„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Eglė BURBAITĖ, Deimantas KARVELIS, Rūta RINGYTĖ. Dar kartą apie gegužės 3-osios konstituciją
Spausdinti

2008 m. spalio 10 d. Vilniaus pedagoginiame universitete Istorijos fakultete įvyko nacionalinė mokslinė konferencija „1791 m. gegužės 3 d. konstitucija Lietuvos istorijoje ir istorinėje kultūroje“. Šia konferencija norėta dar kartą atkreipti mokslo visuomenės dėmesį į išskirtinai svarbų Lietuvos politinės istorijos įvykį, 2007 m. sulaukusį valstybės politikų dėmesio. Tuomet svarstyta galimybė įtraukti šią datą į valstybės minėtinų dienų sąrašą, paskatinti kuo platesnės istorikų bendruomenės diskusijas aiškinantis autentišką gegužės 3-osios konstitucijos reikšmę ir vietą mūsų tautos istorinėje atmintyje.

 

Konferenciją pradėjęs Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Eugenijus Jovaiša pasidžiaugė instituciškai plačiu pranešėjų ir dalyvių spektru. Jis pastebėjo, kad konferencijoje gvildenama šiandien aktuali tematika, o Vilniaus pedagoginis universitetas jau anksčiau yra paskelbęs, jog gegužės 3 d. konstitucija kaip reikšmingas Lietuvos politinės istorijos artefaktas reikalauja išsamesnių tyrinėjimų ir mokslinio dialogo. Istorikas pabrėžė ir tai, kad, ko gero, ši data buvo per anksti infiltruota į visuomenę, kadangi net tarp pačių istorikų, politikų, teisininkų dar kyla daug neaiškumų ir prieštaravimų. Be to, tai senas įvykis, kurio ideologiją bei aplinkybes dabar suprasti gana keblu. Profesorius akcentavo mokslinės diskusijos svarbą suprantant, kad konstitucijos vertinimai akademinėje visuomenėje yra įvairūs, juolab ir amžininkų ji buvo sutikta nevienareikšmiškai.

 

Prof. E. Jovaiša pažymėjo, jog istorijos pateikimas visuomenei bei mokslinės diskusijos eiga priklauso ir nuo to, kaip žiūrime į Lietuvos istoriją, ar esame nacionalistai gerąja prasme, ar priešingai – sergame tautos istorijos nepilnavertiškumu, todėl daugeliu klausimų į Lietuvos istoriją žiūrime tiesiog per svetimų kultūrų raidą. Pastarasis aspektas gali vesti į Lietuvos praeities menkinimą. Kaip pavyzdį jis pateikė Lietuvos istorijos instituto parengtus pirmuosius du akademinės Lietuvos istorijos sintezės tomus, kuriuose netgi skyrių pavadinimų raidė atspindi ne Lietuvoje vykusius procesus, o užsienio procesų įtaką Lietuvai. Kaip Lietuvos valstybingumo reikšmės menkinimo pavyzdį profesorius paminėjo „tarpukario“ Lietuvos definicijos vartojimą, taip įspraudžiant Lietuvą į dviejų Europos politinės istorijos įvykių rėmus. Profesorius ragino mokslininkus nuolat siekti tarpusavio dialogo, sveikų diskusijų, vengti kategoriškumų, visuomet jausti atsakomybę dėl pateikiamų faktų ir interpretacijų siekiant atskleisti istorinę tiesą.

 

Doc. dr. Eligijus Raila. Apie „švelniąją“ revoliuciją (Vilniaus universitetas). Savo pranešime XVIII a. pabaigos įvykius ATR prelegentas įvardino terminu „švelnioji“ revoliucija. Jis mėgino paliesti du gana sudėtingus klausimus – kodėl revoliucija vadintina švelniąja ir kada ji baigėsi. E. Raila, remdamasis XVIII a. seimelio veikėjo P. Karpio kalba, pasakyta 1792 m., argumentuotai atskleidė, kad net amžininkų ši revoliucija buvo suvokiama kaip kitokia. P. Karpis savo kalboje sakė, jog šimtai kitų revoliucijų buvo krauju paženklintos, o mūsų buvo tyli ir rami bei atvedė į laimės laiką. Tyrintojas pastebėjo ir tai, jog to meto ATR buvo suprasta, kad svarbiausia yra nepažeisti valstybės stiebo – karaliaus. Pacitavo vieną to meto Prancūzijos žurnalistą, rašiusį apie tai, kad Lenkijoje karalius veikia kartu su tauta, o Prancūzijoje karalius atsiskyręs nuo tautos. P. Karpis savo kalboje teigė, kad konstitucija yra iki šiol neregėtas įstatymas, laiko atžvilgiu pats tinkamiausias, sukurtas vietinių pastangomis, neprimetus Rusijai. E. Railos manymu, nors dokumento, kuris apibrėžtų, kada baigėsi konstitucijos idėjos, nėra, vis dėlto tokia data, ko gero, galima būtų laikyti 1794 metų T. Kosciuškos sukilimą. Nei T. Kosciuška, nei J. Jasinskis šios revoliucijos nesugebėjo radikalizuoti. „Švelnioji“ revoliucija dėl savo švelnumo užduso.

 

 

 

Diskusijos

 

Prof. dr. J. Skirius. Daugelis teigia, jog ši konstitucija buvo parengta slapta nuo Lietuvos delegacijos. Tad iš kur toks savitas P. Karpio požiūris?

 

Doc. dr. E. Raila. Greičiausiai P. Karpis išreiškė bendras nuotaikas, vyravusias ATR. O apie šią konstituciją teigė, jog ji pabrėžia naują etapą, jo perspektyvą. Svarbiausia – atsikratyti išorinių jėgų, o vėliau bus galima tvarkyti ir vidaus problemas, politinį susigrupavimą ir kt.

 

Dr. R. Jurgaitis. Koks santykis tarp konstitucijos ir revoliucijos, ar konstitucija buvo revoliucijos išdava? Ir ar tikrai švelnioji? Prisiminkim kad ir liūdnus tų pačių I. Masalskio, J. Jasinskio likimus.

 

Doc. dr. E. Raila. Negalima net lyginti šios revoliucijos su vykusiomis Anglijoje, Prancūzijoje ar kitur. Be to, pačios visuomenės noras buvo viską sutvarkyti švelniai, tyliai ir ramiai. Vienas amžininkas užrašė taip – ,,švelnioji revoliucija užduso savo pūkuose“.

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Pats terminas „revoliucija“ čia panaudotas labai taikliai. Juk tuo metu sklandė apšvietos idėjos, tad bet kuris funkcionuojantis naujas įvykis buvo laikomas revoliucija. Na, o kodėl švelnioji, pranešime buvo labai gražiai išdėstyta. Be to, juk pati konstitucija buvo kompromisas. Lenkai norėjo dar radikalesnių pokyčių.

 

Prof. dr. J. Skirius. Tai tuomet ar tikrai ši konstitucija buvo parengta slapta nuo lietuvių?

 

Prof. dr. Z. Kiaupa. Ta grupuotė, kuri rengė konstituciją, rengė ją slapta ir nuo lietuvių, ir nuo lenkų. Tuometinis politinis žaidimas buvo ne prieš lietuvius, o prieš oponentus.

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Be to, valdovui palaikant platų bajorijos sluoksnį, pastarasis supranta, kad turi įtaką, taip ateina ir supratimas, jog MES taip padarėme, o ne kokia maža grupelė. Aptariami procesai vyko jau platesnėje erdvėje nei vien didikų aplinkoje.

 

Prof. dr. J. Skirius. Tai kokią valstybę padarė gegužės 3 d. konstitucija? Juk minima Karūnos valstybė anksčiau buvo dviejų valstybių respublika.

 

Dr. G. Sliesoriūnas. Prancūzijoje iki jakobinų buvo žirondistai, o jie buvo federatyvininkai. Gegužės 3-osios konstitucija parengta dar žirondistų politinėmis nuotaikomis, todėl ji nebūtinai turėtų atspindėti centralizuotos valstybės idėją.

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Konstitucija orientuota ne tik į Prancūziją, o gal net daugiau į Anglijos monarchiją.

 

 

Doc. dr. Valdas Rakutis. Valstybės vystymo poreikiai ir 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vytauto Didžiojo universitetas). Pranešime pabrėžiama, jog nagrinėdami konstituciją turime suvokti, kad to meto žmonės koncentravosi į savo laikmetį ir situaciją, kuri buvo XVIII a. pab., o ne į XXI amžiaus supratimą. Tuo metu svarbiausia buvo įveikti išorės pavojų ir grėsmę. Nors idėjų siekti atskirumo nuo Lenkijos būta ir tada. V. Rakučio teigimu, apie 1790 metus, susilpnėjus išorės ekspansijos intensyvumui, buvo pradėta atsižvelgti į vidaus problemas. Suvokta, kad vykdomoji valdžia pernelyg silpna, atsižvelgta ir į iždo reformos reikalingumą. 1790 m. prasidėjo rimtos diskusijos tarp bajorų, svarsčiusių šiuos klausimus: per mažai piliečių valstybėje (tuo laiku jais buvo tik bajorai); miestų sutvarkymas; valdžios sustiprinimas. Šios problemos išspręstos paskelbus konstituciją. Ja buvo įvesta paveldima monarchija – taip išspręsta valdymo problema. Suartintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos iždas, valstybių kariuomenė. Prelegentas a priori iškėlė klausimą, ar tikrai reikėjo taip artinti Lietuvą prie Lenkijos? Jo manymu, situacija buvo tokia, jog sukurti dvi centralizuotas stiprias valstybes buvo neįmanoma.

 

 

Diskusijos

 

Dr. G. Sliesoriūnas. Dėl konstitucijos tarp amžininkų kilo daug diskusijų ir ginčų. Todėl pati priėmimo forma sąlygojo nesubalansuotumą. Paveldimas sostas, karaliaus valdžios sustiprinimas buvo be galo didelis akstinas smarkiai sureaguoti Rusijai. Buvo padaryta klaida – konstitucijos priėmimo ir turinio klausimus pabijota derinti su kitomis valstybėmis. Ši konstitucija be galo giriama, tačiau juk būtent unijos su Saksonija idėja ir paveldima valdžia sukėlė karą.

 

Doc. dr. V. Rakutis. Visose revoliucijose daroma klaidų, ir tai natūralu. Buvo galima net nebandyti skelbti respublikos ir 1918 metais, bet juk buvo verta daryti ir bandyti. Gegužės 3 d. konstitucija pati savaime buvo graži.

 

Dr. L. Glemža. Rusija ir Prūsija tikrai negalėjo remti Respublikos su tokia stipria konstitucija, galbūt tai ir buvo klaida, tačiau tuo laiku tai buvo gražus momentas.

 

Prof. dr. Z. Kiaupa. Klausimas, ar ši konstitucija buvo reikalinga, ar ne, ir jei reikalinga, tai kokia, nuolat kils. Iš dabarties žiūrint – matosi klaidų, tačiau buvo ir daug gerų dalykų. Pastebima, kad net amžininkai nevienodai žiūrėjo į konstituciją, nors ir viena, ir kita pusė galėjo būti patriotai. Ši konstitucija turi daug spalvų, ne tik juodą ir baltą. Vien tai, kad konstitucija buvo, yra jau be galo daug, klaidos yra mažoji šio reikalo pusė. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo pribrendusi, o ne dirbtinė. Ir tai yra svarbiausia aiškinantis jos tuometinį reikalingumą.

 

Dr. G. Sliesoriūnas. Juk priešas jau seniai buvo. Ir jau XVIII a. pr. buvo aišku, kad Rusija su permainomis nesitaikstys. Nejaugi ATR nematė ir nesuprato, kad jau nuo anksčiau buvo neišvengiama visiška Rusijos intervencija? Reikia skirti, kada buvo peržengta riba ir prasidėjo Rusijos intervencija. Ta riba buvo paveldimo sosto principo sugrąžinimas.

 

Doc. dr. V. Rakutis. Juk tuo metu situacija nebuvo vienareikšmiška. Mus po konstitucijos visiškai užspaudė, nes suprato, kad paveldima monarchija gali iškelti ATR iš antrarūšių valstybių. Be to, juk iki tol buvo visiškai neaišku, kaip baigsis Rusijos ir Turkijos karas, Prūsija išgyveno pralaimėjimų laikotarpį ir tik 1791 m. nusprendė prisišlieti prie Rusijos. Tad, ko gero, nebuvo visiškai aišku, kuo tuomet viskas baigsis.

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Beje, iki pat paskutinės valandos buvo tikimasi Anglijos pagalbos.

 

 

Dr. Liudas Glemža. Ar tikrai nelieka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės po 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos? (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, Vytauto Didžiojo universitetas). Prelegentas savo pranešimą pradėjo nuo to, jog dar 1938 m. A. Šapoka pripažino, kad lietuviams tuo metu į akis turėjo kristi ne unitarinė konstitucijos formuluotė, o bajoriškų teisių apsauga ir paveldima monarchija. Tačiau dažnai istoriografijoje vertinama, jog konstitucija pamynė Lietuvos valstybę, ypač toks požiūris dažnas XX a. antrosios pusės istoriografijoje. Ilgainiui išsiskaidė trys požiūrių stovyklos: konstitucijos mylėtojai; nuosaikieji konstitucijos šalininkai; konstitucijos priešininkai.

 

Konstituciją pateikiant tarptautinei arenai reikėjo daug ko atsisakyti. A. Šapoka pabrėžia, jog tada nebuvo viskas aišku, Lietuvai reikėjo ginti savo teises. L. Glemža teigė, kad negalime sumenkinti ir kitų dokumentų – spalio 20 d. dokumento bei Miestų įstatymo – svarbos. Tačiau ir pačioje konstitucijoje yra išlaikytas dualistinės valstybės principas. Tekste nėra nei Lenkijos, nei LDK vardo. Be to, 1792 m. prasidėjo Rusijos remiama konfederacija, o birželio 19 d. paskelbtas bajorijos pasirašytas manifestas, kuriame išsaugotas LDK pavadinimas. Jame pasakyta, kad yra LDK piliečiai, vadinasi yra ir pati LDK.

 

 

Diskusijos

 

Prof. dr. J. Skirius. Ar šnekant apie konstitucijos reikšmę nereikėtų minėti ir ekonominę-socialinę, ne tik politinę jos reikšmę?

 

Dr. Liudas Glemža. Kalbant apie ekonominę reikšmę, matomi kai kurie nuostoliai, tačiau dėl bendro tikslo – sutvirtintos respublikos – reikėjo daug paaukoti.

 

Prof. dr. E. Jovaiša. Kas iš to, kad konstitucijoje nebuvo minima net Lenkija, kas iš to Lietuvos valstybingumui?

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Tokiu atveju formuojami įstatymai atskirai abiem tautoms.

 

Doc. dr. V. Rakutis. Tada nebuvo siekiama LDK ar Karūnos paminėjimo, nes nemanyta, jog tai problema.

 

 

Dr. Robertas Jurgaitis. Ar 1791 m. spalio 20 d. abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimas buvo sudedamoji 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos dalis? (Vilniaus pedagoginis universitetas). Pranešėjas priminė, jog terminas „tarpusavio įsipareigojimas“ iškeltas A. Šapokos. Neminima, jog tai konstitucijos sudedamoji dalis, tai labiau Liublino unijos tąsa, vėliau šis klausimas buvo ilgai nenagrinėtas istorikų. XXI a. istoriografijoje siūlytas ir kitas šio dokumento pavadinimas – „esminė konstitucijos pataisa“. Prelegentas pastebėjo jog dėl to kyla dvi pagrindinės problemos: ar tai buvo esminė pataisa ir ar tai buvo konstitucijos dalis? Derėtų apibrėžti, kokie įstatymai laikytini konstitucijos tęstinumu, o kokie ne. Pranešime pasiūlyti tokie kriterijai, pagal kuriuos galima nustatyti, kas yra konstitucijos sudedamosios dalys: ar tai įstatymas, kuris buvo minimas konstitucijoje?; ar konstitucija nurodyta kaip įstatymo pagrindinis šaltinis?; ar tarp įstatymo ir konstitucijos yra grįžtamasis ryšys?; ar plėtojamas įstatymas, kuris buvo numatytas konstitucijoje? R. Jurgaičio teigimu, remiantis minėtais kriterijais, spalio 20 d. įstatymas negali būti laikomas konstitucijos dalimi. Šis įstatymas pacta conventa dalis, o ne konstitucijos. Kai kurie istorikai netgi iškelia hierarchijos klausimą – kuris įstatymas reikšmingesnis, ar gegužės 3 d. konstitucija, ar pacta conventa. Be to, konstitucijos pataisos galėjo būti tik 1816 m., kaip ir numatyta – po 25 metų. Tad ką šis dokumentas pakeitė? Konstitucijos tekstas nebuvo keičiamas, o esminių prieštaravimų tarp šių dokumentų nebūta. Konstitucija baigiasi ties trimis įstatymais (Seimelių įstatymas; Miestų įstatymas; Konstitucinio ekstraordinarinio seimo įstatymas).

 

 

Diskusijos

 

Doc. dr. Eligijus Raila. Tai Jūs nelaikote abiejų tautų įsipareigojimo akto konstitucijos dalimi?

 

Dr. R. Jurgaitis. 1791 m. spalio 20 d. abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimo aktas nebuvo sudedamoji 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos dalis.

 

Dr. L. Glemža. Šių įstatymų negalima priešinti, galima nebent juos palyginti.

 

Dr. G. Sliesoriūnas. Reikėtų atsižvelgti į tai, kaip šiuos įstatymus įsivaizdavo tuometinė visuomenė, o ne juos įsprausti į kažkokius dirbtinius rėmus ir kriterijus. Konstitucija buvo įstatymas, kurio nebuvo galima keisti. Tad logiška, kad nebuvo maksimalių pataisų, juk konstitucija ir suformuota kaip nekeičiamas dokumentas. Reikėtų išskirti įstatymų hierarchiją: akte nenumatoma jo keitimo galimybė, todėl šiuo požiūriu jis svaresnis už konstituciją (konstituciją juk galima keisti kas 25 metus konstituciniame ekstraordinariniame seime). Konstituciniais pagrindais buvo priimti trys įstatymai: Liublino unija, Henriko artikulai, pacta conventa. Pagal keitimo procedūros sudėtingumą ir reikšmę teisinėje sistemoje, spalio 20 d. abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimo aktas atsiduria greta Liublino unijos (čia galima sutikti su A. Šapokos nuomone).

 

Prof. dr. J. Skirius. Siūlau Dr. G. Sliesoriūno pasisakymą įskaityti kaip pranešimą!

 

Dr. R. Jurgaitis. Apskritai susipina visi įstatymai. Spalio 20 d. abiejų tautų įsipareigojimas eina lygiagrečiai su konstitucija, todėl negali būti sudedamoji dalis.

 

Dr. R. Jurgaičio pranešimas sukėlė audringas diskusijas, kuriose prieita prie bendros mokslininkų nuomonės, kad tai, kas dabar svarstoma, yra labai rimta ir reikalauja nuodugnių tyrinėjimų. Klausimas tirtinas jau vien dėl to, kad 1791 m. spalio 20 d. abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimo aktą prilyginus Liublino unijai, tektų perrašyti visus Lietuvos istorijos vadovėlius.

 

 

Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Dėl ketverių metų seimo reformų įgyvendinimo Lietuvoje. (Lietuvos istorijos institutas). Daktarė pažymėjo, jog istoriografijoje skiriama daug dėmesio ketverių metų seimo darbo eigai. Tad kilo daug diskusijų, įvairių pozicijų dėl seimelių darbo. A. Šapoka yra pastebėjęs, kad tuo metu didelį LDK seimelių pritarimą konstitucijai lėmė du faktoriai: veikė didelė Lenkijos propaganda (Lenkijos spaudoje buvo rašoma, kaip be pasipriešinimo seimeliuose priimama konstitucija, ir neminimi atvejai, kai ji atmetama), kita vertus, LDK jautė didelę Rusijos grėsmę. Pranešėja palietė konceptualiai naują aspektą – kaip lokalinė bajorijos bendruomenė priėmė šias reformas? Pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis mėginta atsakyti į šį klausimą – pranešimai, siunčiami bajorams iš pavietų. Pateikta daug pavyzdžių (1791 m. administracinio įstatymo priėmimas ir aštuonių naujų pavietų formavimas; įstatymo dėl žemininkų teismų vykdymas; 1791 m. gruodžio mėnesio įstatymas dėl naujos žemėvaldos sistemos ir pan.), liudijančių, jog periferija greitai ir lojaliai vykdė centrinės valdžios sprendimus ir nereiškė jokių opozicinių nuotaikų. Akcentuota, jog iš esmės bajorai suvokė, kad reformos yra pozityvios. Dalies bajorų palaikymas kilo iš noro pakliūti į naujai kuriamas institucijas, nes naujos pareigybės buvo naudingos. Kaip didžiausi reformų stabdytojai įvardinti konfederatai bei kilęs karas su Rusija.

 

 

Diskusijos

 

Doc. dr. V. Rakutis. Kolegė pranešimo pavadinime galėjo apibrėžti, jog kalbės apie situaciją Lietuvos seimeliuose. Papildyčiau, kad kariuomenėje reformos buvo įgyvendinamos labai vėlai, tik 1792 m. birželio mėnesį, todėl įmanoma būtų svarstyti bent netiesioginį bajorų pasipriešinimą joms.

 

Prof. dr. J. Skirius. Koks S. Ževuskio (S. Rzewuski) vaidmuo tarp reformų šalininkų ir opozicijos?

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Jo vaidmuo – griežta opozicija. Jis buvo etmonas, o etmono pareigybė šia konstitucija buvo panaikinta. Manau, kad jo orientacija neaiški – nesusivokė, kas tuo laiku vyko. Vis derėjosi dėl etmonų pareigybės išsaugojimo, užsispyręs laikėsi savos pozicijos.

 

 

Prof. dr. Zigmantas Kiaupa. Gegužės 3-oji. O kas toliau? (Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas). Profesorius pradėjo nuo įvadinės pastabos, jog aiškintis derėtų pradėti nuo to, kas įvyko po Liublino unijos. Atsirado du suverenumai. Ar iki ir po konstitucijos kas nors keitė šią situaciją? Išsakyta įžvalga, kad tai turėtų aiškintis ne tik istorikai, bet ir teisės istorikai, kurių Lietuvoje trūksta. Z. Kiaupa teigė, kad po Liublino unijos Lenkijos vardas nuslinko ant ATR pavadinimo, o Lenkija jau keletą kartų istorikų vadinama „Karūna“, o Lietuva – Lenkija. Tad lyg ir prarandamas lietuvių tautiškumas. Koks gi vis dėlto abiejų valstybių santykis? Profesoriaus manymu, įstatymai buvo tik Lenkijai, o jei atskiri – ir Lietuvai, ir Lenkijai. Be to, konstitucija sudaryta ne dualistiniu, o 3 provincijų pagrindu. Tuo metu buvo kilęs klausimas ne tik dėl unitarinės valstybės sukūrimo, bet, ko gero, galvota ir apie trinarę. Kol egzistavo vienbalsiškumo principas, tol buvo ramu, o kai buvo pradėtos kurti komisijos, padėtis pakito. Tada ir atsirado spalio 20 d. įstatymas (profesorius linkęs taikyti jo apibūdinimui „įžado“ terminą). Tai nėra konstitucijos dalis, o lygiavertis konstitucijai aktas, grąžinęs Liublino unijos principus. Įžadas – esminis dokumentas, stabdęs unitarinės valstybės kūrimą. Istorikui labai svarbu kontekstas, todėl reikia konstatuoti, kad aktas su konstitucija yra vientisi kaip įvykiai, bet ne kaip įstatymai.

 

Profesorius taip pat pabrėžė, kad „išimti“ iš bendro to meto konteksto ir nagrinėti tik konstitucijos turinį yra ydinga. Reikia nagrinėti visus procesus, o ypač patį epochos kontekstą. Be to, ši konstitucija konfederuota, tad natūralu, kad į seimelius jos idėjų nešti nereikėjo. Tik penki iš seimelių neprisiekė konstitucijai. Prelegentas pritarė dr. R. Šmigelskytės-Stukienės pranešimui, jog konstituciją imtasi įgyvendinti be pasipriešinimo. Reziumuodamas profesorius pabrėžė, kad ši konstitucija yra bendras, labai svarbus Lietuvos ir Lenkijos kūrinys.

 

 

Diskusijos

 

Dr. R. Jurgaitis. Seimelių prisiekimo dokumentai yra antriniai šaltiniai, be to, žinoma, jog seimeliai priimdavo sprendimus, kai narių būdavo susirinkę tik apie pusę. Tad galbūt iš jų negalima taip vienareikšmiškai spręsti apie konstitucijos nuostatų įgyvendinimą?

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Pirminiai ir antriniai dokumentai sutampa. Suskaičiavus konfederatus ir konstitucijos šalininkus, skirtumas ryškus. Konstituciją palaikė net triskart daugiau.

 

Prof. dr. Z. Kiaupa. Seimeliuose buvo daug ginčų, bet tik dėl smulkmenų, kaip ir kas ką vykdys. Juk visos grupuotės norėjo to paties.

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Tarp grupuočių vykdavo labai daug ginčų dėl pareigybių.

 

Doc. dr. V. Rakutis. Ketverių metų seimo reformos juk yra tęstinumas kitų dalykų, tokių kaip 1764 m. etmonų pareigybių naikinimo, 1776 m. karo komisijos naikinimo ir kt.

 

Dr. G. Sliesoriūnas. Teigiama, jog Lietuva išsaugojo savo iždą, ar taip teigti ne per drąsu? Juk tai nėra ištyrinėta iki galo.

 

Prof. dr. Z. Kiaupa. Buvo nesujungti tikrai. Bet sutinku, kad kol kas taip per drąsu teigti, reikia atsargiau apie tai šnekėti.

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Kasos funkcionavo abiejose valstybėse atskirai.

 

Dr. L. Glemža. Tik po 1792 metų, po Targovicos konfederacijos, atsiranda bendras iždas.

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Tuo metu dažni atvejai, kai Lietuvos skolos apmokamos iš Lenkijos iždo. Bet tai dar nereiškia bendro iždo.

 

Dr. G. Sliesoriūnas. Kuo daugiau sujungiama kariuomenės sričių, tuo labiau bendras darosi iždas. O tai buvo daroma dėsningai. Tad gal galima šnekėti apie vieną kariuomenę vienoje teritorijoje.

 

Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė. Nė viename dokumente nemačiau, kad būtų kalbama apie teritorijos sujungimą.

 

Prof. dr. Z. Kiaupa. Teritorija nėra sujungiama. Nuo 1775 m. egzistuoja trys provincijos. Bet tai labiau teritorinis suskirstymas, teritoriniu atžvilgiu jos apylygės. Tai neatspindi valstybingumo.

 

 

Tomas Baranauskas. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą – pirmasis valstybinis dokumentas lietuvių kalba. (Lietuvių istorijos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas). Pranešėjas pamėgino konstitucijos lietuviško vertimo atsiradimą susieti su platesniu to meto kultūriniu kontekstu, siekdamas parodyti tai kaip dėsningą atvejį, o ne istorinį atsitiktinumą. Kaip kultūrinio konteksto tendencijos įvardinta nuolatinis lietuviškų knygų skaičiaus augimas XVIII a., literatūrinės kalbos suprastėjimas, prielaidų pereiti prie lietuvių visuotinio raštingumo brendimas. T Baranausko teigimu, gegužės 3 d. konstitucija buvo pirmasis valstybinės reikšmės dokumentas, išverstas į lietuvių kalbą. Tik iš nuorašo darytina prielaida, jog vertėjas nelabai mokėjo lietuvių kalbą, bet galbūt ir priešingai – nelabai mokėjo lenkų, todėl pasirinktos netinkamos formuluotės ir kt.

 

 

Diskusijos

 

Prof. dr. Z. Kiaupa. Tai kada konstitucija buvo išversta?

 

T. Baranauskas. Labai „ant karštųjų“, iškart po konstitucijos paskelbimo. Nes net vertime neatsispindi didelis kruopštumas, kalba nelabai rišli.

 

Prof. dr. Z. Kiaupa. O ar to meto atsišaukimuose lietuvių kalba rišli ir aiški?

 

T. Baranauskas. Atsišaukimuose kalba normali, suprantama ir gana aiški.

 

Dr. G. Sliesoriūnas. Bet juk atsišaukimus parengti turėjo mažiau laiko nei konstitucijos vertimą. Tai kodėl kalba ten rišlesnė?

 

T. Baranauskas. Gali būti, jog vertimas buvo padarytas rišlus ir taisyklingas, tik nuorašas paskubomis.

 

Prof. dr. Z. Kiaupa. Lietuvybės stiprėjimą lemia ne tik raštija. Tauta keitėsi, tai procesas, negalima bajorų atskirti nuo tautos, negalima teigti, kad ,,Lietuvos valstybė nutolo nuo tautos“ (cituoja pranešėją), negalima dabartinės tautos sąvokos perkelti į praeitį.

 

Doc. dr. Eligijus Raila. Ydinga yra tuomet, kai tautai apibūdinti taikomas tik lingvistinis principas, tada ,,už borto“ lieka tautos savimonė.

 

Prof. dr. Z. Kiaupa. 90 procentų lietuvių bajorų buvo dvikalbiai, negalima vertinti, kad jei bajoras rašo lenkiškai, tai jis lenkas. Lietuvos patriotas P. Karpis prakalbą sakė lenkiškai. Ar jam tai trukdė? Ne, dabar gal trukdytų, tada tikrai ne.

 

 

Andrius Porutis. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos traktavimas šiuolaikinėse mokyklinėse mokymo priemonėse. (Vilniaus pedagoginis universitetas). Pranešėjas siekė išryškinti, kaip gegužės 3 d. konstitucija yra pateikiama skirtinguose istorijos mokymo koncentruose šiuolaikinėje Lietuvos vidurinėje mokykloje. Jo teigimu, V klasės programose ši konstitucija neminima, tad lyg ir nieko, jei penktokų vadovėliuose apie konstituciją nėra užsiminta; IX klasėje su konstitucija turi būti susipažinta lyginant ją su kitomis to meto konstitucijomis – JAV bei Prancūzijos. XI–XII klasėje mokiniai turėtų apibūdinti, atskleisti švietimo idėjų raišką visuomeniniame ir kultūriniame Lietuvos ir Pasaulio gyvenime. Be to, 1791 m. gegužės 3 d. data yra viena iš privalomų mokėti 69 istorinių datų.

 

Nagrinėdamas situaciją istorijos vadovėliuose A. Porutis pastebėjo, jog ankstesniuose V klasės vadovėliuose apie šią konstituciją užsiminta keliais sakiniais. Tačiau daugelis vadovėlių jos išvis nepamini. Kai kuriuose VI klasės vadovėliuose apie konstituciją minima, jog tai antroji pasaulyje konstitucija, bei tvirtinama, kad tai Prancūzijos revoliucijos išdava. IX klasės vadovėliuose apie 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją rašoma kiek plačiau. J. Brazausko vadovėlyje minima, kad šia konstitucija nebuvo išspręstas klausimas, unitarinė ar federacinė valstybė yra ATR, bei neužsiminta apie iždo, kariuomenės situacijos pasikeitimą. J. Jurkyno, G. Jurkynienės, A. Visockio vadovėlyje yra net atskiras skyrius apie Keturmetį seimą. „Briedžio“ leidyklos vadovėlyje „Laikas – 9“ vieninteliame yra skyrelis, skirtas konstitucijai, jame minima, jog tai pirmasis oficialus dokumentas lietuvių kalba. XI–XII klasių vadovėliuose tekstai išsamesni ir platesni. Konstitucijai skiriami atskiri poskyriai, o R. Morozovienės, B. Stukienės, G. Mackevičiaus vadovėlis yra pirmasis, kuriame konstitucijai skiriamas atskiras paragrafas. Jame teigiama, jog kostitucijoje atsispindi apšvietos idėjos, kad konstitucija įtvirtino unitarinę valstybę, o spalio 20 d. dokumentas traktuojamas kaip LDK pripažinimas Lenkijai. Reziumuodamas prelegentas konstatavo, jog konstitucijai vadovėliuose nesuteikiama išskirtinio vaidmens, V–VI klasių vadovėlių autoriams ji apskritai nesvarbi, vyresnėse klasėse pabrėžiamas konstitucijos pirmumas bei ryšys su Švietimo epochos idėjomis.

 

 

Diskusijos

 

Prof. dr. J. Skirius. Kokia situacija yra Lenkijos istorijos vadovėliuose?

 

A. Porutis. Į šį klausimą atsakymas vienareikšmis – šia konstitucija lenkai be galo didžiuojasi.

 

Doc. dr. E. Raila. Ar autorius vadovėlyje gali interpretuoti?

 

A. Porutis. Autoriai turi laikytis bendrų programų ir išsilavinimo standartų.

 

 

 

Konferencija akivaizdžiai atskleidė mažiausiai du optimistinius ir reikšmingus dalykus. Pirma, kad 1791 m. gegužės 3-osios konstitucijos tema yra nepaprastai svarbi ne tik politinėje Lietuvos istorijoje, bet ir apskritai visuomenės istorinėje kultūroje, o jos atsiradimo aplinkybės, istorinis kontekstas, turinio interpetacijos ir traktuotės tiek detalėse, tiek ir esminiais klausimais kelia daug kontroversijų ir naujų tyrimo uždavinių XVIII a. specialistams. Antra, puiki ir spalvinga pranešėjų iš šešių istorijos mokslą reprezentuojančių institucijų paletė, skaitytų pranešimų kokybė ir konstruktyvios diskusijos priminė amžiną akademinę tiesą – tik kolegiška ir profesionali mokslininkų komunikacija yra istoriografijos gyvavimo ir išgyvenimo eliksyras...

 

Eglė BURBAITĖ

Deimantas KARVELIS

Rūta RINGYTĖ