„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Edvardas KRIŠČIŪNAS. Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis siūlo: „1940 m. rugpjūčio 3 d. datą laikyti sąlygine Lietuvos ir Baltijos šalių okupacijos pabaiga“
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje kritiškai analizuojamas Lietuvos istorikų Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio bandymas perrašyti Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos istoriją. Šių istorikų Lietuvos okupacijos istorijos reviziją atspindi bendras Lietuvos ir Rusijos istorikų išleistas dokumentų rinkinys „SSRS ir Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metais“[1] bei kiti minėtų istorikų darbai[2]. Straipsnyje remiantis XX a. tarptautinės teisės dokumentais įvertinama, kad Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis nepaiso tarptautinės bendruomenės pripažintų okupacijos ir aneksijos terminų. Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio tezė, jog sovietinė Lietuvos okupacija tęsėsi nuo 1940 birželio 15 d. iki rugpjūčio 3 d., prieštarauja istoriniams faktams, Lietuvos Respublikos priimtiems įstatymams bei tarptautinės bendrijos – JAV prezidentų, Europos parlamento oficialiems pareiškimams. Šiame straipsnyje kritiškai vertinama leidinio įvadinio straipsnio istoriografinės nuostatos bei tendencingai paskelbti kai kurie sovietiniai propagandiniai dokumentai.

 

Prasminiai žodžiai: sovietinė okupacija, okupacija, aneksija, Česlovas Laurinavičius, Alvydas Nikžentaitis, naujas požiūris.

 

Įvadas

 

Lietuvos istorikai atkūrus nepriklausomybę tapo laisvi nuo sovietinės cenzūros. Buvo atmesta daug sovietinės istoriografijos mitų, prasidėjo ir tęsiasi Lietuvos istorijos tyrimai, besiremiantys tiesa ir moksliniu sąžiningumu. Tačiau 2005 m. Česlovas Laurinavičius[3], padedamas dabartinės rusų istoriografijos, siekia istorijos moksle įteigti naują požiūrį. Česlovo Laurinavičiaus ir Alvydo Nikžentaičio teiginys, kad jie „nesiekia atkurti istorijos tokios, kokia ji buvo“[4], tapo Lietuvos okupacijos naujosios koncepcijos moto. 2006 m. pasirodė rusų istorikų N. Lebedevos ir A. Čiubarjano ir lietuvių A. Kasparavičiaus, Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio bendras veikalas „SSSR ir Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metais“[5]. Pačiuose pavadinimuose ir šališkai atrinktuose sovietiniuose dokumentuose skleidžiami Lietuvos okupacijos istorijos perrašymo elementai, kurie užbaigtą pavidalą įgavo diskusijoje su Vytautu Landsbergiu[6]. Šie istorikai siūlo:

 

  1. 1940 m. rugpjūčio 3 d. datą laikyti Baltijos šalių okupacijos pabaiga;

 

  1. Tikrąją Lietuvos Respublikos okupacijos datą – 1940 m. birželio 15 d. pakeisti 1940 m. rugpjūčio 3 diena;

 

  1. Peržiūrėti Lietuvos ir tarptautinės bendrijos priimtas okupacijos ir aneksijos sąvokas;

 

  1. Laikyti, kad dėl Baltijos šalių okupacijos „didžia dalimi“ yra atsakingos šių šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – vyriausybių padarytos klaidos.

 

Sutrumpintos Lietuvos okupacijos tikslai

 

Praėjus pusantrų metų, kai buvo išleistas rinkinio pirmasis tomas, spaudoje pasirodė keletas recenzijų ir išsirutuliojo diskusija tarp Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio bei šio leidinio kritikų. Palankias recenzijas išspausdino A. Anušauskas[7], JAV istorikas A. Senas (A. Senn), pastarasis pastebėjo, kad Lietuvos ir Rusijos istorikų parengtas dokumentų rinkinys „skatina nuodugnią Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungos sudėtį problematikos reviziją“[8]. Šio leidinio prasmingumu suabejojo J. Šmulkštys[9], N. Šepetys[10], neigiamas recenzijas paskelbė V. Landsbergis[11] ir istorikas T. Baranauskas[12]. Jie atvirai kaltino leidinio sudarytojus A. Nikžentaitį ir Č. Laurinavičių, kad jie bando revizuoti Lietuvos okupacijos ir aneksijos istoriją ir talkina Rusijos istorikams.

 

Išanalizavus dokumentų rinkinį „SSRS ir Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metais“ iškilo klausimas: kam reikalingas šis leidinys, jeigu dar 1993 metais buvo išleistas panašus dokumentų rinkinys „Lietuvos okupacija ir aneksija 1939–1940 m.“[13] Juolab, kad studijos „Molotovo-Ribentropo paktas ir Lietuva“ autoriaus N. Šepečio vertinimu, „mokslinė leidinio vertė menka, beveik nėra nežinomų dokumentų, atskleidžiančių SSRS politinius ir karinius kėslus Lietuvos (ir ne tik) atžvilgiu. Be to, savita dokumentų atranka leidžia skaitytojui susidaryti įspūdį, kad okupacija ir aneksija buvo SSRS ir Lietuvos santykių blogėjimo natūrali pasekmė, o ne sąmoninga sovietų operacija“[14].

 

Pritariant N. Šepečio išvadai, lieka neatsakytas klausimas, kam reikalingas minėtas leidinys, jeigu jo mokslinė vertė menka, jame beveik nėra istorikams nežinomų dokumentų. Remdamasis leidinio pavadinimu ir vėlesnėse diskusijose paskelbtais A. Nikžentaičio ir Č. Laurinavičiaus pasisakymais drįstu tvirtinti, kad tikrasis šio leidinio „SSRS ir Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metais“ tikslas – klastoti Lietuvos okupacijos istoriją, pataikauti Rusijos valdantiesiems sluoksniams. Kokie argumentai atvedė prie tokios išvados?

 

Pirmiausia dėl leidinio pavadinimo. Jame neatsitiktinai yra įaustas rinkinio sudarytojų sugalvotas „naujas požiūris“ į 1939–1940 m. įvykius. Bet kurios mokslinės studijos pavadinimas turi atitikti tiriamojo laikotarpio esmę ir istorinės raidos logiką. Leidinio „SSRS ir Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metais“ pirmasis tomas pavadintas: „SSRS ir Lietuvos respublika (1939 kovas – 1940 rugpjūtis)“. Pavadinimas sukelia apgaulingą įspūdį, tarsi jame būtų pateikiami dokumentai, atspindintys normalius dviejų suverenių valstybių santykius. Toks pavadinimas būtų priimtinas, jeigu būtų skirtas 3-iojo dešimtmečio šių valstybių tarpusavio santykiams. Tačiau leidinyje pateikiami dokumentai skirti SSRS įvykdytai Lietuvos okupacijai ir aneksijai. Vadinasi, leidinio pavadinimas yra melagingas, prieštaraujantis to laikmečio esmei ir istorinei tiesai.

 

Antra – pirmojo tomo pavadinime šiurkščiai iškraipomi istoriniai faktai, nes teigiama, kad Lietuvos Respublika gyvavo iki 1940 m. rugpjūčio 3 d.?! Bet juk visuotinai žinoma, kad Lietuvos Respublika nustojo gyvavusi 1940 m. birželio 15 d., kai Sovietų Sąjunga ją okupavo. Po sovietinės okupacijos ir V. Dekanozovo surežisuotų Liaudies Seimo rinkimų farso 1940 m. liepos 21 d. Liaudies Seimas formaliai panaikino Lietuvos Respubliką ir įkūrė Lietuvos Tarybų socialistinę respubliką. Būtent ši diena sovietmečiu minima kaip LTSR gimtadienis. Tad į SSRS buvo priimta ne Lietuvos Respublika, bet Sovietų okupacinės valdžios sukurta „nepriklausoma“ LTSR. Rinkinio sudarytojai sąmoningai siekia ištrinti lemtingą 1940 m. birželio 15 dienos okupacijos faktą ir pakeisti jį mažai reikšminga 1940 m. rugpjūčio 3 diena, kai SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė LTSR į „broliškų“ respublikų šeimą. V. Landsbergis polemikoje su rinkinio sudarytojais taikliai pastebėjo, kad istorinis melas glūdi detalėse: „...rinkinio sudarytojai ir leidėjai dar mato NKVD valdomą atskirą Lietuvos valstybę iki 1940 m. rugpjūčio, kažkodėl tremiančią savo piliečius į užsienį, o birželio 15 diena nežymiai užtrinama, nors tai tikra dviejų laikotarpių skiriamoji gairė“[15].

 

Redakcinės kolegijos nariai: Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis ir instituto XX a. Lietuvos istorijos skyriaus vadovas Č. Laurinavičius pareiškė, kad „šio leidinio viena vertingiausių dalių yra išvada“, kad sovietinė okupacija truko ne 50 metų, o tik pusantro mėnesio. Jie teigia: „rinkinio sudarytojai po ilgų vidinių diskusijų pasiūlė rugpjūčio 3 dienos datą (ja ir baigiamas rinkinys) laikyti, aišku, tik sąlygine okupacijos pabaiga ir aneksijos pradžia. Tokia prielaida turėjo paaiškinti teisinę painiavą vartojant okupacijos ir aneksijos teiginius Lietuvoje ir Baltijos šalyse, ir būtent ši išvada, o ne vien nauji faktiniai duomenys, yra viena vertingiausių šio rinkinio dalių“[16].

 

Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio žodžiai rodo, kad jie siekia perrašyti Lietuvos okupacijos ir aneksijos istoriją. Abu istorikai teigia, kad „...dabartiniai istorikai dėl pasikeitusios istorijos sampratos nesiekia atkurti istorijos tokios, kokia jinai buvo“[17]. Pagal Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio logiką išeina, kad istorinės tiesos nėra ir jos ieškoti net ir nereikia. Jei nėra tiesos, nebėra ir melo, belieka, anot šių istorikų, tik nauji ir seni požiūriai į praeitį. Jų įsivaizdavimu, istorija tampa nebe mokslu, o savotišku literatūros žanru. Tik Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis nepamatuotai daug imasi šnekėdami visų istorikų vardu. Dauguma istorikų lieka ištikimi tiesos ieškojimui.

 

Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis painioja istorinius faktus, tarptautinėje teisėje ir praktikoje priimtus okupacijos ir aneksijos terminus. Todėl toliau aiškinsimės, kaip Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacija buvo apibūdinta tarptautinės teisės aktuose, kas jais remiantis teigiama tarptautinės bendruomenės pareiškimuose bei Lietuvos Respublikos įstatymuose. Šie klausimai buvo išsamiai nagrinėti teisininko Dainiaus Žalimo[18], istoriko Juozo Banionio[19] ir estų teisininko Laurio Melkso (Lauri Mälksoo)[20] darbuose.

 

Okupacijos ir aneksijos apibūdinimas XX a. tarptautinėje teisėje

 

1928 metais Vakarų valstybės priėmė Kelogo-Briano paktą, kuris uždraudė karą kaip nacionalinės politikos priemonę. 1932 m. buvo priimta Henrio L. Stimsono (H. L. Stimson) doktrina, kurioje dar aiškiau ir tiksliau apibrėžtas aneksijos neteisėtumas. Kelogo-Briano paktas ir H. L. Stimsono doktrina tapo moraliniu ir teisiniu motyvu vakarų šalims nepripažinti okupuotų valstybių aneksijos teisėtumo. Todėl įvykus kurios nors Europos valstybės okupacijai, jinai tarptautinės teisės požiūriu lieka gyvuoti kaip nepriklausoma valstybė gerbiant ir saugant jos diplomatines atstovybes. Remdamosi šiais tarptautinės teisės principais, Vakarų valstybės nepripažino Italijos įvykdytos Albanijos aneksijos teisėtumo. Tam tikros minimalios okupuotų valstybių, jos piliečių teisės buvo apibrėžtos ir 1949 m. Ženevos konvencijoje. Taigi pagal tarptautinę teisę ir praktiką, okupacija yra neteisėtas veiksmas kaip ir okupacijos pasekmė – aneksija. Aneksija reiškia besitęsiančią okupaciją. Tai tarptautinės teisės aksioma. Tuo tarpu Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio „atradimas“, kad aneksija yra okupacijos pabaiga, yra priešingas dabartinės teisės supratimui.

 

Tarptautinės teisės principus Vakarų bendrija pritaikė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, kai sovietai jas okupavo 1940 m. birželio 15 d., o vėliau ir aneksavo. Aneksija, arba besitęsianti okupacija, Lietuvoje truko iki 1990 metų, Latvijoje ir Estijoje – iki 1991 metų. Sovietų Sąjunga, be visa ko, vykdė klasikinę okupaciją: kontroliavo Lietuvos gyvenimą remdamasi okupacine kariuomene, KGB, slopino tautos partizaninį ir bet kurį pasipriešinimą.

 

Taigi dauguma Vakarų valstybių nepripažino Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos teisėtumo. Tarptautinė bendruomenė laikėsi principo, kad Baltijos valstybės de facto yra okupuotos, de jure – nepriklausomos valstybės. Todėl JAV, Anglija, Kanada, Vatikanas ir kitos valstybės išlaikė okupuotų Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių diplomatines atstovybes ir konsulatus, su Lietuvos Respublikos pasu pilietis galėjo keliauti po įvairias Vakarų šalis. Tarptautinės teisės ir politikos požiūriu Lietuvos Respublika nenustojo gyvavusi ir po 1940 m. birželio 15 dienos okupacijos, o po 1990 m. kovo 11 dienos Lietuvos valstybė buvo atkurta.

 

Tarptautinė bendrija apie besitęsiančią sovietinę Baltijos šalių okupaciją

 

Tai, kad sovietinė Lietuvos okupacija tęsėsi iki 1990 metų, o šį akivaizdų faktą bando paneigti Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis, įrodo ir tarptautinės bendrijos oficialūs pareiškimai apie besitęsiančią Baltijos valstybių okupaciją. 1954 metais JAV Kongreso sudarytas senatoriaus Čarlzo J. Kersteno (Charles J. Kersten) komitetas komunizmo agresijai tirti, susipažinęs su liudininkų parodymais ir istoriniais faktais paskelbė, kad Baltijos valstybės buvo jėga okupuotos ir okupacinis sovietų režimas toliau vykdo religinį ir tautinį genocidą[21].

 

JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reigan) 1982 m. birželio 14 d. paskelbė pareiškimą, kuriame birželio 14-oji buvo įvardinta kaip Baltijos Laisvės Diena. JAV ji buvo oficialiai minima iki pat sovietinės okupacijos pabaigos. 1983 m. liepos 26 d. R. Reigano pareiškime sakoma: „Tęsdama neteisėtą Baltijos valstybių okupaciją, paremtą Molotovo-Ribentropo pakto teiginiais, Sovietų Sąjunga pažeidžia tarptautinę teisę“[22]. 1989 metų birželio 14 d. JAV prezidentas Džordžas Bušas (George Walker Bush) „...ypač atkreipė dėmesį į besitęsiančią Baltijos šalių okupaciją“[23]. Europos Parlamentas 1982 m. priėmė rezoliuciją „Dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“, kurioje teigiama: „pasmerkdamas tai, kad šias oficialiai buvusias nepriklausomas ir neutralias valstybes 1940 m. po Molotovo-Ribentropo pakto sudarymo okupavo Sovietų Sąjunga ir kad okupacija tęsiasi“[24].

 

Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio pareiškimai, jog jie esą padarė reikšmingą mokslinį atradimą nustatydami, kad sovietinė okupacija baigėsi 1940 m. rugpjūčio 3 d., ir tai, kad jie esą išaiškino „teisinę painiavą, vartojant okupacijos ir aneksijos sąvokas“, niekaip nesiderina su profesionalių Vakarų teisininkų, JAV prezidentų ir Europos Parlamento deputatų okupacijos ir aneksijos apibūdinimais. Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio istoriniai ir teisiniai „atradimai“ prieštarauja, be visa ko, istoriniams faktams bei Lietuvos piliečių pareikštai valiai ir Lietuvos Respublikos įstatymams.

 

Lietuvos teisės aktai apie sovietinės okupacijos trukmę

 

1949 metais Lietuvos partizaninio judėjimo vadai priėmė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją, kurioje teigiama, kad LLKS Taryba „...okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“[25]. Pagal Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio išvedžiojimus seka, kad Lietuvoje 1944–1954 m. vyko pilietinis karas, o partizanai kovojo ne su sovietiniais okupantais ir jų talkininkais stribais, bet su savais politiniais priešais. O tai jau primena sovietinių laikų istoriografiją.

 

Prasidėjus Lietuvos išsivadavimui iš sovietinės okupacijos, Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) 1989 m. pavasarį pradėjo rinkti Lietuvos piliečių parašus dėl Sovietų okupacinės kariuomenės išvedimo ir į šią parašų rinkimo akciją įsijungus Sąjūdžiui buvo surinkta 1,6 mln. parašų. Vadinasi, beveik visi Lietuvos piliečiai pasirašė po LLL parengtu pareiškimo tekstu, kuriame buvo teigiama, „kad SSRS vyriausybė išvestų iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos savo okupacinę kariuomenę“[26].

 

1992 m. birželio 14 d. referendume absoliuti dauguma Lietuvos piliečių pareikalavo „neatidėliotinai išvesti Rusijos kariuomenę iki 1992 m. pabaigos ir atlyginti okupacijos metu padarytą žalą“[27]. Remdamasis šiame referendume pareikšta Lietuvos piliečių valia, LR Seimas 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacinės žalos atlyginimo“. Jame teigiama, kad SSRS turi atlyginti okupacijos padarytą žalą šiais laikotarpiais:

 

1) SSRS okupacijos žala 1940–1990 m. laikotarpiu;

 

2) SSRS, represinių struktūrų padaryta žala (1990–1991 m. bei 1992–1993 m.), Rusijos federacijos kariuomenės padaryta žala 1991–1993 m. laikotarpiu[28].

 

Vadinasi, istorikai Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis kvestionuoja visuotinai priimtus akivaizdžius istorinius faktus, neigia Lietuvos piliečių valią, pareikštą referendume, bei LR įstatymų istorinį pagrindą.

 

Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio tezių idėjinis šaltinis

 

Lietuvos istorijos instituto darbuotojas T. Baranauskas, diskutuodamas su instituto direktoriumi A. Nikžentaičiu, visiškai pagrįstai iškėlė klausimą, iš kur Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis pasiskolino idėjų savo istorinei ir teisinei koncepcijai. T. Baranausko teigimu, šių istorikų idėjinis šaltinis yra Rusijos tarptautinės teisės asociacijos viceprezidentas Stanislovas Černičenka (С. Черниченко), kuris 2004 m. paskelbtame straipsnyje įrodinėjo, kad: 1) Baltijos valstybių SSRS neokupavo, nes okupacija neįmanoma be karo (tai akivaizdžiai paneigia Briano-Kelogo paktas, Stimsono doktrina, 1949 m. Ženevos konvencija bei kiti tarptautiniai dokumentai, kadangi okupaciją galima įvykdyti ir grasinant karine jėga – E. K. pastaba). „Jeigu aneksiją laikytume Pabaltijo valstybių įjungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, tai ji nebuvo nei agresyvaus karo, nei jėga priverstos sutarties rezultatas. Stalino ir jo aplinkos politiką moralės požiūriu galima vertinti negatyviai, bet Latvijos, Lietuvos ir Estijos įjungimas į SSRS sudėtį neprieštaravo 1940 m. veikusiai tarptautinei teisei. Taigi Baltijos valstybės teisėtai priklausė SSRS, o dabartinės Lietuva, Latvija ir Estija yra nauji tarptautinės teisės subjektai, susiformavę po SSRS žlugimo, o ne iki 1940 m. gyvavusių valstybių tąsa“[29].

 

T. Baranausko pateikta argumentuota išvada, kad Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio tezė, suformuluota bendraujant su Rusijos istorikais, jog „1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykdyta Lietuvos aneksija užbaigė Lietuvos okupaciją“, gali reikšti tik vieną – kad aneksija yra teisėta ir nuo 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo teisėta SSRS dalis[30]. Taigi, Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis teigia, kad okupacija tęsėsi tik pusantro mėnesio. Ši išvada labai naudinga Rusijai, nenorinčiai pripažinti, kad okupacija tęsėsi iki 1990 m., ir mokėti reparacijas už okupacijos metu padarytą žalą. Antra vertus – žalinga Lietuvai, išniekina tūkstančius okupacijos aukų, suluošintų, namus bei Tėvynę praradusių žmonių atminimą.

 

„Lietuva didžia dalimi pati kalta, kad pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį[31]“, – teigia Č. Laurinavičius

 

Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio „naujas istorinis požiūris“ skelbiamas metai iš metų įvairiuose viešuose pasisakymuose ir spausdintuose leidiniuose. 2007 metais Ribentropo-Molotovo paktą A. Nikžentaitis pavadino „antrąja lietuvių religija, istoriniu mitu, panašiu į sovietinės istoriografijos mitus“. Jis rašo: „Ribentropo-Molotovo paktas, Lietuvos prijungimo neteisėtumas šiandieninėje Lietuvoje įgavo tam tikrų mito požymių“[32].

 

A. Nikžentaičio bendramintis Č. Laurinavičius nutyli lemiamą Sovietų Sąjungos vaidmenį okupuojant Baltijos valstybes. Jis ieško ypatingų Lietuvos ir kitų Baltijos šalių užsienio politikos klaidų, atvedusių prie šių šalių okupacijos ir aneksijos. Štai 2005 m. Č. Laurinavičius teigė: „Baltijos valstybių atsiribojimas nuo kolektyvinių garantijų 1939 m. vasarą padėjo A. Hitleriui. Jis galėjo Latviją ir Estiją, nesusietas jokiais jas ginančiais ryšiais, neskaitant, suprantama, abstrakčių principų, lengvai perduoti J. Stalinui, kaip objektą pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. susitarimą“[33]. O Lietuva, anot Č. Laurinavičiaus, „didžia dalimi“ pati kalta, kad pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Č. Laurinavičius teigia: „...Lietuva atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakų sferoje didžia dalimi dėl to, kad sovietai jau turėjo savo rankose lietuvių viliojimo įrankį – Vilnių. Estus ir latvius Stalinas palaužė šantažuodamas karine jėga, o su lietuviais derybas pradėjo kaip geravalis dėdė, pasiūlydamas abipusiai naudingus mainus“[34]. Č. Laurinavičius sąmoningai nutyli esminį to laikmečio istorinį įvykį, nulėmusį Lietuvos patekimą į įtakos sferą: J. Stalinas 1939 m. rugsėjo mėn. pasiūlė Hitleriui pasilikti visą etninę Lenkijos teritoriją mainais perleidžiant Lietuvą Sovietų Sąjungai. Tai ir buvo padaryta rugsėjo 28 d. papildoma slapta Ribentropo-Molotovo sutartimi. Taip pat Č. Laurinavičiaus koncepcijoje nebėra termino „sovietinė okupacija“, vietoj jo rašoma, kad Lietuva „atsidūrė SSRS sudėtyje“.

 

Šios istorikų Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio tezės, nauji istoriniai „atradimai“, kad sovietinė okupacija tęsėsi pusantro mėnesio, kad Baltijos valstybių politikų klaidos daugiausia ir lėmė sovietinę okupaciją, Ribentropo-Molotovo pakto prilyginimas mitui, nėra nekalti intelektualiniai žaidimai. Šių istorikų Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos istorijos perrašinėjimas gali turėti žalingų Baltijos valstybėms politinių padarinių. Neatsitiktinai įžvalgūs latvių ir estų istorikai atsisakė bendradarbiauti su Rusijos istorikais sudarant minėtą dokumentų rinkinį.

 

„Nepralošinėkim rusiškai politikai“, – sako V. Landsbergis[35]

 

Jeigu leidinyje „SSRS ir Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metais“ I-ame tome Lietuvos istorikai drauge su Rusijos istorikais parengė „subalansuotą 1939–1940 m. įvykių vertinimą“, kuriame teigima, jog sovietinė okupacija tęsėsi nuo 1940 m. birželio 15 d. iki rugpjūčio 3 d., o per tą laiką sovietiniai okupantai nespėjo padaryti kažin kiek žalos, tai verčia suabejoti Lietuvos piliečių 1992 m. išreikšta valia ir 2000 m. Lietuvos Respublikos priimtu istatymu, kad Rusija privalo atlyginti 1940–1990 m. padarytą žalą. Atlygins ar ne žalą Rusija, bet tautos ir Lietuvos valstybės valią būtina gerbti. Okupacijos žalos atlyginimo reikalavimas kyla iš istorinio teisingumo ir tarptautinės teisės principų.

 

1949 m. Ženevos konvencijos III-iosios d. 49 straipsnis „Draudžia valstybei okupantei perkelti savo gyventojus į jos okupuotą teritoriją“[36]. Šią konvenciją Sovietų Sąjunga ratifikavo 1954 m. Tačiau vykdydama rusifikaciją į Baltijos šalis neteisėtai įkeldino apie pusantro milijono rusų kolonistų. Latvija ir Estija, remdamosi Ženevos konvencija, besąlygiškai nesuteikė rusų kolonistams pilietybės teisių ir nustatė sudėtingas natūralizacijos procedūras rusams, siekiantiems gauti Estijos arba Latvijos pilietybę. Latvijos ir Estijos parlamentų priimtiems pilietybės įstatymams pritarė tarptautinė bendruomenė, išskyrus, aišku, Rusiją. Rusija jau keliolika metų spaudžia Latviją ir Estiją, kad šios be apribojimų suteiktų pilietybę per okupaciją atkeltiems kolonistams. Rusijos siekiai šiuo reikalu aiškūs: suteikus be apribojimų Latvijos ir Estijos pilietybę, Rusija smarkiai padidintų savo politinę įtaką šiose šalyse. Todėl dabartinė Rusijos valdžia ir jos istorikai nenori pripažinti istorinio fakto, kad Baltijos šalių okupacija tęsėsi iki 1990 m. Taigi Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio koncepcija, kad 1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykdyta Lietuvos aneksija užbaigė Lietuvos okupaciją, yra itin naudinga dabartinei Kremliaus valdžiai. Ne veltui minėtasis S. Černičenka savo straipsnį užbaigia šiais optimistiniais žodžiais: „Latvijos, Lietuvos ir Estijos ekspertų bendruomenės tarpe seniai skamba objektyviais istoriniais faktais pagrįsti vertinimai ir samprotavimai. Ir nors ideologizuotų nuostatų skatinami establišmento atstovai ir pasmerkė juos už tai ostrakizmui bei daro politinį spaudimą, tai sukelia tam tikrą optimizmą. Tikėkimės, kad istorinis ir tarptautinis teisinis objektyvumas triumfuos, o tarptautinė teisinė bendruomenė bei žmogaus teisių organizacijos pasieks, kad Latvijos, Lietuvos ir Estijos vyriausybės atsisakytų bandymų perrašyti istoriją ir taikyti dvigubus standartus žmogaus teisių srityje“[37] (tai yra, be apribojimų suteiktų pilietybę rusams Latvijoje ir Estijoje – E. K. pastaba).

 

Šis S. Černičenkos optimizmas pildosi. Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis ir tampa tais, S. Černičenkos žodžiais tariant, „objektyviais ekspertais“, kurie sovietinę okupaciją sutrumpina iki pusantro mėnesio. Rusija, pasiremdama tuo, kad A. Nikžentaitis yra Lietuvos istorijos instituto direktorius, o Č. Laurinavičius – instituto skyriaus vedėjas, gali pasinaudoti jų nauja „istorine koncepcija“ įvairiuose tarptautiniuose forumuose, „ginti“ rusakalbių teises Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje bei atsisakyti mokėti reparacijas Baltijos šalims už okupacijos padarytą žalą.

 

N. Lebedevos ir Č. Laurinavičiaus istoriografinių nuostatų bendrumas

 

Pabaigoje keletas įžvalgų dėl rinkinyje pateikto įvadinio N. Lebedevos (Н. Лебедева) straipsnio ir dėl kai kurių sovietų dokumentų įtraukimo į šį rinkinį tikslingumo. N. Lebedevos įvadiniame straipsnyje yra aiškiai išreikštos tam tikros pačios autorės istoriografinės nuostatos, kurios moko, kaip vertinti 1939–1940 m. istorijos įvykius Antrojo pasaulinio karo ir Baltijos šalių okupacijos kontekste. N. Lebedevos nuostatos daug kur susišaukia ir papildo Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio koncepcijas: 1. N. Lebedevos turinys apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją atitinka Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio koncepciją, jog sovietinė okupacija tęsėsi nuo 1940 birželio 15 iki rugpjūčio 3 d. 2. N. Lebedeva, kaip ir Č. Laurinavičius, ignoruoja stalininės valstybės grobikišką imperinę politiką okupuojant kaimynines šalis ir didžiulį J. Stalino vaidmenį sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Čia N. Lebedeva „įžvelgia Prancūzijos ir Anglijos vyriausybių lemtingą klaidą nesugebant susitarti su SSRS dėl kolektyvinio saugumo sutarties, kuri būtų galėjusi sustabdyti būsimą Vokietijos agresiją“[38]. Arba N. Lebedeva įrodinėja, kad dėl Baltijos šalių okupacijos didžiausia kaltė tenka Hitleriui, kuris pasiūlė Stalinui 1939 m. rudenį pasidalinti kaimynines šalis, o kiek vėliau pastūmėjo („подтaлкивал“) SSRS užimti Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Besarabiją[39]. Šios N. Lebedevos istoriografinės nuostatos, kaip ir Č. Laurinavičiaus ieškojimai Baltijos vyriausybių klaidų, švelniai tariant prasilenkia su istorine tiesa. Štai įžymūs rusų istorikai A. Vdovinas (A. Вдовин) ir A. Barsenkovas (A. Барсенков) paviešino istorinę Stalino kalbą Politbiure 1939 m. rugpjūčio 19 d., kurioje atsiskleidžia SSRS vaidmuo kartu su Vokietija pasidalinant ir okupuojant kaimynines valstybes ir sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Stalinas Politbiuro nariams atvirai išsakė savo imperinius tikslus: „Jeigu mes sudarysime tarpusavio pagalbos sutartį su Prancūzija ir Anglija, tai Vokietija atsisakys Lenkijos ir pradės ieškoti modus vivendi su Vakarų valstybėmis. Karo nebebus. Bet vėlesni įvykiai gali būti pavojingi SSRS. Jeigu mes priimsime Vokietijos pasiūlymus sudaryti nepuolimo paktą, Vokietija, aišku, puls Lenkiją, o Prancūzijos ir Anglijos įsikišimas bus neišvengiamas. Tuo atveju mums liks daug šansų būti konflikto nuošalyje ir mes galėsime stoti į karą, kai mums bus naudinga... Atsivers platus pasaulinės revoliucijos išvystymo laukas... Todėl Sovietų Sąjungos interesams yra naudinga, kad prasidėtų karas tarp Reicho ir kapitalistinio anglų – prancūzų bloko. Reikia daryti viską, kad karas tęstųsi kuo ilgiau, kad abi pusės kuo labiau išsekintų viena kitą. Dėl tos priežasties mes turime sudaryti paktą“[40]. Politbiuras vieningai priėmė diktatoriaus pasiūlymą ir po keturių dienų paktas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, Baltijos šalių okupaciją, buvo sudarytas. Ši Stalino kalba akivaizdžiai paneigia N. Lebedevos tezę, kad „lemtingas Prancūzijos ir Anglijos nesugebėjimas susitarti su Stalinu įtakojo Ribentropo – Molotovo pakto sudarymą“. Stalino derybos su Prancūzija ir Anglija 1939 m. I-oje pusėje dėl kolektyvinės saugumo sistemos sudarymo tebuvo tik Stalino diplomatinis žaidimas siekiant gauti daugiau nuolaidų iš Vokietijos. Istorinė Stalino kalba niekais paverčia Č. Laurinavičiaus išvedžiojimus apie pačių Baltijos vyriausybių klaidas, padariusias įtaką šių šalių okupacijai. Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis, remdamiesi pasenusiu 1998 m. Vokietijoje išleistu straipsnių rinkiniu, Stalino kalbą pavadino falsifikatu. Reikia manyti, kad žymiausi XX a. Rusijos istorijos profesoriai A. Barsenkovas ir A. Vdovinas Rusijos archyvus išmano geriau negu Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis. V. Barsenkovo ir A. Vdovino mokslinis veikalas „Rusijos istorija. 1938–2002 m.“ (rus. k.) parašytas remiantis naujais publikuotais Politbiuro nutarimais, tarp kurių yra ir minėta J. Stalino kalba. Ši knyga Rusijos valstybės Mokymo-metodinio susivienijimo oficialiai yra rekomenduota aukštųjų mokyklų studentams, studijuojantiems istoriją.

 

Istorikas N. Šepetys taikliai pastebėjo, jog „savita dokumentų atranka leidžia skaitytojui susidaryti įspūdį, kad okupacija ir aneksija buvo SSRS ir Lietuvos santykių blogėjimo „natūrali“ pasekmė“. Šį eilinius skaitytojus klaidinantį įspūdį ypač sustiprina į dokumentų rinkinį įtraukti sovietų pareigūnų parengti propagandiniai dokumentai, kurie kaltino Lietuvos vyriausybę vykdžius provokacijas ir pagrobus kelis raudonarmiečius, o vieną iš jų, Butajevą, net nužudžius. Tokių sovietinių klastočių rinkinyje esama daug, net septyni (Nr. 144, 150, 152, 153, 155, 159, 163). Juolab sovietų ultimatume 1940 birželio 14 d. papildomų Raudonosios armijos dalinių įvedimas į Lietuvą labiausiai motyvuojamas tuo, kad Lietuvos pareigūnai grobė raudonarmiečius, nužudė Butajevą ir pažeidė ankstesnę sovietų ir Lietuvos sutartį. Lietuvos istorikai, šio rinkinio sudarytojai, privalėjo pateikti tikrą šių raudonarmiečių dezertyravimo istoriją, parodyti, kaip šie raudonarmiečiai – dezertyrai buvo panaudoti sovietų vyriausybės kaip grubaus šantažo priemonė. Be viso to sovietų pareigūnų parengtų melagingų dokumentų gausus įtraukimas teisina stalininės valstybės įvykdytą Lietuvos užgrobimą.

 

Išvados

 

1. Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis sistemingai bando perrašyti sovietų įvykdytą Lietuvos inkorporacijos istoriją. Šie istorikai kuria prorusišką Lietuvos okupacijos ir aneksijos istorijos interpretaciją.

 

2. Leidinio „SSRS ir Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metais“ bei I-ojo tomo pavadinimas „SSRS ir Lietuvos Respublika (1939 m. kovas – 1940 m. rugpjūtis)“ skaitytojams kelia apgaulingą įspūdį, tarsi leidinyje būtų pateikiami dokumentai apie normalius dviejų suverenių valstybių santykius. Leidinio pavadinimai prieštarauja to laikmečio istorinių įvykių logikai.

 

3. Leidinio I-ojo tomo pavadinimas iškraipo istorinius faktus, nes teigia, kad Lietuvos Respublika gyvavo iki 1940 m. rugpjūčio 3 d. Tačiau okupacinės valdžios pareigūnų suformuotas Liaudies Seimas panaikino Lietuvos Respubliką 1940 m. liepos 21 d. ir įkūrė LTSR. Istorinės tiesos nepaisoma siekiant ištrinti ir pakeisti lemtingą 1940 m. birželio 15 d. okupacijos faktą mažai reikšmingu 1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykiu.

 

4. Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio siūlymas 1940 rugpjūčio 3 d. datą „laikyti sąlygine Lietuvos okupacijos pabaiga“ prieštarauja istoriniams faktams, tarptautinės bendrijos oficialiems dokumentams bei Lietuvos Respublikos priimtiems įstatymams. Juose aiškiai ir nedviprasmiškai pažymima, kad sovietinė okupacija tęsėsi iki 1990 m.

 

5. Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio teiginys, jog aneksija reiškia okupacijos pabaigą, neturi nieko bendro su tarptautinėje teisėje nustatytais šių sąvokų apibrėžimais. Pagal pastarąją teisę aneksija yra besitęsianti okupacija, kurios teisėtumas yra nepripažįstamas.

 

6. Č. Laurinavičius savo straipsniuose atsakomybę dėl Baltijos šalių okupacijos bando suversti Baltijos vyriausybėms. Č. Laurinavičius, kaip ir rinkinio įvadinio straipsnio autorė N. Lebedeva, ignoruoja J. Stalino agresyvią imperialistinę politiką. Šiai nuostatai pagrįsti rinkinio sudarytojai įtraukė nemaža sovietinių propagandinių dokumentų, be detalaus istorinio komentaro, teisinančių sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją.

 

7. Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio tezė, jog sovietinė okupacija tęsėsi tik pusantro mėnesio, yra žalinga Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Pirma, ši tezė verčia abejoti 1992 m. referendume Lietuvos piliečių pareikšta bendra valia ir 2000 m. LR Seimo priimtu įstatymu, kad Rusija privalo atlyginti okupacijos metu (1940–1990) padarytą žalą. Antra, Rusija, pasinaudodama Č. Laurinavičiaus ir A. Nikžentaičio teze, gauna papildomą argumentą spaudžiant Latviją ir Estiją, kad šios be apribojimų suteiktų pilietybę okupacijos metais Rusijos atkeltiems kolonistams.

 

Nuorodos

 

 



* Edvardas Kriščiūnas – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros docentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: visuotistkat@vpu.lt; mokslinių interesų sritys – kultūros istorija, istorijos filosofija, politika.



[1] SSRS ir Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metais. Dokumentų rinkinys (CCCP И Литва в годы Второй мировой войны̣. Сборник документoв).̣ Vilnius, 2006. Т. 1 ir ̣̣СССР и Литовская республика (март 1939 – август 1940 г. г.).

[2] Laurinavičius, Č., Nikžentaitis, A. [Straipsnis be pavadinimo] Akiračiai, 2007, nr. 9, p. 5; Laurinavičius, Č. Lietuva antrojo pasaulinio karo verpetuose. Kultūros barai, 2005, nr. 5, p. 2., Laurinavičius, Č., Motieka, A., Statkus, N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 118.

[3] Laurinavičius, Č. Lietuva antrojo pasaulinio karo verpetuose..., p. 2.

[4] Laurinavičius, Č., Nikžentaitis, A. [Straipsnis be pavadinimo]..., p. 5.

[5] SSRS ir Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metais...

[6] Landsbergis, V. Pastabos, kurias paskatino recenzija. Akiračiai, 2007, nr. 8, p. 15; Landsbergis, V. Replikos teisė ir malonumas. Akiračiai, 2007, nr. 10, p. 5; Landsbergis, V. Istorijos revizija. Atgimimas, 2008, nr. 4, p. 10.

[7] Anušauskas, A. Ar Rusija pripažino Lietuvos okupaciją. Lietuvos istorijos studijos, 2007, t. 20, p. 100–103.

[8] Sennas, A. Įvertinant skaudžią praeitį. Akiračiai, 2006, nr. 6, p. 2.

[9] Šmulkštys, J. Istorija ir istorikai. Akiračiai, 2007, nr. 7, p. 2.

[10] [Straipsnis be pavadinimo rubrikoje „Knygų mugė“] Naujasis Židinys-Aidai, 2006, nr. 6–7, p. 287.

[11] Landsbergis, V. Pastabos, kurias paskatino recenzija. Akiračiai, 2007, nr. 8, p. 15; Landsbergis, V. Replikos teisė ir malonumas. Akiračiai, 2007, nr. 10, p. 5; Landsbergis, V. Istorijos revizija. Atgimimas, 2008, nr. 4, p. 10.

[12] Baranauskas, T. Kur veda A. Nikžentaičio Lietuvos istorijos revizija? http://www.delfi.lt/news/ringas/lt/article.php?id=16772414. galima rasti internete: 2008.04.23.

[13] Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939–1940: dokumentų rinkinys. Parengė L. Breslavskienė. Vilnius: Mintis, 1993, 407 p.

[14] [Straipsnis be pavadinimo rubrikoje „Knygų mugė“] Naujasis Židinys-Aidai, 2006, nr. 6–7, p. 287.

[15] Landsbergis, V. Pastabos, kurias paskatino recenzija..., p. 15.

[16] Laurinavičius Č., Nikžentaitis, A. [Straipsnis be pavadinimo]..., p. 5.

[17] Ten pat.

[18] Žalimas, D. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas. Pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę. Vilnius: Rosma, 1997, 207 p.

[19] Banionis, J. Lietuvos Laisvės byla Vakaruose (1975–1990): istorinė apžvalga. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002, 318 p.

[20] Mälksoo, L. Illegal annexation and state continuity: the case of the incorporation of the Baltic States by the USSR : a study of the tension between normativity and power in international law. Leiden : Nijhoff, 2003, 373 p.

[21] Lietuvių enciklopedija. Boston, 1957, t. 12, p. 273–276.

[22] Banionis, J. Lietuvos Laisvės byla Vakaruose (1975–1990): istorinė apžvalga. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002, p. 251.

[23] Žalimas, D. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas..., p. 118.

[24] Banionis, J. Lietuvos Laisvės byla Vakaruose..., p. 248.

[25] Žalimas, D. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas..., p. 182.

[26] Lietuvos Laisvės Lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki Nepriklausomybės. Vilnius: Naujoji matrica, 2004, 1 knyga, p. 279.

[27] Žalimas, D. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas..., p. 153.

[28] Lietuvos Respublikos įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo. Valstybės žinios, 2000, birželio 28, nr. 52, p. 14–15.

[29] Žr. Baranauskas, T. Kur veda A. Nikžentaičio Lietuvos istorijos revizija?..., p. 5.

[30] Ten pat.

[31] Laurinavičius, Č. Lietuva antrojo pasaulinio karo verpetuose..., p. 2.

[32] Nikžentaitis, A. Kryžiaus karų epocha Lietuvos kultūrinėje atmintyje. Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje atmintyje. Šiauliai: Saulės delta, 2007, p. 240.

[33] Laurinavičius, Č., Motieka, A., Statkus, N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai..., p. 118.

[34] Laurinavičius, Č. Lietuva antrojo pasaulinio karo verpetuose..., p. 2.

[35] Landsbergis, V. Istorijos revizija. Atgimimas, 2008, nr. 4, p. 10.

[36] Междунaродное право в документах. Москва, 1982, c. 779.

[37] Žr. Baranauskas, T. Kur veda A. Nikžentaičio Lietuvos istorijos revizija?..., p. 6.

[38] CCCP И Литва..., p. 26.

[39] Ten pat, p. 28.

[40] Барсенков, A., Вдовин, A. История России. 1938–2002. Москва: Аспект пресс, 2003, с. 16.

 

Gauta 2008 m. spalio 15 d.

Pateikta spaudai 2008 m. lapkričio 19 d.

Summary

Č. Laurinavičius and A. Nikžentaitis claim: „August 3, 1940, Could Be Considered the Date of the Conditional Termination of Lithuania‘s and Other Baltic States’ Occupation“

 

Č. Laurinavičius and A. Nikžentaitis consider August 3, 1940, to be the date of the conditional termination of Lithuania’s and other Baltic States’ occupation.

 

The article, therefore, critically analyzes historiographical attitudes of Č. Laurinavičius and A. Nikžentaitis which, however, distort the history of occupation and annexation of the Baltic States. Pro-Russian attitudes are clearly expressed in the joint document collection The USSR and Lithuania during the Second World War, published by Lithuanian and Russian historians as well as in Č. Laurinavičius’ articles.

 

Č. Laurinavičius and A. Nikžentaitis’ assumptions that the Soviet occupation ended on August 3, 1940, contradict historical facts, the official declarations of international community (the 2nd half of the 20th century), Lithuanian people’s will expressed in the referendum of 1992 and the law passed by the Seimas of the Republic of Lithuania which states that the Soviet occupation lasted from 1940 till 1990. Č. Laurinavičius and A. Nikžentaitis’ claim that annexation was the end of occupation also challenges international law and existing definitions of annexation and occupation. The international law views annexation as continuing occupation which is not legally recognized or accepted.

 

In his articles Č. Laurinavičius as well as N. Lebedeva, the author of the introductory article of this publication, overlooked the role of the Soviet Union in the occupation of the Baltic states; they only tend to point to the mistakes made by the Governments of the Baltic States which supposedly led these countries to occupation. This anti-Lithuanian stance is grounded on biased historical documents which might give impression to the reader that Lithuania’s occupation was a natural consequence of strained relationships between the USSR and Lithuania; these documents do not disclose that this occupation was a conscious Soviets’ aggression.

 

The rewritten history of Lithuania’s occupation by Č. Laurinavičius and A. Nikžentaitis inflicted considerable harm to all Baltic states, i. e. Lithuania, Latvia and Estonia. Firstly, the statement of these historians that the occupation lasted only for about one and a half month invalidates Lithuania’s citizens will expressed in the referendum of 1992 as well as the law passed by the Seimas in 2000 that Russia must compensate for the harm caused during the occupation in 1940–1990. Secondly, these statements might also enhance the pressure from Russia, assumingly defending the rights of Russian-speaking population, on Latvia and Estonia because the Parliaments of these countries, on the basis of the Geneva Convention of 1949, did not unconditionally grant citizenship to Russian colonists.