„Istorija“. Mokslo darbai. 64 tomas
Libertas KLIMKA. Varnių katedros laikrodis ir varpai
Spausdinti

„Taip nenutrūkstamai, be atvangos,
Viena minutė skuba paskui kitą ...“
W. Sheakspeare

Anotacija. Straipsnyje pateikiami duomenys apie Varnių katedros, buvusio Žemaitijos vyskupystės dvasinio centro bokšto laikrodį ir varpus. Tyrimas parodė, kad Varnių katedros laikrodis yra svarbus technikos istorijos paminklas, atspindintis tuometinį amatų lygmenį ir techninių naujovių adaptaciją mūsų krašte. Kaltinis mechanizmas pagamintas 1928 m. su Amanto tipo inkaru – retai tevartojama švytuoklės ir eigos ratuko jungtimi. Kartu šis laikrodis yra ir įžymaus Žemaitijos žmogaus – kunigo, rašytojo ir švietėjo, vyskupijos oficiolo Bonaventūro Gailevičiaus atminimo ženklas. Du didieji Varnių katedros varpai, išlieti 1786 ir 1793 m., yra išskirtiniai kaip vyskupo Stepono Jono Giedraičio donacija.

Prasminiai žodžiai: Žemaičių vyskupystė, katedra, bokšto laikrodis, inkaras, varpas.

Įvadas

Mechaninis laikrodis, paplitęs Vakarų Europoje XIII a. pabaigoje, – ypatingas išradimas. Neatsitiktinai tai sutapo su prekybos ir amatų suklestėjimu, miestų plėtra. Laikrodis ne tik paspartino snaudulingą viduramžių kasdienio gyvenimo ritmą, privertė žmogų ryškiau pajausti laiko tėkmę, bet ir tiesiogiai turėjo įtakos visuomenės egzistencinėms nuostatoms, netgi mąstymo būdui. Pradėjus laikrodžiui tiksėti, pasaulis tapo matuojamas, įgijo daugiau apibrėžtumo ir priežastingumo. Taigi laikrodis teikė naują mechanistinį pasaulio modelį, paremtą absoliutaus ir tiesiško laiko samprata. Toks jis buvo suformuluotas I. Niutono 1687 metais „Gamtos filosofijos pagrinduose“. Dar svarbu, kad mechaninis laikrodis davė automatinio judėjimo idėją, netrukus pritaikytą audimo, verpimo staklėse, malūnų įrenginiuose ir daugelyje kitų mechanizmų. Tolesnę mokslo raidą lydėjo nuolatinės pastangos didinti laikrodžio, šio vieno svarbiausių mokslinių instrumentų, tikslumą.

Laikrodžiai Lietuvoje

Dėl šių išvardytų priežasčių ir yra įdomu pasekti, kaip šis viduramžių fenomenas buvo priimtas mūsų krašte. Pirmąsias žinias apie laikrodžius Lietuvoje istorijos analai išsaugojo tik iš XVI amžiaus. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis užsakė keletą laikrodžių savo būsimajai žmonai italų kunigaikštytei Bonai iš Sforcų giminės [1]. Būta jų ne tik karalių rūmuose; apie jų paplitimą galima spręsti ir iš netiesioginių užuominų rašytiniuose šaltiniuose, kur jau nuo XVI a. laikas nurodomas pagal „puslaikrodinį“ paros skirstymą. Vilniuje laikrodininkų cechas žinomas nuo 1628 m. [2]. Pirmieji laikrodžiai dažniausiai būdavo įrengiami rotušės bokšte, miestui gavus Magdeburgo teises. Galima manyti, kad ir kiti Lietuvos miestai nedaug teatsiliko nuo sostinės, įsirengdami pirmuosius mechaninius laikrodžius.

Kitaip mažuose miesteliuose, bažnytkaimiuose – skirtingos religinės konfesijos, susiskaidžiusi bendruomenė negalėjo sukaupti daugiau lėšų. Lengviau laikrodžius įsirengti buvo tiems miesteliams, kuriuose gyvai vykdavo prekyba. Ir laiko matavimo reikmė didesnė, ir pinigus paprasčiau surinkti. Dar viena išimtis – religiniai centrai, kuriuose vykdavo itin reikšmingos iškilmės. Ir vis dėlto bokšto laikrodžiai – gana retas dalykas Lietuvoje, ypač palyginti su Vakarų ar Vidurio Europos kraštais. Išlikę laikrodžių mechanizmai, nors yra vertingi technikos bei technologijos istorijos paminklai, iki šiol nėra pilnai inventorizuoti, juolab ištyrinėti ir aprašyti [3]. Šio straipsnio vienas tikslų – įvertinti šiuo požiūriu Varnių katedros bokšte saugomą laikrodžio mechanizmą.


1 il. Varnių katedros bokštas su laikrodžio ciferblatu

Laikrodžio mechanizmas

Tai rankų darbo gaminys, šiuo metu išimtas iš buvusios vietos remontui ar pakeitimui. Kalvių darbo geležinio rėmo matmenys yra 101,5x67,5x34 cm. Rėmas sujungtas suveržimo būdu, kaišteliais. Struktūriškai mechanizmas yra trijų dalių: eigos, valandų ir pusvalandžių mušimo. Laikrodis teturi vieną „ranką“ – valandinę rodyklę. Mechanizmą įsuka ant būgnų suvyniojami svarsčių pakabinimo lynai. Laikrodžio švytuoklė yra maždaug 1,5 m ilgio; jos vidurys išlenktas, kad nekliudytų ašies. Tačiau savičiausias šio laikrodžio požymis – tai retai kitur aptinkamos konstrukcijos svarbiausiasis mazgas – inkaras. Čia eigos ratukas vietoje krumplių turi strypelius, kurie kimba už svyruojančio kartu su švytuokle inkaro smailumų. Tai Paryžiaus laikrodininko Ž. L. Amanto 1741 m. išradimas [4]. Vartotas jis dažniausiai bokštiniuose laikrodžiuose, nes galėjo išlaikyti sunkius svarčius. Laikrodininkystės praktikoje naudotas neilgai, nes reikalauja kruopštaus derinimo ir nuolatinės geros priežiūros. Lietuvoje, be Varnių katedros laikrodžio, tokį inkarą turi tik vienintelis Plungės dvaro laikrodinis mechanizmas. XIX a. pradžioje tokie rankų darbo mechanizmai, sujungti su ketvirčių, pusvalandžių ir valandų mušimo varpais, – aiškus anachronizmas europiniame kontekste. Faktą galima paaiškinti tik ilgiausiai Europoje išlikusia viduramžiška cechine amatininkų organizacija. Tikėtina, kad ir Varnių katedros laikrodis buvo užsakytas Vilniaus ar Kauno laikrodininkų cecho meistrams.

Dabartinė laikrodžio būklė nėra bloga, – trūksta tik keleto įvorių, taip pat prarasti svarsčiai ir jų pakabinimo lynai. Nuo korozijos geležį saugo suriko dažų sluoksnis.


2 il. Bokštinio laikrodžio mechanizmas



3 il. Laikrodžio švytuoklės lęšis ir kontrolinis ratukas su dedikaciniu įrašu



4 il. Mechanizmo eigos ratukas ir Amanto tipo inkaras

Laikrodžio fundatorius

Labai įdomu, kad ant laikrodžio išliko dedikacinis įrašas. Jis padarytas ant ratuko, kuris yra nejudamai įtvirtintas ant pagrindinės ašies valandų patikslinimui (laikrodžiui sustojus). Įrašo tekstas toks: „Koszt: J: W: Oficyała B. Goylewicza. 1828.“ Taigi turime retai pasitaikantį atvejį – tikslią dirbinio datą. Kunigas Bonaventūras Gailevičius (1752–1834-08-23), kurio kaštu laikrodis užsakytas katedrai, – gerai žinoma asmenybė. Žinoma iš labdaringos veiklos ir geros pagalbos administruojant vyskupiją Žemaičių ganytojui Juozapui Arnulfui Giedraičiui (vysk. 1802–1838). Kilimo buvo iš Žemaitijos, mokėsi Raseinių mokykloje. Vilniaus akademijoje gavo filosofijos daktaro laipsnį, po to baigė Varnių kunigų seminariją. 1784 m. tapo Varnių klebonu ir konsistorijos nariu. Vėliau išrinktas Žemaičių vyskupijos kapitulos nariu, jam suteikti kanauninko, prelato, vyskupijos oficiolo vardai. Nuo 1813 m. B. Gailevičius ėjo generalinio vikaro pareigas. Dažnai sergąs vyskupas J. A. Giedraitis pavedė jam visų vyskupijos kunigų valdymą ir kilnojimą. Tuo B. Gailevičius įgijo didžiulę įtaką vyskupijoje, kuria kiti kunigai kartais ir nusiskųsdavo. Tačiau iš tiesų generalinis vikaras buvo kuklus, neambicingas, atsidavęs tik vyskupijos reikalams, tos savo įtakos blogam tikrai nenaudojo. 1794 m. per T. Kosciuškos sukilimą B. Gailevičius priklausė įsteigtai Telšių apskrities tvarkos palaikymo komisijai. Dar didesnę vietinių žmonių pagarbą pelnė per 1831 m. choleros epidemiją. Tik jo dėka, įvedus karantiną aplink Varnius, miestelio varguomenės žmonės išliko gyvi. Prieš mirtį kunigas užrašė Varnių bažnyčiai 6300 auksinų ir dovanojo visas skolas savo skolininkams, netgi žydams. Be administracinės veiklos, B. Gailevičius daug rūpinosi tikybinės lietuvių literatūros leidimu. Parengė katechetinių aiškinimų knygą „Mokslas Krikščioniško įstatymo“, krikščionybės 1825 m. jubiliejinius leidinius „Metai šventi, arba Jubileušas didis“, „Atmintinė Jubileušo, arba pamokslas apie pakūtą“, prisidėjo prie J. A. Giedraičio versto Naujojo Testamento rengimo spaudai. Jis sukūrė ir keletą lietuviškų giesmių, kurių vieną apie šv. Aleksandrą įdėjo į Vincento Vilmiko „Kantičkas žemaitiškas“. Kunigas B. Gailevičius palaidotas senosiose Varnių kapinėse. Taigi, aptariamasis laikrodžio mechanizmas su dedikacija yra tarsi koks atminimo ženklas iškiliam Žemaitijos žmogui; juolab verta pasirūpinti laikrodžio restauravimu ir grąžinimu į pirmykštę vietą arba eksponavimu muziejuje.


5 il. Vyskupo J. A. Giedraičio kunigaikštiškas herbas (Kentauras) varpo dekore.



6 il. Laikrodžio varpas.

Bokšto varpai

Katedros bokšte šiuo metu kabo keletas varpų. Tačiau nežinia, kurie iš jų buvo sujungti su laikrodžio mechanizmu. Visi varpai turi tradicines įsiūbuojamas pakabas, prie kurių pritvirtinti geležiniais lankais. Du didesnieji papuošti vyskupo Stepono Jono Giedraičio (Žem. vysk. 1778–1802) dedikaciniais įrašais.

Pateikiami varpų aprašymai :

1. Bronza.Šerdis geležinė. Su kunigaikščių Giedraičių dinastijos herbu – Kentauru. (h – 115 cm. Ø – 130 cm.). Užrašas ant varpo: „Pacis Ecclesiae Datae 313 memoria 1913 jubilaeum. Sumptibus sacerd C. Javciel cura sacerd Jozefovicz. Ex igne surrexsit alter campanum sumptu et cura celsissimi Stephani Joanis principis Giedroyc episcopi samog. Anno 1793. DOMINUS DEUS SABBAOTH SANCTUS S.S.“ (Lotyniškai: „Bažnytinės taikos 313 metų sukakties 1913 m. jubiliejui atminti. Kaštu kunigo K. Jautelio, rūpesčiu kunigo Jozefovičiaus. Iš ugnies varpas pakilo antrą kartą (perlydytas?) kaštu ir rūpesčiu šviesiausiojo Stepono Joano kunigaikščio Giedraičio, žemaičių vyskupo. 1793 m.VIEŠPATIES DIEVO VARDU“). Su moderniu elektriniu skambinimo mechanizmu. Varpas išlietas Gatčinoje, turi būdingą „rusišką“ formą.

2. Bronza. Šerdis geležinė. (h – 76 cm. Ø – 96 cm.). Su reljefiniu šv. Kazimiero statulos atvaizdu. Užrašas ant varpo: „Ex igne surrexi sumptu celsissimi Stephani Ducic Giedroyc Eppi: Samo: Eqvit: Ord: Aqvilae Albae et S: Stan: M: Anno 1786.Laus et honor in aeternum: castra potenti Deo.“ (Lotyniškai: „Iš ugnies pakilęs kaštu šviesiausio kunigaikščio Stepono Giedraičio, Žemaitijos vyskupo... 1786 m. Šlovė ir garbė per amžius: Dievo galybės tvirtovė“). Su elektriniu skambinimo mechanizmu.

3. Bronza. Šerdies nėra. (h – 28 cm. Ø – 35 cm.). Užrašas ant varpo: „Soli Deo Gloria A. Doslin 1735“ (Lotyniškai: „Dieviškai šviesai garbė. A. Doslin 1735“).

4. Bronza. Šerdies nėra (h – 26 cm. Ø – 31 cm.). Užrašas ant varpo „ROKU 1787“. Puoštas dvejomis horizontaliomis augalinio ornamento juostomis. 1967 m. buvo išgabentas į Vilniaus katedros varpinę. Sugrąžintas parapijai 2002 m. Saugomas katedros muziejuje. Kultūros vertybės inventorinis numeris DR 117.

5. Bronza. Šerdis geležinė. (h – 38 cm. Ø – 33 cm.). Varpas suskilęs, nenaudojamas. Užrašas ant varpo: „1758 Plebant W. Antony Rims Roku 1758“. Tai Varnių klebono Antano Rimšos, 1748 m. baigusio vietinę seminariją, būnant jos stipendiatu, fundacija [5]. Dabar šis varpas perkeltas į katedros muziejų.

Dar vienas katedrai priklausęs varpas, išlietas iš ketaus 1662 m. ir dekoruotas aplinkui vyro ir moters figūrėlėmis, dabar deponuotas Žemaičių vyskupystės muziejuje.Tarp aprašytųjų varpų tipiškų laikrodinių, mažo santykio tarp aukščio ir skersmens, nėra. Galima tik nurodyti, kad arčiausiai tokio – ketvirtasis. Nė vienas iš aprašytųjų varpų, išskyrus pirmąjį, deja, neturi nurodytos liejimo vietos. Yra fragmentiškų žinių apie Varniuose veikusią liejyklą, tačiau identifikuoti su jos gaminiais be išsamesnio tyrimo nėra pagrindo.

Išvados

Varnių katedros laikrodis – svarbus technikos istorijos paminklas, atspindintis amatų lygmenį ir techninių naujovių adaptaciją mūsų krašte. Kartu šis laikrodis yra ir įžymaus Žemaitijos žmogaus – kunigo, rašytojo ir švietėjo, vyskupijos oficiolo B. Gailevičiaus atminimo ženklas. Būtina laikrodį įtraukti į kultūros vertybių registrą, pasirūpinti tinkamu jo saugojimu ar eksponavimu. Du didieji Varnių katedros varpai, išlieti 1786 ir 1793m., yra išskirtiniai kaip vyskupo Stepono Jono Giedraičio donacija.

Nuorodos

Gauta 2006 m. birželio 14 d.
Pateikta spaudai 2006 m. lapkričio 30 d.

Summary

The Tower Clock and the Bells of Varniai Cathedral

The author of the article presents data about the tower clock and the bells of Varniai, which used to be a religious centre of the Samogitian diocese, Cathedral. The research proved that Varniai tower clock is an important historical evidence of Lithuania’s technical advance which tells a lot about the country’s achievements in the spheres of trades and technological innovations. The forged mechanism with an Amant type anchor, a rarely used pendulum with motion works junction, was made in 1828. This clock also serves to commemorate a famous Samogitian personality – a priest, writer, and educator as well as diocese official Bonaventūras Gailevičius. The two big bells of Varniai Cathedral, moulded in 1786 and 1793, are a donation from Bishop Steponas Jonas Giedraitis. The author could not find the precise information concerning the identity of the foremen and the place where this technical monument was produced; nevertheless, the author managed to collect some fragmentary information about the local foundry.