„Istorija“. Mokslo darbai. 71 tomas
Edvardas KRIŠČIŪNAS. V. Kapsuko ir Z. Angariečio revoliucinės komunistinės etikos bruožai XX a. I pusėje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojama žymiausių Lietuvos marksizmo filosofijos propaguotojų ir Lietuvos kompartijos vadovų Zigmo Angariečio ir Vinco Kapsuko revoliucinės komunistinės etikos bruožai ir komunistinės moralės principai XX a. pirmoje pusėje. Remiantis Z. Angariečio ir V. Kapsuko filosofinėmis idėjomis, publicistikos darbais, rekonstruojamos jų antikrikščioniškos etinės pažiūros, atskleidžiamas jų etinių pažiūrų ryšys su marksizmo filosofija ir revoliucine kova. Lietuvos marksistų etinės idėjos ir komunistinės moralės principai buvo jų komunistinio gyvenimo teorija. Straipsnyje pagrindžiamas teiginys, kad Lietuvos marksistai sukūrė ir propagavo savitą revoliucionieriaus komunistinės moralės kodeksą. Šis kodeksas, Z. Angariečio įsitikinimu, turėjo išugdyti kovingus revoliucinės dvasios komunistus, galinčius įvykdyti ginkluotą komunistinę revoliuciją Lietuvoje.

 

Prasminiai žodžiai: Z. Angarietis, V. Kapsukas, proletariato moralė, sistema, priešiškumas, revoliucinės moralė.

 

Įvadas

 

Zigmas Angarietis ir Vincas Kapsukas kūrė ir propagavo visuotinę marksistinę pasaulėžiūrą, todėl savo filosofiniuose ir kituose darbuose nagrinėjo gyvenimo prasmės, laisvės, revoliucinės moralės principus. Atskirų teorijos veikalų jie nėra parašę, tik Z. Angarietis 1917 m. paskelbė vieną teorinį straipsnį, kuriame teigė apie dviejų priešiškų – buržuazinės ir proletarinės moralės sistemų buvimą. Jų komunistinės etinės idėjos yra išbarstytos įvairiuose filosofiniuose ir publicistiniuose darbuose. Todėl surinkti šias idėjas ir sudėti į tam tikra teorinę sistemą yra sudėtingas mokslinis uždavinys. Tai šiame straipsnyje ir bandoma padaryti.

 

Mokslinėje literatūroje Z. Angariečio ir V. Kapsuko etinės pažiūros mažai tyrinėtos. Sovietinėje Lietuvoje tėra publikuotas tik A. Darginavičienės straipsnis, skirtas Z. Angariečio etinėms pažiūroms nagrinėti1. Šiame darbe esama vertingų minčių apie Z. Angariečio etikos ryšį su bendrąja marksistine filosofija, apie proletarinės moralės priešiškumą krikščioniškai moralei, apie istorinį moralės normų kintamumą. Tačiau Z. Angariečio požiūris į revoliucionieriams būtinus moralės principus nenagrinėjamas. A. Darginavičienės straipsnis parašytas pagal sovietinės ideologijos reikalavimus, todėl stokoja mokslinio objektyvumo. Daug įdomių ir vertingų minčių apie komunistinę etiką Sovietų Sąjungoje pateikia išeivijos mokslininkas V. Juodeika veikale „Didžioji iliuzija“2.

 

Z. Angariečio ir V. Kapsuko etinių pažiūrų formavimuisi didelės įtakos turėjo jų asmenybių savitumas, politinė veikla. Abiejų revoliucionierių etinės idėjos yra panašios, o tai lėmė jų bendra politinė veikla, priklausomybė bolševikinei partijai, to laikmečio marksistinė literatūra.

 

Tradicinės moralės įtaka V. Kapsukui ir Z. Angariečiui

 

Revoliucionieriai vaikystėje tėvų namuose buvo auklėjami tradicine krikščioniškos moralės dvasia. Tikintys tėvai siekė, kad jų vaikai būtų darbštūs, dori katalikai. V. Kapsukas net buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją. Po metų pašalintas už lietuvišką veiklą. Vėliau pasukęs profesionalaus revoliucionieriaus keliu, jis kaip ir Z. Angarietis nutraukė ryšius su tėvais, atmetė krikščionybę, jos moralės principus. Savo veikaluose jie atvirai reiškė priešiškumą krikščionybei, jos moralei ir reikalavo, kad jų bendraminčiai ir pasekėjai visiškai atmestų krikščionišką moralę, kuri esą tarnauja tik „išnaudotojiškai buržuazijos klasei“, ir gyventų bei kovotų remdamiesi naujos proletarinės moralės principais. Ir vis dėlto nepaisant jų skelbiamo priešiškumo krikščionybei kaip išnaudotojiškos santvarkos idėjinei gynėjai, jų sąmonėje tradicinė dorovės įtaka išliko. Tai akivaizdžiai atsiskleidė 1919 m. sausio–balandžio mėnesiais, kuomet V. Kapsukas ir Z. Angarietis vadovavo Lietuvos komunistinei vyriausybei. Jie nevykdė valstybinio raudonojo teroro, nežudė savo priešininkų, nenaikino „atgyvenusios buržuazijos klasės“, kaip tai darė jų idėjiniai draugai Rusijos bolševikai, pilietinio karo metais išžudę milijonus žmonių dėl komunistinės ateities. Raudonąjį terorą vykdė ir Vengrijos komunistai 1919 m. vadovaujami Bela Kuno. Krikščioniškas dorovinis auklėjimas sulaikė Lietuvos revoliucionierius nuo klasinio priešo naikinimo beprotybės. Aišku, Lietuvos revoliucionieriai nebuvo mielaširdingi ir atlaidūs savo politiniams priešininkams. V. Kapsukas uždarė į kalėjimą savo buvusią bendražygę liaudininkę F. Bortkevičienę, bet nenusmuko iki savo vadovo V. Lenino ir L. Trockio žiaurumo.

 

Asmens gyvenimo prasmės samprata

 

V. Kapsukas ir Z. Angarietis atmetė krikščioniškojo žmogaus gyvenimo prasmės supratimą. Jų gyvenimo prasmė – tarnauti komunistinės visuomenės idealams. Savo pasirinktuoju gyvenimo pašaukimu, prasmingumu jie neabejojo iki pat mirties. Jų netraukė ir ramus miesčioniškasis gyvenimo būdas, jiems mažai terūpėjo ekonominė gerovė, karjera, šeima ir kiti malonumai. V. Kapsukas ir Z. Angarietis buvo idealistinio tipo asmenybės. Pasak jų, prasmingai gyventi – tai tarnauti visuomenės pažangai ir kurti komunistinę laimės visuomenę, o patiems būti istorinės raidos ir pažangos avangarde, vadovauti proletarų masėms, siekiančioms įgyvendinti didįjį istorijos tikslą. V. Kapsukui ir Z. Angariečiui būdingas stiprus garbės troškimas ir tą troškimą jie patenkino tikėdami, kad yra žmonijos pažangos vedliai, vykdantys ypatingą istorijos misiją. Dėl šios „istorinės misijos“ jie nebijojo nei vargo, kančių kalėjimo, tą tikėjimą jie išsaugojo kalėjimuose, emigracijoje, tremtyje.

 

Jų gyvenimas buvo giliai idėjiškas. Protas ir valia nukreipė visas jų asmens jėgas tarnauti komunistinei revoliucijai. Šis idealas, kaip tikslas, suteikė jų gyvenimui prasmę, patenkino jų sielos troškimą – padaryti Lietuvą laimingą. Rašytojas Juozas Tumas–Vaižgantas, apibūdindamas V. Kapsuką, itin vertino jo kaip asmenybės pasiaukojimą savajai idėjai. Vaižgantas pateikė V. Kapsuką net kaip idealistinės asmenybės pavyzdį to meto lietuviams inteligentams ir katalikams, ypač tiems, kuriems labiau rūpėjo asmeninė gerovė, o ne tautos reikalai. Vaižgantas rašė: „Temylėjo vieną – savo idėją. Neminėjo nei giminių, nei kaimynų, nei savo tėvų, nei žmonos. Tekalbėjo apie socializmą, visuomeninius dalykus, klases. Jis buvo priešas visos esamos tvarkos: bažnyčios, valstybės, tautybės. Bet elgėsi, viską darė tokiu heroizmu, tokiu savęs atsižadėjimu, tokiu valios įtempimu, tokiu atsidavimu idėjai savo naudos užmiršimu… Tokio antro žmogaus, žinoma, ne komunisto, reikėtų dabartinei Lietuvai. Ir man ne sarmata parodyti Mickevičiaus pavyzdys“3.

 

Savo asmeniniu pavyzdžiu, sugebėjimu aukotis idėjai V. Kapsukas ir Z. Angarietis patraukė į savo pusę nemažai lietuvių. Filosofas A. Maceina tokias ano meto komunistinei idėjai pasiaukojusias asmenybes apibūdino kaip prometėjiškos dvasios žmonių tipą, kurie atmetė Dievą ir herojiškai bandė sukurti aukštą idėjinę kultūrą, nors jų likimas dažniausiai būna tragiškas. Rusų filosofas N. Berdiajevas tokio tipo revoliucionierius apibūdino kaip potencialius šventuosius, kurie dėl savo idėjos eina į katorgą ir net į mirtį. Z. Angariečio ir V. Kapsuko fanatiškas atsidavimas komunizmo idealui rėmėsi besąlygišku tikėjimu Karlo Markso „atrastais“ žmonijos istorijos dėsniais ir komunizmo sukūrimo būtinumu.

 

Istorinis moralės normų kintamumas

 

Z. Angarietis ir V. Kapsukas nepripažino žmogaus kaip laisvos būtybės. Tai lėmė deterministinis jų istorijos ir visuomenės raidos supratimas. Istorijos dėsniai nulėmė skirtingų antagonistinių klasių buvimą, kurios turi priešingas moralines sistemas, o asmuo, kaip klasės atstovas, pasirenka vieną ar kitą moralę, priklausomai nuo to, kurios klasės narys jis yra. Remdamiesi šiais marksistiniais filosofiniais principais, jie su pašaipa atmetė amžinus moralės principus bei krikščionišką Dekalogą. Z. Angarietis rašė: „Istorinio materializmo šalininkai nežino jokių paprastų „doros“ ir „tiesos“ įstatymų, nes jų nėra. Supratimai apie tiesą ir dorą priklauso nuo to, kokiai visuomenei tie supratimai atsirado. Kadangi tie supratimai keičiasi, keičiasi supratimai apie dorą ir tiesą“4. Zigmas Angarietis fanatiškai tikėjo moralės principų reliatyvumu, jų priklausomumu nuo ekonominių klasių reikalų.

 

Ekonominiai-politiniai priešiškų klasių interesai idėjinėje plotmėje pagimdo priešingas moralės sistemas. Bendražmogiškos moralės nėra ir negali būti, kadangi kiekviena klasė ar socialinė grupė sukuria tik jos interesus atitinkantį moralės kodeksą. Z. Angarietis ir V. Kapsukas teigė, kad bendražmogiška moralė yra tik mitas, iliuzija. Tai esą tik išnaudotojiškų klasių propagandinė klasta, siekiant savo klasinę moralę primesti išnaudojamoms klasėms. Z. Angarietis rašė: „Dorovės reikalavimai nėra nei dievo apreikšti, nei atskirų išminčių sukurti. Jie realių gyvenimo sąlygų, pirmiausiai istoriškai kintančių materialinių gamybos ir paskirstymo įsisąmoninimo forma. Dorovinės normos – tai atspindys žmonių sąmonei vidinių įstatymų (aut. pastaba – dėsnių), nustatytų visuomenės gaminimo ir produktų skirstymo sąlygomis“5. Vadinasi, istorinį dorovės kintamumą lemia vidiniai istorijos dėsniai.

 

Z. Angarietis savo straipsniuose: „Darbininkai ir bažnyčia“, „Moterų padėjimas ir lytiškas klausimas Evangelijoje ir Apaštalų raštuose“, „Buožės ir jų šeimyna Žemaitės raštuose“ siekė istoriniais pavyzdžiais pagrįsti savo marksistinį požiūrį į moralės principų istorinį kintamumą, jų priklausomybę nuo visuomenės gamybos kaip pagrindinio istorijos veiksnio raidos. Z. Angarietis teigė, kad krikščioniškojo Dekalogo vieno iš pagrindinių dorovinių principų „nevok“ atsiradimą lėmė privačios nuosavybės atsiradimas. Esą to dorovinio principo nebuvo pirmykštėje visuomenėje, kurioje turtas buvo bendra nuosavybė.

 

Suirus pirmykštei visuomenei ir atsiradus vergovinei santvarkai, kurioje turtas priklauso privatiems asmenims, buvo sukurtas ir šis dorovinis principas „nevok“. Šis principas tarnavo tik turtingiems vergvaldžiams ir egzistuos tik tol, kol gyvuos privati nuosavybė. Sukūrus komunizmą, privati nuosavybė išnyks, nebereikės ir dorovinio principo „nevok“. Arba kitas dorovinis principas „nežudyk“. Šis principas, anot Angariečio, negaliojo tose bendruomenėse, kur buvo žemas gamybos išsivystymo lygis, kur visuomenė nepajėgė išmaitinti senų žmonių. Tuomet senukus išveždavo į mišką ir palikdavo numirt, ir tai „buvo laikoma ne tik dora, bet ir būtinai reikalinga“6.

 

Z. Angarietis 1921 m. remdamasis lietuvių literatūros klasikės Žemaitės apsakymais įrodinėjo, esą žmonių turtinė padėtis nulemia ir jų požiūrį į dorą. Jo teigimu, turtas kapitalistinėje visuomenėje yra lemiamas veiksnys formuojant tos visuomenės narių dorovines pažiūras. Jis rašo: „Kuris žmogus turtingas, tas turi būti išmintingas ir teisingas, niekas jam nedrįsta prikišti jokios neteisybės, visų akyse jis yra giriamas ir gerbiamas...“ „Turtas į šeimyninį gyvenimą suveda vienas kito nemylinčias jaunas gražuoles ir atgrasius senius“7.

 

Z. Angarietis šiais sofistiniais argumentais Lietuvos kaimo žmonių moralės normų pažeidimus pristato kaip visuotinius buržuazinės visuomenės moralės elgesio principus. Kadangi Z. Angariečiui reikėjo žūtbūt įrodyti marksistinį požiūrį į dorovę ir reliatyvistinio moralės normų pobūdžio neklaidingumą.

 

Dviejų priešiškų klasių – buržuazijos ir proletariato moralės kodeksai

 

Šios teorinės etinės nuostatos sukūrimą ir propagavimą labiausiai veikė Z. Angariečio ir V. Kapsuko revoliucinė veikla. Jie visomis įmanomomis priemonėmis siekė ugdyti Lietuvos darbininkų revoliucinę sąmonę, kurios vienas iš pagrindinių bruožų – priešiškumas ir neapykanta turtingųjų sluoksnių buržuazijai. Todėl remdamiesi šia revoliucinės kovos logika, jie siekė sunaikinti visus religinius, moralinius, kultūrinius ryšius tarp darbininkų ir turtingųjų. Tam tikslui jie atmetė bendražmogiškas dorovės vertybes ir propagavo atskirą proletariato moralės kodeksą, kuris esąs priešiškas buržuazijos moralei. Z. Angarietis ir V. Kapsukas savo racionaliais filosofiniais išvedžiojimais atmetė transcendentinės dorovės šaltinius žmogaus sieloje: sąžinės balsą, dorovinę intuiciją, prigimtojo proto šviesą, nurodančią, kas yra gėris ir kas yra blogis. Po to intelektualinių spekuliacijų būdu pagrindė dviejų priešiškų klasių moralės kodeksų egzistavimą. Anot Z. Angariečio ir V. Kapsuko, ne sąžinės balsas nurodo žmogui, kas yra gėris ir blogis, bet vienos ar kitos klasės ekonominiai interesai.

 

Z. Angarietis ir V. Kapsukas, aiškino, kad blogis glūdi ne žmogaus prigimtyje, bet išorėje, tai yra visuomenės ekonominiuose politiniuose santykiuose. Blogio šaltinis kapitalistinėje visuomenėje – privati nuosavybė su laisvąja rinka, kuri pagimdo visas visuomenėje įsikerojusias blogio apraiškas: nusikaltimus, karus, skurdą, prostituciją ir t. t. Iš to Lietuvos marksistai darė išvadą, kad aukščiausias gėris komunistui – tai kova už blogio šaltinio privačios nuosavybės panaikinimą ir už komunistinę revoliuciją.

 

Taigi ekonominiai ir politiniai antagonistinių klasių interesai pagimdo priešiškas ideologijas, kurių atskiros dalys sudaro išnaudotojų ir išnaudojamųjų moralės sistemas. V. Kapsuko teigimu, bendražmogiškos moralės nėra ir negali būti, kaip negali būti bendros ideologijos tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų klasių. Bendražmogiškoji moralė tėra tik fikcija, propagandinis mitas, kurį sukuria viešpataujanti išnaudotojų klasė, kad idėjiškai pavergtų išnaudojamąją visuomenės dalį8. Z. Angarietis užsipuolė popiežiaus Leono XIII socialinį-etinį mokymą, kuris kapitalistinės visuomenės prieštaravimus siūlė spręsti remiantis krikščionybės ir dorovės principais. Z. Angarietis tai vertino kaip buržuazijos klasės ideologinį bandymą idėjiškai nuginkluoti ir pavergti darbininkiją. Knygelėje „Darbininkai ir bažnyčia“ 1918 m. jis rašė: „Kad kapitalistų ir darbininkų santykiai remiasi ne „etikos dėsniais“, kurie yra tik ideologinė apgaulė, o ekonominiais interesais ir tarp šių klasių egzistuoja ne meilės apsireiškimai, ne pasigailėjimai, bet klasių kova“9. Z. Angarietis savo straipsniuose kantriai kartodavo, kad tai, kas moralu turtingajam visuomenės sluoksniui – buržuazijai, yra amoralu darbininkams. Buržuazijai moralu išnaudoti savo darbuotojus ir jos požiūriu, amoralu streikuoti, kovoti už komunizmą. Ir atvirkščiai, darbininkams kovoti už komunizmą yra dora, o išnaudojimas yra amoralus reiškinys. Todėl, Z. Angariečio įsitikinimu: „pas viešpataujančias klases – dora yra išnaudoti pajungtas klases, o pas pavergtas klases – tai ne dora, arba proletariatas laiko dora ir teisėtu dalyku kovoti prieš išnaudojimą: buržuazija tai skaito nedorybe ir rūpinasi neleisti tos kovos“10.

 

Pagrindinis moralės matas revoliucinei darbininkijai, Z. Angariečio ir V. Kapsuko įsitikinimu, yra kova už komunizmą. Z. Angariečio žodžiais, dora yra tai, kas tarnauja proletarinės revoliucijos reikalui. Tai būdinga ir Rusijos bolševikų vadovui V. Leninui. V. Leninas teigė, kad klasių kovos interesai yra moralės kriterijus. Jis rašė: „Mes sakome, kad mūsų moralė yra visiškai subordinuota proletariato klasės interesams. Mes kildiname mūsų moralę iš proletariato klasinės kovos faktų ir reikalų. Štai kodėl mes sakome, kad moralė, kilusi už žmonių visuomenės ribų, mums neegzistuoja; tokia moralė yra apgaulinga. Mums moralė yra subordinuota klasinės kovos interesams“11.

 

Komunistinio revoliucionieriaus moralės principai

 

Z. Angarietis ir V. Kapsukas komunistiniam revoliucionieriui privalomos moralės principus aptarė ir propagavo įvairiuose politiniuose straipsniuose, kuriuose nagrinėjo Lietuvos revoliucinio gyvenimo ir kompartijos veiklos klausimus.

 

Specialių tai temai skirtų teorinių veikalų nėra parašę. Revoliucinės moralės principų propagavimas jiems buvo svarbus tam, kad jie galėtų išugdyti herojiško tipo komunistus, nes tik didvyriški idealistai galėjo įvykdyti komunistinę revoliuciją. Tik komunistinėms idėjoms ištikimi ir atsidavę revoliucionieriai savo gyvenime ir politinėje veikloje besivadovaujantys komunistinės moralės kodeksu, jų įsitikinimu, sugebės paskui save patraukti išnaudojamas darbo mases ir nuves juos į „Didįjį“ istorijos tikslą – į komunizmą“.

 

Z. Angarietis ir V. Kapsukas komunistinės revoliucinės moralės principus kildino iš proletariato revoliucinės kovos poreikio. Revoliucinėje kovoje subręsta idealistinio tipo revoliucionieriai, kurie susibūrę į komunistinę partiją ginkluotu būdu palauš buržuazijos pasipriešinimą ir sukurs naują tobulą visuomenę. Jie svarbiausiu revoliucionieriaus moralės principu laikė ištikimybę revoliucinei kovai, komunizmo idėjoms, proletariato istorinei misijai. Revoliucionierius privalo savo protą, valią, jausmus, savąjį „aš“ besąlygiškai pajungti revoliucinei kovai. V. Kapsukas kaip komunistinės moralės pavyzdį nurodė Lietuvos kompartijos veikėjus R. Čarną ir ypač K. Požėlą: „kurie visuomet pirmoje vietoje statydavo darbininkų klases, proletarinės revoliucijos siekius, o ne asmeninius“12. Revoliucionierius privalo reikalui esant nedvejodamas savo asmeninius, šeimos, tautinius reikalus aukoti dėl revoliucijos.

 

V. Kapsukas, remdamasis šiuo svarbiausiu komunistinės moralės principu, pasmerkė poetą Julių Janonį, kuris 1917 m. sirgdamas nepagydoma liga nusižudė. V. Kapsuko įsitikinimu, toks komunisto Juliaus Janonio poelgis pažeidė komunistinę moralę. V. Kapsukas rašė: „Aš jokiu būdu negaliu pateisinti Janonio nusižudymo, nes revoliucionierius nėra savo gyvenimo ir mirties šeimininkas. Jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkų klasei, partijai ir jis neturįs teisės sulig savo nuožiūra pasitraukti. Prieš tokį žudymąsi mes turime kovoti. Be to, Janonis dar galėjo nemaža duoti darbininkų klasei. Jo įkvėpimo ugnis dar anaiptol nebuvo užgesusi“13.

 

Ištikimybė revoliucinei kovai reikalauja gilaus ir visapusiško Karlo Markso ir kitų marksizmo klasikų filosofijos pažinimo. Todėl revoliucionierius visą gyvenimą privalo studijuoti K. Markso ir V. Lenino teorinius veikalus. Revoliucionierius privalo būti gilus teoretikas, savo gyvenimą ir veiklą derinti su komunizmo teorija. Marksistinės teorijos įsisavinimas ugdo tikėjimą komunizmo pergale, padeda revoliucionieriams įveikti gyvenimo sunkumus, policijos persekiojimus ir kalėjimus. Anot Zigmo Angariečio, neretai komunistai palūžta todėl, kad per menkai yra susipažinę su marksizmo teorija. Marksizmo–leninizmo veikalai Z. Angariečiui ir V. Kapsukui turėjo tokią pat vertę kaip krikščionims Šventasis raštas.

 

Ištikimybė revoliucinei kovai reikalauja nuolatinės praktinės veiklos. Toje veikloje yra ugdoma komunistinė moralė, todėl Z. Angarietis rašė: „Partijos nariai turi jungti teoriją su praktika. Tie partijos nariai, kurie vengia tiek praktinio darbo arba teorinio lavinimosi, jiem nėra vietos mūsų partijoje“14.

 

Z. Angarietis ir V. Kapsukas nuo 1921 m. gyvendami Maskvoje ir priklausydami sovietų komunistų partijai pakoregavo svarbiausią komunistinės moralės principą – ištikimybę revoliucinei kovai. Dabar jie propagavo ištikimybę komunistų partijai, besąlyginį partijos vadovybės nurodymų kūrybinį vykdymą. Ištikimybė partijai arba partinei drausmei tapo privalomu komunisto revoliucionieriaus veiklos principu. Taigi, jie tikėjo, kad objektyvios sąlygos komunistinei revoliucijai Lietuvoje yra subrendusios. Liko tik subrandinti subjektyvų revoliucinį veiksnį – tai yra proletariato avangardo – kompartijos narių revoliucinę sąmonę. Zigmas Angarietis rašė: „Politinėms revoliucijos jėgoms paruošti lemiamiems mūšiams dėl vadžios, jiems vadovauti gali tik tokia partija, kurios nariai pasižymi revoliucingumu ir kovingumu. Tik revoliucinė partija, pasižyminti geležine vidine partine dvasia, artima karinei disciplinai, gali parengti politines revoliucines mases dėl valdžios, dėl proletariatų diktatūros“15.

 

Taigi, Z. Angarietis ir V. Kapsukas reikalavo iš komunistų visiško paklusnumo komunistinei partinei drausmei. Drausmė – būtinas komunisto revoliucionieriaus moralės principas. Revoliucionierius privalo partinės vadovybės įsakymus priimti kaip savus, tikėti jais ir su asmenine iniciatyva vykdyti juos.

 

Pastarąjį revoliucionieriui privalomą moralės principo atsiradimą ir propagavimą skatino V. Lenino ir J. Stalino idėjos. J. Stalinas 1921 m. kompartiją prilygino Kalavijuočių ordinui ir reikalavo, kad komunistai įsiugdytų tokią vidinę asmeninę discipliną, kokia buvo tarp vienuolių karių. V. Lenino ir J. Stalino įsitikinimu, tik tokia kompartija gali įvykdyti istorinę proletariato misiją16. Viduramžių vienuolis karys tapo moraliniu pavyzdžiu XX a. komunistui.

 

Revoliucinė partinė drausmė reikalavo, kad revoliucionierius komunistas atsisakytų bet kokios minties, noro kurti atskirą grupuotę ar frakciją partijos viduje. Partijos vadovybės valia yra aukščiau už asmeninius revoliucionieriaus įsitikinimus.

 

Šių moralinių vertybių ugdymas tarp Lietuvos kompartijos narių Z. Angariečiui ir V. Kapsukui buvo viena iš pagrindinių veiklos krypčių. Kaip šios komunistinės moralės gyvą pavyzdį jie nurodė Karolio Požėlos asmenybę – jis visą savo gyvenimą atidavė komunistų partijai. V. Kapsukas rašė: „Jis visais savo jausmais ir mintimis buvo suaugęs su darbininku klase ir partija, jis į viską žiūrėjo pro partijos akinius“17.

 

Z. Angariečio ir V. Kapsuko įsitikinimu, jaunų revoliucionierių komunistinės moralės principai išsiugdo per keliolika metų aktyviai dalyvaujant revoliucinėje kovoje ir kompartijos organizacinėje veikloje. V. Kapsukas ir Z. Angarietis propagavo kitą revoliucionieriui būtiną moralės principą – veiklumą. Jie reikalaudavo, kad komunistai aktyviai rengtų komunistų streikus, mitingus, rašytų straipsnius, keltų darbininkus į revoliucinę kovą. Pasyvūs komunistai vengė „daryti“ revoliuciją Lietuvoje, juos Z. Angarietis ir V. Kapsukas ragino šalinti iš komunistų partijos. Pasyvumą jie prilygino džiovai ir įvardijo kaip smulkiaburžuazinę ligą revoliuciniame judėjime.

 

Z. Angarietis ir V. Kapsukas, remdamiesi marksizmo filosofijos principais teigė, kad tinkamiausias visuomenės sluoksnis, iš kurio išugdomos revoliucinės asmenybės, yra darbininkai. Jie aiškino, kad tai lemia objektyvi darbininkų padėtis kapitalistinėje sistemoje. Išnaudojimas ir engimas verčia darbininkus įsitraukti į revoliucinę kovą už komunizmą. Darbininkai yra potencialūs revoliucionieriai. Įsitraukę į ekonominę ir politinę kovą, jie išsiugdo revoliucinės moralės principus. Remdamiesi šiais teiginiais, Z. Angarietis ir V. Kapsukas reikalavo, kad į Lietuvos kompartiją pirmiausiai būtų priimti darbininkai, kiek atsargiau – asmenys, kilę iš valstiečių, ir paskučiausiai – inteligentijos atstovai.

 

Revoliucinis heroizmas

 

Z. Angarietis ir V. Kapsukas heroizmo principą kildino iš revoliucinės kovos logikos. Jų įsitikinimu, tik ginkluotos revoliucijos būdu įmanoma nuversti kapitalizmą ir sukurti komunizmą. Todėl drąsa, atkaklumas, pasiaukojimas būtini komunistui. Be to, Lietuvos kompartija buvo uždrausta Lietuvoje ir veikė pogrindyje. Todėl komunistui išvengti persekiojimų, kalėjimų buvo beveik neįmanoma. Z. Angarietis ir V. Kapsukas auklėjo Lietuvos kompartijos narius heroizmo dvasia, kad jie būtų pasirengę kalėjimams ir paaukoti gyvybę už komunizmo idėją. V. Kapsukas rašė: „Partijos kadrai turi būti taip auklėjami, kad jie visą gyvenimą atiduotų partijai, neišsigąstų nei kalėjimų, nei didelių kankinimų, nei mirties“18. V. Kapsukas savo straipsniuose ir paskaitose dažnai kartodavo, kad „tas ne bolševikas, kuris bijo pavojų, bėga nuo jų, o bailiams ir silpnadvasiams ne vieta partijoje“19.

 

Tik herojiškos revoliucinės dvasios asmenybės, susibūrusios į kovingą kompartiją, gali vadovauti liaudies išnaudojamoms masėms už laisvės ir lygybės idealų įgyvenimą. Tik revoliucinėje kovoje užsigrūdinę komunistai, tapę gyvais herojiškos moralės pavyzdžiais, gali paskui save patraukti mases ir savo gyvu pavyzdžiu įrodyti, kad jie yra ištikimiausi darbininkijos atstovai, o ne socialdemokratai ar kitos jų vardu veikiančios partijos. Štai V. Kapsukas rašė: „Komunistai, dirbantys legaliose darbininkų organizacijose, turi neišsigąsti, kai Lietuvos saugumas pradės juos sekti, jie ir toliau turi dirbti darbininkų naudai, būti drąsūs, kai saugumas grūs jos į kalėjimus, o ten kaip pasiutę šunys juos draskys. Jie ir kalėjime būdami liks komunistinės moralės pavyzdžiais laisvėje likusiems darbininkams, ištikimais darbininkų klasės kovotojais“20.

 

V. Kapsukas ir Z. Angarietis, aptardami komunistų elgesį Lietuvos kalėjimuose vieningai pabrėždavo, kad kalėjimai – tai revoliucionieriaus išbandymas, savotiškas revoliucinio heroizmo egzaminas. Tie komunistai, kurie ištverdavo kankinimus, kalėjimus, užsigrūdindavo ir tapdavo tvirtais kovingais revoliucionieriais. Tokiems komunistams kalėjimas tapdavo „aukštesne“ komunistine mokykla. O tuos komunistus, kurie kalėjimuose palūždavo, išduodavo partijos paslaptis, būtina šalinti iš partijos kaip neišlaikiusius revoliucinės moralės egzamino. Z. Angarietis rašė: „Jei kas, gelbėdamas kailį net ir smarkiai mušamas palūžo ir išdavė savo draugus, nebegali būti komunistu ir doru darbininkų draugu, tokius tikri revoliucionieriai turi varyti iš savo tarpo lauk“21. Jam pritarė ir V. Kapsukas: „Ar galima pateisinti tuos komunistus, kurie kalėjime kankinami elektra ir kitomis priemonėmis išplepėdavo partijos paslaptis? Ne, nieku būdu! Net ir elektrifikuojant gali būti tik vienas atsakymas: „Nieko jums, budeliai, neišduosiu“22.

 

Revoliucionierius, ir patekęs į kalėjimą, turi atkakliai tęsti revoliucinę kovą: rašyti straipsnius, siųsti žinias į laisvę, kovoti už savo kaip politinio kalinio teises. Tam veiksmingiausias būdas yra bado streikas. V. Kapsukas reikalavo, kad komunistai, pradėję bado streiką, turi tęsti iki pergalės, net jeigu tektų ir mirti.

 

Revoliucionieriaus etika reikalauja, kad nuteistas mirties bausme jis neturi teisės rašyti malonės prašymo savo klasiniam priešui – buržuaziniam priešui. V. Kapsukas rašė: „Komunistai nemaldauja pasigailėjimo. Jiems nėra ko prašyti malonės, nes jie jokio prasižengimo nėra padarę; – Jie tik iš visų jėgų gynė darbininkų klasės reikalą“23. V. Kapsukas išaukštino E. Tautkaitę, parodžiusią revoliucinio heroizmo pavyzdį. E. Tautkaitė kartu su keturiais vyrais už revoliucinę veiklą buvo nuteista mirties bausme. Jos bendražygiai, išsigandę mirties, padavė „niekšiškus pasigailėjimo maldavimus“. Tik vienintelė E. Tautkaitė įrodė esanti herojiškos dvasios revoliucionierė. Ji nemaldavo pasigailėti, nors buvo tikra, kad ją sušaudys. „Jinai nenusilenkė prieš savo budelius“. Vėliau E. Tautkaitei mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu. V. Kapsuko teigimu, ji tapo gyvu komunizmo pavyzdžiu tiek moterims, tiek ir vyrams.

 

V. Kapsukas labiausiai išaukštino keturių sušaudytų komunistų: K. Požėlos, J. Greifenbergerio, R. Čarno, K. Giedrio heroizmą. Šie keturi komunarai karo lauko teismo buvo sušaudyti 1926 m. gruodžio 27 d. Jų elgesys teismo metu ir po nuosprendžio buvo tikrojo didvyriškumo pavyzdys. Paskutinėmis gyvenimo dienomis jie demonstravo drąsą ir šaltakraujiškumą, neparodė nei baimės, nei paniekos net ir paskelbus mirties nuosprendį. „Jie ramiai sėdėjo ir gyvai kalbėjosi, net reiškė pasipiktinimą teismo farsu“. Ypač Kapsukui imponavo K. Požėlos drąsa ir pasiaukojimas. „K. Požėla parodė visus komunistinės moralės principus: buvo visiškai atsidavęs revoliucinei veiklai, asketiško būdo, dirbo atsakingiausius ir pavojingiausius darbus, jau senai buvo pasirengęs tokiai mirčiai ir ją deramai sutiko. Jis žinojo, kad dirbdamas komunistų partijoje, atsakingiausiose ir pavojingiausiose pozicijose, visuomet turi būti pasirengęs savo gyvybę paaukoti“24.

 

Išvados

 

1. XX a. pirmoje pusėje žymiausi kompartijos vadovai Z. Angarietis ir V. Kapsukas propagavo komunistinės etikos idėjas ir revoliucinės moralės principus. Lietuvos marksistų etinėms pažiūroms darė įtaką marksistinė filosofija, revoliucinė ir politinė veikla. Z. Angarietis buvo kategoriškas reliatyvistinės etikos šalininkas. Jo įsitikinimu, kiekviena visuomenės klasė, socialinė grupė turi savo interesus atitinkančias etines pažiūras ir tik jai būdingus moralės principus.

 

2. Šie Lietuvos marksistai griežtai atmetė krikščionišką moralę, nepripažino bendražmogiškų moralės principų. Jie įrodinėjo, kad to meto visuomenėje egzistuoja dvi priešiškos moralės: buržuazijos ir proletariato. Šios etinės nuostatos atsiradimui darė įtaką jų politinis-revoliucinis siekis išugdyti Lietuvos darbininkų kuo didesnį priešiškumą buržuazijai, nes tai esą būtina sąlyga komunistinei revoliucijai įvykdyti. Revoliucinė kova yra pagrindinis komunistinės moralės kriterijus.

 

3. Z. Angarietis ir V. Kapsukas propagavo aukštus komunistinės moralės principus Lietuvos kompartijos nariams. Jie ugdė komunistų ištikimybę ir pasiaukojimą revoliucinei kovai, veiklumą ir herojiškumą. Jie reikalavo, kad komunistai būtų pasiryžę dėl revoliucijos aukoti gyvybę. V. Kapsukas labiausiai išaukštino komunistinės moralės pavyzdį – Karolio Požėlos asmenybę.

 

4. XX a. 3 dešimtmetyje Z. Angarietis ir v. Kapsukas pakoregavo svarbiausią komunistinės moralės principą. Jie reikalavo, kad komunistai būtų ištikimi ne tik revoliucinei kovai, bet ir komunistų partijai, besąlygiškai ir kūrybiškai vykdytų vadovybės įsakymus. Ištikimybė partijai tapo privalomu komunistų veiklos moralės principu.

 

Nuorodos

 

 



* Edvardas Kriščiūnas – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros docentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: visuotistkat@vpu.lt; mokslinių interesų sritys – kultūros istorija, istorijos filosofija, politika.



1 Juodeika, V. Didžioji iliuzija. Boston, 1978, t. 1, 635 p.

2 Darginavičienė, A. Etinės Zigmo Angariečio pažiūros. Etikos etiudai. Vilnius: Mintis, 1982, p. 210–227.

3 Tumas-Vaižgantas, J. V. Kapsukui atminti. Kultūra, 1933, nr. 10, p. 15.

4 Angarietis, Z. Paprasti „doros“ ir „tiesos“ įstatymai. Naujoji Gadynė, 1917, nr. 1, p. 23.

5 Angarietis, Z. Filosofiniai-istorinių pažiūrų keliai ir K. Marksas. Voronežas, 1918, p. 31.

6 Ten pat, p. 35.

7 Angarietis, Z. Buožės ir jų šeimyna Žemaitės raštuose. [Leidimo vieta nenurodyta] 1921, p. 4.

8 Kapsukas, V. Buržuazinė ir proletarinė respublika. Komunaras, 1923, nr. 3, p. 75.

9 Angarietis, Z. Darbininkai ir bažnyčia. Voronežas, 1918, p. 4.

10 Ten pat, p. 13.

11 Leninas, V. Jaunimo sąjungų uždaviniai. Pilnas raštų rinkinys. 1976, Vilnius: Mintis, t. 30, p. 299.

12 Kapsukas, V. Rapolas Čarnas. Raštai. Vilnius, 1971, t. 10, p. 663.

13 Kapsukas, V. Julius Janonis – pirmasis lietuvių proletarinis poetas. Ten pat, p. 429.

14 Angarietis, Z. LKP ir bolševizacija. Už liaudies veiksmų vienybę. Vilnius: Mintis, 1968, p. 99.

15 Ten pat, p. 642.

16 Гелер, М., Некрич, А. Утопия у власти, Москва, 2000, c. 124.

17 Kapsukas, V. Karolis Požėla. Raštai, Vilnius, 1978, t. 12, p. 718.

18 Kapsukas, V. Komunistų Internacionalo Pildkomo išplėstasis plenumas. Raštai, Vilnius, 1971, t. 10, p. 131.

19 Kapsukas, V. Dar dėl Kauno kalėjimo įvykių. Raštai ..., p. 137.

20 Ten pat, p. 134.

21 Angarietis, Z. Politinių kalinių gyvenimo klausimu. Komunistas, 1924, nr. 10–11, p. 150.

22 Kapsukas, V. Kaip laikytis per tardymą. Raštai, Vilnius, 1971, t. 10, p. 195.

23 Kapsukas, V. Keturiems sušaudytiems komunistams atminti. Raštai, Vilnius, 1975, t. 11, p. 599.

24 Kapsukas, V. Karolis Požėla ..., p. 725.

 

Gauta 2008 m. gegužės 20 d.

Pateikta spaudai 2008 m. liepos 1 d.

 

Summary

Revolutionary Communist Ethics of V. Kapsukas and Z. Angarietis (the first half of the 20th century)

 

The article analyzes communist ethical standpoint/values of two famous Lithuanian communist leaders Zigmas Angarietis and Vincas Kapsukas; it also reconstructs the principles of their revolutionary morale which they propagated in the communist press in the 1st half of the 20th century. Z. Angarietis’ and V. Kapsukas’ ethical views were influenced by revolutionary struggle as well as the principles of Marxist philosophy, and communist ethics became the theory of their lifestyle. Z. Angarietis actively propagated the principle that moral norms and ethical theories are completely dependent on the interests of social layers and societal classes. He was also a staunch advocate of the theory of relativistic ethics.

 

Lithuanian Marxists rejected the norms of Christian ethics, Decalogue, and human moral philosophy. They promoted theoretical attitude that two opposite ethics existed in the society of that period, i. e. bourgeois and proletarian ones and that they reflected economic and political requirements of two hostile classes. While the bourgeois moral philosophy justified exploitation, the proletarian one aimed to abolish this exploitation in a revolutionary way. Therefore, revolutionary struggle becomes the cornerstone of communist moral philosophy; whatever serves communist revolution, is ethical.

 

The basis for Z. Angarietis’ and V. Kapsukas’ revolutionary ethical principles was armed communist revolution, i. e. only efficient, of heroic soul, communists united into a centralized Communist party can achieve the ‘great’ historical aim – to build communism. The main principles of the communist moral philosophy were devotion to the revolutionary struggle and Communist party, revolutionary activities and heroism. According to V. Kapsukas the most outstanding example of communist ethics was Karolis Požėla who sacrificed his life for the victory of revolution.