„Istorija“. Mokslo darbai. 70 tomas
Birutė SALATKIENĖ. Geležies metalurgijos radimvietės ir jų paplitimas Lietuvos teritorijoje
Spausdinti

Anotacija. Geležies metalurgijos raida yra svarbi geležies amžiaus tyrimo problema. Lietuvoje plačiau ji tyrinėjama nuo XX a. vidurio, tačiau daugiau dėmesio buvo skiriama geležies lydymo ir kalvystės technologijoms. Kur kas menkiau tyrinėta geležies metalurgijos archeologiniai radiniai – įranga, įrankiai, žaliavos, gamybos produktai ir gamybos atliekos. Lietuvos archeologijos literatūroje susiklostė nuomonė, kad geležies metalurgija mūsų krašte buvo naminis verslas, kuriuo vertėsi dauguma ar net visos geležies amžiaus žemdirbių bendruomenės, tačiau ši nuomonė pagrįsta ne geležies metalurgijos radimviečių tyrimais, o geležies dirbinių gausa archeologijos paminkluose. Šiame straipsnyje apžvelgiamos šiuo metu žinomos radimvietės su geležies lydymo radiniais. Tyrimui taikant kartografinį ir statistinį metodus siekiama nustatyti radimviečių paplitimą Lietuvos teritorijoje ir jo ypatybes, apžvelgti geležies metalurgijos raidą ir jos savitumus. Nustatyta, kad geležies metalurgijos radimvietės Lietuvoje susijusios tik su gyventomis, o ne gamybos vietomis.

 

Lietuvos teritorijoje radimvietės pasiskirsčiusios netolygiai. Dauguma jų tenka Lietuvos pietinei, pietrytinei ir rytinei daliai, piečiau Nemuno ir Neries santakos ir į rytus nuo Šventosios. Kur kas retesniu geležies metalurgijos radimviečių išsidėstymu išsiskiria šiaurės vakarinė Lietuvos dalis, į vakarus nuo Ventos ir į šiaurę nuo Minijos. Labai mažai geležies metalurgijos vietų esama Žemaitijoje ir vidurio bei šiaurės vidurio Lietuvoje. Toks radinių paplitimo netolygumas leidžia padaryti prielaidą, kad geležies lydymas įvairiose teritorijose buvo įsisavintas skirtingai, todėl tikėtina krašte buvus vidaus prekybos tinklą geležies produktais (ruošiniais).

 

Geležies lydymo radinių pasiskirstymas Lietuvos teritorijoje yra gana panašus į Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealą, todėl Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealas gali būti laikomas tuo regionu, kur geležies metalurgija išplito pirmiausiai ir buvo intensyviausiai kultivuojama. Kitas, tačiau kur kas mažesnio masto, to paties laikotarpio geležies lydymo regionas išryškėjo Baltijos pajūrio srityje.

 

Iš visų registruotų 225 geležies metalurgijos radimviečių 113 yra tyrinėtos, o 105 žvalgytos. Apie 7 radimviečių žvalgymą ar tyrinėjimą duomenų nerasta. Daugiausia geležies metalurgijos radinių aptinkama piliakalniuose su papėdės gyvenvietėmis, kiek mažiau neįtvirtintose gyvenvietėse ir piliakalnių aikštelėse. Laidojimo paminkluose randamos geležies lydymo liekanos priklauso anksčiau ten buvusioms gyvenvietėms. Geležies metalurgijos radiniai aptinkami piliakalnių ir gyvenviečių kultūriniame sluoksnyje. Piliakalnių šlaituose ir pylimuose aptikti radiniai čia pateko tvarkant ir plečiant jų įtvirtinimus.

 

Prasminiai žodžiai: geležies metalurgija, radimvietė, paplitimas, teritorija, ypatybės.

 

Įvadas

 

Geležies lydymas yra viena svarbiausių geležies amžiaus tyrimų problemų. Juodosios metalurgijos technologijų perėmimo ir plitimo, vietinių žaliavų panaudojimo, geležies lydymo verslo kaip verslo raidos pažinimas labai svarbus kiekvieno krašto proistorės klausimas. Lietuvoje šia problema susidomėta tarpukario laikotarpiu[1], tačiau gilesni tyrimai pradėti XX a. antrojoje pusėje[2]. Pastaraisiais dešimtmečiais geležies metalurgijos tyrinėjimai suteikė daug naujų duomenų apie lydymo bei kalvystės technologijų lygį, radinių tipologiją[3]. Platesnė geležies metalurgijos archeologinių tyrimų istoriografinė apžvalga jau yra publikuota[4], todėl plačiau ties ja čia neapsistosime.

 

Paminėtinas atliktų tyrimų bruožas tas, kad labiau domėtasi geležies lydymo ir kalvystės technologijomis, bet kur kas mažiau dėmesio skirta archeologinių radinių kompleksui, apimančiam visą geležies gavybos ciklą[5]. Lietuvos archeologinėje literatūroje nusistovėjusi nuomonė, kad geležies lydymas buvo naminis verslas, kuriuo vertėsi visos ar dauguma geležies amžiaus žemdirbių bendruomenių[6], tačiau ji labiau paremta gausiais geležies dirbiniais laidojimo paminkluose, nei geležies gamybos vietų paieška ir tyrimais. Iki šiol Lietuvoje nebuvo bandyta geležies metalurgijos raidos tyrimų sieti su šio verslo radimviečių paplitimu ir iš to daromomis išvadomis. Šio straipsnio tyrimo objektas yra visų tipų archeologinės vietos Lietuvoje, kuriose aptikta geležies lydymo radinių – įrangos, įrankių, gamybos produktų ir gamybos atliekų.

 

Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti geležies metalurgijos radimvietes ir išanalizuoti jų paplitimą Lietuvoje nuo geležies lydymo verslo ištakų paskutiniaisiais amžiais prieš Kristų iki XIII a. Tuo tikslu buvo suregistruotos ir kartografuotos archeologinės vietos su geležies metalurgijos radiniais. Remiantis sukauptais duomenimis, panaudojus kartografinį, statistinį bei analizės metodus, straipsnyje siekiama nustatyti geležies metalurgijos radimviečių paplitimo specifiką, pasekti geležies lydymo plitimo raidą ir paaiškinti jos ypatumus.

 

Trumpa šaltinių apžvalga

 

Geležies metalurgijos tyrinėjimo šaltiniai yra archeologinių vietų su geležies rūdos kasimo, plovimo, degimo, lydymo, kritės apdorojimo ir medžio anglies degimo radiniais tyrimų dokumentacija – mokslinės tyrinėjimų ataskaitos, paminklų sąvadai, Lietuvos archeologijos atlasas (toliau – LAA), Kultūros paminklų enciklopedija. Keletu atvejų, kai tyrinėjimų dokumentacija neišliko, ar jos visai nebuvo, kaip šaltiniais buvo remiamasi vien tik muziejų rinkiniuose aptiktais radiniais.

 

Archeologinių tyrimų ataskaitos yra vienas pagrindinių geležies metalurgijos tyrimų šaltinių, tačiau jose pateikiamų duomenų apimtis, tikslumas, išsamumas yra skirtingi. Tyrinėjant geležies metalurgijos problemą ypač svarbūs yra stratigrafiniai duomenys, kuo patikimesnė radinių (objektų ir dirbinių) interpretacija ir jų tarpusavio ryšio nustatymas. Geležies metalurgijos įrenginiai labai retai išlieka sveiki, o didžiąją šio pobūdžio archeologinių radinių dalį sudaro technologinės atliekos (šlakas) arba dar gamybos metu sugriauti ar sunaikinti objektai (rudnelės, rūdos degimo židiniai). Daugeliu atvejų tik archeologas, kasinėjantis geležies metalurgijos objektus, gali tiksliai įvardinti ir susieti objektus ir radinius bei juos interpretuoti, o tyrinėtojas, besinaudojantis moksline ataskaita, kur objektai ir radiniai tik įvardinti, bet nesiejami į sistemą, labai sunkiai gali tą padaryti. Minėtų duomenų trūkumas apsunkino tyrimą, ypač radinių analizę. Tikėtina, kad dalis archeologijos paminkluose aptiktų objektų (židinių, duobių, įrankių), susijusių su geležies metalurgija, bet tyrinėtojo jai nepriskirti, liko neįtraukti į geležies metalurgijos tyrimų sferą.

 

Kaupiant duomenis apie geležies metalurgijos radimvietes buvo naudojamasi tiek archeologinių tyrimų ataskaitomis, tiek ir pirminėmis jų publikacijomis, skelbiamomis tęstiniame straipsnių rinkinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kur pateikiama trumpa tyrimų eiga, tirti objektai ir radiniai.

 

Kita šaltinių grupė būtų geležies metalurgijos radimviečių sąvadai. Pirmąjį tokį sąvadą ir žemėlapį sudarė A. Endzinas, sudaręs 144 radimviečių sąrašą ir jų žemėlapį[7]. Šis sąrašas apima visą geležies naudojimo laiką nuo ankstyvojo geležies amžiaus iki XX a. Pats rimčiausias minėto sąrašo trūkumas yra nuorodų į šaltinius netikslumas, o daugeliu atvejų – net jų nebuvimas. Antrasis geležies metalurgijos radimviečių sąvadas buvo padarytas „Lietuvos TSR archeologijos atlase“[8]. Čia buvo išspausdinti trys radimviečių sąrašai pagal radinių tipus – geležies lydymo krosnelių, šlako radinių ir atsitiktinių radinių (laidojimo paminkluose). Į šiuos sąrašus įtraukta 101 piliakalnis ir 4 neįtvirtintos gyvenvietės, nurodoma, kad rudnelės buvo rastos 6 archeologijos paminkluose. Tai yra pirmasis archeologijos paminklų su geležies metalurgijos radiniais sąrašas, kurio duomenys tikslūs, o nuorodos išsamios. Svarbiausi šio sąvado privalumai yra žinių apie paminklo tipą, jo žvalgymą ir tyrinėjimus pateikimas, svarbiausių radinių aptarimas, informacija apie radinių saugojimo vietą ir išsamios literatūros nuorodos. Leidinyje pateikiamas ir rudnelių bei šlako paplitimo žemėlapis.

 

„Kultūros paminklų enciklopedijoje“ šalia jau anksčiau skelbtos informacijos pateikiama ir anksčiau nepublikuotų geležies metalurgijos radimviečių. Iš tokių galima paminėti Berzgainių, Maniuliškių piliakalnius.

 

Muziejų rinkiniuose saugomi archeologiniai radiniai, susiję su geležies metalurgija, taip pat buvo naudojami kaip šaltiniai. Pirmiausiai tai labai gausūs Lieporių gyvenvietės radiniai, saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus rinkiniuose yra sukaupta daugumos paminklų tyrinėjimų medžiaga. Tai Nemenčinės, Aukštadvario, Kerelių, Lavoriškių, Daubarių, Eketės, Varnupių ir kitų piliakalnių bei gyvenviečių geležies metalurgijos radiniai – rudnelių, žaizdro liekanos, šlakas, rūdos gabaliukai. Nors ir ne taip gausiai, vertingų radinių saugoma ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose, tačiau ne mažiau naudinga temos tyrinėjimui ir Archeologijos skyriaus archyve sukaupta tyrinėjimų dokumentacija, kai kuriais atvejais neturinti analogų. Svarbus šaltinis buvo ir Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologijos rinkinys, kuriame saugoma Paplienijos tyrinėjimų medžiaga, bei nauji Lazdininkų radiniai, esantys Kretingos muziejuje, Žardės tyrinėjimų medžiaga, saugoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje.

 

Geležies metalurgijos radimviečių paplitimas Lietuvos teritorijoje

 

Šiuo metu negalima tiksliai nustatyti, kurią visų žinomų Lietuvos archeologinių vietų dalį sudaro geležies metalurgijos radimvietės. Lietuvos archeologijos atlaso[9] duomenys jau gerokai senstelėjo, o į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo Registrą[10] įtrauktos tiktai saugomos archeologinės vietos. Šiame darbe aptariami ir sunykę ar sunaikinti paminklai, neįtraukti į minėtus sąvadus, tačiau jų duomenys buvo užfiksuoti archeologinių tyrinėjimų ataskaitose, publikacijose ar kito pobūdžio archeologinėje literatūroje. Galime teigti, kad šiuo metu žinoma daugiau kaip 220 archeologinių vietų su geležies metalurgijos radiniais, tačiau sąrašas nuolat papildomas naujais atrastais objektais. Lentelėse pateiktas šiuo metu žinomų radimviečių skaičius 225, kurio laikomasi kaip atskaitos taško, leidžiančio užčiuopti tam tikras tendencijas, suvokiant, kad tiek bendra radimviečių, tiek ir jų tipų statistika ateityje gali kisti.

 

Visos Lietuvos archeologinės vietos, datuojamos laikotarpiu iki XIII a. imtinai, kur rasta geležies metalurgijos radinių, yra susijusios su vieno ar kito tipo gyventomis vietomis. Nė vienos iš jų nebūtų galima priskirti prie atskirų gamybos vietų kategorijos. Geležies metalurgijos radiniai aptinkami piliakalniuose (aikštelėse), piliakalnių papėdžių gyvenvietėse, neįtvirtintose gyvenvietėse ir laidojimo paminkluose, įrengtuose senesnių gyvenviečių vietoje (žr. 1 lentelę).

 

1 lentelė

 

Geležies metalurgijos radimvietės pagal archeologijos paminklų tipus

Paminklo pavadinimas

Kiekis

%

Piliakalniai

47

20,8

Piliakalniai su gyvenvietėmis

104

46,2

Neįtvirtintos gyvenvietės

55

24,4

Kapinynai

7

3,1

Pilkapynai

5

2,2

Atsitiktiniai radiniai

7

3,1

Iš viso

225

100

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sudarius geležies metalurgijos radimviečių paplitimo žemėlapį paaiškėjo, kad Lietuvos teritorijoje jos pasiskirsčiusios labai netolygiai (žr. 2 il.). Didžioji radimviečių dalis tenka Lietuvos pietinei, pietrytinei ir rytinei daliai, piečiau Nemuno ir Neries santakos ir į rytus nuo Šventosios. Kur kas retesniu geležies metalurgijos radimviečių išsidėstymu išsiskiria šiaurės vakarinė Lietuvos dalis, į vakarus nuo Ventos ir į šiaurę nuo Minijos. Labai mažai geležies metalurgijos vietų esama Žemaitijoje ir vidurio bei šiaurės vidurio Lietuvoje.

 

Nemaža dalis geležies metalurgijos radimviečių datuota gana apytikriai, o kai kurių iš jų chronologija ilga, apimanti beveik visą pirmąjį tūkstantmetį po Kristaus, kartais ir II tūkst. pradžią. Dėl šios priežasties kiek tiksliau pasekti geležies metalurgijos plitimą ir raidą per visą geležies amžių yra sudėtinga. Suskirsčius tyrinėjamą laikotarpį į du periodus – pirmasis iki V a., o antrasis – V–XIII a., žemėlapiuose pastebima ta pati geležies metalurgijos radimviečių paplitimo tendencija. I tūkstm. prieš Kristų pabaigoje–V a. geležies radimvietės išsidėsčiusios pietų Lietuvoje – Užnemunėje, abiejose Nemuno ir Neries pusėse ir pačiame Šiaurės rytų pakraštyje, dabartiniuose Rokiškio, Zarasų, Ignalinos rajonuose.

 

 

 

2 il. Geležies metalurgijos radimviečių paplitimas Lietuvoje

 

Kur kas mažiau radimviečių pačiame šiaurės vakarų kampe, Skuodo ir Klaipėdos rajonuose, o vidurio Lietuvoje jų iš viso nėra. Pačios ankstyviausios radimvietės, datuojamos paskutiniais amžiais prieš Kristų, yra šešios. Tik Padvariai, Klaipėdos r., yra Lietuvos vakaruose, o likusios – Aukštadvaris, Trakų r., Nevieriškės, Vilniaus r., Dūkštas, Ignalinos r., Baršėnai ir Petrešiūnai, Rokiškio r. – rytų ir pietryčių pakraštyje (3 il.).

 

Antrojoje tyrinėjamo laikotarpio pusėje pastebima tokia pati geležies metalurgijos radimviečių išsidėstymo tendencija, tačiau pažymėtinas kur kas tolygesnis jų išsidėstymas, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje į vakarus nuo Dubysos (4 il.).

 

 

 

3 il. I tūkstm. prieš Kr. – I tūkstm. po Kr. geležies metalurgijos radimvietės

 

 

 

4 il. I tūkstm. po Kr. II pusės – XIII a. geležies metalurgijos radimvietės

 

Geležies metalurgijos radimviečių statistikos bei išsidėstymo Lietuvos teritorijoje apžvalga leidžia padaryti kai kuriuos apibendrinimus ir palyginti juos su šiuo metu archeologinėje literatūroje susiformavusia nuomone apie geležies lydymo verslo mastus ir jo vietą tarp kitų verslų.

 

Dauguma archeologų, tyrinėjusių geležies metalurgijos problemą, geležies gamybą apžvelgia bendrais bruožais, nesigilindami į geografinius ir chronologinius ypatumus, konstatuodami, kad vietos meistrai mokėjo lydyti ir kalti geležį[11]. A. Tautavičius teigia: „Susidaro įspūdis, kad geležį gaminosi kiekviena bendruomenė ar šeima.<...> m. e. I tūkstantmečio antroje pusėje šis darbas buvo dirbamas visos kaimo bendruomenės ar susitarus kelioms šeimoms“[12]. Tokį „įspūdį“ autorius motyvuoja teiginiu, kad geležies šlako yra rasta beveik visose daugiau ar mažiau tyrinėtose gyvenvietėse. R. Kulikauskienė pabrėžia, kad vėlyvajame geležies amžiuje „geležies išgavimas iš balų rūdos buvo viena iš svarbesnių amatininkų rūdininkų veiklos sričių“[13], tačiau savo teiginį ir vėl paremia tik faktu, kad piliakalniuose ir gyvenvietėse gausiai randama šlako. Beje, autorė pastebi, kad rytų Lietuvoje tokių radinių daugiau, nors iš to nedaro jokios išvados[14].

 

Taigi, šiuo metu Lietuvos archeologinėje literatūroje susiformavusi nuomonė, kad geležį lydė ir kalė visos geležies amžiaus bendruomenės. Ji yra argumentuojama teiginiu, jog šlako randama beveik visose gyvenvietėse. Radimviečių su geležies metalurgijos radiniais registracija šio teiginio nepatvirtina. „Lietuvos TSR archeologijos atlaso“ II-me tome yra suregistruota 860 piliakalnių ir 24 gyvenvietės, o per pastaruosius 30 metų šį sąrašą papildė nemažai naujai atrastų paminklų, tačiau geležies metalurgijos radimviečių kol kas žinoma daugiau kaip 220. Taigi, geležies lydymo pėdsakų randama mažiau nei ketvirtadalyje geležies amžiaus gyventų vietų. Šitokia proporcija negali būti paaiškinama vien archeologijos paminklų tyrinėjimų stoka ar spragomis. Tikėtina, kad ji atspindi tam tikrą geležies lydymo verslo padėtį kitų naminių verslų (žemdirbystės, gyvulininkystės) atžvilgiu. Laidojimo paminklų tyrimų duomenimis, geležies dirbiniai visoje Lietuvos teritorijoje aptinkami nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Todėl peršasi prielaida, kad tiriamuoju laikotarpiu geležies dirbinių turėjo kiekviena bendruomenė, tačiau geležį lydė tik viena iš keturių (ar dar mažiau). Jeigu pridėsime laidojimo paminklų, kaip gyventų vietų atspindžių, skaičių, tai disproporcija dar kelis kartus padidės. Minimi skaičiai negali būti tikslūs, kadangi nėra žinomas gyventų vietų skaičius, tačiau tendenciją, kad geležies lydymas nebuvo būdingas kiekvienai bendruomenei, vis dėlto galima įžiūrėti.

 

Netolygus geležies metalurgijos radimviečių pasiskirstymas Lietuvos teritorijoje, užfiksuotas žemėlapiuose (žr. 2, 3, 4 il.), iš dalies gali būti siejamas su archeologijos paminklų tyrinėjimų netolygumu. Šiuo metu surasta ir registruota kur kas daugiau piliakalnių nei atvirųjų gyvenviečių, nors tokių gyvenviečių buvimo faktą netiesiogiai įrodo laidojimo paminklų paplitimas visoje Lietuvos teritorijoje iki XIII a.[15] Negalima pamiršti ir skirtingos gamtinės Lietuvos regionų aplinkos. Lygumose piliakalnių būta kur kas mažiau, negu kalvotose teritorijose[16], o geležies metalurgijos radimviečių paplitimas ir tankumas iš dalies sutampa su piliakalnių paplitimu, išskyrus vidurio Žemaitijos teritoriją (žr. 3 il.) – aukščiau buvo minėta, kad trys ketvirtadaliai geležies metalurgijos radimviečių yra piliakalniai ir piliakalniai su gyvenvietėmis.

 

Ypač krinta į akis tankus centrinės ir šiaurės vidurio Lietuvos laidojimo paminklų tinklas, rodantis aukštą šio regiono apgyvendinimo laipsnį[17], o geležies metalurgijos radimviečių šiame regione labai reta (žr. 2, 3, 4 il.). Akivaizdu, kad atvirųjų gyvenviečių išlikimas ir tyrinėjimų mastas kur kas menkesni, negu piliakalnių ar laidojimo paminklų, todėl ir duomenų mums rūpima tema iš šių teritorijų esama kur kas mažiau.

 

Tačiau atrodo, kad vien gamtine aplinka ar tyrinėjimų netolygumais ir duomenų trūkumu negalima paaiškinti tokio metalurgijos radinių pasiskirstymo. Nėra jokio pagrindo manyti, kad geležies dirbinių centrinėje ir šiaurės vidurio Lietuvoje būtų randama mažiau, negu kituose mūsų krašto regionuose, tačiau geležies lydymo vietų ir su tuo susijusių radinių nebuvimas šiose teritorijose vis dėlto kelia kai kurių minčių. Toks geležies radimviečių išsidėstymas gali atspindėti tam tikrą geležies metalurgijos raidos Lietuvoje specifiką. Tikėtina, kad geležies lydymas ir apdirbimas buvo nevienodai gerai įsisavintas ir kultivuojamas skirtingose mūsų krašto gyventose vietose. Tai gali būti susiję su geležies rūdos paplitimo ypatybėmis. Čia verta prisiminti A. Endzino pastebėjimą, kad Žemaičių aukštumoje dėl mažos požeminių vandenų mineralizacijos pelkių rūdos telkinių esama mažiau, negu rytinėje bei pietinėje Lietuvoje[18]. Rūdos išteklių netolygumas gali būti gana rimta prielaida nevienodam geležies metalurgijos intensyvumui atskiruose regionuose, tačiau tikriausiai būta ir kitokio pobūdžio priežasčių.

 

Iš geležies metalurgijos radimviečių išsidėstymo Lietuvos teritorijoje I tūkstm. pirmoje pusėje (žr. 2 il.) matyti, kad tuo laikotarpiu geležies lydymas rytinės ir pietinės Lietuvos regionuose buvo išplitęs kur kas plačiau, negu vakarinėje, ypač vidurio Lietuvoje. Toks geležies lydymo radinių pasiskirstymas yra gana panašus į Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealą[19], todėl Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealas gali būti laikomas tuo regionu, kur geležies metalurgija išplito pirmiausiai ir buvo intensyviausiai kultivuojama. Kitas, tačiau kur kas mažesnis to paties laikotarpio geležies lydymo regionas išryškėjo Baltijos pajūrio srityje. Tenka pripažinti, kad be išsamesnių tyrimų neįmanoma nustatyti, kuriame iš minėtų regionų geležį lydyti pradėta anksčiau. Tai būtų viena iš tolesnių geležies metalurgijos tyrimų krypčių.

 

Tolygesnis radimviečių pasiskirstymas I tūkstm. antroje pusėje rodo geležies metalurgijos plėtrą, kurios prielaidos gali būti siejamos su bendromis ūkio raidos tendencijomis. Tačiau ir antrojoje I tūkstm. pusėje bei II tūkstm. pradžioje Vidurio Lietuvos regionas išsiskiria mažiausiu geležies metalurgijos radimviečių skaičiumi ir tankumu, nors to laikotarpio laidojimo paminklai rodo čia buvus gana tankų gyventų vietų tinklą[20]. Ši tendencija verčia koreguoti kitą Lietuvos archeologinėje literatūroje nusistovėjusią nuomonę, kad geležies lydymas ir apdirbimas visą I tūkstantmetį buvo gana primityvus naminis verslas. Ši tradicinė nuomonė nėra grindžiama nei archeologiniais radiniais, nei laboratorinių tyrimų rezultatais. Ko gero, geležies lydymas ir kalvystė nebuvo tolygūs verslai. Gali būti, kad vieną ar keletą kalvių turėjo dauguma bendruomenių, o geležies lydytojų daugiau būta vietovėse, kur geležies rūdos žaliavos randama daugiau, ji lengviau išgaunama, buvo geresnės kokybės, ir kur geležies lydymas turėjo senesnes bei tvirtesnes tradicijas. Vietinės geležies žaliavos (kričių, ruošinių) rinkos ir prekybos tinklo buvimo atmesti negalima, juo labiau, kad dėl spalvotųjų metalų prekybos tinklo buvimo archeologams nekyla abejonių. Šiuo atveju mums svarbiausia pati prekybos tradicija, kuria galėjo pasinaudoti ir geležies amžiaus metalurgai bei kalviai.

 

Kita vertus, teiginiai, kad geležį lydė visa bendruomenė, o to meto „metalurgų“ patirtis buvusi menka, kelia daug abejonių. Pastarųjų metų archeologiniai ir technologiniai tyrimai teikia kitokių duomenų. Lieporių geležies lydyklos radinių kompleksiškumas rodo, kad geležies lydymas reikalavo specifinių žinių, įgūdžių ir praktikos[21]. J. Stankaus ir J. Navasaičio technologiniai geležies lydymo ir kalvystės tyrimai taip pat patvirtina aukštą Lietuvos geležies amžiaus meistrų kvalifikaciją[22]. Kyla mintis, kad jau nuo geležies lydymo įsisavinimo, geležies metalurgija galėjo formuotis į savarankišką verslą. Geležis ir jos ruošiniai galėjo būti mainų objektas, o geležinių dirbinių gamyba – kalvystė – vystytis lygiagrečiai su geležies lydymo verslu, tačiau savarankiškai. Šią prielaidą paremia ir aukščiau šiame darbe padaryta išvada apie gana nedidelį geležies metalurgijos radimviečių skaičių lyginant su tyrinėjamo laikotarpio gyventų vietų skaičiumi.

 

Vis dėlto tenka pripažinti, kad aukščiau pateikti samprotavimai apie netolygų geležies metalurgijos radimviečių pasiskirstymą ir iš to padarytos prielaidos apie lydymo ir kalvystės verslų santykį, gamybos pobūdį ir mainus esant dabartiniam tyrimų lygiui bei apimtims pateikiami daugiau kaip problema, tolesnių tyrimų kryptis, o ne kaip neabejotini įrodymai.

 

Tyrinėti ir netyrinėti archeologijos paminklai su geležies metalurgijos radiniais

 

Iš visų registruotų 225 geležies metalurgijos radimviečių 113 yra tyrinėtos, o 105 žvalgytos. Apie 7 radimviečių žvalgymą ar tyrinėjimą duomenų nerasta. Informacija apie geležies metalurgijos radinius jose paimta iš literatūros (žr. 5 il. – atsitiktiniai radiniai). Tarp tyrinėtų geležies metalurgijos radimviečių yra piliakalniai, piliakalniai su gyvenvietėmis, gyvenvietės ir laidojimo paminklai.

 

 

 

5 il. Geležies metalurgijos radimviečių santykis pagal archeologijos paminklų ištirtumą

 

 

 

6 il. Tyrinėti paminklai su geležies metalurgijos radiniais

 

Tyrinėtų geležies metalurgijos radimviečių daugiau yra tuose regionuose, kur tokių objektų tinklas tankiausias, tačiau galima pastebėti, kad tyrinėtų paminklų visai nėra tarp Jūros ir Dubysos upių, labai reta į rytus nuo Dubysos iki Šventosios, dabartiniuose Biržų ir Kupiškio rajonuose (žr. 6 il.). Daugiausiai tyrinėtų paminklų su geležies metalurgijos radiniais yra pietinėje Lietuvos dalyje, kiek rečiau Šiaurės rytų ir Šiaurės vakarų pakraščiuose. Toks tyrinėjimų netolygumas gerokai sumažina galimybę pastebėti regioninius geležies metalurgijos raidos bruožus Lietuvoje.

 

Nors tyrinėti paminklai sudaro pusę visų geležies metalurgijos radimviečių (žr. 5 il.), informacijos bei duomenų iš jų sukaupta nevienodai. 79-se iš tyrinėtų paminklų buvo rasta tik šlako. Taigi iš visų geležies metalurgijos radimviečių gilesnei archeologinių radinių analizei galima panaudoti tik 40. Tai sudaro apie 17,7% visų radimviečių ir 35% tyrinėtų paminklų (žr. 7 il.).

 

 

 

7 il. Šlako ir kitų geležies metalurgijos radinių santykis archeologijos paminkluose

 

 

Geležies metalurgijos radiniai pagal archeologijos paminklų tipus

 

Skyriaus pradžioje buvo minėta, kad geležies metalurgijos radinių aptinkama įvairių tipų geležies amžiaus gyvenvietėse ir laidojimo paminkluose – piliakalnių aikštelėse (žr. 8 il. jie pavadinti piliakalniais), piliakalniuose su papėdės gyvenvietėmis, neįtvirtintose gyvenvietėse, kapinynuose bei pilkapynuose. Piliakalniuose su papėdės gyvenvietėmis geležies metalurgijos radiniai aptinkami įvairiai – aikštelėje, gyvenvietėje arba ir aikštelėje, ir gyvenvietėje.

 

Tenka atkreipti dėmesį į tam tikrą geležies metalurgijos radinių paplitimo dėsningumą piliakalniuose ir gyvenvietėse (žr. 8 il.). Šiuo atžvilgiu aiškiai dominuoja piliakalniai su papėdės gyvenvietėmis, kur geležies metalurgijos radiniai dažniausiai aptinkami būtent gyvenvietėse. Tiek piliakalnių (šiuo atveju jų aikštelių), tiek ir atvirųjų gyvenviečių skaičius su geležies metalurgijos radiniais yra perpus mažesnis, tačiau labai panašus. Taigi, iš visų geležies metalurgijos radimviečių tris ketvirtadalius sudaro piliakalniai, o gyvenvietės – vieną ketvirtadalį. Tokia proporcija iš esmės atitinka tyrinėtų piliakalnių ir atvirųjų gyvenviečių santykį Lietuvoje. Pažymėtina, kad pastarųjų metų žvalgomieji tyrimai suteikė gana nemaža informacijos apie atrastas naujas atvirąsias gyvenvietes. Mūsų dienomis jos tyrinėjamos kur kas dažniau, negu prieš keletą dešimtmečių. Lietuvos archeologijoje mažai nagrinėtos atskirų gyvenviečių tipų plėtros ir raidos problemos ir su jomis susijęs ūkinės veiklos ir atskirų verslų vystymasis, todėl platesniems apibendrinimams apie geležies metalurgijos sklaidos tendencijas iš ką tik aptartos piliakalnių ir gyvenviečių su geležies metalurgijos radiniais proporcijos dar trūksta duomenų. Tačiau gali būti, kad tokia paminklų su geležies lydymo radiniais proporcija atspindi tam tikrą chronologinę geležies metalurgijos plėtros tendenciją – geležies metalurgija Lietuvos teritorijoje plačiau išplito ir įsigalėjo tuo laikotarpiu, kai bendruomenės kūrėsi piliakalnių papėdėse, taigi nuo I tūkstm. II ketvirčio[23].

 

 

 

8 il. Geležies metalurgijos radimviečių santykis pagal paminklų tipus

 

Tyrinėtuose laidojimo paminkluose aptinkami geležies metalurgijos radiniai būna atsitiktiniai, priklausantys ne laidojimo paminklui, o anksčiau jo vietoje buvusiai neįtvirtintai gyvenvietei. Todėl galime sakyti, kad tokiais atvejais geležies metalurgijos radiniai randami piliakalniuose ir neįtvirtintose gyvenvietėse. Iš grafiko matyti, kad laidojimo paminkluose aptinkamų geležies metalurgijos radinių paplitimas nuo paminklo rūšies nepriklauso. Jų rasta 7 kapinynuose ir 6 pilkapynuose, taigi maždaug vienodai. Tai rodo tik faktą, kad būta papročio laidoti anksčiau gyventose vietose, tačiau geležies metalurgijos radiniai tokiose archeologinėse vietose su laidojimu nesusiję.

 

Geležies metalurgijos radinių vieta archeologijos paminklo teritorijoje

 

Geležies metalurgijos radinių vieta piliakalniuose. Piliakalniuose dažniausiai pasitaikantis geležies metalurgijos radinys, kaip ir kituose paminkluose, yra šlakas. Netyrinėtuose piliakalniuose šlako gabalai būna vieninteliai archeologiniai radiniai, liudijantys apie geležies lydymą, tačiau ir daugelyje tyrinėtų piliakalnių, ir jų papėdžių gyvenviečių nerandama kitų šio verslo objektų ar dirbinių (žr. 7 il.). Antai iš 71 tyrinėto piliakalnio tik 18-koje be šlako aptikta ir kitų radinių – rudnelių, rūdos, kričių, pūstuvų – o kituose tik pavienių šlako gabalų.

 

 

 

9 il. Geležies metalurgijos radinių vieta piliakalniuose

 

Geležies metalurgijos radinių piliakalniuose randama skirtingose vietose – aikštelėse, pylimuose, šlaituose, pačiose papėdėse ir papėdžių gyvenvietėse (žr. 9, 10 il.). Tik 7 piliakalniuose šlako buvo aptikta pylimuose ir šlaituose (Merkinė[24], Įpiltis[25], Bilionys[26], Batakiai[27], Kazlupiškė[28], Pavandenė[29], Seredžius[30]). Šių piliakalnių radiniai bus aptarti atskirai, nagrinėjant chronologijos klausimus, o čia pasakytina tiek, kad visais minėtais atvejais šlakas pylimuose ir šlaituose atsidūrė pertvarkant piliakalnius, pilant pylimus, tvirtinant šlaitus ir dirbant kitus darbus. Šiais atvejais šlako gabalai guli ne pirminėse savo vietose kultūrinio sluoksnio aikštelėje ar papėdėje, o kartu su gruntu buvo pernešti kitur. Jeigu tyrinėtuose piliakalniuose perstatymų etapai būna patikimai datuoti, tai leidžia bent apytikriai datuoti ir geležies metalurgijos radinius.

 

 

 

10 il. Geležies metalurgijos radiniai pagal vietą piliakalnio teritorijoje

 

Daug dažniau geležies metalurgijos radinių, dažniausiai šlako, aptinkama piliakalnio aikštelėse. Iš viso pasitaikė 55 tokie atvejai. Dažniausiai tai būna šlako gabalai aikštelės kultūriniame sluoksnyje. Tik retais atvejais aikštelėje randama ir kitų radinių – rudnelių liekanų (Nemenčinė[31], Kereliai[32], Moškėnai[33]), rūdos (Varnupiai[34], Krūminiai[35]), pūstuvų (Punia[36]), kalvio žaizdras (Eketė[37]).

 

Daugiausiai geležies metalurgijos radinių surasta piliakalnių papėdžių gyvenvietėse. Iš 141 piliakalnio su geležies metalurgijos radiniais tokių atvejų užfiksuota 86, o iš 69 tyrinėtų piliakalnių – 36. Jie paprastai aptinkami papėdės gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje kartu su kitais gyvenvietėms būdingais radiniais – keramika, kaulais, geležiniais, kauliniais, akmeniniais dirbiniais, skaldytais akmenimis, molio tinko gabalais.

 

Gana retai geležies metalurgijos radinių randama ir aikštelėje, ir papėdės gyvenvietėje (Moškėnai[38], Juodonys[39], Pipiriškės[40], Rokiškės[41], Aniškis[42]), aikštelėje ir šlaituose (Šišponiškės[43], Verslava[44]), šlaituose ir papėdėje (Norkūnai[45], Paulaičiai[46]), o Rokiškių piliakalnyje šlako aptikta aikštelėje, šlaituose ir papėdėje.

 

Šlako, o ypač rudnelių, rūdos, žaizdrų radiniai piliakalnių aikštelėse ir papėdžių gyvenvietėse rodo, kad geležis buvo lydoma ten, kur buvo gyvenama.

 

Geležies metalurgijos radiniai neįtvirtintose gyvenvietėse. Geležies metalurgijos radinių aptinkama ir neįtvirtintose gyvenvietėse. Šiuo metu žinoma 53 gyvenvietės su tokiais radiniais, iš jų 30 tyrinėtos (žr. 7 il.). Daugiausia žinoma tokių gyvenviečių, kuriose aptikta tik šlako, o jokių kitų geležies metalurgijos radinių nerasta. Tik dešimtyje iš tyrinėtų gyvenviečių buvo rasta daugiau bei įvairesnių geležies metalurgijos radinių.

 

Geležies metalurgijos radiniai neįtvirtintose gyvenvietėse paprastai aptinkami kultūriniame sluoksnyje, rečiau įžemio paviršiuje. Šlako gabalai dažniausiai paminimi kaip gyvenvietės kultūrinio sluoksnio radiniai[47]. Jie dažnai aptinkami visuose ar keliuose kultūrinio sluoksnio horizontuose[48]. Kartais tyrinėtojai nurodo didelį šlako gabalų skaičių ar kiekį[49], aprašo jų susikaupimo vietas, arba tiesiog pastebi, kad jų buvo daug[50]. Šiuo požiūriu išsiskiria Baršėnų gyvenvietė, kurios aprašyme pažymima, kad „ten tekančiame upelyje aptinkama geležies gargažių“[51]. Kol ši gyvenvietė netyrinėta, neaišku, kaip šlakas pateko į upelį. Gal upelis pakeitė vagą ir išplovė gyvenvietės kultūrinį sluoksnį, tačiau gali būti, kad šlakas ten buvo supiltas.

 

 

 

11 il. Geležies metalurgijos radiniai neįtvirtintose gyvenvietėse

 

Laidojimo paminkluose dažniausiai randama daugiau ar mažiau pavienių šlako gabalų, tačiau esama ir išimčių. Tyrinėjant Nendrinių[52] ir Lazdininkų[53] kapinynus buvo surastos rudnelių liekanos ir gana didelis šlako kiekis. Plokštiniuose kapinynuose šlako gabalų randama kapų žemėse (Ginteliškė[54], Lazdininkai[55]), kapinynų teritorijoje (Račiai[56], Diržiai[57], Dimitravas[58], Nikėlai[59]). Kai kuriuose kapinynuose buvo užfiksuotas kultūrinis sluoksnis (Baitai[60], Nendriniai[61]), kuriame ir aptinkama šlako bei kitų geležies metalurgijos radinių. Pilkapynuose šlako randama po pilkapiais (Sausiai[62], Stakai[63]), pilkapių sampiluose (Kapitoniškės[64], Nemaitonys[65]), pilkapių pagrinde ant žemės paviršiaus (Padvariai[66]), pilkapyno teritorijoje (Pakrauglė[67]). Taigi, visais atvejais geležies metalurgijos radiniai laidojimo paminklams nepriklauso. Pradėjus laidoti mirusius apleistos gyvenvietės teritorijoje, šie radiniai kartu su akmenimis, keramika ir kitais pasilieka ardomos ankstesnės gyvenvietės žemėse, todėl laidojimo paminkluose aptiktus geležies metalurgijos radinius tenka priskirti prie neįtvirtintų gyvenviečių kategorijos. Net ir tais atvejais, kai laidojimo paminklo tyrinėtojai nefiksuoja kultūrinio sluoksnio, šlako ar kitų geležies metalurgijos radinių priskirti prie kitos archeologinio paminklo kategorijos (pvz., gamybos vietos) nebūna pagrindo, nes šlako randama labai nedaug. Išimtis iš visų laidojimo paminklų gali būti Padvarių pilkapiai. Šiame pilkapyne šlako gabalų buvo rasta keliuose pilkapiuose, tačiau pilkapyje Nr. 9 du dideli šlako gabalai, tyrinėtojo I. Jablonskio pavadinti „geležies šlaku iš lydymo krosnelių dugno“, buvo aptikti ant pilkapio pagrindo, kapo kontūro viduje, tarsi įdėti mirusiajam kaip įkapė iš abiejų kapo duobės pusių[68].Tyrinėtojas mano, kad tai gali būti geležies lydytojo kapas, taip pat mano ir J. Navasaitis[69], tik minėtus šlako gabalus mano esant kalvio žaizdro gargažėmis. Šia nuomone suabejoti galima dėl to, kad šlako gabalų rasta visoje pilkapyno teritorijoje, pilkapių sampiluose, kartu su degusio molio gabalais. Greičiausiai Padvarių pilkapynas įrengtas senesnės gyvenvietės vietoje, kaip ir anksčiau minėtais atvejais.

 

Išvados

 

1. Šiuo metu Lietuvoje žinoma daugiau kaip 220 (225) archeologinių vietų su geležies metalurgijos radiniais. Iš jų 185-se buvo aptikta tik šlako. Tik 40 radimviečių be šlako dar aptikta geležies, degtos ir nedegtos geležies rūdos bei jos kasimo duobių, rūdos degimo židinių, rūdos plovimo įrangos.

 

2. Visos Lietuvos archeologinės vietos, kur rasta geležies metalurgijos radinių, yra susijusios su vieno ar kito tipo gyventomis vietomis. Nė vienos iš jų nebūtų galima priskirti prie atskirų gamybos vietų kategorijos. Geležies metalurgijos radinių aptinkama piliakalniuose, piliakalniuose su gyvenvietėmis, neįtvirtintose gyvenvietėse ir laidojimo paminkluose, įrengtuose senesnių gyvenviečių vietoje.

 

3. Lyginant bendrą piliakalnių ir gyvenviečių skaičių su geležies metalurgijos radimviečių skaičiumi galima padaryti išvadą, kad tiriamuoju laikotarpiu geležinių dirbinių turėjo kiekviena bendruomenė, tačiau geležį lydė tik maždaug viena iš keturių. Pridėjus laidojimo paminklų, kaip gyventų vietų atspindžių, skaičių, disproporcija dar kelis kartus padidėja. Tokia disproporcija leidžia daryti prielaidą, kad geležies lydymas ir kalvystė nebuvo tolygūs verslai. Vieną ar keletą kalvių turėjo dauguma bendruomenių, o geležies lydytojų daugiau būta vietovėse, kur geležies rūdos žaliavos randama daugiau, ji lengviau išgaunama, buvo geresnės kokybės, ir kur geležies lydymas turėjo senesnes bei tvirtesnes tradicijas. Nuo geležies lydymo įsisavinimo pradžios geležies lydymas galėjo formuotis į savarankišką verslą, o geležis ir jos ruošiniai galėjo būti vidaus mainų objektas. Kalvystę reikėtų laikyti savarankišku verslu, kuris vystėsi lygiagrečiai su geležies lydymu.

 

4. Geležies metalurgijos radimvietės Lietuvos teritorijoje pasiskirsčiusios netolygiai. Dauguma radimviečių tenka Lietuvos pietinei, pietrytinei ir rytinei daliai, piečiau Nemuno ir Neries santakos ir į rytus nuo Šventosios. Labai mažai geležies metalurgijos vietų esama Žemaitijoje ir vidurio bei šiaurės vidurio Lietuvoje. Toks geležies metalurgijos radimviečių išsidėstymas parodo nevienodą geležies išgavimo bei apdirbimo įsisavinimą ir kultivavimą mūsų krašto gyventose vietose.

 

5. Geležies lydymo radinių pasiskirstymas yra gana panašus į Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealą, todėl Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealas gali būti laikomas tuo regionu, kur geležies metalurgija išplito pirmiausiai ir buvo intensyviausiai kultivuojama. Kitas, tačiau kur kas mažesnio masto, to paties laikotarpio geležies lydymo regionas išryškėjo Baltijos pajūrio srityje.

 

6. Iš visų registruotų 225 geležies metalurgijos radimviečių 113 yra tyrinėtos, 105 žvalgytos, o apie 7 radimviečių žvalgymą ar tyrinėjimą duomenų nerasta.

 

7. Daugiausia geležies metalurgijos radinių aptinkama piliakalniuose su papėdės gyvenvietėmis, kiek mažiau neįtvirtintose gyvenvietėse ir piliakalnių aikštelėse. Laidojimo paminkluose randamos geležies lydymo liekanos priklauso anksčiau ten buvusioms gyvenvietėms.

 

8. Geležies metalurgijos radiniai aptinkami piliakalnių ir gyvenviečių kultūriniame sluoksnyje. Piliakalnių šlaituose ir pylimuose aptikti radiniai čia pateko tvarkant ir plečiant jų įtvirtinimus.

 

Nuorodos

 

 



* Birutė Salatkienė – humanitarinių mokslų daktarė, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros lektorė; adresas: P.Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai, el. paštas: puniskyte@gmail.com; mokslinių interesų sritys – Geležies amžiaus materialinė kultūra, geležies metalurgija, eksperimentinė archeologija, muziejininkystė.



[1] Jodelė, P. Geležies gaminimas Lietuvoj. Kosmos. Gamtotyros ir jos šalimų mokslų laikraštis. 1-ji ir 2-ji (1920 ir 1921) metai. Kaunas, 1922, p. 471–473; Tarasenka, P. Priešistorinė Lietuva. Vadovas krašto praeities tyrimo darbams. Kaunas, 1927, p. 70.

[2] Kulikauskas, P. Iš metalų panaudojimo Lietuvoje istorijos. Iš Lietuvos kultūros istorijos. II. Vilnius, 1959, p. 3–20; Endzinas, A. Geležies gamybos raidos ir geografijos Lietuvoje klausimu. Geodezijos darbai, t. 2, 1964, p. 176–205; Endzinas, A. Paplinijo metalurgai. Mokslas ir gyvenimas, 1965, nr. 7, p. 28–29; Endzinas, A. Geležies gavyba Lavoriškių apylinkėje. Mokslas ir technika, 1967, nr.2, p. 38–39; Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 147–162; Endzinas, A. Apie rūdos telkinius, naudotus geležiai gauti Lietuvoje. Geografija ir geologija, 1969, t. 6, p. 91–95.

[3] Navasaitis, J. Lietuviška geležis. Kaunas: Technologija, 2003; Stankus, J. Juodoji metalurgija. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII a., t. 1, red. R. Volkaitė-Kulikauskienė. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 73–88; Stankus, J. Geležies gamybos Lietuvoje apžvalga. Lietuvos archeologija, 2001, t. 21, p. 171–182; Salatkienė, B. Geležies lydymo verslas Lieporių I gyvenvietėje. Kultūros paveldas 1997. Respublikinio seminaro medžiaga. Vilnius, 1997, p. 30–39.

[4] Salatkienė, B. Lietuvos geležies metalurgijos tyrimų istoriografinė apžvalga. Acta humanitarica universitatis Saulenis. Mokslo darbai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 383–409.

[5] Salatkienė, B. Geležies lydymo ir apdirbimo radiniai Lieporių 1-oje gyvenvietėje. Istorija, 2003, t. 56, p. 3–16.

[6] Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius: Pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys“, 1996, p. 31.

[7] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 147–162.

[8] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II. Piliakalniai. Vilnius: Mintis, 1975, p. 202–203.

[9] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II. Piliakalniai. Vilnius: Mintis, 1975.

[10] Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registras. Prieiga per internetą http://195.182.68.156/registrai/list.jsp?tipas=A&nuo=0&iki=100. [Žiūrėta 2008 03 29]

[11] Puzinas, J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. Kaunas, 1938, p 59, 103; Tarasenka, P. Lietuvos piliakalniai. Vilnius, 1956, p. 31; Kulikauskas, P. Iš metalų panaudojimo Lietuvoje istorijos. Iš Lietuvos kultūros istorijos. II. Vilnius, 1959, p. 16; Stankus, J. Juodoji metalurgija. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII a. I, red. R. Volkaitė-Kulikauskienė. Vilnius: Mokslas, 1978. p. 76; Michelbertas, M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1986, p. 208.

[12] Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius: Pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys“, 1996, p. 31.

[13] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuva valstybės priešaušriu. Vilnius. 2001, p. 279.

[14] Ten pat.

[15] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II. Piliakalniai. Vilnius: LTSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1975, 1, 2, 3 žem.

[16] Ten pat, 1 žem.

[17] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. III. I–XIII a. pilkapynai ir kapinynai. Vilnius: LTSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1977. 1, 2, 3 žem.

[18] Endzinas, A. Apie rūdos telkinius, naudotus geležiai gauti Lietuvoje. Geografija ir geologija, 1969, t. 6, p. 93.

[19] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II, 5 žem.

[20] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. III, 1, 2, 3 žem.

[21] Salatkienė, B. Geležies lydymo ir apdirbimo radiniai Lieporių 1-oje gyvenvietėje. Istorija, 2003, t. 56, p. 3–16.

[22] Stankus, J. Geležies gamybos Lietuvoje apžvalga. Lietuvos archeologija, 2001, t. 21, p. 171–182; Navasaitis, J. Lietuviška geležis. Kaunas: Technologija, 2003.

[23] Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius: Pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys“, 1996, p. 12.

[24] Lietuvos istorijos instituto archyvas, f. 1, b. 382, Balčiūnaitė, D. Merkinės piliakalnio žvalgomųjų tyrinėjimų, pravestų 1971 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., ataskaita. 1971.

[25] Nagevičius, V. Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra VIII–XIII amž. (Pryšmančių ir kitų vietų kasinėjimai). Kaunas, 1935.

[26] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II ..., p. 41, 202.

[27] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 157.

[28] Dakanis, B. Mažai žinomi Lietuvos piliakalniai. Kultūros paminklai. 1994. t. 1, p. 42.

[29] Bernotas, V., Daugudis, V., Kudaba, Č. Joniškio apylinkių įdomybės. Kraštotyra, 1970, p. 109–118.

[30] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 158.

[31] Kulikauskas, P. Nemenčinės piliakalnis. Iš Lietuvos kultūros istorijos. I. Vilnius, 1958, p. 20–43.

[32] Grigalavičienė, E. Kerelių piliakalnis. Lietuvos archeologija. 1992, t. 8, p. 85–105.

[33] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 158.

[34] Kulikauskas, P. Užnemunės piliakalniai. Vilnius: Mokslas, 1982, p. 57.

[35] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II ..., p. 87, 202; Striškienė, E. Krūminių piliakalnio senovės gyvenvietės tyrinėjimai 1998 m. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2000, p. 121.

[36] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Punios piliakalnio (Jiezno raj.) 1958–1959 m. tyrinėjimų rezultatai. Iš Lietuvos kultūros istorijos. III. Vilnius, 1961, p. 52.

[37] Merkevičius, A. Eketės (Klaipėdos raj.) piliakalnio tyrinėjimai 1972 m. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, Vilnius, 1974, p. 16–17.

[38] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II ..., p. 111, 203.

[39] Grigalavičienė, E. Juodonių piliakalnis ir gyvenvietė (Rokiškio r.). Lietuvos archeologija, 1992, t. 9, p. 60.

[40] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II ..., p. 138, 203.

[41] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II ..., p. 146, 203.

[42] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II ..., p. 29, 202.

[43] Grigalavičienė, E. Šišponiškių piliakalnis. Kultūros paveldo enciklopedija. Rytų Lietuva. II. Vilnius, 1998, p. 382.

[44] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II ..., p. 177, 203.

[45] Lietuvos istorijos instituto archyvas. f. 1, b. 356. Daugudis V. Norkūnų kaimo, Prienų r., I piliakalnio ir gyvenvietės (ties Skardupio žiotimis) 1964 06 19–1964 08 08 tyrinėjimų ataskaita, p.115.

[46] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 158.

[47] Balčiūnas, J., Dakanis, B., Strazdas, A. Archeologijos paminklų žvalgymas 1992–1993 metais. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1994, p. 289; Kalonaitis, A. Dauglaukio gyvenvietės tyrinėjimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, t. 2, Vilnius, 1992, p. 35.

[48] Lietuvos istorijos instituto archyvas. f. 1, b. 309. Daugudis, V. 1970 07 03–07 28 Brodeliškių piliakalnio kasinėjimų ataskaita.

[49] Lietuvos istorijos instituto archyvas, f. 1, b. 1084. Būtėnienė, E. ir Lizdelis, H. Balkasodžio (Alytaus r.) neįtvirtintos gyvenvietės 1958 m. tyrinėjimų dienoraštis, p. 2, 9.

[50] Jarockis, R. Lokinės senovės gyvenvietės tyrinėjimai 1998 m. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2000, p. 95.

[51] Vaitkevičius, V., Zabiela, G. 1996–1997 metais aptiktos archeologinės vertybės, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1998, p. 485.

[52] Lietuvos istorijos instituto archyvas. f. 1, b. 312. A. Merkevičius Nendrinių kaimo senkapio (Gavaltuvos apyl., Kapsuko r.) 1966 ir 1967 metų tyrinėjimų dienoraštis.

[53] Butkus, D. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2002, p. 119–120; Butkus, D. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2002, p. 98–100; Butkus, D., Kanarskas, J. 1992. Lazdininkų (Kalnalaukio) senovės gyvenvietė Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1992, p. 39–41.

[54] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p 157.

[55] Butkus, D. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2002, p. 119–120; Butkus, D. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2002, p. 98–100.

[56] Salatkienė, B. Gruzdžių seniūnijos archeologijos paminklai. Gruzdžiai, Klaipėda, 1999, p. 32.

[57] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 156.

[58] Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus rinkinys, Inv. Nr. 1804:28.

[59] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 160, 4 lent.: 34.

[60] Banytė-Rovel, R. Baitų kapinynas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2002, p. 107–109.

[61] Lietuvos istorijos instituto archyvas, f. 1, b. 312. Merkevičius A. Nendrinių kaimo senkapio (Gavaltuvos apyl., Kapsuko r.) 1966 ir 1967 metų tyrinėjimų dienoraštis.

[62] Kuncienė, O. Sausių (Trakų r.) pilkapiai. Mokslų akademijos darbai, serija A, 1971, 1(35), p. 74.

[63] Tautavičius, A. Šalčininkų rajono pilkapynų tyrinėjimai Iš Lietuvos kultūros istorijos. I. Vilnius, 1958, p. 74–78.

[64] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 160.

[65] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. II ..., p. 191, 203.

[66] Lietuvos istorijos instituto archyvas, f. 1, b. 609. Jablonskis, I. Padvarių (Kretingos raj.) pilkapių tyrinėjimai 1978 m., p. 61–62.

[67] Endzinas, A. Geležies gamybos klausimu Lietuvoje. Geografinis metraštis. 1968, t. 9, p. 160.

[68] Lietuvos istorijos instituto archyvas, f. 1, b. 609. Jablonskis, I. Padvarių (Kretingos r.) pilkapių tyrinėjimai 1978 m., p. 61–62.

[69] Navasaitis J. Lietuviška geležis. Kaunas: Technologija, 2003, p. 52.

 

Gauta 2008 m. balandžio 3 d.

Pateikta spaudai 2008 m. birželio 20 d.

 

Summary

Iron Metallurgy Finds and Their Spread in Lithuania’s Territory

 

Research and findings of Lithuanian archaeologists during several last decades have provided much new and valuable material for the studies of iron metallurgy business. All archaeological sites of Lithuania dated before the 13th century, where iron metallurgy finds were discovered, are related to the settlements of one or another type. None of them could be assigned to the category of different places of production. Iron metallurgy finds are found in mounds (sites), mounds with settlements, open settlements and burial monuments established in places of former settlements.

 

At present more than 220 archaeological sites with iron metallurgy finds are known in Lithuania. In 180 of them only slag was discovered. In only 40 sites, besides slag, burnt and not burnt iron ore, ore excavation pits, ore burning hearths, ore sluice equipment were found. The comparison of the general number of mounds and settlements with the number of iron metallurgy sites leads to the conclusion that during the research period every community had its ironware, but iron was smelted only in about one out of four communities. After adding the number of burial monuments as reflections of formerly inhabited places, the disproportion increases several times. Iron smelting and smithery were not equal occupations. One or several forges were in most of the communities, while more iron smelters were in the areas where iron smelting traditions were older and stronger. Since the beginning of the mastering of iron smelting, it could have formed into an independent trade while iron and its workpieces could have been the object of inner trade. Smithery should also be regarded as an independent occupation which developed in parallel with iron smelting.

 

Archaeological sites of iron metallurgy in the territory of Lithuania are distributed unevenly. The majority of archaeological sites are located in the southern, south-eastern and eastern parts of Lithuania, south of the Nemunas and Neris confluence ant east of the Šventoji. Much less frequent occurrence of iron metallurgy archaeological sites is characteristic of the north-western part of Lithuania, west of the Venta and north of the Minija. Very few sites of iron metallurgy are located in Samogitia and central as well as north-central Lithuania. Occurrence and density of iron metallurgy archaeological sites partially coincide with the occurrence of mounds, except for the territory of middle Samogitia. Such distribution of iron metallurgy sites may be partially explained by the unevenness of investigations of Lithuanian archaeological monuments, but it also shows a different degree of mastering iron extraction and processing as well as its usage in the inhabited territories of our country. Such distribution of iron smelting finds is similar to the occurrence of the Brushed pottery culture; therefore, the cultural range of the Brushed pottery culture may be regarded as the region where iron metallurgy spread first and was applied most intensely. Another iron smelting region of the same period, but of much less scope, emerged in the area of the Baltic coast. The distribution of iron metallurgy sites confirms the tendency noticed in their statistics that in eastern and southern Lithuania iron was smelted the most intensely; a little less intensely it was smelted in western Lithuania whereas in central and north-central regions this business was poorly developed.