„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Monografija apie neparklupdytą Lietuvos švietimą nacių okupacijos metais
Spausdinti

Jašinauskas, Linas. Lietuvos švietimas nacių okupacijos metais (1941–1944). Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, 239 p.

 

Džiugu, kad greta istorikų studijų, skirtų nacistinės Vokietijos okupaciniam valdymui Lietuvoje, to meto vietos žydų tragedijai, praėjusiais metais pasirodė jauno istoriko Lino Jašinausko disertacijos pagrindu parengta monografija, aptarianti Lietuvos švietimą 1941–1944 m. Nors pratarmėje nurodoma, kad tyrimas pradėtas 2001 m., realiai prie pasirinktos temos dirbta ilgiau. Dar 1999 m., būdamas Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto magistrantas, autorius pradėjo domėtis Lietuvos švietimu nacių okupacijos laikotarpiu. Panašia tematika buvo apgintas magistro darbas, o 2001–2005 m. autorius, studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete, įdėjo nemažai triūso, išplėtojo temą, parengė ir sėkmingai apgynė daktaro disertaciją, sulaukusią palankių įvertinimų.

 

Pristatomą monografiją be trumpos pratarmės sudaro įvadas ir penkios pagrindinės dalys: „Nacių švietimo politikos bendrieji bruožai“ (p. 22–42), „Lietuvos švietimas permainų laikotarpiu: nuo Laikinosios vyriausybės iki Švietimo vadybos“ (p. 43–53), „Bendrojo lavinimo mokyklos nacių okupacijos metais“ (p. 54–125), „Profesinės mokyklos okupacinės valdžios globoje“ (p. 148–168), „Aukštosios mokyklos kelyje link sunaikinimo“ (p. 169–193). Likusias dalis sudaro išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas, priedai, santrauka anglų kalba, asmenvardžių rodyklė ir trumpos žinios apie autorių.

 

Kaip pratarmėje pastebi autorius, nacių okupacijos metai buvo „unikalus XX a. Lietuvos švietimo laikotarpis, kuriam iki šiol dėl įvairių priežasčių tyrėjai yra skyrę mažai dėmesio. Unikaliu jį galima vadinti jau vien dėl šių dalykų: tuo metu sunkiomis karo ir okupacijos sąlygomis Lietuvoje ne tik nenutrūko daugumos švietimo įstaigų darbas, o netgi plėtėsi pradinių, vidurinių ir profesinių mokyklų tinklas“. Toliau autorius pastebi, jog šiose mokymo įstaigose daugėjo mokinių ir mokytojų bei iki pat nacių valdymo pabaigos, nepaisant įvairių suvaržymų, jaunimas iš esmės buvo ugdomas ta pačia dvasia kaip ir nepriklausomos Lietuvos mokykloje[1]. Todėl dėstyme šiuos žodžius mėginama pagrįsti istoriniais faktais ir jais remiantis padarytomis išvadomis. Kaip autoriui sekėsi šį darbą atlikti, pamėginsiu skaitytojui plačiau pristatyti.

 

Gana solidžios apimties įvade nepriekaištingai pristatytas pagrindinis tyrimo objektas ir gausi istoriografija. Iš apžvalgos matyti, jog iki šiol išleistuose įvairaus pobūdžio darbuose Lietuvos švietimui buvo skirtas menkas dėmesys[2]. Tik gana keista, jog įvade (dėstyme juo visai nesiremta) vos sakinys skirtas dar 2001 m. pasirodžiusiai žinomo lietuvių literatūrologo Vytauto Kubiliaus monografijai „Neparklupdyta mūza“, skirtai lietuvių literatūrai 1941–1944 m. Joje V. Kubilius bene pirmasis iškelia lietuvių literatūros atsigavimą ar net suklestėjimą po metus trukusios sovietų okupacijos 1940–1941 m. Todėl V. Kubiliaus ir L. Jašinausko pasirinktos to paties laikotarpio tyrimo sritys (palyginti su kitomis) yra unikalios. Deja, šio ryšio tarp švietimo ir lietuvių literatūros L. Jašinauskas nė nemėgina įžvelgti. To nesant, peršasi išvada, kad tik švietime nacių okupacijos metais buvo pasiekta unikalių laimėjimų ir, priešingai nei kitos sritys, tik ji viena išliko neparklupdyta. Likusiuose įvado puslapiuose be priekaištų aptarti darbe panaudoti užsienio autorių (lenkų, vokiečių) tyrimai, išsamiai aptarta panaudota archyvinė medžiaga bei kiti šaltiniai. Pagirtina, jog monografijai medžiaga buvo renkama ne tik Lietuvos, bet Latvijos valstybiniame istorijos archyve.

 

Pirmoje dalyje autorius plačiai pristato nacių švietimo politikos bendruosius bruožus, aptaria nacių vadovybės teorinius darbus, kuriuose išdėstytas bendras nacių požiūris į Rytų Europos valstybių tautas, jų planai šiose užkariautose teritorijose. Ta prasme jau anksčiau detaliai bendrą nacių politiką yra aptarę kiti Lietuvos istorikai (pvz., Arūnas Bubnys[3]). L. Jašinausko novatoriškumas išryškėja plačiau pristatant nacių politiką švietimo srityje. Pagirtina, jog autorius tai nušviečia plačiame to meto istoriniame kontekste. Todėl iš pradžių pristatoma padėtis Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ar Baltarusijoje, o paskui pereinama prie Lietuvos. Sprendžiant iš pateiktos apžvalgos, bene sunkiausia padėtis buvo Lenkijoje. Pvz., nacistinės Vokietijos prijungtoje Lenkijos dalyje buvo uždarytos visų tipų lenkų mokyklos[4].

 

Antrame skyriuje aptariant Lietuvos švietimo būklę nuo Laikinosios vyriausybės iki Švietimo vadybos, didžiausias dėmesys skiriamas 1941 m. vasarą įvykusiems pokyčiams švietimo srityje. Kaip ir buvo galima tikėtis, nacių okupacijos pradžioje iš įvairių valdžios įstaigų (ne išimtis ir švietimas) buvo masiškai šalinami valstybės tarnautojai. Jų vietas užėmė daugiausia sovietų okupacijos metais dėl tam tikrų priežasčių iš visuomeninio ir politinio gyvenimo pasitraukę valdininkai. Nors L. Jašinauskas konkrečius „šalinimus“ nurodo (pvz., pažymi, jog iš Vilniaus universiteto buvo atleista 50 darbuotojų, t. y. apie 25 proc. viso personalo), tų konkrečių atvejų jis nemėgina paaiškinti[5]. Tiesa, plačiau pristatytas 1941 m. rugpjūčio 18 d. Švietimo vadovu, t. y. švietimo generaliniu tarėju paskirtas dr. Pranas Germantas-Meškauskas, iškelti jo nuopelnai dirbant lietuvių tautos labui savo vadovaujamoje srityje[6]. Kaip pažymi autorius, „tai, kad buvo sabotuojami nacių interesai švietimo srityje, ne tik išsaugota, bet ir išplėsta Lietuvos švietimo sistema, buvo ir P. Germanto-Meškausko bei su juo dirbusių Švietimo vadybos darbuotojų nuopelnas“[7]. Tenka tik apgailestauti, jog autorius, užuot pateikęs platesnę tų kitų Švietimo vadybos darbuotojų charakteristiką, apsiriboja jų pavardžių paminėjimu. Nėra abejonės, kad P. Germantas-Meškauskas tikrai nebuvo vienas lietuvių tautos gynėjas švietimo srityje. Kitų švietimo tarnautojų indėlį ateityje dar turės nušviesti istorikai.

 

Likusiose dėstymo dalyse plačiai aptariama to laikotarpio bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštųjų mokyklų padėtis. Į akis krinta gausybė visų pirma paties autoriaus sudarytų statistinių lentelių, jų duomenų analizavimas. Siekiant sudaryti bendrą vaizdą, be tiriamojo laikotarpio 1941–1944 m., nurodomi statistiniai skaičiai ir bendra padėtis Pirmojoje Lietuvos Respublikoje ir pirmaisiais sovietinės okupacijos metais 1940–1941 m. Paaiškėja, kad naciams taip ir nepavyko pakeisti Lietuvos vidurinių mokyklų struktūros[8], maža to, plėtėsi pradinių[9] ir vidurinių[10], ypač profesinių[11] mokyklų tinklas. Detaliai aptariamos mokyklų finansavimo ir veikimo sąlygos, įvardintas mokyklų ugdymo turinys (pvz., mokymo priemonės) siekiant į pirmą vietą iškelti nacistinės Vokietijos vadą Adolfą Hitlerį ir jo pasiekimus. Kaip ir buvo galima tikėtis, visose švietimo įstaigose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vokiečių kalbai, ignoruojamas tautinių mažumų (nekalbant jau apie žydus) švietimas. Antra vertus, dažnai okupacinės valdžios reikalavimams atsisakyta paklusti. 1941 m. lapkričio mėnesį išleistu įsakymu naciai reikalavo kartu su aukštosiomis uždaryti ir vidurines mokyklas, tačiau „Lietuvos švietimo vadybai laviruojant, o Lietuvos generalinės srities komisariatui teisinantis Berlyno įstaigoms, kad per vėlai sužinota, pavojaus pavyko išvengti“[12]. Padėtis daugiau ar mažiau išliko nepakitusi iki 1943 m. Tačiau skaitytojui lieka neaišku, kodėl nacių valdžia nesiėmė drastiškų veiksmų nepaklusniųjų atžvilgiu. Analogiškų pavyzdžių galima surasti ir daugiau. Pvz., vienoje vietoje konstatuota, jog 1942 m. vasarą Švietimo vadybos darbą tikrinę Generalinio komisariato pareigūnai, be kitų reikalavimų, nurodė sumažinti gimnazijų skaičių ir panaikinti paralelines klases. Autoriaus teigimu, šie reikalavimai nebuvo įvykdyti[13]. Kitur nurodyta, kad Švietimo vadybai pavyko išplėsti vidurinių mokyklų tinklą ir „taip sudaryti sąlygas okupuoto krašto jaunimui siekti vidurinio išsilavinimo“. Okupacinė valdžia taip pat ne kartą reikalavo siaurinti vidurinių mokyklų tinklą, „tačiau nesiėmė griežtų priemonių, kad šie reikalavimai būtų įgyvendinti“[14]. Arba dar kitur sakoma, kad „1941–1942 m. m. gimnazijos ir progimnazijos užbaigė nepaisydamos Švietimo vadybos nurodymų – nesumažino paralelinių klasių skaičiaus mokyklose“[15]. Deja, to nemėginama detaliau paaiškinti. Taip ir lieka neaišku, dėl kokių priežasčių okupacinė valdžia pro pirštus žiūrėjo į švietimo reikalus Lietuvoje. Tiesa, vienoje vietoje autorius pripažįsta, jog jo peržiūrėta archyvinė medžiaga neatskleidžia, kokiais sumetimais Švietimo vadybos darbuotojams pavykdavo paveikti nacių pareigūnus ir gauti jų sutikimą progimnaziją reorganizuoti į gimnaziją ar įsteigti naują mokyklą[16]. Tai liudija, kad autorius kėlė sau tikslą paaiškinti iškeltus klausimus, tačiau dėl objektyvių priežasčių to nepadaryta. Nėra abejonės, kad tų klausimų nušvietimas, atlikta analizė greta pateiktos gausios statistikos ir kitų istorinių faktų būtų bene didžiausias monografijos privalumas. Todėl ateityje istorikai dar turės nemažai pasidarbuoti ir paaiškinti, kodėl Trečias Reichas, vedęs griežtą politiką daugumoje Rytų Europos okupuotų valstybių, išliko palyginti toks „bedantis“ Lietuvos švietimo srityje. Kur slypi šio fenomeno priežastys?

 

Pabaigoje negalima nepastebėti kai kurių trūkumų. Mokslinės monografijos lygio tikrai nekelia surastos kelios korektūros klaidos, visų pirma išvadose (pvz., p. 196 net du kartus vietoj „mokyklų tinklas“ parašyta „įstaigų tinkas“)[17]. Negalima nutylėti ir paties autoriaus darbo minuso – ne visai tinkamos atlikto tyrimo išvados. Dauguma jų – dėstyme aptartos medžiagos santrauka, tačiau tai jokiu būdu nepretenduoja į išvadas. Rimtame moksliniame tyrime to neturėtų būti.

 

Nepaisant išdėstytų pastebėjimų galima konstatuoti, jog išleista monografija yra svarus įnašas į XX a. Lietuvos istoriją ir leis geriau pažinti Lietuvos švietimo padėtį nacių okupacijos metais. Šią knygą drąsiai galima dėti greta jau anksčiau paminėtos Vytauto Kubiliaus monografijos ir dar kartą konstatuoti, jog nacių okupacijos metais Lietuvos švietimas, kaip ir literatūrinis gyvenimas, kitaip nei tikėjosi okupacinė valdžia, sugebėjo pasiekti akivaizdžių laimėjimų ir išliko neparklupdyti. Tai buvo neginčytinas visos lietuvių tautos laimėjimas.

 

Nuorodos

 

 



[1] Jašinauskas, L. Lietuvos švietimas nacių okupacijos metais (1941–1944). Vilnius, 2007, p. 5.

[2] Ten pat, p. 6–7.

[3] Pvz., Bubnys, A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944). Vilnius, 1998.

[4] Jašinauskas, L. Lietuvos švietimas nacių okupacijos metais (1941–1944). Vilnius, 2007, p. 39.

[5] Ten pat, p. 45–47.

[6] Ten pat, p. 49–52.

[7] Ten pat, p. 51.

[8] Ten pat, p. 61.

[9] Ten pat, p. 63.

[10] Ten pat, p. 76.

[11] Ten pat, p. 153.

[12] Ten pat, p. 73.

[13] Ten pat, p. 74.

[14] Ten pat, p. 76.

[15] Ten pat, p. 87.

[16] Ten pat, p. 77.

[17] Ten pat, p. 196.