„Istorija“. Mokslo darbai. 71 tomas
Valdas SELENIS. Adolfas Šapoka ir nepriklausomos Lietuvos istorijos mokslo programa „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoje“
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje remiantis nepriklausomos Lietuvos ketvirtojo dešimtmečio ir pokarinėje lietuvių išeivijos spaudoje pasirodžiusiomis publikacijomis svarstoma, kaip vienas žymiausių to laikotarpio istorikų Adolfas Šapoka suprato savo ir kitų Lietuvos istorikų suformuluotą programą „rasti lietuvius Lietuvos istorijoje“, išsivaduoti iš „svetimųjų“ istoriografijos įtakos, supažindinti visuomenę su jos istorija. Straipsnyje trumpai aptarta A. Šapokos požiūris į istoriją, ieškoma jo bendrumo su kito žymaus jaunosios kartos istoriko Zenono Ivinskio mintimis, keliami klausimai, kokius lietuvius A. Šapoka ragino rasti Lietuvos istorijoje ir kodėl toks raginimas buvo aktualus tuometinio Lietuvos istorijos mokslo uždavinys.

 

Prasminiai žodžiai: Nepriklausomos Lietuvos istoriografija, Adolfas Šapoka, nacionalizmas.

 

Įvadas

 

Zenonas Ivinskis 1939 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo metu perskaitytame pranešime teigė, jog „Mūsų naujosios istoriografijos, rodos, pats svarbiausiasis uždavinys buvo, atsikračius nuo mėgėjiško prieškarinio (turimas galvoje Pirmasis pasaulinis karas – V. S.) diletantizmo ir naivių romantikų galvojimų − atpalaiduoti Lietuvos istoriją nuo svetimųjų įtakų, kurias yra jos praeities sąskaiton pareiškę kaimynų tyrinėtojai“[1].

 

Mintis „ieškoti lietuviškos istorijos“ nebuvo nauja − jau XIX a. pirmoje pusėje svetimų istorikų Lietuvos istorijos iškraipymais piktinosi Dionizas Poška ir Simonas Daukantas[2], XX a. pradžioje − Augustinas Voldemaras[3]. Vienas pirmųjų iš A. Šapokos amžininkų nepriklausomos Lietuvos istorikų ieškoti „lietuviško senolių veido“ kolektyvinio darbo „Vytautas Didysis“ recenzijoje kvietė ir Jonas Matusas: „Reikia pagaliau išvalyti mūsų brangios Tėvynės istorijos rūmus, reikia aštria lietuviška šluota iššluoti visas vokiškas, rusiškas ir lenkiškas šiukšles, kad išvystumėm tikrąjį, lietuvišką, savo senolių veidą“[4].

 

Panašių minčių ką tik pažymėjus Vytauto Didžiojo mirties jubiliejinius metus pasirodė nemažai. Antai bibliografė ir nediplomuota istorikė Marija Mašiotaitė-Urbšienė pabrėžė, kad prieš vaduojant dabartį, reikia pradėti nuo istorijos ir istoriografijos: „Norėdami mūsų dabartį nuo lenkų imperializmo apginti, turime visų pirma mūsų praeitį išvaduoti iš lenkų „moksliškos okupacijos“. Mes nesame naivūs ir neginčijame lenkams teisės, jei jiems patinka ir atrodo padoru, džiaugtis savo imperialistinės politikos vaisiais tiek praeityje, tiek dabartyje. Mums tik koktu, kai lenkai nori sveikam įkalbėti ligą <...> savo pliką interesą vadindami Lenkijos pasišventimu Lietuvai <...>“[5].

 

Ekspresyvių minčių tuometinėje liberaliojoje periodinėje spaudoje pažėręs istorikas Povilas Štuopis teigė, kad: „Savosiomis istorijomis tautos auklėjasi, šviečiasi, grindžia savąją ideologiją, kūrybą ir ateitį“[6]. Jo nuomone, jaunosios istorikų kartos atstovai turėjo pavaizduoti tuometinės Lietuvos Respublikos ir jos visuomenės kilmę, parodyti, kad valstybė nebuvo tik atsitiktinis Pirmojo pasaulinio karo padarinys. Tokį pat uždavinį kėlė ir tuometinės Latvijos istorikai[7].

 

Alfredas Bumblauskas kaip itin ryškią antitezę „baltofilinės ir lituanocentristinės arba tautinės“ (taigi, ir A. Šapokos) istoriografijos koncepcijai iškėlė Z. Ivinskio teiginį: „atsilikimas kultūroje, nesudarymas savo tautinės kultūros (...) svarbiausia vėlyvesnio lietuvių nutautėjimo priežastis“[8]. Reiktų pažymėti, kad ši mintis nebuvo tolima ir A. Šapokai, kuris suprato civilizacijos svarbą LDK kultūroje. Jis taip pat rašė, kad „Mūsų tauta, gyvendama nuošaly nuo Vakarų Europos, savitos tautinės kultūros aukštesnių formų nepasiekė“[9]. Tačiau jos nelaimė, kad „tautos vakarietiško kultūrinimosi“ periodas, kurio metu ji žengė į krikščionišką Vakarų kultūrą, visiškai sutapo su politinio „susiglaudimo“ su „svetima vakarietiška tauta“ periodu.

 

Adolfo Šapokos šūkiu suskambėjęs kvietimas „rasti lietuvius Lietuvos istorijoje“ jau ne sykį minėtas Lietuvos istoriografijos istorijai skirtose nūdienos istorikų publikacijose. Anot A. Bumblausko, XX a. pirmoje pusėje lietuvių istoriografija suformulavo LDK politinės įvykių istorijos koncepciją, kurioje valstybės ir valstybės idėjos kulminacija buvo laikomi jau ne ikikrikščioniški, o Vytauto Didžiojo laikai, ypač Vytauto karūnacijos projektas 1429−1430 m., turėjęs panaikinti Krėvos sutartimi nulemtą nelygiateisę Lietuvos padėtį Lenkijos atžvilgiu[10]. Ankstesniame, Z. Ivinskiui skirtame straipsnyje šis istorikas teigė, kad sukurti tautinę koncepciją buvo būtina, visos istoriografijos šį etapą jau buvo perėjusios, tačiau tokios sintezės reikalaujantis tikslas buvo ne tiek mokslinis, kiek visuomeninis – „auklėti tautą“[11]. Šios, „lietuviškosios“ lituanocentristinės koncepcijos ribotumas, anot A. Bumblausko, buvo matomas jau prieškario laikais. Lietuvių istoriografija, oponuodama lenkų istoriografijos požiūriui į Lietuvą kaip į Jogailos kraitį, siekė suformuluoti „skyrybų“ ideologiją. Povilas Lasinskas teigia, kad būtent 3–4 XX a. dešimtmetyje Lietuvos visuomenėje vyko mentaliniai pakitimai jos požiūryje į praeitį: ieškota atramos dabarčiai[12]. Lūžis įvyko, nors buvo pavėluotas, nes Vakarų Europoje panašūs pokyčiai buvo XIX a. viduryje. Tuo pat metu vyko ir pozityvistinės kritiškosios metodologijos perėmimas.

 

Dangiras Mačiulis, rašydamas apie Povilo Pakarklio kampaniją prieš Z. Ivinskio ir Antano Salio paskyrimą į Lituanistikos institutą, šiame kontekste užsiminė ir apie A. Šapokos pasiūlytą programą „rasti lietuvius Lietuvos istorijoje“, kurią Z. Ivinskis suprato kaip siekį pabrėžti lietuvių savitumą, jų aukštą kultūringumą, suredukuoti svetimųjų įtaką. A. Šapokos šūkis suprastas kaip raginimas atgimstančioj tautai istorijoj atrasti savo tautinį individualumą, atsisakant romantizmui būdingo naivaus istorijos interpretavimo[13].

 

Šio straipsnio pagrindinis šaltinis − A. Šapokos ir kitų jo amžininkų istorikų, visų pirma Z. Ivinskio publikacijos, pasirodžiusios įvairiuose ketvirtojo nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmečio periodiniuose leidiniuose. Stengtasi neapsiriboti garsiausiais straipsniais šia tema, tokiais kaip A. Šapokos 1932 m. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbtasis „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoje“, ar Z. Ivinskio 1939 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitytas pranešimas „Lietuva romantizmo metu ir dabar“. Ieškant medžiagos A. Šapokos požiūriui į šią problemą atskleisti darbą palengvino jo giminaičių Mindaugo ir Gintauto Šapokų sudarytoji bibliografija[14].

 

Straipsnio tikslai: aptarti A. Šapokos požiūrį į istoriją; atsakyti į klausimus, kokius lietuvius ragino rasti A. Šapoka Lietuvos istorijoje ir kodėl šis raginimas buvo aktualus.

 

Adolfo Šapokos požiūris į istoriją

 

Anot Vinco Trumpos, A. Šapoka nemėgęs filosofuoti ir skeptiškai žiūrėjęs į tokius klausimus kaip lietuvių tautos vaidmuo istorijoje, lietuvių tautos charakteris, Rytų ir Vakarų susidūrimas Lietuvoje ir pan[15]. Visgi kuklų jo istorinių pažiūrų vaizdą galima susidaryti iš atskiruose straipsniuose pasitaikančių minčių. A. Šapoka daugelyje savo publikacijų demonstravo kritiškąją istorijos sampratą, pavyzdžiui, viename iš jų aiškindamas, kodėl istorijos vadovėliuose neminimi kai kurie mitiniai Lietuvos kunigaikščiai, kuriuos mėgo romantinės pakraipos istorijos mylėtojai: „Istorija nėra senas mokslas, o tikrasis Lietuvos istorijos mokslas yra visiškai jaunutis. Jam vargu ar priskaitytume ir šimtą metų. <...> Istorijos uždavinys atrasti tiesą atvaizduoti tautos praeitį, o ne pasakas sekti. Pati istorija nesukuria nieko. Kur nėra žinių, ten ji gali pasakyti tik vieną žodį: „Nežinau“[16]. Iš pateiktos citatos matyti, kaip A. Šapoka suvokė paties istorijos mokslo prigimtį − tai patriotiškai nusiteikusio pozityvisto (ne romantiko) pozicija.

 

V. Trumpa, komentuodamas A. Šapokos parašytą įvadą jo redaguotai „Lietuvos istorijai“, priėjo prie išvados, kad jis laikėsi objektyviosios, arba kritiškosios istorijos sampratos, kuri naujaisiais laikais išgarsėjo Leopoldo Rankės formule „wie es wirklich gewesen[17]. Tačiau A. Šapoka pirmenybę teikęs ne politiniams, o socialiniams ir kultūriniams santykiams. Nors jo redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ ši proporcija ir neišlaikyta. Vis dėlto šio veikalo-vadovėlio įvade A. Šapoka, rašydamas apie istorijos mokymosi tikslus, kultūrinius ir socialinius santykius pamini pirma politinių: „Istorija yra praeities mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines gyvenimo formas. Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities“[18]. Vieno straipsnio nuorodoje A. Šapoka net pateikė pastabą J. Stakauskui, monografijos „Lietuva ir Vakarų Europa XIII a.“ autoriui: „Gaila tik, kad nagrinėdamas viduramžių Europos dvasią ir pažiūras į Kryžiaus karus, autorius nė neprisiminė, iš kur Europoje radosi tiek daug laisvų rankų. Čia reikėjo sustoti ties jos to meto socijaline ir visuomenine santvarka“[19].

 

A. Šapoka nemanė, kad istorijos vyksmą lemia atsitiktinumai, ir nevengė vartoti raidos sąvokos: „Vaizduodamas tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius“[20]. Nors jis šiuo atveju nebuvęs dogmatikas ir daug darbų skyręs istorinėms asmenybėms iškelti. Pagrindinis dėmesys, žinoma, buvo „saviems“ − lietuvių veikėjams.

 

Svarbiausi A. Šapokos darbai, kurie atitiko „lietuvių ieškojimo“ programą, buvo jo disertacijos apie Lietuvos ir Lenkijos santykius po 1569 m. Liublino unijos ir apie 1655 m. Kėdainių sutartį su Švedija, tačiau istoriko autentiškos mintys ir koncepcija aiškiausiai atsiskleidžia jo daugiau publicistinio pobūdžio straipsniuose. Pasak A. Šapokos, taip yra todėl, kad: „Nustatyti istorikų asmenų, senovės politikos veikėjų kvalifikacijas netaip lengva ir neatsargu (...) bet žurnalistinis metodas daug ką leidžia“[21].

 

Garsiajame 1932 m. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbtame straipsnyje „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj“ A. Šapoka apibendrino tuometiniam Lietuvos istorijos mokslui keliamus uždavinius. Panašios mintys sukosi daugelio tuometinių istorikų galvose ir neretai pasirodydavo periodinės spaudos puslapiuose. P. Lasinskas teigia, kad „lietuvių suradimo“ idėją galėjęs „pasufleruoti“ Prahoje gyvenęs rusų istorikas Ivanas Lappo, su kuriuo A. Šapoka bendravo tuo metu ir vėliau grįžęs iš stažuotės[22]. Ten jie kalbėjosi apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės paminklus ir senosios lietuvių paprotinės teisės įtaką jiems. A. Šapoka vėliau išplėtojo šią mintį.

 

Pirmiausia A. Šapoka akcentavo tautinę ambiciją kovoti dėl vietos tarp pasaulio tautų, grumtis dėl teisės pasaulio kultūroje tarti kuo garsesnį lietuvišką žodį: „Mūsų savigarba, tautinė ambicija reikalauja kovoti dėl vietos pasaulio tautų tarpe, grumtis dėl teisės užbrėžti pasaulio kultūros vaizde kuo žymesnį lietuvišką bruožą, tarti garsesnį lietuvišką žodį. Mes tokia pat tauta, kaip ir visos kitos, turim tokių pat teisių kaip ir daugmilijoninės tautos. Nušluoti mus nuo žemės rutulio neturi teisės niekas“[23].

 

Tačiau reikia ieškoti tikrosios tautos praeities, o ne gėrėtis romantikų pagražintais epizodais[24]. A. Šapoka straipsnyje „Valstybiniai lietuvių gabumai istorijos perspektyvoje“ teigė, kad protėvių pasiekimus reikia vertinti kritiškai: „Mes dažnai mėgstame didžiuotis savo senolių politiniu genijum, kurie buvę šaukiami, lyg tie šiaurės variagai, į rytų slavų kunigaikštijas: „...Ateikit ir valdykit mus...“. Bet tai, žinoma, yra per greitos išvados. Reikia stebėtis ne jų politiniu genijum – nes ten nuėję jie neatnešdavo nieko sava ir patys prisitaikydavo prie vietos santvarkos, – o neišsenkama energija“[25]. Vytautas, anot A. Šapokos, tautai išsaugoti nepadarė nieko, tačiau nelaikyti jo didžiu valstybininku negalima, nes jis sukūrė sąlygas valstybei išlikti, o „(...) Valstybės tragediją nulėmė faktas, kad jos vairą paėmė į savo rankas socijalinė klasė (šriftas – A. Šapokos, aut. past.), kuri, susiliejusi su kitos valstybės tokia pat klase, bekovodama su abiems valstybėms bendru valdovu, šitą kovą ir nuolatinį savo teisių plėtimą laikydama pirmuoju savo tikslu, savaimo valstybingumo idėjos išsaugoti nebegalėjo“[26].

 

Lietuvos krikštas buvo neišvengiamas, nes: „Viduramžio Europa į vienintelį užsilikusį pagonišką kraštą žiūrėjo kaip į didžiausią anomaliją, kaip į nuodėmę, už kurią teks atsakyti ir prieš Dievą, ir palikti kokį pagonišką rezervatą negalėjo“[27]. Tačiau Lietuvos krikštytojai kunigaikščiai nepasirūpino įkurti lietuviškų mokyklų ir Lenkijos kultūros centrai, pirmiausia Krokuvos universitetas, Lietuvoje pradėti laikyti savais: „Lietuvos visuomenei buvo sugestijonuota mintis, kad norint tikti naujosios valstybės reikalams, reikia pasiruošti taip, kaip buvo pasiruošę lenkai, kad reikia būti tokiais, kaip jie. Tautinė ambicija šitam įsitikinimui kelio pastoti negalėjo, nes to meto Lenkija dar nebuvo nacijonalistinė valstybė. Jos kultūra buvo daugiau lotyniškai vakarietiška“[28].

 

Ieškoti modernaus nacionalizmo pradmenų nebuvo galima ir vėlesnių XVI–XVIII amžių istorijoje. A. Šapokos nuomone, „Lenkijos“ sąvoka net Lietuvos bajorijos lūpose reiškė abi valstybes tada, kai buvo kalbama apie bendrą luominę valstybę, vadinamą „Rzeczpospolita oboyga narodów“. Valstybine prasme egzistavo „naród litewski“ ir „naród polski“. Etnologinė (nacionalinė) tautos sąvoka tada buvo dar visiškai nežinoma[29]. A. Šapoka tame pačiame straipsnyje aptardamas „lietuvių valstybinius gabumus“ pateikė Brastos bajoro Sasnausko kalbos 1764 m. seime ištrauką, kurioje jis džiaugėsi savo „tautinėmis laisvėmis“ sakydamas, kad šių „laisvių“ Lietuvos bajorija siekė jau nuo Kazimiero Didžiojo laikų. Istorikas daro išvadą, kad šis bajoras, kaip ir visi kiti Lietuvos bajorai, jautėsi tuomet „Lenkų tautos“ atstovas luomine prasme.

 

Anot A. Šapokos, ši „Lenkų tautos“ koncepcija įsivyravo Lietuvos bajorijoje ir neišnyko net XIX amžiuje. Ją propagavo net vadinamojo žemaičių bajorų lietuviško sąjūdžio atstovai Antanas Klementas, Dionizas Poška ir kiti. Pažymėjo, kad kita vertus, Lietuvos bajorija savo atskirą valstybės organizaciją ir atskirus savo valstybės interesus budriai saugojo per visą XVII−XVIII amžių laikotarpį: „Tik kai abi valstybės yra grynai luominės, o luomas yra vienas ir turi bendrų interesų bei reikalų, gaunasi didelė painiava, kurios čia trumpo straipsnio rėmuose išaiškinti negalima nė bandyti“[30]. Paminėjo Lietuvos bajorijos pastangas vesti atskirą politiką nuo Lenkijos ir kaip pavyzdį pateikė Jonušo Radvilos 1655 m. sudarytą Kėdainių sutartį su Švedija, bet: „<...> luominio artėjimo procesas yra galingesnis. Jis yra vienalytis, tolydus, nuolat veikiąs <...>“, o XVIII a. „Lietuvos valstybinė idėja buvo jau agonijoj ir didžiųjų reformų laikotarpy suplazdeno tik silpnom liepsnelėm“[31].

 

Įdomu, kad panašaus požiūrio, bent jau publicistiniame lygmenyje laikėsi ir A. Šapokos kolega Z. Ivinskis, kuris 1939 m. „Kardo“ žurnalo puslapiuose išreiškė savo ir tuomet vyravusį Lietuvos visuomenėje negatyvų požiūrį į bajorijos vaidmenį tautiniame atgimime ir valstybės atkūrime: „Tauta nemirė ir atgimė per sodžiaus kultūrą <...> Tas valstietis buvo pašauktas gyveniman atitaisyti tai, ką visi kiti socijaliniai sluoksniai buvo pagadinę. Jam teko didelis uždavinys − iš eilės jau antrą kartą atstatyti Lietuvos valstybę, kad ir mažai panašią į anąją... <...> Istorija toliau mums rodo, kaip nenaudingas ir kenksmingas yra inteligentų nutolimas nuo liaudies. Mūsų senovės inteligentai − bajorija nuo jos atitrūko“[32]. Z. Ivinskis, matyt, iš smulkių bajorų kilusius ūkininkus, arba inteligentus, kaip ir valstiečius priskyrė „sodžiaus kultūrai“. Šios socialinės grupės XIX a. pabaigoje skyrėsi tik įrašu metrikų knygose ir herbo turėjimu arba neturėjimu. „Atitrūkusi nuo liaudies“ − tai stambioji, dvarininkiškoji bajorija. Z. Ivinskis savo disertaciją nutarė skirti valstiečių luomo istorijai norėdamas tyrinėti naują, dar „neišeksploatuotą“ Lietuvos istoriografijoje temą, kartu lyg ir norėdamas „pabėgti“ nuo savo socialinės kilmės. Šimtu metų anksčiau gimusį Lauryną Ivinskį jis gerbė kaip žymų kultūros ir vieną iš tautinio atgimimo priešaušrio veikėjų, tačiau nesididžiavo bajoriška kilme (garbusis prosenelis buvo kilęs iš smulkių bajorų). Autobiografijoje net paminėjo, kad dar būdamas gimnazistas norėjęs „sulietuvinti“ savo lenkiškai skambančią pavardę – pakeisti į „Jevinską“, „Jieviškį“, ar „Jievinį“, tik tėvas įsakmiai prašęs to nedaryti[33]. Nenuostabu, kad šis noras kilo tuo metu, kai vyko mūšiai su Lenkijos kariuomene (1919–1920 m.) ir Z. Ivinskis parašė apsakymėlį „iš lietuvių kovų su lenkais“ apie didvyrišką lietuvių karių pasiryžimą neatiduoti lenkams Kauno[34].

 

Kaip matyti, patriotizmo stokos Z. Ivinskiui prikišti negalima, tačiau kita vertus, jis norėjo praplėsti Lietuvos istorijos tyrinėjimų lauką atkreipdamas dėmesį į pavojų visur matyti tik lietuvius ir „lyg kokiuose giliuose šuliniuose užtrokšti savo tyrinėjimuose“, užuot pastebėjus, kad „Daugybė nuostabių saitų jungia net pagoniškąją Lietuvos istoriją su krikščioniškąja Europa“[35]. Z. Ivinskis iškėlė mintį, kad naują kryptį Lietuvos istorijos moksle galėjo duoti Lietuvos istorijos sinchronizavimas su visuotine istorija. Jis net pateikė A. Šapokai artimą čekų istorijos mokslo pavyzdį, kuri tuo metu jau neneigė germaniškosios kultūros įtakos Čekijos istorijai, pripažino, kad jos raida nebuvo izoliuota[36]. Tokios sinchronizacijos poreikis buvo suprantamas ir A. Šapokai, jo žodžiais, svarbu „nurodyti atskirų epizodų ir asmenų vietą bei reikšmę mūsų istorijoj, o visos tautos vietą pasaulio istorijos bėgy“[37]. Tik tai jis suvokė kaip ateities istorijos mokslo uždavinį.

 

Kokių lietuvių ieškojo A. Šapoka?

 

A. Šapokos nuomone, tiek lenkiškoji, tiek ir rusiškoji istoriografijos nori tik pasiimti savo duoklę iš Lietuvos istorijos. Lietuviai lenkų ir rusų istorikams tebuvo barbarų tauta, perėmusi iš jų, kultūringesnių tautų, kultūrą. Tai jis pažymėjo ir savo disertacijos įvade: „Iki pat paskutiniųjų laikų senosios Lietuvos ir jos valstybės istoriją vieni svetimtaučiai tetyrinėjo. Daugiausia lenkų ir rusų istorikai. Vokiečiai toliau XV amžiaus retai kada tesiekė, o ir siekdami paprastai taikėsi prie lenkų ir rusų koncepcijos. Šieji į Lietuvą, kaip atskirą valstybinį vienetą, žiūrėjo tik iki XVI a. antrosios pusės, iki 1569 m. unijos. Lenkai Lietuva domėjosi kaip savo tautos „istorinės“ misijos objektu, o rusai, kurie Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją laikė Kijevo Rusios paveldėtoja, vėliau pakliuvusia lenkų kultūros orbiton ir nuo Rytų atskilusia, čia ieškojo rusiškos kultūros, rusiškųjų kultūrinio, socialinio ir valstybinio gyvenimo pradmenų vyravimų ir pasireiškimų. Vad. pounijiniais laikais istorikai lenkai Lietuvą ir Lenkiją laikė vienalyte valstybe, ir tai svarbiausia dėl to, kad jos abi kartu susilaukė vienodo likimo“[38].

 

Rusų istorikai teigė, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė nebuvo rusams svetimesnė už Maskvos valstybę: „Tokia pažiūra rusų moksle tebėra gyva lig pat šių dienų. Dar nė vienas rusų istorikas nuo jos nėra atsisakęs. Deja, tragiška mūsų praeitis ligšiol dar neleido nušviesti savo istoriją mums patiems. Savų istorikų mes neturėjome. Ir šiandien dar plačioms inteligentijos masėms, norint pažinti savą istoriją, tenka griebtis svetimšalių studijų: lenkų ir rusų. Dėl to tad ir dabar daugumas mūsų praeitį vaizduoja taip, kaip piešia svetimieji, ir labai dažnai neteisingai“[39]. A. Šapoka, remdamasis lenkų istoriku J. Jakubovskiu (J. Jakubowski), peržiūrėjusiu Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės sąrašus, padarė išvadą, kad etninė Lietuva pristatydavo karių daugiau negu retai gyvenama slaviškoji didžiulės valstybės dalis. Net ir pridėjus rusiškųjų miestų gyventojus negalima būtų tvirtinti, kad lietuvių būtų buvę mažiau negu pusė visos didžiulės valstybės gyventojų[40].

 

Vėliau, gyvendamas Augsburgo DP stovykloje, A. Šapoka dar kartą reikalavo nenusigręžti nuo savo istorijos: „Dažnai nedrąsūs mes esame ir prisimindami visą mūsų politinę istoriją. Mes čia susiduriame net su dviem veiksniais. Iš vienos pusės rusų tezė, kad senoji Lietuvos valstybė buvusi tik iš vardo lietuviška, o iš esmės buvusi senosios Kijevo valstybės paveldėtoja, jos naujalytis tęsinys. Dėl to jai ir vardas naujas buvęs nukaltas − litovsko-russkoje gosudarstvo. Esą, viskas joje buvę rusiška − nuo kalbos iki valstybiniai socialinės struktūros. Iš kitos pusės mus veikė lenkiškoji tezė, kad senoji Lietuvos valstybė lietuviška buvusi tik iki XIV a. pabaigos, o po to jau buvusi tik kartais bruzdanti Lenkijos provincija, kurios savaimus gyvenimas jau tikrai pasibaigęs su 1569 m. Liublino unijos aktu“[41]. Mąstydamas apie lietuvių istorinės sąmonės ypatybes, A. Šapoka mėgino apibūdinti tautos charakterį: „Kuklus, tolimas nuo arogancijos yra lietuviškas būdas. Mes dažnai patys savęs nepažįstame ir nevertiname. Mes net pamiršome esanti didelės praeities tauta ir kukliai skiriame save prie jaunųjų tautų net politiniu atžvilgiu. Svetimieji mums tai įkalbėjo. O mes iki šiol tikime. <...> Tamsi ir laukinė buvusi Lietuva. Bet kaip tada atsirado tos visos didelės kultūrinės vertybės, kurias šiandieną lietuvių tautai pripažįsta visas pasaulis? Kaip tada atsirado ir išaugo tokia turtinga formomis ir žodžiais kalba? Argi neturi savo charakterio lietuviškoji tautosaka ir tautodailė, liaudies menas? Argi jo lygis rodo barbarišką tautą buvus jo kūrėja?“[42]

 

Tokiame kontekste iškyla būtinybė rasti (ir parodyti) lietuvius Lietuvoje. Kokių lietuvių ieškojo A. Šapoka? Žymesniuosius yra įvardijęs straipsnyje apie valstybinius lietuvių gabumus: „Bet šiaip ar taip kaleidoskopiškai savo galvoje permetę visą mūsų valstybės istoriją ir XVII−XVIII amž. matome ten didelių asmenybių, gabių politikų“[43]. Paminėjo Joną Goštautą, Mikalojų Radvilą Juodąjį, Mikalojų Radvilą Rudąjį, kardinolą Jurgį Radvilą, Jeronimą ir Joną Karolį Chodkevičius, Leoną Sapiegą, Kristupą ir Jonušą Radvilas, Pacus, Sapiegas, Oginskius, pridūrė, kad „<...> pagaliau lietuviais savo kilme buvo ir XVIII−XIX a. lenkų dievaičiai Čartoriškiai, lietuvis taip pat buvo vienas didžiausių XIX a. lenkų politikų vadų Mykolas Kleopas Oginskis <...>. Pagaliau lietuvis buvo Brastos bajoras Kosciuška ir jo įpėdinis kaunietis Vavžeckis. O kiek Lietuvos bajorų matome vadovaujant lenkų gyvenimui Varšuvos kunigaikštijoje ir šiaip tautiniam judėjime. Be minėtųjų vardų čia prisimintina nors du Brastos bajorai: J. U. Niemcevičius ir T. Matuševičius. Žodžiu, XIX amž. gaunasi vaizdas, kad viso lenkiško judėjimo pryšaky stovi daugiausiai Lietuvos ponai. Mat, didieji Lenkijos magnatai padalijimų laikotarpy perdaug susikompromitavo, o vidutinieji lietuvių buvo nustelbti. Pagaliau nepamirština, kad daug lietuviškos kilmės žmonių matome Lenkijos politinio gyvenimo pryšaky ir dabar“[44].

 

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, besiglausdamas DP stovyklose Vokietijoje, A. Šapoka stebėjosi, kad poliublijinio laikotarpio istorijoje lietuvių nemato net ir latviai su estais: „Dar ir dabar mes kiekviename žingsnyje galime išgirsti kalbant apie Lenkiją, tuo suprantant visą ano meto politinį junginį − visą Respubliką. Net keista, kad, pvz., ir latviai su estais savo istorijoje kalba tik apie „Lenkų laikmečius“, o apie Lietuvą nei žodžiu neprisimena, nors anais laikais Lietuvos pozicijos jų kraštuose buvo lygios su lenkų pozicijomis, o kurį metą Lenkija su jais net nieko bendra neturėjo“. Anot istoriko, šio reiškinio priežastis yra senosios monarchistinio Europos periodo istoriografijos koncepcijų palikimas. XVII–XVIII a. Europos žmonėms negalėjusi net į galvą ateiti mintis, kad Lenkijos karaliaus valdomas kraštas galėjęs būti ne Lenkija. Savo ruožtu patys lietuviai dažnai nelinkę laikyti tautiečiu nė vieno lietuviškai nekalbėjusio veikėjo[45].

 

Anaiptol ne visur A. Šapoka stengėsi ieškoti lietuvių įtakos, antai garsioji bizantiškos architektūros bruožų turinti Koložos cerkvė, statyta XII a. pabaigoje netoli Gardino, jo nuomone, nepriklauso lietuvių kultūrai, o rytų ortodoksų bažnyčiai priklausiusiems Volynės kunigaikščiams, tuo tarpu lietuviškasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolys išliko rytų kultūros nepaliestas: „Senosios Lietuvos kultūros bei švietimo klausimai ligi šiol tebeskęsta tirštose nežinios miglose. Svetimųjų sukurtoje mūsų istoriografijoje ji įterpiama bet kurios svetimos kultūros orbiton. Pasak vienų, čia viešpatavusi ir iš pagoniškos barbarybės lietuvius traukusi bizantiškoji kultūra, kuri atėjusi per rytų slavus, pasak kitų, iki XIV amž. galo Lietuva merdėjusi tamsioje barbarybėje, užsidariusi nuo kardu besiramstančių vokiškų „misijonierių“; kultūrėti ji pradėjusi tik lenkams „globojant“[46]. Specifiškos senosios lietuvių kultūros paneigimas yra nesusipratimas, kurio nepateisina nei archeologiniai, nei istoriniai duomenys. Tam prieštarauja ir dvasinės kultūros palikimas: viena įdomiausių pasaulyje tautosaka ir tautodailė.

 

A. Šapoka ieškojo lietuvių Vakarų Europos universitetų matrikuluose ir pastebėjo, kad jau nuo XVI a. atvykę į užsienio universitetus lietuviai labai dažnai buvo įrašomi lenkais. Taip pat labai dažnai rašoma „lietuvis − lenkas“ arba „lenkas − lietuvis“, nes „Toli vakaruose lietuvių santykiuose retas tesiorientavo, ir tautybę labai dažnai nuspręsdavo pagal priklausymą lenkų karaliui“[47].

 

A. Šapoka straipsnyje apie baltų (aisčių) istorijos dėstymą mokykloje sveikino prieškario laikotarpiu pasirodžiusią naująją koncepciją, pagal kurią baltai vertinami kaip vienalytis etnosas: „<...> šiandien istorijos moksle jau vis ryškiau iškyla nauja koncepcija, kuri visus aisčius traktuoja kaip vieną etninį ir kultūrinį vienetą, kaip vieną tautą, tesiskyrusią kalbos tarmėmis ir nedideliais kultūrinio pobūdžio provinciniais savitumais. Tiesa, ši nauja koncepcija dar nėra paremta nei vienos gilios studijos, jos argumentai dar tebėra nesuvesti į vieningą sistemą (mūsų istorijos mokslui tai turėtų būti vienas iš pirmųjų uždavinių) <...>“[48]. Kartu jis atmetė jau tuomet pasigirstančias neigiamas replikas lietuviškojo nacionalizmo atžvilgiu: „Kadangi ši naujoji koncepcija mūsų ginčą su Vokiečiais dėl Mažosios Lietuvos ir visų Rytprūsių lietuviškosios praeities pastato į visiškai naują, mūsų naudai pakrypusią plokštumą, tad senosios koncepcijos gynėjai jai gali primesti lietuviškąjį nacionalizmą (vokiečiai tą jau ir sako), bet iš tikro tai yra visiškai kitokios kategorijos reiškinys. Tai yra tik svetimųjų pagamintus akinius padėjusio lietuvio žvilgsnis į savo tautos praeitį <...>“[49]. Tačiau šie teiginiai netoli tiesos. Ernestas Gelneris (E. Gellner) suformulavo apibrėžimą, pagal kurį nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti ir nacionalistinio pykčio jausmas kyląs, kai šis principas pažeidžiamas[50]. Galima daryti prielaidą, kad panašus procesas vyksta ir istoriografijoje. Tuo labiau, kad griežtos ribos tarp politinio ir kultūrinio nacionalizmo nėra. Pirmasis saugo politines piliečių teises, antrasis − kultūros vertybes, kurios yra tautos identiteto ženklai[51].

 

A. Šapokos nuomone, kiekviena tauta turi teisę žvelgti į savo istoriją savomis akimis: „Pradėję tirti savo praeitį patys, lietuviai negali sutikti nei su Lietuvą surusinusiais rusų istorikais, nei su savo tautos kultūrinę misiją iškeliančiais ir Lietuvą Lenkijos provincija laikančiais lenkų istorikais, nei su germaniškąją civilizaciją garbinančiais, civilizuotojų skraiste savo ekspansiją pridengiančiais, vokiečių istorikais“. Svetimtautis istorikas „<...> ieško savo pasisekimų, į Lietuvą žiūri, kaip į tam tikrą jų virškinamą medžiagą <...>. Sekti savo tautos praeitį yra kiekvienos tautos teisė, o ne kokios nacionalistinės užgaidos. <...> Tad apsivalyti nuo visokių svetimųjų sukurtų koncepcijų bei pažiūrų yra visiškai natūralu, teisinga ir reikalinga“[52].

 

A. Šapoka šiame straipsnyje, kuris kartu yra ir vadovėlių, skirtų vidurinėms mokykloms recenzija, priekaištavo vadovėlių autoriams, kad jie neakcentuoja baltų kilčių bendrumo: „Juk kronikose ir Žemaičiai atskira tauta vaizduojami. Mat, jie iš karto politiškai atsiję nuo aukštaičių, vadinamų lietuviais. Vėlesniais laikais jie jau pripažįstami lietuviais. Tuo būdu, kas sukliuvo į valstybės rėmus, tas liko lietuvis, o kas liko už jų, jau nelietuvis. Aišku, nesąmonė“[53]. Samprotavo, kad geriau šį bendrą lietuviams, latviams ir daugeliui išnykusių tautelių ir genčių etnosą vadinti aisčiais, nes baltų sąvoka perdaug neaiški ir nevienaprasmė[54].

 

Ką daryti suradus lietuvius? Anot A. Šapokos: „Bet nevalia nei mums, nei kuriai kitai tautai išsižadėti veikėjų, dirbusių savo krašto labui, dirbusių savajai tautai, nors ir nekalbėjusių savo tėvų kalba. Nevalia užmiršti amžių bruožų. Ne viena mūsų tauta turi periodus, kada valdantysis visuomenės sluoksnis kalbėjo svetima kalba. <...> Kilme mūsų senoji bajorija buvo taip pat savo krašto sūnūs. Atėjūnų čia buvo labai maža“. <...> „Nestelbė lietuviškojo elemento slaviškasis gaivalas ir savo mase, nes jis nebuvo nė taip jau skaitlingas. Ploto ir gyventojų santykis labai skyrėsi, nes etnografinė Lietuva buvo daug tirščiau gyvenama <...> Iš tikrųjų lietuviškam elementui pirmaujantį vaidmenį valstybėje laidavo ir jo skaitlingumas bei kompaktiškumas ir veikę įstatymai. O apie valstybės nelietuviškumą negali būti nė kalbos“[55].

 

Problema, A. Šapokos nuomone, dar ir ta, kad tauta nesugebėjo pritaikyti krikščioniškos Vakarų Europos kultūros, o pati prisitaikė prie tos erdvės, prie kurios ji buvo prišlieta politiškai[56].

 

Kodėl reikėjo „rasti lietuvius“ Lietuvos istorijoje?

 

Z. Ivinskis, kaip jau minėta, įžvelgė „lietuvių ieškojimo“ Lietuvos istorijoje pavojus, nes galima nueiti į kraštutinumus: dedant pastangų apčiuopti savitą lietuvių gyvenimą, galima ir įžiūrėti jį ten, kur jo nėra buvę[57]. Koncepcija „raskim lietuvius Lietuvos istorijoje“, A. Bumblausko nuomone, yra siaura ir etnocentriška, leidžianti apeiti civilizacinę problematiką[58]. Panašią nuomonę yra pareiškęs ir Egidijus Aleksandravičius, sunkų vadavimąsi iš kaimyninių istoriografijų primetamo diskurso pavadinęs savotišku sąlyginiu lietuvių istoriografijos refleksu, nes neretai tiriant heterogeninę LDK kultūrą būdavo stengiamasi atlietuvinti ne tik istoriografinius įvaizdžius, bet ir pačius pirminius šaltinius skelbti tik lietuvių kalba[59].

 

Pažymėtina, jog pirmenybę skyrę uždaviniui „rasti lietuvius“, prieškarinės nepriklausomos Lietuvos lietuvių istorikai mažai tyrinėjo kitų tautų ir Lietuvos tautinių mažumų istoriją. Šia tema rašyta tik išimtiniais atvejais. Antai A. Janulaitis veikaluose „Užnemunė po Prūsais (1795–1807)“ (1928 m.) ir „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.“ pastebėjo totorių pėdsaką XIX a. Lietuvos visuomenėje[60]. A. Janulaitis domėjosi ir žydų istorija, M. Urbšienė – XIX a. ukrainiečių, „simpatiškiausių iš slavų“ tautinio judėjimo geneze. Paminėtina, kad ekonomisto išsilavinimą turintis Vincas Vileišis 1934 m. paskelbė vertingą istorinę-demografinę studiją apie tautinius santykius Mažojoje Lietuvoje[61]. Ji parengta norint atremti lietuvių autochtoniškumo šiame krašte priešininkų tezes.

 

A. Šapoka, taip pat truputį skyręs dėmesio kitų tautų istorijos problematikai, nedideliame straipsnyje aptardamas Lietuvoje gyvenančių rusų kilmę rašė: „nėra pasauly krašto, kuriame negyventų daugiau ar mažiau svetimtaučių. Yra jų apsčiai ir Lietuvoje. Grynai lietuviškam krašte mes staiga užtinkame vieną ar keletą kaimų, gyvenamų vien svetimųjų – lenkų arba rusų. Vokiečių galima rasti tik Vokietijos pasieny, o krašto gilumoje jie retenybė. Žydai pasklidę po visus Lietuvos miestus ir miestelius“[62]. Tačiau, norėdamas pabrėžti, kad dėl to Lietuva nebuvus, kaip tendencinga kaimyninių šalių istoriografija teigia, „nuo amžių“ rusiška arba lenkiška, A. Šapoka tautinėms mažumoms pritaikė nemaloniai skambantį „pašaliečių“ epitetą[63]. A. Šapoka šiame straipsnyje svarstydamas „iš kur Lietuvoje atsirado rusų“ aptarė rusų kolonistų atkėlimus XIX a. ir nesėkmingą Rusijos imperijos kolonizacinę politiką: „Dabar mums tenka tik pabrėžti, kad nors didžiosios Lietuvos kunigaikštystės visi rytai buvo gyvenami gudų bei rusų, bet tikrojoje Lietuvoje jų nebuvo. <...> Tikroji Lietuva buvo gyvenama daug tirščiau, ir rusams iš savo plačiųjų dykumų eiti ieškoti žemės ten, kur jos mažiau, nebuvo jokio reikalo“. Sentikiai iki XVIII a. pabaigos beveik visi sulietuvėjo[64]. O dėl tikrosios etninės Lietuvos ploto, tai „Šiaurėje ir vakaruose jos sienos maždaug sutampa su dabartinės nepriklausomos Lietuvos sienom, pietuose jos siekė maždaug Gardiną bei Nemuno aukštupį ir rytuose buvusią Minsko guberniją“[65].

 

Anot Z. Ivinskio, mažų tautų, ilgai gyvenusių po svetimu jungu istorijoje, vis nuolat ir dabar reikia žvalgytis į savo praeitį, − kelti savo sąmonę praeities vaizdais. Tačiau turi būti nepamirštamas ir tiesos reikalavimas[66]. A. Šapoka domėjosi lietuvių tautos praeitimi po 1569 m. Liublino unijos, tais laikais, apie kuriuos nerašė tokie XIX a. veikalų autoriai, kaip Teodoras Narbutas, sulaužęs savo plunksną ant paskutiniojo Gediminaičio Žygimanto Augusto kapo. Z. Ivinskio žodžiais, jam rūpėjo „surasti“ lietuvius būtent XVII–XVIII amžiuose[67].

 

A. Šapoka pabrėžė besikuriančio nepriklausomo Lietuvos istorijos mokslo uždavinį ne tik „rasti“ lietuvius Lietuvos istorijoje, bet ir juos „parodyti“[68]. Parodyti kam? Iš pradžių ne tiek užsienio istorikams („svetimiesiems“), o tautiečiams, visuomenės, kuri, pasak Z. Ivinskio[69], mažai skaito istorijos tyrinėjimus, piliečiams. Toks uždavinys pilietinis-didaktinis. J. Matuso žodžiais: „Tėvynės istorija maitina tautinį auklėjimą. Senolių pažinimas yra kietasis tėvynės meilės pagrindas. Kiek mūsų jaunieji pažins savo šalies, visos jos kultūros istoriją, tiek bus tvirti jų meilės jausmai. Jaunimo, tiksliau, mokyklos, apleidimo pamoką mes jau turime. Jei senųjų amžių vadai, nė Vytauto neišskiriant, būtų susirūpinę jaunimo mokinimu bei lietuviška mokykla, Lietuvos niekas nebūtų pavergęs, bent nebūtų reikėję tiek kraujo ir ašarų pralieti bekeliant tautą iš miego“[70].

 

Būtent todėl šiam didžiuliam uždaviniui atlikti laikinai pakaktų „pasirinkti medžiagos ir pas svetimus“, nes „Masėms nereikia aukštai moksliškų studijų, o plačių, epochas bei asmenis apibūdinančių aprašymų“[71], todėl čia leistinos ir mažos klaidos. Patriotizmą kelti reikia: „Visai teisingai mes dažnai pasididžiuojame savo garsiąja praeitimi, didžiąja savo protėvių valstybe, galingais did. kunigaikščiais. Pamato yra. Buvusios didžiosios kunigaikštystės sienų negalima nė lyginti su dabartinėmis mūsų valstybės sienomis. Nuo Baltijos ji plėtėsi iki Juodųjų jūrų, nuo Bugo ir Mozūrų ežerų iki Didžiojo Naugardo ir Maskvos. <...> Svetimieji, kad ir sąžiningiausi mokslininkai, jei nieko neiškreipė, tai vaizdavo tik tai, kas jiems įdomu, o kas rūpi mums, dažnai liko nepaliesta visiškai...“[72]

 

Anot A. Šapokos: „Reikia, kad visi tie 2 milijonai su trupučiu jaustųsi esą vienos tautos nariai, laikytu ją sava (pabraukta A. Š.) <...>“. Šį poreikį vaizdžiai įvardijo jau minėtas A. Šapokos amžininkas P. Štuopis: „O istoriją mes turime! Istoriją didžią. Mūsų istorijos mokslo uždavinys − apspręsti ir prikelti mūsų litauentum, mūsų tautos sielą“[73].

 

A. Šapoka nuosekliai kėlė šį uždavinį ir atsidūręs tarp kitų lietuvių emigrantų DP stovyklose Vokietijoje. Šio laikotarpio straipsniuose jis jau labiau akcentavo ir siekį „parodyti lietuvius“ užsienio istoriografijai ir visuomenei[74]. Čia antrinant Simui Sužiedėliui reikia pažymėti, kad A. Šapokos istorinė didaktika nėra dirbtinė ir moralizuojanti. Ji plaukia iš nuoseklaus, logiško pasakojimo[75]. Jo „ieškomi“ lietuviai Lietuvos istorijoje – tai Lietuvos veikėjai, dirbę savo kraštui, bet nekalbėję lietuviškai, todėl lietuvių užmiršti[76].

 

Išvados

 

1. Adolfas Šapoka – istorikas pozityvistas, raginęs visuomenę atsiriboti nuo romantizuotų Lietuvos istorijos vaizdinių. Jis akcentavo kiekvienos tautos teisę kurti savo istorijos modelį. Vakarietiško kultūros modelio perėmimas, jo nuomone, buvo neišvengiamas ir dėsningas reiškinys, tačiau politiniai veiksniai, sieję Lietuvą su Lenkija, ilgainiui tapo trukdžiu vystytis savitai lietuvių kultūrai. Pažymėtina, kad A. Šapoka visuomet kultūros ir socialinei istorijai teikė pirmenybę prieš politinę, nors ne visi jo darbai tai atspindėjo.

 

2. Galima pastebėti A. Šapokos ir Z. Ivinskio požiūrių panašumą dėl socialinių grupių (luomų) reikšmės Lietuvos valstybingumo ir kultūros istorijos raidai. A. Šapoka suprato ir, Z. Ivinskio žodžiais tariant, Lietuvos istorijos sinchronizavimo su visuotine uždavinį, tik jį laikė tolesniu istoriografijos etapu.

 

3. A. Šapoka rytų krikščionių bizantiškąją civilizaciją ir ortodoksų bažnyčią laikė svetima lietuvių kultūrai. „Tikrosios“ etninės Lietuvos teritorija, jo nuomone, šiaurės vakaruose sutapo su nepriklausomos Lietuvos (iki 1940 m.) sienomis, pietuose siekė Gardiną, Nemuno aukštupį ir buvusią Minsko guberniją. Tautiečius ragino „rasti lietuvius Lietuvos istorijoje“ turėdamas omenyje XVII–XVIII a. šioje teritorijoje gimusius visuomenės ir politikos veikėjus, kilusius iš senųjų vietinių „lietuviškų“ giminių.

 

4. Programa „rasti lietuvius“ nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiu buvo suformuluota ne tik kaip atsakas į kaimyninių tautų – rusų, vokiečių ir lenkų istoriografijos koncepcijas, bet pirmiausia kaip didaktinis uždavinys „parodyti lietuvius“ saviems tautiečiams. A. Šapokos nuomone, senosios monarchistinės istoriografijos koncepcijos įtakoje susiformavo vaizdinys, kad Lenkijos karaliaus valdomas kraštas galėjęs būti tik Lenkija. Jis gyvavo ne tik užsienio šalių, bet ir Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje. Lietuviai, nustoję kalbėti lietuviškai, vis vien liko Lietuvos istorijos dalyviais. Išeivijoje A. Šapoka labiau pradėjo akcentuoti uždavinį „parodyti lietuvius“ ir užsienio istoriografijai, ir visuomenei.

 

Nuorodos

 

 



* Valdas Selenis – humanitarinių mokslų magistras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros asistentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: vselenis@yahoo.com; mokslinių interesų sritys – Lietuvos istorijos mokslo raida, Vilniaus istorija.



[1] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar. LKMA Suvažiavimo darbai, t. III, Roma, 1972, p. 336−337.

[2] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar..., p. 336–337.

[3]Lasinskas, P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922−1940 metais. Vilnius, 2004, p. 109.

[4] Matusas, J. Rec. kn.: Vytautas Didysis. Kaunas, 1930. Židinys, 1930, nr. 9, p. 211–212.

[5] Urbšienė, M. Rec. kn. Ł. Kołankowski. Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagiełłonów, tom I, 1377−1494, Warszawa, 1930. Mūsų žinynas, 1931, t. XX, nr. 73, p. 317.

[6] Štuopis, P. Tautinės istorikų pareigos. Akademikas, 1933, nr. 16, p. 307.

[7] Šimkus, R. Latvijos ir Lietuvos istoriografijos paralelės: bandymai bendradarbiauti ir problemos tarpukaryje. Lietuvos istorijos studijos, 2007, nr. 19, p. 109−110.

[8] Bumblauskas, A. Zenono Ivinskio vieta mūsų istoriografijoje. Naujoji Romuva, 1994, nr. 1 (495), liepos 7 d., p. 10.

[9] Šapoka, A. Senosios Lietuvos lenkėjimo veiksmai. Naujoji Romuva, 1935, nr. 2, p. 28.

[10] Bumblauskas, A. Kaip galima derinti žvilgsnį į LDK paveldą? Naujasis Židinys-Aidai, 2003, balandis, nr. 4, p. 184.

[11] Bumblauskas, A. Z. Ivinskis ir Lietuvos istoriografijos paradigmos. Kultūros barai, 1992, nr. 3, p. 11.

[12] Lasinskas, P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922−1940 metais…, p. 110–111.

[13] Mačiulis, D. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927−1940 metais. Vilnius, 2005, p. 188−190.

[14] Šapoka, M., Šapoka, G. Istorikas Adolfas  Šapoka ir jo darbų bibliografija, Punskas: Aušra, 2006, 47 p.

[15] Trumpa, V. Adolfas Šapoka exiit. Apie žmones ir laiką. Vilnius, 2001, p. 421.

[16] Šapoka, A. Kodėl istorijos vadovėliai nebemini kai kurių Lietuvos kunigaikščių vardų. Šviesos keliai, 1934, nr. 12, p. 731.

[17] Trumpa, V. Adolfas Šapoka exiit..., p. 422.

[18] Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka, Vilnius: „Mokslas“, 1989, p. 1.

[19] Šapoka, A. Valstybiniai lietuvių gabumai istorijos perspektyvoje. Naujoji Romuva, 1935, nr. 12/13, p. 293.

[20] Ten pat, p. 293.

[21] Ten pat, p. 293.

[22] Lasinskas, P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922−1940 metais…, p. 109.

[23] Šapoka, A. Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj. Naujoji Romuva, 1932, nr. 21(73), p. 481.

[24] Ten pat.

[25] Šapoka, A. Valstybiniai lietuvių gabumai istorijos perspektyvoje..., p. 293.

[26] Ten pat, p. 294.

[27] Ten pat, p. 293.

[28] Ten pat, p. 294.

[29] Šapoka, A. Valstybiniai lietuvių gabumai istorijos perspektyvoje..., p. 295.

[30] Ten pat, p. 295.

[31] Ten pat, p. 296.

[32] Ivinskis, Z. Aktualieji mūsų praeities klausimai ir jų įtaka dabarčiai. Kardas, 1939, nr. 12, p. 324.

[33] Ivinskis, Z. Autobiografija. Žemaičių praeitis, Vilnius, 1994, nr. 3, p. 74.

[34] Z. Ivinskis „Apsakymėlis iš lietuvių kovų su lenkais“. LNB RS, f. 29−16, l. 6−28.

[35] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar..., p. 338.

[36] Ten pat, p. 339.

[37] Šapoka, A. Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj..., p. 481.

[38] Šapoka, A. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos. Jų valstybinių santykių bruožai. Disertacija, Kaunas, 1938, p. VII.

[39] Šapoka, A. Ar lietuviška buvo senoji Lietuvos valstybė? Šviesos keliai, 1932, nr. 4, p. 202.

[40] Ten pat, p. 205.

[41] Šapoka, A. Mūsų praeities vertinimo klausimu. Aidai, 1947, nr. 6, p. 246.

[42] Ten pat, p. 246.

[43] Šapoka, A. Valstybiniai lietuvių gabumai istorijos perspektyvoje, p. 297.

[44] Ten pat, p. 297.

[45] Šapoka, A. Mūsų praeities vertinimo klausimu. Aidai, 1947, nr. 6, p. 247−248.

[46] Šapoka, A. Kur senovėje lietuviai mokslo ieškojo? Židinys, 1935, t. 22, nr. 10, p. 316.

[47] Šapoka, A. Kur senovėje lietuviai mokslo ieškojo?..., p. 429.

[48] Šapoka, A. Aisčių kilmių bei jų tarpusavio santykių aiškinimas mokykloje. Tautos mokykla, 1937, nr. 1, p. 7.

[49] Ten pat, p. 7.

[50] Gellner, E. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai, 1996, p. 13.

[51] Jay, R. Nationalism. Political ideologies: An Introduction. Second edition, London and New York, 1994, p. 158−159.

[52] Ten pat, p. 7.

[53] Ten pat, p. 10.

[54] Ten pat.

[55] Šapoka, A. Mūsų praeities vertinimo klausimu..., p. 247–248.

[56] Šapoka, A. Senosios Lietuvos lenkėjimo veiksmai..., p. 28.

[57] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar..., p. 337.

[58] Bumblauskas, A. Kaip galima derinti žvilgsnį į LDK paveldą?..., p. 184.

[59] Aleksandravičius, E. Lietuvių kultūros istoriografijos slenksčiai. Praeitis, istorija ir istorikai. Vilnius, 2000, p. 270.

[60] Bairašauskaitė, T. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius, 1996, p. 7.

[61] Janulaitis, A. Žydai Lietuvoje XIV–XIX amž. Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos. Švietimo darbas, 1921, nr. 7/8, 9/10, 11/12, 1922, nr. ½, 7, 8, 9; Urbšienė, M. Ukrainiečių tautinis judėjimas XIX a. Kardas, 1931, nr. 17; Vileišis, V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. Kaunas, 1934.

[62] Šapoka, A. Iš kur atsirado Lietuvoje rusų, Šviesos keliai, 1934, nr. 7, p. 427–430.

[63] Ten pat, p. 427.

[64] Ten pat, p. 428.

[65] Šapoka, A. Ar lietuviška buvo senoji Lietuvos valstybė? Šviesos keliai, 1932, nr. 4, p. 203.

[66] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar..., p. 337.

[67] Ivinskis, Z. Adolfo Šapokos darbai Lietuvos istorijos srityje. Aidai, 1961, nr. 6 (241), p. 233.

[68] Šapoka, A. Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj..., p. 482.

[69] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar..., p. 339.

[70] Matusas, J. Ką mes darome savo istorijai? Naujoji Romuva, 1932, nr. 49 (101), p. 1070.

[71] Šapoka, A. Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj..., p. 482.

[72] Šapoka, A. Ar lietuviška buvo senoji Lietuvos valstybė?..., p. 202−203.

[73] Štuopis, P. Mūsų istorija. Naujoji Romuva, 1931, nr. 12 (64), p. 469.

[74] Šapoka, A. Mūsų praeities vertinimo klausimu..., p. 246.

[75] Sužiedėlis, S. Knygos autorius. Šapoka, A. Senasis Vilnius. New York, 1963, p. 300.

[76] Sužiedėlis, S. Zenonas Ivinskis istorijos moksle. Aidai, 1972, nr. (249–263), p. 122.

 

Gauta 2008 m. balandžio 25 d.

Pateikta spaudai 2008 m. birželio 25 d.

 

Summary

Adolfas Šapoka and Independent Lithuania’s History Project Lithuanians in the History of Lithuania

 

On the basis of Lithuania’s postwar emigration press, the author discusses how Lithuania’s eminent historian Adolfas Šapoka understood the project, developed by him and other Lithuanian historians, “to find Lithuanians in the history of Lithuania”, to become free from the influence of foreign historiographies and to acquaint the society with its history. The author analyzes A. Šapoka’s attitude towards history as well as similarities and differences of these attitudes between him and Zenonas Ivinskis, a representative of the younger generation historians, and also raises a question why Šapoka was concerned about the role of Lithuanians in the history of Lithuania and why this issue was important for Lithuania’s history.

 

The main task of independent Lithuania’s historiography was to disconnect Lithuania’s history from the conceptions of neighbouring countries’ historians, which could be considered as a natural self-defense reflex. The Grand Duchy of Lithuania was a vast state extending from the Baltic Sea to the Black Sea and pursued its own independent policy even after the Lublin Union in 1569. Lithuanian historians tried to defend the history of Lithuania from the conceptions of Polish historians (political context – struggle for Vilnius), Russian historians (negation of the existence of the medieval Russian-Lithuanian state) and German ones (polemics about the existence of Lithuanians in the Lithuania Minor before the 16th century) thus trying to “find” Lithuanians in the history of Lithuania. As a result, they paid less attention to the history of other national minorities.

 

A. Šapoka, the editor of The History of Lithuania published in 1936, was a scholar with a positivistic view who encouraged the society to dissociate itself from the romantic images of Lithuania’s history. He emphasized that every nation had the right to create its own national history. Acknowledging the inevitability of the influence of Western culture, A. Šapoka claimed that Lithuanian-Polish political relationships hindered the development of the unique Lithuanian culture.

 

A. Šapoka was of the opinion that Byzantine civilization and Orthodox Church were incompatible with Lithuania’s history.

 

The project “to find Lithuanians’” was aimed, first of all, to challenge historiographic conceptions of neighbouring countries – Russia, Germany and Poland; secondly, it also aimed “to show Lithuanians” to their own country-people. In A. Šapoka’s opinion, the conception of monarchist historiography formed the notion that the territory under the Polish king could have been only Poland, and this conception was accepted by the societies of many countries. Therefore, A. Šapoka’s task was to introduce Lithuanians to foreign historiography and foreign societies.