„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Arūnas GUMULIAUSKAS. Šventasis Sostas Pirmosios Lietuvos Respublikos politikoje ir diplomatijoje
Spausdinti

Kasparavičius, Algimantas. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, 762 p.

 

Iki šiol mums kelia pasigėrėjimą ir nuostabą Lietuvos diplomatinės pasiuntinybės prie Šventojo Sosto veikla sovietinės okupacijos laikotarpiu. Čia rezidavę lietuvių diplomatai savo konkrečiais darbais artino mūsų tautos ir valstybės prisikėlimą. Tokios tvirtos pozicijos Vatikane neatsirado iš niekur. Tam reikėjo gero diplomatinio įdirbio ikikariniais metais. Būtent ši problema ir nagrinėjama Algimanto Kasparavičiaus monografijoje[1], kurios autoriui pavyko užpildyti dar kelias Lietuvos diplomatijos istorijos „baltąsias dėmes“. Pirmosios Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto santykiai lietuvių istoriografijoje beveik netyrinėti. Tik kai kuriuose istorikų darbuose ši tema paliesta epizodiškai[2]. Todėl A. Kasparavičiaus naujausių mokslinių tyrinėjimų publikavimas – neeilinis įvykis istorikų bendruomenės gyvenime. Monografijoje autorius plačiai nagrinėja dviejų šalių politinius-diplomatinius santykius tarpukariu. Pirmiausia į akis krinta didelė knygos apimtis. Ne mažiau įspūdingas ir monografijoje naudotos literatūros sąrašas. Tyrinėtojus turėtų sudominti gausiai pateikti dokumentai, saugomi Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto archyve Romoje. Įdomu, kad iki šiol pastarasis nėra sukataloguotas – fondai nesuformuoti, bylos ir jų lapai nesunumeruoti. Beje, apie minėtų dokumentų sutvarkymo bei tyrinėjimo problemą Stasys Lozoraitis šių eilučių autoriui kalbėjo dar per pirmąją savo viešnagę atkurtoje valstybėje. Monografijoje plačiai naudojama ir Rusijos archyvų[3] medžiaga, kuri šiandien lietuvių istorikams nėra taip lengvai pasiekiama. Darbe, anot autoriaus, daugiausia dėmesio skiriama lūžiniams Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių momentams: Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure problematikai po Pirmojo pasaulinio karo bei Lietuvos pasiuntinybės Romoje prie Šventojo Sosto kūrimosi aplinkybėms, Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo bei Lietuvos – Vatikano konkordato sudarymo klausimams, ketvirtojo dešimtmečio pradžios Lietuvos ir Vatikano diplomatinio konflikto analizei, popiežių Pijaus XI ir Pijaus XII taikos politikos tarptautinėje arenoje iniciatyvoms aptarti, Lietuvos vyriausybės pastangoms Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vilniaus arkivyskupiją integruoti į Lietuvos bažnytinę provinciją. Tačiau visus šiuos Pirmosios Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto santykių problemos aspektus būtų galima suskirstyti į tris stambius blokus:

 

  1. Šventojo Sosto pripažinimas Lietuvos Respublikos de jure;

 

  1. Lietuvos Respublikos – Vatikano konkordato sudarymas;

 

  1. Lietuvos Respublikos įsipareigojimų Šventajam Sostui vykdymas autoritarizmo sąlygomis.

 

Atsikuriančios Lietuvos valstybės vienu svarbiausių užsienio politikos uždavinių tapo jos tarptautinis pripažinimas de jure. Lietuviams buvo svarbūs bet kurie diplomatiniai judesiai šiuo klausimu, juo labiau didžiųjų valstybių bei Vatikano. Tačiau pastarasis veikė labai atsargiai. Tai – suprantama, nes ne tik Šventajam Sostui, bet ir visai Europai iškilo Lietuvos bei Lenkijos, kaip atskirų valstybių, egzistencijos problema. Šis klausimas buvo labai subtilus. Jo sprendimui reikėjo laiko, o jo lietuviai neturėjo. Beje, Lietuvos ir Lenkijos santykių problemai monografijoje skiriama gana daug vietos. Kita vertus, tai buvo prioritetinė Kauno diplomatijos sritis. Pirmiausia lietuviams reikėjo įrodinėti, kad Lietuva tuo metu jau nebuvo Lenkija. Net apaštalinis vizitatorius, būsimasis popiežius Pijus XI – Achile Ratis (A. Ratti) po dvejų metų veiklos Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, anot monografijos autoriaus, „pripažino, jog bendras Lietuvos ir Lenkijos valstybingumas dėl tarptautinės konjunktūros sunkiai įmanomas, tačiau nebuvo linkęs skubėti šią idėją palaidoti“[4]. Vadinasi, Šventasis Sostas laikėsi laukimo taktikos bei savo santykius su Kaunu grindė tik mažais pasistūmėjimais į priekį. Apie tai byloja ir požiūris į lietuvių kaimynus. Antai 1919 m. kovo 3 d. Šventasis Sostas pripažino Lenkiją de jure, o 1922 m. gegužės 30 d. Romoje pasirašytas Vatikano konkordatas su Latvija, kur katalikų bendruomenė, palyginti su Lietuva, buvo nykštukinė. Be to, 1919 m. tas pats A. Ratis paskirtas nuncijumi Lenkijai bei kartu paliktas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai. Todėl visiškai galima sutikti su monografijoje išsakytu teiginiu, jog „lėta, subtili ir galbūt netgi kiek rafinuota Šventojo Sosto diplomatija politinio savarankiškumo ištroškusiems lietuviams tuomet nelabai buvo priimtina“[5]. Nepaisant tokios dviprasmiškos Vatikano pozicijos, Lietuvos aukščiausi valdžios pareigūnai pagarbiai sutiko A. Ratį jo vizito metu Kaune 1920 m. sausio pabaigoje. Šis sutikimas gana plačiai aprašytas monografijoje. Toks Kauno diplomatinis gestas tik patvirtino faktą, jog lietuviams buvo labai svarbu pratęsti kontaktus su Šventuoju Sostu. Kita vertus, jaunos valstybės pripažinimo klausimas Vatikane iš lėto stūmėsi į priekį. 1919 m. vasaros pabaigoje, kada Lietuva išsikovojo teisę Romoje prie Šventojo Sosto organizuoti savo diplomatinę atstovybę, pasak monografijos autoriaus, Vatikanas iš esmės Lietuvą pripažino de facto. Tuo tarpu Italija tai padarė tik 1920 m. kovą, Prancūzija – 1920 m. gegužės 11 d., Lenkija – 1920 m. liepos 4 d.

 

Būtina pabrėžti, kad Vatikanas, skirtingai nuo pasaulietinių valstybių, savo diplomatinėje veikloje turėjo didesnes manevro galimybes. Šventasis Sostas savo santykius su dar tarptautiniu mastu nepripažintais kraštais galėjo grįsti ir per Katalikų bažnyčios struktūrizacijos vietose prizmę. Nuveikti darbai šioje srityje artino ir pripažinimo de jure galimybę. Taip 1921 m. lapkričio mėn. Benediktas XV paskyrė atskirą nuo Lenkijos apaštalinį vizitatorių Lietuvai, Latvijai bei Estijai. Juo tapo italas Antoninas Cechinis (A. Zecchini). Tačiau apaštalinio vizitatoriaus rezidencija atsidūrė ne katalikiškame Kaune, bet ... protestantiškoje Rygoje. Monografijoje bandoma pateisinti tokį keistoką popiežiaus žingsnį (prisiderinimas prie Lenkijos – Prancūzijos politinių ambicijų, Rygos geografinė padėtis, derybos dėl Latvijos ir Vatikano konkordato sudarymo)[6]. Galima įtarti, jog panaudojant latvišką kortą bandoma šiek tiek „pritempti“ išvadą. Todėl šiuo atveju labiau tiktų kitas monografijos autoriaus teiginys, jog „Benediktas XV negalėjo ignoruoti Europos senbuvių – didžiųjų valstybių, ir pirmiausia katalikybės politinės favoritės Prancūzijos bei jos naujosios sąjungininkės Lenkijos politinės valios“[7]. Dėl šios priežasties, matyt, oficialusis Kaunas labai šaltai sutiko apaštalinį vizitatorių. Skeptiškai į naują popiežiaus atstovą žiūrėjo net krikščionys demokratai.

 

1922 m. spalio 25 d. Vatikanas žengė dar vieną žingsnį valstybingumo pripažinimo link – A. Cechinis paskirtas apaštaliniu delegatu Lietuvai, Latvijai ir Estijai su nuolatine rezidencija Kaune. Tad galima sutikti su šio fakto vertinimu, kad „apaštalinio delegato įsikūrimas laikinojoje sostinėje maksimaliai priartino Lietuvos Respubliką prie taip laukiamo Vatikano tarptautinio pripažinimo de jure[8]. Šis aktas įvyko 1922 m. lapkričio 10 d. Tuo tarpu Italija, Didžioji Britanija bei Prancūzija Lietuvos Respubliką de jure pripažino 1922 m. gruodžio 20 d. Vadinasi, niekur nenuskubėta. Tiesiog eita Lietuvos pripažinimo de jure keliu vis dairantis į didžiųjų valstybių poziciją šiuo klausimu.

 

Ilgainiui diplomatinius santykius bandyta pakelti į aukštesnį lygmenį. 1926 m. birželio 9 d. Šventasis Sostas sutiko Kaune įsteigti internunciatūrą. Internuncijumi paskirtas arkivyskupas Lorenco Šiopa (L. Schioppa). Tačiau šį kartą koją pakišo kietas Kauno požiūris į Vilniaus priklausomybę bei sudėtingos Lietuvos politinio gyvenimo peripetijos (valstybės perversmas). Internuncijus laikinojoje sostinėje tepasirodė 1927 m. balandžio 1 d. Tais pačiais metais birželio 22 d. dr. Jurgis Šaulys Šventajam Tėvui įteikė savo kredencialus ir oficialiai pradėjo eiti Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro prie Šventojo Sosto pareigas. Nuo nepriklausomos valstybės atkūrimo ir diplomatinių santykių užmezgimo, anot monografijos autoriaus, „Lietuva pirmą kartą į Šventąjį Sostą pasiuntė aukščiausio rango savo diplomatą“[9]. Paradoksalu, bet Vatikano ir Lietuvos santykiai žymiai pagerėjo Užsienio reikalų ministerijai vadovaujant Augustinui Voldemarui, kuris monografijoje įvardijamas kaip „gana silpnas Pirmosios Respublikos diplomatijos vairininkas“[10]. Kartu akcentuojamas ir kampuotas šio politiko charakteris. Dėl šios priežasties sunku patikėti teiginiu, jog A. Voldemarui įtaką galėjo daryti Užsienio reikalų ministerijos departamento direktoriaus Broniaus Kazio Balučio parengtas antikrizinis planas, kuriame tarp penkių svarbiausių užsienio politikos spręstinų klausimų paminėtas ir konkordato su Vatikanu pasirašymas[11]. Šią užduotį užsienio reikalų ministras įgyvendino 1927 m. rugsėjo 27 d. rytą Vatikano rūmuose, Kongregacijų salėje, o jau 1928 m. lapkričio 9 d. internunciatūra Kaune buvo performuota į nunciatūrą. Galima teigti, kad pastarasis įvykis ne tik pakėlė Lietuvos tarptautinį prestižą, kaip rašoma monografijoje[12], bet ir tapo Vatikano – Pirmosios Lietuvos Respublikos santykių apogėjumi. Beje, Lietuvos – Vatikano konkordatas nesukėlė tokios neigiamos kaimynų reakcijos, kokia susiformavo tik pasirašius analogišką dokumentą tarp Lenkijos ir Šventojo Sosto 1925 m. vasario 10 d. Šio konkordato turinys sukėlė ne tik lietuvių, bet ir Lenkijos valdžioje buvusių gudų, ukrainiečių katalikų griežtus protestus. Prezidentas krikdemas A. Stulginskis net siūlė su Šventuoju Sostu nutraukti santykius. Nepatenkinti šio konkordato turiniu liko ir nemažai vokiečių vyskupų katalikų, protestavusių prieš Dancigo priskyrimą Lenkijos bažnytinei organizacijai.

 

Didelis dėmesys monografijoje skiriamas arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui-Matulevičiui, kuris rengė Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo projektą. 1926 m. balandžio 4 d. šis dokumentas buvo paskelbtas Vatikane. Knygoje J. Matulaitis-Matulevičius parodomas ne tik kaip didelį popiežiaus pasitikėjimą turintis bažnyčios tarnas (paskirtas vizitatoriumi Lietuvai), bet ir kaip aukštos moralės, atsidavęs sielovadai, vengęs intrigų žmogus. Atvykęs į Kauną, jis labai principingai ir kritiškai įvertino aukščiausius lietuvių episkopato atstovus. Dar prasčiau atsiliepta apie žemesnįjį Lietuvos dvasininkų luomą, kuris nesilaiko „dvasininkams deramos etikos (kortuoja, girtuokliauja, nusideda skaistybės įžadams) ir pernelyg daug politikuoja“[13]. Tiesiog sunku patikėti, kad taip griežtai apie lietuvių dvasininkus atsiliepė arkivyskupas, o ne ateistinė propaganda ar laisvamaniai.

 

Monografijoje galima aptikti ir daugiau vietų, kur atskleidžiami neigiami Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvenimo faktai – biurokratizmas, karjerizmas, net korupcija. Knygoje pateikta labai pamokantis Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto dr. Jurgio Narjausko konfliktas su buvusiu bičiuliu, Užsienio reikalų ministerijos patarėju kanauninku Kazimieru Prapuoleniu. Pirmasis buvo apkaltintas savo draugo finansinėmis machinacijomis. Konflikte pergalę pasiekė kanauninkas, Kaune turėjęs stipresnį politinį užnugarį. Autorius pažymėjo, jog tai nebuvo vien dviejų pareigūnų visiškai paprastas bei atsitiktinis ambicijų susikirtimas. Ši „profesinė kaktomuša simbolizavo dvi besiformuojančios lietuvių nacionalinės valdininkijos alternatyvas ir kartu savotišką dviejų valdininkijos mokyklų susikirtimą“[14]. Įdomu, kas kuriai mokyklai atstovavo. Veiklos metodai buvo panašūs. Vienas konflikto metu rėmėsi „švogerių“ korta, o kitas už valdiškus pinigus įsirengė savo privatų butą Romoje.

 

Autoritarizmo sąlygomis buvo sudėtinga įgyvendinti numatytas konkordato sąlygas. Todėl labai greitai išryškėjo Vatikano ir Kauno nesutarimai. Pirmiausia iškilo Telšių vyskupo Justino Staugaičio iniciatyva ir potvarkiu Telšiuose įsteigtos Didžiosios kunigų seminarijos problema. Po to sekė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto finansavimo, katalikiškų organizacijų veiklos uždraudimo švietimo įstaigose klausimai. Galiausiai Kaune net keletą kartų svarstyta galimybė nuncijų Rikardo Bartolonį (R. Bartoloni) oficialiai paskelbti persona non grata. Kita vertus, monografijoje teigiama, jog trečiojo dešimtmečio viduryje – ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Vatikanas didesnių ar mažesnių diplomatinių nesklandumų turėjo ir su Čekoslovakija, Italija, Ispanija, Jugoslavija. Vadinasi, ne mes vieninteliai buvome išsišokėliai.

 

Monografijoje gana plačiai nušviečiama iškilaus diplomato Stasio Lozoraičio kilimo profesinės karjeros laiptais pradžia, kada jam, atstovybės Vatikane patarėjui, buvo laikinai patikėta tvarkyti Lietuvos reikalus. Jaunas diplomatas netruko išsikovoti autoritetą. Todėl visiškai galima pritarti teiginiui, jog „prezidento A. Smetonos sprendimas itin komplikuotoje dvišalių santykių situacijoje pasiuntinybę prie Šventojo Sosto atiduoti į jauno, talentingo bei inteligentiško diplomato rankas buvo vienas labiausiai vykusių“[15]. 1932 m. rugpjūtį S. Lozoraitis buvo atšauktas iš Vatikano į Kauną ir dar kartą paaukštintas tarnyboje – paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriumi. O po to jau sekė gana ilgas vadovavimo Lietuvos užsienio politikai laikotarpis.

 

Greta Vatikano ir Lietuvos santykių autorius privalėjo paliesti ir kitas „giminingas“ temas. Daug dėmesio monografijoje skiriama popiežių Benedikto XV, Pijaus XI, Pijaus XII asmenybėms, enciklikoms, taikos iniciatyvoms. Kartu neapeitos Lietuvos politinio gyvenimo peripetijos, atskleisti Lietuvos – Italijos diplomatinių santykių štrichai.

 

Monografijos pabaigoje aptariamos Lietuvos vyriausybės pastangos Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vilniaus arkivyskupiją integruoti į Lietuvos bažnytinę provinciją. Sunku patikėti, kad likvidavus Lenkijos valstybę bei Lietuvai gyvenant paskutines nepriklausomas dienas, abi pusės dar tebesipešė dėl Vilniaus. Aptariant šią amžinąją problemą labai tiko autoriaus pateiktas prancūzų pasiuntinio Maskvoje Žano Herbertės (J. Herberte) humoristinis komentaras: „Lietuva su savo Vilniaus reikalais dažnai primena našlę, kuri netekusi vyro visą likusį gyvenimą nešioja gedulą. Iš pradžių tai visiškai natūralu ir turi prasmę, bet metams bėgant tokia gedėjimo forma jokio įspūdžio nebedaro“[16]. Susidaro gana komiškas vaizdelis, kai 1940 m. gegužės 15 ir 18 dienomis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys kelia Vatikano nuncijui Luidži Centosai (L. Centosai) arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio (R. Jalbrzykowski) iškeldinimo iš Vilniaus klausimą. Dar absurdiškiau atrodo vieno seniausių ir labiausiai patyrusių lietuvių diplomatų B. K. Balučio programiniai metmenys to paties arkivyskupo iškeldinimo ir Vilniaus lenkų nuraminimo klausimu 1940 m. birželio 6 d. Šis dokumentas net buvo išsiuntinėtas diplomatiniais kanalais. Ir tai vyko okupacijos išvakarėse! Įdomu, ką tuo metu veikė mūsų kontržvalgyba? Kita vertus, lenkai taip pat nesėdėjo sudėję rankas. Dar 1939 m. lapkričio 15 d. Prancūzijoje reziduojanti Vladislavo Sikorskio (W. Sikorski) vyriausybė priėmė principinį sprendimą, jog Vilnius ir Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai neteisėtai. Be to, 1940 m. kovą Lenkijos ambasada Romoje išplatino brošiūrą, kurioje greta kitų Lenkijos okupantų nurodyta ir Lietuva.

 

Būtina pabrėžti, kad monografija parašyta geru, žaismingu stiliumi, lengvai skaitoma. Nors pasigendama istoriografinės problemos analizės, tekste autorius bando polemizuoti su istorikais A. Gaigalaite, V. Žaliu ir kt. Kita vertus, galima teigti, jog išvados tikrai neatspindi puikios monografijos kokybės. Jos per trumpos, aptakios, literatūrizuotos, kupinos metaforų. Nepaisant to, šis darbas „pasmerktas“ ilgam gyvenimui bei detaliai specialistų analizei.

 

Nuorodos

 

 



[1] Kasparavičius, A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: LII leidykla, 2008, 762 p.

[2] Gaigalaitė, A. Klerikalizmas Lietuvoje 1917–1940. Vilnius, 1970; Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940. Vilnius, 1997; Lietuvos užsienio reikalų ministrai, 1918–1940. Kaunas, 1999; Žalys, V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). Vilnius, 2007, t. 1, ir kt.

[3] Rusijos Federacijos Užsienio politikos archyvas; Rusijos valstybinis socialinės politinės istorijos archyvas.

[4] Kasparavičius, A. Tarp politikos ir diplomatijos..., p. 41.

[5] Ten pat, p. 31.

[6] Ten pat, p. 115.

[7] Ten pat, p. 113.

[8] Ten pat, p. 121.

[9] Ten pat, p. 296.

[10] Ten pat, p. 288.

[11] Ten pat, p. 289.

[12] Ten pat, p. 359.

[13] Ten pat, p. 221.

[14] Ten pat, p. 140.

[15] Ten pat, p. 380.

[16] Ten pat, p. 399.