„Istorija“. Mokslo darbai. 64 tomas
Mindaugas POCIUS. 1944–1953 metų partizaninio karo Lietuvoje istoriografija
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje glaustai apžvelgiama Lietuvos antisovietinio judėjimo, 1944–1953 m. siekusio atkurti nepriklausomą valstybę, istoriografija, bandoma apibūdinti rezistencijos tyrimų rezultatus, vyraujančias interpretacines kryptis, kai kurias problemas, raidą ir tendencijas, istorikams aktualius uždavinius. Pasipriešinimo istoriografija suskirstyta į pagrindinius kokybiškai skirtingus etapus, apžvelgiami žymesni tautinio Atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpio bei išeivijos darbai. Dėl pernelyg ideologinio ir nemokslinio sovietinės istoriografijos pobūdžio jai dėmesio skirta mažiau ir ji apibūdinta tik bendrais bruožais.

Prasminiai žodžiai: Lietuvių istoriografija, partizaninis karas, partizaninis pasipriešinimas, rezistencija, antisovietinis judėjimas.

Įvadas

Partizaninio judėjimo, 1944–1953 m. siekusio atkurti nepriklausomą valstybę, fenomenas iki šiol traukia istorikų, plačiosios visuomenės dėmesį. Praėjus pusei amžiaus nuo ginkluoto sąjūdžio, dar nepakankamai giliai apmąstyta bei suvokta dramatiškos lietuvių kovos prasmė ir reikšmė. Gal dėl to nepavyksta artikuliuoti daugiaaspektės, visapusiškos, kritine analize, tvirtais kriterijais bei pilietiniais, bendražmogiškais vertinimais pagrįstos pasipriešinimo koncepcijos.

Apie Lietuvoje vykusį partizaninio pobūdžio karą pasaulyje mažai žinoma. Kaip rodo naujausi bandymai palyginti Baltijos respublikų ir Vakarų Ukrainos ginkluotus pasipriešinimus, Lietuvoje ginkluota kova turėjo specifinių bruožų [1]. Iš visų pokariu Sovietų Sąjungos naujai okupuotų kraštų Lietuva priešinosi stalininiam režimui ilgiausiai, buvo galutinai sovietizuota ir pavergta viena iš paskutiniųjų. Tai unikalus Rytų Europos istorijos atvejis ir tuo pagrįstai galime didžiuotis. Matyt, galime teigti, kad partizaninio judėjimo patirtis turėjo įtakos lietuviams vieniems iš pirmųjų pradėti griauti blogio imperijos pamatus ir paskelbti Nepriklausomybę.

Nederėtų rezistenciją Lietuvoje suprasti tik kaip partizanų kovas. 1944–1945 m. (ne vėliau) priešinosi tautos dauguma, dažniausiai nesmurtinio pilietinio pasipriešinimo būdais. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti ginkluoto pasipriešinimo istoriografiją, pamėginti apibūdinti rezistencijos tyrimų rezultatus, kai kurias problemas, raidą ir tendencijas.

Specialių straipsnių apie pasipriešinimo istoriografiją nėra parašyta. Kęstutis Girnius monografijoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ [2] gana išsamiai apžvelgė sovietinę ir išeivių istoriografiją iki 1987 m. Kęstutis Kasparas knygoje „Lietuvos karas“ [3] pateikė jau nepriklausomybės metų istoriografijos interpretaciją, tiesa, sulaukusią neigiamos reakcijos dėl kategoriškų teiginių ir nepagrįstų priekaištų daugeliui rašiusiųjų.

Lietuvos istoriografiją apie 1944–1953 m. pasipriešinimą sąlyginai galima suskirstyti į du pagrindinius laikotarpius:

  1. sovietinė istoriografija iki 1988 m. birželio mėn., kai buvo įkurtas valstybės suverenitetą siekiantis atkurti Lietuvos persitvarkymo sąjūdis;
  2. tautinio Atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos istoriografija (1988 m. birželis–2006 m.).

Pagal sąlygų palankumo istorijos mokslo raidai kriterijus, antrasis laikotarpis dalijamas į du etapus. Pirmasis etapas sutampa su tautinio Atgimimo (Sovietų Sąjungoje tuomet vyko „perestroika“) metais nuo 1988 m. vasaros iki sovietų režimo žlugimo 1991 m. Antrasis tęsiasi nuo 1991 m. iki šių dienų. Nepriklausomybės metais istorijos mokslas sprendė uždavinius, kuriuos anksčiau buvo uždrausta net formuluoti.

Pasipriešinimo istoriografija savarankiškai plėtojosi užsienyje (lietuvių išeivijoje) iki ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Daugiausiai darbų parašė JAV gyvenę ar tebegyvenantys tyrėjai. Emigracinė istoriografija dėl savo specifikos (darbai buvo rašomi ne Lietuvoje, neturėta pirminių šaltinių) išskirtina kaip atskira pasipriešinimo istoriografijos dalis.

Straipsnyje siekiama apžvelgti žymesnius tautinio Atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpio bei išeivijos darbus. Dėl ideologinio ir nemokslinio sovietinės istoriografijos pobūdžio jai dėmesio skirsime mažiau ir apibūdinsime tik bendrais bruožais. Straipsnio apimtis neleido autoriui išsamiau gvildenti įvairių pasipriešinimo klausimų, todėl nepretenduojama pateikti gilesnės jų analizės ar sampratos bruožų. Tai kito darbo uždavinys.

Sovietinė istoriografija

Sovietinė istoriografija vykdė politinius ir ideologinius valdžios užsakymus. Jų tikslas buvo demaskuoti, apjuodinti partizanus ir visą pasipriešinimo sąjūdį. Siekiant sukompromituoti kovą dėl Nepriklausomybės, melas, šmeižtas ir tiesa buvo neatskiriamai sumaišyti. Žmonėms bruktas tikrovės neatitinkantis pokario vaizdas. Šeštajame–septintajame dešimtmetyje sovietinė koncepcija pasipriešinimo sąjūdį dažnai bandė prilyginti paprastoms banditų gaujoms. Komunistų partijos propagandininkai, istorikai, žurnalistai rezistencijos dalyvius visaip stengėsi diskredituoti: parodyti vien kaip nacių kolaborantus, sadistinių polinkių banditus arba aršius socializmo statybos priešus buožes. Vėliau pokario pasipriešinimas buvo aiškinamas iš marksistinės klasių kovos teorijos pozicijų. Nuolat buvo pabrėžiama tikrovės neatitinkanti socialinė pasipriešinimo dalyvių kilmė – „kapitalistai bei stambūs žemvaldžiai, siekę atkurti buržuazinę santvarką“. Tendencinga faktų atranka, neretai ir jų klastojimas – būdingi sovietinio laikotarpio istorikų metodologijos bruožai, todėl apie objektyvius mokslinius tyrimus netenka kalbėti. Reikia pasakyti, kad iki Atgimimo metų net Lietuvos komunistų partijos ideologams ar istorikams nebuvo leista susipažinti su represinių struktūrų archyvų fondais. Tyrinėtojai daugiausia naudojosi faktografiniu požiūriu kur kas skurdesniu Komunistų partijos archyvu, kuriame taip pat saugoma KGB atrinkta ir Archyviniams dokumentams skelbti redakcijai pateikta dokumentinė medžiaga.

Kokia buvo sovietinės istoriografijos samprata, geriausiai atskleidžia apibendrinamieji Algirdo Rakūno ir Stasio Laurinaičio darbai [4], kuriuose visiškai nutylimas lemiamas valstybės saugumo kariuomenės vaidmuo slopinant pasipriešinimą ir pavergiant Lietuvą. Jų darbuose niekur neužsimenama apie mūšius su okupanto daliniais. Norėta parodyti, kad pogrindį įveikė vien tik tarybų valdžiai atsidavę lietuviai, kuriuos, nesant valstybės saugumo divizijų, partizanai būtų išvaikę gal per savaitę. Autoriai labai iškreipė politinės partizanų kovos turinį ir esmę – „Buržuazinis nacionalistinis pogrindis bei politinis banditizmas Lietuvoje pokario metais buvo antagonistinių vidaus ir tarptautinių prieštaravimų produktas. Jis išreiškė nuverstųjų išnaudotojų klasių likučių siekimą sužlugdyti socializmo kūrimą Tarybų Lietuvoje ir su Vakarų imperialistų pagalba atkurti buržuazinę santvarką“ [5]. Sovietiniams istorikams liežuvis neapsiversdavo pasakyti, kad pagrindinis tikslas buvo atgauti Lietuvos valstybingumą. Žodis „nepriklausomybė“ jiems tapo tabu, keiksmažodžiu. A. Rakūnas knygoje „Klasių kova Lietuvoje 1940–1951 m.“ [6] nuolat akcentuoja „klasinę“, nieko bendro su istorine tikrove neturinčią ginkluoto pasipriešinimo prigimtį, pateikia nemažai faktinės medžiagos apie partizanų kontrpriemones stabdant kaimo „socialistinius pertvarkymus“, valdžios bendradarbių represavimą ir žiaurumus. Knygoje „Kovoje už socialistinę Lietuvą“ S. Laurinaitis ir A. Rakūnas bando polemizuoti su „reakcinės“ išeivijos istoriografija dėl ginkluoto pasipriešinimo koncepcijos [7] ir atkartoja ankstesniuose sovietinių istorikų rašiniuose jau išdėstytus faktus bei teiginius.

Sovietiniai propagandininkai ypač naudojo plėšimų bei smurto prieš šeimas temą. Parašyta keletas publicistinio pobūdžio dokumentinių apysakų ir apybraižų [8], kurios buvo skirtos pogrindžio žiaurumams Lazdijų ir Alytaus apskrityse. Mokslinė apysakų vertė – daugiau negu abejotina. Turėjo susidaryti įspūdis, tarsi partizanai nieko daugiau neveikė, kaip tik plėšė ir sadistiškai žudė šeimas. Tai buvo nuolatinis ideologinis instrumentas ir propagandinis ginklas. Apie žiaurumus buvo rašyta tiek daug, jog atvirkštinis šmeižto poveikis jaučiamas iki šiol – niekas nenori gilintis, tirti ar rašyti šia tabu tylomis paskelbta tema. Tyrėjas bematant gali būti apšauktas partizanų juodintoju, falsifikatoriumi, geriausiu atveju – įtartas blogais ketinimais. Reikia pažymėti, kad nemažai sovietinių darbų buvo skirti nušviesti kontroversiškus partizanų veiksmus Dzūkijoje, tačiau tai neturėtų kliudyti naujiems tų pačių įvykių tyrimams. Aukštaitijoje, Suvalkijoje ir Žemaitijoje šeimų žudynių, plataus masto baudžiamųjų akcijų buvo nepalyginti mažiau, bet šį faktą sovietų propagandistai nutylėjo neatsitiktinai.

Kaimo sovietizaciją ir pasipriešinimą jai – pogrindžio trukdymą kurtis bei dirbti vietinėms valdžios institucijoms knygoje „Vietiniai valstybinės valdžios organai Lietuvoje 1940–1951 metais“ [9], nagrinėjo Stasė Ivanauskaitė-Juonienė. Autorė daug dėmesio skyrė atskleisti vietinių tarybų vykdomųjų komitetų vaidmeniui vykdant šalies sovietizaciją. Knygoje „Tarybų Lietuvos valstietija“ [10] šiek tiek rašyta apie pasipriešinimą sovietų žemės ūkio politikai. Kai kurių duomenų apie partizanų sunaikintus komunistus, Lietuvos komunistų partijos ir komjaunimo struktūrų kūrimąsi bei veiklą provincijoje paskelbta veikale „Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža“ [11].

Partizaninį judėjimą nagrinėjusios sovietinės istoriografijos (su mažomis išimtimis) nedera laikyti moksline. Rašydami apie pokario metus, sovietiniai istorikai dažniausiai prasilenkdavo su tikrove. Nepaisant to, buvo parašyta keletas mokslinę vertę turinčių darbų. Galima paminėti teisininko R. Stanislovaičio 1970 m. Tartu universitete rusų kalba apgintą disertaciją „Nuverstųjų išnaudotojų klasių pasipriešinimo slopinimo funkcijos įgyvendinimas Tarybų Lietuvoje 1940–1951 metais“ [12]. Nors autorius į pasipriešinimą žiūrėjo iš sovietinės teisės pozicijų, darbas savo objektyvumu svarbus ir istorijos mokslui.

Kai kurie darbai vertingi faktografine medžiaga, nors ir ne visai tikslia arba tendencingai atrinkta. Knygų serijoje „Faktai kaltina“ [13] paskelbti suimtų pasipriešinimo dalyvių, nukentėjusiųjų parodymai, žuvusių partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilinių gyventojų sąrašai iš 8 apskričių. Šiomis knygomis, kaip ir kitais šaltiniais, naudotis reikia atsargiai.

Išeivijos darbai

Išeivijoje apie ginkluotą sąjūdį parašyta nedaug vertingų knygų ir straipsnių. Tai lėmė pirminių šaltinių trūkumas. Rašantieji negalėjo gauti informacijos iš Lietuvos archyvų ar likusių gyvų rezistencijos dalyvių. Emigrantų istoriografijoje neretai vyrauja idealistinis požiūris į laisvės kovas. Didelį poveikį išeivijos istoriografijai, jos romantinio pobūdžio pakraipai padarė legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto Prancūzijoje parašyti atsiminimai [14]. Jais naudojosi daugelis tyrėjų. J. Lukša ir Kazimieras Pyplys, siekdami užmegzti ryšius su išeivių organizacijomis, gauti Vakarų valstybių paramą pogrindžiui, 1947 m. prasiveržė pro „geležinę uždangą“, pasiekė Švediją, vėliau Prancūziją. Po kelerių metų jie grįžo į Lietuvą tęsti kovos ir žuvo.

Iš svarbesnių išeivių darbų reikia pažymėti Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) [15] monografiją „Vienų vieni“, pirmą kartą ji pasirodė 1964 m. N. E. Sūduvio slapyvardžiu. Straipsnyje „Partizanai antrosios sovietų okupacijos metu“ ir minėtame veikale J. Brazaitis pirmasis lietuvių išeivijoje plačiai aptarė rezistenciją; jos kilimo priežastis, raidą, atskirus kovų etapus [16]. 1962 m. JAV anglų kalba išleista apžvalginio pobūdžio K. V. Tauro knyga „Guerilla Warfare on the Amber Coast“ [17] pateikimo forma pritaikyta Vakarų skaitytojui. Vytautas Vardys, naudodamas Lietuvoje naujai skelbtą medžiagą, 1965 m. anglų kalba išėjusiame veikale paskelbė straipsnį „The Partisan Movement in Postwar Lithuania“ [18]. Taip pat reikia paminėti leidinyje „Lituanus“ pasirodžiusį Tomo Remeikio straipsnį „The Armed Struggle against the Sovietization of Lithuania after 1944“ [19] bei jo monografiją „Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945–1980“ [20]. Pastarojoje jis šiek tiek kitaip negu anksčiau rašiusieji interpretavo partizanų kovas. 1983 m. anglų kalba išėjo Romualdo J. Misiūno ir Reino Taageperos veikalas „Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980“ [21]. Autoriai, naudodami lyginamąjį metodą, kritiškai atskleidžia antisovietinio pasipriešinimo istorinį procesą Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. „Kuo daugiau žmonių kolaboravo, tuo daugiau jų tapo partizanų aukomis, o jų šeimas tai savo ruožtu stūmė į valdžios glėbį. […] Tautos laisvintojų aureolę turėję partizanai žmonių akyse pamažu virto maištininkais, kurie smogia valdžiai ir pasislepia, tuo tarpu atsakyti turi kiti. Žmonės pavargo nuo dvigubo teroro“ – rašė R. J. Misiūnas ir R. Taagepera. Toks požiūris dabartinėje Lietuvoje daug kam atrodo nepriimtinas. 1993 m. išėjo papildytas knygos leidimas [22]. Tomas Boweris knygoje „The Red Web“ [23] atskleidžia, kaip Baltijos šalių pasipriešinimo dalyvius nesėkmingai savo tikslams bandė panaudoti JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos.

1987 m. pasirodė Kęstučio Girniaus monografija „Partizanų kovos Lietuvoje“ [24]. K. Girnius kritiškai išanalizavo sovietinius šaltinius, per „geležinę uždangą“ prasiveržusių partizanų atvežtus dokumentus, ir sukūrė gana išsamų pasipriešinimo okupacijai vaizdą. Autorius nemažai dėmesio skyrė teoriniams klausimams, neaplenkė daugelio svarbių ginkluotos kovos aspektų ar sudėtingų problemų. Nepaneigiamais argumentais knygoje įrodyta, kad Lietuvoje nevyko nei pilietinis karas, nei klasių kova. Autoriaus apibrėžimu „partizanų kovos buvo vidaus karas“, prieinama prie išvados, kad „vyko partizaninio pobūdžio pasipriešinimas okupantui“. Vidaus karo terminą K. Girnius vartoja ta prasme, jog kova vyko Lietuvos teritorijos ribose, tačiau tokia formuluotė gali kiek klaidinti skaitytoją. Rašant labai trūko Lietuvoje esančios represinių struktūrų archyvinės medžiagos, tačiau monografija iki šiol nepralenkta istorinių procesų analizės gilumu ir objektyvumu. K. Girniaus studiją galima laikyti vienu iš konceptualiausių veikalų apie ginkluotą pasipriešinimą. Kituose savo darbuose autorius analizavo kolaboravimo ir prisitaikymo, pogrindžio ryšių su užsieniu klausimus [25].

Liūtas Mockūnas knygoje „Pavargęs herojus“ [26] išsamiai ir nuosekliai aptarė ginkluoto pogrindžio ryšius su užsienyje veikusiomis lietuvių organizacijomis. Šis daugiau politinės biografijos žanrui priskirtinas veikalas išėjo jau Lietuvoje 1997 m. Rašydamas knygą autorius daugiausia naudojosi KGB, JAV gyvenusių lietuvių visuomenės veikėjų ir šalies nepriklausomybės siekusių organizacijų archyvais. Per vieno iš ryškiausių ir prieštaringiausių rezistencijos dalyvių Jono Deksnio biografijos prizmę kritiškai pažvelgta į sudėtingą to meto istorinę situaciją, išeivių organizacijų ir atskirų politinių lyderių nemokėjimą susitarti. Knyga sukėlė didžiulį susidomėjimą ne tik tarp istorikų, bet ir visuomenėje.

Tautinio Atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos istoriografija

Antrojo laikotarpio pirmųjų metų (1988 m. birželis–1991 m. rugpjūtis) istoriografijai būdingos pastangos pamažu išsilaisvinti iš sovietinių mitų. Tuomet Sovietų Sąjungoje vyko visuomenės demokratizavimo, viešumo, valstybės valdymo reformos. Lietuvoje prasidėjęs tautinis pabudimas istorikus skatino naujai nušviesti netolimos praeities įvykius. Visuomeniniame gyvenime reiškėsi laisvės, nepriklausomos valstybės atkūrimo idėjos. Rašytojai, žurnalistai ir mokslininkai po truputį vadavosi iš baimės gniaužtų, siekė nusikratyti cenzūros. Šios aplinkybės lėmė, kad spaudoje vis dažniau ėmė rodytis straipsnių, pateikiančių kitokį, negu buvo įprasta, Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos matymą. Iš vertingesnių leidinių galima paminėti 1989 m. išėjusį periodikoje skelbtų straipsnių rinkinį, kuriame istorikai prabilo apie anksčiau tabu buvusias stalinizmo laikotarpio temas (tarp jų palietė ir rezistenciją) [27]. Šio rinkinio straipsniuose dar gajūs sovietinės istoriografijos stereotipai (straipsniai rašyti 1988 m.). Tai suprantama, kitaip komunistinė valdžia tikriausiai būtų kliudžiusi išleisti rinkinį.

Kadaise partizanų puoselėti siekiai ir tikslai pamažu tapo vis aktualesni. Augo lietuvių susidomėjimas partizaninio pasipriešinimo istorija. 1988–1990 m. naujus, su pasipriešinimo slopinimu susijusius klausimus savo straipsniuose nagrinėjo Vytautas Tininis [28] ir Eugenijus Grunskis [29]. Autoriai atskleidė nežinomus įvykius, SSRS komunistų partijos Centro komiteto Lietuvos biuro narių bei slopinimo tarnybų vadovų vaidmenį pokario metais.

Vienas iš pirmųjų periodinių leidinių, pradėjęs skelbti nežinomą represinių žinybų, Komunistų partijos ir partizanų archyvų medžiagą, vertingus rezistentų memuarus bei istorijos tyrėjų darbus, buvo žurnalas „Laisvės kovų archyvas“. Čia nuolat rašė pradedantieji jauni istorikai. Nuo 1991 iki 2006 m. pradžios pasirodė 37 žurnalo tomai. Leidinyje skelbta archyvinė medžiaga svarbi norint pažinti Lietuvos naujausiųjų laikų istoriją, tačiau straipsniai ir publikacijos dažnai stokojo kritiškumo, platesnio žvilgsnio į sudėtingas problemas.

1996 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pradėjo leisti mokslinį žurnalą „Darbai“ ir plačiajai visuomenei skirtą mėnesinį mokslo populiarinimo žurnalą „Tautos atmintis“. „Darbų“ pasirodė tik 2 numeriai. 1997 m. leidinio pavadinimas pakeistas į „Genocidas ir rezistencija“. Iki 2006 m. išėjo 18 jo numerių. Šiame leidinyje spausdinami istorikų, pasipriešinimo tyrinėtojų straipsniai, dokumentų publikacijos, archyvinė medžiaga ir recenzijos. Žurnaluose „Laisvės kovų archyvas“ ir „Genocidas ir rezistencija“ nuolatos publikuojami tiek antinacinę, tiek ir antisovietinę rezistenciją bei genocidą tyrinėjančių istorikų darbai.

1990 m. kovo mėn. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. rugpjūčio mėn. žlugus Sovietų Sąjungai, istorijos tyrėjams atsivėrė iki tol neprieinami Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto, Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos komunistų partijos archyvai, uždari kitų archyvų ir bibliotekų fondai, užsienio šalių archyvai. Milžiniški neliesti įvairių šaltinių masyvai mokslininkams leido tirti Lietuvos istorijos „baltąsias ir pilkąsias dėmes“. Daugybė nepriklausomybės metais atliktų antisovietinio pasipriešinimo tyrimų atverčia naują Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos puslapį, tačiau ne visais atžvilgiais ši kova išsamiai ir kritiškai atskleista. Kai kurios problemos laukia sprendimo. Antai pasipriešinimą sukėlusių bei palaikiusių priežasčių, periodizacijos, masto (kiek represuota, nuteista pasipriešinimo dalyvių, kiek legalizuota, suimta partizanų), kolaboravimo, partizanų represijų prieš bendradarbiavimu su sovietų valdžia kaltintus civilius, šeimų išžudymo, plataus masto baudžiamųjų operacijų, pasipriešinimo sovietizacijai taktikos ir kitos problemos nėra visapusiškai išnagrinėtos.

Kalbant apie nepriklausomybės metų istoriografiją, sąlyginai ją būtų galima padalyti į dvi dalis – herojinę-romantinę ir kritinę. Iki šiol vyrauja pirmoji. Į akis krenta tai, jog nemažai rašančiųjų sunkiai vaduojasi iš pernelyg emocingo požiūrio į partizanų kovas. Tyrėjų darbuose dažnokai galima pagauti idealizuojantį žvilgsnį į laisvės kovotojus. Partizanas – nepriekaištingas didvyris, beveik tobulas, be nuodėmės, todėl nepajudinamas kaip statula. Ne viename straipsnyje ryškūs sovietinio mąstymo reliktai, kai nutylimi niekuo nepateisinami pogrindžio veiksmai. Nemalonūs faktai ignoruojami, padailinami ar saikingai dozuojami. Tai pavadintume „švytuoklės principu“, kai iš vieno kraštutinumo (sovietiniai šmeižikiški darbai) krentama į kitą kategoriškumą, vienmatiškus vertinimus. Pirmaisiais atgauto valstybingumo metais tai buvo galima suprasti – komunistų propaganda per daug neigiamai vaizdavo pogrindį. Visada svarbu iš užmaršties iškelti pilietinėms vertybėms pasiaukojusius idealistus – jų tikrai buvo nemažai, tikriausiai tūkstančiai. Rašantieji deramai pagerbė žuvusiuosius dėl Nepriklausomybės, todėl dabartiniu metu besąlygiškai herojizuoti partizanus – tai likti legendų ir mitų karalystėje. Antra vertus, paskelbta nemažai naujos vertingos empirinės medžiagos, pamažu bandoma pripažinti nuo partizanų nukentėjusių nekaltų žmonių tragediją.

Reikia pažymėti, kad antrojo laikotarpio (1991–2004 m.) pasipriešinimo istoriografijai būdingi daugiau empiriniai, aprašomojo pobūdžio darbai. Trūksta tvirtą teorinį pagrindą turinčių studijų. Darbuose dažniausiai bandoma daugiau ar mažiau tiksliai atkurti įvykius, organizacinę pogrindžio struktūrą, centralizacijos procesus. Tai dėsninga, nes šiuo tyrimų etapu į mokslinę apyvartą buvo aktualu įvesti nežinomą faktinę medžiagą, skelbti netyrinėtus, rezistenciją atspindinčius šaltinius, kurių yra nepaprastai daug ir įvairių. Dėl problematikos sudėtingumo kol kas nesiryžtama rašyti fundamentalių pokario istorijos sintetinių veikalų. Pasirodę pirmieji mėginimai apibendrinti ginkluotą pasipriešinimą reikšmingi istorijos mokslo raidai, tačiau sunkiai pretenduoja į akademiškumą ir daugiau skirti plačiajai visuomenei.

Pirmiausia paminėtinas 1996 m. išleistas kolektyvinis veikalas „Lietuvos partizanai 1944–1953 m.“ [30]. Jo autoriai – Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta ir Bonifacas Ulevičius, naudodami naujus šaltinius, pabandė plačiai apžvelgti ginkluotą pasipriešinimą. Knygoje trumpai aptariami ir partizaninio judėjimo slopinimo metodai, sovietinės saugumo struktūros ir jų vykdytos represijos – trėmimai bei areštai. Darbe trūksta gilesnės pasipriešinimo proceso analizės, atviresnio kontroversiškų partizanų veiksmų nagrinėjimo ir vertinimo, neaptarta istoriografija, neišsamiai nurodyti naudoti šaltiniai.

1997 m. pasirodė Nijolės Gaškaitės mokykloms parengtas vadovėlis „Pasipriešinimo istorija. 1944–1953 metai“ [31]. Darbas parašytas romantiško pasakojimo stiliumi ir pritaikytas istorijos mokytojams, vyresniųjų klasių moksleiviams. Tai buvo jau antras bandymas apibendrinti laisvės kovų tarpsnį, tačiau kai kurie aštrūs klausimai vertinami gana supaprastintai. Tai neliko nepastebėta. Egidijus Aleksandravičius šios knygos pratarmėje pažymėjo, jog atviros visuomenės požiūriui „tikrai nebūtų priimtini siužetai ar net samprotavimas apie tai, ar kokių nors rusų kolonistų šeimų išžudymas […] gali būti pateisintas norint sustabdyti rusifikaciją. Nebūtų suprastas noras teroro taktikos partizaniniame judėjime vertinimo problemas kompensuoti sovietinių okupantų ir jų talkininkų žiaurybių aprašymais“ [32]. 1998 m. išėjo N. Gaškaitės knyga „Žuvusiųjų prezidentas“ [33], kurioje ginkluoto pasipriešinimo istorijos kontekste pateikiama visos Lietuvos partizaninio judėjimo vado Jono Žemaičio-Vytauto biografija. Autorė atskleidžia pogrindžio centralizacijos procesą, daug vietos skiria Kęstučio apygardos raidai aptarti. Pažymėtina, kad N. Gaškaitė, savo darbuose neišvengusi partizanų idealizavimo, produktyviausiai rašė apie įvairius pasipriešinimo istorijos klausimus: strategiją, MGB agentūrą, slopinimo metodus ir kt. [34]. Jos nuopelnai rezistencijos tyrimų srityje – išties dideli ir reikšmingi.

1998 m. pasirodė Juozo Starkausko veikalas „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais“ [35]. Knygoje, remiantis gausia Vidaus reikalų ministerijos ir buvusio KGB archyvo dokumentine medžiaga, nušviečiamas SSRS vidaus kariuomenės vaidmuo partizaninio karo metu, aptariamos įvairios čekistinės kariuomenės struktūros, jų kovos su partizanais metodai. Ši knyga geriausiai pagrindžia teiginį, kad totalitarinis režimas Lietuvoje galėjo įsitvirtinti ir gyvuoti tik su okupanto kariuomenės pagalba. Kitas stambus J. Starkausko veikalas „Stribai“ [36] skirtas naikinamųjų batalionų istorijai. Šie iš vietinių gyventojų sudaryti kolaboracionistiniai kariniai daliniai kovojo su partizanais. Nors jie nebuvo pagrindinė su pogrindžiu kovojusi represinė struktūra, J. Starkauskas pernelyg sumenkino naikintojų vaidmenį. Autorius yra rašęs ir apie MGB specialiųjų grupių agentus smogikus [37].

1999 m. dienos šviesą išvydo Kęstučio Kasparo didelės apimties veikalas „Lietuvos karas“ [38]. Knygoje gvildenama antrosios sovietų okupacijos aplinkybės, eiga, lietuvių tautos pasirengimas priešintis agresoriui, pasipriešinimo kilimo veiksniai ir laisvės kovos 1944 m. vasarą–1946 m. pavasarį. Daug dėmesio skiriama Lietuvos partizanų taktikai, organizacinei raidai, atskleidžiami okupantų planai, antipartizaninė taktika, slopinimo priemonių esmė. K. Kasparas, pateikdamas labai daug faktografinės medžiagos, skirtingai nuo minėtų veikalų autorių, bando teoretizuoti, tačiau knygoje galima pasigesti objektyvios analizės ir kritiškumo. Minėtoje knygoje „Lietuvos laisvės armija“ [39] autorius plačiai pateikia įvairius LLA istorijos aspektus, pernelyg sureikšmindamas šios organizacijos vaidmenį telkiant visas antisovietinio pasipriešinimo jėgas ir sumenkindamas stichiškumo, spontaniškumo veiksnį.

Represinių struktūrų terorą, represijas tyrė A. Anušauskas [40]. Svarbiausioje savo monografijoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“ [41] jis daug dėmesio skyrė kovai su partizaniniu judėjimu aptarti, praplėtė genocido sąvoką. Minėtame veikale rezistencijos slopinimas A. Anušausko vertinamas kaip sudėtinė SSRS vyriausybės vykdytos lietuvių tautos naikinimo politikos dalis. Autorius taip pat atliko vertingą ginkluotos kovos dėl Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos nepriklausomybės lyginamąjį tyrimą [42].

Vertingų straipsnių, atskleidžiančių pasipriešinimo mastą, vengusiųjų tarnybos Raudonojoje armijoje, suimtų ir legalizavusiųjų žmonių skaičius, paskelbė Algis Kašėta [43]. Jo atlikti tyrimai vis dėlto neduoda tikslaus atsakymo apie pasipriešinimo mastus. Negalime tvirtai pasakyti apie 1944–1945 m. suimtų, žuvusių ir legalizuotų partizanų, 1944–1953 m. represuotų, nuteistų pasipriešinimo dalyvių (partizanų, rezervistų, ryšininkų, neginkluoto pogrindžio organizacijų narių) ar kitų nuteistų asmenų (kriminalinių nusikaltėlių, duoklių nesumokėjusių ūkininkų) skaičių. Nėra tiksliai procentais žinoma visų nuteistųjų etninė priklausomybė. Tai rimta tolesnių tyrimų problema. Taip pat galima išskirti reikšmingesnius jo darbus apie partizanų sąjūdį Pietryčių Lietuvoje, laisvės kovotojų nuostolius, kunigų dalyvavimą pogrindyje ir pogrindžio spaudą [44].

Naujais šaltiniais paremtus straipsnius ir publikacijas apie ginkluoto pogrindžio centralizaciją, partizanų vyriausiąją vadovybę bei Lietuvos laisvės armiją paskelbė Dalia Kuodytė [45]. Juozapas Romualdas Bagušauskas [46] atliko išsamią jaunimo dalyvavimo antisovietiniame pasipriešinime studiją. Bonifacas Ulevičius [47] ir Gintaras Vaičiūnas [48] parengė istorines apžvalgas apie Tauro, Algimanto bei Vyčio apygardas. Mindaugas Bloznelis knygoje „Lietuvos išlaisvinimo taryba“ [49] apžvelgė kai kurias neginkluoto pasipriešinimo organizacijas, jų veiklą ir sunaikinimą. Apie viso krašto pasipriešinimo pajėgas siekusią sujungti Lietuvos tautinę tarybą panašaus pobūdžio veikalą parašė Viktoras Ašmenskas [50].

Eugenijus Grunskis svarbiausioje savo monografijoje „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1944–1953 metais“ [51] išsamiai nušvietė SSRS ir Lietuvos SSR valdžios inicijuotus pasipriešinimo dalyvių šeimų trėmimus. Objektyvumu ir tikslumu pasižyminčiame darbe parodyta, kad pirmieji 1945–1947 m. trėmimai buvo plačiai naudojamas kovos su partizaniniu sąjūdžiu būdas. E. Grunskis taip pat atliko išsamius naikintojų batalionų organizacijos, sudėties ir veiklos tyrimus [52], rašė apie ginkluotą pogrindį 1944–1945 m. [53] Greitai turėtų būti parengta jo monografija „Stribai“ apie naikinamuosius batalionus (tos pačios tematikos knygą parašė minėtas J. Starkauskas).

Henrikas Šadžius [54] paskelbė nemažai svarbių straipsnių apie partizaninio pasipriešinimo slopinimą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, pirmąsias čekistines slaptąsias operacijas prieš lietuvių partizanus 1945–1946 m. bei SSRS komunistų partijos Centro komiteto Lietuvos biuro veiklą organizuojant tautinio pasipriešinimo slopinimą. Gausiai dokumentais iliustruoti straipsniai ir publikacijos parašyti remiantis unikalia dokumentine medžiaga, surinkta sunkiai lietuvių mokslininkams prieinamuose Maskvos archyvuose [55].

Apie įvairius pokario istorijos klausimus, kolaboravimo problemą daug rašė Liudas Truska [56]. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais pasirodę autoriaus darbai pasižymėjo nepriklausoma nuo politinės konjunktūros pozicija [57]. Mokykloms parengtoje knygoje „Lietuva 1938–1953 metais“ [58] partizanų kovas jis apibūdina kaip nacionalinį išsivaduojamąjį lietuvių karą ir pateikia subalansuotą pasipriešinimo vertinimą: „Ginkluota pokario rezistencija – ne tik didvyriška kova su priešu, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, kerštavimas, didžiausios vertybės – žmogaus gyvenimo nuvertinimas“ [59]. Didelio atgarsio susilaukusiame straipsnyje „1944–1953 metai: ką davė Lietuvai partizaninis karas?“ L. Truska aštriai kėlė ginkluoto pasipriešinimo prasmingumo ir naudos lietuvių tautos gyvavimui klausimus [60]. Autoriaus darbai pasižymi kritiškumu, bandymais apibendrinti, retrospektyviai įvertinti tą laikotarpį.

Vytautas Tininis knygoje „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“ [61] nemažai vietos skyrė laisvės kovoms aptarti. Antikomunistinę rezistenciją pagal pobūdį jis skirstė į aktyvią (ginkluotą) ir pasyvią [62] (neginkluotą). Pastaroji vertinama kaip pilietinis nepaklusnumas, kuris reiškėsi politinėje, religinėje ir ekonominėje srityse. Politinėje biografijoje „Sniečkus. 33 metai valdžioje“ [63] V. Tininis trumpai apžvelgė Lietuvos SSR komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus ir kitų LKP CK veikėjų vaidmenį slopinant pasipriešinimą. 2003 m. išėjo V. Tininio parengta labai vertinga mokslinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953 m.“ [64], atskleidžiantis Sovietų Sąjungos politinių struktūrų, vietinių jų padalinių bei kolaborantų vaidmenį vykdant nusikaltimus Lietuvoje 1944–1953 metais.

1999 m. išėjo Liudo Truskos, Arvydo Anušausko ir Ingos Petravičiūtės kolektyvinis veikalas „Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais“ [65]. Jame atskleidžiama pasipriešinimą malšinusio SSRS valstybės saugumo vietinio padalinio struktūra, funkcijos, vaidmuo ir personalijos.

Tais pačiais metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras anglų kalba išleido straipsnių rinkinį „The Anti-Soviet Resistance in the Baltic States“ [66]. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio knyga, skirta užsienio skaitytojui. Ji padės geriau pažinti pokario pasipriešinimą Baltijos kraštuose, nes straipsnius rašė ir Latvijos bei Estijos pasipriešinimų istorijos specialistai.

Mindaugas Pocius [67] nustatė represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų nuostolius bei nuo partizanų nukentėjusių civilių gyventojų skaičius. Šie duomenys turėtų padėti susidaryti objektyvesnį vaizdą apie pokario pasipriešinimo kovos įvairiais metais specifiką, pobūdį, smurto ir kovų mastą. Autorius atliko MGB specialiųjų grupių, naudotų pogrindžiui naikinti, tyrimą [68], kuris neigia visuomenėje bei istorinėje literatūroje kultivuojamą mitą apie agentams smogikams priskiriamus šeimų išžudymus. Straipsnis apie kontroversišką pogrindžio kovą su tikrais ar tariamais kolaborantais Pietų Lietuvoje [69] skaitytojus supažindina su partizanų viešųjų santykių reglamentavimu, kovos prieš saugumo slaptuosius bendradarbius taktikos ypatybes, plataus masto teroro aktų praktiką. Taip pat, remdamasis Rusijos Federacijos valstybės archyvo dokumentais, autorius paskelbė publikacijas apie nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą [70]. Remdamasis šiais ir kitais tyrimais, M. Pocius 2005 m. apgynė disertaciją tema „Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais“ [71], kuri buvo įvertinta kaip teikianti kitokią istorinę perspektyvą nei įsigalėjęs naratyvas, padedanti kurti daugiaaspektę istorinės atminties sampratą. Teorinėje srityje M. Pociaus, kaip ir daugelio kitų tyrėjų darbai, turi trūkumų.

Kolaboravimo problemą nagrinėjo Algis Kasperavičius [72], kurio nuomone, taikyti kolaboravimo terminą nuo 1956 m. tampa sudėtinga ir netikslinga [73]. Nijolė Maslauskienė [74] tyrinėjo ginkluoto pogrindžio bendros vadovybės kūrimo klausimus. Arūnas Streikus [75] profesionaliai nagrinėjo Katalikų Bažnyčios ir ginkluoto sąjūdžio santykius. Humanitarinių mokslų bakalauro diplominio darbo pagrindu vertingą straipsnį apie laisvės kovotojų ateities valstybės viziją parengė Artūras Vaitekaitis [76].

2004 m. išėjo straipsnių rinkinys „Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939–1956 m.“ [77]. Ši knyga suteikia puikią galimybę analizuoti abiejų šalių rezistenciją lyginamuoju aspektu, svariai prisideda prie Vidurio ir Rytų Europos šalių antikomunistinių judėjimų tyrimų.

Kolektyvinėje monografijoje „Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“ [78] nemažai vietos skiriama apibendrintam rezistencijos aptarimui, tačiau galima pasigesti naujausių tyrimų pagrindu suformuluotos modernios pasipriešinimo sampratos, platesnio ir gilesnio požiūrio į kontroversiškus pogrindžio veiksmus, taktiką stabdant gyventojų kolaboravimą.

Dokumentų rinkiniai

Pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės metais nebuvo išleista dokumentų rinkinių. Išimtis – žurnalas „Laisvės kovų archyvas“, nuolat skelbęs įvairius dokumentus ar jų komplektus. 1995 m. pasirodė pirmas knygų serijos „Lietuvos kovų ir kančių istorija“ tomas „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1944–1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose“ [79]. Šis dokumentų rinkinys pasipriešinimo istorijos tyrinėtojams reikšmingas tuo, kad atskleidžia nežmoniškus ginkluotos rezistencijos slopinimo metodus, mechanizmą ir vykdytojus. Kitais metais išėjo ginkluoto sąjūdžio istorijos pažinimui svarbūs antras ir trečias tomai. Antrame tome „Laisvės kovos 1944–1953 metais“ [80] spausdinami pagrindiniai, reikšmingiausi partizanų dokumentai, daugiausia surinkti iš KGB, Lietuvos komunistų partijos istorijos instituto ir Nepriklausomybės metais rastų partizanų archyvų. Trečiame tome „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944–1953 metais“ [81] publikuojami unikalūs represinių struktūrų dokumentai, parodantys įvairius laisvės kovų aspektus. Be šių dviejų tomų labai sunkiai išsiverstų bet kuris pasipriešinimo tyrėjas.

1995–1996 m. knygų serijoje „Nenugalėtoji Lietuva“ buvo išleisti du dokumentų rinkinio „Lietuvos partizanų spauda“ [82] tomai, kuriuose pateikti partizanų spaudoje publikuoti straipsniai, politinės apžvalgos, autentiški partizanų dokumentai, atsišaukimai, beletristinio žanro kūryba (proza, eilėraščiai), kreipimaisi. Nors buvo atliktas didelis darbas, šio rinkinio sudarytojas nesilaikė moksliniam leidiniui būtinų reikalavimų. Studijuoti šaltinius skaitytojui trukdo nesusisteminta įvairiarūšė medžiaga, nepateikti paaiškinimai, komentarai, savo nuožiūra sutrumpinti tekstai, nenurodyta dokumentų saugojimo vieta, kartais ir dokumento parengimo metai.

1998 m. išėjo Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės kur kas profesionaliau parengtas tos pačios tematikos dokumentų rinkinys „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“ [83]. Tai svarbus rezistencijos istorijos šaltinis, ypač praversiantis pogrindžio spaudos tyrėjams. Rinkinyje pateikiamos partizanų spaudos publikacijos: probleminiai straipsniai, įvykių komentarai, egzistenciniai apmąstymai, taip pat atsišaukimai ir kreipimaisi.

Partizaninio judėjimo malšinimas Lazdijų apskrityje atskleidžiama Broniaus Kašelionio sudarytoje knygoje „Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė“ [84]. Veikalą sudaro daug čekistų dokumentų, iš jų galima spręsti apie kai kurias partizanų plataus masto baudžiamąsias akcijas Dzūkijoje.

2000 m. Lietuvos archyvų departamentas profesionaliai parengė ir išleido originalių partizanų dokumentų rinkinį „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945–1952 m.“[85]. Galima drąsiai pritarti rinkinio sudarytojos Nijolės Maslauskienės nuomonei, išsakytai šio rinkinio įvade: „Šie dokumentai yra ypač svarbus pirminis istorijos šaltinis išsamesnei Tauro apygardos ir visos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijai, nuoseklesnei jos procesų ir įvykių raidai atskleisti. [...] Paskelbus tokius dokumentus, praturtės Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijos šaltinių bazė, prasiplės galimybės nuodugniau ir giliau tirti Tauro apygardos ir visos Lietuvos laisvės kovų istoriją“. Tereiktų pridurti, kad parengtas rinkinys – naujas svarus įnašas į Lietuvos antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo istoriografiją. Nepakeičiami, unikalūs ir suteikiantys labai vertingos informacijos apie pasipriešinimą Dzūkijoje, Aukštaitijoje yra Dainavos bei Vytauto apygardų dokumentai, skelbti dokumentų rinkiniuose „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945–1952 m.)“ [86] ir „Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė (1945–1950 m.)“ [87].

Pogrindžio baudžiamosios teisės tyrimams svarbūs LLKS vadovybės dokumentai, paskelbti knygutėje „LLKS teisiniai norminiai dokumentai“ [88].

Partizanų prisiminimai

Nepriklausomybės metais spaudoje pasirodė labai daug ir įvairių pasipriešinimo dalyvių memuarų. Ypač gausiai jų skelbta periodiniame leidinyje „Laisvės kovų archyvas“. Būtina paminėti keletą vertingiausių pasipriešinimo dalyvių prisiminimų, rašytų vykstant ginkluotai kovai ir dabartiniais laikais. Pirmiausia tai autentiški LLKS gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago [89] ir LLKS gynybos pajėgų štabo įgaliotinio užsieniui Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimai [90], įvairiais aspektais nušviečiantys ginkluoto pogrindžio istoriją Pietų Lietuvoje. Taip pat galima paminėti Tauro apygardos kapeliono Justino Lelešiaus-Grafo ir Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščius [91]. Minėti memuarai rašyti vykstant kovoms.

Grįžęs iš lagerių, prisiminimus parašė vienas iš Tauro apygardos įkūrėjų ir vadų kunigas Antanas Ylius-Vilkas [92]. Svarbūs ir įdomūs „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ [93], surinkti per pastaruosius dešimt metų iš likusių gyvų pasipriešinimo dalyvių. Žinoma, prisiminimai, rašyti dar tebesitęsiant kovai, tikslesni ir vertingesni, negu vėliau užfiksuoti.

Išvados

  • 1944–1953 m. Lietuvoje vykusio pasipriešinimo istoriografiją sąlyginai galima suskirstyti į du pagrindinius laikotarpius: a) sovietinė istoriografija iki 1988 m. birželio mėn., kai buvo įkurtas valstybės suverenitetą siekiantis atkurti Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, b) tautinio Atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos istoriografija (1988 m. birželis–2006 m.). Savarankiškai pasipriešinimo istoriografija plėtojosi užsienyje (lietuvių išeivijoje) iki ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Emigrantų istorikų darbai dėl savo specifikos išskirtini kaip atskira pasipriešinimo istoriografijos dalis.
  • Sovietinė istoriografija dažniausiai vykdė valdžios politinius ir ideologinius užsakymus. Jų tikslas buvo apjuodinti partizanus ir diskredituoti visą pasipriešinimo sąjūdį. Pokario istorija buvo aiškinama iš marksistinės klasių kovos teorijos pozicijų. Laisvės kovotojai dažniausiai vaizduoti kaip žiaurūs banditai, nacių kolaborantai, palankesniu atveju – kaip kapitalistai, buožės, siekiantys „restauruoti buržuazinę santvarką“. Tendencinga faktų atranka, neretai ir jų iškraipymas – būdingi sovietinio laikotarpio istorikų metodologijos bruožai. Politinės priespaudos sąlygomis, esant totalinei valdžios kontrolei, draudimams ir cenzūrai, objektyvūs pasipriešinimo tyrimai tuomet nebuvo įmanomi.
  • Nepriklausomybės metais (1991–2006 m.) pasipriešinimo istoriografija plėtojosi labai sparčiai. Atlikta daugybė ir įvairios tematikos tyrimų, atvertusių naują puslapį Lietuvos naujausiųjų laikų istorijoje. Tyrimams būdingi daugiau empiriniai, aprašomojo pobūdžio darbai. Tvirtą teorinį pagrindą turinčių sintetinių studijų trūksta. Laisvės metais išaugo nauja tragiško pokario Lietuvos istorijos tarpsnio tyrinėtojų karta, kuri darbuosis ir toliau. Nepriklausomybės metų istoriografiją sąlyginai būtų galima suskirstyti į dvi kryptis – herojinę-romantinę ir kritinę. Kol kas dominuoja pirmoji.
  • Herojinės-romantinės istoriografijos krypčiai būdingas emocinis požiūris į partizanų kovas. Tyrėjai dažnokai idealizuoja laisvės kovotojus, schematiškai interpretuoja skaudžius ir sudėtingus įvykius. Ne viename darbe galime pastebėti sovietinės metodologijos bruožų, kai nutylimi niekuo nepateisinami pogrindžio veiksmai. Angažuotumas, noras matyti tik dalį tiesos – neretos šios istoriografijos ydos. Antra vertus, į mokslinę apyvartą įvesta daug svarbios faktinės medžiagos ir dokumentų, daug svarbių klausimų išsamiai ir objektyviai išnagrinėti, parašyta keletas reikšmingų veikalų.
  • Kritinės istoriografijos darbų yra palyginti nedaug. Jie reikšmingi Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos mokslo raidai ir tendencijų kitimui. Kai kurie iš jų skatina mokslinę polemiką, verčia naujai pažvelgti į žinomus įvykius, mėgina kritiškai apmąstyti ir keisti sustabarėjusią viešąją nuomonę.
  • Pasipriešinimo istorija nėra visais atžvilgiais išsamiai ir kritiškai atskleista. Kai kurios problemos, pavyzdžiui, periodizacijos, pasipriešinimą sukėlusių ir palaikiusių priežasčių, masto, kolaboravimo, partizanų represijų prieš bendradarbiavimu su sovietų valdžia kaltintus civilius, šeimų išžudymo, plataus masto baudžiamųjų operacijų, pasipriešinimo sovietizacijai taktikos, nepakankamai išnagrinėtos ir laukia sprendimo. Pokario partizaninio karo klausimai dėl gausios šaltinių bazės ir sudėtingos problematikos bus aktualūs dar ilgai. Nepaisant to, dabartiniu etapu pasipriešinimo istorijos tyrimai jau taip toli pažengę į priekį, kad galėtų būti apibendrinti fundamentalia, kritine analize paremta monografija. Nauja teorinė mintis, lygmuo, koncepcija – dabartiniu metu aktualiausias istorikų tikslas ir užduotis.

Nuorodos

Gauta 2004 m. liepos 5 d.
Pateikta spaudai 2006 m. lapkričio 22 d.

Summary

Historiography of the Resistance Movement in Lithuania in 1944–1953

The article surveys the historiography of the 1944–1953 Lithuanian partisan movement, which strived to restore the independent state of Lithuania; it also aims to summarise the results of the research concerning this movement, its problems, development, and tendencies.

The historiography of 1944–1953 resistance movement could be divided into two major periods: 1) the Soviet historiography till June, 1988, when the national reform movement Sąjūdis was formed in Lithuania and 2) historiography of national rebirth and the independent state of Lithuania (June 1998–2004). The historiography of the resistance movement also evolved independently in foreign countries (where Lithuanians lived in emigration) before and after the restoration of the independent state of Lithuania. Researches of emigrant historians could be distinguished as a separate part of the resistance movement historiography.

The Soviet historiography fulfilled certain political and ideological tasks, i.e. to defame freedom fighters and discredit the resistance movement. Lithuania’s post-war history was viewed from the point of view of the Marxist class struggle theory. Therefore, freedom fighters were treated as cruel bandits, Nazi collaborators; milder terms used to describe them were capitalists and kulaks trying to restore the bourgeoisie system. This biased selection of historical facts, even their falsification, became an inalienable feature of the historical methodology of the Soviet period. Objective research of the resistance movement was impossible under the total state control and censorship.

During the years of independence (1991–2004), the historiography of the resistance movement developed very rapidly. Numerous researches, which were of empirical and descriptive character, marked a new stage in Lithuania’s present day history though they lacked synthetic studies with a strong theoretical background. Historiography of the independent Lithuanian period follows two directions: heroic-romantic and critical, which is dominant at the moment.

Heroic-romantic approach adheres to the apologetic attitude towards the resistance movement. Researchers often idealized freedom fighters and schematically interpreted painful and complicated events, omitted some facts of underground activities sometimes even resorting to the characteristics of the Soviet methodology. Despite these shortcomings, adherents to the heroic-romantic approach to historiography revealed many important facts and documents, objectively investigated certain concrete problems and published important works. Studies of critical historiography, however, are not so numerous; nevertheless, they play an important role in the development and alternating tendencies of Lithuania’s present day history encouraging academic disputes, critical thinking or re-evaluation of well known facts.

So far, the history of the resistance movement is not fully and critically revealed. Some problems such as periodization, reasons, which gave rise to the resistance movement, its scope, collaboration, freedom fighters’ repressions against those who collaborated with the Soviet power, and others are not explored enough and need further investigations. The post-war resistance movement, due to its complexity and numerous sources, will remain actual and acute for a long time. On the other hand, researches of the resistance movement at this moment progressed far enough to be summarized into one fundamental monograph with a critical analysis.