„Istorija“. Mokslo darbai. 71 tomas
Vytautas ŽEMGULIS. M. Jučo istorinės monografijos „Žalgirio mūšis“ naratologinė analizė
Spausdinti

Anotacija. Šiuolaikinė postmodernistinė naratyvistinė istorijos filosofija istorinį naratyvą laiko giminingu literatūriniam. Šios krypties atstovai neigia bet kokias istoriko objektyvumo pretenzijas ir tvirtina, kad kiekviena istorinė reprezentacija yra subjektyvus istoriko vaizduotės kūrinys, kurio didžiausią vertę sudaro ne istoriniai faktai, bet naratyvinis jų susiejimo būdas bei interpretacija. Jų manymu, istoriniai pasakojimai pavaldūs tokiems pat tekstinio reprezentavimo mechanizmams, kurie būdingi grožiniams pasakojimams – istorikas taip pat kuria pasakojimo siužetą, vartoja metaforas ir kitas literatūrines, retorines, stilistines priemones. Tokia išvada implikuoja galimybę istorinių tekstų analizei pritaikyti literatūros mokslo priemones. Šiame straipsnyje atliekama lietuvių istoriko M. Jučo istorinės monografijos „Žalgirio mūšis“ naratologinė analizė, kuri, viena vertus, patvirtina neabejotiną istorinio naratyvo giminingumą grožiniam pasakojimui, kita vertus, atskleidžia istorinio naratyvo naratologinę specifiką.

 

Prasminiai žodžiai: istorinis pasakojimas, grožinis pasakojimas, naratologija, naratologinė analizė.

 

Įvadas

 

Istorijos kaip mokslo samprata yra palyginti vėlyvas istoriografijos raidos vaisius. Nuo savo atsiradimo Antikos kultūros kontekste iki Naujųjų laikų istorija buvo suprantama kaip retorikos meno atskiras pritaikymas. Tik nuo XVIII–XIX a. ji suvokiama kaip mokslinė disciplina, besiremianti griežtais istorinio tyrimo metodais, visų pirma – šaltinių kritine analize. Aksiomos galią įgijo požiūris, kad teisingai pritaikius tinkamus tyrimo metodus, įmanoma atkurti objektyvų ir tikslų praeities įvykių vaizdą, kuris būna tuo aiškesnis ir tikslesnis, kuo daugiau tinkamų šaltinių turi istorikas ir kuo kruopštesnį jų įvertinimo bei atrankos darbą jis būna padaręs.

 

Šiuolaikinė postmodernistinė naratyvistinė istorijos filosofija istoriją vėl traktuoja visų pirma kaip tekstinę praeities reprezentaciją, nors ir paremtą istorinių šaltinių duomenimis, bet vis dėlto neturinčią realios sąsajos su pačia praeitimi. Postmodernistiniai istorijos teoretikai teigia, kad kiekviena istorinė reprezentacija yra giliai persmelkta subjektyvumo, būdama ne kas kita, o istoriko produktyviosios vaizduotės kūrinys, kurio didžiausią vertę sudaro ne istoriniai faktai, bet naratyvinis jų susiejimo būdas bei interpretacija.

 

Tokią radikalią istoriografijos prigimties traktuotę galima laikyti ir sugrįžimu prie istoriografijos kaip retorikos pritaikymo sampratos, atsiradusios kaip atskira naratyvinio posūkio visoje humanistikoje apraiška, kuriai lemiamos įtakos turėjo struktūrinės lingvistikos, naratyvinės semiotikos ir literatūrinės naratologijos tyrimai.

 

Prancūzų lingvisto Ferdinando Sosiūro (F. Saussure) idėja, jog kalba yra ženklų struktūra, autonomiška realybės atžvilgiu, kuriai nebūdingas ryšys tarp žodžio ir daikto, inspiravo mintį, kad ir istorija nėra tiesiog objektyvi, teisinga praeities įvykių reprezentacija su kalbos, kaip tam tikro mediumo, pagalba. Tokie literatūrologai struktūralistai kaip Rolandas Bartas (R. Barthes) ir istorijos filosofai naratyvistai Haydenas Vaitas (H. White) ar Polis Rikioras (P. Ricoeur) teigė, kad istorija visų pirma yra tekstas, istoriko sukomponuotas pagal tas pačias taisykles, kuriomis naudojasi grožinių pasakojimų autoriai. Šis tekstas, nepaisant jame esančių aprašymo ar aiškinimo elementų, yra naratyvas su visomis jam būdingomis specifinėmis struktūros ypatybėmis. Istorinio pranešimo turinį lemia naratyvinė jo forma, įvairios diskursyvinės, retorinės bei stilistinės konvencijos.

 

Šis istorinio ir grožinio naratyvų principinio panašumo išryškinimas leidžia kelti svarbius istorijos filosofijos klausimus: ar jie iš tiesų yra tokie panašūs, jog niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria? Jei taip, ką tai byloja apie istorijos mokslo moksliškumą? Jei esminiai skirtumai vis dėlto yra, kokie jie? Ką naujo jie gali mums pasakyti apie istorinio naratyvo prigimtį, specifiką bei istorijos kaip mokslo ypatybes?

 

Autoriaus įsitikinimu, vaisingai atsakymų į šiuos klausimus paieškai gali padėti literatūrologinės disciplinos – literatūrinės naratologijos sukurtų sąvokų ir struktūrų pritaikymas istorinio teksto analizei. Literatūrinė naratologija, „lingvistinio posūkio“ įtakoje susiformavusi XX a. 8–9 dešimtmečiais, kaip naratyvinės formos ir struktūros mokslas, pateikė išpuoselėtą instrumentarijų grožinio naratyvo struktūrinei analizei[1]. Šio mokslo priemonių pritaikymas istorinių tekstų tyrimui sudaro sąlygas detaliau įsigilinti į istorinių ir grožinių naratyvų panašumų bei skirtumų plotmę, identifikuoti ir apibrėžti istoriniuose naratyvuose tas literatūrines, retorines, stilistines formas, kurios funkcionuoja ir grožiniuose kūriniuose. Tai atveria naujas galimybes giliau pažinti ne tik istorinių naratyvų specifiką, bet ir tekstualizavimo įtaką realybės pažinimui apskritai.

 

Struktūrinės, naratologinės istorinių naratyvų analizės idėja – nėra visiškai naujas reiškinys šiuolaikinės naratyvistinės istorijos filosofijos kontekste. Dar 1984 m. P. Rikioras, įsigilinęs į naratyvinės konfigūracijos proceso ypatybes istoriniuose ir fikciniuose[2] pasakojimuose, priėjo prie išvados, jog naratyvo tyrimų spragą galėtų užpildyti istoriografija kartu su literatūrologija sukurdamos „didžiąją naratologiją“, kurioje vienodas teises įgytų tiek istorinis, tiek ir fikcinis pasakojimai[3].

 

Galima teigti, kad ši filosofo įžvalga realizuojasi – istoriografinės naratologijos kūrimosi procesas vyksta. Literatūriniai naratologai ir istorijos teoretikai naratyvistai, anksčiau atskirai darbavęsi savo tyrinėjimų sferose, XX a. paskutiniame dešimtmetyje ėmė vienyti savo pajėgas istorinių tekstų tyrimo naratologinėmis priemonėmis srityje. 1990 m. tame pačiame „Poetics today“ žurnalo numeryje pasirodė dviejų klasikinių naratologų – G. Žaneto (G. Genette)[4] ir D. Kono (D. Cohn)[5]– straipsniai, bei vėliau – 1999 m. D. Kono straipsnių rinkinys[6], kuriuose aptariami istorinių ir fikcinių pasakojimų naratologiniai ypatumai.

 

Poetinio – naratologinio istorinių diskursų tyrimo vienas pirmųjų ėmėsi prancūzų literatūrologas Filipas Karardas (Philippe Carrard). Jis analizavo prancūzų „Analų“ ir „Naujosios Istorijos“ istoriografinėms srovėms priskiriamų istorikų darbus[7], bei prancūzų istorikų, rašiusių apie Prancūzijos nacistinės okupacijos 1940–1944 m. laikotarpį[8], diskursyvinę praktiką. Ji atskleidžia, viena vertus, tai, jog istoriniuose tekstuose gausu įvairių retorinių, stilistinių priemonių, kalbinių figūrų bei metaforų, kuriomis istorikai siekia paveikti skaitytojus ir įtikinti juos savo teiginių pagrįstumu. Kita vertus, F. Karardo atlikta analizė leido apčiuopti specifines istorinio naratyvo savybes, apibrėžti atskiras istorinių naratyvų rūšis.

 

Amerikiečių istorikas, istoriografijos teoretikas Robertas F. Berkhoferis (Robert F. Berkhofer) išsamiai tyrinėjo įvairių postmodernistinių reprezentacijos teorijų įtaką istorijos rašymui. Monografijoje „Po Didžiosios Istorijos“[9] jis ne tik pateikė poetinės–retorinės istorinių veikalų analizės pavyzdžių, bet iš esmės apibrėžė šiuolaikinės istoriografijos situaciją, atskleisdamas pagrindines iš istoriografijos susidūrimo su postmodernistinėmis teorijomis kylančias istorijos tekstualizacijos problemas, kartu įžvelgdamas naujai atsiveriančias jos galimybes.

 

Fikcinių reprezentavimo efektų funkcionavimu istoriniuose tekstuose domisi 2001 m. įsikūrusios Hamburgo universiteto Naratologinių tyrimų grupės atstovai. Vienas naujausių jos darbų yra vokiečių naratologo A. Ruto (A. Ruth) prancūziškosios „Analų“ istoriografinės mokyklos tekstų naratyvinės struktūros studija[10].

 

Lietuvoje naratologinis istorinių tekstų tyrimas – neplėšti dirvonai. Giminingomis literatūrinei naratologijai struktūrinės semiotikos priemonėmis istorinius tekstus yra nagrinėję literatūrologai Saulius Žukas[11], Kęstutis Nastopka[12] bei Juozas Algimantas Krikštopaitis[13], tačiau literatūrinės naratologijos „aparatą“ istoriniam tekstui analizuoti, išskyrus šio straipsnio autorių, niekas kitas nėra bandęs taikyti[14].

 

Siekdamas plačiau realizuoti lietuviškąjį istoriografinės naratologijos variantą, toliau skaitytojų dėmesiui pateikiu lietuvių istoriko Mečislovo Jučo istorinės monografijos „Žalgirio mūšis“[15] teksto naratologinę analizę. Šį tekstą pasirinkau laikydamasis dviejų sąlygų: 1) tekstas turi atstovauti tradicinei, moderniajai, į tiesą ir moksliškumą pretenduojančiai istoriografinei paradigmai; 2) būti žinomas Lietuvos istorija besidomintiems skaitytojams.

 

Kadangi pagrindinių literatūrinės naratologijos sąvokų ir struktūrų turinys buvo atskleistas ankstesniame šio žurnalo straipsnyje[16], čia jos atskirai neaptarinėjamos, tik trumpai apibūdinamos pačiame analizuojamame tekste ir aiškumo dėlei jų pavadinimai išskiriami kursyvu. Pagrindinių naratologinių struktūrų ir sąvokų funkcionavimas analizuojamame tekste, jų tarpusavio sąryšis ir subordinacija išryškinami analizės tekstą dalijant į atskirus sistemiškai susietus skyrius ir poskyrius.

 

1. Istorijos ir diskurso skirtis istoriniame tekste

 

Klasikinėje naratologijoje istorijos (story) ir diskurso sąvokos išreiškia skirtumą tarp pasakojamų įvykių visumos ir naratyvo, reprezentuojančio šiuos įvykius. Istorinio naratyvo atveju istorija reiškia pačius istorinius įvykius, pasakojimas – istoriko pasakojimo aktą, o diskursas – šio pasakojimo akto rezultatą – istorinį tekstą – naratyvą. Visus šiuos elementus galime aiškiai išskirti monografijoje–naratyve Žalgirio mūšis. Akivaizdu, jog patys Žalgirio mūšio sąvoka įvardijami realūs istorijos įvykiai skiriasi nuo istoriko M. Jučo parašytos knygos (teksto – diskurso) „Žalgirio mūšis“, kurioje galima aptikti jo pasakojimą apie šiuos įvykius. Skirtumas tik tas, jog fikcinio naratyvo atveju naratyvo struktūros dalis istorija apima netikrus, autorių išgalvotus įvykius, o istorikas M. Jučas savo monografijoje reprezentuoja tikrus, praeityje realiai įvykusius įvykius.

 

Klasikinės naratologijos autorius G. Žanetas skiria istorijos ir diegezės sąvokas. Anot jo, diegezė žymi ne įvykių seką (istoriją), o tam tikrą erdvėlaikišką pasaulį (universe), kuriame tie įvykiai nutinka[17]. Bet kuris fikcinis naratyvas turi tokį autoriaus sukonstruotą fikcinį universumą, kuriame kažkas atsitinka. Taikant šias diegezės ir istorijos sąvokas istorinio naratyvo analizei, atsiskleidžia svarbios specifinės istorinio diskurso ypatybės. Viena vertus, kiekvienas istorikas taip pat neišvengiamai kuria tam tikrą tiriamosios epochos pasaulį, aprašydamas ir analizuodamas jame vykstančius įvykius. Šis pasaulis, nepaisant to, jog konstruojamas remiantis dokumentais ir kitais istorijos šaltiniais, panašus į fikcinį pasaulį, nes kiekvienas istorikas susikuria jį kitokį, individualų ir neišvengiamai subjektyvų.

 

Kalbant apie istorijos ir diskurso skirtį istoriniame naratyve, svarbi ir dar viena specifinė istorinio naratyvo ypatybė – istorijos pirmumas diskurso atžvilgiu. Naratologai istoriją ir diskursą suvokia kaip sinchroninius, vienalaikius struktūrinius fikcinio teksto aspektus. Tuo tarpu tiek „Žalgirio mūšis“, tiek ir kitas istorinis pasakojimas kuriamas (kartais, gerokai) po to, kai įvykiai būna įvykę.

 

Literatūrologė D. Kon pagrįstai teigia, kad kalbant apie istorinius naratyvus, tik į tekstą orientuotos dvinarės naratologinės istorijos ir diskurso lygių skirties nepakanka. Jos manymu, istoriografinei naratologijai būtinas dar ir trečiasis lygmuo – referencinis, išreiškiantis istorinio naratyvo ryšį su šalia jo reziduojančiais istoriniais duomenimis – praeityje realiai įvykusių įvykių pėdsakais[18]. „Žalgirio mūšyje“, kaip ir bet kuriame kitame istoriniame tekste, šį referencinį lygį reprezentuoja įvadas, išvados kiekvieno skyriaus pabaigoje, išnašos bei autoriaus pastabos beveik kiekvieno puslapio apačioje.

 

1.2. Naratyvo struktūros istorija elementai

 

Klasikinėje naratologijoje naratyvo struktūros istorija sudėtinės dalys – tai naratyvo įvykis, veikėjas, veiksmas ir aplinka (setting). Analizuojamame istoriniame naratyve visos šios dalys egzistuoja.

 

1.2.1. Naratyvo įvykiai

 

Pagrindinis naratyvo įvykis – Žalgirio mūšis pasakojime skaidomas į smulkesnius įvykius, kurie papildomi šalutiniais. Pagrindinio – Žalgirio mūšio – įvykio turinį sudaro šie smulkesni įvykiai, aprašyti atskiruose knygos skyriuose: „Karo paskelbimas ir pradžia“ (p. 62–65); „Kariuomenės telkimas“ (p. 75–86), „Vadai ir vadovybė“ (p. 86–91), „Karo strategija (p. 91–95), „Sąjungininkų kariuomenės kelias iki Žalgirio lauko“ (p. 96–103), „Kariuomenių išsidėstymas“ (p. 103–107), „Lietuvių manevras“ (p. 107–115), „Kautynės centre ir kairiąjame sąjungininkų sparne“ (p. 115–120), „Mūšio pabaiga“ (p. 120–122).

 

Šie įvykiai monografijoje papildomi šalutiniais, neturinčiais lemiamos įtakos pagrindinei įvykių eigai: Žemaičių klausimas ir naujakrikštų lietuvių puldinėjimai (p. 40–51); 1409 m. žemaičių sukilimas – Didžiojo karo su Ordinu pradžia (p. 52–61); Čekijos ir Vengrijos valdovų arbitražas dėl paliaubų (65–70); Abiejų pusių skundai Vakarų valstybėms (p. 70–75); Žygis į Marienburgą (p. 122–134); Torno taika (p. 134–138) bei paskutinis monografijos skyrius „Rex iustus“ (p. 139–153), aptariantis Ordino ir sąjungininkų ideologinį karą po Žalgirio mūšio.

 

Svarbiausias principas, pagal kurį pagrindiniai įvykiai kombinuojami į naratyvinę seką, yra temporalinis – visi jie iš esmės vyksta chronologiškai vienas po kito. Be to, įvykiai susieti ir aiškiu erdviniu ryšiu – beveik visi pagrindiniai vyksta Žalgirio mūšio lauke. Dalis jų apima platesnę Kryžiuočių ordino – Lenkijos – Lietuvos valstybių teritorijos erdvę. Kai kurie šalutiniai įvykiai rutuliojasi dar didesnėje – Vakarų, Centrinės bei Rytų Europos – erdvėje. Kauzalinis (priežastinis) principas čia yra tik numanomas – ne visi pagrindiniai naratyvo įvykiai yra vienas kito priežastis ir pasekmė.

 

1.2.2. Veikėjai

 

Istorinio naratyvo „Žalgirio mūšis“ veikėjus pagal svarbą ir reikšmę naratyvo įvykiuose galima skirti į pagrindinius ir antrinius. Pagrindiniai veikėjai (individualūs aktoriai) čia yra šie: Lenkijos karalius Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Kryžiuočių ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas bei Švėtės komtūras, vėliau ir magistras Henrikas fon Plauenas. Antrinių veikėjų šioje istorinėje monografijoje galima suskaičiuoti labai daug, nes jais reikėtų laikyti visus nors kartą pasakojimo eigoje paminėtus istorinius asmenis. Bent po du ar daugiau kartų pasakojimo eigoje minimi šie antriniai naratyvo veikėjai: Mozūrijos kunigaikštis Konradas, imperatoriai Frydrichas II, Liudvikas, Vaclovas, popiežiai Grigalius IX, Inocentas IV, Bonifacas IX, magistrai Hermanas fon Zalca, Konradas Valenrodas, Konradas Ciolneris, Konradas fon Jungingenas, Lenkijos karalius Kazimieras, Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis, kunigaikščiai Skirgaila ir Švitrigaila, Vilniaus vaivada Manvydas, maršalas Zbignevas, vienas iš lenkų kariuomenės vadų Jonas Sokolas iš Moravijos ir kiti.

 

Naratologijoje kartais remiamasi trimis J. Eueno (J. Ewen) pasiūlytais naratyvo veikėjų klasifikacijos kriterijais: kompleksiškumo lygmeniu, vystymosi lygmeniu bei įsiskverbimo į „vidinį pasaulį“ laipsniu[19]. Mažai kompleksiškais arba paprastais laikomi tie veikėjai, kurie turi tik vieną pagrindinį bruožą ir, geriausiu atveju, keletą antrinių. Tai dažniausiai alegorinės figūros, karikatūros. Antras kompleksiškumo laipsnis yra tada, kai iš keleto veikėjo bruožų pasirenkamas vienas ir paryškinamas, hiperbolizuojamas; trečias – kai veikėjo ryškiausiu bruožu tampa bendra jo tautai, etninei grupei ar socialiniam sluoksniui būdinga savybė. Galiausiai, didžiausiu kompleksiškumu pasižymi, individualius, sudėtingus psichologinius charakterius turintys veikėjai.

 

Alegorinės figūros yra ne tik paprastos, bet ir statiškos. Statiški gali būti veikėjai ir ne su vienu bruožu. Priešingybė jiems yra besivystantys charakteriai, kurių vystymąsis arba aiškiai atsekamas tekste, arba numanomas. Įsiskverbimo į „vidinį gyvenimą“ laipsnio viename poliuje gali būti tie veikėjai, kurių vidinis gyvenimas ištisai reprezentuojamas kūrinyje, o kitame – kurie reprezentuojami visiškai iš išorės. Jei, remdamiesi šiais kriterijais, įvertintume tiriamo istorinio naratyvo veikėjus, turime prieiti prie išvados, kad ne tik visiems antriniams, bet ir pagrindiniams veikėjams būdingas mažiausias kompleksiškumo laipsnis, nes jie pasižymi vos viena kita savybe, yra statiški, nesivystantys personažai, o įsiskverbimo į „vidinį pasaulį“ laipsnis čia nulinis, nes visi jie reprezentuojami griežtai tik iš išorės.

 

„Žalgirio mūšio“ istorijos pagrindiniai veikėjai charakterizuojami labai kukliai: Karalius Jogaila apibūdinamas kaip pasyvus, tik formalus mūšio vadas (p. 86), bet geras strategas (p. 95) bei labai pamaldus žmogus (p. 105); magistras Ulrichas fon Jungingenas čia pasirodo tik pasipūtęs (p. 100), išdidus, savimi ir savo jėga labai pasitikintis (p. 103), tačiau kartu ir labai atsargus (p. 104), kare ir kautynėse neprilygstamas (p. 98) karo vadas. Švėtės komtūrui Henrikui fon Plauenui, organizavusiam mūšyje sutriuškinto Ordino sostinės Marienburgo gynybą, priskiramos tik dvi savybės – drąsus, kritiškiausiu momentu nepabūgęs sąjungininkų (p. 125) ir energingas (p. 129) vadas. Daugiausia apibūdinimų ir epitetų šioje istorijoje nusipelno faktinis sąjungininkų kariuomenės vadas Žalgirio mūšyje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas: „nepaprastai kantrus“ (p. 52), energingas (p. 72), „labai aktyvus Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių vadas“, „lietuvių genijus“ (p. 86), „garbingiausias“ (p. 87), „reto veiklumo“ ir drąsus vyras, pats vadovavęs mūšiui (p. 89), „pavyzdingas karys mūšio lauke“ (p. 91).

 

1.2.3. Aplinka

 

M. Jučo monografijoje „Žalgirio mūšis“ kaip ir daugelyje fikcinių naratyvų galima rasti veiksmo vietos, aplinkos (setting) aprašymų. M. Jučas, prieš pradėdamas pasakoti pačius Žalgirio mūšio įvykius, aprašo sąjungininkų kariuomenės žygio kryptį, o skyriuje „Kariuomenių išsidėstymas“ (p. 103) pateikia nedidelį, bet detalų geografinį mūšio vietos apibūdinimą. Šiuos aprašymus iliustruoja p. 102 ir p. 104 pateiktos sąjungininkų kariuomenės žygio į Ordino teritoriją krypties ir paties Žalgirio mūšio lauko bei kariuomenių išsidėtymo jame schemos. Remiantis naratologo R. Lidelio (R. Liddel) penkių tipų schema, galima teigti, kad čia aplinkos ryšys su naratyvo įvykiais yra pirmo tipo: paprasčiausias, utilitarinis, minimaliai būtinas naratyvo veiksmui, neturintis jiems jokios didesnės įtakos ir emocinio krūvio[20].

 

1.3. Naratyvo struktūros diskursas turinys

 

1.3.1. Anachronija

 

M. Jučo istorinio naratyvo „Žalgirio mūšis“ istorijos ir diskurso laikų neatitikimą pirmiausia išreiškia anachronijos buvimas: čia aptariamų istorinių įvykių laikas nesutampa su pasakojimo laiku. Pasakojama 1990 metais (monografijos leidimo metai) apie tai, kas vyko, griežtai tariant, 1410 metų liepos penkioliktą dieną. Vadinasi, anachronijos nuotolis – 580 metų. Centrinę vietą visame pasakojime užima istorinio mūšio įvykiai, kurie truko apie 11 valandų, todėl anachronijos amplitudė čia nedidelė – laikas nuo mūšio pradžios iki pabaigos. Tiesa, atskiruose monografijos skyriuose aptinkamų pasakojimų anachronijos nuotolis ir ypač anachronijos amplitudė kiek varijuoja. Pavyzdžiui, pirmajame pžvalginiame skyriuje „Trumpa ilgo konflikto istorija“ (p. 32–40) pasakojama Žalgirio mūšio priešistorė, todėl nusikeliama į senesnius laikus (nuo Vokiečių ordino įsikūrimo 1190 Jeruzalėje), bei pasakojama apie ilgesnės trukmės laikotarpį. Čia anachronijos nuotolis toliausiai siekia 800 metų, o amplitudė – apie 220 metų. Kitame skyriuje „Kariuomenių išsidėstymas“ (p. 103–107), priešingai, anachronijos amplitudė – tik kokios trys valandos, nes čia aptariami 1410 metų liepos 15-osios ryto įvykiai, nutikę tik tarp 8 ir 11 val.

 

1.3.2. Analepsės ir prolepsės

 

Istorijos ir diskurso neatitikimą „Žalgirio mūšio“ tekste taip pat liudija laikinių analepsių ir prolepsių buvimas. Vidinės analepsės pavyzdys yra veikalo p. 53–54, kur naratorius, pasakodamas apie įvykius Žemaitijoje 1404–6 metais, staiga „šokteli“ į ankstesnius Algirdo valdymo laikus (analepsė išskiriama kursyvu):

 

Rytuose Vytautas susidūrė su iškilusia Rusios valstybe, kuri tuomet jau buvo pradėjusi jungti rusų žemes, tarp jų ir priklausančias Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lietuvos pastangos išlaikyti didžiulius rusų žemės plotus, susidūrimai dėl jų su Maskvos kunigaikščiais, silpnino jos kovą su kryžiuočiais. 1371 m. Algirdas atvirai skundėsi Konstantinopolio patriarchui, kad Maskvos kunigaikštis jam trukdo kovoti su kryžiuočiais. Jis prašė patriarcho skirti atskirą nuo Maskvos metropolitą Kijevui, Smolenskui, Novosiliui, Tverei ir Žemutiniam Naugardui. XV a. pradžioje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vidaus padėtis pasidarė itin sudėtinga (p. 53–54).

 

Vidinės prolepsės pavyzdys gali būti šis:

 

Unija ir Lietuvos krikštas sukėlė didelį Ordino nepasitenkinimą. Jau vainikavimo iškilmės Krokuvoje buvo panaudotos Lietuvai niokoti. Maršalas Konradas Valenrodas plėšė ir degino plačias Ukmergės apylinkes. Tai buvo ne eilinis „reisas“. Konstanco bažnytiniame suvažiavime buvo pareikšta, kad, prieš išvykdamas į Lenkiją, apie savo ketinimą Jogaila pranešė Prūsijos magistrui ir net prašė būti jo krikštatėviu Krokuvoje. Magistras šį pranešimą panaudojo piktam – norėjo Lietuvą užimti ir dargi užvaldyti (ae recipere et eciam occupare) (p. 43).

 

Neretai pasakojimo šuolis į praeitį monografijos tekste būna labai trumpas, išreikštas tik sakinio dalimi:

 

Ordino valdžia teigė, kad žemaičiai ja labai patenkinti (de regimine Ordinis optime contenti). Tačiau vargu ar taip buvo. Riteriai ėmė šeimininkauti žemaičių žemėje: laisvus žmones ir tuos, kurie paveldimai valdė žemes, jie padarė savo vasalais ir net vergais, skundėsi žemaičiai 1416 m. Konstanco bažnytiniame suvažiavime. Žemaičiai laukė progos sukilti (p. 49).

 

1.3.3. Pasakojimo greitis ir dažnis

 

Tekstinio pasakojimo greitį naratologijoje priimta matuoti santykiu diskurso trukmės, išreiškiamos dažniausiai puslapių skaičiumi, ir istorijos trukmės, išreiškiamos sekundėmis, minutėmis, valandomis, dienomis, mėnesiais ir metais[21]. M. Jučo veikalas „Žalgirio mūšis“153 puslapiuose aprašo įvykius, kurie truko, bendrai paėmus, nuo 1406 metų žemaičių sukilimo iki 1411 metų Torūnės taikos – 5 metų laikotarpį. Išeitų, kad vieneriems metams skirta 30,6 puslapio aprašymo, o vienai dienai – 0,08 puslapio. Tačiau „lėčiausiai“ pasakojami pačio Žalgirio mūšio, įvykiusio 1410 metų liepos 15 dieną, įvykiai. Vien šios dienos aprašymui skirta 20 puslapių. Todėl, akivaizdu, jog šiame naratyve pasakojimo greitis kinta ir, kad jis įvairiuose knygos skyriuose skirtingas.

 

Naratologijoje yra skiriamos keturios pagrindinės naratyvinio vyksmo formos, reikšmingos kalbant apie pasakojimo greitį arba trukmę: pauzės, elipsės, scenos ir apžvalgos. Esminėse naratyvinio vyksmo formose istorijos laikas bei diskurso laikas sąveikauja skirtingai: pauzėje pastebimas vien diskurso laiko buvimas, elipsėje – vien istorijos laiko, scenoje abu tie laikai yra ekvivalentiški, o apžvalgoje diskurso laikas yra trumpesnis už istorijos. Elipsės ir apžvalgos pagreitina pasakojimą, pauzė – sulėtina. M. Jučo „Žalgirio mūšyje“ scenų, kai pasakojimo ir įvykių laikas sutampa, nėra ir būti negali, nes tai išimtinai fikcinių pasakojimų privilegijuotas reprezentacijos būdas, netaikytinas istorijoms. Nėra čia ir elipsių, nes naratorius, atrodo, nuosekliai, „neperšokdamas“ jokio laikotarpio pasakoja visus įvykius iš eilės.

 

Apžvalga, veikiausiai, reikėtų laikyti visą pirmąjį naratyvinį skyrių „Trumpa ilgo konflikto istorija“ (p. 32–40). Jame pasakojamų įvykių amplitudė didelė – apie 300 metų, tačiau jie apžvelgiami tik 8-iuose knygos puslapiuose. Vadinasi, pasakojimo laikas čia daug kartų trumpesnis už įvykių laiką.

 

Dažniausiai pasitaikanti naratyvinio vyksmo forma, „stabdanti“ įvykių laiką analizuojamame tekste – aprašomoji pauzė (descriptive pause). Fikciniuose naratyvuose šia sąvoka vadinami tie atvejai, kai naratorius nuo įvykių pasakojimo pereina prie vietos, laiko ar kitokių aprašymų, tuo „sustabdydamas“ pagrindinių naratyvinių įvykių vyksmą. „Žalgirio mūšyje“ tokio pobūdžio aprašymų, kurie būtų aiškiai išreikšti ir kiek platesnės apimties, nėra. Tačiau, nedidelių – vieno ar kelių sakinių trukmės – aprašymo fragmentų pasitaiko. Pavyzdžiui, pasakodamas apie kariuomenių išsidėstymą, autorius atskiromis frazėmis kartu apibūdina ir mūšio vietovę:

 

Vytauto kariuomenė išsidėstė dešiniajame sąjungininkų sparne ties Tanenbergu. Dešinėje pusėje buvo Zėvaldo kaimas, pro kurį tekėjo pelkėtas Marensės upelis, o į šiaurę tyvuliavo Laubeno ežeras. Už jo dar į šiaurę buvo Fauleno kaimas. Pelkėtos vietos iš dešinės pusės neleido manevruoti, pasitraukti į šoną. Lenkų kariuomenė užėmė kairįjį sparną ir sustojo ties Liudvigsdorfo kaimu prie Tanenbergo ir Liudvigsdorfo kaimus jungiančio kelio. Vytauto karuomenė į mūšio lauką atvyko anksčiau už lenkų pulkus. Liepos 15 d. rytą ji jau buvo išrikiuota kautynėms. Tuo tarpu lenkų pulkai dar tik rinkosi. Prieš Vytauto kariuomenę magistras pasiuntė Ordino maršalo Frydricho Valenrodo riterius, o prieš Lenkijos kariuomenę, kuriai vadovavo Lenkijos maršalas Zbignevas iš Bžezės ir kariuomenės stovyklininkas Zindramas iš Maškovicų, stojo Ordino didžiojo komtūro Konrado Lichtenšteino riteriai. Magistras pasiliko centre, kiek atokiau nuo Ordino kautynių linijos. Prieš Vytauto pulkus jis pasiuntė stipresnę kariuomenę (grossere Macht). Čia stovėjo iš Europos atvykę rinktiniai riteriai ir Ordino samdiniai. Juos vedė Jurgis Gersdorfas su šv. Jurgio vėliava.

 

Vokiečių riteriai nerimavo ir reikalavo tuojau pradėti kautynes (p. 103).

 

Pažymėtina, kad įvykių eigą tiriamoje monografijoje dažniausiai stabdo ne tokios aprašomosios pauzės, o nenaratyviniai teksto elementai. Kaip matėme, tekste gausu įvairių aiškinimų, polemikos su kitais istorikais, istoriografinių ir kitokių nenaratyvinių „intarpų“. Kadangi naratologijoje pauze laikoma ne tik aprašymas ar refleksija, o visa tai, kas stabdo istorijos – diegezės laiko trukmę, tai, atrodo, kad visus tokius nenaratyvinius intarpus reikėtų laikyti specifinėmis tik istoriniams naratyvams būdingomis pauzės rūšimis.

 

Naratyvinio dažnio aspektu, „Žalgirio mūšyje“ beveik visi įvykiai, įvykę vienąkart, pasakojami taip pat vienąkart. Yra tik nedidelės ir mažai reikšmingos išimtys: apie Racionžo sutartį, sudarytą tarp Ordino ir sąjungininkų, tekste užsimenama dukart – p. 52 ir p. 54. Du kartus teigiama, kad Henriko fon Plaueno įsakymu buvo sudegintas Marienburgo miestas (p. 125 ir p. 126). Taip pat du kartus paminimi tie patys Jogailos valdžiai pasidavę Ordino didieji miestai (p. 127 ir p. 128), bei dukart kalbama, apie tai, kaip Jogailai trūko pinigų kariams samdyti, nes bajorai prisiplėštus pinigus išsigabeno namo (p. 129 ir 132).

 

2. Naratyvinė komunikacija: naratorius, fokusuotė

 

Struktūrinėje naratologijoje pagrindiniai naratyvinės komunikacijos dėmenys įvardijami šiomis sąvokomis: istorinis autorius, numanomas autorius, naratorius, naracijos adresatas (narratee), numanomas skaitytojas ir istorinis skaitytojas. M. Jučo monografijos „Žalgirio mūšis“ tekste visus šiuos komunikacijos elementus taip pat galima identifikuoti. Istorinis autorius – lietuvių istorikas Mečislovas Jučas. Istorinio autoriaus tiesioginis pėdsakas tekste – 119 ir 120 puslapiuose aptinkamos pastabos skliausteliuose: „(pabraukta mano – M. J.)“. Atrodo, jog tokie istorinio autoriaus pėdsakai tekste yra išimtinai faktinių naratyvų ypatybė.

 

Pagal apibrėžimą numanomo autoriaus sąvoka reiškia visa tai, ką galima iš teksto pasakyti apie jo autorių. Vadinasi, jis – istorikas, gerai susipažinęs su viduramžių Lietuvos istorijos šaltiniais, bei su kitų šalių to laikotarpio istoriografija, mokantis tiek senąsias, viduramžiais susirašinėjimui vartotas, tiek šiuolaikines – vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Numanomas autorius aiškiai lietuviškai angažuotas žmogus, pasisakantis tiek prieš vokiečių autorių siekimą išaukštinti savo „misijų“ Rytų Europoje reikšmę, tiek prieš kai kurių lenkų istorikų lietuvių kariuomenės ir Vytauto vaidmens Žalgirio mūšyje sumenkinimą ir besistengiantis įrodyti priešingą dalyką – kad Žalgirio mūšis įvyko dėl Lietuvos problemų ir Lietuvos kariuomenė jame suvaidino lemiamą vaidmenį. Be to, iš teksto aišku, jog numanomam autoriui būdingos kai kurios etinės savybės: jis baisisi nekaltų žmonių žudynėmis, prisidengiant net Dievo vardu, netoleruoja apgaulės ir klastos politikoje, bet kartu lyg pateisina Vytauto dviprasmišką etinę poziciją žemaičių atžvilgiu (tai, kad Vytautas kartą net padeda Ordinui malšinti žemaičių sukilimą) taktiniais politikos sumetimais ir tai, jog Vytautas laikosi sutarčių su Ordinu tik tada, kai jam naudinga.

 

Naratorius šio veikalo tekste yra visur esantis (omnipresent), visažinis (omniscience), kuriam būdinga nulinė fokusuotė. Tai reiškia, jog naratorius laisvai „juda“ pasakojimo erdvėje iš vienos vietos į kitą, žino praktiškai viską apie pasakojamus įvykius bei situacijas ir pasakoja daugiau, nei jo naratyvo veikėjai žinojo. Taip pat aišku, jog naratoriaus požiūrio taškas čia neapibrėžtas, jis nereprezentuoja naratyvo veikėjų nei iš vidaus, nei vien griežtai iš išorės. Prancūzų naratologo G. Žaneto terminais tariant, tai – ekstradiegetinis – heterodiegetinis naratorius (pirmojo laipsnio naratorius pasakoja istoriją, kurioje pats nedalyvauja).

 

Kai kurių naratologų teigimu, istoriniuose naratyvuose numanomas autorius dažniausiai sutampa su naratoriumi. Tokio sutapimo liudijimu galėtų būti monografijos tekste, atrodo, du kartus pasitaikančios išraiškos „autorius mano, kad ...“ (p. 137). Anot naratologų, sutampa ir naratee (naracijos adresatas) su numanomu skaitytoju[22]. Numanomas skaitytojas čia greičiausiai lietuvių istorikas profesionalas, mokantis lotynų ir vokiečių kalbas (nes naratyvo tekste neretai pateikiamos išraiškos šiomis kalbomis) ar bent kažkiek su profesionalios istorijos „virtuve“ susipažinęs skaitytojas. Jis turi būti įvaldęs elementarias tos epochos istorines sąvokas (Ordino magistras, maršalas, imperatorius, vėliava, komtūras, herbas, špitolninkas ir kt.), gerai susigaudantis geografinėje tiek Centrinės – Rytų Europos, tiek Žalgirio mūšio apylinkių erdvėse.

 

Vargu ar šiame istoriniame tekste galima atlikti fikcijose prasmingą skirtį tarp balso („kas kalba“) ir būdo („kas mato“). Tokia perskyra šiame tekste nereikalinga, nes ji atskiria naratorių (balsą) nuo to personažo, kurio regėjimo taškas orientuoja naratyvinę perspektyvą (būdo). Šiuo atveju tai vienas ir tas pats asmuo.

 

Šiame istoriniame veikale autorius – naratorius tiesioginės kalbos, be abejo, niekur nevartoja. Ji kartais pasirodo tik citatose iš Dlugošo. Vyrauja autoriaus monologas, kai kur šiek tiek pasitaiko netiesioginės kalbos elementų.

 

3. Fazių naratyvas su nenaratyviniais elementais

 

Naratologas F. Karardas, analizuodamas istorinių tekstų ypatybes, priėjo prie išvados, kad visus juos galima suskirstyti į naratyvinius (linijinius ir fazių) bei nenaratyvinius (metaistorijas ir sinchroninius aprašymus). Pritaikę jo idėjas analizuojamam tekstui darome išvadą, kad M. Jučo Žalgirio mūšis yra fazių naratyvas su nenaratyviniais elementais. Jame visa mūšio istorija dalijama į tris dideles fazes, išreikštas trimis stambiausiomis turinio dalimis – Žalgirio mūšio priežastys, Rengimasis karui ir Karo žygis nuo Vilniaus ir Volbožo iki Marienburgo. Kiekviena iš jų dalijama į trejetą – aštuonetą smulkesnių skyrių, kuriuose aptariami įvairūs kiekvienos fazės momentai, neretai imantis paralelinių pasakojimų. Pavyzdžiui, antroje monografijos dalyje – fazėje Rengimasis karui figūruoja tokios paralelinės istorijos kaip „Čekijos ir Vengrijos valdovų arbitražas dėl paliaubų“, „Abiejų pusių skundai Vakarų valstybėms“ ar „Kariuomenės telkimas“.

 

M. Jučo monografijos „Žalgirio mūšis“ tekste galima aiškiai identifikuoti ir nenaratyvinius elementus. Pirmieji įvadiniai skyriai Istoriografija ir Šaltiniai (p. 7–31) – tipiškas, „klasikinis“ nenaratyvinių istorinių tekstų – įrodinėjimo pavyzdys. Skyriuje Istoriografija autorius pateikia šio įvykio tyrinėjimų apžvalgą, aptardamas Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos bei Rusijos istorikų pagrindinius veikalus apie Žalgirio mūšį, parodydamas, kuo kiekvienas jų ypatingas, kokių koncepcijų ir kokiais klausimais autoriai laikėsi. Šaltinių skyrius – tai pagrindinių mūšio šaltinių apžvalga bei apibūdinimas.

 

Šios tyrinėjimų ir šaltinių apžvalgos yra nenaratyvai, nes nereprezentuoja pačių Žalgirio mūšio įvykių. Tačiau juos vis dėlto galima laikyti numanomais naratyvais ar diskursais, turinčiais naratyvo elementų, nes jie išlaiko tam tikrus naratyvinius požymius: tyrinėjimų apžvalgoje „įvykių“ vaidmenį atlieka kiekvienos istorinės monografijos pasirodymas (apžvalga pradedama nuo pirmosios lenkų istoriko K. Gurskio monografijos, išleistos 1888 metais), istorikų veikalai apibūdinami griežtai chronologiškai, pagrindinį pasakojimą apie šaltinius papildo šalutinis (trumpa rankraščio „Cronica conflictus“ istorija).

 

Aiškiai nenaratyvinis yra skyrius „Vadai ir vadovybė“ (p. 86–91). Jame nepateikiama jokia ryškesnė įvykių eiga, o tik analizuojama ir svarstoma, koks buvo Jogailos ir Vytauto vaidmuo Žalgirio mūšyje, kas buvo tikrasis, faktinis mūšio vadas. Čia aptariamos įvairių istorikų nuomonės šiuo klausimu, peržiūrimi jų argumentai, vieniems iš jų oponuojama, kitiems pritariama stengiantis įrodyti, kad Jogaila buvo formalus, o Vytautas – faktinis sąjungininkų kariuomenės vadas.

 

Svarbi, manau, specifinė tiek tiriamos M. Jučo monografijos, tiek ir bet kurio kito istorinio teksto savybė – tai, kad net ir tuose skyriuose, kuriuose pasakojama konkreti naratyvinė įvykių eiga ir kuriuos neabejotinai reikia laikyti naratyviniais, apstu nenaratyvinių sakinių ar pastraipų. Čia labai dažnai naratyvinę įvykių eigą pertraukia autoriaus svarstymai, įrodinėjimai, argumentų vardijimas ar polemika su kitais autoriais, tyrinėjimų apžvalgos. Pavyzdžiui, skyriuje Žemaičių klausimas ir naujakrikštų lietuvių puldinėjimai pasakojimą apie Jogailos suartėjimą su Ordinu pertraukia istoriko paaiškinimas apie Jogailos siekius ir planus (aiškinimas išskirtas kursyvu):

 

Po 1382 m. perversmo užėmęs Vilnių, Jogaila skubėjo atsidėkoti Ordinui už pagalbą. Tai buvo ne vien padėka. Ordino remiamas Jogaila tikėjosi panaikinti Trakų kunigaikštystę, atimti ją iš Vytauto. Tai buvo jo toli siekiantis sumanymas – likviduoti iki tol buvusią Lietuvos dvivaldystę iš Vilniaus ir Trakų. 1382 m. lapkričio 1 d. Jogaila susitiko su magistru Dubysos saloje ir sudarė sutartį (p. 41).

 

Kitas pavyzdys, kai istorikas, papasakojęs apie Racionžo sutarties peripetijas, imasi aiškinimo apie Vytauto nuolaidžiavimo Ordinui priežastis:

 

Vytautas buvo nepaprastai kantrus. Jis net padėjo Ordinui paimti iš Žemaitijos įkaitus. Magistras už tai Vytautui dėkojo. Kuo paaiškinti tokias dideles Vytauto nuolaidas Ordinui? Galimos kelios versijos: 1) Vytauto karai su Smolensku, Naugardu, Pskovu bei Maskva ir Ordino parama; 2) atkaklūs žemaičiai nesutiko krikštytis (yra Vytauto vėlesnis pareiškimas, jog jis buvo atidavęs Ordinui žemaičius, kad juos apkrikštytų); 3) Vytautas pripažino tik tikrąjį jėgų santykį ir nesiskaitė su žemių dovanojimo aktais; 4) visai nepaisė tautinių interesų. Kiekviena iš šių versijų turi šalininkų (p. 52).

 

Tokių aiškinimų, nuolat „pertraukiančių“ įvykių pasakojimo eigą, visame M. Jučo monografijos tekste yra labai daug. Manau, šie į pagrindinį naratyvą įsiterpiantys aiškinimai yra specifinė istorinio teksto ypatybė, ryškiai atskirianti jį nuo fikcinio naratyvinio teksto.

 

Nenaratyviniu elementu naratyviniame istoriniame tekste gali būti „istoriografiniai intarpai“, kuriuose vardijamos kitų istorikų nuomonės. Pavyzdžiui, autorius į pasakojimą apie Jogailos ir Vytauto pasitarimą Breste 1409 m. lapkričio–gruodžio mėn. dėl būsimo karo strategijos, papasakojęs apie sąjungininkų sumanytą karo planą, įterpia savo svarstymus bei kitų istorikų nuomones vienu iš aptariamų klausimų:

 

Kyla klausimas, ar Jogaila ir Vytautas galvojo apie tolesnį Ordino likimą. Vieni istorikai, kaip S. Kujotas, mano, kad galutinis sąjungininkų tikslas buvo tik atkovoti iš Ordino Žemaitiją ir Dobrynę. Galbūt sąjungininkai turėjo ir tolesnių uždavinių – grąžinti Lenkijai Pamarį, Kulmą ir Michalovo žemes. O. Laskovskis teigė, kad Jogaila ir Vytautas siekė Ordiną sutriuškinti ir visai likviduoti. S. M. Kučinskio manymu, tokio uždavinio sąjungininkai tikriausiai tuomet dar nekėlė. Galimas dalykas, kad Jogaila ir Vytautas turėjo ir seną Lietuvoje puoselėtą mintį – atsiskaityti su Ordinu už jo piktadarybes, pakirsti jo galią ir atsiimti bent Žemaitiją bei Dobrynę (p. 92).

 

Taigi, galima teigti, kad istorinis tekstas gali būti ne tik didesniais intervalais nenaratyvinis, bet ir ilgesniuose naratyviniuose intervaluose apimti gausius nenaratyvinius elementus. Šią jo savybę reikėtų laikyti specifine, kiek ryškiau skiriančia jį nuo fikcinio naratyvinio teksto. Vargu ar iš viso įmanoma aptikti istorinį naratyvinį tekstą be jokių aukščiau paminėtų nenaratyvinių elementų pėdsakų. Vertinant šiuos nenaratyvinius elementus naratologiniu–retoriniu aspektu, jie išreiškia istorijai būdingą specifinį diskurso ir įrodinėjimo (kaip istorijos ekvivalento, pagal R. F. Berkhoferį) neatitikimo būdą.

 

Sinchroninių aprašymų sąvoką F. Karardas naudoja ištisai nenaratyviniams veikalams įvardyti. Ji netaikytina M. Jučo „Žalgirio mūšiui“, nes tai, kaip konstatavome, naratyvinis veikalas. Tačiau R. F. Berkhoferis teigia, kad istorikai neretai naratyvinį pasakojimą kombinuoja su teminiu[23]. Būtent toks pasakojimo variantas, kai, viena vertus, pasakojime išlaikoma pagrindinė įvykių eigos gija, bet, kita vertus, tuo pat metu „šokinėjama“ nuo vienos temos prie kitos, būdingas daugeliui „Žalgirio mūšio“ skyrių. Tokio kombinuoto – naratyvinio – sinchroninio – pasakojimo pavyzdys gali būti skyrius „Karo paskelbimas ir pradžia“ (p. 62–65). Nors jame pasakojama pagrindinė – karo paskelbimo ir pradžios – įvykių eiga, tuo pat metu čia pereinama nuo įvykių vienoje vietoje prie kitų: 1) iš pradžių pasakojama apie tai, kaip Vytautas, supykęs dėl kryžiuočių Klaipėdoje sulaikytų laivų su javais, skirtų Lietuvai, paskelbia jiems karą (p. 62), po to pereinama prie 2) įvykių Lenkijoje ir Lenkijos pozicijos būsimo karo atžvilgiu išryškinimo (p. 62–65) ir, galiausiai, 3) grįžtama prie įvykių Lietuvoje ir pasakojama, kaip Vytautas ėmė rengtis kariuomenės „visuotiniam šaukimui“ (p. 65).

 

Išvados

 

Atlikta naratologinė lietuvių istorikų Mečislovo Jučo istorinio teksto „Žalgirio mūšis“ analizė įtikinamai parodo, jog šis istorinis tekstas yra neabejotinai naratyvas, kuriam iš esmės tinka beveik visos grožiniams pasakojimams analizuoti skirtos pagrindinės literatūrinės naratologijos struktūros ir sąvokos. Tai iš esmės patvirtina postmodernistinių istorijos filosofų idėją apie istorinio ir grožinio naratyvų homogeniškumą. Kita vertus, ši analizė atskleidžia, jog istoriniam tekstui būdinga tam tikra naratologinė specifika, daugiau ar mažiau atribojanti jį nuo visiško sutapatinimo su grožiniu pasakojimu. Pirmiausia, šio istorinio naratyvo (galima manyti, ir daugumos kitų) naratologinis „aparatas“ akivaizdžiai skurdesnis nei kokio nors „klasikinio“ grožinio pasakojimo: jam nebūdinga naratorių tipų įvairovė, kukliau apibūdinami istoriniai veikėjai, neperteikiama, kaip daugumoje fikcinių naratyvų, istorinių veikėjų vidinė patirtis ar istoriniai įvykiai jų akimis, išvengiama sceninio įvykių vaizdavimo, tiesioginės kalbos – dialogų bei vidinių monologų vartojimo. Antra, šis istorinis naratyvas pasižymi naratologinėmis ypatybėmis, nebūdingomis fikcijoms: nenaratyvinių teksto elementų gausa, įrodinėjimu, šaltinių citavimu. Istorinis tekstas turi taip pat fikcijoms nebūdingus paratekstinius markerius ar „referencinį aparatą“ – įvadą, išnašas, nuorodas bei išvadas, schemas, ir pan. Nepaisydami fakto, jog koks nors „pokštininkas“ literatas galėtų parašyti tokį grožinį tekstą, kuriam būtų būdingi visi paminėti istorinio pasakojimo specifiniai naratologiniai bruožai, vis dėlto galime klausti: kas lemia istorinių ir grožinių pasakojimų naratologinius skirtumus?

 

Nuorodos

 

 





[1] Grožinio naratyvo struktūrą vieni pirmųjų imasi tyrinėti kitos prancūzų struktūrinės semiotikos mokyklos atstovai R. Bartas (R. Barthes), K. Bremondas (C. Bremond), G. Žanetas (G. Genette) ir kiti. Jų idėjų pagrindu susiformavo „klasikinė“ šiuolaikinė naratologija, kuri XX a. 8-ame dešimtmetyje sulaukė didelio susidomėjimo bei atgarsio ne tik anglosaksų kraštų, bet ir kitų šalių literatūrologų sferose. Šiandien galima išskirti atskirų šalių naratologijos mokyklas. Naratologinių tyrimų tradiciją Prancūzijoje tęsia D. Pjeras (John Pier) ir „Naratologijos Taikymo Centras“ (Centre de Naratologie Appliquee). Anglų-amerikiečių naratologinei mokyklai atstovauja klasikiniai V. Butas (W. Booth), A. Beinfildas (A. Banfield), D. Konas (D. Cohn), D. Kuleris (J. Culler), S. Četmenas (S. Chatman), F. Kermodas (F. Kermode), Ž. Princas (G. Prince), R. Šoles (R. Scholes) ir kitų darbai. Tel Avivo naratologinei mokyklai atstovauja S. Rimon-Kenanas (S. Rimon-Kenan), B. Makheilas (B. McHale), R. Ronen (R. Ronen). Vokietijoje E. Lamerto (E. Lammert) bei F. K. Stancelio (F. K. Stanzel) tyrimai paruošė dirvą novatoriškiems M. Fluderniko (M. Fludernik) darbams. Svarų įnašą į naratologinių tyrimų sritį atlieka „Naratologinių Tyrimų Grupė“, įsikūrusi Hamburgo universitete, bei Giebeno tyrimų grupė „Istorinė ir kultūrinė naratologija“, įkurta A. Nūningo (A. Nuuning). Olandijoje ir Belgijoje naratologijos srityje reiškiasi M. Beilis (M. Bal) bei L. Hermanas (L. Herman). Ispanų naratologiją reprezentuoja S. Onega (S. Onega) bei Chose Eindželas Garsia Landa (Jose Angel Garcia Landa).

[2] Visus naratyvus literatūrologai skirsto į dvi rūšis: fikcinius ir nefikcinius. Tradiciškai fikciniais (lot.: fingere – išrasti, sugalvoti) laikomi tokie pasakojimai, kurie reprezentuoja netikrus, išgalvotus įvykius, neturinčius referencijų į realybę, t. y. neparemtus tikrais faktais. Visos fikcijos yra naratyvai – jų turinį visada sudaro tam tikra sugalvota istorija – tarpusavyje susijusių įvykių seka. Fikcijų sfera yra labai plati. Ji apima ne tik raštu, bet ir kitais būdais – žodžiu (įvairūs žodiniai pasakojimai), vaizdais (tam tikros rūšies paveikslai, skulptūros, pantomima, šokis ir kt.) ar mišriais būdais (filmai, vaidinimai, krepšinio varžybų transliacija ir kt.) – perduodamus pasakojimus. Struktūrinė naratologija domisi vien tekstinėmis fikcijomis (daugiausia – grožinės prozos naratyvais). Nefikcijomis arba faktiniais naratyvais vadinami pasakojimai, reprezentuojantys tikrus, realiai vykusius ar vykstančius įvykius. Jų sfera taip pat labai plati. Nefikcinių tekstų sričiai priklauso – istorijos mokslo darbai, biografinė literatūra, dienorašiai, laiškai, žurnalistiniai reportažai, filosofijos, religijos, įvairių socialinių ir net gamtos mokslų naratyvai.

[3] Ricoeur, P. Time and Narrative, trans. Kathleen McLaughlin and David Pellauer. Chicago: University of Chicago Press, Vol. 2, 1985, p. 156.

[4] Genette, G. Fictional Narrative, Factual Narrative. Poetics Today, 1990, t. 11 (4).

[5] Cohn, D. Signposts of Fictionality: A Narratological Perspective. Poetics Today, 1990, t. 11 (4).

[6] Cohn, D. The Distinctions of Fiction. Baltimore: John Hopkins University Press, 1999.

[7] Carrard, P. Poetics of the New History: French Historical Discourse from Braudel to Chartier. Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1992.

[8] Carrard, P. Narrative and Historiography: Writting the France of the Occupation. Style, 2000, t. 34 (2).

[9] Berkhofer, R. F. Beyond the Great Story: History as Text and Discourse. Cambridge, London: Harvard University Press, 1995.

[10] Ruth, A. Erzählte Geschichte: Narrative Strukturen in der französischen Annales-Geschichtsschreibung. Berlin-New York: Walter de Gruyter, 2005.

[11] Žukas, S. Istorinis pasakojimas. Lietuvos metraščiai. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 4–39.

[12] Nastopka, K. Gedimino laiškai: istorinės ir literatūrinės reikšmės. Baltos Lankos, 2000, t. 12, p. 94–103.

[13] Krikštopaitis, J. A. Pasakojimų sandara: struktūrinė tikrovę aiškinančių tekstų interpretacija. Versus Aureus, 2006.

[14] Žemgulis, V. Istorinis pasakojimas kaip naratologinės analizės objektas. Problemos, 2004, t. 66, p. 52–65. Šiame straipsnyje pateikiama trumpos, 40 sakinių apimties, lietuvių istoriko E. Gudavičiaus monografijos Lietuvos istorija teksto ištraukos naratologinė analizė.

[15] Jučas, M. Žalgirio mūšis. Vilnius: Mokslas, 1990.

[16] Žemgulis, V. Istorinis ir fikcinis naratyvas: panašumai ir skirtumai. Istorija, 2007, t. 66, p. 56–53.

[17] Genette, G. Narrative Discourse Revisited. Ithaca, New York: Cornell University Press, 1988, p. 17–18.

[18] Cohn, D. Signposts of Fictionality: A Narratological Perspective. Poetics Today, 1990, t. 11 (4), p. 778.

[19] Rimmon-Kenan, S. Narrative Fiction: Contemporary Poetics. London and New York: Routledge, 2002, p. 41.

[20] Robertas Lidelis siūlo skirti penkis aplinkos santykio su naratyvo siužetu ir veikėjais tipus: 1) utilitarinis, kai aplinka minima minimaliai tik tiek, kiek jos reikia veiksmui reprezentuoti; 2) simbolinis, pabrėžiantis glaudų sąryšį su naratyvo veiksmu; 3) irelevantiškas, veiksmo veikėjų nesuvokiamas sąmoningai; 4) vidinis, veikėjo reminiscencijomis paremtas minties pasaulis; 5) kaleidoskopinis – kai nuolat „judama“ pirmyn ir atgal nuo fizinio pasaulio į veikėjo įsivaizduojamąjį (Liddell, R. 1947, 6 skyrius).

[21] Genette, G. Narrative Discourse: An Essay in Method. Ithaca: Cornell University Press, 1980, p. 55.

[22] Berkhofer, R. F. Beyond the Great Story ..., p. 160.

[23] Ten pat, p. 114.

 

Gauta 2008 m. birželio 12 d.

Pateikta spaudai 2008 m. birželio 25 d.

 

Summary

Narratological Analysis of M. Jučas Historical Monograph Žalgirio mūšis

 

Historical narrative is considered to be relative to literary narrative by contemporary postmodern history philosophy. Exponents of this particular trend deny any historian’s claim to be objective, stating that every historical representation is a subjective creation of a historian’s imagination, based not on historical facts but on his/her narrative associations and interpretation. They are of the opinion that the creation of a historical text follows the the principles of a fictional one, i. e. a historian decides upon the plot of the narrative and employs metaphors as well as other literary, rhetoric and stylistic devices. This conclusion implies the possibility to apply literary analysis means to the analysis of historical texts.

 

This article deals with the narratological analysis of M. Jučas, a Lithuanian historian, monograph Žalgirio mūšis. The analysis, on the one hand, confirms undeniable relationship between historical and literary texts; on the other hand, it displays historical narrative’s narratological specifics.