„Istorija“. Mokslo darbai. 71 tomas
Sandra GRIGARAVIČIŪTĖ. Lietuvos Seimas ir konsulinio tinklo kūrimas 1920–1927 metais
Spausdinti

Anotacija. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto (f. 923.), Užsienio reikalų ministerijos (f. 383.) fondo, Steigiamojo seimo, I, II, III Seimų stenogramų medžiaga, taip pat įstatymų dokumentais, publikuotais periodiniame leidinyje „Vyriausybės žinios“, bei straipsniais dienraštyje „Lietuva“, apžvelgiamas Lietuvos konsulinio tinklo kūrimas 1919 m. pabaigoje–1920 m. pradžioje. Straipsnyje atskleidžiama seimo narių „konsulato“ ir „konsulo“ samprata, aiškinamasi, kokiais motyvais remdamiesi seimo nariai pritardavo ar siūlydavo steigti naujus konsulatus, bei parodoma, kokį vaidmenį suvaidino seimas formuojant Lietuvos konsulinį tinklą užsienyje 1920–1927 m. Prieinama prie išvados, kad 1919 m. antroje pusėje–1920 m. pradžioje įkurtiesiems konsulatams buvo keliamas pagrindinis uždavinys – ginti Lietuvos piliečių interesus užsienyje ir suteikti jiems galimybę grįžti į tėvynę. Steigiant konsulatus užsienyje 1921–1923 m. seimo nariai vadovavosi ne tik socialiniais, ekonominiais, bet ir politiniais motyvais, o „konsulato“ ir „konsulo“ bei jų funkcijų samprata galutinai susiformavo tik 1923 metais. Plečiant Lietuvos konsulinį tinklą užsienyje 1921 m. pradžioje seimas vaidino iniciatoriaus ir katalizatoriaus, o 1921 m. pabaigoje–1926 m. – „pritarėjo“ ir kritiko vaidmenį.

 

Prasminiai žodžiai: Lietuvos konsulatų tinklas, konsulatas, konsulas, garbės konsulas, garbės konsulatas, generalinis garbės konsulatas, atstovybė, Lietuvos seimai (Steigiamasis, I, II, III), URM etatai.

 

Įvadas

 

Iki šiol Lietuvos konsulinė tarnyba 1918–1940 metais nėra sulaukusi reikiamo tyrinėtojų dėmesio, nes dėl išsklaidytos informacijos įvairiuose šaltiniuose iškyla nemažai sunkumų. Pirma, norint išsiaiškinti Lietuvos konsulinio tinklo kūrimosi bei plėtros etapus 1919–1927 m. kyla problemų, nes nėra išlikusių visų to laikotarpio konsulinio korpuso sąrašų (juos tenka susidaryti pačiam tyrėjui). Antra, periodiniame leidinyje „Vyriausybės žinios“ paskelbti Lietuvos konsulatų užsienyje etatai (tiek ir svarstyti seime) neatspindi realios padėties, nes nenurodyti konsulatų rangai. Be to, esantys etatai negarantavo, kad konsulatas tikrai įsteigtas ir veikia (etatai būdavo „provizoriniai“ arba veikiančio konsulato etatų sąraše nebūdavo). Trečia, 1919 m. dar nebuvo aišku, kam pavaldūs konsulai ir konsuliniai agentai (URM ar Prekybos ir pramonės ministerijai[1]), todėl kyla sunkumų ieškant, kokiame fonde yra jų susirašinėjimas. Ketvirta, konsulatai buvo subordinuoti URM ir diplomatinei misijai priimančioje valstybėje, tačiau nesant išsamaus darbo apie visų Lietuvos atstovybių veiklą užsienyje 1918–1940 metais, sunku atskleisti konsulinio tinklo funkcionavimo mechanizmą. Penkta, iki šiol nėra išsamaus tyrimo, kuris atskleistų, kiek seimas veikė Lietuvos konsulinio tinklo formavimą. Siekdama pašalinti nors dalį įvardytų sunkumų, straipsnio autorė kaip tyrimo objektą pasirinko seimo narių ir užsienio reikalų ministrų pasisakymus seime dėl Lietuvos konsulatų užsienyje steigimo, uždarymo, administravimo 1920–1927 metais.

 

Apie konsulinį tinklą aiškinantis Lietuvos de facto ar de jure pripažinimo ar nepriklausomybės praradimo aplinkybes rašė Juozas Šatas[2], Regina Žepkaitė[3]. Konsulinio Lietuvos tinklo funkcionavimą užsienyje po 1940 m., nors ir ne detaliai, yra aptaręs Laurynas Jonušauskas[4]. Lietuvos konsulatų (garbės ir karjeros) užsienyje veikla ar jos fragmentai aptarti Lauryno Jonušausko[5], Juozo Skiriaus[6], Lubošo Šveco[7], Dalios Bukelevičiūtės[8], Reginos Merkienės, Rasos Paukštytės-Šaknienės, Vidos Savoniakaitės, Žilvyčio Šaknio[9], o Lietuvos konsulatų tinklas Skandinavijoje bei Mažojoje Lietuvoje – straipsnio autorės darbuose[10]. Tyrimui naudingos informacijos esama Aldonos Gaigalaitės[11], Ragnaro Olerio (Ragnar Öller)[12] publikacijoje bei Antano Bačkio[13] memuaruose. Informacijos apie Lietuvos konsulinį tinklą teikia URM žinynai (1929, 1931, 1933), informaciniai leidiniai[14], internete paskelbti dokumentai[15].

 

Istoriografijos ir informacinių leidinių apžvalga leistų daryti išvadą, kad apie Lietuvos konsulinį tinklą 1919–1927 m. rašyta mažai, o apie Lietuvos seimo vaidmenį formuojant konsulinį tinklą tik užsimenama[16]. Todėl straipsnis parašytas remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo LR Ministrų kabineto (f. 923.) ir URM (f. 383.) fondų, Steigiamojo Seimo, I, II, III Seimų stenogramų medžiaga, įstatymų dokumentais, publikuotais periodiniame leidinyje „Vyriausybės žinios“, ir straipsniais dienraštyje „Lietuva“. Tyrimo metodai: loginis-analitinis, indukcijos, lyginamosios analizės.

 

Straipsnio tikslai: 1) apžvelgti Lietuvos konsulinio tinklo kūrimą 1919–1920 m. pradžioje; 2) atskleisti seimo narių „konsulato“ ir „konsulo“ sampratą; 3) išsiaiškinti, kokiais motyvais remdamiesi seimo nariai pritardavo ar siūlydavo steigti naujus konsulatus; 4) parodyti seimo vaidmens kaitą formuojant Lietuvos konsulinį tinklą 1921–1926 metais.

 

1. Lietuvos konsulinio tinklo kūrimas 1919 m. antroje pusėje – 1920 m. pradžioje

 

Lietuva iki 1918 m. neturėjo nei prekybos atstovybių, nei juo labiau ekonominio Lietuvos atstovavimo tradicijų. Todėl, nesant tam skirtų lietuviškų įstatymų ir patirties konsulinių reikalų tvarkymo srityje, remtasi 1903 m. carinės Rusijos priimtu Konsulinės tarnybos statutu, kuris su tam tikrais pakeitimais galiojo iki 1940 m.: Lietuva savo konsulinio statuto taip ir neturėjo[17]. Pirmiausiai steigti karjeros konsulatai, o negalint jų steigti – skiriami konsuliniai agentai (arba įgaliotiniai). Taip atsitiko, kai 1919 m. gegužę Jurgio Šaulio delegacijai (misijai) lankantis Varšuvoje[18] prireikė imtis ir konsulinių reikalų. Todėl išvykstančiam J. Šauliui teko palikti konsulinį agentą (įgaliotinį)[19].

 

Konsulinio tinklo kūrimąsi 1919 m. antroje pusėje skatino pirmiausiai gyvybiniai poreikiai – lietuvių pabėgėlių grąžinimas į Lietuvą (ypač iš Rusijos, Vokietijos ir kitur) bei prekybos interesai – valstybės ekonominio funkcionavimo išteklių paieška. Puikiausiai tą įrodo siūlymas įsteigti konsulatą JAV bei Odesos ir Liepojos konsulatų kūrimosi pavyzdžiai.

 

1919 m. rugpjūčio 25 d. „Lietuvių prekybos bendrovės“ vedėjas laišku kreipėsi į Ministrą pirmininką Mykolą Sleževičių siūlydamas įkurti konsulatą JAV. Jis ministrui priminė, kad JAV šiuo metu oficialiai Lietuvai niekas neatstovauja, ir mano, kad be pasiuntinybės reikėtų ir konsulato – pastarojo net labiau. Lietuvos piliečiai iš JAV nori parvykti į Lietuvą, tačiau negali, nes nėra kam išduoti pasų. Lietuvos prekybos bendrovė buvo įgaliota parduoti paskolos bonų už 1 mln. dolerių ir tam, kad paskolos bonai būtų sėkmingai išparduoti ir visi trukdymai iš JAV valdžios pusės panaikinti, buvo reikalingas Lietuvos konsulas JAV. Laiško autoriaus manymu, Lietuvai konsulas būtinai reikalingas, nes praeis daug laiko, kol Lietuva atsiųs savo konsulą, todėl siūlė M. Sleževičiui, iki atvykstant Lietuvos atstovams, įgalioti amerikietį. Kandidatu į konsulus (tiksliau – į garbės konsulus) pasiūlė Joną E. Karosą. Jeigu Lietuvos vyriausybė jo pasiūlymui pritartų, prašė pranešti ir telegrama atsiųsti įgaliojimą per atstovybę Kopenhagoje, o instrukcijas, pasų blankus ir įgaliojimus perduoti per Vincentą V. Vašką, esantį Kaune[20]. Iš pateiktojo pasiūlymo matyti, kad laiško autorius greičiausiai nežinojo apie 1918 m. gruodžio 12 d. dr. J. Šaulio iš Berno pasiųstą telegramą, kurioje jis „Laikinosios valdžios vardu ir susižinojęs su Amerikos lietuvių misija prašė ir įgaliojo „Amerikos Lietuvių tarybos Vykdomąjį komitetą“ laikinai atstovauti laikinąją Lietuvos valdžią ir ginti Lietuvos ir jos piliečių interesus Amerikoje”. Telegramoje „Amerikos Lietuvių tarybos Vykdomasis komitetas“ taip pat buvo prašomas išgauti iš JAV Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, rūpintis Lietuvos atstatymui ir organizacijai gauti pašalpos ir reikiamo kredito. Telegramoje buvo pabrėžiama, kad iki įgaliojimo dokumentų pristatymo ši telegrama tinka kaip oficialus įgaliojimas[21]. Taigi iš pateiktų faktų matyti, jog konsulato JAV reikėjo paskolos bonų sėkmingam išpardavimui bei prekybiniams Lietuvos ir JAV ryšiams plėtoti. Tačiau pirmieji konsulatai JAV oficialiai buvo įsteigti tik po ketverių metų: 1923 m. birželio 1 d. įsteigtas Niujorke, 1924 m. sausio 1 d. – Čikagoje[22].

 

1919 m. spalio mėn. įkurtas pirmasis Lietuvos konsulatas Liepojoje ir spalio 10 d. Lietuvos konsulu Liepojoje paskirtas Liudvikas Stulpinas[23], o konsulato sekretoriumi – 1919 m. lapkričio 1 d. Antanas Bauža[24]. Iš vyriausybės posėdžių protokolų matyti, jog ryšys Lietuvai su Liepoja buvo reikalingas ne vien dėl jo kaip prekybos uosto, per kurį ėjo prekės į Lietuvą ir iš jos, bet ir dėl susisiekimo su Skandinavijos valstybėmis ir D. Britanija. Liepojos telefono linija buvo sujungta su Kopenhaga ir Stokholmu, o Stokholmas – su Didžiąja Britanija[25].

 

1919 m. spalio 24 d. Ministrų kabinetas nutarė A. Lisauskį paskirti Laikinuoju Lietuvos vyriausybės „įgaliotiniu“ Odesoje ginti Lietuvos piliečių reikalų Pietų Rusijoje. Įsikūrimo reikalams buvo išskirta 4000 auksinų. A. Lisaukis buvo įgaliotas iš einamųjų pajamų už pasų ir įvairių liudijimų išdavimą išlaikyti raštinę ir mokėti sau algą (1500 auksinų mėnesiui). Taip buvo įsteigtas Lietuvos konsulatas Odesoje[26]. Oficialiojoje spaudoje pranešta, jog 1920 m. balandžio 10 d. atidarytas Lietuvos konsulato skyrius Mintaujoje. Jis išdavinėjo pasus ir liudijimus Lietuvos piliečiams Mintaujos apygardoje[27].

 

Iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog poreikis kurti Lietuvos konsulinį tinklą atsirado tik 1919 m. antroje pusėje. Įkurtiesiems konsulatams buvo keliamas pagrindinis tikslas – ginti Lietuvos piliečių interesus užsienyje, suteikti jiems galimybę grįžti į tėvynę. Greta karjeros konsulatų 1919 m. antroje pusėje didžiųjų valstybių sostinėse buvo skiriami ir garbės konsulai, kurie veikė palaikydami glaudų ryšį su atstovybėmis Berlyne – Beno Giršavičius (kilęs iš Kelmės) ir Stokholme – Fritjofas Alselis (Frithiof Ahlsell)[28].

 

Pirmą kartą URM etatų įstatymas seime svarstytas 1921 m. kovo 3–11 d. ir seimo nariai galėjo išsakyti savo nuomonę dėl Lietuvos konsulinio tinklo plėtros užsienyje.

 

2. Seimo narių „konsulato“ ir „konsulo“ samprata 1921–1926 metais

 

2.1.   Seimo narių „konsulato“ samprata

 

1919–1920 m. „konsulato“ samprata Lietuvos Valstybės Tarybos priimtuose dokumentuose (įstatymuose, instrukcijose, taisyklėse) dar nebuvo nusistovėjusi. Konsulatai, ar įstaigos, atliekančios konsulines funkcijas, buvo vadinamos atstovybėmis, o konsulai – atstovais, įgaliotiniais arba prekybos agentais (attache). Jau pirmoje dalyje minėjome, kad Odesoje konsulo funkcijas atliekantis žmogus buvo vadinamas „įgaliotiniu“[29].

 

Išnagrinėję 1921–1923 m. Seimui pateiktus svarstyti URM etatų įstatymus bei jų papildymus ir pakeitimus, seimo narių pasisakymus, matome, kad „atstovybės“ ir „konsulato“ samprata mažai skyrėsi. Atstovybė neretai atlikdavo konsulato, o konsulatas – atstovybės funkcijas, todėl nereikėtų stebėtis, kad konsulatai buvo vadinami „atstovybėmis“, o atstovybės – „konsulatais“. Pateiksime pavyzdžių. 1921 m. kovo 3 d. svarstant URM etatus, referentas Liepojos konsulatą pavadino „Liepojaus atstovybe“, nors etatų sąraše buvo įrašyta „konsulas“[30]. Kazys Škirpa, kalbėdamas apie būtinybę palikti konsulatą Sibire teigė, kad „reik palikt atstovybė“[31]. Net 1923 m. Pranas Viktoras Raulinaitis, kritikuodamas Lietuvos konsulinio tinklo darbą, pavartojo sąvoką „Lietuvos konsulinės atstovybės“[32]. Galbūt dėl to seimo nariai, taupydami biudžeto lėšas, taip drąsiai vietoje atstovybių (ypač 1921 m.) steigė konsulatus gerai nesuvokdami, kad diplomatinis ir konsulinis korpusas yra atskirti vienas nuo kito. Į tai seimo narių dėmesį atkreipė ir užsienio reikalų ministras 1923 m. gruodžio 5 d. posėdyje aiškindamas, kad „diplomatinis korpusas ir konsulinis yra atskiri“[33]. Tą rodytų ir Seimo užsienio reikalų (toliau – URK) ir Finansų ir biudžeto (toliau – FBK) komisijos sprendimas įsteigti konsulatą Stokholme vietoje jaunesniojo sekretoriaus etato Lietuvos atstovybėje Skandinavijoje[34], Mykolas Krupavičiaus siūlymas Lietuvos konsulato Olandijoje etatus atiduoti atstovybei Skandinavijoje[35], ir Lado Natkevičiaus, aiškinimas, kad „jei Lietuva negali įkurti Helsinkyje konsulato, tai tegul atidaro bent atstovybės skyrių“[36]. M. Krupavičiaus manymu, „atstovas“ reikalingas ten, kur yra Lietuvos piliečių ir jiems reikalinga globa bei reikalinga „vesti tam tikra politika ir prekyba“[37]. Kyla natūralus klausimas, o kam tada reikalingas konsulatas? Užsienio reikalų ministras Juozas Purickis suprato, kad „politiniams santykiams“ „konsulato yra per maža“[38]. Mūsų teiginį patvirtintų ir 1924 m. gruodžio 5 d. Mykolo Sleževičiaus pastebėjimas, kad anksčiau konsulai „apsirubežiuodavo daugiausia politiniais dalykais“ ir esą „jau laikas užsiimti ekonominiais“[39].

 

Tiek atstovo, tiek ir konsulo funkcijos buvo suvokiamos vienodai. Tą rodytų jau mūsų cituoti M. Krupavičiaus bei K. Škirpos pasisakymai. Pastarasis aiškino seimo nariams, kad Sibire esama apie 100 lietuvių kolonijų, todėl reikalinga atstovybė, kuri rūpintųsi lietuvių organizacijomis, būtų ramstis Lietuvos piliečiams ir gintų jų interesus[40]. Sunku būtų kaltinti seimo narius, atrodytų, elementarių dalykų neišmanymu, tačiau tuo metu įvairiose valstybėse buvo skirtinga praktika. Pavyzdžiui, Danijos paskirtasis konsulas Kaune 1921 m. Erikas Bieringas (Erik Biering) atliko ne tik konsulo, bet ir atstovo funkcijas. Todėl teisus buvo Vincas Čepinskis, kaip pavyzdį pertvarkant atstovybes siūlydamas imti Skandinavijos valstybes, Olandiją, Šveicariją, kurios, „steigdamos konsulatą paskirdavo konsulą ir jam padėti sekretorių, kurie atlikdavo ir konsulinius patarnavimus, ir informavo siuntusią valstybę apie ekonomikos ir pramonės, rinkos būklę Lietuvoje, ir atliko atstovo vaidmenį“[41].

 

Tiek 1921 m. kovo, tiek ir spalio mėn. jau buvo suvokiančių (Juozas Purickis, Vladas Jurgutis), kad konsulatai „turėtų megzti ekonominius ryšius“[42]. J. Purickis, seimo narių paragintas, dėl to ir siūlė Suomijoje steigti konsulatą, nes „valstybių santykiai daugiau grįsti ekonominiais reikalais“[43]. Užsienio reikalų viceministras Petras Klimas bene aiškiausiai apibrėžė konsulato funkcijas (optacijos procedūra, piliečių grįžimo bei jų turto grąžinimo į Lietuvą tvarkymas) kalbėdamas apie Lietuvos konsulato Maskvoje steigimą 1921 m. spalio 21 d. posėdyje[44]. Tačiau dar ir 1923 m. Vincas Kvieska galvojo, kad atstovai gali eiti ir konsulų pareigas, nes esą „dabar 15 žmonių (5 generaliniai konsulai, 6 konsulai ir 4 vicekonsulai) rūpinasi ekonominiais reikalais“[45]. 1921 m. dar nebuvo įvardijamas konsulato rangas, sunku buvo nuspėti (jei ne informacija archyve ir spaudoje[46]), kur buvo įsteigtas ir veikė vicekonsulatas, o kur – konsulatas[47]. Visi konsulatai (ir konsuliniai agentai, ir vicekonsulatai, ir konsulatai) etatuose buvo vadinami vienu vardu – „konsulatas“, ir tik 1923 m. pradedamos etatuose įvardyti jų kategorijos (ir tai ne visada tiksliai).

 

2.2.   Seimo narių „konsulo“ samprata

 

Kaip seimo nariai suvokė konsulo, generalinio konsulo bei garbės konsulo ir generalinio garbės konsulo pareigas, matyti iš seimo narių pasisakymų, išklausius URM pranešimus seime, svarstant URM etatus ir biudžetą, aptariant algų nustatymo Lietuvos atstovybių užsienyje tarnautojams įstatymus.

 

„Garbės konsulo“ samprata, ypač 1921 m., tikrai buvo gana neaiški. M. Krupavičius, kalbėdamas apie atstovo Olandijoje atšaukimą, garbės konsulą viename iš pasisakymų pavadino „vietiniu piliečiu“, kitame – „garbės atstovu“[48]. Analogiško požiūrio, kaip ir dėl konsulato Olandijoje, laikėsi ir dėl konsulato Helsinkyje, manydamas, kad „konsulu galėtų būti ir suomis“, tačiau – ne garbės konsulu[49]. Taigi sąvoka „garbės konsulas“ seimo narių pasisakymuose dėl Lietuvos konsulatų užsienyje 1921 m. nefigūravo. Apie garbės vicekonsulą Bauskėje (veikė nuo 1921 m. birželio[50]) 1923 m. gruodžio 5 d. taip pat buvo sakoma, kad „pareigas eina ten gyvenantis asmuo“, nors seimo nariai apie jį diskutavo kaip apie karjeros konsulą[51].

 

„Garbės konsulo“ samprata aiškėti ėmė 1923 m., Ernestui Galvanauskui nusprendus, kad Lietuva, turėdama Klaipėdos uostą, turėtų „turėti kiekviename didesniame kurios nors valstybės uoste konsulą ar vicekonsulą, norint apginti mūsų laivininkystės reikalus“[52]. Buvo nuspręsta paskirti eilę garbės konsulų, vicekonsulų ar garbės konsulinių agentų tam tikruose uostuose, o kiekvienoje valstybėje įsteigti generalinį konsulatą[53]. 1923 m. gruodžio 5 d. svarstant URM etatus Antanas Šmulkštys aiškino, kad konsulo darbas ne visada Lietuvos valstybės yra apmokamas, esą tokie konsulai vadinami „garbės konsulais“. Dėl tos garbės Amerikoje esą varžosi daug piliečių, nes „tame mato galimybę sutvarkyti ir asmeninius reikalus“ (apie tai minėjome pirmoje dalyje)[54]. Tačiau diskusija dėl garbės vicekonsulo Bauskėje ir generalinio garbės konsulo Berlyne parodė, kad seimo nariai nežinojo garbės konsulų skyrimo tvarkos. Todėl E. Galvanauskas, norėdamas nutraukti bereikalingas diskusijas tais klausimais, kurie nepriklausė jų kompetencijai, paaiškino seimo nariams, kad garbės konsulų etatai nesvarstomi, todėl siūlė daugiau apie tai nediskutuoti. Garbės konsulai buvo skiriami Lietuvos įstatymų numatyta tvarka URM ir patvirtinami Respublikos prezidento. Garbės konsulai atlyginimo negaudavo, tačiau pagal konsulinį statutą imdavo tam tikrą procentą nuo pajamų už atliktus darbus[55]. Kaip pavyzdį pateikė Martyną Yčą, kuris tuo metu buvo Norvegijos garbės konsulas Kaune. Esą garbės konsulatai suteikia užsieniečiams galimybę susipažinti su Lietuva ar bent su jos vardu[56]. E. Galvanauskas paaiškino ir garbės konsulų paskyrimo tvarką (ji vėliau buvo įteisinta Garbės konsulų tarnybos instrukcijoje[57]): žmogus į pareigas yra rekomenduojamas, tada užklausiama informacijos priimančios valstybės URM ir tik gavus reikiamų žinių skiriamas arba ne. Esą skirti garbės konsulus yra naudinga tiek „diplomatiniu“, tiek ir „propagandos“ požiūriu. Taip parodoma, kad konsulai yra reikalingi ir esama ekonominių santykių su priimančia valstybe. Be to, tai puikus būdas išvengti bereikalingų išlaidų[58].

 

Generalinio garbės konsulo samprata, o tiksliau – neteisinga samprata, taip pat paaiškėjo 1923 m. gruodžio 5 d. svarstant URM etatus. A. Šmulkštys seimo nariams aiškino, kad generalinis konsulas (turėjo omenyje generalinį garbės konsulą – S. G.) „atlieka pareigas ne tik toje vietoje, kur jis skiriamas, bet jis kartais apima ir kitas vietas ir dėl to turi generalinio konsulo vardą“[59]. E. Galvanauskas aiškino seimo nariui, kad pastarasis neteisingai suprato generalinio (garbės) konsulo pareigas. Esą generalinis konsulas skiriamas tada, kai priimančioje valstybėje yra „eilė konsulų“. Generalinis konsulas yra asmuo, kuris koncentruoja visą darbą priimančioje valstybėje, gauna visų ten paskirtų konsulų ataskaitas, daro jų santraukas ir atitinkamoms ministerijoms teikia reikalingą informaciją. Generalinio konsulo darbą, E. Galvanausko teigimu, sudaro trys „pagrindinės kategorijos“: 1) Lietuvos piliečių apsauga; 2) „notarinis“ darbas (gimimo, mirties liudijimų, pasų išdavimas); 3) darbas prekybos ir ekonomikos srityse[60]. Generaliniam konsului taip pat pagal pareigas priklausė įvairių nesusipratimų su centrinėmis priimančios valstybės institucijomis aiškinimasis bei rinkimas Lietuvai naudingos informacijos ekonomikos ir finansų srityse[61].

 

Seimo narių konsulo funkcijų samprata taip pat įvairavo. 1921 m. spalio 21 d. V. Čepinskio manymu, konsulas Olandijoje turėtų stebėti rinką, padėti ieškoti paskolos bei palaikyti dvišalius ekonominius ryšius[62]. P. Klimas, kalbėdamas apie būtinumą palikti etatuose nurodytą darbuotojų skaičių pabrėžė, kad konsulatas buvusioje caro laikų Rusijos sostinėje reikalingas, kol bus vykdoma taikos sutartis su Sovietų Rusija ir grąžinami tremtiniai[63]. 1923 m. konsulatų atliekamų funkcijų samprata buvo gerokai aiškesnė. Tai matyti iš P. V. Raulinaičio Lietuvos konsulinių atstovybių kritikos. Jis išvardijo šias konsulatų funkcijas: Lietuvos ekonominių ir prekybos interesų atstovavimas, informavimas apie importo ir eksporto galimybes[64]. Jo supratimu, „konsulo yra pareiga, kad visuomenė būtų kuo plačiausiai šiais klausimais informuota, kad mūsų pramonininkai žinotų, kurioje valstybėje patogiausia pirkti prekes ir kurioms valstybėms geriausiai savo prekes eksportuoti“, informuoti apie galimybę investuoti kapitalą Lietuvoje[65]. Konsulas taip pat turėjo palaikyti glaudų ryšį su vietos lietuvių kolonija. Šią konsulo funkciją minėjo Balys Žygelis, Vincas Kvieska, Pranas Viktoras Raulinaitis, suvokdami, kad konsulas turėtų būti ne vien valdininkas, išdavinėjantis pasus ir vizas[66]. Konsulų funkcijos aiškiausiai buvo įvardytos 1924 m. gruodžio 5 d. svarstant Valstybės biudžetą 1925 metams[67]. M. Sleževičius kritikuodamas, jog URM nekreipia dėmesio į tai, kad visose valstybėse, kuriose Lietuva turi ekonominių interesų, būtų sureguliuotas ir „tinkamai pastatytas mūsų konsulatų sutvarkymas“, išvardijo, kokią veiklą konsulai turėtų vykdyti (tirti rinką, informuoti priimančią valstybę apie Lietuvos ekonominę padėtį, o verslininkus apie gaminių rinką, eksportą ir rūpintis lietuviškos produkcijos propagavimu užsienyje)[68]. Užsienio reikalų ministras Voldemaras Čarneckis, atsakydamas į kritiką dėl konsulatų veiklos turėjo pripažinti, kad ji teisinga, tačiau pažymėjo, kad konsulatai neaprėpia viso jiems pavesto darbo, nes veiklos laukas platus (įvairūs konsuliniai patarnavimai), o dėl lėšų taupymo darbuotojų skaičius ribotas. Užsiminė apie Kaune vykstančią konsulų konferenciją, kuri ir buvo sukviesta tam, kad būtų galima aptarti „galimybes ir būdus kaip galima efektyviau tą darbą dirbti“[69]. Pirmiausiai konferencijoje siekta aptarti eksporto klausimus (rinkų paiešką, tarpininkavimą, informavimą apie importą bei techninius klausimus). Konsulai buvo supažindinti su pagrindiniu uždaviniu – informuoti užsienio verslo struktūras apie Lietuvoje gaminamą produkciją, ekonomines ir finansines galimybes bei eksportą ir importą[70]. Iš pateiktų pasisakymų matyti, kad geriausiai konsulų funkcijas suvokė užsienio reikalų ministrai (ir bandė savo sampratą perteikti seimo nariams), tačiau konsulams pavedamų darbų sąrašas kasmet nuolat ilgėjo. Tą rodytų ir jau minėta M. Sleževičius frazė, kad anksčiau konsulai „apsirubežiuodavo daugiausia politiniais dalykais“, esą „jau laikas užsiimti ekonominiais“[71]. 1925 m. rugsėjo 29 d. Ministras pirmininkas (pristatydamas naujojo kabineto deklaraciją) pabrėžė, jog vyriausybė sieks, kad Lietuvos „konsulatai gausiai tiektų žinių apie vietos rinkas Lietuvos eksportui“ (informuotų spaudą ir kt.)[72], o 1926 m. birželio 22 d. M. Sleževičius ministrų kabineto deklaracijoje nurodė, kad „vyriausybė, siekdama užmegzti platesnius ekonominius ryšius su užsieniu išplės ir pertvarkys mūsų konsuliarinį atstovavimą kitose valstybėse, eis prie konsuliarinių sutarčių sudarymo“[73]. Tačiau po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykių vėl grįžta prie 1921 m. praktikos. Svarstant 1927 m. biudžetą 1926 m. gruodžio 30 d. Steponas Kairys, kalbėdamas apie „diplomatinį aparatą“ užsienyje pažymėjo, kad „bent dalis mūsų diplomatinių atstovybių užsienyje turėtų būti ar pakeista konsulatais, ar visai panaikinta“. Socialdemokratų frakcija seime siūlė Lietuvos atstovybę Amerikoje keisti generaliniu konsulatu[74].

 

3. Seimo narių ir URM motyvai steigiant konsulatus 1921–1923 metais

 

1921 m. seimo narių siūlymu ar pritarimu buvo įsteigti konsulatai Stokholme, Olandijoje, Helsinkyje, Sibire, Hamburge. Seimo stenogramose esančių pasisakymų analizė rodo, jog siūlant steigti auksčiau išvardytus konsulatus, vyravo skirtingi motyvai.

 

Siūlant įsteigti konsulatą Stokholme, L. Natkevičius vadovavosi ekonominiais motyvais tikėdamasis, kad Lietuvai „atgavus Klaipėdą, be abejojimo, vienu ar kitu atveju teks su Švedais ir prekybos reikalų turėti“[75]. Panašūs motyvai buvo įvardyti ir seimo nariams siūlant įsteigti Lietuvos konsulatą Helsinkyje. Pirmasis – suomiai lankydamiesi Kaune siūlo ekonominius mainus, antra, gali neigiamai pažiūrėti į atstovybės perkėlimą į Taliną. Todėl, L. Natkevičiaus manymu, jei jau seimas negali įkurti konsulato Helsinkyje, tai tegul atidaro bent atstovybės skyrių. Pirmininkaujantis posėdžiui pasiūlė įtraukti konsulatą Helsinkyje į URM etatų įstatymą[76]. Motyvus, dėl kurių būtų verta steigti konsulatą Olandijoje, vardijo Vincas Čepinskis. Pirmasis motyvas – olandai turi savo konsulatą Kaune, antrasis – Olandija yra „malonus kraštas“ ir „daugumai draugų patiks ten būti konsulu“. Trečiasis – Olandija yra „politinės laisvės ir dvasios laisvės kraštas, t. y., laisvės židinys“. Ketvirtas – „šiltas olandų atsinešimas“ į Lietuvą[77]. J. Purickis aiškino, kad „URM jau seniai manė įsteigti ten konsulatą, tik nerado tinkamos kandidatūros eiti konsulo pareigų“ ir dėl to neįtraukė į etatų įstatymo projektą[78]. Kiek vėliau 1921 m. spalio mėn. savo motyvus, kodėl reikėtų išlaikyti konsulatą Olandijoje (seimo nariai siūlė jį uždaryti[79]), išdėstė ir J. Purickis. Jis kaip ir V. Čepinskis 1921 m. kovo mėn. buvo tos nuomonės, kad Olandija turi Lietuvoje konsulą, tačiau atkreipė seimo narių dėmesį ir į kitus: 1) Olandija pripažino Lietuvą de jure, 2) to reikalauja mandagumas, 3) pradedami megzti prekybos ryšiai su Olandija ir lietuviai važiuoja į Olandiją ir atgal. Todėl siūlė žiūrėti į ateitį ir konsulatui išlaidų negailėti[80]. V. Čepinskis, paremdamas J. Purickio nuostatą palikti konsulatą Olandijoje, pateikė ir naujų motyvų. Jis nurodė, jog Olandija yra tranzito kraštas (per jį eina lietuviškos prekės), konsulas galėtų stebėti rinką, galima būtų gauti paskolos ir tai padėtų palaikyti ekonominius dviejų šalių santykius. Be to, Olandijoje auginami veisliniai gyvuliai, kurių reikia Lietuvos žemės ūkiui[81]. Antrojo skaitymo metu, nors seimo nariai ir abejojo dėl konsulato Olandijoje reikalingumo, paliko jį laikinai, „dėl dėkingumo“ tik vieno balso persvara: 28 buvo „už“, 27 – „prieš“[82].

 

J. Purickis, prašydamas seimo leidimo steigti konsulatą Hamburge nurodė tik vieną motyvą – iš Amerikos per Hamburgą keliaujančius Lietuvos piliečius. Ministras minėjo atvejus, kai Lietuvos piliečiai, nesant Lietuvos konsulato Hamburge likdavo be pagalbos, todėl siūlė ateityje tokią klaidą taisyti[83]. J. Purickio prašymui tiek seimas, tiek ir FBK neprieštaravo.

 

Daug diskusijų 1921 m. kovą kilo ir dėl konsulato Tomske. FBK siūlė konsulatą iš etatų įstatymo išbraukti motyvuodama tuo, kad pabėgėlių reikalus gali tvarkyti ir įgaliotinis. J. Purickis prašė seimo Lietuvos konsulatus Tiflise ir Tomske palikti nors laikinai, dėl ten likusių lietuvių tremtinių, tačiau pritarė komisijos nuomonei, kad tuo galėtų rūpintis ir specialiai tam skirtas įgaliotinis. Nematydamas galimybės išlaikyti abu konsulatus, užsienio reikalų ministras labai prašė seimo įsteigti nors vieną konsulatą Sibire (nes ne visur susikūrė komitetai, galintys rūpintis lietuvių reikalais)[84]. Ministrą dėl konsulato Tomske palaikė Seimo narys Vytautas Račkauskas. Jo manymu, Sibire lietuvius buriantys ir jiems vadovaujantys inteligentai grįš į Lietuvą ir vietiniai lietuviai (ištremti dar caro laikais ir ten likę gyventi) „liks be nieko“. Siūlė palikti konsulatą, bet nebūtinai Tomske. Kaip galimą variantą manė esant ir Novo-Nikolajevską, nes su juo buvo lengviau susisiekti negu su Tomsku[85]. J. Purickis aiškino seimo nariams, kad iš Lietuvos atstovybės Maskvoje buvo deleguotas įgaliotinis, „kuris tuos komitetus suorganizuotų ir padarytų laikiną konsulatą“[86]. J. Purickį ir V. Račkauską palaikė K. Škirpa. Jis teigė, kad Sibire esama apie 100 lietuvių kolonijų, todėl reikalinga atstovybė, kuri rūpintųsi lietuvių organizacijomis, būtų ramstis Lietuvos piliečiams ir gintų jų interesus. Todėl pasisakė už „atstovybės“ palikimą[87]. Taigi, seimas turėjo apsispręsti: konsulatą uždaryti, perkelti į Novo-Nikolajevską, ar įsteigti Sibiro konsulatą. Referentas buvo už tai, kad konsulo funkcijas turėtų atlikti žmonės iš konsulato Maskvoje ir todėl Sibire steigti konsulato nematė reikalo[88]. Balsuojant paaiškėjo, kad seimo nariai buvo už Sibiro konsulato įsteigimą (tiksliau, už Tomsko konsulato pervadinimą Sibiro konsulatu) ir konsulato Tiflise uždarymą[89].

 

1921 m. spalio 21 d. labai rimtai seimo narių ir užsienio reikalų ministro nuomonės susikirto dėl Lietuvos konsulato Petrograde etatų. FBK siūlė išbraukti prekybos skyriaus vedėjo, 1 sekretoriaus, 1 „kanceliarininko“, 1 „mašininko“ ir 1 tarno etatus. Petrogrado konsulato etatų „stojo ginti“ užsienio reikalų viceministras P. Klimas. Jis aiškino, kad tai buvusi Rusijos sostinė, vis dar tebesanti centru, kuriame sukaupta daug lietuvių turto (kurį reikia susigrąžinti)[90]. Tačiau pirmas P. Klimo pasisakymas seimo narių neįtikino ir etatų buvo sumažinta per pusę. Per trečiąjį skaitymą jis aiškino seimo nariams, kad Petrogrado konsulatas dar formuojasi, todėl visi etatuose nurodyti tarnautojai reikalingi. Taip pat pabrėžė, kad konsulatas buvusioje caro laikų Rusijos sostinėje reikalingas, kol bus vykdoma taikos sutartis (turima omenyje 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartis) ir grąžinami tremtiniai. Be to, ten reikalingas juriskonsultas, nes gabenami archyvai ir yra daug neišspręstų optacijos bylų[91]. Seimo nariai apsigalvojo ir paliko visus URM numatytus etatus, pakeitę prekybos skyriaus vedėjo etatą į juriskonsulto[92].

 

1923 m. pabaigoje, svarstant URM etatus, daugiau dėmesio buvo skiriama konsulų veiklos analizei bei konsulinio tinklo plėtros krypčių pagrįstumui. B. Žygelis, kalbėdamas apie URM etatus pastebėjo, kad Amerikoje, kur gyvena tiek daug lietuvių, galinčių „informuoti, kur investuoti kapitalą“, yra tik du konsulai (Čikagoje ir Niujorke)[93]. Jis, pritardamas V. Kvieskai, apgailestavo, kad neproporcingas konsulų ir vicekonsulų pasiskirstymas: didelėse kolonijose Čikagoje ir Niujorke yra, tačiau kitose gausiose kolonijose konsulai nenumatomi[94]. B. Žygelio manymu, Lietuvai tikrai nereikėjo dviejų konsulatų Latvijos pasienyje: Daugpilyje ir Bauskėje. Jo manymu, Lietuvai užtektų įsteigti tik konsulatą Daugpilyje, nors svarstymo metu vicekonsulatas jau veikė ir per jį grįžta lietuviai tremtiniai iš Rusijos, bet prieštaravo konsulato Bauskėje egzistavimui motyvuodamas tuo, kad ten gyvena tik 200 lietuvių[95]. B. Žygelis, pritardamas V. Kvieskos ir P. V. Raulinaičio nuomonei, kad konsulatas Daugpilyje yra būtinas, pridūrė, kad konsulas nebūtų vien valdininkas, kuris išdavinėja pasus ir vizas, o „turėtų būti susirišęs su vietos lietuviais“. Siūlė imti pavyzdį iš latvių, kurių vicekonsulas Šiauliuose (Rudolfas Puikis) palaikė glaudžius ryšius su vietos latvių bendruomene (dalyvaudavo atidarant latvių mokyklas ir kt.)[96]. Ministras prašė seimo palikti ir konsulatą Bauskėje, nes jis „labai mažai atsieina“, konsulo pareigas eina „ten gyvenantis asmuo“, kuris ir atlieka visus darbus. Konsulatai Bauskėje ir Daugpilyje, ministro manymu, įsteigti, nes tose apskrityse gyvena daug lietuvių ir Lietuvos piliečių ir jiems nepatogu važiuoti į Rygą gauti paso ir ten laukti visą dieną, o jei užtrunka atsakymas iš Kauno, tenka važiuoti ir antrą kartą. Esą taip su Lietuvos piliečiais elgtis negalima. E. Galvanausko duomenimis, Latvijoje tuo metu gyveno apie 40 tūkst. lietuvių, todėl siūlė nesunkinti jiems gyvenimo[97]. Latvija leido gyventi lietuviams tik gavus Lietuvos vizą, o ji išduodama tik metams, todėl kasmet reikėdavo važiuoti į Rygą pratęsti[98]. B. Žygelis siūlė uždaryti konsulatą Bauskėje, o Daugpilyje ir Rygoje esantiems vicekonsulams aplankyti Bauskės apskritį[99]. Ir nors referentas B. Žygelio siūlymui uždaryti konsulatą Bauskėje nepritarė, seimo nariai balsavo „už“[100].

 

Seimo narių ir URM motyvų sankirtų analizė rodytų, kad URM ir Seimo narių Lietuvos konsulinio tinklo vizija skyrėsi, skirtingi buvo ir konsulinio tinklo administravimo kaitos motyvai.

 

4. Seimo vaidmens kaita formuojant Lietuvos konsulinį tinklą 1921–1926 metais

 

4.1. Iniciatorius ir katalizatorius (1921 m. pavasaris)

 

Analizuojant 1921 m. kovo ir spalio mėn. vykusius URM etatų įstatymo svarstymus seime, matyti aiškūs seimo vaidmens skirtumai. 1921 m. kovo mėn. seimas buvo iniciatorius steigiant konsulatus Helsinkyje (URM nebuvo apsisprendęs, ar ten reikėtų konsulato), Olandijoje, ir Sibire. Seimo URK išreiškė nuomonę, kad „yra reikalingi konsulatai Šveduose, Olanduose, o ministeris dar siūlys įsteigti konsulatą Hamburge“[101]. URM teko teisintis, kodėl nėra nei atstovybės, nei konsulato Suomijoje (esą „ten žadama įsteigt bent konsulatas“)[102] bei nuolankiai prašyti seimo, kad leistų steigti konsulatus (pavyzdžiui, Hamburge). Seimas ryžtingai sumažino tarnautojų skaičių jau veikiančiuose Lietuvos konsulatuose Liepojoje (Liepojos konsulate vietoje sekretoriaus ir mašininko nuspręsta palikti vieną – sekretorių mašininką), Karaliaučiuje, Petrograde (įvestos dvigubos pareigybės: sekretoriaus mašininko ir sargo kurjerio) ir dar tik planuojamuose atidaryti konsulatuose (Niujorke, Čikagoje)[103]. Kaip jau minėjome, seimo narių iniciatyva konsulatas Tomske pervadintas į „Sibiro konsulatą“, o konsulatas Tiflise išbrauktas iš URM etatų. Svarstant paaiškėjo, kad seimo nariai geriau orientavosi situacijoje (pavyzdžiui, K. Škirpa) negu užsienio reikalų ministras J. Purickis, kuris teigė, kad „sėdint Kaune labai sunku nuspręsti, kur reikėtų įsteigti konsulatą“[104]. Konsulatas Helsinkyje įtrauktas į URM etatus tik seimo narių iniciatyva[105].

 

4.2. „Pritarėjas“ ir kritikas (1921 m. ruduo – 1926 m.)

 

Situacija pasikeitė 1921 m. rudenį. Seimo URK ir FBK ryžtingai sumažino URM etatų skaičių, pasiūlė uždaryti konsulatą Petrograde[106]. Antruoju skaitymu buvo labai sumažinta etatų (norėta uždaryti konsulatą Olandijoje, perpus sumažinti etatų konsulate Petrograde, taip pat – Sibire, Liepojoje ir Hamburge)[107], tačiau trečiuoju skaitymu, dalis jų užsienio reikalų ministrui prašant, vėl buvo grąžinta. Taip pat paaiškėjo, kad URM reikalavo tik seimo narių pritarimo: P. Klimas be užuolankų seimo nariams pasakė, kad reikia „faktinas darbas įvilkti į juridines formas“[108]. Todėl 1921 m. rudenį laimėjo URM pozicija.

 

1922 m. gruodžio mėn. URM planavo, be jau anksčiau minėtų Niujorke ir Čikagoje, steigti konsulatą Daugpilyje bei prašė pritarimo jau veikiančiam konsulatui (tiksliau, vicekonsulatui) Bauskėje[109]. 1923 m. sausio 26 d. tęsiant URM etatų aptarimą, M. Krupavičius priminė, kad „tvarka ministerijoj jau įvesta ir reikalinga tik formalaus patvirtinimo“[110]. URM etatai įsigaliojo atgaline data (nuo 1923 m. sausio 1 d.)[111].

 

1923 m. lapkričio 27 d. svarstant URM etatus seimo nariai išsakė priekaištus dėl konsulatų Skandinavijoje nebuvimo[112], neproporcingo konsulatų ir vicekonsulatų pasiskirstymo, siūlė keisti konsulinio tinklo plėtros politiką, taip pat uždaryti „konsulatą“ Bauskėje[113]. Tačiau tik pastarąjį ketinimą seimo nariams pavyko realizuoti[114]. 1923 m. gruodžio 5 d. E. Galvanauskas dar kartą aiškino, kad jis neprašė „ko nors skirti, o prašė patvirtinti reikiamą etatų skaičių“[115].

 

Aptarus seimo vaidmens kaitą formuojant Lietuvos konsulinį tinklą 1921–1926 m. matyti, kad didžiausią vaidmenį seimas suvaidino plečiant konsulinį tinklą 1921 m. pradžioje, pasiūlydamas įsteigti konsulatus Olandijoje, Helsinkyje, Stokholme, Sibire, ir kiek mažesnį – 1923 m. pabaigoje.

 

Išvados

 

1. Apžvelgus konsulinio tinklo kūrimą 1919 m. antroje pusėje–1920 m. pradžioje matyti, kad įkurtiesiems konsulatams buvo keliamas pagrindinis uždavinys – ginti Lietuvos piliečių interesus užsienyje, suteikti jiems galimybę grįžti į Tėvynę.

 

2. Seimo narių „konsulato“ ir „konsulo“ sampratos analizė parodė, kad 1921 m. vienareikšmio suvokimo nebuvo. Aiškesnė ir apibrėžtesnė „konsulato“ ir „konsulo“ funkcijų samprata susiformavo tik 1923 metais.

 

3. 1921–1923 m. diskusijų seime dėl konsulatų steigimo, uždarymo, administravimo analizė parodė, kad konsulatai buvo steigiami ne tik dėl socialinių ir ekonominių, bet ir dėl politinių motyvų. Seimo narių ir užsienio reikalų ministrų motyvų sankirtų analizė leistų teigti, kad ministerijos ir seimo narių Lietuvos konsulinio tinklo vizija skyrėsi, skirtingi buvo ir konsulinio tinklo administravimo kaitos motyvai.

 

4. Aptarus seimo vaidmens raidą formuojant Lietuvos konsulinį tinklą 1921–1926 metais paaiškėjo, kad 1921 m. pradžioje seimas vaidino iniciatoriaus ir katalizatoriaus, o 1921 m. pabaigoje–1926 m. – „pritarėjo“ ir kritiko vaidmenį.

 

Nuorodos

 

 



* Sandra Grigaravičiūtė – humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros Tarpdisciplininių paveldo tyrimų centro mokslo darbuotoja; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: sangri@vpu.lt; mokslinių interesų sritys – Lietuvos ir Skandinavijos santykiai XX a., Lietuvos konsulinis tinklas Skandinavijoje 1921–1940 m., Lietuvos diplomatijos istorija XX a.



[1] Valstybės biudžetas 1925 m. (II skaitymas). Seimo stenogramos. 145 posėdis, 1924 m. gruodžio 5 d., p. 10.

[2] Šatas, J. Lietuvos tarptautinis pripažinimas: praeities ir dabarties realijos. Vilnius, 1991, p. 35–37.

[3] Žepkaitė, R. Užsienio valstybių reakcija į 1940 m. birželio–liepos mėn. įvykius Lietuvoje. Praeities baruose. Vilnius, 1999, p. 295.

[4] Jonušauskas, L. Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991. Vilnius, 2003, p. 38, 80–82, 110, 111, 112, 146–147–150, 238, 241–243, 249–250, 307–309, 310–311, 326–332; Jonušauskas, L. Lietuvos diplomatinė tarnyba 1940–1941 m. Galima rasti internete: http://www.genocid.lt/Leidyba/6/laurynas6.htm; p. 1–8 [žiūrėta 2003-12-30].

[5] Jonušauskas, L. Lietuvos konsulatas Čikagoje 1924–2004 metais dokumentuose ir nuotraukose. Sud. Jonušauskas Laurynas, Vaclovas Kleiza. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004, 137 p.

[6] Skirius, J. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967). Vilnius, 2001, p. 410, 528; Skirius, J. Julius J. Bielskis (1891–1976). Gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai: JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004, p. 116–132.

[7] Švec, L. Čekoslovensko a pobaltské státy 1918–1939. Praha, 2001, p. 230.

[8] Bukelevičiūtė, D. Lithuania and Czechoslovakia in the period 1918–1939: dynamics of mutual relations (Summary of Doctoral Disseration). Vilnius, 2006.

[9] Merkienė, R., Paukštytė-Šaknienė, R., Savoniakaitė, V., Šaknys, Ž. Latvijos lietuviai. Tapatumo išraiška. Etninės ir kultūrinės orientacijos. Vilnius, 2005. 288 p.

[10] Grigaravičiūtė, S. Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais. Vilnius: VPU leidykla, 2007, 254 p.; Grigaravičiūtė, S. Lietuvos garbės konsulatai Norvegijoje 1926–1940 metais. Istorija, 2004, t. LXI, p. 24–37; Grigaravičiūtė, S. Lietuvos ir Čekoslovakijos konsuliniai ryšiai 1921–1940 metais. Lietuva ir Čekija, 2004, nr. 5–7, p. 139–173; Grigaravičiūtė, S. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais. Vilnius, 2002, p. 135, 139, 166 ir kt.; Grigaravičiūtė, S. Atstovavimo Lietuvai Skandinavijos šalyse problemų svarstymai Lietuvos Respublikos seime 1920–1927 metais. Parlamento studijos, 2005, nr. 3, p. 33–51; Grigaravičiūtė, S. Lietuvos konsulatai Skandinavijoje Vilniaus gynyboje. Vilniaus klausimas Lietuvos respublikos diplomatijoje (1918–1940). IV mokslinės konferencijos pranešimai. Kaunas, 2003, p. 65–79; Grigaravičiūtė, S. Konsulatai (konsulinė tarnyba). Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 2, p. 279; Grigaravičiūtė, S. Lietuvos generalinis konsulatas Karaliaučiuje. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 2, p. 279–281; Grigaravičiūtė, S. Lietuvos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 2, p. 281; Grigaravičiūtė, S. Lietuvos respublikos konsulatas Tilžėje. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 2, p. 281–282; Lietuvos konsulatai Švedijoje 1921–1940 metais, Lituanistica, t. 53, nr. 4(72), p. 1–18.

[11] Gaigalaitė, A. Lietuvos diplomatinė tarnyba sovietinės okupacijos išvakarėse. Istorija, 1997, t. 36, p. 178–207.

[12] Öller, R. Suomen ja Liettuan väliset suhteet ennen ja nyt – Suomijos ir Lietuvos tarpusavio ryšiai seniau ir dabar – Beziehungen zwischen Finnland und Litauen in Vergangenheit und Gegenwart. Helsinki, 2004, 211 p.

[13] Bačkis, A. S. Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15–1990 03 11). Istorija, 1997, t. 36, p. 3–47.

[14] Latvijas ārlietu dienesta darbinieki 1918–1991. Biogrāfiskā vārdnīca. Rīga: Zinātne, 2003, p. 403.

[15] Rupšienė, A. Iš archyvų. Išeivijos organizacijų vaduojamoji veikla. Šaltinių publikacijos. Galima rasti internete: http://www.genocid.lt/Leidyba/6/archyvai6.htm; p. 1–12 [žiūrėta 2003-12-30]; Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke. Galima rasti internete: http://www.geocities.com/erdveus/diplomatija/16.htm; p.1–2 [žiūrėta 2003-12-30]; Lietuvos konsulatas Čikagoje. Galima rasti internete: http://www.geocities.com/erdveus/diplomatija/15.htm; p. 1–2 [žiūrėta 2003-12-30]; Lietuvos konsulatai JAV. Galima rasti internete: http://www.geocities.com/erdveus/diplomatija/13.htm; p. 1 [žiūrėta: 2003-12-30]; Lietuvos garbės generalinis konsulatas Venesueloje. Galima rasti internete: http://www.geocities.com/erdveus/diplomatija/12.htm; p. 1 [žiūrėta 2003-12-30]; Lietuvos garbės generalinis konsulas Kanadoje, Toronte. Galima rasti internete: http://www.geocities.com/erdveus/diplomatija/11.htm; p. 1 [žiūrėta 2003-12-30]; Suomiai ir lietuviai. Galima rasti internete: http://www.biblioteka.lt/metai/suomija2/Lt-Suom.htm; p. 1–3 [žiūrėta 2003-12-30].

[16] Grigaravičiūtė, S. Atstovavimo Lietuvai Skandinavijos šalyse problemų svarstymai Lietuvos Respublikos seime 1920–1927 metais. Parlamento studijos, 2005, nr. 3, p. 33–51.

[17] Lietuvos konsulinė tarnyba buvo pavaldi URM ir diplomatinei misijai priimančioje valstybėje. Lietuva turėjo įvairių karjeros ir garbės konsulatų tinklą bei keturis pagrindinius konsulų rangus: generalinius konsulus, konsulus, vicekonsulus ir konsulinius agentus (Konsulinės tarnybos statuto – toliau KTS – 1 §).

[18] J. Šaulys išvykdamas iš Varšuvos paliko ten veikiantį informacijų biurą. Jame dirbo K. Vanagėlis, Čelinskaitė, ir Kasakaitis. Su Lenkijos vyriausybe buvo sutarta ir dėl kurjerių siuntinėjimo į Varšuvą. Žr. 1919 05 27 Ministrų kabineto protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 57–58.

[19] 1919 05 27 Ministrų kabineto protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 57.

[20] 1919 08 25 Lietuvių prekybos bendrovės vedėjo laiškas M. Sleževičiui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 2, l. 19.

[21] 1918 12 12 J. Šaulio telegrama Amerikos Lietuvių tarybos Vykdomajam komitetui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 8, l. 60.

[22] 1925 03 30 V. Čarneckio raštas Ministrų kabinetui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 429, l. 58.

[23] 1922 06 06 URM įsakymas Nr. 179. LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l. 262.

[24] 1922 06 06 URM įsakymas Nr. 180. LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l. 261.

[25] 1919 07 31 Ministrų kabineto posėdis. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 48a.

[26] 1919 10 25 Ministrų kabineto raštas URM. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 8, l. 65.

[27] Lietuvos konsulatas Mintaujoj. Lietuva, 1920, balandžio 13, nr. 81, p. 3.

[28] 1919 m. liepos 29 d. M. Sleževičius paskyrė Fritjofą Liudviką Alselį (Frithiof Ludvik Ahlsell) pirmuoju Lietuvos konsulu Švedijoje. Žr. 1919 08 09 J. Aukštuolio raštas Prekybos ir Pramonės ministrui Šimkui. LCVA, f. 383, ap. 3, b. 214, l. 37.

[29] 1919 10 25 Ministrų kabineto raštas URM. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 8, l. 65.

[30] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 762.

[31] Ten pat, p. 763.

[32] URM etatų pakeitimas (I skaitymas). Seimo stenogramos. 43 posėdis, 1923 m. lapkričio 27 d. p. 8.

[33] URM etatai. Seimo stenogramos. 47 posėdis, 1923 m. gruodžio 5 d. p. 14.

[34] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 761.

[35] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (I skaitymas): 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 26.

[36] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 764.

[37] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (I skaitymas): 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 26.

[38] Užsienio reikalų ministerio pranešimas: 60 posėdis, 1921 m. vasario 4 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 610–612.

[39] Valstybės biudžetas 1925 m. (II skaitymas). Seimo stenogramos. 145 posėdis, 1924 m. gruodžio 5 d., p. 10.

[40] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 763.

[41] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (I skaitymas): 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 23.

[42] Ten pat, p. 21.

[43] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 765.

[44] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (I skaitymas): 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 23–24.

[45] URM etatų pakeitimas (I skaitymas). Seimo stenogramos. 43 posėdis, 1923 m. lapkričio 27 d., p. 8–9.

[46] Kauno kronika. Lietuva, 1925, sausio 22, nr. 17, p. 6.

[47] URM etatai (eil. nr. 573). Vyriausybės žinios, 1921, balandžio 8, nr. 63, p. 9–11; URM etatų (Vyriausybės žinių nr. 63, eil. nr. 572) pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1921, lapkričio 15, nr. 73, p. 2–3; Algų nustatymo Lietuvos atstovybių užsieniuose tarnautojams įstatymas. Vyriausybės žinios, 1921, gruodžio 3, nr. 74, p. 1–2.

[48] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (I skaitymas): 134 posėdis, 1921 m. spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 3 knyga, p. 26, 38.

[49] Esą yra „Lietuvai palankių profesorių, kurie mielai tą vietą užimtų“. Žr. URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (I skaitymas): 134 posėdis, 1921 m. spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 3 knyga, p. 26.

[50] Latvijos istorikų teigimu, konsulatas buvo garbės ir įsteigtas bei veikė nuo 1921 m. birželio. Lietuvoje esančių šaltinių duomenimis, konsulatas buvo karjeros (bent jau niekur neminima, kad jis buvo garbės) ir veikė nuo 1921 m. liepos. Dar didesnės painiavos įneša tai, kad „Vyriausybės žiniose“ paskelbtame konsulatų sąraše (jokiame) jo nėra, nors „Atstovybių ir konsulatų tarnautojų atlyginimo įstatymo paragrafo 10 priede“ nurodytas ir „Bauskas“. Žr. Atstovybių ir konsulatų tarnautojų atlyginimo įstatymas (eil. nr. 1120). Vyriausybės žinios, 1924, gegužės 17, nr. 159, p. 7; Latvijas ārlietu dienesta darbinieki 1918–1991. ..., p. 403; 1921 08 Lietuvos vicekonsulatas Bauskėje. LCVA, f. 383, ap. 9t2, b. 293, l. 9.

[51] URM etatai. Seimo stenogramos. 47 posėdis, 1923 m. gruodžio 5 d., p. 14.

[52] Ten pat, p. 13.

[53] Ten pat, p. 13.

[54] Ten pat, p. 12.

[55] Ten pat, p. 14.

[56] Ten pat.

[57] Garbės konsulų tarnybos instrukcija (eil. nr. 1160). Vyriausybės žinios, 1924, liepos 11, nr. 165, p. 4–9.

[58] URM etatai. Seimo stenogramos. 47 posėdis, 1923 m. gruodžio 5 d., p. 14.

[59] Ten pat, p. 12.

[60] Ten pat, p. 13.

[61] Ten pat.

[62] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (II skaitymas): 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 3 knyga, p. 38.

[63] Ten pat, p. 40.

[64] URM etatų pakeitimas (I skaitymas). Seimo stenogramos. 43 posėdis, 1923 m lapkričio 27 d., p. 8.

[65] Ten pat, p. 8–9.

[66] Ten pat, p. 9–10.

[67] Valstybės biudžetas 1925 m. (II skaitymas). Seimo stenogramos. 145 posėdis, 1924 m. gruodžio 5 d., p. 10.

[68] Ten pat.

[69] Ten pat, p. 20–21.

[70] Ten pat.

[71] Ten pat, p. 10.

[72] Ministrų kabineto deklaracija. Seimo stenogramos. 196 posėdis, 1925 m. rugsėjo 29 d., p. 2.

[73] Ministrų kabineto deklaracija. Seimo stenogramos. 3-sis Seimas. 10 posėdis, 1926 m. birželio 22 d., p. 13.

[74] 1927 m. valstybės biudžetas. Seimo stenogramos. 3-sis Seimas. 66 posėdis, 1926 m. gruodžio 30 d., p. 24.

[75] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 755.

[76] „Už“ balsavo 24, 17 buvo „prieš“. Žr. URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 764.

[77] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 762.

[78] Ten pat, p. 763.

[79] Buvo planuojama Olandijoje kartu sujungti atstovybę ir konsulatą ir pavadinti „Olandijos atstovybė ir konsulatas“, todėl dalis seimo narių siūlė pastarojo atsisakyti, paliekant tik atstovybę. Žr. URM etatų (Vyriausybės žinių nr. 63, eil. nr. 572) pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1921, lapkričio 15, nr. 73, p. 2–3.

[80] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (I skaitymas): 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 28–30.

[81] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (II skaitymas). 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 38.

[82] M. Krupavičius niršo, kam reikia mokėti tik dėl etiketo 2000 guldenų per mėnesį, kai „garbės atstovas“ tą patį padarytų ir „už mažą atlyginimą“. Taip bus ir Lietuva reprezentuojama, ir etiketas išlaikytas. Žr. URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (II skaitymas). 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 38–39.

[83] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 764.

[84] Ten pat, p. 763.

[85] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 763.

[86] Ten pat.

[87] Ten pat.

[88] Ten pat.

[89] Ten pat.

[90] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (I skaitymas): 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 24.

[91] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (II skaitymas). 134 posėdis, 1921 spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 40.

[92] URM etatų pakeitimas (III skaitymas): 136 posėdis. 1921 spalio 28 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 9.

[93] URM etatų pakeitimas (I skaitymas). Seimo stenogramos. 43 posėdis, 1923 m. lapkričio 27 d., p. 8–9.

[94] Ten pat, p. 9.

[95] Ten pat.

[96] Ten pat, p. 9–10.

[97] URM etatai. Seimo stenogramos. 47 posėdis, 1923 m. gruodžio 5 d, p. 14.

[98] Ten pat.

[99] Ten pat, p. 15.

[100] Ten pat.

[101] URM etatai (I ir II skaitymas): 68 posėdis, 1921 kovo 3 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 2 knyga, p. 752.

[102] Ten pat, p. 756.

[103] Ten pat, p. 762–763.

[104] Ten pat, p. 763.

[105] Ten pat, p. 764.

[106] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymų sumanymas (I skaitymas): 133 posėdis, 1921 m. spalio 18 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 18.

[107] URM etatų papildymo ir pakeitimo įstatymo sumanymas (I skaitymas): 134 posėdis, 1921 m. spalio 21 d. Steigiamojo Seimo darbai. 1921, 3 knyga, p. 26, 40.

[108] Ten pat, p. 23–24.

[109] URM etatai (I skaitymas). Seimo stenogramos. 13 posėdis, 1922 m. gruodžio 20 d., p. 14–15.

[110] URM etatai. Seimo stenogramos. 22 posėdis, 1923 m. sausio 26 d., p. 13.

[111] Ten pat, p. 14; URM etatai (III skaitymas). Seimo stenogramos. 30 posėdis, 1923 m. vasario 27 d., p. 17.

[112] URM etatų pakeitimas (I skaitymas). Seimo stenogramos. 43 posėdis, 1923 m. lapkričio 27 d., p. 8–9.

[113] Ten pat, p. 9; URM etatai. Seimo stenogramos. 47 posėdis, 1923 m. gruodžio 5 d., p. 15.

[114] URM etatai (III skaitymas). Seimo stenogramos. 71 posėdis, 1924 m. vasario 27 d., p. 6.

[115] URM etatai. Seimo stenogramos. 47 posėdis, 1923 m. gruodžio 5 d., p. 15.

 

Gauta 2008 m. gegužės 29 d.

Pateikta spaudai 2008 m. liepos 31 d.

 

Summary

Lithuania’s Seimas Role in the Opening and Formation of Consulate Network in 1920–1927

The article aims to review the establishment of Lithuania’s consulate network at the end of 1919 – the beginning of 1920. To achieve this aim, the following sources were taken into consideration: shorthand reports from Lithuania’s state archives, namely the documents of the Cabinet of Ministers of the Republic of Lithuania (f. 923), Foreign Affairs Ministry fund (f. 383), the Constituent Assembly (Seimas), the first, second and third Seimas as well as legal documents published in the periodical Vyriausybės žinios and articles in the daily newspaper Lietuva.  The article reveals how members of the Seimas understood the terms consulate and consul and clarifies the motives which induced them to agree with or propose the establishment of new consulates. Actually, the article sheds light on the role the Seimas played in the formation of Lithuania’s consulate network abroad in 1920–1927. The author arrives at the conclusion that newly established consulates (1919–1920) were entrusted with the task to defend Lithuania’s citizens’ interests abroad and help them return to their motherland. While establishing new consulates in 1921–1923, members of the Seimas took into consideration not only social and economic motives but also political ones; the understanding of the notions consulate and consul as well as their functions became transparent and clear only in 1923. Expanding Lithuania’s consulate network abroad, the Seimas at first (1921) performed the role of an initiator and catalyst and later on (1921 – the end of 1926) acted more as an adviser and critic.