„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Romualdas GRIGAS. Lietuvių tapatybė ir jos perspektyva praeities ir dabarties sąšaukoje (4)
Spausdinti

Anotacija. Tęstinėje sociosofinio pobūdžio studijoje siekiama toliau plėtoti tapatybės problemą. Bandoma atsekti kai kuriuos ryškesnius iš praeities paveldėtus (dabartyje pasireiškiančius) lietuvių prigimtinės tapatybės bruožus. Atidesnis žvilgsnis metamas į gamtajausenos tradicija alsuojančius statinius, į mantrinę dainavimo stilistiką, į kitus liaudies kultūroje, taip pat profesionaliojo meno „elgsenoje“ išlikusius senųjų lietuvių paveldo (tautinės kultūrinės tapatybės) elementus. Analitinį kritišką žvilgsnį išdrįstama mesti ir šalyje dominuojančios religijos (katalikų bažnyčios) pusėn.

 

Vadovaujantis socialinio konstravimo teorija, siekiama išsiaiškinti praeities sąšaukos su dabartimi galimybes. Tuo tikslu pabrėžiama Lietuvos valstybės ideologinė elgsena, argumentuojamas išryškėjęs jos nevisavertiškumas. Studijoje be dėmesio nepaliekamas ir bendrasis socialinių procesų kontekstas. Pasiremiama ir kitų autorių vertinimais, kurie skiriami bendram civilizaciniam vyksmui ir kurie praplečia lietuvių tautos ir jos tapatybės perspektyvoje suvokimą.

 

Prasminiai žodžiai: gamtajausmiškumas, tapatybė, ideologija, prūsai, lietuviai, civilizacija, valstybė.

 

Įvadinių minčių konfigūracijos

 

Tapatybės mįslingumas ir prasmė. Kas yra kiekvieno iš mūsų gentinė, etninė, tautinė, nacionalinė tapatybė? Filosofų kalba kalbant, kas yra tasai prigimtinis substancionalumas? Kas yra tie sociokultūriniai, psichoantromorfologiniai bruožai, kurie mus vienu atveju tarpusavyje jungia, o santykyje, palyginimuose su kitais mus išskiria? Į tokį klausimą mąstantysis tiesiai ir aiškiai vargu ar ryžtųsi atsakyti. Ne tik dėl tos painiavos, kuri neišvengiamai atsiranda, nes įvardintos sąvokos turi savyje ir skirtingų socialinės evoliucijos etapų krūvį. Beje, tokia painiava yra „įsiteisinusi“ ir dėl to, kad grynai gentinė ar etninė tapatybė gali taikiai sugyventi su tautine ar nacionaline tapatybe, tik skirtingomis dalimis. Štai kupiškėnai, rokiškėnai yra išsaugoję senųjų sėlių charakterio, elgsenos bruožų. Ir kartu jie priklauso Aukštaitijos etniniam regionui, vadina save lietuviais ir sudaro Lietuvos valstybės nacijos, arba politinės tautos elementą. Apskritai, yra dalykų, kurie negali būti nusakomi įprastomis sąvokomis, pavyzdžiui: meilė, dora, Dievas... Bet jas galima suvokti protu ir jausti širdimi. Prie tokių „nepagaunamų“ sąvokų priklauso ir aukščiau minėtų tapatybių atmainos, gal teisingiau būtų jas šiandien įvardinti kaip tapatybių mišinį... Juo labiau, kad ir pats tautos, nacijos organizmas tapo kur kas įvairesnis, fragmentiškesnis, nei tai buvo, sakykim, prieš kokį pusšimtį metų.

 

Kad ir kaip ten būtų, tačiau būtent toji prigimtinių tapatybių „mišrainė“ prisideda prie mūsų personalizuoto sociokultūrinio išskirtinumo ir atskiromis „monadomis“ glūdi mūsų pasąmonėje. Reiktų pasakyti daugiau... Mums to net nenujaučiant, toji „mišrainė“ sudaro mūsų egzistencijos prasmingumo, mūsų kūrybingumo „amžinojo variklio“ dalį... Iš praktikos žinome: žmogaus veikla, jos sklaida tarsi nuolatos yra kryžkelėje. Pasirinkęs tapatybės „šauksmo“ inspiruojamą kelią, žmogus kartu pasirenka ir dvasinio gyvenimo kryptį. O tą „šauksmą“ užslopinęs ar jo iš aplinkos neįgijęs, nepatyręs, žmogus nueina aiškesnio pragmatiškumo, utilitarumo, t. y. apčiuopiamos naudos (materialinių gėrybių, karjeros, prestižo, jėgos ir pan. sureikšminimo) kryptimi.

 

Ignoruodamas ar kaip nors kitaip „nurašydamas“ pirmąją kelio kryptį, žmogus praranda dvasinius saitus, siejančius jį su praeitimi, su dabartyje gyvenančiais ir ateityje gyvensiančiais savo bendragenčiais, tėvynainiais. Ne tik visuomenė, bet ir valstybės socialinė politinė organizacija tuo atveju taip pat praranda jos integralumą skatinantį veiksnį. O ir platesnis pasaulis praranda Visatos paslaptimi viliojančias, tarsi megakaleidoskope persimainančias vaivorykštės spalvas, įvairovės žaismą. Jau dėl to, kad tos spalvos pasaulyje išliktų, verta tą pasąmoninę tapatumo jauseną puoselėti ir atmetus mums primestą drovumą (gal nevisavertiškumą?) perduoti kitiems. Ar bent paskatinti kitus, mums artimesnius, tuo išgyvenimu praturtinti socialinio pasaulio pažinimą – to pasaulio, kuris nūdien kimšte kemšamas materialiniais daiktais ir savinauda...

 

Stingdantis netolimos praeities alsavimas. Istoriko ar socialinio antropologo akimis žvelgiant 250 metų tarpsnis nėra toks jau įspūdingas. Bet, pasirodo, jis alsuote alsuoja stingdančiu šalčiu dvelkiančia praraja. Jeigu gretinsime tai, kas buvo, su tuo, ką šiandien turime...

 

Kunigaikščių ir grafų Tiškevičių giminė (beje, ukrainiečių kilmės) Lietuvos istorijoje žinoma kaip viena iš šviesiausių. Štai Žemaitijos vyskupas Antanas Tiškevičius 1752 m. pasauliui paskelbė: „Su dideliu širdies skausmu labai dažnai girdime, kad susirinkę keli teisėtu būdu nepaskirti pasauliečiai teisėjai, remdamiesi kokios nors senės svaičiojimais, pranešimais bei skundais, teisia šiaip jau nepriekaištingo gyvenimo vyrus ir moteris, kaip burtininkus ir raganas, prieš tai gavę tik tuščią ir neteisėtą kokio nors skundiko priesaiką ar neleistinu būdu atlikę tyrimą vandeniu; jie elgiasi su tais asmenimis niekur nepraktikuojamais ir įstatymų nenustatytais būdais: kiša surištus į statines, paskui atiduoda į nagus budelio, kuris kankina juos tris dienas, kasdien po tris kartus: degina ugnimi, neleisdamas po kiekvieno kankinimo atsigaivalioti, vėl kiša į tas pačias statines, surišę už nugaros rankas ir užrišę akis. Pagaliau nelaiminguosius, po tiekos kankinimų visiškai netekusius jėgų, arba išplaka ir išvaro iš gyvenamosios vietos, jeigu jie pripažįstami nekaltais, arba žiauriai sudegina; be to daugeliui žmonių užtraukiama negarbė, apšaukiant juos raganavimu įtartųjų bendrininkais. Dėl to susikaupia ne tik gyvųjų neapykanta, bet ir mirusiųjų nekaltas kraujas šaukiasi iš žemės keršto...“[1].

 

Įsiklausykime, įsijauskime į garbaus, išmintingo vyskupo širdies skausmu alsuojančius žodžius... Įsijauskime į nupieštą siaubingą lietuvių kaimiečių tuometinio gyvenimo vaizdą. Nemanau, kad jis tą vaizdą būtų „sutirštinęs“, perkrovęs šiurpą keliančiomis spalvomis... Nesunku suvokti, kad toji realybė, tasai „siaubingas vaizdas“ buvo sukurtas bendromis fanatiškosios bažnyčios (naikinusios aną, „pagonių“ lietuvių gyvensenos paveldą) ir nuo etninės tautos nutolusių kilmingųjų luomo pastangomis. Turime pridurti, kad prie tokio vaizdo konstrukcijos prisidėjo ir patys kaimiečiai (likę be savų išminčių, be vedlių), puolę į tikros pagoniškos tamsybės tinklą, į klaikią bendruomeninio sutarimo, grindžiamo kito žmogaus pagarba ir meile, praradimo kloaką. Ir čia pat prisiminkime kad ir arkivyskupo Adomo Bremeniečio prieš gerą tūkstantį metų vakariniams baltams duotą charakteristiką: „homines humanissimi“ – žmogiškiausi žmonės. Tais laikais kitos baltų gentys, tarp jų ir prolietuviai, gyveno ta pačia, kaip ir jų vakariniai giminaičiai, gyvensena ir vadovavosi panašia socialinę darną ir vienį su Gamta teigiančia ideologija. Užteko kelių šimtų metų, kad tas visas arkivyskupo apibūdintas pasaulis... išnyktų, savo vietoje palikdamas tik padrikus jo elementus ir chimeriškas jų jungtis. Pasikeitus aplinkybėms, nors ir nedrąsiai, bet skleidžiantis apšvietai ir demokratizmui, tie elementai, jų chimeriškos formos, įgaus gal aiškesnes prigimtinės kultūros – to buvusio kontinento spalvas, bet deja, jos išliks trapios ir gesinamos darganoto, vis dažniau besikeičiančio klimato...

 

„Pagonybės“ atbalsiai dabartinėje lietuvių kultūroje

 

Dėl labiau susisteminto žinojimo apie krikščioniškojo pasaulio ir senųjų lietuvių gyvensenos santykį, pabandykime vienu kitu ekskursu atsekti „pagoniškosios“ dvasios prasiveržimą – savotišką jos „nerimą“ dabartinėje kultūroje. Jos neieškosime tokiuose proginiuose renginiuose, kaip antai, nuostabiai surežisuotoje 2007 metų Dainų šventėje, – su jos prasmingu kitu pavadinimu – Būties ratas (ypač ansamblių vakarą, irgi prasmingai pavadintą „Saulės vartai“, įvykusį liepos 7 dieną Vilniaus Kalnų parke). Tiesiog pasižvalgykime po gyvą, kasdien pulsuojantį nūdienos lietuvių gyvenimą... Ar čia dar esama (ir kokių?) gamtajausmiškumo, prigimtinės religijos (senųjų lietuvių gyvensenos) ženklų?

 

Liaudies kultūros „elgsena“. Tokių aiškia gyvybe pulsuojančių ženklų tikrai dar turime. Jie savitais bruožais tebetapo mūsų tautinio, nacionalinio tapatumo (identiteto) portretą. Štai, praėjus viską siaubiančioms kolektyvizacijos, melioracijos, vienkiemių likvidavimo, o paskui (jau laisvę atgavusioje Lietuvoje) – privatizacijos, žemių keitimo ir įsigijimo bangoms bei urbanizuotos gyvensenos sklaidai, keistu būdu užsiliko ir laukuose tebeauga vieniši, bet išdidūs, aną dvasios civilizaciją primenantys ąžuolai…

 

Iki pat XX a. pirmosios pusės daugelyje Lietuvos vietų buvo laikytasi tradicijos: pasistačius gyvenamąjį namą šalia jo pasodinti ąžuolą, liepą. Šiuo atveju matome labai akivaizdų faktą: veiksmo prasmė jau išnykusi, bet forma dar pasilikusi... Pagal senųjų laikų pasaulėvaizdį, po mirties vyro vėlės apsigyvendavo ąžuole, o moters – liepoje. Bet tai būdavo tik laikina jų buveinė – savotiška skaistykla, iš kurios vėlės, kurį laiką gyvenusios be atskirties nuo namų ir artimųjų, iškeliaudavo į dausas (Kosmoso platybes) – amžino gyvenimo vietą...

 

Šiandien įvairiausiomis progomis ir įvairiose vietose tebesodinami ažuolai, jų giraitės. Šiandien dar tebekeliami ir tebetaisomi lizdai gandrams ir inkilai varnėnams. Dar dažnas mieste gyvenantis vyresnės kartos lietuvis nesusilaiko nepaprakaitavęs savajame kooperatiname sode ar įsigytoje kaimo sodyboje, puikiai suvokdamas, kad iš to „prakaitavimo“ išspaudžiama mažiausia materialinė nauda. Bet taip jį elgtis šaukia gamtajausminė prigimtis. Ji atsiveria ir masinėmis grybavimų, meškeriojimų išvykomis. O ką jau kalbėti apie liaudies menininkų kūrybą – pačių įvairiausių dirbinių gaminimą: iš gintaro, iš augalų (na, kad ir garsiosios Vilniaus krašto verbos), iš metalo, medžio, audinio ir netgi iš akmens... Užsieniečius stebina ne tik gaminių įvairovė, bet ir jų piešinio (dizaino) originalumas. Prisiminkime „chruščiovmetį“ ir tais sovietinio „atšilimo“ metais kaip iš gausybės rago, ne tik gyvenvietėse, bet ir tiesiog pakelėse pasipylusias medines skulptūras. Prisiminkime kad ir atvykusius į Lietuvą svečius stulbinantį vadinamąjį Raganų kalną Juodkrantėje, kur tų skulptūrų, dažniausiai vaizduojančių kažkokias dvasias, buvo pristatyta keliasdešimt…

 

Didelį, jaudinantį įspūdį palieka šalia Druskininkų gyvenančio liaudies menininko – medžio skulptoriaus Antano Česnulio darbai. Iš gausybės jo sukurtų skulptūrų ir net ištisų jų ansamblių, atrodo, alsuote alsuoja iš ilgos nelaisvės išsiveržusi, savo kūrybines galias ir vienį su Gamta demonstruojanti „pagonybė“.

 

Panašių į A. Česnulį skulptorių buvo ir esama kiekvienoje Lietuvos apskrityje, netgi rajone...

 

Savaip senųjų lietuvių dvasia yra išreikšta kad ir mūsų dienų žemaičių liaudies menininkų Vaclovo Into ir Viliaus Orvydo kūrybiniuose stebukluose. Mosėdį ir Salantus skiria vos keliolika kilometrų. Tačiau kokie skirtingi tie muziejai po atviru dangumi! Tiesiog priešingybė vienas kitam... Sulaukęs vos 40 metų V. Orvydas mirė, bet spėjo atlikti kelių žmogaus gyvenimų vertą darbą... Vaikštai po šiandien apleistą didžiulę teritoriją, regi tuos makabriškus, gal tūkstantmečių ąžuolų sąvartynus, tuos raganiškus akivarus; nežinia kaip sutemptus didžiulius ledynmečio paliktus riedulius; matai tuos atsikartojančius, bet taikiai sugyvenančius krikščionybės ir „pagonybės“ simbolius ir noromis nenoromis susimąstai: visas tas chaosas, ta plačiai išsidriekusi daiktų sangrūda, kurioje nebelikę sistemos ir jokios darnos, išreiškia ne ką kitą, o iki pačių giliausių šaknų sujauktą, sudarkytą ir išniekintą protėvių pasaulėjautą, jų dvasinę kultūrą.

 

Tokio siužeto gal nebuvo sumąstęs ir pats Salantų muziejaus kūrėjas. Betgi matome, kad jį buvo užvaldęs pasiutiškas noras išsakyti savo ir kitų žemaičių skausmą... O jį pagimdė ir skleidė ne tik bolševikinė invazija, sovietmetis. Neužgyjančius gilius savo randus paliko ir gerokai ankstyvesnė istorija. Kitados polonizuota katalikų bažnyčia, besidangstydama kad ir Švč. Mergelės Marijos skraiste, irgi suinteresuotai ardė baltišką kultūrą, senųjų lietuvių gyvensenos sistemą. O tuo pačiu metu arba vėlesniais amžiais vykę toje žemėje siaubingi karai ir dar siaubingesnės maro epidemijos? Jos kai kur, ypač Žemaitijoje, į kapus nusinešdavo net du trečdalius gyventojų... Įsivaizduokime, kas iš lietuvio – sodiečio (gyvenusio pagal senolių priesakus) pasaulio galėdavo išlikti? Kokius buvusios kultūros „trupinius“ jam tekdavo lesioti ir jais maitintis? O carinė priespauda? O kad ir kapitalizmas, tariamai žmogų išlaisvinantis nuo feodalizmo uždėtų grandinių? Tačiau jis pats šiandien nelinkęs pripažinti nei tautos (ar tautiškumo), nei atskiro žmogaus dorovinių įsipareigojimų, nei jo dvasinį gyvenimą įprasminančių vertybių...

 

O štai Mosėdyje matome visai kitą vaizdą. Visai kitokį pasaulio organizavimo ir interpretavimo būdą. Vaclovo Into sumanytas ir dar 1979 m. įkurtas Akmenų muziejus, visa jo kompozicija rodo aiškiai išsaugotą (ir gaivinamą) protėvių tradiciją. Miestelio centre didžiuliais akmenimis ir pasodintais medžiais pagerbti iškiliausi Žemaitijos ir Lietuvos vyrai. Jiems, pagal dvasinės kūrybos galią ir prasmę, priklauso ir pats V. Intas. Visas šio didžiavyrio sumanymas gali būti suvedamas į žmogaus Darnos, Dermės su Gamta, su kosminėmis jėgomis įprasminimą. Čia, tarp išdėstytų akmenų, žmogus ilsisi. Jo sielai ramu, o širdžiai gera…

 

„Akmuo, augmuo, vanduo ir jų harmonija yra Mosėdžio karalystės slaptažodžiai. Įmink Mosėdžio mįslę, ir Tavo pasaulis praturtės. Vėliau suprasi, jog tai – Akmenų karaliaus dovana Tau, – rašoma buklete „Akmenų karaliui Vaclovui Intui – 80“.

 

Anksčiau miestai statėsi laisviau, spontaniškiau. Jie nebuvo varžomi vadinamojo „strateginio planavimo“... Visi jaučiame: Vilnius tarp Lietuvos miestų užima ypatingą vietą. Žinoma, kalbu apie senamiestį... Gal jo kitokią dvasią gaudome dėl to, kad čia kadaise būta koncentruotos „pagonybės“, įsigėrusios į senuosius pastatus, gatveles, tiesiog žemę?

 

„Vilnius – ne šiuolaikinis miestas, bet tas pats kaimas, sodas, laukas ir miškelis, kaip kadaise visas kraštas; ta pati žemė, kurios motyvai nuostabiai sutelkti mažame kalvotos, upėtos ir banguotos žemės lopinėlyje“, – štai kaip apie mūsų sostinę prieškario metais yra rašęs Jonas Bulhakas – tasai nepakartojamas senojo Vilniaus fotometraštininkas[2]. Meno istorikas Jurgis Riomeris (Jerzy Remer) su specialisto išmanymu apie Vilnių yra rašęs: „Viena vienintelė šitokia žemės ir žmogaus rankų kūrinių sąauga. Subūtis ir tvermė visiškoje darnoje. Žmogaus sąmoningai ir meistriškai panaudotas gamtos darinys, įstabi daugiaamžio vietos gyventojų triūso šioje archaiškoje žemėje sintezė“[3].

 

Taip atrodė aniems autoriams Vilnius, „užmaišytas pagonybės“, t. y. gamtajausminės gyvensenos mielėmis. Tokio pobūdžio pastebėjimai mums gana reikšmingi. Jie tarsi patvirtina tą tiesą, kad gamtajausmingoji lietuvio prigimtis taip tvarkė miesto kūrimąsi, kad jis iki naujausiųjų laikų išliko lyg kokia šventykla, dvasingumo užtaisą išsaugojusi po atviru dangumi; lyg jo gatvelėmis, uždarais kiemeliais ir baroko architektūroje sruventų ta pati Aukščiausiąjį, Jo kūrybinę dvasią suvokianti „pagonio“ siela...

 

Tarsi savaime peršasi klausimas: ar dar tų „pagonybės“ raugo mielių kiek nors turime išsaugoję? Klausimas atviras, liečiantis žmogaus, visuomenės gyvenimo (o gal ir viso pasaulio) dramatiškumą. Dar pasižvalgykime...

 

Nemanyčiau, kad vien atsitiktinumas „suveikė“, jog Lazdynų mikrorajono projektuotojams ir statybininkams sovietiniais metais buvo suteikta prestižiškiausia Lenino, o Žirmūnų – TSRS valstybinė premija. Pirmuoju atveju laimėta buvo dėl to, kad projektuotojai tuometinius standartinius namus labai sumaniai „įaugino“ į gamtinę aplinką, sukūrė vienio su Gamta įspūdį. Architektai: V. Čekanauskas, V. Balčiūnas, V. Brėdikis, G. Valiuškis tebenešiojo prigimtinį „pagonybės“ elementą...

 

Visuotinai žinoma su bičių auginimu, jų priežiūra susijusi žmogaus elgsena. Jis negali būti blogas. Jis, „draugaudamas“ su bitėmis, tampa geresnis, nes šie santykinai protingi vabzdžiai (kaip ir vanduo) reaguoja į žmoguje slypintį gėrį arba blogį. Tas žmogaus ir bitės santykis, tarsi koks filtras, padeda atsijoti blogio krislus ir apvalyti aplinką. Bitininkystė Lietuvoje tebepraktikuojama. Nors labai apmaudu ir skaudu, kad daugelis šiuolaikinio kaimo žmonių vietoje avilių renkasi butelį... O, rodos, dar taip neseniai lietuvis biteles veisė ir prižiūrėjo taip, tarsi atlikinėtų iš seno užsilikusią tradicinę, jo ir aplinkinių dvasią skaidrinančią apeigą.

 

Apmąstydami tai, kas yra užsilikę iš anos kultūros, nepalikime be dėmesio ir pirčių lankymo bei pėrimosi ritualo. Dar mūsų laikus buvo pasiekęs suvokimas, kad vanduo, susiliesdamas su įkaitintu laukų akmeniu, įgauna kitokią garo „paslaptį“, kitokią jėgą; įtvirtina ne tik fizinį, bet ir dvasinį išgyvenimą, prie kurio dar prisideda ir pavasarį surišta beržinė, ąžuolinė ar kadaginė vanta. Todėl ir pirties lankymas dar mūsų tėvų buvo suvokiamas toli gražu ne vien kaip švaros palaikymo ar „prakaituoto“ nuovargio įveikimo priemonė, bet ir kaip sudvasintos kaimynystės įtvirtinimo, dvasinio apsivalymo apeiga, panaši į bičių augintojų – bičiuolių bendravimą.

 

Nors minutei stabtelėkime kad ir prie tokios šventės kaip Užgavėnės. Ji lyg ir atgimsta. Kaukės, smagus siautulys, įtraukiantis visus šventės dalyvius, Lašininio ir Kanapinio grumtynės, Morės sudeginimas... Ar tai tik miestiečiui skirtas maskaradas? Hedonistinė tradicijos imitacija? Taip, to yra. O jeigu akyliau pažvelgsime ne tik į maskarado aktorių, bet ir į paprastų, gal net atsitiktinai užklydusių žmonių veidus? Ką pamatysime? Kultūros, „gyvenusios“ pagal ciklinį (o ne linijinį) laiką, atbalsį ir viso to savotišką ilgesį.

 

Žinoma, būtų neprotinga visus tuos elementus, apie kuriuos čia kalbame, priskirti vien lietuvių senajam paveldui. Kalbame apskritai apie Lietuvoje niekintą „pagonybę“...

 

Kupiškėnų, rokiškėnų (buvusiame sėlių) krašte tebepraktikuojami giminių „suvažiavimai“, priderinti prie kokios nors reikšmingos dienos ar įvykio (vestuvės, jubiliejai). Paprastai susirenka šimtas ir daugiau skirtingo amžiaus, skirtingų kartų asmenys: nuo bedančių senelių iki mažamečių vaikų. Toks bendravimas turi ilgaamžes tradicijas. Jis labai primena senųjų lietuvių paprotį švęsti su gamtos kaita susijusias šventes bendrai puotaujant, giedant apeigines dainas ir šokant irgi į apeigas panašius šokius. Tai buvo natūrali etnokultūrinė elgsena, stiprinusi bendruomenės dvasinį integralumą. Apskritai, ne vienas baltų ir lietuvių senosios kultūros tyrėjas yra pastebėję, kad aukojimas dievams, apeigos niekada neapsieidavo be bendro pasivaišinimo ir pasilinksminimo elementų. Tai gal tas mūsiškasis, lietuviškasis vaišingumas (kitataučių, ypač „vakariečių“ vertinamas kaip nesaikingumas), tas užsimiršimas svaigalais nėra vien istorinių nelaimių padarinys, o socialinės genetikos mumyse užkoduotas, bet savaip jau išsigimęs elgsenos elementas?

 

Dzūkijoje (ypač Varėnos krašte, apie Onuškį) dar nenutilo raudos prie velionio karsto. Rauda ne tik moterys – būna ir vyriškų raudų. Savo monotoniškų melodijų pynėmis jos labai primena sutartinių žanrą. Rauda tai vienas, tai antras, tai trečias asmuo ir vėl įsijungia pirmasis… Taip kaip atliekant ir sutartines. Apskritai, tas dar tarpais užsilikęs lietuvio dainavimo pomėgis? Tas kitataučių pastebimas lietuvio lyriškumas, kuris išsiskleidžia būtent per dainas?.. Ir tas dar tebedainuojamų dainų (ypač etnografinio, t. y. liaudiško pobūdžio) repertuaras, jų atlikimo harmonija, kuri tarsi savaime reikalauja gamtinės aplinkos? Žinoma, dainavimo maniera pasikeitė – nebe ta, kuri buvo anksčiau organiškai suaugusi su gamta...

 

Prakalbus apie lietuvių dainas ir dainavimą, išskirtinį dėmesį norėtųsi atkreipti į vieną tos etnokultūrinės „atmainos“ bruožą.

 

Mantrinis giedojimo – dainavimo būdas. Būtent toks dainavimo stilius, dar įsijautus ir į tekstą, puikiai nusako kultūros archajiškumą, jos organišką suaugimą su Gamta. Šis būdas yra pasiekęs ir mūsų laikus. Įsiklausykime į kai kurių folklorinių ansamblių dainavimą, jo stilistiką, ritmiką, ypač į moterų atliekamas sutartines; į tokius nuolat kartojamus, bet savo pirmines prasmes mums jau praradusius žodžius – refrenus, tokius kaip: „Sa – du – to tu – to“, „le – liu – mai, le – liu – moj“... Esama daugybės ir kitų mus pasiekusių mantrinio giedojimo pozicijų.

 

Vieną iš jų (sutrumpinto pavidalo), kuriame atsikartoja refrenas „Dobiluci, dobile“, ir pateiksiu: „Teka upelė, dobile, Dobiluci, dobile. Kas toj upelėj, dobile? Dobiluci, dobile. Krėslais stovi, dobile, Dobiluci, dobile. Kas ant to krėslo, dobile? Dobiluci, dobile. Mergelė sėdi, dobile, Dobiluci, dobile...“[4]

 

Pateiktas pavyzdėlis paimtas iš „Kūlgrindos“ ansamblio programos.

 

Minėtas ansamblis, suburtas senosios lietuvių kultūros puoselėjimui pasiaukojusių Inijos ir Jono Trinkūnų, bene geriausiai demonstruoja mantrinį giedojimo – dainavimo būdą. Šie didžios mūsų pagarbos nusipelnę asmenys yra nuolatiniai pasaulinių prigimtinės („pagoniškosios“) religijos kongresų ne tik dalyviai, bet ir iniciatoriai. Jų tiesioginis susilietimas su kitais, su kitų prigimtinių religijų puoselėtojais duoda aiškius vaisius – labiau vykusią praktikuotos kultūros, ypač mantrinio giedojimo rekonstrukciją. Ansamblio atliekamas repertuaras: kalendorinės šventės, žmogaus gyvenimo ciklų – krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, ugnies pagerbimo ir kitos apeigos, palydimos sutartinėmis, pati bendra lėto šokio ir garso ritmika sukelia neįprastą bendruomeniškumo ir sakralumo išgyvenimą, nukeliantį kelis šimtmečius (o gal ir daugiau) atgal, į mūsų protėvių praktikuotą apeiginę elgseną.

 

Deja, „Kūlgrindos“ folklorinė grupė (taip jie save vadina), 2008 metais atšventusi savo 20-metį, etnomeninės rekonstrukcijos nuopelnais, atrodo, geriau pripažįstama ir žinoma kaip koncertuojanti užsienio šalyse, nei pačioje Lietuvoje.

 

Elegantiškai modernizuotu sutartinių ritmu jau kuris laikas savo gerbėjus žavi dainininkė Rugiaveidė (Daiva Urbonavičiūtė-Steponavičienė). Bet jos kaip menininkės žygdarbis Lietuvoje taip pat yra užgožtas bendro bestuburio vadinamųjų didžiųjų scenų klegesio.

 

Prabilus apie sutartines privalu pastebėti: net tarpukario Lietuvoje jos taip ir nepelnė nei paprastų žmonių, nei profesionaliųjų muzikų pripažinimo. Kodėl taip atsitiko? Atsakymas labai paprastas. Lietuvių pasąmonėje giliai buvo įvarytas ir nusėdęs sutartinių kaip „pagoniškųjų apeigų“ elemento prakeikimas. Jo aidą ir šiandien jaučiame, nes tiesiog neišnaudojamas šansas plačiai gaivinti baigiančią išblėsti lietuvybę. Mąstau ne apie elementarų sutartinių atkartojimą, bet apie pačias įvairiausias ritmo, garso ir teksto modifikacijas. Taigi, pralaimėta buvo jau „smetoninėje“, į tautiškumą orientuotoje Lietuvoje, vietoj sutartinių teikiamo dvasinio katarsio masiškai paplitus vadinamosioms šlagerių dainoms.

 

Manau, nieko bendro su senųjų Lietuvių dvasinės kultūros palikimu neturi tokios dainos, kurias mes savo jaunystėje (ir vėliau) įsijautę užstalėse dainuodavome:

 

                   „Aš nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą...“

 

                   arba

 

                   „Neskambinki man sese ir nedainuok dainų...“

 

Mantrinis dainavimas – tai žmonių dvasinio išgyvenimo būdas, praktika, kai sakraliniai žodžiai ar skiemenys, šiaip neturintys tiesiogiai suprantamos reikšmės, bet nuolat atkartojami, sukelia transcendentinį pojūtį, išgyvenimą. Tikėtina, kad mantrinio teksto išgiedojimas senovėje galėjo būti atliekamas kartu su nesudėtingu ritminiu šokiu.

 

Šiandien mus, apspangusius nuo civilizacijos šurmulio ir informacinės taršos, net ir sėdinčius žiūrovo kėdėje tokia mantrinio dainavimo stilistika (juolab, jeigu ji papildoma dar ir ritminiu šokiu) perkelia į visai kitą, pirmapradiškumu alsuojantį pasaulį; suvirpina mūsų bendrą etnokultūrinę prigimtį, pasąmonę; atgaivina dvasinio bendrumo, dvasinio pasaulėvaizdžio pajautą. Po tokio kolektyvinio giedojimo žmogaus siela apsijungia su kitais; atsiranda sąsajų su protėvių išgyvenimais; sutvirtėja netgi fizinė atspara profaniškajam, t. y. nuogu utilitarizmu bei skuba persisunkusiam pasauliui.

 

Mantrinis giedojimo – dainavimo būdas nėra koks nors išskirtinis, tik lietuviams būdingas etnokultūros bruožas. Bet mes apie jį užsiminėme dėl tos priežasties, kad čia tebeslypi neatskleistas, plačiau neaprašytas senųjų lietuvių kultūros ir jos paveldo sinkretiškumo pobūdis: t. y. ta sacrum ir profanum vienovė, tas nuolatinis apeiginio (ritualinio) elemento kasdienybėje atsikartojimas, kuris geriausiai suskamba tik Gamtoje. Bet svarbu pabrėžti tai, kad ši dainavimo „maniera“ yra nepateisinamai nustumta į užkaborį, ja nesinaudojama plėtojant šiuolaikinį estradinį ir kitokį dainų atlikimą.

 

Kalbėjome apie dainavimą. Bet mus ir šiandien tebestebina ne tik ansambliuose tebedainuojamų dainų ir jų variacijų įvairovė. Pažvelkime (ir įsidėmėkime) į ten moterų dėvimus tautinius drabužius – jų variacijas. Tai irgi mūsų protėvių dvasinės kultūros palikimas, bylojantis apie organišką suaugimą su Gamta – su jos neįtikėtina įvairove. Su jos natūralia, įgimta atgaminimo ir įsitvirtinimo išmone.

 

Tebus atleista pastebėjus: kiek daug tautų Europoje, kur ne tik vyrų, bet ir moterų tautiniai drabužiai – vieno modelio ir monotoniškai atsikartojančios spalvinės gamos. Šiuo atveju aš jų nesumenkinu, o tik dėmesį atkreipiu į mūsų tautos paveldo partikuliarinį (išskirtinį) elementą, kurį šiandien privalėtume vertinti kaip tautinės tapatybės tęstinumo šansą...

 

Profesionaliojo meno sritis. Plačiau kalbėjome apie vadinamąją liaudies kultūrą. O profesionalusis menas? Jo kūrėjų darbuose taip pat apstu senųjų lietuvių gyvensenos, jausenos atbalsių. Štai muzikologė Inga Jasinskaitė-Jankauskienė, apibūdindama avangardizmu alsuojančią Broniaus Kutavičiaus muziką teigia, kad čia fiksuojamas sustingęs laikas, pasikartojantis dermės motyvas – amžinasis, be pradžios ir be pabaigos pagoniškasis laikas[5].

 

Man regis, kad panašų „efektą“ galėtume pastebėti ir M. K. Čiurlionio muzikinėje kūryboje, net tokioje „smulkmėje“ kaip jo harmonizuota liaudies daina „Bėkit bareliai…“. Čia laikas irgi neturi nei pradžios, nei pabaigos – jis sustojęs, tapęs kosminiu…

 

Tarp dabartinių lietuvių kompozitorių esama ir daugiau tų, kurie su derama pagarba žvelgia į mūsų protėvių muzikinių garsų, ritmikos palikimą. Jo elementai suskamba Felikso Bajoro, Algirdo Martinaičio, Jono Tamulionio ir kitų kūryboje. Lietuvių tautos muzikinio paveldo elementus, ypač tuos, kurie yra susiję su sutartinių žanro atlikimu, su tikra meile ir pasiaukojimu rankioja ir analizuoja muzikologės Daiva Vyčinienė ir Dalia Urbonavičienė. Pastaroji „sulesiotą lobį“ dar ir realizuoja aktyviai dalyvaudama „Kūlgrindos“ folklorinės grupės koncertinėje veikloje.

 

O kuo išsiskiria pasaulinę šlovę įgijęs E. Nekrošiaus teatras? Senųjų lietuvių kultūros puoselėtojas Jonas Trinkūnas perpasakoja štai tokį vertinimą, kurį aptiko vokiečių laikraštyje „Die Neue Zuercher Zeitung“ (1997 m. rugpjūčio 30 d.): „Nekrošius, kurdamas savo meninį pasaulį, panaudoja pirminius elementus – vandenį, ugnį, orą, akmenį, medį ir metalą. Jis net laiką naudoja ne linijinį, bet einantį koncentruotais ratais, pulsuojantį visomis kryptimis – tikrą pagonišką laiką. Balta virsta juoda, gyvybė – mirtimi, o mirtis – gyvybe. Statydamas A. Čechovo, Šekspyro veikalus, jis sukuria lietuvišką pagonišką teatrą“[6].

 

Vos ne visa tradicinė lietuvių literatūros klasika alsuoja kaimo ir „gamtatikystės“ problematika. Urbanistinis pasaulis prasiveržė gal tik nuo Vytauto Sirijos Giros, Igno Šeiniaus, Jurgio Savickio ir dar vieno kito kūrybos. Mes visi esame skaitę „gamtatikystės“ avangarde tebežengiančius poetus: Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą… Tačiau kol kas tik labai siauras žmonių ratas žino, jog savotišką „gamtajuslišką“ poezijos stebuklą yra parodęs Nedzingėje augęs, aukštojo mokslo diplomą turėjęs, bet ten juodadarbiu dirbęs ir į Anapilį iškeliavęs Antanas Kalanavičius. Iškeliavo tesulaukęs vos 45 metų. Nesuprastas ne tik aplinkinių, bet ir mūsų literatūrologijos eruditų. Neišvydęs spaudai paruoštų savo knygų… Kol su jo rankraščiais nesusipažino užsienyje gyvenęs literatūros tyrėjas[7].

 

Apskritai, lietuvių profesionalusis menas „knibždėte knibžda“ senosios unikaliosios kultūros paveldo elementais, ypač jų apstu dailininkų Antano Jonyno, Kazimiero Žoromskio, Albinos Makūnaitės, Vytauto Valiaus ir dar daugelio kitų kūryboje. Tik atidžiau įsižiūrėkime kad ir į Evos Labutytės grafiką… Kiek čia daug lietuvių „pagoniškosios“ dvasios! Kiek čia lietuvio sielą gaivinančios auros! Ir kiek daug skausmu alsuojančios atminties žuvusiai prūsų tautai!

 

Plačiajai lietuvių auditorijai nėra labai žinomas ukrainiečių tautybės tapytojas Anatolijus Sluško. Baigęs Vilniaus dailės institutą ir įsigijęs sodybą jis seniai gyvena Ukmergės rajone, Lyduokių kaime. Jo tapomos drobės alsuote alsuoja kerinčia iš peizažo, iš natiurmorto ar iš filosofinės kompozicijos skleidžiama Pirmapradžio Dvasia. Tarsi Ji būtų vedžiojusi dailininko (kurio prigimtyje, veikiamoje lietuviškos aplinkos, atgimė „pagonybė“) teptuką...

 

Bene aiškiausiai išgyventą ir susistemintą baltų superetnoso, mūsų protėvių pasaulėjautą yra pateikęs M. K. Čiurlionis. Visi jo paveikslai alsuoja sakralumo dvasia. Tai absoliučiai priešinga jo amžininkų: Tulūzo de Lotreko (Tuluz de Lotrek), A. Matiso (H. Matisse) ir net P. Sezano (P. Cezanne) ar V. Van Gogo (V. van Gogh) kūrybai… „Čiurlionis – galbūt vienintelis žmogus, kurį galima vadinti Kosmoso religijos adeptu“ – štai taip apie genialųjį dailininką dar 1912 metais yra rašęs B. Lemanas, rusų menotyrininkas[8].

 

Suprantama, tai tik atšvaitai to, kas buvo išsaugota paprastų kaimo žmonių, jų gamtatikystės. Bet kartu pripažįstame ir pabrėžiame: visa tai įprasminta jau urbanizuotos kultūros dėka.

 

Kiti pastebėjimai. Bent lakonišku brūkštelėjimu reiktų paliesti ir mokslo sritį. Manau, kad nėra jokio reikalo įvardinti tas mūsų iškiliąsias asmenybes, kurios tiesiogiai tyrinėjo lietuvių „pagonybę“ ir jos šleifą. Tačiau negalime nesuminėti tų, kurie dirbo kitose mokslų kryptyse. Senoji protėvių dvasia pastebimai prasiveržia architektūros mokslų atstovo prof. A. Bučio landšafto tyrinėjimuose, technikos mokslų atstovo prof. J. Gylio, geologo prof. V. Baltrūno, geografo ir kraštotyrininko prof. Č. Kudabos, filosofo akad. A. Šliogerio ir daugelio kitų interpretacijose ir mokslinėse studijose. Tarp visų jų bene iškiliausia – medikė ir vaistažolininkė, habilituota daktarė Eugenija Šimkūnaitė. Vos ne visi jos raštai, vieši pasisakymai, jos teikti patarimai – viskas tiesiog alsuote alsavo prigimtine senųjų lietuvių kultūra, jos dvasia. Tos moters mąstymas, visa jos elgsena buvo tikras senųjų laikų žiniuonę primenantis fenomenas. Dar sovietiniais metais išskirtiniu jis tapo dar ir todėl, kad ji buvo iš mokslo pasaulio.

 

Panašių į E. Šimkūnaitę asmenybių esama nemažai. Bet mūsų žiniasklaidos „dėka“, tokios asmenybės plačiai visuomenei lieka nežinomos, „parapinės“; negalinčios įnešti savo deramo indėlio į mūsų gamtajausmiškosios kultūros ir tapatybės tęstinumą. Krikščionybei užvaldžius žmonių pasaulį, tokios asmenybės buvo įvardijamos kaip raganos, raganiai ir, kaip jau minėjome, buvo net deginamos ant laužo. Krikščionybės urbanistinė prigimtis negalėjo taikytis su „kitoniškumu“ ir ypač su gamtatikyste, gamtajausmiškumu.

 

Gal ir būsiu tikinčiųjų „pakoliojamas bedievyste“, bet nesusilaikau nepastebėjęs: „pagoniškosios“ prigimties elementai, jos dvasia netikėtais rakursais ir šiandien vis dar prasiveržia net bažnytinėje praktikoje…

 

Prisiminkime, kad ir XX šimtmečio pabaigoje Kauno sobore (Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje) nutikusią istoriją… Tuometinio kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva ten buvo iškabintos labai jau stilizuotos stacijos – Kristaus Kryžiaus kelio vaizdus ženklinantys bareljefai; pastatyta tokia pat stilizuota Sopulingosios Dievo Motinos skulptūra; kunigo buvo tiesiog artistiškai atliekamos apeigos – beveik viskas be krikščionybei būdingo liturginio nusiteikimo. Tai paskatino ypač dievobaimingas moterėles naktį bažnyčioje išteplioti užrašus, smerkiančius pagonybės atsikartojimą…

 

Kažkas panašaus yra nutikę ir Kaltinėnuose (Šilalės r.). Čia ilgai klebonavęs Jonas Linkevičius paliko ne tik jo globotus, sodeliais išpuoštus senelių namus, bet ir „kitokį“ pėdsaką. Jo iniciatyva statytos jaukios bažnyčios šventoriuje čiurlena ne tik šaltinėlis. Didžiausią įspūdį palieka stacijos, įrengtos po atviru dangumi. Jų vos ne kilometrinis takas pažymėtas lauko rieduliais, pasipuošęs supersimboliškais Kryžiaus kelio vaizdų bareljefais. Taip ir jauti – dvelkia senųjų lietuvių kultūros dvasia, pro kurią tarsi sunkiau alsuoja katalikybė… Greičiausiai dėl šios priežasties klebonas (kaip ir R. Mikutavičius) buvo iškeldintas į kitą parapiją, apkaltinus nesugebėjimu tvarkyti parapinį turtą…

 

Paliesime gal ir labiau diskutuotiną klausimą... Tiesa, nieko naujo nebus pasakyta pastebėjus, kad pasaulio mokslo bendruomenėje šiandien rodomas augantis susidomėjimas tuo, ką iki šiol buvo priimta laikyti paramokslu. Kultūrologai, etnologai, etnografai ir net psichologai drąsiau iškelia tą faktografinę medžiagą, kuri reikalauja netradicinės interpretacijos. Pavyzdžiui, etnografų yra užrašyta daugybė lietuvio intymaus, sudvasinto bendravimo su Gamta, su atskirais jos elementais pavyzdžių. Žvelgiant į juos iš pozityvistinių (t. y. konkrečia, empirine medžiaga grindžiamo mokslo) pozicijų, iš tiesų tuos pasakojimus turėtume priskirti paramokslui, o pagal teologų aiškinimą – prietarams. Bet ačiū Dievui, kaip jau esu pastebėjęs, mokslo pasaulis irgi demokratėja.

 

Apmąstymams pateiksiu vieną iš tokių „koneveiktinų“ (ir vien tik etnografiniam vaizdui priskiriamų) pavyzdėlių – senutės pasakojimą… „Aš atskirai upeliuką, pušį pabučiuoju, atsiklaupiu, apkabinu, – pasakoja moteris. – Ir pušies prašau, eglės prašau, beržo, žemės… Žemele, atimk man bėdą… Duok, žemele, jam vaikščioti, pakelk jį nuo lovos (sunkiai sergantį vyrą)… Berželi, tavo lapeliai – tai tavo vaikeliai… Iš mūsų paėmė vaikelius… Liko tik vienas… Berželi, padėk mums… Upeliuk, nunešk tu mano vargelius, nunešk sopulį, išgydyk… Saulele močiute, paguosk mane, sušildyk savo spindulėliais…“ ir t. t. Pasak tos moters, „kai pradėjau prašyti gamtos galių – medelių, žemės, upelio – savo žodžiais savo bėdas išsakydama, viskas pasikeitė“[9].

 

Tai gana būdingas užsilikusio prigimtinio tikėjimo (gamtatikystės, gamtajausminės gyvensenos) pavyzdys. Jis vaizdžiai byloja dar ir apie būdą, kuris taurino žmogaus kultūrą, jo dvasines galias, o kartu – ir socialinių santykių tinklo patvarumą. Bet, kita vertus… Ar tai nėra atgarsis (skeveldrėlė) tų laikų, kai medis (ar kuris kitas gamtos reiškinys) buvo suvokiamas kaip Visagaliui, Sutvėrėjui atstovaujantis kūrinys, per kurį galima bendrauti su Aukščiausiuoju…

 

Mano poilsinės sodybos (Trakų rj., Panošiškių k.) kaimynas Andrius Matusevičius, vietinių vadintas „šeptūnu“ (užkalbėtoju), iki pat gilios senatvės buvo atakuojamas lankytojų net iš Vilniaus. Kitas kaimynas (jo bendraamžis) man papasakojo, kad tokių „šeptūnų“ turėjo vos ne kiekvienas jam žinomas Dzūkijos kaimas. Kad būtent tokia tradicija ėjusi iš šeimos. Ir kad net sovietiniais metais tie žmonės naudojosi pusiau legalia „paklausa“. Nes pastebėdavę neabejotinos teigiamos įtakos…

 

Net ir supermodernusis mokslas toli gražu dar nėra atskleidęs (ir vargu ar atskleis…) tų galių ir tų paslapčių, kurios slypi Gamtoje, Visatoje. Suprantama – ir žmogaus su ja sąsajose. Bet mokslas žino: žmogaus atvirumas Gamtai, dvasingas su ja bendravimas ne tik atkuria pažeistą ar prarastą psichinę pusiausvyrą, papildo jo bioenerginį potencialą. Tokio pasikeitimo negali nejausti ir nepriimti jam artimas kitas asmuo. Betgi pirmasis gali būti įvertinamas dar ir kaip mediumas tarp Gamtoje esančių galių ir to, kuris laukia pagalbos. Gamtos (ir jos elementų) gydomąją vertę puikiai suvokia kiekvienas medikas, tarp jų ir didžiausias materializmo apologetas. Deja, dabartinis pasaulis, apsvaigęs nuo žmogaus sukurtų technologijų (ypač komunikacijos, informacijos srityje), pačią gamtą vertina tik per vartosenos prizmę, t. y. linkęs vos ne kategoriškai priešinti save Gamtai. Šitaip jis susikuria savo urbanistinius namus, savo urbanizuotą gyvenimą, nebederinamą net su elementariausiais reikalavimais palaikyti pusiausvyrą santykyje su gamta. Šitaip besielgdamas žmogus praranda netgi suvokimą apie savo pasaulio tęstinumą…

 

Praeities, dabarties ir ateities paralelės bei jų susikirtimo laukai

 

Kelios mintys apie valstybės pradžią ir jos ideologiją. Šioje sociosofinio pobūdžio apybraižoje liečiame esminius mūsų protėvių prigimtinės tapatybės bruožus, tarp jų ir tuos, kuriais, mūsų manymu, per mažai domėtasi. Tai turėtų būti priimta ne kaip bandymas revizuoti „nusistovėjusius kanonus“, o kaip siekis pagyvinti mokslinę diskusiją. Tarp tų diskutuotinų bruožų, kurie sietini su mūsų dabartine tautine savivoka, manau, tikslinga (ypač artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui) paliesti ir lietuvių valstybės faktinio susidarymo reiškinį.

 

Žinome, kad pagal ano meto krikščioniškosios Europos tradiciją, tebedominuoja valstybės įkūrimo pripažinimas, kurio pagrindą sudaro įvykęs krikštas ir Romos kurijos išduotas atitinkamas „sertifikatas“. Bent taip yra atsitikę su Lietuva. Bet iš tiesų – kas mums neleidžia toliau plėtoti netradicinį žvilgsnį dėl lietuvių valstybės susidarymo, o gal teisingiau pasakius – dėl to proceso vidinio mechanizmo? Esu anksčiau rašęs, kad VIII–XI a. žymiai paspartėjusi piliakalnių statyba reiškė visai naują, kokybinį senųjų lietuvių tautos raidos etapą. Ir kad tik „atsitiktinumu“ galima laikyti tuomet nesusiformavusią, ar tiksliau – neįteisintą valstybę. Tačiau šiandien drąsiau turėtume formuluoti klausimą: o kas turėjo teisę tokią valstybę įteisinti? Svetimtaučiai metraštininkai? Romos kurija? Taip, tokią teisę, bent Europoje, ji sau buvo prisiskyrusi...

 

Lietuvos valstybės susidarymo I–II tūkstantmečių sandūroje (arba šiek tiek vėliau) klausimas dar tebelaukia savo tyrėjų. Žvelgiant grynai formaliai, bene arčiausiai prie to klausimo bus priartėjęs istorikas Tomas Baranauskas teigdamas, kad „tarp 1180–1183 m. Lietuvos karinė galia gerokai išaugo. Tai vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. Su juo, mano manymu, ir reikia siekti LDK susikūrimą“[10]. Pagrindiniu tokio teiginio motyvu šis istorikas laiko Polocko kunigaikštystės (nuo kurios iki tol kentėjo lietuviai) sutriuškinimą lietuvių žygio metu 1183 m.

 

Lietuvos valstybės susiformavimo „paankstinimui“ nesvetimas ir istorikas Zigmantas Kiaupa[11]. Kruopštus istorinių šaltinių archyvaras Konstantinas Jablonskis teigė, kad „valstybės susiskaldymas atskiromis sritimis, valdomas atskirų kunigaikščių, yra visuotinis ankstyvojo feodalizmo reiškinys“. Bet, anot šio autoriaus, visa tai „nerodo valstybės nebuvimo“[12]. Manau, vertas atskiro dėmesio ir ekonominių procesų bei struktūrų istorinio evoliucionavimo Lietuvoje tyrėjo Vlado Terlecko pastebėjimas. Šiaip kontroversinėje savo knygoje jis irgi atkreipė dėmesį į I–II tūkstantmečių sandūroje vykdytus didžiulius pilių supylimo ir jų pertvarkymo darbus. Gana įtikinamai jis klausia: argi šie veiksmai, reikalavę daug ir kvalifikuotų specialistų, buvo įmanomi be valstybės organizuojamojo bei vadovaujamojo prado, plano? Ar be valstybės ikimindauginiais laikais sugebėta sukurti tobulą karinę organizaciją? Ar be vieningos valstybės buvo įmanoma išsilaisvinti iš rusėnų?[13]

 

Sąmoningai pasikartosiu (o vėliau tą žingsnį plačiau motyvuosiu) primindamas ir mūsų iškilaus tautiečio Algirdo Greimo pastebėjimą. Anot jo, Lietuvos valstybės susidarymą, jos imperinį startą turėjo lydėti tam tikras, jo žodžiais tariant, „religinio klestėjimo“ periodas; kad prasidėję lietuvių ekspansyvūs veiksmai „sunkiai išaiškinami demografine ar ekonomine persvara“; kad tokie veiksmai „turėjo būti pagrįsti jau bent ideologiniu solidumu ir stangrumu“[14]. Pasakyta pakankamai aiškiai ir daug. Mūsų protėviai buvo žemdirbiai, sėslaus gyvenimo būdo. Istorijoje, atrodo, nėra užfiksuota jokio fakto, kad kokia nors senųjų lietuvių grupė, prisidengdama karo žygiais (svetimų žemių užgrobimais), būtų suformavusi kokį nors ryškesnį pėdsaką palikusią koloniją (apie tai savo knygoje kalba ir T. Baranauskas). Tai faktas, papildomai bylojantis apie taikingą senųjų lietuvių ideologiją – pasaulėžiūrą, kuri buvo grindžiama būtent giliai į žmogaus prigimtį ir elgseną įsigėrusiu gamtajausmingumu ir prisirišimu prie Gimtinės.

 

Istorijos smagratis ir jo inercija. Gerai žinome istorijos vyksmo generalinę liniją: padrikos šeimos jungėsi į klanus, šie – į gentis, pastarosios – į tautas, o šios – į superetnosus. Viso to finišas – sąveikaujanti pasaulio visuomenė, bendros integracijos kryptimi sukanti žmonija. Tačiau ta pati istorija prikištinai byloja, kad toks nenuginčijamas, objektyvus socialinės evoliucijos kelias yra gana dramatiškas. O daugeliu atvejų – žiaurus ir tragiškas. Taip sakydamas pirmiausia mąstau apie mūsų artimiausius, ta pačia pasaulėjauta gyvenusius giminaičius prūsus ir vakarinius lietuvius, savo kūnais pridengusius mūsų, t. y. lietuvių tautos išlikimą.

 

Prūsų tyrėjas A. Kocebiu (A. Kotzebue) savo veikale „Preusens altera Geschichte“ (dar 1808 metais publikuotame Rygoje) štai kaip yra rašęs: „Jeigu prūsams būtų pasisekę ištraiškyti kryžiuočius skėrius, kurių ištisi spiečiai kasmet užplūsdavo jų gimtuosius laukus, tai iki šiol tebebūtų aukso raidėmis istorijoje įrašyti žodžiai apie prūsų narsą, svetingumą ir gerą širdį. Taip, šita dabar išmirusi tauta gal būtų iki mūsų dienų savo galia ir pavyzdžiu lėmusi Europos papročius ir įstatymus“[15]. Kaip taupiai ir taikliai pasakyta! Nesusilaikau nepateikęs ir kito vokiečių kilmės, XIX a. pirmosios pusės „Prūsijos istorijos“ veikalo autoriaus J. Foigto (J. Voigt) minčių. „Kai pradedi svarstyti, kokiais metodais buvo niokojama ši tauta, koks šlykštus buvo šis karas, kokie nusidėjimai buvo padaryti žmonijai ir jos teisėms, kokios neapsakomos piktadarystės ir koks didžiulis naikinimas vyko tų nekaltų žmonių krašte, kaip siaubingai buvo žudomos ištisos bendruomenės, tik tada supranti, koks sunkus yra Ordino nusikaltimas prūsams“[16].

 

Tos mintys, su aistra perpasakotos trečiojo asmens, irgi nelietuvio, alsuoja skausmu, nenutilusia sąžine ir prasminga atmintimi. Nuo savęs pridursiu: tai, ką A. Kocebiu rašė apie sunaikintą prūsų kultūrą, galėjusią paveikti Europos mentalitetą, puikiausiai tinka ir mums, lietuviams, turėjusiems galimybę išlikti iškilia Europos tauta. Tačiau to neįvyko. Istorinių procesų dramatizmas, netgi tragizmas neaplenkė ir mūsų. Lieka vienintelė paguoda (o gal prigimtinė pareiga?) kaip nors prasmingiau kalbėti apie anuos laikus ir aktyviau bylinėtis dėl praktinio savo protėvių atminimo vadovaujantis ne kokiomis nors etnocentriškomis ambicijomis, bet dėl išlikimo ir egzistencinės prasmės, t. y. dėl to, kuo mes kitiems galime būti įdomūs ir reikalingi.

 

Pasaulis dūsta nuo savo „ekskrementų“ ir ieško nuo to dusulio vaistų. Jų ieškoma ir dulkių nusėstoje praeityje. Organišku Gamtos išgyvenimu, jos reiškinių (teisingiau būtų sakyti – per Gamtą pasireiškiančios Visatos Dvasios apraiškų) susakralinimu grįstas senųjų lietuvių gyvenimas buvo neįsivaizduojamas urbanizuotoje aplinkoje. Miestas, pats miestiečių gyvenimo būdas, jų darbai, jų santykiai – viskas prieštaravo archainei dvasiai, paveldėtai iš dar senesnių – indoeuropiečių protėvynės laikų. Net ir tos mūsų protėvių gyvensenos skeveldrėlės, kurios pasiekė mūsų laikus ir kurios palyginti per trumputį istorinį laiką, mums regint, pavirto tik mirguliuojančiais šešėliais, net ir jos byloja, jog būta aukštos, unikalios ir su kitais etnosais (gal superetnosais) – slavų, keltų, germanų ir kt. susisiekiančios kultūros. Esant primityvioms (mūsų dabartinėmis akimis žiūrint) gamybos technologijoms, toji kultūra žmonėms teikė dvasinio gyvenimo pilnatvę, vidinį pasaulio regėjimą, palaikė bendruomeninį sutarimą. Rašydamas šias eilutes esu tolimas nuo minties, kad senieji lietuviai savo gamtatikyste, savo gamtajausmingumu buvo išskirtinė tauta. Tačiau savo labiau išsaugotais, labiau organizuotais gyvensenos bruožais jie buvo išskirtiniai.

 

2005 metais Vilniaus Sereikiškių parke vykusiame folkloro festivalyje „Skamba, skamba kankliai“ išgirdau stebuklingą muziką. Indėnas nuo Andų kalnų grojo himną Saulei. Grojo medinėmis dūdelėmis, panašiomis į mūsų skudučius ar Pano fleitą. Tai buvo ne muzika, o dvasinga, neįtikėtino skambesio Angelo giesmė… Kažkaip nuo visiško sunaikinimo išlikę Amerikos indėnai dar prisimena protėvių giesmes apie savo gimtąją žemę, apie šventą medį ir šventą šaltinį… Skaitai tuos tekstus ir atrodo, kad viskas tinka mūsų Nemuno kraštui.

 

O ką dabar mes turime? Mūsų miestai ir iš jų sklindanti kultūra nespėjo lituanizuotis. Kalbu ne apie Nacionalinį muziejų, Gedimino pilį ar kasmetinius festivalius „Skamba, skamba kankliai…“. Kalbu apie visuminę kultūrą ir pirmiausia – apie politiką. Ji neturi tautinio nacionalinio nugarkaulio. O jeigu ir yra – jis kremzlinis, „slankiojantis“. Kaip kitaip galime mąstyti, jeigu daugiau nei pusė Vilniaus – mūsų sostinės reklaminių iškabų – nelietuvių kalba? Jeigu dar prieš kelis metus mokslo bendruomenei teko grumtis su sava ministerija, kuri buvo sumaniusi finansuoti tik tuos žurnalus ir remti tų monografijų publikavimus, kurie bus parašyti anglų kalba…

 

Mūsų protėviai buvo ištikimiausi, bene labiausiai organizuoti baltų kultūros (gal civilizacijos?) tęsėjai. Tačiau taip atsitiko, kad prūsų prigimtinė religija (kultūra) atskirais fragmentais yra aiškiau užfiksuota. Vis dėlto jie gyveno „Europos pašonėje“. Šį tą iš anos baltų civilizacijos yra išsaugoję latviai. Man regis, kad ir dabartinėje jų kalboje prigijusi „dievturybės“ sąvoka yra labiau vykusi, tiksliau nusakanti baltų (ir senųjų lietuvių) pasaulėjautą, nei pas mus vartojamos: tai gamtameldystės, tai gamtatikystės, tai romuvių sąvokos. Jau nekalbant apie primestą pagonybės stigmą.

 

O kokie mes dabar? Suirzę. Neurotiški. Pasipūtę. Savanaudiški. Užkrėsti į anarchistinį individualizmą panašaus bruožo. Be širdingesnio dėmesio kitam, bendruomenei… Ar kitokia gali būti mūsų valdžia? Juolab, jeigu „kultūros“ paveldo ir mūsų pačių aplaidumo dėka ji yra išsikovojusi išskirtines pozicijas ir tolesnio jos plėtimo sąlygas... Todėl ir pasikartosiu. Protėvių atminimo mums reikia ne kaip savitikslio, ne kaip „daikto savyje“, bet dėl mūsų pačių humanistinio saugumo, dėl mūsų prasmingesnio įnašo į bendruosius Europos namus. Protėvių atminimo mums reikia dėl to, kad kaip tauta esame atsidūrę ne tik prie demografinio, bet ir prie socialinio, pagaliau ir dorovinio „išsivaikščiojimo“ – prie istorinio nunykimo ribos. Toks „išsivaikščiojimas“ labai jau akivaizdus žvelgiant tiek retrospektyviniu, tiek dabarties, tiek ir perspektyvos žvilgsniu.

 

Šia savo sociosofine apybraiža aš tenorėjau priminti, jog urbanistinė kultūra, kurią nešė krikščionybė ir modernybė, buvo labai jau svetima gamtajausmiškajai lietuvio natūrai. Juolab, kad visa tai ėjo greta su tiesiog barbariška, bjauria prievarta. Ir su kitataučių invazijomis, su jų įsitvirtinimu miestuose ir miesteliuose. Lietuvių tauta ištisus šimtmečius gyveno savo socialinės organizacijos, savo etoso nuolatinio kokybinio virsmo (gal ardos?) sąlygomis. Jos gimdė, pagimdė ir įtvirtino istorinį, ir iš jo, kad ir netiesiogiai, bet akivaizdžiai išplaukiantį šiandien gana akivaizdų dorovinį bei politinį nuovargį. Lietuviai nuo pat LDK įsitvirtinimo neturėjo, kaip kitos kaimyninės tautos, bent kiek aiškesnės savo ideologijos. Jiems būdinga tolerancija „kitoniškumui“ to meto sąlygomis galėjo tik pakenkti tautos tęstinumui ir tuometinės Lietuvos valstybingumui. O ir katalikybė keletą šimtmečių buvo skleidžiama su labai jau aiškia, net nepridengta polonizacija – „užsilikusios“ valstietiškos lietuvių etninės tautos asimiliacijos užtaisu. Būtent tuo užtaisu, kuris neabejotinai irgi prisidėjo prie to, kad lietuviai ilgiau už kitus „užsibuvo“ etnomentaliniame rezervate...

 

Vienas iš žurnalo „Liaudies kultūra“ redaktorių Dainius Razauskas kalba: „2007 metais po Kristaus gimimo susidūriau su atveju, kai buvusiose lietuviškose etninėse žemėse Baltarusijoje katalikas kunigas, žinoma, lenkas, baltarusiškai kalbėti sutiko, bet paklaustas, gal dar mokąs lietuviškai, atsakė: „šuns balsas į dangų neina“... Iš taip ilgai užtrukusios nepakantos lietuvybei galima pasidaryti nebent tą teigiamą išvadą, kad matyt, mūsų dvasinė tradicija ar kažkokios likutinės jos formos vis dėlto buvo įkyriai gajos, ir viena iš „pavojingiausių“ – tai, žinoma, kalba“[17].

 

Mano bendradarbės Danutės N. liudijimu, ji tais pačiais 2007 metais buvo apsilankiusi Velykų pamaldose, vykusiose lenkų kalba Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčioje (Lazdynuose). Jaunas kunigas vos ne per visą pamokslą didžiausią dėmesį skyrė ne tik lenkybės stiprinimui šeimose, bet ir jos labiau organizuotai sklaidai Vilniaus krašte. Išgirdusi tokius „agitatoriškus“ teiginius ir jais pasipiktinusi dalis tikinčiųjų demonstratyviai bažnyčią paliko... Bendradarbė nusprendė niekada nebesilankyti bažnyčioje, kur pamaldos vyks lenkų kalba.

 

Kas yra bažnytinė konfesija? Jeigu atmesime teologinius niuansus, konfesiją pagrįstai galime aiškinti kaip kultūros ir ypač politikos produktą, statinį. Katalikų bažnyčios konfesija lenkų tautai tapo ją ir jos valstybę konsoliduojančia, tvarumą įtvirtinančia ideologija. Taip kaip Rusijos imperija skleidėsi, plėtėsi pasiremdama stačiatikybe. Iš savo pačių skaudžios istorijos žinome: šios dvi tautos grūmėsi iškėlusios savo bažnytinių konfesijų vėliavas. Bet ar galima, ar moralu nusisavinti Dievo idėją? Jis priklauso visiems, pagal tos ar kitos kultūrinės (etnokultūrinės) tradicijos supratimą. Apie tai užsiminsiu dėl kitos priežasties...

 

Ką pasakėme apie Dievą ir vykusias (ir tebevykstančias) peštynes dėl jo, tą patį galime pasakyti ir apie tautą, jos idėją. Bet štai Lietuvoje po Atgimimo buvo laikotarpis, kai lietuvybės arba tautos idėją siekė nusisavinti („prichvatizuoti“) nedidelė grupelė ypač aktyvių, politikoje įtakingų, bet nepakankamai raštingų žmonių. Tai jų adresu akad. A. Šliogeriui buvo išsprūdusi garsioji frazė: „Jeigu patriotas, tai ir idiotas...“ Manau, kad ši žmonių grupė, taip besielgdama, smarkiai prisidėjo sukompromituodama pačią valstybingumo ideologiją. Jos kompromitacija ėjo toliau... Prisiminkime kad ir tautinės mokyklos koncepciją. Suvokus jos nevisavertiškumą (o tam tikru laipsniu ir absurdiškumą), tų pačių autorių buvo staigiai persimesta prie pilietinės mokyklos koncepcijos, netgi iš ugdymo sistemos išmetus tautos sąvoką. Maža to, kaip valstybės ideologiją imta plačiai reklamuoti atvirą, nevaržomą rinką, nuogą pragmatizmą ir beapeliacinį integravimąsi į Europos Sąjungą. Štai šiuo atveju į aktyvų politinį veiksmą įsijungė ir tas politikų bei verslininkų sluoksnis, kuriam kosmopolitinės pažiūros buvo vos ne įgimtos, kuriam nuo sovietinių laikų ausis rėžė tautos ir tautiškumo sąvokos.

 

Neatmetame: ir atvira rinka, ir ekonominis pragmatizmas, ir ypač integracija į Europos sąjungą – būtina. Tai – kasdieninė duona. Bet visa tai – tik praktinių (profaniškųjų) veiksmų programa. Tačiau kai mąstome apie ideologiją, pirmiausia privalu mąstyti apie tokį valstybinės veiklos kryptingumą, kurio dėka pasirūpinama sakralumu, t. y. skiepijamos nediskutuotinos dvasinės vertybės, sudarančios žmonių bendruomeninio sutarimo, socialinio solidarumo pamatus. Arba, kitais žodžiais tariant, išreiškiančios pamatinius ideologinius principus. Be tokių dar ir visuotinį moralumą palaikančių principų neįsivaizduojamas tautos bei valstybės tvarumas, prasminga tęstinė jų egzistencija pasaulyje.

 

Tarpukario Lietuva tokią ideologiją turėjo. Jeigu ją vertinsime demokratiškesniais nūdienos kriterijais, ji turėjo spragų. Tačiau per labai trumpą laiko tarpsnį ji davė gana pozityvius vaisius, leidusius atkurti ir 1990 metų Lietuvos valstybingumą. O šiandien? Su aiškiu nuoskaudos ženklu tenka pripažinti, kad dabartinė Lietuvos valstybė (kurios absoliučią gyventojų daugumą sudaro etniniai lietuviai) tokios ideologijos, kuri būtų grindžiama aiškiomis dvasinėmis, moralinėmis vertybėmis, užtikrinančiomis tautos tęstinumą, jos tvarumą, jos aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime – štai tokios ideologijos nėra. Būtent tokios ideologijos, kuri sustabdytų vos ne masiniu tapusį jaunimo nutautėjimą ir jo bėgimą iš Lietuvos; kuri pagaliau sustabdytų ir etninių žemių tirpimą savoje valstybėje.

 

Noromis nenoromis tenka susimąstyti, kas laukia lietuvių tautos ir jos valstybės, jeigu aukščiausio rango politikai pamėgo kreipinį: „Lietuvos žmonės!..“ Toks kreipinys automatiškai nurašo ne tik tai, apie ką mes čia kalbame, bet ir susiklosčiusius socialinius, tarp jų – ir pilietinius santykius. O kodėl, pavyzdžiui, nesikreipus: „Tėvynainiai!..“, „Bendrapiliečiai!..“ Šiais atvejais tokio „nurašymo“ lyg ir nebūtų. Aš jau nekalbu apie tai, kad lietuvio sąvoka gali reikšti ne tik etninį tautiškumą, bet ir politinės tautos – nacijos narį... Pagaliau nederėtų pamiršti ir tos aplinkybės, kad dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – jos preambulėje – tebėra įrašai: „Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrusi valstybę...“; „tauta yra valstybės suverenas...“. Žiūrint nuosekliai ir kritiškiau išeitų, kad populiarus tapęs kreipinys „Lietuvos žmonės...“ dvelkia antikonstituciškumu...

 

Suprantama, kad šiuolaikinė, demokratiniais principais besivadovaujanti valstybė vien tautine ideologija negali būti grindžiama. Tai būtų nonsensas. Kad ir kaip ten būtų, bet visada privalu susimąstyti: ar „grynąjį pragmatizmą“ (kad ir žinių arba vien pilietinę visuomenę) pamėgusi, arba vien jį akcentuojanti politika gali būti pajėgi užtikrinti deramą visuomenės ir valstybės sąjungą? Pavyzdžiui, kad ir daugumos piliečių socialinį solidarumą? Juolab, jeigu dar turėsim omeny vis labiau kaistančią, vis didesniu dramatizmu alsuojančią bendrą pasaulio situaciją. Tai, apie ką kalbame, visai ne retorinis, o grynai praktinio pobūdžio klausimas, į kurį atsakyti šioje studijoje nesiekiame.

 

Verdiktas šiuolaikinei civilizacijai: autoritetų nuomonės

 

Šioje apybraižoje pagrindinis dėmesys sutelkiamas ne į politinę, o į etninę tautą. Nors šiandien tarp jų nėra (ir negali būti) aiškaus riboženklio. Tai – susisiekiantys indai. Lietuvių etninės tautos (politinės nacijos – valstybės subjekto pamato) nunykimą skatino vienovės su Gamta išgyvenimo nunykimas. Vienio su Gamta degradacija spartėjo. Jau mūsų laikais didžiulį, nebepataisomą smūgį sudavė kolektyvizacija. Ji buvo tęsiama ir vienkiemių likvidavimu; ir suvienodintų, it kareivinės, gyvenamųjų namų išrikiavimu palei dulkėtą, triukšmingą vieškelį. Nors čia pat, už šimto metrų, tekėdavo vingiuotas upelis. Tačiau ir jis buvo sunaikintas, paverstas bedvasiu melioracijos grioviu… Teisybės labui būtina pastebėti, kad į tautos dvasinės kultūros degradaciją savo grūdą įberia ir šiandieninis vaikučių vežiojimas į mokyklą, esančią už 10–15 kilometrų. Jie praranda savo gyvenamosios gamtinės aplinkos pajautą, praranda net savo kiemo kvapą… Kas mūsų vaikams ir anūkams lieka tėviške?… Arba tarsi kokia „šunvotė“ Lietuvoje įgyvendintas nekilnojamojo turto – žemės pavertimas kilnojamuoju? Argi tai nepanašu į klajoklinės dvasios sklaidą? Paskutinio prigimtinio ryšio su Gamta užgesinimą?

 

Sąmoningai kalbame apie kaimą ir mąstome apie visą šimtmetį užsitęsusias, tiesiog košmaru pavirtusias prievartines ar pusiau prievartines jo reformas. Nes jis primena paskutinį natūralų užsilikusių senųjų lietuvių kultūros elementų (skeveldrų) tęsėją. Betgi tuo teiginiu jokiu būdu nenurašome pozityviosios miesto įtakos paveldo išsaugojimui. Būtent urbanizacijos dėka lietuvių tauta išėjo į istorijos vieškelį, o šiandien – ir į greitkelį... Ir kartu gerai žinome, kad tas greitkelis šiandien pilnas senų ir naujai užgimstančių grėsmių – „pakelės plėšikų“. Nors trumpam, tik dėl „bendro vaizdo“ nukreipkime žvilgsnį į tuos „greitkelio subjektus“. O kad būtų įtikinamiau ir tas vaizdas taptų reljefiškesnis, pasitelkime ir kitų autorių mintis.

 

Platų pripažinimą įgijęs rumunų kilmės religijų bei senųjų kultūrų tyrinėtojas Mirčia Eliadė (Mircea Eliade) labai įdomiais teiginiais – charakteristikomis sugretina archainį ir šiuolaikinį, t. y. „istorinį“ žmogų. Tebus man atleista, kad aš nieko nuo savęs nepridėdamas ir plačiau nekomentuodamas tiesiog citatomis pateiksiu šio autoriaus (o toliau ir kitų) teiginius. Anot jo, „...esminis archainių civilizacijos žmogaus ir šiuolaikinio „istorinio“ žmogaus skirtumas yra tas, kad pastarasis teikia istoriniams įvykiams, t. y. „naujovėms“, vis didesnę reikšmę, o tradicinis žmogus juos laiko arba bereikšmiais atsitiktinumais, arba normų pažeidimais“[18]. M. Eliadės nuomone, šiuolaikinis žmogus „...gali prikišti archainiam žmogui, mitinio archetipų ir kartotės akiračio belaisviui, jo kūrybinį bejėgiškumą arba, o tai tas pat, jo nesugebėjimą imtis rizikos, kuri būdinga kiekvienam kūrybos aktui. Žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, žmogus gali būti kūrėjas tik tiek, kiek jis yra istoriškas[19].

 

Na, o kokiais bruožais M. Eliadė piešia archainį arba tradicinių civilizacijų žmogų? Anot šio mokslininko, pastarasis pasakytų: „Vis labiau abejotina, ar šiuolaikinis žmogus gali kurti istoriją. Priešingai, kuo jis darosi šiuolaikiškesnis, t. y. kuo bejėgiškesnis istorijos baisumų akivaizdoje, tuo mažiau turi šansų pats kurti istoriją“. Toliau plėtodamas savo koncepciją šis mokslininkas į archainio žmogaus lūpas įdeda dar tokią kategorišku nuosprendžiu skambančią frazę: „Laisvė kurti istoriją, kuria didžiuojasi šiuolaikinis žmogus, kone visai žmonių giminei yra iliuzija“[20]. Gal toks šio autoriaus teiginys yra atsitiktinis? Visai ne. Nuo archainio žmogaus „mintijimo“ M. Eliadė nepastebimai pereina prie savo paties pozicijos. Pasekime... „Taigi tradicinio žmogaus akimis šiuolaikinis žmogus nėra nei laisvos kūrybos, nei istorijos kūrėjo tipas (čia ir aukščiau kursyvas paties M. E.). Visiškai priešingai, archainių civilizacijų žmogus gali didžiuotis savo gyvensena, leidžiančia jam būti laisvam ir kurti“; [...] „archainės ir tradicinės bendruomenės pripažino laisvę kasmet pradėti naują gyvenimą – „tyrą“, kupiną nelytėtų galimybių... [...] Gamta kartoja pati save ir kiekvienas naujas pavasaris yra tas pats amžinasis pavasaris (t. y. sukūrimo atkartojimas) [...]. Gamta vėl atranda tik save pačią, o archainis žmogus įgyja galimybę galutinai pranokti laiką ir gyventi amžinybėje“[21]. Kad neliktų kokių nors abejonių dėl M. Eliadės suformuluotos maksimos, pateikiame dar ir tokį jo teiginį: „Archainis žmogus tikrai turi teisę laikyti save kūrybingesniu už šiuolaikinį žmogų, kuris tik save skelbia istorijos kūrėju. Juk jis kiekvienais metais dalyvauja kosmogonijos pakartojime, kūrybiniame akte tikrąja to žodžio prasme“[22].

 

Prisipažinsiu: man, jau baigus rašyti šią (kelių tęstinių straipsnių apimties) apybraižą, nesisekė atitrūkti nuo „netyčia aptikto“ M. Eliadės. Ką šis mąstytojas dar rašo? O štai ką: „Krikščionybė yra šiuolaikinio ir istorinio žmogaus religija, žmogaus, kuris vienu metu atrado asmeninę laisvę ir tolydinį laiką (vietoje cikliško laiko)“[23]... Rašo dar ir apie tai, kad „išradus“ anksčiau praktikuotą ir dabar tebepraktikuojamą tikėjimą „...judėjiškąją – krikščioniškąja šio žodžio prasme (Dievui viskas įmanoma), žmogus, ištrūkęs iš archetipų ir kartotės akiračio, gali gintis nuo istorijos baimės tik pasitelkęs Dievo idėją“. Ir čia pat savo gilių apmąstymų knygą M. Eliadė baigia tokia fraze: „...Krikščionybė neginčijamai pasirodo esanti „puolusio žmogaus“ religija, nes šiuolaikinis žmogus yra negrįžtamai integruotas į istoriją ir pažangą, o istorija ir pažanga yra nuopuolis, reiškiantis galutinę archetipų ir kartotės rojaus netektį“[24]. Šio mąstytojo pateiktos citatos pačią pabaigą galėtume interpretuoti gana įvairiai. Manau, tam erdvės gali užtekti netgi gana skirtingoms pozicijoms. Palikime joms laisvę...

 

Kai kam iš „supermodernistų“ tokios kaip M. Eliadės mintys gali atrodyti kaip atgyvenusios ar pernelyg radikaliai liaupsinančios praeitį. Arba kaip „tyruose šaukiančiojo“ balsas. Nieko panašaus! Štai ką rašo pasauliui taip pat neblogai žinomas vokiečių filosofas ir religijotyrininkas Horstas Kurnickis (Horst Kurnitzky): „Šiuolaikinė visuomenės metamorfozė, atrodo, yra radikalaus visuomenės santykio su savo praeitimi lūžio padarinys“[25]. Šis autorius savaip konkretina M. Eliadės suformuluotą „istorijos baimę“. H. Kurnickio nuomone, „...stiprėjantis agresyvumas ir prievartos kurstymas, regis, tampa fenomenais, kurie nepasiduoda jokioms demokratinėms teisinės valstybės kontrolės priemonėms“[26]. Suformulavęs štai tokį verdiktą, šis autorius duoda ir gana aiškų atsakymą: „Kur galioja tik pelno siekimo principas, kur siaučia žūtbūtinė visų kova prieš visus, ten išnyksta demokratija ir teisinė valstybė“[27]. Kitoje savo įspūdingos knygos vietoje jis pasiūlo mūsų temai dar artimesnę susiklosčiusios situacijos diagnozę. „Kai informacija pateikiama vien dėl pačios informacijos, o pastaroji yra niekaip nesusijusi su pojūčiais suvokiama tikrove – tai savo ruožtu ištrina bet kokį istorinį kontekstą bei sistemingai naikina bet kokią atstumo pajautimo ir refleksijos galimybę, – tuomet stiprėja amnezija, o mėginimai kontroliuoti atmintį tampa beprasmiški, – teigia H. Kurnickis. – Tuomet, kai žiniasklaida dar kovoja su atmintimi, individai jau seniai yra atsisakę bet kokių pretenzijų į išorinę atmintį (kursyvas čia ir kitur – R. G.)“[28].

 

Pacitavau kultūrologinės, religijotyrinės pakraipos tyrinėtojus. O ką mano ekonominės minties, verslo pasaulio atstovai? Štai prestižinės Londono ekonominės mokyklos profesorius Džonas Grėjus (J. Gray) įsitikinęs teigia, kad „...globali laissez – faire politika yra laikotarpio, save įteisinusio esant taikos laikotarpiu, fantazija [...]. Ir Šaltajam karui pasibaigus, pasaulis netapo saugesnis. Tam tikra prasme dabar jis yra gerokai pavojingesnis“[29]. Ieškodamas atsakymo į visiems rūpimą išeitį iš susidariusios pasaulio krizės, jis rašo, jog reikia siekti tokio pasaulio, „...kuriame globalizacija nereiškia homogenizacijos ir niekad nesibaigiančių konfliktų, o reiškia galimybę naudojantis mokslo ir technikos pasiekimais sėkmingai puoselėti skirtingas tradicijas[30]. Užuomina į „skirtingas tradicijas“ mums yra gana reikšminga, nes tiesiogiai liečia tautinius, nacionalinius tapatumus. Todėl ir D. Grėjaus apmąstymus šia kryptimi pratęsime ilgesne jo citata. „Ir marksizmas–leninizmas, ir laisvosios rinkos ekonominis racionalizmas pasižymi prometėjišku požiūriu į gamtą ir aplinką, ir jie abu visiškai nieko nepaisydami ir yra negailestingos ekonominio progreso aukos“, – štai kaip teigia šis tyrinėtojas, suvokiantis, ką civilizacijai reiškia gamtajausmiškumo praradimas. Ir toliau: – „Jie vadovaujasi, nors ir kiek skirtingai, bet to paties švietėjiško projekto variantais, neigiančiais istoriškai susiklosčiusią žmonių kultūrų įvairovę ir besistengiančiais ją išgyvendinti pakeičiant vieninga ir universalia civilizacija“[31].

 

Jeigu jau prabilome apie kultūrų įvairovę, tai būtina pastebėti, jog pati kultūra visų pirma reiškia socialinio subjekto (nesvarbu kokio: individo, teritorinės bendruomenės, tautos ir pan.) tapatumą. Kultūra – ir siaurąja, ir plačiąja šios sąvokos prasmėmis – reiškia tapatumo įtvirtinimą ir jo sklaidą. Sekdami irgi plačiai žinomu šiuolaikinių kultūrų tyrinėtoju Džonu Tomlinsonu (John Tomlinson) galime taip pat tvirtinti, jog mąstydami apie kultūrą, mes kartu mąstome apie priemones ir būdus, kurių dėka „bendraujantys žmonės ir pavieniai, ir kolektyviai savo gyvenimus daro prasmingus[32]. Šis tarp kitų mano paminėtas autorius be kita ko teigia, jog „...moralinis įsipareigojimas ir žmonių solidarumas tiesiog pagal savo pobūdį yra iš esmės vietinis reiškinys“; kad „globaliniams ir lokaliniams dalykams taip visiškai sumišus, kosmopolitizmo perspektyvos atrodo liūdnos[33]; ir kad „globaliosios modernybės nežinomybėje niekas negarantuoja, kad bus išugdytas kosmopolitinis solidarumas[34]. Štai taip...

 

Aš linkęs tikėti, kad šių eilučių skaitytojas dar nėra galutinai praradęs kantrybės. Todėl noriu jam pristatyti dar vieną iš tiesų pasaulinio masto mokslininką, sumaniusį keliais savo veikalų tomais aprašyti mūsų planetoje susiformavusią tinklaveikos visuomenę. Tai ispanų kilmės tyrinėtojas Manuelis Kastelsas (M. Castells), kviestas ir dėstęs keliolikoje prestižinių universitetų. Jo erudicijos erdvę nusako labai plati ir fundamentaliai nagrinėjamų temų, problemų paletė. Štai ką jis, apibendrindamas, rašo apie nacionalizmą (kurį atskirais atvejais mes galime tapatinti su lietuviškąja tautiškumo sąvoka ir už jos glūdinčiais reiškiniais).

 

„...Nagrinėjant šiuolaikinį nacionalizmą socialinių nacionalizmo teorijų požiūriu, reikia skirti keturis pagrindinius analitinius momentus. Pirma, šiuolaikinis nacionalizmas gali būti, o gali ir nebūti orientuotas į suverenios nacionalinės valstybės kūrimą, todėl istoriniu bei analitiniu atžvilgiais tautos yra nuo valstybės nepriklausomi organizmai. Antra, tautos ir nacionalinės valstybės kūrėsi kitaip bei kitu laiku, negu moderni nacionalinė valstybė... Trečia, nacionalizmas nebūtinai yra elito fenomenas, o šiais laikais nacionalizmas faktiškai dažniau kyla kaip reakcija į pasaulio elito sluoksnius... Ketvirta. Kadangi šiuolaikinis nacionalizmas dažniau pats inicijuoja įvykius, negu į juos reaguoja, jis veikiau yra kultūrinio, o ne politinio pobūdžio, taigi labiau orientuotas į jau institucionalizuotos kultūros apsaugą, negu į valstybės gyvybę ar kūrimą“[35]. Matome labai gražiai atsikartojantį teiginį: tauta ir valstybė ne tik gali būti, bet ir yra skirtingi dariniai; jų prigimtis yra skirtinga. O tai reiškia, kad jų funkcionavimas ir raida gali turėti (ir turi) skirtingas trajektorijas ir jų pobūdį (apie tai šioje apybraižoje ir kalbėjome).

 

Tai mums labai svarbi išvada. Ji leidžia atskirai mąstyti apie tautą ir atskirai apie valstybę. Ir, žinoma, mąstyti apie šių darinių organiškesnę, „produktyvesnę“ vienovę, stiprinančią tiek savo, tiek ir platesnės transnacionalinės bendrijos tvarumą bei atsparumą įvairiais kanalais nūdien sklindančiai socialinei ardai. Tuo pagrindu reiktų vengti beprasmiškų tarpusavio „pasikumščiavimų“; vengti ir perdėto baiminimosi dėl „iškritimo“ iš istorijos, dėl globalizacijos negatyviųjų palydovų ir pan. Geriau kreipkime sutelktą, atidesnį ir žmogiškesnį dėmesį mūsų kolektyvinei, arba tautinei tapatybei kaip sudedamajam bendros, t. y. visuotinės kultūros elementui.

 

O jeigu konkrečiau ir – vėlgi – realistiškiau kalbėtume? Kad ir kaip ten būtų, šiuolaikinio, pačiomis įvairiausiomis įtampomis gaudžiančio miesto gyvenimas, nė valandos ramybėje žmogaus nepaliekančios informacinės technologijos, visko ir visur vartojimas – tas visas globalizacijos triukšmas, kuris reiškia galutinį prigimtinį žmogaus atplėšimą nuo gamtos, vis dėlto, kaip matėme, dar palieka erdvės lietuvio gamtajausenos tradicijai. Dar pasilieka šiokia tokia erdvė jo prigimties šauksmui, gamtos pajautai vertinant ją ne vien kaip vartojimo kriterijais „nužiūrimą“ fizinę aplinką, bet dar ir kaip daugybę paslapčių tebesaugančius ir dvasios atgaivą teikiančius gimtuosius namus. Gamta dar daugelio suvokiama kaip savo sielą, savo sudėtingus tarpusavio santykius, jų paslaptis tebesauganti gyvoji sistema, kurios organiška dalis yra pats žmogus, visuomenė. Jeigu toks supratimas gyvuos ir bus skatinamas, palaikomas – gyvuos ir lietuvio tapatybės išskirtinumas (partikuliarumas). Tegul ir kukliai, bet turtinantis ir Vakarų civilizaciją. Bet ir vėl… Vargu ar galima tikėtis augančio, bent jau stabilizuoto tos civilizacijos dvasinio patrauklumo. Ar nesimato, jog spartėjanti urbanizacija (pačia plačiąja šios sąvokos prasme), jokia jėga nebesustabdoma vartotojiška jos kryptis griauna žmogaus dvasinio gyvenimo pamatus? Ir kartu – ar pačios visuomenės neišveda iš jos tvarumą palaikančios pusiausvyros? Gamtos puolimas tebesitęsia kartu su įsitvirtinančia socialine entropija… Gal net artindamas dabar vadinamos supermodernia civilizacijos kolapsą…

 

Suprantu, kad tokiems mano vertinimams trūksta „privalomos“ optimizmo dozės. Bet esu įsitikinęs, kad „saviplaka“ šiuo atveju yra prasmingesnė už inertišką, tolesnės ir platesnės perspektyvos nematantį mąstymą. Reikia ne tik saviplakos… Mums visiems reikia moralinio idealo, mus telkiančios vizijos – be jos, kaip rodo gyvenimas, pasiliktume toliau bloškiami ne tik į tautinės, socialinės, bet ir į fizinės degradacijos „glėbį“. Apskritai, mūsų kaip tautos ir kaip valstybės buvimas pasaulyje būtų tik disharmoniškas...

 

Taigi, šiuolaikinis mąstymas ir juo grindžiamas, į socialinį tvarumą bei solidarumą orientuotas veiksmas (nesvarbu kokio lygmens jis būtų: „parapinio“, nacionalinio ar pasaulinio) vargiai beįsivaizduojamas be atidesnio dėmesio savo šaknims, savo tapatybei.

 

Nuorodos

 

 



* Romualdas Grigas - socialinių mokslų habilituotas daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos ir politologijos katedros profesorius; Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys - socializacija, socialinė organizacija, socialinė antropologija, etnosociologija, lietuvių tautos sociodinamika.



[1] Lebedys, J. Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime. Vilnius: Mintis, 1976, p. 201.

[2] Nugrimzdusis Vilnius – 2008. Senųjų tekstų ir fotografijų kalendorius. Sud. L. Klimka. Vilnius: Mintis, 2007.

[3] Ten pat.

[4] Žodžiai mūsų Dievams ir Deivėms. Sud. Jonas Trinkūnas. Vilnius: Romuva, 2007,  p. 47.

[5] Jasinskaitė-Jankauskienė, I. Pagoniškasis avangardizmas. Teoriniai Broniaus Kutavičiaus muzikos aspektai. Vilnius: LMA, 2001.

[6] Trinkūnas, J. Baltų civilizacija šiandien. Romuva, 2004, nr. 2, p. 6.

[7] Po A. Kalanavičiaus mirties Lietuvos rašytojų sąjunga vis dėlto išleido jo kūrinių rinktinę: Kalanavičius, A. Ne akmenys guli: eilėraščiai, laiškai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, 605 p.

[8] Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Sud. Vygintas Bronius Pšibilskis. Vilnius: Aidai, MMVI, 2006, p. 35.

[9] Žodžiai mūsų Dievams ir Deivėms…, p. 8–9.

[10] Baranauskas, T. Lietuvių valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000, p. 162.

[11] Kiaupa, Z. Lietuvos valstybės istorija. Vilnius: Baltos lankos, 2004.

[12] Jablonskis, K. Istorija ir jos šaltiniai. Vilnius: Mintis, 1979, p. 146–147.

[13] Terleckas, V. Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu. Vilnius: Petro ofsetas, 2007, p. 29–30.

[14] Greimas, A. Tautos atminties beieškant. Vilnius, Chicago, 1990, p. 17.

[15] Cituojama pagal: Šneidereitas, O. Prūsai. Vilnius, Mintis, 1989, p. 87.

[16] Ten pat, p. 86.

[17] Baltų religijos ir mitologijos tyrinėjimo prasmė. Liaudies kultūra, 2007, nr. 5, p. 6.

[18] Eliade, M. Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė. Vilnius: Mintis, ALK, 2006, p. 140.

[19] Ten pat, p. 141.

[20] Ten pat, p. 142.

[21] Ten pat, p. 143.

[22] Ten pat, p. 144.

[23] Ten pat, p. 146.

[24] Ten pat, p. 147.

[25] Kurnitzky, H. Necivilizuota civilizacija: kaip visuomenė pralaimi savo ateitį. Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2004, p. 8.

[26] Ten pat, p. 49.

[27] Ten pat, p. 61.

[28] Ten pat.

[29] Gray, J. Apgaulinga viltis. Globalaus kapitalizmo iliuzija. ALK, Vilnius: Vaga, 2006, p. 10.

[30] Ten pat, p. 23.

[31] Ten pat, p. 285.

[32] Tomlinson, J. Globalizacija ir kultūra. ALK, Vilnius: Mintis, 1999, p. 28.

[33] Ten pat, p. 211.

[34] Ten pat, p. 213.

[35] Castells, M. Tapatumo galia. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2006, p. 46–48.

 

Gauta 2008 m. liepos 7 d.

Pateikta spaudai 2008 m. spalio 23 d.

 

Summary

Lithuanian Identity and Its Perspective on the Threshold of the Past and the Future (4)

 

This sociosophic and ethnosociological study focuses on the dramatic conflict between Christianity and the ethos of ancient Lithuanians. On the basis of theories dealing with social organization, social and cultural anthropology, semiotics and hermeneutics as well as the retrospective-reconstructional method, the author aims to reveal the reasons of this long-lasting conflict and dwells upon the sources of Christian ideology and behaviour which are closely linked up with the urbanized Israelite culture. The ancient Lithuanian religion and mode of life, based on cosmographic world outlook as well as resistance to Christianity, are evaluated from the innovative point of view. The author also presents his own, maybe in a way subjective, insights into the above mentioned problems. These insights are based on the present-day identity of the Lithuanian nation, its integrity and its contribution to the common European home.