„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Žydrūnas MAČIUKAS. Kaimų istorijos tyrimai Didžiojoje Britanijoje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje pristatoma Didžiosios Britanijos mokslo institucijų – universitetų, formalių ir neformalių istorijos mokslo grupių, draugijų tyrimai iš kaimų istorijos problematikos. Straipsnyje siekta paliesti keletą temos aspektų – aptarti britų kaimų istorijos tyrimų organizacinę struktūrą, institucijas, kaimų istorijos („rural history“) tyrimų klausimyną, svarbiausius XX a. Anglijos kaimų istorijos istoriografijos etapus ir pasiekimus.

 

Iš analizuojamų studijų kaimų istorijos tematika, orientacinių tyrinėtojų preferencijų, ypač naujausioje istoriografijoje, ryškus socialinės istorijos kontekstas: agrarinė istorija, istorinė ekologija, folkloro tyrimai, populiarioji kultūra ir religija, kaimo literatūra, kaimo bendruomenė, kraštovaizdžio tyrimai, archeologija ir materialinė kultūra, etnografija, antropologija ir kaimo sociologija, moteris kaimo bendruomenėje, kaimo ir miesto santykiai, kaimo bendruomenės valdžia ir kita.

 

Atskirai straipsnyje pristatomi žymiausių kaimų istorijos tyrinėtojų Džeimso Edvino Toroldo-Rodžerso (J. E. Thorold-Rogers), Frederiko Sybaumo (F. Seebohm), sero Rolando Edmundo Protero (R. E. Prothero), Džordžo Fiuselio (G. Fussell), Herberto Patriko Redžinaldo Finbergo (H. P. R. Finberg), Joanos Tirsk (J.Thirsk) ir kitų indėlis į Britanijos kaimų istoriografiją. Retrospektyviai įvertinant XX a. antrosios pusės britų agrarinės istorijos pasiekimus galima konstatuoti ryškesnį dėmesį ne dvarų, o kaimų tyrimams. Kaimų genezės problematikoje konstatuojama fundamentalių IX–X a. procesų reikšmė, naujai pažvelgta ir į kaimo bei miesto ekonominius santykius, rinkos iššūkius ir kaimo atsaką į juos.

 

Prasminiai žodžiai: kaimų istorija, agrarinė istorija, istoriografija, „rural history“, „agricultural history“.

 

Įvadas

 

Lietuvoje besiplėtojantys lokalinės istorijos tyrimai, nepaisant gana gausios ir vis didėjančios kiekybės[1], istorikų aplinkoje ne visada suvokiami kaip reikalingi, aktualūs. Dėl šios priežasties labai svarbios yra lokalinių tyrimų teorinės refleksijos bei praktinių tyrimų aspektai, nušviesti Europos istoriografijos kontekste. Lokalinės istorijos tyrimų rėmuose vienu iš aktualiausių tyrimų objektų pagrįstai laikoma kaimų istorija, kaimo bendruomenės, agrarinio ūkio technologijų ir kt. istorija.

 

Straipsnio tikslas – pristatyti vienos iš lokalinės istorijos tyrimų šakų – kaimų istorijos, istoriografijos raidą Didžiosios Britanijos mokslo institucijose. Ši tyrimų kryptis lokalinės istorijos kontekste Didžiojoje Britanijoje užima ašinę vietą.

 

Kita vertus, vien tik britų istoriografijos nagrinėjimas iš tiesų yra titaniškas uždavinys – Anglijos kaimų tyrimų bibliografinė rodyklė (apimanti XIX–XX a.), pateikiama Rydingo universiteto elektroninėje duomenų bazėje, yra daugiau nei įspūdinga – sudaryta iš daugiau nei 50 000 nuorodų, ir apimanti per 30 000 straipsnių, publikuotų 1500 įvairių žurnalų bei per 10 000 monografijų pozicijų[2]. Nemažą šios bibliografijos dalį sudaro tekstai, siejami su 1840 m. pradėtu leisti „Karališkosios Agrarinės draugijos žurnalu“, tačiau dominuojanti dalis chronologiškai apima laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Atsižvelgdami į tai norėtume aptarti britų kaimų istorijos tyrimų organizacinę struktūrą, institucijas, kaimų istorijos („rural history“) tyrimų klausimyną, svarbiausius XX a. Anglijos kaimų istorijos istoriografijos etapus ir pasiekimus.

 

Kaimų istorijos tyrimų Didžiojoje Britanijoje organizacinė struktūra

 

Organizaciniu požiūriu kaimų istorijos tyrimai plėtojami gana įvairiai organizuotų institucijų, dažnai suformuotų mokslinio intereso – kaimo istorijos tyrimų – pagrindais. Kadangi kalbama tik apie mokslinius kaimų istorijos tyrimus, didžiausias vaidmuo daugeliu atvejų tenka Anglijos universitetų veiklai. Būtent universitetai su savo studijų programomis ir pirmiausiai jų mokslininkų tyrimų projektais geriausiai reprezentuoja kaimų istorijos tyrimus[3]. Kalbant apie kaimų istorijos tyrimus Didžiojoje Britanijoje taip pat būtina prisiminti, jog kaimų istorija yra sudėtinė plačiai išplėtotos lokalinės istorijos problematikos dalis. Pirmiausiai čia minėtini prie Leičesterio[4], Notingamo[5] universitetų įsteigti lokalinės istorijos tyrimų centrai, Rytų Anglijos[6], Ekseterio, Kylio, Lankasterio, Leičesterio, Liverpulio, Mančesterio, Niukaslo, Notingamo, Oksfordo, Sasekso, Varviko universitetų studijų programose ir tyrimuose figūruojančios kaimų socialinės, kultūrinės, vadinamosios genderinės (giminių istorijos) istorinės demografijos, intelektualiosios ir kt. istorijų temos[7]. Pastaroji problematika taip pat glaudžiai susipynusi su kitomis universitetų formuojamomis tyrimų kryptimis: ekonomikos istorijos srityje – Oksfordo „All Souls“ koledžas, Varviko, Bristolio universitetai; socialinės istorijos – Kembridžo universiteto XVII–XIX a. socialinės struktūros, demografijos ir kt. tyrimai (vadinamieji „Local population studies“, to paties pavadinimo ir leidžiamas žurnalas); sakytinės istorijos – Esekso universitetas ir kt.

 

Kaip itin specializuotas ir į kaimo istorijos tyrimo problematiką nukreiptas galima nurodyti Kembridžo (leista daugiatomė „Anglijos agrarinė istorija“[8]) bei Redingo universitetų mokslinės veiklos kryptis. Ypač išsiskiria pastarasis universitetas ir jo įsteigtas „Rural history centre“ (Kaimų istorijos centras)[9]. Redingo universiteto kaimų istorijos tyrimai orientuoti į XVIII–XX a. Anglijos kaimų istorijos problematiką[10]. Atskirai minėtina ir pastarojo universiteto Anglijos kaimų muziejaus mokslinė tiriamoji veikla.

 

Antroji struktūra – įvairios formalizuotos istorinės draugijos. Kaimų istorijos tyrimuose kaip bene svarbiausios galėtų būti išskirtos dvi. 1952 m. įkurta „British Agricultural History Society“ (Britų agrarinės istorijos draugija)[11]. Draugijoje telkėsi įvairių tyrimų centrų, universitetų mokslininkai, orientavęsi į agrarinės istorijos, tarp jų ir kaimų istorijos tyrimus. Kaip strateginės draugijos veiklos kryptys pripažinti moksliniai tyrimai (žemės ūkio istorijos, kaimo ekonomikos ir kaimo bendruomenės, kaimiškojo kraštovaizdžio) bei jų sklaida per draugijos leidžiamą žurnalą (straipsniai, recenzijos, bibliografijos, informacija apie ginamas disertacijos agrarinės istorijos temomis).

 

Vienas reikšmingiausių draugijos pasiekimų nuo 1953 m. leidžiamas žurnalas „Agricultural History Review“ („Agrarinės istorijos žurnalas“)[12]. Per metus išleidžiami du žurnalo numeriai, o iš viso iki mūsų dienų išleista per 100 numerių. Pagal tematiką žurnalas orientuojasi į agrarinės ekonomikos, agrarinių bendruomenių, ūkininkavimo praktikų, žemės ūkio technologijų, kraštovaizdžio istorijos tyrimus. Geografiškai dominuoja britų agrarinės istorijos temos, tačiau skelbiami ir tyrimai iš Europos agrarinės istorijos – Belgijos, Danijos, Prancūzijos ir kitų šalių kaimo tyrimai. Lituanistiniu požiūriu lietuvių istoriografijai įdomus žinomo britų istoriko R. A. Frenčo (R. A. French) darbas apie trilaukę sėjomainą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI amžiuje[13]. Draugijos veiklos sklaida, informacija apie organizuojamas konferencijas, disertacijų gynimus ir pan. taip pat pateikiama informaciniame leidinyje „Rural history today“, leidžiamame nuo 2004 metų.

 

Draugijos mokslinę reikšmę sunku pervertinti, kadangi joje kaip moksliniai konsultantai, draugijos nariai, tyrėjai bendradarbiavo žymiausi XX a. antros pusės britų socialinės, ekonominės, agrarinės istorijos, istorinės geografijos tyrėjai: Michaelis M. Postanas (M. M. Postan), seras Džeimsas A. Skotas Vatsonas (J. A. Scott Watson), Joana Tirsk, Viljamas Džordžas Hoskinsas (W. G. Hoskins), Morisas V. Berisfordas (M. W. Beresford), Henris C. Darbis (H. C. Darby), H. P. R. Finbergas. Daugelis jų vėliau įsitraukė į mokslinės sintezės „Anglijos ir Velso agrarinė istorija“[14] parengimą.

 

Be Britų agrarinės istorijos draugijos bei jos leidžiamo „Agricultural history review“ reikšmingu kaimų istorijos tyrimų stimulu tapo nuo 1990 m. pradėtas leisti žurnalas „Rural history: Economy, Society, Culture“ („Kaimų istorija: ekonomika, visuomenė, kultūra“, per 30 numerių). Žurnalo redakcinę kolegiją sudaro vadinamosios „jaunosios kartos“ tyrinėtojai, paveikti prancūzų istoriografijos metodologijos naujovių, tyrimus grindžiantys tarpdiscipliniškumo principu[15].

 

Simboliškai prancūzų istoriografijos poveikį rodo ir pavadinimo konstravimas – žinomi prancūzų žurnalai „Etudes rurales“ bei „Annales: Economies, sociétés, civilisations. Instituciškai tai tų pačių žymiausiųjų britų lokalinės istorijos tyrimų centrų atstovai: Keitas D. M. Snelas (K. D. M. Snell), Leičesterio universiteto Anglijos lokalinės istorijos centras; Liza Belami (L. Bellamy), Rytų Anglijos universiteto Rytų Anglijos tyrimų centras; Tomas Viljamsonas (T. Williamson), Rytų Anglijos universiteto Rytų Anglijos tyrimų centras; Sasekso universiteto profesoriai Džonas Barelis (J. Barrell) ir Alunas Haukinsas (A. Howkins). Žurnalo tarptautiškumą reprezentuoja Belgijos agrarinės istorijos tyrinėtojas – prof. Erikas Vanhautė (E. Vanhaute; Gento universitetas). „Rural history“ žurnalo tyrimų lauke mikroistorijos, naujosios socialinės istorijos, istorinės atminties problemos: agrarinė istorija; istorinė ekologija; folkloro tyrimai; populiarioji kultūra ir religija; kaimo literatūra; kaimo bendruomenė, ypač valstiečiai; kraštovaizdžio tyrimai, archeologija ir materialinė kultūra; etnografija, antropologija ir kaimo sociologija; moteris kaimo bendruomenėje; kaimo ir miesto santykiai; kaimo bendruomenės valdžia[16].

 

Tematinė 1990–2002 m. „Rural history“ žurnalų analizė leidžia išskirti konkretesnes dominuojančias temas – kaimo bendruomenės istorija XIX–XX a. (specifiniai varguomenės tyrimai); santuokos, moters vietos kaimo bendruomenėje tyrimai; kaimo kraštovaizdžio tyrimai; agrarinė-ekonominė kaimo istorija.

 

Greta jau minėtų kaimo istorijos tyrinėtojų grupių tik retrospektyviai minėtinos „Economic history society“ (Ekonominės istorijos draugija) ir „Economic history review“, „Family & Community Historical Research Society“ (Šeimos ir bendruomenės istorinių tyrimų draugija) bei jos leidžiamas žurnalas „Journal of the Family & Community Historical Research Society“, „Inter war rural history research group“ (Tarpukario kaimo istorijos tyrimų grupė)[17] ir kitos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai inicijuoja kaimų istorijos tyrimus. Jos įvairiais tarpinstituciniais ryšiais, bendrais tyrimų projektais gana artimai susipynusios su jau minėtomis draugijomis. Nemaža dalis istorikų dalyvauja kelių „giminingų“ tyrimų institucijų veikloje.

 

Kaimų istorijos tyrimų etapai Anglijoje

 

Agrarinės, kaimų istorijos mokslinių tyrimų pradžia Didžiojoje Britanijoje siejama su XIX a. antrąja puse, kai 1887 m. buvo išleistas paskutinis – septintasis Anglijos ekonomisto ir parlamento nario D. E. Toroldo-Rodžerso (18231890) darbo „A History of Agriculture and Prices in England from 1259 to 1793“ („Agrarinė ir kainų istorija Anglijoje 1259–1793 m.“) tomas, nužymėjęs tolesnių tyrimų kryptį. Beveik tuo pat metu, XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, 1883 m. pasirodė F. Sybaumo (1833–1912) darbas „English Village Community“ („Anglijos kaimo bendruomenė“), iškėlęs anglų istoriografijoje „markos“[18] koncepto idėją, dėl išorės ir vidaus migracijų ją pavertusią į „dvarą“, o kaimo bendruomenę servais. Darbas tapo savotišku lokalinės ir kaimo istorijos studijų vademecumu bei kitų istorikų, tokių kaip Frederikas Viljamas Meitlandas (F. W. Maitland), P. Vinogradovas (P. Vinogradoff), tolesnių tyrimų ir polemikos objektu.

 

Neabejotina paskata domėtis Anglijos agrarine istorija tapo XIX a. paskutinio ketvirčio agrarinio sektoriaus krizė po ilgalaikio klestėjimo. Smulkių ūkininkų žemėvaldos problematika, garsiųjų aptvėrimų istoriniai tyrimai, žemėvaldos klausimai datuojami XIX–XX a. sandūra ir XX a. pradžia: G. Slaterio, „English peasantry and the Enclosure of the Common Fields“ (1907), taip pat A. H. Džonsono (A. H. Johnson), E. C. K. Gonerio (E. C. K. Gonner), C. S. Orvino (C. S. Orwin), H. L. Grėjaus (H. L. Gray)[19] darbai. Tuo pačiu metu Džonas ir Barbara Hamondai (John and Barbara Hammond) tyrinėjo kaimo varguomenės socialinę padėtį. XX a. pr. seras Rolandas Edmundas Proteras (1851–1937) paskelbė pirmąją sintetinę Anglijos žemės ūkio istoriją „English Farming Past and Present“ („Anglijos žemės ūkis praeitis ir dabartis“, 1912), sulaukusią net 6-ių pakartotinų leidimų.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo kaimų istorijos tyrimų mastai kiek nusilpo. Tačiau tai periodas, kai savo tyrimus pradėjo skelbti vienas produktyviausių ir autoritetingiausių XX amžiaus britų kaimo istorijos tyrinėtojų, savotiškas „Angliškosios istoriografijos Filipas Ariesas“ – Džordžas Fiuselis (1889–990)[20]. Neturėjęs akademinio istoriko išsilavinimo ir dirbęs klerku Didžiosios Britanijos Žemės ūkio ir žvejybos ministerijoje, D. Fiuselis išgarsėjo kaimų istorijos studijomis – per 20 monografijų ir per 600 mokslinių straipsnių – pradedant 1922 m. Vienas reikšmingiausių D. Fiuselio tyrimų objektų tapo Anglijos kaimo socialinės istorijos aspektai – studijos apie kaimo dirbančiuosius, kaimiečius, kaimietes[21]. Ne mažiau reikšmingi atskirų žemės ūkio šakų istorijos tyrimai, pvz., Anglijos pienininkystės istorija 1500–1900 m. (1966 m.)

 

Tarpukariu išryškėjo lokalinių – regioninių kaimų ir žemdirbystės istorijos tyrimų svarba. 1927 m. pasirodę G. H. Tuplingo (G. H. Tupling) darbas apie Rosendeilo ūkio istoriją „The Economic History of Rossendale“, Notingamo universiteto profesoriaus J. D. Čamberso XVII–XIX a. Notingamo grafystės lokaliniai tyrimai, apėmę kaimo demografijos, žemdirbystės problematiką; galiausiai vieno autoritetingiausių britų lokalinės istorijos atstovų V. G. Hoskinso studijos apie Ekseterio, Devono ir Leičesteršyro lokalinius skirtumus, vidurio Anglijos valstietijos istorija[22]. Visų trijų istorikų darbai savotiškai peržiūrėjo iki tol vyravusį makroistorijos lygio vertinimą.

 

Kokybiškai svarbus britų istoriografijos lūžis kaimų ir lokalinės istorijos tyrimų srityje siejamas su Ekonomikos katedrų suformavimu daugelyje Anglijos universitetų, šitaip įtraukiant nemažai tyrinėtojų ir į agrarinės ekonomikos istorijos tyrimus. Neatsitiktinai 1952 m. įkurta Britanijos agrarinės istorijos draugija („British Agricultural History Society“) tais pačiai metais ėmusi leisti metraštį „The Agricultural History Review“. XX a. viduryje britų istoriografijoje reikšmingu įvykiu tapo ir 1948 m. įkurto Leičesterio universiteto Anglijos lokalinės istorijos centro veikla. 1956 m. suplanuota ir 1996–1997 m. pabaigta, šio centro atstovų H. P. R. Finbergo ir J. Tirsk redaguota, pasirodė 8 tomų daugelio autoritetingiausių Anglijos lokalinės istorijos tyrinėtojų parašyta „Agrarian history of England and Wales“ („Anglijos ir Velso agrarinė istorija“), apimanti laikus nuo priešistorės iki XX a. vidurio.

 

Britų kaimų istorijos tyrimų pasiekimai

 

Britų istoriografijoje akcentuojami milžiniški istoriografinių vertinimų pokyčiai nuo pirmųjų D. E. Toroldo-Rodžerso, F. Sybaumo publikacijų. Medievistai savo tyrimuose labiau atsigręžė ne į dvaro, o būtent į kaimo tyrimų aspektą.

 

a) Atsisakyta ankstesnių teorijų, jog kaimo ištakos slypi V–VI a., kai į britų salas atsikėlė anglosaksų gentys. Archeologiniai tyrimai leidžia tvirtinti ir tęstinumą, buvusį tarp romėnų kolonizuotų vietovių ir vėliau jas apgyvenusių bendruomenių. Kaimų formavimosi istorijoje nurodomos dvi galimos vystymosi formos – jungiantis vienkiemiams, planingai formuojant kaimus kaip kolonizacijos pasekmę. Nėra tikslaus sutarimo būtent dėl pastarųjų formavimosi laiko, tačiau orientacinėmis ribomis galima laikyti IX–XIII amžius. Trilaukio ūkio susidarymas, anksčiau irgi sietas su anglosaksų gentimis, dabar nukeliamas į vėlesnius laikus, ne anksčiau IX a., jam palaipsniui plėtojantis.

 

b) Gal kiek stereotipiškai istorinėje sąmonėje Anglijos žemės ūkis asociavosi su aptvėrimų istorija ir gausiomis avių bandomis. Viduramžių agrarinio ūkio tyrimai pastaraisiais laikais nuo to nenusigręžė, bet labiau akcentavo gyvulininkystės, kaip pagrindinio ramsčio, reikšmę apskritai.

 

c) Naujai pažvelgta ir į kaimo bei miesto ekonominius santykius, rinkos iššūkius ir kaimo atsaką į juos. Britų istoriografijoje nurodoma, kad nepaisant klimato kataklizmų, dirvožemio būklės, feodalinių dvarų spaudimo, Londono, „lokalinių sostinių“ augimas skatino kaimo ir miesto prekybinius mainus. Teigiama, kad kaimas buvo labiau atviras komercijai, nei manyta iki šiol[23].

 

d) Pasistūmėta kaimų demografiniuose tyrimuose, ypač nustatant gyventojų skaičių. Dabartinėje istoriografijoje šį skaičių linkstama didinti. Pvz., apie 1300 m. Anglijoje priskaičiuojama apie 5–6 mln. gyventojų, o iki tol didžiausiu autoritetu laikyto M. M. Postano demografiniai skaičiavimai patikslinti, pagilinti, plg. H. E. Halamo (H. E. Hallam) ir E. Milerio (E. Miller) redaguoti II ir III „Anglijos ir Velso agrarinės istorijos“ tyrimų tomai.

 

e) Socialinės bei ekonominės kaimų istorijos tyrimuose akcentuojama šeimos ir santuokos istorija, dvaro ir bendruomenės santykiai lokalinės istorijos pjūviu[24]. Tokiuose tyrimuose galėtume įžvelgti prancūziškosios kaimų istoriografijos įtaką Emanuelio L. R. Ladury (E. Le Roy Ladurie) darbų pavyzdžiu.

 

Iš ankstyvųjų naujųjų laikų (XVI–XVIII a. kaimų istorijos tyrimuose, pirmiausia dėl dėkingos šaltynotyrinės bazės) išlikę dešimtys tūkstančių ūkinių inventorių, žymiai pasistūmėta lokaliniuose (specifiniuose) atskirų regionų žemdirbystės istorijos tyrimuose, taip pat ir taikant naujuosius tyrimo metodus. Pavyzdiniai šiuo atveju galėtų būti J. Tirsk redaguoti „The Agrarian History of England and Wales“ 4 ir 5 tomai. Šiuose dviejuose tomuose paskelbti tyrimai parodė didelius pasiekimus analizuojant periodo agrarinę istoriją, išryškinant Anglijos grafysčių regioninės agrarinės ekonomikos specifiką, pademonstruojant XVI–XVIII a. taikytus ištobulintus rinkos metodus, komunikacijos pažangą. Anglijos istoriografijos dėmesys šiam periodui neatsitiktinis, juk XVII–XVIII amžiai žymėjo Anglijos, kaip labiausiai pažengusios agrarinėje sferoje Europos valstybės, statusą.

 

Atskiras tyrimų objektas šio periodo istorigrafijoje galėtų būti savotiško „intelektualinio judėjimo“ ar ekonominės-agrarinės minties XVI–XVII a. tyrimai. To meto Anglijos visuomenė susidomėjo teoriniais agrarinės ekonomikos aspektais, atsigręžta į Katono, Varono, Kolumelos teorines mintis, o 1523 m. seras Antuanas Fitdžerbertas (A. Fitzherbert; 1470–1538) paskelbė pirmąją Anglijoje knygą apie žemdirbystę – „The book of Husbandry“ („Knyga apie žemdirbystę“).

 

Neabejotinai viena dominuojančių ankstyvųjų naujųjų laikų tyrimų problemų – stambiosios žemėvaldos formavimosi klausimai. Istoriografijoje jie žinomi aptvėrimų (ariamosios žemės vertimas ganyklomis) pavadinimu. Dėmesio sulaukė ir ekonominiai stambiųjų žemės valdų bei mažųjų fermų gyvavimo aspektai[25].

 

Dar 1912 m. sero R. E. Protero pirmojoje sintetinėje Anglijos žemės ūkio istorijoje „English Farming Past and Present“ iškelta mintis apie XVIII a. antroje pusėje įvykusią Anglijos agrarinę revoliuciją tarp 1760–1830 m., nors ir išlieka populiari, XX a. antrosios pusės britų istorikų J. D. Čamberso ir G. E. Mingėjaus (G. E. Mingay) „The Argicultural Revoliution“ žymiai reviduota, akcentuojant ne tiek revoliucinį, kiek evoliucinį, kompleksinį reiškinį, palaipsniui pasiekusį įvairius šalies regionus.

 

Galiausiai, kalbant apie makro- ir mikro- agrarinę istoriją, ryškėjusi tam tikra britų istoriografijos polemika, kiek optimistinis ekonominės raidos modelis, grindžiamas dvarų dokumentais ir kitais rašytiniais šaltiniais, disonuoja su kaimo varguomenės, neturtingiausiųjų padėtimi. Kaimų istorijos tyrinėtojai, besitelkiantys aplink žurnalą „Rural history“, šiuo atveju išpažįsta kiek pesimistiškesnį variantą, ryškėjantį K. D. K. Snelo, M. Rydo ir R. Velso darbuose[26].

 

Plėtodamas pastarąją temą straipsnyje „Agricultural history, rural history or countryside history?“ Redingo universiteto prof. Džeremy Burchardas (J. Burchard) nurodo šiuolaikinėje anglų istoriografijoje egzistuojančias tarsi dvi požiūrio į kaimo istorijos tyrimus stovyklas. Viena, kurią jis vadina „ortodoksų mokykla“, labiau orientuota į ekonominę kaimo istorijos problematiką ir per XX a. antrąją pusę pasiekusi gausių kokybinių rezultatų, išaiškinusi Anglijos agrarinės raidos etapus, ypač dėmesį telkiant į aptvėrimų reikšmę ir t. t. Simboliškai šią stovyklą reprezenuoja žurnalas „Agricultural history review“. Antroji stovykla telkiasi aplink jau minėtąjį žurnalą „Rural history: Economy, Society, Culture“, ir labiau orientuojasi į kaimo socialinės istorijos tyrimus. Stovyklų idėjinę priešpriešą parodė jau pirmasis „Rural history“ numeris, kurio autoriai pirmuosius apkaltino rašant „karvių ir plūgų istoriją“. Įžangoje minėtas teminis žurnalo tyrimų pasiskirstymas leido išskirti ir keletą ryškiausių šių socialinės istorijos tyrinėtojų – „naujosios kaimo istoriografijos atstovų“ – darbų, apimančių: „naujosios kaimo istorijos“ metodologinius principus – „Rural history: the prospect before us“ („Rural history“, 1, 1990), irDefining the rural“; Kaimo visuomenės ir popkultūros santykius – „Rural History and Popular Culture“; kaimo moters tyrimus – „Women and Rural History“ („Rural History“, 5, 1994). Pastaruoju metu šiuolaikinėje britų kaimų istoriografijoje minėtini Sasekso universiteto profesoriaus A. Haukinso darbai[27]. Pastarieji demonstruoja akivaizdų lūžį, kurio nebuvo XIX–XX a. kaimo istorijos raidoje. Tuo laikotarpiu žemdirbystė kaip ūkinės veiklos forma ir kaimiška aplinka buvo neatsiejami dalykai. Moderniojoje situacijoje kalbama apie „agrarinio kaimo mirtį“, plg. kaimo turizmo sektorius Didžiojoje Britanijoje telkia per 380 000 dirbančiųjų, tuo tarpu žemdirbystėje telkiasi apie 374 000 dirbančiųjų[28].

 

Prof. A. Haukinso didžiausias indėlis – 2003 m. pasirodžiusi visą XX a. apimanti Anglijos kaimo istorija, pavadinta intriguojančiu pavadinimu – „Death of rural England: a social history of countryside“. Anot tyrinėtojo, šiuolaikinis britų kaimas fundamentaliai pasikeitęs, o paslaugų sferoje daugiau dirbančiųjų negu žemės ūkyje. 2001 m. duomenimis, kaimo turizmo sferoje sukurta per 380 000 darbo vietų, o žemdirbystėje – 370 000. Nuo 1960–1970 m. pastebimas masinis kaimo darbo jėgos mažėjimas, kita vertus, vyksta kaimo ir miesto suartėjimas, kai kaimo vietovėse apsigyvena miestuose dirbantys asmenys.

 

Išvados

 

1. Didžiosios Britanijos lokalinės istorijos kontekste kaimų istorija – „rural history“, „agricultural history“ – užima vieną dominuojančių tyrimų krypčių, yra svarbi lokalinės istorijos studijų ir istorinės edukacijos dalis, instituciškai plėtojama per universitetų, mokslo tiriamųjų draugijų veiklą. Kaimų istorijos tyrimai, Didžiojoje Britanijoje prasidėję XIX a. antrojoje pusėje, tapo ir kitų fundamentinių istorijos tyrimų krypčių – socialinės-ekonominės istorijos, kultūrinės antropologijos, mikroistorijos, istorinės atminties – sudėtine dalimi.

 

2. Gigantišką istoriografinį kaimų istorijos įdirbį geriausiai reprezentuoja publikuotos Britanijos kaimų istorijos bendrosios sintezės „The Agrarian history of England and Wales“, gausi, prieinama Anglijos kaimų istorijos bibliografija, sudaryta iš daugiau nei 50 000 nuorodų ir apimanti per 30 000 straipsnių, publikuotų 1500 įvairių pavadinimų žurnaluose bei per 10 000 monografijų pozicijų, nuo XX a. vidurio leidžiami teminiai kaimų istorijos žurnalai „The Agricultural history review“ ir „Rural history: Economy, Society, Culture“. Charakteringa, kad žymiausi XX a. britų istoriografijos atstovai – F. Sybaumas, F. V. Meitlandas, M. Postanas, M. V. Beresfordas, V. G. Hoskinsas, J. Tirsk ir kiti tyrinėjo lokalinę istoriją būtent per kaimų istorijos problematiką.

 

3. Modernioji kaimų istorijos istoriografija XX a. antrojoje pusėje patyrė metodologinių, tyrimų klausimyno performavimo krizę, akcentuojamą kaip kaimo istorijos „ortodoksų“ ir „naujosios kaimo istorijos“ polemiką, iš vienos pusės akcentuojančią agrarinę ekonomikos istoriją, jos kiekybinių ir kokybinių rodiklių tyrimus, iš kitos pusės – kaimo istoriją, kaip socialinę, socialinių kaimo grupių istoriją.

 

Nuorodos

 

 





[1] Tyrimų aktualumo, problemų klausimai aptarti prof. A. Nikžentaičio ir prof. I. Lukšaitės straipsniuose. Žr. Lietuvos lokalinių tyrimų padėtis: mokslinių straipsnių rinkinys. Sud. Aivas Ragauskas, Vladas Senkus, Žydrūnas Mačiukas. Vilnius: VPU leidykla, 2005.

[2] Many references date from the late 18th and 19th centuries: for example, some 1,400 articles have been extracted from the Journal of the Royal Agricultural Society of England, which began publication in 1840. However, the majority of articles in the Bibliography were published in the leading and lesser known journals from the 1940s up to the present year“. Žr. Bibliography of British and Irish rural history. The Museum of English rural life. <http://www.reading.ac.uk/merl/the_collections/bibliog_brit_irish.html> [žiūrėta 2008 10 29].

[3] Hoskins, W. G. Local history in England. London: Longman group limited, 1972, p. 28–67, 123–138.

[4] Žr. prof. C. Daierio (Christopher Dyer), K. D. M. Snelo ir kt. tyrinėjimus. The Centre for English Local History. <http://www.le.ac.uk/elh/about.html> [žiūrėta, 2008 11 03].

[5] Centre for Local history. <http://www.nottingham.ac.uk/education/centres/clh/> [žiūrėta 2008 11 03].

[6] Centre of East Anglian Studies (CEAS). <http://www.uea.ac.uk/ceas/Centre%2Bof%2BEast%2BAnglian%2BStudies> [žiūrėta 2008 11 03].

[7] Local history courses-what’s on offer where. <http://www.local-history.co.uk/Courses/index.html> [žiūrėta 2008 10 02].

[8] The Agrarian History of England and Wales. Vol. 3, 1348–1500. Edited by Edward Miller, Cambridge University Press, 1991; The Agrarian History of England and Wales. 2 volume set, vol. 7, 1850–1914. Edited by E. J. T. Collins. Cambridge University Press, 2000.

[9] MA in Rural history. <http://www.reading.ac.uk/ProgSpecs2002/pdfs03pg/MA_RuralHist03.pdf> [žiūrėta 2008 10 15], taip pat – The Museum of English Rural Life. <http://www.reading.ac.uk/merl/about/merl-about.asp> [žiūrėta 2008 10 15].

[10] Iš plėtojamų tyrimų projektų minėtini: „Heavy metal“ (technologijų, garo mašinų ir kaimo technikos tyrimai), „Collecting the 20th century rural culture“ (XX a. kaimo kultūros tyrimai), „Rural crafts today“ (Kaimo amatai šiandieną), „Agricultural Glass Negatives Preservation Project“ (Stiklo negatyvų apie žemdirbystę išsaugojimo projektas). <http://www.reading.ac.uk/merl/research/merl-research.asp> [žiūrėta 2008 11 08].

[11] Finberg, H. P. R. Editorial. Agricultural History review, 1953, vol. 1, p. 1–3.

[12] Žurnalo numeriai prieinami per „British Agricultural History Society“ draugijos internetinį puslapį. <http://www.bahs.org.uk/> [žiūrėta 2008 10 26].

[13] French, R. A. The three-field system in sixteenth-century Lithuania. Agricultural History Review, 1970, vol. 18, part 2, p. 106–125.

[14] Finberg, H. P. R An Agrarian history of England. Agrarian history review, 1956, vol. 4, part. I, p. 2–4.

[15]Rural History“ is well known as a stimulating forum for interdisciplinary exchange. Its definition of rural history ignores traditional subject boundaries to encourage the cross-fertilisation that is essential for an understanding of rural society. It stimulates original scholarship and provides access to the best of recent research. While concentrating on the English-speaking world and Europe, the journal is not limited in geographical coverage. Subject areas include: agricultural history; historical ecology; folklore; popular culture and religion; rural literature; landscape history, archaeology and material culture; vernacular architecture; ethnography, anthropology and rural sociology; the study of women in rural societies; relationships between the urban and the rural; and the politics of rural societies. The journal accommodates varying disciplinary reference systems, and publishes book reviews and review articles“. Žr. 16 nuorodą.

[16] Programinis žurnalo straipsnis – Bellamy, L., Snell, K. D. M, Williamson, T. Rural history: the prospect before us. Rural History, 1990, vol. 1, p. 2–4; Tam tikrą istorikų kartų polemiką fiksuoja savo straipsnyje Burchardt, J. Agricultural History, Rural History or Countryside History? Historical Journal, 2007, nr. 50 (2), p. 465–81, nurodant „ortodoksus“ – kaimo ūkio istorijos kokybinių ir kiekybinių rodiklių tyrimų pristatymas ir „naujoji kaimo istorija“, kurios tyrinėtojai susitelkę aplink žurnalą „Rural history“. Kita vertus, nurodoma, kad ir pati Britų agrarinės istorijos draugija niekada netapatino savęs tik su žemdirbystės istorijos tradicija, tačiau taip pat tyrinėjo kaimo švietimo istoriją, kaimo aplinkos, pastatų raidą ir kt. Čia minėtini G. Mingėjaus darbai apie XIX a. antros pusės Anglijos kaimus, F. M. L. Tompsono apie XVIII a. Anglijos kaimo bendruomenę ar E. J. T. Kolinso apie kaimo prekybą ir gamybinius santykius. Žr. Ten pat, p. 467–468.

[17] „The IRHRG is run by a small organizing committee. Its officers include Dr. Jeremy Burchardt, of the University of Reading, Dr. Paul Brassley, University of Plymouth, Dr. Keith Grieves, University of Kingston, Dr. Clare Griffiths, University of Sheffield, Professor Mick Wallis, University of Leeds, Dr. Anne Meredith, Dr. Caitlin Adams, Professor Keith Snell, University of Leicester and Lynne Thompson (University of Exeter)“. Žr. <http://www.irhrg.org.uk> [žiūrėta 2008 10 10].

[18] „Marka“ – gynybinė pasienio/paribio teritorija dėl specifinės organizacijos „inicijavusi“ feodalizacijos procesus viduramžių Europoje.

[19] Johnson, A. H. The Disapearance of the Small Landowner. Oxford: Clarendon Press, 1909; Gonner, E. C. K. Common law and Enclosure. London : Macmillan, 1912; Gray, H. L. English Field System. Cambridge,1915; Orwin, C. S. Open Field System. Oxford 1938; plg. Agricultural history, Oxford companion to local and family history, London, 1996, p. 3–8, čia p. 4; plg. Burchardt, J. Agricultural History, Rural History or Countryside History?..., p. 466.

[20] Istoriko G. E. Fiuselio biografiją žr. Oxford companion to local and family history. London, 1996, p. 197.

[21] The English Rural Labourer. London, 1949; The English Countryman: His Life and Work A.D. 1500–1900. London: Andrew Melrose, 1953; The English countrywoman: A Farmhouse Social History A.D. 1500–1900. London: Andrew Melrose, 1955.

[22] Istoriko V. G. Hoskinso biografiją žr. Oxford companion to local and family history. London, 1996, p. 223–224: Viljamas G. Hoskinsas (1908–1992), be to, kad buvo vienas ryškiausių savo laikotarpio lokalinės istorijos korifėjų Didžiojoje Britanijoje, kartu buvo entuziastingas jos populiarintojas. Magistro diplomą įgijo Ekseterio universitete 1935 m. (apgynė darbą „Industry, Trade and People in Exeter 1688–1800“), dėstytojavo Leičesterio universiteto koledže. Skirtumai tarp jo gimtojo Devono ir Leičesteršyro kraštovaizdžio sudomino istorinio kraštovaizdžio kaitos problemomis. Tuo metu, Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, V. G. Hoskinsas parašė darbą „Midland Paesant“, publikuotą tik 1957 m., jame ryškėjo kraštovaizdžio istorijos apmatai – lokalinės bendruomenės tyrimas atsižvelgiant į topografijos, demografijos, šeimos istorijos, vietos statinių, žemės ūkio ir amatininkystės ekonomikos aspektus. 1948 m. jis tampa Leičesterio universiteto koledžo profesoriumi ir Anglijos lokalinės istorijos tyrimų centro vadovu. Greta to 1951–1965 m. profesorius V. G. Hoskinsas skaito Ekonominės istorijos kursą Oksfordo universitete, 1968 m. atsisako vadovaujamojo darbo Anglijos lokalinės istorijos tyrimų centre ir pasineria vien į mokslinius tyrimus. Tuo metu parašytos „Local history in England“ (1959), „Fieldwork in Local history“ (1967) ir „The age of plunder: The England of Henry VIII“ (1976) ir galiausiai žinomiausias jo darbas „The Making of the English Landscape“ (1955).

[23] Pvz. Campbell, B. M. S. Agricultural progress in Medieval England: Some Evidence from Eastern Norfolk, Economic History Review, 1983, 2nd ser. 36/1; Campbell, B. M. S., Owerton, M. A new perpective in Medieval and Early modern Agriculture: Six Centuries of Norfolk Farming, c. 1250–1850. Past and Present, 1993, vol. 141; plg. Agricultural history. Oxford companion to local and family history. London, 1996, p. 7.

[24] Razi, Z. Life, Marriage and Death in a Medieval Parish: Economy, Society and Demography in Haleswen, 1270–1400. Oxford, 1980; McIntosh, M. Autonomy and Community: the Royal manor of Havering, 1200–1500. Cambridge: Cambridge University Press, 1986.

[25] Tamson, F. M. L. English Landed Society in the Nineteenth Century. Routledge, 1963; English, B. The Great Landowners of East Yorkshire, 1530–1910. New York, 1990.

[26] Snell, K. D. M. Annals of the Labouring Poor: social Change and Agrarian England, 1660–1900. Leicester, 1985; Reed, M., Wells, R. Class Conflict and Protest in the English countryside, 1700–1880. Routledge, 1990.

[27] Hawkins, A. Labour history and the rural poor, 1850–1980. Rural History, 1990, vol. 1; Hawkins, A. A Country at War: Mass-Observation and Rural England, 1939–45. Rural History, 1999, vol. 9; Hawkins, A., Merricks, L. Wee be black as Hell’: Ritual, Disguise and Rebellion. Rural History, 1993, vol. 3; Hawkins, A. Reshaping Rural England 1850–1925. London, Collins Harvill 1991; Hawkins, A. The Death of Rural England: a social history of the countryside since 1900. Routledge, 2003.

[28] Burchardt, J. Agricultural History, Rural History or Countryside History? Historical Journal, 2007, nr. 50 (2), p. 465.

 

Gauta 2008 m. lapkričio 11 d.

Pateikta spaudai 2008 m. lapkričio 19 d.

 

Summary

Researches of Rural History in Great Britain

 

The article presents researches in the field of rural history carried out by science and educational institutions in Great Britain, i. e. universities as well as by formal and informal history science groups and societies. The article touches upon some problematic aspects, such as the organizational structure of researches in the history of the British villages, respective institution, research questionnaire concerning rural history as well as the main historiographical stages and achievements in the 20th century English rural history.

 

First of all, the author presents universities’ research programmes and their too specialized research directions of rural history which were mainly followed by Cambridge and Reading Universities. Cambridge University published a series of works under the title England’s Rural History. A special mention should be made of The British Agricultural History Society, established in 1952 and still existing, which rallies different research centres and university researchers to investigate agricultural history, rural history including.

 

The analyzed studies on rural history as well as researchers’ preferences allow to claim that in modern historiography the social context becomes very prominent, i. e. agricultural history, development of ecological awareness, folklore researches, conventional culture and religion, rural literature and community, landscape researches, archeology and materialistic culture, ethnography, anthropology and rural sociology, women’s role in a rural community, rural and urban relations, the role of community authorities etc.

 

Special attention in the article is given to the prominent rural history researchers James Edwin Thorold-Rogers, Fridrich Seebohm, Sir Rowland Edmund Prothero, George Fussel, H. P. R. Finberg, Irena Joana Thirsk as well as to their contribution to the investigations of the British rural historiography. Retrospective evaluation of the achievements of the British agricultural history in the second half of the 20th century allows to claim that researchers were more concerned with the issues of villages than country estates; the importance of the fundamental processes of the 9th–10th centuries in rural genesis has been ascertained, a new approach to rural-urban relationship presented as well as market challenges and rural response to them displayed. Finally, the article introduces the existing polemics in the British historiography on the research object of agricultural history and rural history as well as the directions of the sociocultural or economic history, i. e. “stories about people” or stories about “cows and ploughs”.