų pavasarį buvo surengtas „Tautinės dainos“ koncertas, jame dainavo lietuviai, lenkai, latviai.

 

Teatrinė veikla suaktyvėjo 1916 pabaigoje, į Voronežą atvykus mokytojui Juozui Petrėnui. Buvo įsteigta teatro mėgėjų kuopelė „Skudučiai“. Didelį darbą šioje kuopelėje atliko Petronelė Vosyliūtė. Ji pasižymėjo kaip talentinga aktorė, gebanti įtraukti į darbą jaunimą. Miesto teatre kuopelė suvaidino L. Giros „Kerštą“, M. Saulėniškio „Sparnus“, Č. Dikenso „Kalėdų vakarą“.

 

Grįžimas į Lietuvą

 

1917 m. pabaigoje Voronežas tapo ne tik lietuvių švietimo ir kultūros, bet ir politiniu centru. Revoliucijos Rusijoje atgarsiai greitai palietė Voronežą. 1917 m. pabaigoje iš Peterburgo į Voronežą persikėlė LDNKŠ CK, čia buvo leidžiamas „Lietuvių balsas“, „Vadas“. 1917 m. lapkričio 16–19 d. sušauktas lietuvių partijų (socialistų liaudininkų, krikščionių demokratų, Tautos pažangos ir kt.) suvažiavimas, kuriame „aiškiai išsakytas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas“60. 1918 m. pradžioje vis garsiau tiek lietuvių susirinkimuose, tiek ir spaudoje pradėta kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės siekius. Tai nepatiko bolševikams. Dar gruodžio mėn. LDNKŠ turtą buvo perėmusi likvidacinė komisija: Vincas Mickevičius-Kapsukas, Karolis Požėla, Vaclovas Bielskis.

 

1918 m. vasario mėn. bolševikinės vyriausybės Lietuvos reikalų komisaras V. Mickevičius-Kapsukas, pasitelkęs moksleivius visuomenininkus, pradėjo kratas LDNKŠ CK narių namuose, buvo suimti M. Yčas, J. Vokietaitis, J. Jasienskis ir kt. Uždaryti lietuviški laikraščiai. Paskutiniame „Lietuvių balso“ laikraštyje, kurio rankraštį per kratą išsaugojo J. Jablonskis, buvo rengiamasi spausdinti protesto laišką, smerkiantį bolševikų veiksmus, suimtųjų sąrašą61. 1918 m. vasario 28 d. lietuvių organizacijos surengė protesto mitingą, kuriame dalyvavo apie 400 žmonių. Susirinkusieji reikalavo paleisti suimtuosius ir leisti spausdinti „Lietuvių balsą“. Mitingo organizatorius bolševikų valdžia areštavo, tačiau po kelių savaičių lietuvių veikėjus paleido.

 

1918 m. pradžioje įvyko svarbių pokyčių Pirmojo pasaulinio karo eigoje. 1918 m. kovo 3 d. Rusija pasirašė separatinę Bresto taiką su Vokietija. Atsirado palankesnės sąlygos grįžti į Lietuvą. Apie grįžimą į tėvynę spauda rašė jau 1917 m. pradžioje, tačiau konkrečiai tuo reikalu pradėta rūpintis 1917 m. pabaigoje. „Lietuvių balsas“ spausdino žinutes apie paruošiamuosius darbus: rūpinimąsi maistu, vagonais, buvo tikslinami sąrašai. Sudaryta komisija: M. Sleževičius, E. Draugelis, J. Jasienskis. J. Jablonskis rašė: „Rytoj (1918 m. birželio 16 d.) 12–13 šimtų mokinių ir mokytojų važiuojam iš Voronežo per Oršą į Lietuvą. Pasirūpinta, kad vokiečiai mus įsileist“62. Visas ešelonas, keliavęs dvi savaites, pasiekė Vilnių. Iš Voronežo į Lietuvą grįžo 1342 karo pabėgėliai.

 

Išvados

 

1. Voronežas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos mokyklos istorijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais į šį miestą evakuotos lietuvių mokyklos sudarė galimybes šimtams moksleivių tęsti mokslą ir įgyti išsilavinimą. Šis miestas tapo lietuvių švietimo židiniu Rusijoje.

 

2. Sudėtingą šalpos organizavimo darbą atliko LDNKŠ Voronežo skyrius. Išanalizuoti šaltiniai leidžia teigti, jog šalpos darbas Voroneže, nežiūrint kai kurių nesklandumų, buvo organizuotas gerai. Draugija įsteigė 10 bendrabučių, kuriuose gyveno apie 900 moksleivių ir jų šeimų narių. Kiekvienas moksleivis gavo visą išlaikymą, mokslas buvo apmokamas toje mokykloje, kurią jis lankė.

 

3. 1915–1918 m. Voroneže veikė 10 lietuvių švietimo įstaigų: pradinės mokyklos, gimnazijos, mokytojų institutas, liaudies universitetas. Buvo organizuojami trumpalaikiai kursai, rūpinamasi mokytojų kvalifikacija.

 

4. Karo metais į Voronežą pasitraukė daugelis žymių lietuvių pedagogų: J. Jablonskis, J. Balčikonis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, J. Vokietaitis, P. Mašiotas ir kt. Kartu su kituose Rusijos miestuose gyvenusiais pedagogais jie rengė nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos koncepciją, diskutavo mokytojų rengimo klausimais, rengė ir aptarinėjo įvairių dalykų programas. Ši jų patirtis buvo pritaikyta kuriant tautinę švietimo sistemą nepriklausomoje Lietuvoje.

 

Nuorodos

 



* Vida Pukienė – humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros docentė; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos švietimo problemos (XX a. pr. – 1940 m.), asmenybės vaidmuo Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime (prelato K. Olšausko pavyzdžiu), istorijos dėstymo problemos 11–12 klasėse.



1 LDNKŠ CK atsišaukimas į visuomenę. LMAB RS, f. 70-133, l. 1.

2 Ten pat.

3 Yčas, M. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais. Kaunas: Morkūno spaustuvė, 1991, 2 d., p. 163.

4 Leonavičius, J. Petras Leonas – Lietuvos sąžinė. Kaunas: Technologija, 202, p. 202.

5 Yčas, M. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais …; Žemaitis, Z. Atsiminimai apie J. Janonį. Literatūra ir kalba, 1966, t. 8; Maksimaitienė-Girčytė, O. Atsiminimai: iš mokytojos dienoraščio, Vilnius: Margi raštai, 1996.

6 Lopata, R. Lietuvių inteligentijos politinė veikla 1914–1915 m. Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Vilnius: Sietynas, 1991, t. 3; Čepas, R. Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai, Vilnius: Alma littera, 1997; Gaigalaitė, A. Lietuvos atstovai Rusijos valstybės dūmoje. Vilnius: VPU leidykla, 2006; Leonavičius, J. Petras Leonas – Lietuvos sąžinė, Kaunas: Technologija, 2002; Čepėnas, P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius: Lituanus, 1992, t. 2; Aničas, J. Jonas ir Martynas Yčai: gyvenimas ir darbai. Vilnius: Vaga, 2007 ir kt.

7 Leviškaitė, R. Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti 80 metų. Lietuvos aidas, 1994, lapkričio 29, p. 3.

8 Konferencija, skirta Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti 80-mečiui. Istorija. Vilnus: VPU leidykla, 1996, t. 34, p. 185.

9 Pupšys, V. Lietuvos mokykla: atgimimo metai (1905–1918), Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1995.

10 Endzinas, A. Lietuvos mokykla Didžiojo karo metais. LNMB RS, f. 49-26.

11 Bendorius, A., Ališauskas, K., Čepėnas P. Voronežas. Lietuvių enciklopedija, Bostonas: Lithuanian Encyklopedia, 1966, t. 34, p. 532.

12 J. K. Lietuvių įstaigos Voroneže. Lietuvių balsas, 1915, lapkričio 5, p. 1–2.

13 LDNKŠ CK posėdžio protokolas Nr. 83. LMAB RS, f. 70-5, l. 24.

14 Lietuvių moksleivija Voroneže. Lietuvių balsas, 1916, vasario 20, p. 3.

15 Yčas, M. Atsiminimai ..., p. 115.

16 Maksimaitienė-Girčytė, O. Voroneže …, p.22

17 Korespondencijos. Voronežas. Naujoji Lietuva, 1916, balandžio 3, p. 3.

18 Leonavičius, J. Petras Leonas …, p. 202

19 LDNKŠ CK posėdžio protokolas, 1916 balandžio 6. LMAB RS, f. 70-5, l. 83.

20 Žemaitis, Z. Atsiminimai …, p. 212.

21 LDNKŠ CK podėdžio protokolas, 1916 birželio 25, 26, 27, 28. LMAB RS, f. 70-5, l. 105.

22 Ten pat.

23 Ten pat, l. 108.

24 Leonavičius, J. Petras Leonas …, p. 202.

25 Žemaitis, Z. Atsiminimai …, p. 219.

26 Ten pat.

27 Leonas, P. Mano pergyvenimai (1914–1919). Mūsų senovė, 1938, nr. 4.

28 Ten pat.

29 LDNKŠ CK posėdžių protokolai, 1916 rugsėjo 18, 19, 16, lapkričio 22. LMAB RS, f. 70-5, l. 126, 159–160.

30 LDNKŠ CK posėdžio protokolas, 1917 lapkričio 7. LMAB RS, f. 175-612, l. 107.

31 Laiškas į „Lietuvos žinių“ redakciją. LMAB RS, f. 12-226, l. 1.

32 Ten pat.

33 Ten pat.

34 Korespondencijos. Voronežas. Vadas, 1917, spalio 20, p. 2.

35 Yčas, M. Atsiminimai …, p. 105.

36 Lietuvių gimnazijos atidarymas. Lietuvių balsas, 1915, rugsėjo 24, p. 3.

37 Yčas, M. Atsiminimai …, p. 157.

38 J. St. Korespondencijos. Voronežas. Naujoji Lietuva, 1916, birželio 26, p. 3.

39 Šakenis, K. Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“. Vilnius: Informacijos ir leidybos centras, 1997, p. 188.

40 Yčas, M. Atsiminimai …, p. 162.

41 Žemaitis, Z. Atsiminimai…, p. 205.

42 Šakenis, K. Iki …, p. 189.

43 M. Apie Voronežo lietuvių moksleivių gyvenimą. Naujoji Lietuva, 1916, sausio 1, p. 3.

44 Ten pat.

45 Korespondencijos. Voronežas. Naujoji Lietuva, 1916, vasario 21, p. 3.

46 Korespondencijos. Voronežas. Naujoji Lietuva, 1916, balandžio 3, p. 3.

47 Voronežo pedagogų pasikalbėjimai nutarimai. Lietuvių balsas, 1916, sausio 28, p. 1–2.

48 Ten pat.

49 Voronežo pedagogų pasikalbėjimai nutarimai. Lietuvių balsas, 1916, sausio 31, p. 1.

50 Bičiūnas, V. Dėl Voronežo pedagogų nutarimų. Lietuvių balsas, 1916, kovo 6, p. 2.

51 Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Antologija. Kaunas: Šviesa, 2002, p. 282.

52 Įvairios. Voronežas. Lietuvių balsas, 1916, rugpjūčio 7, p. 3.

53 Žemaitis, Z. Atsiminimai …, p. 224.

54 Voronežo ateitininkų veikimo ataskaita 1916–1917 m. NMB RS, f. 106-7, l. 3–4.

55 Penkausko P. paskaita, skaityta Voronežo ateitininkų konferencijoje. NMB RS, f. 106-10, l. 1.

56 Brazdulis, S. (red.) Ateitininkų keliu: žmonės, įvykiai, darbai. 1911–1927–1977. Čikaga: Ateitis, 1977, p. 41.

57 Tininis, V. Sniečkus. 33 metai valdžioje. A. Sniečkaus biografinė apybraiža. Vilnius: Karmino spaustuvė, 2000, p. 8, 10.

58 Kp. Sk. Korespondencijos.Voronežas. Lietuvių balsas, 1915, lapkričio 29, p. 2.

59 Mazg. P. Voronežas. Lietuvių tautos dainų koncertas. Lietuvių balsas, 1916, vasario 28, p. 2.

60 Būtėnas, J., Mackevičius, M. Mykolas Sleževičius: advokatas ir politikas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 64.

61Yčas, M., Jablonskis, J. Lietuvių balsas. Lietuvių enciklopedija … 1958, t. XVI, p. 29.

62 Piročkinas, A. J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 114–115.

 

Gauta 2008 m. balandžio 1 d.

Pateikta spaudai 2008 m. balandžio 30 d.

 

Summary

Voronezh as Lithuanians’ Educational and Cultural Centre in Russia during the First World War

 

On the 14th of November (27th November), 1914, the Lithuanian war relief society was established. It was financed by tsarevna Tatjana’s fund and supported war refugees. As the war front line came closer to Vilnius, the central committee of this society decided to move Lithuanian schools to Russia, namely Voronezh. There in ten dormitories lived about 900 pupils and their family members. Each pupil got sufficient financial support, studies were paid for, and talented pupils could attend the music school.

 

Lithuanian schools in Voronezh continued their work and expanded their activities. In 1915–1918 there functioned ten educational institutions: primary schools, Gymnaziums, Teachers’ institute and a public university. Teachers’ professional qualifications were maintained and enhanced through evening and summer courses. Famous educators such as J. Balčikonis, J. Jablonskis, J. Vokietaitis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, P. Mašiotas and others participated in the seminars dedicated to the issues of Lithuania’s educational system and developed programs for various subjects.

 

Next to this, students’ organizations of diverse character were active in Voronezh, ateitininkai and aušrininkai being the most numerous ones, and their aim was to cherish national culture. Therefore they organized Lithuanian evening-parties and staged plays. The choir, conducted by V. Nacevičius, was well-known in Voronezh as well.

 

Consequently, Voronezh played an important role in the history of Lithuania’s education as it became Lithuania’s cultural and educational centre in Russia during the First World War. In addition, these Lithuanian schools gave a possibility to hundreds of pupils to continue their education.