„Istorija“. Mokslo darbai. 71 tomas
Romualdas GRIGAS. Senųjų lietuvių sociokultūrinės mutacijos (nunykimo) bruožai (3)
Spausdinti

Anotacija. Šioje etnosociologinio bei sociosofinio pobūdžio studijoje autoriaus žvilgsnis koncentruojamas į senųjų lietuvių prigimtinės kultūros (gyvensenos, etoso) nuosmukio bruožus, degradacijos priežastingumą ir pasekmes. Išskirtinis dėmesys skiriamas takoskyros (atskirties) tarp valdančiųjų ir valdomųjų (tarp „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūrų) išsiskleidimui, turėjusiam (ir tebeturinčiam) ypač dramatiškas etnokultūrines ir sociopolitines pasekmes etninės lietuvių tautos tęstinumui, taip pat lietuvių politinės nacijos susiformavimui. Atskirais faktais iliustruojama šimtmečius tęsusis tautos drama. Straipsnyje detaliau apžvelgiama „pagoniškoji“ tapatybė, jos aižėjimas ir jos atodūsis krikščionybės rūbe. Drįstama teigti, kad dabartinei katalikų bažnyčiai Lietuvoje trūksta „lietuvybės“, ir dėl to nyksta abi pusės.

 

Dėstomos mintys ir hipotetiniai teiginiai savaime paliečia valstybingumo įtvirtinimo ir jo modernaus pasireiškimo ir integravimosi į ES problematiką, kuri nūdienos lietuviams yra gana skaudi ir aktuali.

 

Pasinaudota hermeneutikos, semiotikos, socialinės bei kultūrinės antropologijos, retrospektyvinio rekonstrukcinio mąstymo ir kitomis koncepcijomis bei metodais.

 

Prasminiai žodžiai: senieji lietuviai, gamtajausmiškumas, prigimtinė kultūra, krikščionybė, degradacija, religingumo trajektorijos.

 

Kaitos prieštaringumas ir jo trajektorijų pobūdis

 

Urbanizuotos kultūros (civilizacijos) įtakoje iš esmės kito socializacija, pats jos supratimas. Žmogaus esybė, atplėšta nuo vienio su Gamta, tapo labiau inertiška (pasuojanti) materijai ir intensyvėjančiais pokyčiais slenkančiam pasauliui. Struktūralizmo filosofai – Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss), Mišelis Fuko (Michel Foucault), Luisas Altuseris (Louis Althusser) ir kt. – aiškino, jog objektyvios, t. y. beasmenės ir nesąmoningos struktūros reiškiasi kaip žmogiškojo egzistavimo pagrindas. Būtent tokios struktūros kaip tik ir slypi Gamtoje, o pats gamtajausmiškumas leidžia lengviau įveikti subjektyvumą, kuris priklauso nuo žmogiškųjų veiksmų. Kalbu taip ne todėl, kad noriu „supeikti“ urbanizuotą pasaulį, jį įtvirtinusią krikščionybę bei jos slinktį, bet tam, kad geriau suvoktume socialinio pasaulio esmę ir jo kaitos prieštaringumą.

 

Tautos prigimtinė (senoji) kultūra ir jos tęstinumo tradicijos, religinės pažiūros ir jų praktinės raiškos formos labai priklauso nuo saviorganizavimosi būdų, o pastarieji – nuo kintančio aplinkinio pasaulio. Anais laikais tas pasaulis buvo nusiteikęs elgtis agresyviai, mažai kreipta dėmesio į santarvę, į jos įtvirtinimo būdus. „Savas“ – „nesavas“ priešprieša dažniausiai buvo sprendžiama ginklu. Ne išimtis – ir krikščionybė. Mūsų protėviai prie kintančio ir agresyvaus, ekspansyvaus pasaulio gana ilgai derinosi išskirtiniu, tais laikais jiems priimtinu būdu, kol teko priprasti prie ginklo...

 

Mes, vyresnioji (išeinanti) karta, išaugome tautinės savigynos atmosferoje, liaupsių mūsų senajai istorijai ir didiesiems kunigaikščiams dvasioje. Mums nebūdinga rimčiau susimąstyti, dėl kokių priežasčių lietuvių valdovai taip mažai dėmesio skyrė pačiai lietuvybei, etninės lietuvių tautos, kaip valstybės branduolio, tęstinumui. Tai, apie ką čia kalbame, visai ne retorinis klausimas, o užkabinimas tų šaknų, kurių pažeidimas jau nuo tada ženklino mūsų, t. y. dabartinės lietuvių tautos pamato nunykimą. Tas nunykimas, jeigu jį vertinsime ne vien demografiniu, o ir unikalumu išsiskiriančios kultūros aspektu, su kiekvienu šimtmečiu įgydavo vis didesnį pagreitį… Tokiam savinaikos „fenomenui“ visi mes linkę ieškoti pateisinamų priežasčių. O jų būta pačių įvairiausių. Kad ir skuba „vejantis“ krikščioniškosios civilizacijos link pasukusią Europą… Ar konvulsiškos pastangos išsaugoti suformuotą, bet pačios istorijos pasmerktą daugiatautės valstybės konstrukciją. Bet jau ir iš to, kas pasakyta, galime formuluoti prielaidą: gal ir tie pradiniai pralaimėjimai lenkų pusei (Krėvos, ypač Liublino sutartys ir kt.) galėjo būti daugiau ar mažiau nulemti baltiškosios – lietuviškosios tolerancijos ne tik kitoniškumui, bet ir duoto „gyvojo žodžio“ tradicijos?

 

Giliai prasmingi, į susimąstymą mus kreipiantys yra žurnalisto ir fotografo Juozo Valiušaičio žodžiai: „Senovės žmonės gyveno Viename laike. Mes gi – vienu metu, bet keliose Tikrovėse: suvokiame tik Dabartį, murkdomės Praeityje, apsigauname guosdamiesi, jog visa geriausia – vis dar mūsų Ateityje... O Pilnatis – tik Laiko visumoje, ne tėkmėje: kuo giliau nugrimztame, tuo spyruokliau atsispiriame Ateitin, kad erdviau rastume save Dabartyje“[1].

 

Jeigu tikėsime filologais, teigiančiais, jog lietuvių kalba susiformavo apie V–VI a. po Kr., tai galime žengti ir toliau. Galime manyti, kad tam dalykui (kaip ir baltų religinei reformai, pradėtai VI a. viduryje) impulsą davė grėsmingai išsiliejusi tautų kraustymosi banga. Ji daug ką pakeitė. Griovė ilgus amžius egzistavusius to ar kito etoso, socialinės organizacijos (gyvensenos) pamatus: papročių ir paprotinės teisės, moralės ir šeimos sanklodos, tikėjimo ir apeigų, meninės išraiškos ir kt. formų visumą. Toji banga ardė nusistovėjusius ryšius tarp plačiausiai išsidriekusių erdvių bei kultūrų. Esama nenuginčijamų įrodymų, kad tarp Indijos (arijų) bendruomenėse senaisiais laikais egzistavusios dvasinio gyvenimo kultūros (atskirais židiniais bei elementais tebepraktikuojamos ir šiandien) ir senųjų lietuvių gyvensenos būta nemažai bendrumo, susieinančių paralelių. Jos tebebyloja apie pradinį bendrą pamatą, apie išlikusį dvasinės kultūros giminiškumą.

 

Didesnis dėmesys panašioms kultūrų sąsajoms, „permestas“ į jaunosios kartos ugdymo praktiką, sustiprintų jos tautinės, nacionalinės savivokos, o gal ir valstybinio patriotizmo pamatus.

 

Mūsų protėvių praktikuotame ir iki vėlesnių laikų dar užsilikusiame pagrindinių darbų atlikimo pobūdyje gali slypėti tas raktas, kuriuo galime atrakinti lobių skrynią – čia guli neįtikėtina liaudies dainų, stebuklingu būdu užsilikusių žmonių atmintyje, gausybė ir grožis; gamtajausmiškumas ir dorovinių įsitikinimų skaidris. Kartais net sunku suvokti: kaip galėjo atsitikti, kad ši, savo kraujo valdovus praradusi tauta ir vos ne nuolat siaubiama karų, marų, badmečių, valdžių kaitos ir pan., vis dėlto sugebėjo išsaugoti tokį dvasios lobyną.

 

Tie, kurie yra pabuvoję ilgesnį laiką Indijoje, pastebėjo, jog ten „tebedainuojama, giedama dirbant laukų darbus ar namų kiemeliuose ką nors veikiant, ilsintis medžių pavėsyje ar važiuojant buivolų traukiamu vežimu“[2]. Prisimenu savo motulę, kuri net ir sunkiausiomis gyvenimo dienomis, dirbdama kokį nors neįtemptą darbą, niūniuodavo senobiškas daineles...

 

Kai kurie apibendrinamojo pobūdžio šaltiniai byloja, jog arijai į Indiją įsiveržė iš šiaurės apie 1500 m. pr. Kr. Vienas iš pasaulio religijų tyrinėtojų – Raimondas Hameris (Raimond Hammer) rašo, kad arijai „buvo klajokliai, o atkilo turbūt iš Baltijos kraštų. Jie mėgo laisvę atviroje gamtoje – mėgo medžius, laukus, dangų […]… arijai rinkdavosi aplink ugnį, čia atlikdavo savo ritualus“[3]. Įrodyta, kad arijai sukūrė ir paliko vadinamąją sanskrito kultūrą – savo turiniu nuostabius tekstus, o kalba – primenančia lietuvių… Įdomu pastebėti, kad mitinis arijų karalius – dievas Indra aiškinamas kaip „tvirtovių griovėjas“ (urbanizuotos kultūros priešininkas?), prisidėjęs baigiant sugriauti jau tada pradėjusį nykti vieną iš urbanizuoto pasaulio stebuklų – Mochendžą Darą…

 

Arijus kaip savo proprotėvius „savinasi“ ir vokiečiai, ir skandinavai, ir rusai. Kiekviena iš tų tautų tam žingsniui turi sunkiai nuginčijamą motyvaciją. Bet štai Indijoje sakoma: Devas adat datas, Devas sasyat dh’anas. O Lietuvoje – Dievas davė dantis, Dievas duos ir duonos… Arba: Tat tvam asi – Tai tu esi (Pagal kitą vertimo versiją: Tu esi aš)… Tai rodo, kad mes pagal kalbos archajiškumą esame arčiau...

 

Vargu ar tikėtina, kad mūsų protėviai savo dvasinės kultūros klestėjimo viršūnę buvo pasiekę tada, kai tapo valstybe „nuo jūrų iki jūrų“... Vargu ar tikėtina vien jau dėl to, kad vadinamasis tautos dvasinis kapitalas privalėjo būti pajungtas imperijos tvarkymui; kad „akis į akį“ buvo susidurta su įvairiomis, savo prigimtimi tarpusavyje nederančiomis kultūromis. Kad jos irgi prisidėjo prie „išcentrinių“ jėgų lietuvių valstybėje kaupimosi?...

 

Šiandien, vadovaudamiesi racionaliu, mokslo metodais grįstu protu, galime tik apytikriai suvokti, kaip iš tiesų sugyveno mūsų protėviai kad ir su rytų kaimynais. Kaip jie, pasižymėję ypatingu gamtajusliškumu (ir kuriems pagal paveldėtą tradiciją Darna buvo aukščiausias imperatyvas), bendravo su stepių klajokliais, nežinančiais prisirišimo prie žemės, nesuvokiančiais lokalios, aiškia teritorija apibrėžtos Tėvynės. Na, kad ir su Kijevo Rusios slavais – ortodoksais, pasižymėjusiais pusiau klajokliškos ekspansijos (į pietus, į vakarus ir į šiaurę) įpročiais.

 

Kad ir kaip ten būtų, šiandien yra lengviau patikėti tuo, kad savigynai susiformavęs lietuvių valstybės branduolys, pajutęs savo jėgą ir suradęs sutarimą su kitomis giminingos kultūros gentimis (aukštaičiais, žemaičiais, sėliais, žiemgaliais), savo prigimtinę kultūrą ėmė palikinėti „kelkraštyje“. Neatmetame: tas „kelkraštis“ daug ką ir duodavo. Na, kad ir vidinį integralumą, atskirų struktūrinių vienetų sąsajingumą (koherentiškumą). Bet turime pagrindo mąstyti ir apie tai, kad būtent dar valstybės kūrimosi etape, o gal net pradedant baltų religine reforma, senųjų lietuvių gyvensenoje, jų aiškiu kosmologiškumu alsuojančioje pasaulėžiūroje jau buvo įsimetęs perteklinis „invazijų krūvis“. Kad būtent jau nuo tada ryškiau ėmė skleistis situacijos dramatizmas. Kai, anot V. Kavolio, arba reikėjo senąjį mąstymą derinti prie naujų aplinkybių, arba formuoti naująjį mąstymą, bet jį remti paveldėtomis tradicijomis. Kaip rodo istoriniai šaltiniai ir iki mūsų ataidėję to laikotarpio istoriniai procesai, abiem įvardintais alternatyvaus veiksmo keliais, kaip derėjo, nebuvo pasirūpinta. Taip kalbėdamas galvoju ne apie valstybės, o apie etninės lietuvių tautos, davusios jai vardą ir startines pozicijas, likimą.

 

Turime sukaupę ištisus aruodus faktografinės, empirinio pobūdžio istorinių tyrimų medžiagos. Iš tų aruodų tai vienu, tai kitu pavidalu „prasiveržia“ ir ta informacija, kuri aiškiau ką nors pasako apie senųjų lietuvių dvasinį gyvenimą, bando paaiškinti to ar kito papročio sisteminę prasmę, elgesio motyvą. Šiuo apžvalginiu interpretaciniu straipsniu iš kitų klausimų noriu išskirti vieną ypač sunkiai išsprendžiamą, bet mums, lietuviams, labai aktualų klausimą. Ar įmanoma aptikti bent kiek ryškesnę ribą, nuo kurios galime fiksuoti esminį valdovų, aukštuomenės tolsmą nuo pačios lietuvių tautos – tą tolsmą, kuris, man regis, šiandien reiškiasi jau kaip socialinės genetikos, t. y. socialiai užkoduotas paveldas? Šiuo atveju nesinorėtų liesti krikščionybės – to riboženklio, kuris yra kiekvienam gana aiškus ir nediskutuotinas. Bet mes žinome: tais laikais buvo šalių ir tautų, kurios po krikšto, apsiginklavusios modernesne ideologija ir tarptautiniais ryšiais, tik sustiprino, visomis prasmėmis išplėtė savo gyvybingumą. Užtenka suminėti lenkus ar rusus... Tačiau to pasakyti negalime apie lietuvius.

 

Lūžio „lokalizavimas“?

 

Gedimino elgsena. Senųjų lietuvių valdovas Gediminas, kviesdamas iš užsienių meistrus, kitus reikalingus žmones ir jiems suteikdamas privilegijas, jau puikiai suvokė, kad valstybė elementariausiai negali egzistuoti be plėtojamos miestų kultūros. Bet pats dar liko aiškiu archainės kultūros sekėju, jos įkaitu. Tikiu: didysis kunigaikštis nuoširdžiai, neveidmainiaudamas norėjo savo tautą per krikščionybę „įvesdinti“ į tuometinę, modernumu alsuojančią Vakarų Europos civilizaciją. Pastaroji kaip kempinė buvo sugėrusi graikų, romėnų, judėjų, germanų, keltų ir kitų civilizacinį bei kultūrinį paveldą. Bet Gediminas negalėjo susitaikyti ir su mintimi, kokiu žiauriu, tiesiog barbarišku būdu tuomet buvo skleidžiama krikščionybė. Jo akyse prūsų tragedija, žiaurus jos fizinio kūno ir prigimtinės kultūros naikinimas artėjo prie finalo...

 

Mes galime kitaip pamąstyti ir apie tai, kodėl Mindaugas, telkdamas lietuvių genčių žemes, savo žvilgsnio ir pastangų nepasuko į Pietų pusę. Na, kad ir į nadruvių ir skalvių pusę... Mūsų artimiausi giminaičiai tuomet krauju plūdo gindami savo kraštą ir – savo protėvių kultūrą... Greičiausiai tai ir buvo pagrindinė tokį Mindaugo žingsnį sulaikiusi priežastis. Jo planuose buvo apsikrikštijimas ir karaliaus karūnos įgijimas. Krikščionybės klausimu pietiniai giminaičiai buvo nesukalbami...

 

Kalbant apie Gediminą ir jo laikus, būta dar ir kitų „pagonišką užsispyrimą“ rodančių ženklų. Jie susiję su prigimtinės kultūros (senosios gyvensenos arba pasaulėžiūros) įspaustais įsipareigojimais, kurių lietuvių valdovas aiškiai buvo priverstas laikytis ir koreguoti oficialiąją politiką. Štai tokių teiginių iliustracijai kiek plačiau apsistosiu prie dviejų mažiau žinomų Gedimino laiškų (parašytų 1323 m. gegužės 26 dieną). Vienas iš jų adresuotas Vokietijos miestams, suburtiems į Hanzos ekonominę prekybinę sąjungą; antras – pranciškonų ir dominikonų ordinams (su jais Gediminas jau anksčiau buvo pradėjęs bendrauti). Dėl aiškumo privalu pastebėti, kad tie laiškai įvairiais aspektais buvo aptarinėti Senosios literatūros seminaruose, kurie vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (berods, Algio Samulionio iniciatyva) ir kurių medžiaga yra paskelbta atskira knyga[4]. Kadangi tas seminaras buvo pavadintas tarpdisciplininiu, man regis, kad ir dabar yra galimybė įsiterpti papildomai aiškinant kai kurias laiškų vietas, pasitelkus mano atstovaujamų mokslų mintį.

 

Kai kurie to seminaro dalyviai yra pastebėję, kad Gediminas savo laiškus rašė gana „sudėtingomis aplinkybėmis“. Kalbėjo jisai lietuviškai, vertėjas jo žodžius perpasakodavo vokiečių vienuoliams, o šie Gedimino mintis užrašinėjo lotyniškai. Bet užrašinėjo laikydamiesi tam tikrų savo stilistikos bei retorikos taisyklių – to meto klišių. Ką parašydavo, vargu ar Gediminas galėdavo kruopščiai patikrinti. Bet ir tuose, ir kituose jo laiškuose dominavo siekis išvesti savo valstybę iš ekonominės bei politinės izoliacijos, kuri buvo primesta krikščioniškųjų Vakarų. Kadangi kryžiuočių ordinas tada atstovavo kraštutinei, itin sukarintai ir savo valstybę grubiausiomis formomis plėtusiai Vakarų krikščioniško pasaulio atmainai, Gediminas bandė ordiną apeiti. O svarbiausia – jo siūlymuose krikštytis negalime įžvelgti siekio atsisakyti savo protėvių kultūros. Atvirkščiai. Tai viena, tai kita forma šita ištikimybė ir pasididžiavimas ta kultūra yra prasiveržęs jo diktuotų laiškų frazeologijoje. Gediminas gerai suprato ir pats gyveno ta gamtajausenos ir doros kultūra, kuri buvo giliai įsigėrusi į tuometinės besiformuojančios politinės lietuvių tautos kūną. Tos kultūros atsisakymas dėl krikščionybės jam (ir jo aplinkai) reiškė ne ką kitą kaip fundamentinę žmogaus, tautos kultūros transformaciją ir išdavystę.

 

O vis dėlto dialogo su Romos kurija reikėjo, ir toks dialogas, kaip tada įsivaizdavo Gediminas, galėjo būti mezgamas kad ir imituojant krikščionybės priėmimo siekį. Jis aiškiai matė, jog tolesnis, vis labiau nuožmėjantis karas su visos Europos remiama kryžiuočių valstybe ne tik sekins Lietuvos išteklius, bet ir toliau demoralizuos, skaldys pačią tautą. Gediminas pasirinko diplomatinio laviravimo, lygiavertiškų santykių su krikščioniškuoju pasauliu nutiesimo kelią, pastarajam siūlydamas platesnes teises ir laisves. Buvo siūlomas protingas evoliucinis, permanentinis, o ne revoliucinis kelias.

 

Galime tik įsivaizduoti, su kokia nuoskauda Gediminas diktavo štai tokias mintis: „Mūsų protėviai pasiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums (savo) kraštą, (bet) niekas iš jūsų neatvyksta ar (net) šuva iš jų pusės (nesulojo), padėkodamas už pasiūlymus“[5]. Tame pat laiške Gediminas (save tituluojantis lietuvių ir rusų karaliumi, taip pat Žiemgalos kunigaikščiu) rašo: „Mes, be savo parašo ir šito mūsų karališkuoju antspaudu sutvirtino rašto, (taigi), be šito, pažadame ir jus visus patikiname, kad nustatysime tokią savitarpio taiką, kad (apie) panašią krikščionys niekada (nė) negalvojo“[6]. Gediminas tikėjo, jog yra įmanoma krikščioniškojo ir baltiškojo pasaulių sintezė ir kad toje sintezėje bus įteisinti jo tėvynainiams būdingi prigimtiniai Doros ir Dermės imperatyvai.

 

Pateiksiu dar vieną, savaip įspūdingą Gedimino frazę iš to paties laiško, rašyto Vokietijos Hanzos sąjungos miestams ir jų vadovams. „Mes rinksime vyskupus, kunigus (ir) dominikonų bei pranciškonų vienuolius, kurių gyvenimas (yra) girtinas ir doras; (tačiau) nenorime, kad (pas mus) atvyktų tokie, kurie daro iš vienuolynų plėšikų prieglaudą ir pardavinėja (surinktą) išmaldą, žalodami (savo) sielas; ir dar iš ten išeina apmokyti plėšikėliai dvasininkų pažeminimui, patariame, kad tokių vienuolių saugotųsi kiekvienas valdovas“[7]. Argi iš tos frazės nematome, kad tuometinė katalikų bažnyčia toli gražu negarsėjo vien Gėrio, Doros – t. y. žmogaus dvasingumo sklaida, kurios imperatyvais buvo grįsta ir grindžiama būtent „pagonių“ prigimtinė gamtajuslinė kultūra.

 

Savaip yra intriguojanti Gedimino frazė iš jo padiktuoto laiško pranciškonų ir dominikonų ordinų vadovams. Informuodamas juos apie tai, kad jau yra pastatytos dvi šiems ordinams skirtos bažnyčios (viena – Vilniuje, kita – Naugarduke), jis rašo: „... į jas paskirkite mums (dar) šiais metais tokius keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai, kaip kad yra ir buvo (anksčiau)“[8]. Tarsi savaime peršasi klausimas: o kodėl Gediminas nekviečia mokančių lietuviškai? Frazeologiškai pasikartosiu, sakydamas, kad „savaime peršasi ir atsakymas“. Tegu važiuoja į Lietuvą vienuoliai misionieriai, bet tegu jie supranta, jog savo misiją geriausia būtų riboti tais valstybės piliečiais, kurių bendratautiečiai Europoje jau žinomi kaip naujakrikštai. O lietuvius Gediminas palieka „rezerve“, nes apskritai krikščionybės pripažinime jis nemato kitų priežasčių, tik ekonomines ir politines, Protėvių gyvensena, prigimtinis tikėjimas, kurio pagrindu atsirado Lietuvos valstybė, jam tebeatrodo turtingas, kilnus ir nenuginčijamas dalykas.

 

Kaip žinome iš publikuotų šaltinių, net ir tų aiškiu dviprasmiškumu alsavusių pastangų, kurias tada parodė Gediminas, siekdamas suartėjimo su krikščionybe ir Romos popiežiumi, jam, prispaustam Didžiojo kunigaikščio tarybos narių, teko atsisakyti. Šaltiniuos rašoma, kad dėl to atsisakymo Gediminas, popiežiaus legatų liudijimu (grįstu moters, artimos Gedimino šeimai, pasakojimu), net tris naktis iš eilės verkęs.

 

Istoriko prof. Albino Jovaišo nuomone, svarbu ne tai – „verkė kunigaikštis ar ne“, bet šiaip ar taip yra nenuginčijamas liudijimas, jog Gediminas tikėjosi karaliaus karūnos, o kartu ir valstybės Europoje pripažinimo, ir kad jo „susijaudinimas rodo jį dar buvus ir ambicingą, ir temperamentingą“[9]. O aš pridurčiau, kad Gediminas buvo savo laikmečio kankinys. Jis siekė paveldėtą pasaulėžiūrą (etosą) derinti prie naujos situacijos, jau puikiai suvokdamas, kad už tos „naujosios situacijos“ stovi kur kas galingesnės jėgos, negu tos pajėgos, kuriomis disponuoja jo atstovaujama valstybė ir pasaulėžiūra (etosas).

 

Vytauto elgsena. Gediminas skrupulingai, nuosekliai ieškojo abi puses (abu pasaulius) tenkinančio sprendimo. Bet tokio dialogo, kuriame būtų ieškoma pusiausvyros, anų laikų krikščioniškasis pasaulis nepripažino. Deja, dominavo ne Kristaus skleistas „meilės artimajam mokslas“... Gediminas savo įsitikinimus, savo pagarbą protėvių kultūrai (baltų etosui) sugebėjo perteikti savo sūnums: Algirdui ir Kęstučiui. O štai jo anūkai – būsimieji Lietuvos valdovai: Jogaila ir Vytautas gyveno jau kitokioje socialinio laiko ir valstybinių procesų erdvėje. Kaip teigiama istorikų, abu, ypač Vytautas, jaunystėje dar pilna krūtine alsavo savo protėvių kultūra. Bet vėliau, išsiplėtusi, lietuvių etnines žemes „prarijusi“ imperija juos abu, gal tik skirtingu pobūdžiu, įtraukė į „politinius žaidimus“, į diplomatinius manevrus, vertusius atsisakyti „pagonybės“, o kartu – ir prigimtinės kultūros. Į senųjų lietuvių dramos, etninės tautos ir jos unikalios kultūros nunykimo mechanizmą jų rankomis buvo įmontuota ilgalaikio veikimo spyruoklė... Tarp valstybės – administracijos ir senųjų lietuvių tautos pradėta statyti jų atskirties viena nuo kitos siena.

 

Aiškumo dėlei gal kiek ilgiau stabtelėkime prie Vytauto...

 

Jis buvo nebepanašus į savo senelį Gediminą. Jis nebejautė gilesnių skrupulų protėvių kultūrai; nebesilaikė ištikimybės duotam gyvam žodžiui (nors dėl to žodžio nesilaikymo yra ne kartą priekaištavęs savo pusbroliui Jogailai). Vytauto rašytų laiškų yra keleriopai daugiau negu Gedimino. Bet juose nesurasime, kaip pas senelį, spontaniškai prasiveržusių ar sąmoningai pademonstruotų sąsajų su savo tėvynainių, su savo protėvių kultūra. Žvelgiant kritiškesnio analitiko akimis, didysis kunigaikštis Vytautas atrodo taip, tarsi būtų nusiteikęs be ypatingų kompromisų, t. y. nekreipdamas didesnio dėmesio į prigimtinės kultūros tradiciją, formuoti naująjį mąstymą. Valdžios kaip svarbiausio tikslo siekis Vytautą vertė tapti suktu diplomatu, gal net per daug suktu. Esama pakankamo pagrindo sakyti, kad dažnai pasielgdavo taip, tarsi jis niekad nemėgo savo paties motinos genties – žemaičių. Kodėl? Ieškant atsakymo, viena iš pamatinių tokios jo elgsenos priežasčių galėjo būti nepaperkama žemaičių ištikimybė protėvių kultūrai, tradicijoms. Tai yra toks pat „užsispyrimas“, kuris jų giminaičius prūsus atvedė prie jų pavergimo, o vėliau – ir prie sunaikinimo. Vytautui, pretenduojančiam į krikščioniškojo pasaulio pripažinimą ir valstybės – imperijos plėtrą, toks žemaičių elgesys turėjo atrodyti labai rimtas kliuvinys.

 

Ar tik ne perbėginėjimai pas kryžiuočius ir tokie pat nevienkartiniai žemaičių pavertimai „mainoma, kozirnojama korta“ bus ta priežastis, kodėl vienoje iš TV laidų akad. E. Gudavičiui išsprūdo žodis „šunsnukis“, adresuotas Vytautui. Dėl teisybės turėtume pastebėti, kad tokio „pagerbimo“ Lietuvos – imperijos valdovas gal nėra nusipelnęs vien jau dėl tos priežasties, kad tais laikais dinastiniai interesai daugeliui valdovų buvo pirmaeilės reikšmės dalykais.

 

Tarpukario metais Vytautas, švenčiant jo 500-ųjų metų jubiliejų, buvo tituluotas Didžiuoju. Nekyla abejonių, kodėl jį, kaip išmintingą politiką, išplėtusį ir sustiprinusį LDK imperiją, vertino ir tebevertina ne tik mūsų šalies istorikai. Bet mums čia rūpi ne imperijos darymas... Tokių ar į jas panašių imperijų tada būta ne vienos. Bet kodėl jau tais laikais, kai aplink kūrėsi grynai tautinės valstybės: lenkų, rusų, vokiečių, čekų, švedų, Lietuva tebesiorientavo į daugiatautę valstybę? Gal net ne tas klausimas čia toks svarbus... Galėtume jį formuluoti kitaip (suprantamiau). Kodėl naujosios kartos lietuvių kilmės valdovai neskyrė pagrindinio, na, didesnio dėmesio būtent tos valstybės startiniam branduoliui – baltiškajam etnosui, etniniams lietuviams? Kodėl šalia didingų žygių mes – kaip tauta, šiandien atsidūrę savinaikos situacijoje, negalime susimąstyti ir apie tai, kodėl Vytautas, būdamas neeilinių gabumų diplomatas, priimant Lietuvos krikštą neišsireikalavo iš Romos kurijos savo tėvynei bažnytinės provincijos statuso (ką savo laiku buvo padaręs karalius Mindaugas)? Šis klausimas, mano supratimu, nėra istorikų, religijotyrininkų ir kitų mokslų atstovų pakankamai giliai nagrinėtas. Žinoma, galima daryti atsargią prielaidą, kad Romos kurija nelabai pasitikėjo lietuviais; greičiausiai vertino juos kaip „užkietėjusius pagonis“, kuriuos galima „sutramdyti“ tik pasitelkus keliais šimtmečiais anksčiau sukrikščionintus lenkus, kuriems tokia misija buvo ypač paranki. Tačiau tikėtina ir tai, kad Vytautas Lietuvos bažnytinės provincijos klausimui skyrė toli gražu nelygiavertišką dėmesį savo tautos įvalstybinimui.

 

Ieškodami pradinių baltų – lietuvių etnoso nunykimo šaltinių (priežasčių) ir juos bandydami susisteminti, galime mesti Vytautui priekaištą ir dėl to, kodėl malšinant 1418 metais Raseinių, Medininkų ir Karšuvos srityse įvykusį žemaičių sukilimą (kuris daugiausia buvo nukreiptas prieš bažnyčias ir kunigus), jo įsakymu „Žemaičių seniūnas Kęsgaila Valimantaitis nukirto 60-čiai žymesnių sukilėlių galvas. Tarp jų žuvo ir jų vadas Vaitenis“[10]. Negaišdamas laiko ir norėdamas Lietuvą „pasukti veidu į Europą“, su jam būdinga energija Vytautas masiškai naikino lietuvių šventyklas, alkakalnius (tarp jų 1414 metais buvo sunaikinta ir garsioji Palangos šventykla su unikaliausiu baltų kalendoriaus statiniu). Ar ne nuo tų laikų ėmė sparčiai gesti ir senųjų lietuvių socialinės organizacijos pamatinio struktūrinio elemento – piliakalnių atminimas, jų pavirtimas vien krūmais ir dilgėlių atvašynais užžėlusiomis kalvomis?

 

Gal, objektyvumo labui, verta įsiklausyti ir į Adolfo Šapokos pamąstymus. Nenuneigdamas didžių Vytauto nuopelnų Lietuvos valstybės istorijai, šis iškilus istorikas apie didįjį kunigaikštį yra parašęs ir gana kritiškų pastebėjimų. Jis teigia: „Vytauto būta, kaip sakoma, politiko „be priekaištų“... Ir toliau: „... vargšams žemaičiams teko įsivelti į jo prieš nieką nesudrebančių rankų politikos objektą. Kiek kartų gavęs jų paramos, jis niekad nesidrovėjo palikti juos kuriam laikui vienus ir net pavesti visiškai vokiečiams“, – piešdamas Vytauto portretą rašė A. Šapoka. Čia pat jis bando ir paaiškinti, kodėl gi toks buvo galingasis Lietuvos ir rusų žemių valdovas. „Bet tais laikais jis kitaip negalėjo. Rytuose jį viliojo gražiosios viltys paimti savo įtakon Europos baubą – totorius, stipriai įsigalėti rusų žemėse“[11]. Šie mano pacituoti garbaus istoriko žodžiai pasako labai daug. Skaitytojas pastebės, kad pasitelkęs jo mintis, aš tarsi siekiu prisidengti nuo gausaus Vytauto gerbėjų antpuolio. Bet čia pat dar kai ką nuo savęs pridursiu... Vytautinės imperijos sukūrimas, ta didžioji Lietuvos, kaip valstybės, šlovė buvo, deja, siekta ir įtvirtinta baltiškojo – lietuviškojo etnoso ir etoso sąskaita. Lietuvių tautos ateities sąskaita. Žinoma, toks teiginys negali būti vertinamas kaip kategoriškas. Jis – hipotezės (kurių šalia viena kitos gali koegzistuoti kelios) pavidalo.

 

Aižėjanti „pagoniškoji“ tapatybė ir jos signatūros

 

Kultūrinio ir politinio susiskaldymo įsibėgėjimas. Diegiant krikščionybę ne vienas iš konvertitų, dar net neįgijęs moralinės atsparos naujoje religijoje, buvo priverstas pakelti ranką prieš šimtus (o gal ir tūkstančius) metų praktikuotą kultūrą, prieš šventuosius ąžuolus ir aukurus, prieš ką tik garbintus kosmines, gamtos jėgas įprasminusius dievus; prieš protėvių atmintį... Bet, būdamas vis dar jo paties atsisakytos kultūros įtakoje, toks konvertitas nebegalėjo tiesiu žvilgsniu žiūrėti savo tėvams ir seneliams į akis! O jeigu taip buvo, tai jis, tegu ir su vidine kančia, bet vis dėlto greičiau paklusdavo tiems, kurie disponavo valdžia ir jėga. Štai taip išdavystės kvapą turinti pasaulėžiūrinė permaina įgydavo legitimumo dimensiją. Štai taip ar panašiai slinko etninės senųjų lietuvių tautos pagrindų, jos tolesnio gyvybingumo naikinimas. Štai taip atsiduriama jei ne kultūrinės saviizoliacijos, tai jau gana aiškiu binariškumu (tarpusavio susiskaldymu, susipriešinimu) alsuojančio etoso sąlygose. Negana to, tas sąlygas dramatiškai, tiesiog tragiškai komplikavo dar ir kitos istorinės (be kita ko, dar ir tuo pačiu tautos susiskaldymu aiškintinos) priežastys.

 

Prie tų priežasčių reiktų priskirti ir valstybės teritorijos plėtimą. Anot Kazio Pakšto, Mindaugo Lietuva, turėjusi apie 2/3 lietuvių – savo gyventojų, „dar laikytina tautine lietuvių valstybe“[12]. O štai Vytauto laikais, valstybės plotui išsiplėtus iki 930 tūkst. km2 (lietuviškų žemių būta 105 tūkst. km2 arba 11,3%), lietuviai tesudarė tik 23% gyventojų (iš 2,48 mln. tik 0,59 milijono)“[13].

 

Istorinių procesų spiriama lietuvių tauta priėmė krikščionybę. Bet – labai prieštaringai. Aristokratijai tą procesą lydėjo Rytuose dinastinis įsitvirtinimas, susigiminiavimas su įtakingomis gudų, ukrainiečių ir rusų kunigaikščių šeimomis, o kiek vėliau – su Pietuose gyvenusiais, žymią prūsų bei jotvingių – sūduvių žemių dalį aneksavusiais ir tolesne svetimų žemių aneksija „susirgusiais“ lenkais. Bet sąjunga su jais, visų pirma, reiškė garantuotą priklausymą tuometiniam „Europos Sąjungos“ prototipui. Krikščionybė reiškė archaizmo įveikimą, modernybės sklaidą, socialinį ir ypač politinį tapsmo „tikraisiais“, pripažintais europiečiais mechanizmą. Todėl aristokratija skubėdama kratėsi keletą šimtmečių jiems priskirtos „paganus“ stigmos. Betgi kartu, įsijautusi į Rytų politikos praktiką, paspartintai tolo ir nuo savo etninės tautos. Dinastiniai, turtiniai interesai, didžiulės daugiatautės valstybės tvarkymas juos buvo pavertęs ne tik politinės tautos subjektais, bet ir jos aiškiais įkaitais.

 

Atskirtis tarp aukštesniojo ir žemesniojo luomų (tarp „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūrų) galėjo didėti ne tik dėl pasaulėžiūrinio bei kultūrinio „nesusikalbėjimo“. Galėjo didėti ir dėl tos priežasties, kad, ėmus praktikuoti samdomą kariuomenę, na, dar bajorų šauktinę, valstiečių luomas tapo labiau nuvertintas. Geriausiu atveju jo atstovai tapdavo antros, trečios rūšies kariautojais – pėstininkais, „ginklanešiais“, įkandin savo vadų – ponų einančiais tarnais. Tokią atskirtį, be abejonės, stiprino žemesniojo sluoksnio tebepraktikuojami prigimtinės kultūros (religijos) reliktai, aukštesniojo sluoksnio, krikščionių dvasininkijos vertinami kaip jiems tam tikrą valstybinį ar bažnytinį rūpestį sukeliantys prietarai...

 

                   Dėl vaizdumo pateiksiu tik dvi iliustracijas.

 

Martynas Mažvydas, būdamas uolus pastorius, 1550 m. Prūsijos hercogui Albrechtui (praėjus 300 metų po savo tautiečių krikšto) skundėsi: „...Vieni, paklausti Viešpaties maldos, teigia jos nemoką dėl to, kad užmiršę dėl senatvės ir kad jau nebegalį išmokti. Kiti teisinosi jaunyste, sakydami: jaunas esu, negaliu išmokti, bet kai tik vyro amžiaus sulauksiu, tada jau išmoksiu. Kiti teisinosi ūkio darbais: man dieną ir naktį tenka daugiau rūpintis savo lauko ir ūkio darbais, negu Viešpaties malda ir tikėjimo artikulais. Dar kiti savo begėdiška burna prišneka daugybę kitokių pasiteisinimų“[14].

 

Beveik tuo pačiu istoriniu laikotarpiu – 1587 metais (praėjus 200 metų po Lietuvos krikšto) Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, nerasdamas kitos išeities kaip jėzuitų ordino pagalba, irgi konstatavo: padėtis jo diecezijoje labai bloga: valstiečiai neina išpažinties, nemoka ne tik poterių, bet ir žegnotis... Bet už tai „Visuotinai aukoja Perkūnui, gerbia žalčius, garbina ąžuolus kaip šventus, mirusiųjų sieloms kelia puotas ir daug panašių dyvų daro daugiau kaip iš nežinojimo negu iš blogumo ir nelaiko tai nuodėme“[15].

 

Tikrosios pagonybės sklaida. Nuo modernizacijos vyksmo „atskilusi“ didžioji etninės lietuvių tautos dalis dar keletą šimtmečių pasiliks ištikima protėvių kultūrai, suvokusiai ir Kosminį horizontą, ir Kosminio masto tvarką, ir Tvarkytoją. Toji dalis dar kurį laiką praktikuos senąjį tikėjimą, neišsižadės tos pasaulėjautos – ji tebegaivins žmogaus dvasią. Jos pagrindu dar bus tvarkomi bendruomenės santykiai. Bet ši pasaulėjauta (etosas), praradus savo vedlius: savuosius vaidilas ir krivius, ištikimus protėvių tradicijai kunigaikščius ir net bajoriją, sunaikinus alkakalnius ir kitas šventas vietas, su kiekvienu dešimtmečiu vis labiau primityvės, fragmentės ir bus iš visų pusių dar piktybiškiau puolama. Ir vis dėlto dar kelis šimtmečius išsaugos gyvenimą skaidrinančios, egzistencinėmis prasmėmis užpildančios gamtajausminės kultūros paveldą, jos dvasią.

 

Įvedus krikščionybę ir visuotinai sunaikinus senųjų lietuvių prigimtinės religijos centrus bei kulto židinius, anot G. Beresnevičiaus, tauta patyrė „mirtiną traumą“, tapo „nebeveikianti socialinėje plotmėje, tačiau išliekanti individų sąmonėje“. Šis autorius mano, kad jau nuo XV a., galutinai atėmus iš prigimtinės religijos oficialųjį statusą, jos elementai žmonių vienas kitam buvo perduodami „jau kitaip, pagal savitą modelį“, neturint galimybių „kur ir su kuo religingumo suderinti, apmąstyti, aptarti“[16]. Turime pagrindą manyti, kad būtent nuo čia prasideda tikroji pagonybė, t. y. tas paprasto kaimiečio, tarp miškų ir laukų pasilikusio lietuvio gyvenimas „tyrlaukiuose“ – gyvenimas už „civilizacijos ribų“. Tą tikrosios pagonybės protrūkį demonstravo jau suaižėjusi kosmologinių pažiūrų (mąstymo, gamtajausenos) sistema. Iš jos pabiro gausybė dievų, kurių vien Žemaitijoje Jonas Lasickis priskaičiavo 76, pradedant tradiciniu Perkūnu ir baigiant „mitologine smulkme“ – rūgimo, ėriukų, samanų, kubile supiltus mitus prižiūrinčių ir aibės kitų dievybių. Mūsų įžymioji etnologė Pranė Dundulienė savo tyrimuose yra pateikusi net 45 moteriškos lyties dievybių ir deivių aprašus[17]... Lasickio ar Stryjkovskio pasakojimuose aiškiai dominuoja suprimityvintas, destruktyvus, socialine, politine ir kultūrine prasme nuskurdintos kaimo bendruomenės mąstymo lygmuo. Anot G. Beresnevičiaus – tai jau „antikinė Apolono stovyla be galvos arba pagonybė, kaimo religija“. Atskirtis tarp aukštojo ir žemojo socialinių sluoksnių (tarp aukštosios ir žemosios kultūrų) ne tik išryškėjo, bet ir toliau stiprėjo. Suirus sistemai, „paganus“ stigma tampa labai tikroviška; valstiečių, kaimo bendruomenės elgsena (etosas) įgyja visai realios, gilesne išmintimi nepridengtos, todėl ir toliau koneveikiamos pagonybės bruožus. Juolab, kad katalikų bažnyčia daug ką sakralaus iš senųjų lietuvių prigimtinės religijos jau buvo pasisavinusi ir teikė kaip savąjį „produktą“, o prietarus, būrimus, užkalbinėjimus, apskritai – primityvizmą paliko ir traktavo kaip žemutinių (nekultūringų, „tyrlaukiuose gyvenančiųjų“) sluoksnių „nuosavybę“.

 

Negaliu susilaikyti neperpasakojęs akad. J. Jurginio atrastą Vilniaus archeogeografinės komisijos nario Jono Sprogio (1833–1918) lenkų ir rusų kalbomis paskelbtą dokumentuotą istoriją, iš kurios matyti, koks šiurpus pagoniškas (pilna to žodžio prasme) įvykis buvo atsitikęs 1615 m. Magiūnų kaime, netoli Rimšės... „To kaimo valstiečiai Zofija Sūnenienė bei jos mažas sūnus Gasiulis ir Tamulis Daradundėnas buvo įtarti pakerėję gyvulius... Daradundėnas buvo kaltinamas todėl, kad jis kilęs iš raganių, esą žinoma, kad iš jo giminės jau daugiau kaip 30 žmonių sudeginta už kerėjimus. Berniukas Gasiulis, išbuvęs dvi paras uždarytas kamaroje, iš jos pabėgo į mišką ir pasislėpė. Visas kaimas buvo sukeltas ant kojų ieškot pabėgėlio. Po dviejų dienų rado jį pasislėpusį samanose ir suėmė. Kaltu jis neprisipažino, užtat buvo priverstas žiūrėti, kaip jo motina gyva deginama. Skandintas į vandenį ir kankintas jis tvirtino kerų nežinąs ir kerėti nemokąs. Tą patį sakė ir Daradundėnas. Po Sūnenienės sudeginimo ir jie abu buvo sudeginti[18]...

 

Pasiremdamas dokumentiniais šaltiniais, akad. J. Jurginis rašo: „Tardytojais, teisėjais ir bausmių vykdytojais dvarų teismuose būdavo bajorai [...]. Kad sudeginimas už raganavimą nebūtų palaikytas savavališku nužudymu, darydavo teismą iš pakviestų kaimynų bajorų. Nereikėjo, kad jie būtų teisininkai ar raštingi, tardymo protokolus ir nuosprendžius lenkų kalba surašydavo dvarų raštininkai, o pasirašydavo teisėjai, kurių būdavo keli ar net keliolika“[19].

 

Pirmasis mūsų pateiktas įvykis, kurį yra „suradęs“ J. Jurginis, – siaubingas. Bet savo socialumu dar siaubingesnis yra to paties J. Jurginio apibendrinimas, kas iš tiesų buvo tikrieji raganų bei raganių medžiotojai ir budeliai. Matome, kas ir kokiu būdu modernizaciją skleidė lietuvių valstietijai. Bet, mielas skaitytojau: manau, kad sutiksi, jog šioje atskiroje ir bendroje tautos tragedijoje esama aiškių sąsajų tarp krikščionybės iškeltos degraduotos senųjų lietuvių kultūros, kilmingųjų likimo valiai paliktų, prietaringais tapusių nelaimingų kaimiečių ir tais laikais pačios bažnyčios skleisto religinio fanatizmo, t. y. tikrosios pagonybės atmainos? Iš J. Jurginio surinktos ir apibendrintos medžiagos matyti, kad bendra tikroji pagonybė buvo „įsisiautėjusi“ ir XVII – XVIII amžius galime vertinti kaip antrąją bangą, siaubusią užsilikusią senųjų lietuvių prigimtinę kultūrą.

 

Papročiai ir jų transformacija. Natūralu, kad lietuvių tautotyros, senosios gyvensenos rekonstrukcijos baruose, egzistuoja įvairūs požiūriai ir hipotetiniai teiginiai. Tarp jų – ir etnosociologinio pobūdžio. Visų jų nedidelės apimties studijoje neįmanoma įvardinti bei įvertinti. Bet, dėl produktyvesnės diskusijos, prie kai kurių vis dėlto verta stabtelėti. Savaip, įdomiai senųjų lietuvių kultūros (etoso) degradacija yra užfiksuota įžymiosios mūsų etnologės Angelės Vyšniauskaitės darbuose. Vos ne visą savo, kaip mokslininkės, gyvenimą ji yra paaukojusi linininkystės sričiai. Jos duomenimis, iki pat XIX a. vidurio linų auginimas ir apdirbimas (nuo sėjos iki drobulės balinimo ir lininio drabužio dėvėjimo) buvo ištisai palydimas ritualinėmis apeigomis ar jų išlikusiais elementais. Ji išsiaiškino ir užregistravo apie 180 ritualinių apeiginių dainų, kurios tais atvejais buvo atliekamos. Anot šios mokslininkės, pradedant XIX a. antrąja puse visas tas protėvių dvasinės kultūros lobynas ėmė nykti, transformuotis prarasdamas būdingą sakralumą ir įgydamas pramoginio (hedonistinio) pobūdžio bruožų[20].

 

Apie tai, kad ne vien linininkystė, bet ir kiti ypač gyvybiškai svarbūs ūkinės veiklos etapai anksčiau buvo palydimi apeigomis, kalba ir Algirdas Greimas. Jo įsitikinimu, į kiekvieną senųjų lietuvių (o ir vėlesnių laikų) veiklos sritį reiktų žiūrėti kaip į bendrą, laike nusitęsiantį ir ciklišką (kasmet) atsikartojantį procesą su savo apeigomis ir šventėmis. Pavyzdžiui, jis atkreipia dėmesį į rugių kultūros metinį procesą. Sekant jo vartojama terminija, šis procesas „turi ne tik įžanginius – inchoatyvinius – aspektus (arimą, sėją), bet ir tęstinį – duratyvinį – aspektą („rugelių lankymą“) ir, pagaliau, baigiamuosius – terminatyvinius – aspektus (rugiapjūtę, gabaują)“[21].

 

Niekada iš mano atminties neišdils vaikystėje patirti įspūdžiai... Na, kad ir pavasarinis ūkininko vaikščiojimas apie laukus barstant į juos grūdus iš pernykščio derliaus nupinto varpų vainiko... Pagarbus bendras pasėlių lankymas atvykus giminėms. Savaip sakralizuota duonos „įšovimo“ į krosnį ceremonija, kurią atlikdavo mano mama... Vos ne iškilmingas duonos raikymas, kurį prisiimdavo šeimos galva – tėvas... Prisimenu ir mamos žodžius, tariamus užbarstant duonkrosnyje paliekamas žarijas: „Gabija geroji, išsaugok ugnelę, bet ir nuo jos pasaugok mūsų namelius...“ Ir taip toliau, ir pan.

 

Baltų – senųjų lietuvių gyvensenos rekonstrukcijoje labai daug yra nuveikusi prof. Pranė Dundulienė. Didžiulės visų mūsų pagarbos ji yra nusipelniusi vien jau už tai, kad paliko įspūdingą veikalą „Lietuvių etnologija“ (beje, „Mokslo“ leidyklos 1999 m. išleistą su šiurkščia klaida – viršelyje figūruoja kitas, ne toks kaip tituliniame puslapyje ir iš esmės neteisingas pavadinimas – „Lietuvos etnologija“…). Minėtas veikalas – tai jos visų gausiai publikuotų darbų viršūnė – kvintesencija. Bet ir jai galima papriekaištauti dėl to, kad savo ieškojimuose yra pernelyg sureikšminusi vėlesniais laikais liaudyje, tarp paprastų žmonių gyvavusį pasaulėvaizdį – aiškiai suprimityvintą pasaulio supratimą.

 

Antai, mokslininkė kaip vieną „iš seniausių lietuvių versijų apie pasaulio atradimą“ pateikia pasakojimą – sakmę, kurioje kalbama apie tai, kad „Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet, įsinorėjusi lesti, nuskridusi ieškoti maisto…“ Tuo tarpu lizdas sudrėkęs nuo lietaus, jo vietoje atsivėrusi skylė, „pro kurią kiaušinis iškritęs“, atsitrenkęs į debesį perskilo į tris dalis. „Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis…“[22]. Arba, štai kad ir toks pačios profesorės ranka užrašytas kaimo žmogaus (nuo Švenčionių) pasakojimas, pagal kurį, anot etnologės, „Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia šviesa, esanti virš kupolo. Šis susisiekiantis su Žeme taip, kad žmogus galėjęs lengvai patekti į dangų…“[23]

 

Akivaizdu, kad tokio pobūdžio pasakojimai (jų užfiksuotoje mūsų mitologijoje bei tautosakoje yra gausybė) yra jau degradavusios kultūros, šimtmečius baudžiauninkais paverstos liaudies vaizdiniai, jos atbalsiai.

 

Fundamentalios studijos apie lietuvių ir prūsų dievus autorius Rimantas Balsys rašo: „Nuo XVI a. regime procesą, kurio metu senieji baltų dievai pamažu traukiasi ir užleidžia vietą žemiausioms mitinėms būtybėms bei folkloriniams personažams…“[24]. Apie suprimityvintą senųjų lietuvių prigimtinės religijos (gyvensenos) supratimą bei aiškinimą apibendrintai kalba ir A. Greimas. Štai mūsų įžymiajam semiotikui ir mitologui net ir „stebuklinės pasakos dažnai atrodo kaip mitinių pasakojimų degradacijos“. Anot jo, net ir „papročiai daugumoje atvejų gali būti aiškinami kaip prasmės netekusių apeigų stereotipiniai pasikartojimai“. Jo nuomone, nuo XVI–XVII a. atsiradę žymiai gausesni, betgi tuo pačiu ir labiau degraduotos religijos apeigų papročių aprašymai“. Čia pat jis atsargiai pastebi ir tai, kad visoje iki pat šių dienų kruopščiai rinktoje etnografinėje medžiagoje „galima atpažinti dominuojančios religijos – krikščionybės“[25] įtaką. Nuo savęs pridursiu: ne tik krikščionybės, bet ir kelis dešimtmečius sėto marksizmo įtaką. Dar daugiau: ne tik atviromis, bet ir rafinuotomis (užslėptomis) formomis skleistos polonizacijos, rusifikacijos ir net germanizacijos įtaką… G. Beresnevičius irgi kalba apie tai, kad tiek svetimų, tiek ir savų autorių „buvo apeliuojama į šaltinius, kuriuose ideologinės nuostatos ir kruopšti krikščioniška redukcija iš anksto buvo išpreparavusi esminius dalykus ar apskritai jų nepažino“[26]. Arba kitur šis autorius rašo, jog baltams, seniesiems lietuviams priskiriamas „gamtos kultas“ atsirado „dėl istorikų besąlyginio pasitikėjimo krikščioniškųjų šaltinių teiginiais apie miškų ir giraičių ar, tarkime, gyvūnų, šaltinių ir t. t. „garbinimą“[27]. Mažiau žinomas tautotyrininkas Vincas Vyčinas yra pasakęs aiškiau, kategoriškiau, teigdamas, jog anuometinė krikščionybė, nepasižymėjusi „kitoniškumo“ tolerancija, „labai destruktyviai atsisuko prieš mūsų protėvių gilios prasmės mitines sampratas ir sužalojo kultūrinius jų buities pamatus. Negana to! Ji žalojo ir patį jų gyvenimo būdą, jų kalbą ir jų savitą aistišką-tautinę sąmonę“[28]. Mano įsitikinimu, pasakyta gana taupiai ir taikliai.

 

...Be ideologijos. Palietę senųjų lietuvių prigimtinės kultūros degradacijos ir jos padarinių klausimą, dar minutėlei sugrįžkime prie A. Greimo. Jis, pasiremdamas pasaulyje pripažintu mitologijos tyrimų autoritetu Džordžu Diumeziliu (Georges Dumézil), rašo: „…dievai ir kitos mitinės būtybės“ negali būti vertinamos vien kaip žmogiškosios fantazijos „padariniai“, bet turi būti suprantamos kaip „figūratyvinės priemonės žmonijos ir pasaulio prasmei ir tvarkai išaiškinti...“, A. Greimas akcentuoja ir tai, jog „mitologija yra pašaukta išreikšti tiriamos visuomenės, labai plačiai suprastą, politinę ideologiją“[29]. Būtent – politinę ideologiją. Nūdien mes, lietuvių tauta – kaip socioetnosistema, paliesti aiškaus nunykimo ėduonies. Bet iki šiol kažkodėl vis dar tebelinkę disponuoti (kaip parodėme) suprimityvintu, redukcionuotu paveldo supratimu. Na, o kitaip sakant – tebelinkę „turėti reikalą“ su mūsų protėvių gyvensenos, pasaulėvaizdžio šukėmis. Žiūrint iš „politinio taško“ (jau nekalbant apie objektyvesnės tiesos paieškas), gana akivaizdi ir ideologiškai aktuali yra kruopštesnė ir drąsesnė „sudaužyto puodo“ rekonstrukcija. Akivaizdu ir tai, kad tokiam veiksmui tikslinga pasitelkti įvairias priemones, pradedant gretutinių mokslų siūlomais metodais (žinojimu) ir baigiant paties tyrėjo nuojauta, intuicija. Suprantama, kad tokiam veiksmui (atsidūrusiam „šalia ideologijos“) visada bus būdingas to ar kito masto rizikos (opozicinių prieštarų) laipsnis.

 

Valstybinės ideologijos klausimas visur ir visais laikais buvo ir išlieka pamatinis. Nenuginčijamas. Čia dėstomos temos aiškumo dėlei paliesime dar vieną kitą su juo susijusį niuansą.

 

Anais, kad ir Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikais mūsų protėvių tradicinės (prigimtinės) gyvensenos ir tikėjimo degradacija ėjo su „pavydėtinu“ nuoseklumu. Tautinę kultūrą niveliavo ne tik krikščionybė. Ir ne tik ją Lietuvoje apaštalaujanti polonizacija. Ir ne tik nuo dar senesnių laikų plitusi rusifikacija. Senųjų lietuvių kultūra buvo nuolat siaubiama savų ir nesavų jėgomis išprovokuotų karų ir atsikartojančių marų. Neatmeskime ir tos aplinkybės, kad lietuvio apsigyvenimas besisteigiančiuose miestuose ir miesteliuose pačių valstiečių buvo vertinamas kaip artimas (o gal vos ne tolygus) tradicinės gyvensenos išdavystei; gal analogas tuomet pagal savo standartus suvokiamai lietuvio socialinei degradacijai. Aristokratija, nusigręžusi nuo savo žemesniųjų gentainių – etninės tautos, į jos kūną įrėžė dar ir tokį pjūvį... Naujai besiformuojantis pasaulis – t. y. urbanistinė erdvė, sąmoningai ir nesąmoningai buvo paliktas svetimtaučiams. Tai per juos savo ypatingas galias – visai priešingą mąstyseną bei gyvenseną ėmė rodyti iš prigimties kosmopolitinis kapitalizmas. Iki pat 1918-ųjų Nepriklausomybės paskelbimo miestas pasiliks nesavas (t. y. nelietuviškas). Bet paskui to akto dėka ir pagaliau nuo polonizacijos išsivadavusios bažnyčios dėka, vis labiau suartės su pagrindiniu, pamatiniu valstybės subjektu – etnine lietuvių tauta.

 

Atkreipkime dėmesį ir į tą gana akivaizdų faktą, kad iki pat XIX a. pagrindinis kultūrinis gyvenimas, pati modernybės sklaida Lietuvoje vyko vis dėlto ne miestuose (kaip, pavyzdžiui, to meto Vakarų Europoje), o dvaruose. Būtent dvarai buvo tapę kultūros sklaidos centrais ir gal čia pasirausę galėtume surasti dar ir „pagoniškosios“, gamtajausminės gyvensenos atbalsių. Tarkim, panašių į tuos, apie kuriuos yra bylojęs (iš savo patirties) Česlovas Milošas. Kas žino... Betgi dvarai buvo ne tik polonizuoti, bet ir fiziškai naikinti. Ir – ne kartą. Kaip žinome, ne tik po sukilimų... Kol praktiškai liko tik griuvėsiai. Išnyko neatlikę – kalbėkime atvirai – to iškilaus vaidmens, kurio „užtaisą“ galėjo turėti, ir ne vienu atveju – turėjo. Čia suveikė ir tas susiformavęs nelemtasis etnokultūrinis, etnomentalinis riboženklis, skyręs valstiečius nuo dvarininkų...

 

Tie du tarpukario dešimtmečiai, kai miestas buvo fundamentaliau pajungtas lietuvybei modernizuoti, deja, buvo tik istorinė valandėlė… Lietuviai, iš prigimties valstiečių tauta, gavusi nedidelį dviejų dešimtmečių atokvėpį, vis dėlto nespės pasiruošti globaliniam urbanizacijos iššūkiui. O jei kas ir buvo padaryta – vėliau išblaškyta arba net sunaikinta... Pripažinkime: sovietų valdžios dešimtmečiai šį tą davė. Netgi pastebimai. Tačiau pats metodas buvo ydingas: gesinantis žmogaus galias, nedemokratiškas, netinkamas organiškai sąjungai su vakarietiško, krikščioniško tipo civilizacija.

 

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galime formuluoti vieną apibendrinamąją išvadą. Visas tas etninę tautą lydėjęs dramatizmas tarsi savaime bylotų, jog dera atsisakyti neretai rodomos (ypač jaunosios kartos autorių) negatyvios konotacijos, kai kalbama apie tradicinį lietuvio konservatyvumą. Teisingiau būtų įsigilinti į jį maitinusius šaltinius, pagaliau ir į rezultato pobūdį. Gal neatmeskime ir to, kad „įsimetusio“ konservatyvumo dėka kai kas buvo ir laimėta.

 

Mūsų išeivijos poetas Jonas Aistis yra rašęs „...Gal ir mes klaidingai elgiamės, dėdami viltis vien į aukštąsias ir kilniąsias tautos būdo savybes. Gal mūsų trūkumuose, silpnybėse ir ydose kaip tiktai glūdi visas gyvastingumas ir stiprybė? Ir tai kalbu visai be ironijos. Margiris atsparos tautiniu mastu neišsprendžia“[30]. Žinomas etnologas Jonas Trinkūnas mums primena, kad ir Vydūnas visa savo kūryba sprendė savo tautos „atsilikimo“ problemą, ieškodamas ir rasdamas savo kultūroje reikšmingų vertybių, kurios dažniausiai ir slypėjo tame atsilikime“[31]. Tokį „atsilikimą“ lėmė tautinio atgimimo laikais atsigavusi valstietiškoji, o ne dvarų kultūra. Kartu ir valstybinei kalbai reikėjo sau skinti takus per užžėlusį ir kitų paniekinamai tryptą dirvoną...

 

Krikščioniškojo religingumo trajektorijos

 

Plėtodami mintį apie mūsų protėvių santykio su krikščionybe pobūdį, galėtume kitu kampu pažvelgti ir į tai, kodėl vis dėlto mūsų aristokratija, įsitvirtinus Martyno Liuterio įsiūbuotai reformacijai, pasirinko būtent jos, o ne savo sąjungininkams („vyresniems broliams“) būdingos katalikybės kelią? Ieškodami atsakymo galime kelti įvairias hipotezes. Na, kad ir tokią... Natūralu, kad suslavėjusi, sulenkėjusi aristokratija krikščionybę pirmiausia vertino kaip modernybės, kaip valstybingumo įtvirtinimo skraistę. Bet jie matė: reformacija rodė didesnę pagarbą žmogaus laisvėms ir toleranciją kitoniškumui – t. y. tam, kas buvo arčiau baltiškosios kultūrinės tradicijos. Gal nederėtų suabejoti ir tuo, kad būtent reformacijos įtvirtinimu buvo siekiama sustiprinti ir LDK nepriklausomybę, jos ideologinį potencialą, įtvirtinantį ir savarankiškesnį kelią.

 

Deja, vėlesni įvykiai, jungtinės respublikos su lenkais įtvirtinimas ir dėl to vykdomas karaliaus bei lenkų didikų, taip pat Romos katalikų bažnyčios spaudimas vertė lietuvių aristokratiją (kuri, natūralu, buvo labiau suinteresuota savo dinastinėmis valdomis ir statusu valstybėje) atsisakyti reformacijos, nors jos pasėta sėkla kaip atskiros salos dar ilgam išliko. Bet, kaip žinome, net ir anuo pradiniu laikotarpiu aristokratija su savo pasirinkimu išliko vieniša, t. y. atsiplėšusi nuo tautos kamieno; savo etnokultūrinį ir net politinį potencialą išbarsčiusi suburtos imperijos išlaikymui. Žinome taip pat, kad vis dėlto, sekdama kitų Europos šalių pavyzdžiu, ji paspartintai steigė gimtąja kalba parapines mokyklas liaudžiai. Bet pastaroji ir toliau užsispyrusi tebepraktikavo baltišką – senųjų lietuvių gyvenseną ir tikėjimą. Archainė jausena buvo labai giliai suleidusi šaknis. Urbanizuota kultūra jiems buvo ne prie širdies... Net ir lietuvių kalba skleidžiama krikščionybė, taip pat protestantizmo akcentuotas jos „pragmatinis užtaisas“, vis dėlto taip ir liko svetimkūnis. Būtent tokia liaudies laikysena greičiausiai tapo dar viena iš tų nelemtųjų priežasčių, kodėl lietuvių aristokratija, taip pat žymi dalis bajorijos, kartu su naujos formos valstybingumo įtvirtinimu ir modernizacija, vis tolo nuo savo tautos pagrindo – liaudies. Betgi kartu su kalba iš aukštojo luomo istorinės atminties, taip pat iš praktinio gyvenimo išnyko tiesiog milžiniški klodai per amžius kauptos ir vartotos etninės kultūros. Ir kartu susiformavo dar didesnis pleištas tarp vadinamosios aukštosios ir žemosios kultūrų.

 

Dera pripažinti tą faktą, kad bažnyčia, matydama įsisiautėjusią baudžiavą, yra siekusi švelninti valstietijos ekonominę priespaudą. Kai kur drąsiau manevravo. Antai Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis 1776 metais netgi atvirai kėlė baudžiavos panaikinimo klausimą. Bet, pavyzdžiui, aukštoji Lietuvos dvasininkija, pati būdama sulenkėjusi, jau „darė nedovanotiną klaidą, neleisdama valstiečių vaikams stoti į dvasinį luomą, nors lietuvių kunigų taip labai trūko“[32]. Betgi iš istorijos žinome, kad nuo pat krikščionių bažnyčios susiformavimo net ir aukščiausios dvasininko pareigos buvo prieinamos visiems, tarp jų – ir žemos kilmės asmenims. „Šiam visuotiniam dėsniui Lietuvos dvasininkija nusidėdavo, – teigiama „Lietuvių enciklopedijos“ 15-ame tome. – Valstybinės vietos buvo prieinamos tik bajorams. Ilgainiui šias teises bajorai net įstatymų keliu prieš paties popiežiaus valią užsitikrino ir bažnyčioje“. Dar daugiau... Kaip toliau rašoma šiame autoritetingame leidinyje: „Nebuvo paisoma Tridento susirinkimo nutarimų, kad vyskupai reziduotų savo vyskupijose, kanauninkai gyventų prie katedrų, kad klebonai eitų pareigas savo parapijose [...]. Iš Lenkijos atėjo paprotys gauti tik kanonikato ar klebono pajamas (beneficium), o pareigoms eiti jau galėjo samdytis vikarus“[33]. Kadangi bajorija jau buvo sulenkėjusi, atsiribojusi nuo etninės tautos bei jos kultūros, tai nesunku suprasti, kodėl bažnyčios dvasininkai, atėję iš to luomo, buvo atsidūrę „priešakinėse linijose“ puldami ir naikindami beveik visa tai, kas buvo susiję su gamtajausminiais (prigimtinės religijos) lietuvių gyvensenos įpročiais, simboliais, paveldėtomis bendravimo su gamta ir tarp savęs tradicijomis.

 

Bet, kaip žinome, jau vėlesniais laikais liaudyje būta labai aiškių, rodos, nediskutuotinų katalikybės proveržių. Kad ir po 1831-ųjų, 1863-ųjų metų sukilimų. Po vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangų skleidžiant Blaivybės sąjūdį. Arba po Kražių skerdynių (1893 m.)... Drįstu formuluoti įžūloką mintį: o kodėl proveržius negalėtume vertinti dar ir kaip prigesusios, užslopintos senųjų lietuvių dvasios prasiveržimą, tik kitu, modernesniu – dominuojančiai valdžiai ir bažnyčiai priimtinu rūbu aptaisytą?.. Prisiminkime: lietuvio dvasią ir bendruomeninį sutarimą gaivinančių sutartinių dainavimas buvo „užgesintas. Ir užgesęs. Nes jos, pagal nuo seno, nuo polonizuotos bažnyčios paskleistos „tradicijos“ – ėjo „iš pagonybės“. Taip buvo net ir Nepriklausomoje Lietuvoje, tarpukario metais... Tai kodėl po koneveikiamų prietarų sluoksniu glūdėjęs lietuvio jausmingumas negalėjo prasiveržti bendrai giedamomis giesmėmis? Kodėl gentinio, bendruomeninio sutarimo ilgesys negalėjo pavirsti įvairiausių bažnytinių apeigų ir masiškai lankomų atlaidų šurmuliu?

 

Plėtodamas štai tokią, gal ir kontroversišką mintį, nenorėčiau be išlygų sutikti su teiginiais, kad XIX a. „Lietuvos valstiečiai buvo sąmoningi katalikai“. Kad jau tame amžiuje „susiformavo saviti katalikiški agrariniai papročiai, perpinti ryškiomis krikščioniškomis apeigomis“. Kad tokį katalikišką uolumą rodydavo valstiečių įprotis parsivežti kunigą tam, „kad šis pašventintų žemę“. Arba: kad į laukus sėti nuėjęs ūkininkas „sėtuvėje smiliumi nubrėždavo kryžių, grūdus pašlakstydavo švęstu vandeniu“ ir t. t., ir pan.[34] Viso to jokiu būdu nenuneigiame! Kaip nenuneigiame ir to Lietuvą išgarsinusio fakto, jog būtent nuo XIX a. vidurio kaip iš sėtuvės pasipylė kryžiai, koplytstulpiai ir stogastulpiai; rūpintojėliai ir šventųjų medinės skulptūrėlės... Neatmetame ir to akivaizdaus fakto, jog kryžių iš tiesų buvo daug ir „įspūdingai ornamentuotų medžio drožiniais“, tad jie „iš karto patraukdavo į šalį atvykusių užsieniečių dėmesį, kaip savitas, estetiškai vertingas Lietuvos peizažo komponentas“. Apie visa tai pagrįstai teigiama tai temai skirtoje apibendrinamojoje studijoje[35]. Panašiais pavyzdžiais operuoja daugelis mūsų kultūrologų bei religijotyrininkų, besilaikančių teiginio apie išimtinį lietuvio valstiečio katalikiškumą; apie Lietuvą, kaip šv. Mergelės Marijos žemę...

 

„Dievo Motinos garbinimas buvo iškeltas iki aukščiausio laipsnio. Be anksčiau įvestų Marijos Dangum Ėmimo, Įvedybų, Apreiškimo ir Gimimo švenčių – rašoma „Lietuvių enciklopedijos“ 15-ame tome – dar buvo įvestos Nekalto Prasidėjimo, Aplankymo, Škapliernos, Marijos Vardo, Belaisvių Išlaisvintojos, Snieginės, Rožinės ir kt.“[36] Betgi tai buvo įteisinta neramiausiais, dramatiškiausiais raganų gaudymo ir deginimo laužuose metais! Nuolatinių karų, marų ir badmečių, siaubusių lietuvių tautą, metais (XVII–XVIII a.).

 

Savikritiškai susimąstykime: kur šiandien tas katalikiškumas? Argi jis panašus į lenkų, išgyvenusių tą pačią komunizmo – bolševizmo ideologiją, o dabar gyvenančius tame pačiame tolesniu supermodernumu alsuojančiame pasaulyje? Mes vis dėlto turime teisę ieškoti atsakymo: kodėl palyginti taip staigiai ištuštėjo kadaise, prieš kokį pusšimtį metų, žmonių nesutalpinusios bažnyčios? Kodėl nustojo skambėję į dvasinėmis vertybėmis grindžiamą bendruomenę kvietę varpai? Tai kodėl atsakymo variantas (vienas iš pagrindinių!) negalėtų būti kad ir toks... Katalikiškumas etninėje lietuvių tautoje gilesnių šaknų taip ir nesuleido. Kad jo proveržius galėjo „maitinti“ ne tik labai jau reali surusinimo, nuo senesniųjų laikų užsilikusi rytų slavų slinkimo baimė. Bet ir neužgesusi, it ugnis pelenų žarijose rusenusi prigimtinės (senosios) religijos ir gyvensenos dvasia. Kad toji dvasia buvo gyva ir tik laukė (ar brendo) legalizuotam, tuometinei civilizacijai priimtinam prasiveržimui, kartu šaukdama ir prisijungdama prie kitų šaukiamo žmogaus ir tautos laisvės obalsių. Gamtajausminė lietuvio prigimtis, apsirėdžiusi katalikybės rūbu, prasiveržė palyginti staigiai (istoriniu žvilgsniu). Panašiai kaip potvynis, laužiantis užtvankas vandens kelyje. Bažnyčiai noromis nenoromis teko pripažinti ir staiga, masiškai paplitusį ir rūpintojėlių, ir šventųjų „stabus“, ir saulutėmis išpintus Vinco Svirskio kryžius, ir berželiais puošiamas bažnyčias bei laidotuvių palydas, ir daugelį daugelį iš „pagonybės“ užsilikusių kitų rudimentų.

 

Štai čia matau aiškią būtinybę pastebėti, kad visa tai buvo dar ir pradžia gražaus, organiško bažnyčios ir etninės lietuvių tautos suartėjimo. Netgi susiliejimo... Taip, tas aktyvus, žmogaus dvasingumą gyvinantis dialogas atsikartojo jau mūsų neperseniausiai išgyvento Atgimimo metais. Bet, dorai net ir neįsitvirtinęs, užgeso... Apie tuos dalykus gal ir nekalbėtume, jei ne viena gana reikšminga aplinkybė... Intensyvių socialinių persitvarkymų laikotarpiais visad intensyviai, negrįžtamai kinta ir tautos tapatybė, jos etnokultūrinis veidas. Ir anie, ir vėlesnieji laikai lietuvio tapatybę labai ženkliai sudarkė. O dabar? Jis tapo dar laisvesnis nuo protėvių dvasios, nuo tradicijos... Betgi ir kartu – nuo dorovinių įsipareigojimų ne tik kitiems, bet ir sau! Katalikybės šaknų nebuvimas tokį atsipalaidavimą nuo atsakomybės tik sustiprina. Kitais žodžiais tariant, „visuotinė laisvamanybė“, visuotinis tik laisvių ir teisių sau akcentavimas sustiprina lietuvio marginalumą, t. y. gyvenimą civilizuotos visuomenės pakraštyje. O gal ir jos užribyje...

 

Katalikybė priklauso transnacionalinėms (supranacionalinėms) religinėms sistemoms. Tačiau tas bažnyčios transnacionalumas nepakenkė lenkų tautai – ją tik sustiprino: ir teritorijos, ir demografiniu, ir pasaulio prestižo, ir tautinės savivokos požiūriais. Taip atsitiko, kadangi katalikybė nuo pat pradžios sumaniai buvo paversta valstybinės, politinės ideologijos sklaidos mechanizmu, priemone. O lietuvių atveju to pasakyti tikrai negalime. Nes būtent tas katalikų bažnyčios transnacionalumas buvo nuo seno sistemiškai vos ne jėga brukamas, bet brukamas „kažkodėl“ polonizacijos kryptimi. Tai viena iš labai aiškių priežasčių, kodėl lietuvių etninės tautos pagrindas – valstietija tokiai bažnyčiai priešinosi. Ir kodėl kartu buvo pristabdytas jos europietiškasis modernėjimas. Galime formuluoti prielaidą, kad tai buvo tolygu ir tautos gyvybingumo perspektyvoje slopinimui.

 

Susimąstykime… Kodėl šiandien, aiškaus amoralumo ir žmonių dvasinės kultūros nuvertėjimo sąlygomis, Lietuvos katalikų bažnyčiai drąsiau nepasisukus lietuviškosios tapatybės akcentavimo link? Taip kaip buvo sovietiniais laikais ir Atgimimo metais? Kodėl nepaėmus pavyzdžio iš savo artimiausių kaimynų lenkų, kurie katalikų bažnyčią nuo seno yra pavertę savo tautodaros šaltiniu ir savo valstybės integralumo ramsčiu? Nesakau, kad per bažnyčią būtų įtvirtinamas politikavimas ar nacionalizmas... Kalbu apie žmogaus dvasinio potencialo ištakų, tautinio kultūrinio sąmoningumo, o per tai – ir dorovingumo bei socialinio gyvybingumo, visuomenės su valstybe suartinimo gaivinimą. O impulsas tam žingsniui tikrai buvo. Bet jis buvo (ir lieka) neįvertintas, atstumtas. Žinoma, dar ir pačios bažnyčios nenaudai...

 

Lietuvos katalikų hierarchams yra apie ką susimąstyti…

 

Epiloginės mintys

 

Mūsų dienomis laisvasis pasaulis, jam atstovaujančios demokratinės jėgos skaudžiai išgyvena Tibeto dramą. Ne vienas autoritetingas šaltinis yra skelbęs, jog kinų okupacijos metais žuvo šimtai tūkstančių vienuolių, buvo uždaryta dešimtys tūkstančių vienuolynų. Tibetas nuo XVII a. egzistavo kaip teokratinė valstybė, kurios galva – dalailama. Primenu Tibetą tik dėl to, kad jo kultūra buvo grindžiama dvasinio gyvenimo organizavimo principais ir kad per pastarąjį šimtmetį, ypač po kinų invazijos, čia viskas keičiasi. Kažkas panašaus įvyko su mūsų protėviais, su jų prigimtine kultūra (religija) Lietuvai priėmus krikščionybę. To esminio lūžio krikščionys raštininkai (svetimtaučiai), pagal tuometinę tradiciją ne tik nesiekė bent kiek rimčiau susisteminti, bet ir „žmoniškiau“ užrašyti. Na, o savieji? Savųjų raštininkų pagal įsigalėjusią „gyvojo žodžio“ tradiciją tais laikais mes lyg ir neturėjome. O jeigu jų ir buvo – buvo praėję svetimųjų mokyklas ir laikėsi ten įskiepytų taisyklių, privalomų klišių ir pažiūrų. Todėl mes galime tik iš atskirų nuotrupų dėlioti tos dramos, kuri tada vyko, vaizdą.

 

Hipotetiškai esama pagrindo manyti, kad mūsų protėvių gamtajausminė gyvensena iki valstybės susidarymo kai kuriais savo elementais buvo artima teokratinei santvarkai. Panašu, kad visas žmogaus, bendruomenės gyvenimas buvo sutvarkytas pagal nuo seno nusistovėjusius papročius, mąstymo ir elgsenos normas. Gal net nereikėjo galvoti, kaip gyventi? Kaip auginti vaikus, kaip tvarkyti namų ūkį; kaip dirbti žemę, statyti namus ir piliakalnius? Gal tos grandinės nei pradžios, nei pabaigos nesimatė, nes buvo sukabinta su iškeliavusiais į Anapilį ir jiems duodamais priesakais? Ir kad tą grandinę sujaukdavo (o paskui ir visai sudraskė) įsiveržę svetimieji?.. Bet kartu privalome pripažinti ir tą tiesą, kad tik nuo jų ir prasidėjo tikroji istorija, kurią suprantame kaip kintantį pasaulį, kaip evoliucionuojantį ir sąmoningai keičiamą žmonių, tautos gyvenimą.

 

Nuorodos

 

 



* Romualdas Grigas - socialinių mokslų habilituotas daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos ir politologijos katedros profesorius; Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys - socializacija, socialinė organizacija, socialinė antropologija, etnosociologija, lietuvių tautos sociodinamika.



[1] Nugrimzdusis Vilnius – 2008. Senųjų tekstų ir fotografijų kalendorius (sudaryt. L. Klimka). Vilnius: „Mintis“, 2007.

[2] Kurklietytė, E., Bubnys, V. Slaptingoji Prema. Kaunas: Santara, 1999, 268 p.

[3] Hameris, R. Šaknys – induizmo religijos plėtotė. Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 173–174.

[4] Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vilnius: LLTI, 1996.

[5] Ten pat, p. 105.

[6] Ten pat.

[7] Ten pat, p. 105–107.

[8] Ten pat, p. 111.

[9] Jovaišas, A. Gedimino laiškų teksto dvilypumas: senameldis adresantas ir katalikas raštininkas Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vilnius: LLTI, 1996, p. 176.

[10] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius: „Mokslas“, 1991, p. 354.

[11] Šapoka, A. Vytauto vieta mūsų istorijoje. Vytautas Didysis (2-as fotografuotinis leidimas), Vilnius: VER, 1988, p. 271.

[12] Pakštas, K. Lietuvos valstybės plotai ir sienos. Lietuvių enciklopedija. 2-as leidimas, Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p. 451.

[13] Ten pat, p. 452.

[14] Ročka, M. Martyno Mažvydo laiškai. Vilnius: „Literatūra IX“, 1966, p. 261–262.

[15] Pgl. Jurginis, J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. Vilnius: „Mintis“, 1976, p. 9.

[16] Beresnevičius, G. Pagonybė. Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius: Aidai, 2001, p. 444.

[17] Dundulienė, P. Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės. Vilnius: „Mintis“, 1989.

[18] Jurginis, J. Raganų gaudymo šimtmetis. Vilnius: „Mokslas“, 1984, p. 18.

[19] Ten pat, p. 130.

[20] Vyšniauskaitė, A. Lietuvos linininkystė XVIII–XX a. pirmoje pusėje: inventorius ir papročiai (tezės habil. dr. laipsniui). Vilnius, 1993.

[21] Greimas, A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius: „Mokslas“, Chicago, 1990, p. 24.

[22] Dundulienė, P. Lietuvių liaudies kosmologija. Vilnius: Mokslas, 1998, p. 8.

[23] Ten pat, p. 4.

[24] Balsys, P. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki ritualo. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 2006, p. 11–12.

[25] Greimas, A. J. Tautos atminties beieškant..., p. 25.

[26] Beresnevičius, G. Gamta ir šventumas. Senovės lietuvių religijos „gamtiškumo“ klausimu. Senovės baltų kultūra. Gamta ir religija. Vilnius: Aurius, 2006, p. 66.

[27] Ten pat, p. 89.

[28] Vyčinas, V. Didžiosios deivės epocha. Vilnius, „Mintis“, 1994, p. 7.

[29]Greimas, A. J. Tautos atminties beieškant..., p. 10.

[30] Aistis, J. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius, 1991, 384 p.

[31] Trinkūnas, J. Baltų civilizacija šiandien. Romuva, 2004, nr. 2, p. 6.

[32] Lietuvių enciklopedija. 2-as leidimas, Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p. 140.

[33] Ten pat, p. 141.

[34] Usačiovaitė, E. Dėl senosios baltų religijos tyrinėjimo metodų. Senovės baltų kultūra. Gamta ir religija. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 43.

[35] Ten pat, p. 47.

[36] Lietuvių enciklopedija. 2-as leidimas, Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p. 140.

Gauta 2008 m. gegužės 24 d.

Pateikta spaudai 2008 m. birželio 16 d.

 

Summary

Features of Sociocultural Mutation of Ancient Lithuanians (3)

 

This sociosophic and ethnosociological study focuses on the dramatic conflict between Christianity and the ethos of ancient Lithuanians. On the basis of theories dealing with social organization, social and cultural anthropology, semiotics and hermeneutics as well as the retrospective-reconstructional method, the author aims to reveal the reasons of this long-lasting conflict and dwells upon the sources of Christian ideology and behaviour which are closely linked up with the urbanized Israelite culture. The ancient Lithuanian religion and mode of life, based on cosmographic world outlook as well as resistance to Christianity, are evaluated from the innovative point of view. The author also presents his own, maybe in a way subjective, insights into the above mentioned problems. These insights are based on the present-day identity of the Lithuanian nation, its integrity and its contribution to the common European home.