„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Jonas MARDOSA. Lietuvos gyvenvietės ir kaimai 1976–2006 m.: demografinis tyrimas
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje apžvelgiami esminiai Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų statistinių pokyčių bruožai XX a.–XXI a. pradžioje. Remiantis Anykščių rajone 1976 ir 2006 m. atlikto kaimų struktūros, gyvenviečių ir gyventojų skaičiaus tyrimo medžiaga, nagrinėjami demografiniai pokyčiai kaime, nustatoma kaimų skaičiaus dinamika ir tendencijos per 30 metų. Siekiant nustatyti, kiek Anykščių rajone nustatytos tendencijos būdingos visai Lietuvai, šio rajono duomenys sugretinami su panašių tyrimų, atliktų Alytaus ir Vilkaviškio rajonuose, medžiaga. Taip pasekami per tiriamąjį laikotarpį įvykę kaimo gyvenviečių sistemos pertvarkymai. Nustatyta, kad XXI a. pasiekęs kaimo pavidalas sukurtas pritaikant buvusią gyvenviečių sistemą sovietinio ūkininkavimo modeliui. Pagrindinė demografinių procesų Lietuvos kaime kryptis rodo gyventojų telkimąsi stambiose urbanizuotose gyvenvietėse ir nedidelių, nepasižyminčių gyventojų gausumu, kaimų skaičiaus augimą. Kartu iš šių gyvenviečių atsiranda neturinčių gyventojų kaimų grupė. Pateikta medžiaga rodo, kad esminės kaimų raidos ir gyventojų skaičiaus dinamikos tendencijos yra bendros visam Lietuvos kaimui. Tačiau skirtingas įvairių regionų ir net rajonų istorinės praeities palikimas, ekonominio ir socialinio gyvenimo galimybės, sovietinės valdžios politika veikė raidos kryptis ir intensyvumą. Buvusios ūkių gyvenvietės XXI a. pradžioje liko kaip kaimo sistemos pagrindas. Pagrindinė demografinių procesų tendencija yra mažėjantis gyventojų skaičius smulkiuose kaimuose.

 

Prasminiai žodžiai: gyvenvietės, kaimai, vienkiemiai, sodybos, gyvenvietės tipas, gyventojų skaičius, demografija.

 

Įvadas

 

Kaimas pagrindinės lietuvių gyvenamos sferos pobūdį išlaikė iki XX a. vidurio ir padėtis ėmė keistis tik XX a. antroje pusėje. Antai 1897 m. kaime gyveno 83%, 1923 m. (be Vilniaus krašto) kaimiečiai buvo 85% gyventojų, 1939 m. – 71,1%. Tik amžiaus antroje pusėje išaugo miestiečių skaičius ir kaimiečiai palaipsniui Lietuvoje tapo gyventojų mažuma, 1970 m. jie sudarė 49,8%. Nors per posovietinį laiką kaimiečių valstybėje nežymiai padaugėjo (0,8%), 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, jie sudarė 33,1% visų Lietuvos valstybės gyventojų[1]. Kaimu taip pat vadinamas ir vienas iš tūkstantmetę istoriją turinčių kaimo gyvenviečių tipų. Anksčiausiai kaimai paminėti 1255 m. Ipatijaus metraštyje, kuriame kalbama apie jotvingių kaimus, apie juos žinių randama kryžiuočių kronikose. Iki XVI a., manoma, buvo labiausiai paplitę kupetiniai bei vienkieminiai kaimai, kuriuos po Valakų reformos (1557 m.) pakeitė gatviniai kaimai, tapę pagrindine lietuvių gyvenviečių forma. Kupetinių kaimų liekanų užtinkame daugiausia Rytų Lietuvoje, kurios teritorijoje vietomis nepakitę ar įgavę naujus pavidalus iki mūsų dienų išliko ir gatviniai kaimai. Tačiau daugiausia vienkieminės struktūros kaimų susikūrė XIX a. antroje pusėje ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais skirstant gatvinius kaimus, ir tokiuose kaimuose yra skirtingas, jungiamas bendro pavadinimo, sodybų skaičius. Vienkiemiai gyvavo nuo seniausių laikų ir tokios sistemos pavyzdžių išlikę Žemaitijoje. XIX a. pabaigoje Lietuvos teritorijoje Žemaitijoje ir Užnemunėje daugiausia buvo vienkiemių ir viensėdžių, kitur buvo gatvinės ir padrikos kaimavietės[2]. Iki XX a. vidurio Lietuvoje išlikusiuose kaimuose jų teritoriją sudarė bendruomenės valdomas žemės plotas ir joje esančios gyventojų sodybos, kurių išsidėstymo tvarka ir skaičius kaime buvo gana skirtingas. Kolektyvizavus žemės ūkį, tokie kaimai pasikeitė iš esmės, pasiliko tik kaip sodybų sankaupa arba kaimavietės. Taigi kaip administracinis teritorinis vienetas kaimai pagal įvairius parametrus – tipą, dydį, sodybų ir gyventojų gausumą – yra nuolat besikeičiantys, ir šis požymis itin būdingas XX a. antrai pusei. Todėl nustatyti šios kaitos tendencijas ir kryptis yra aktuali problema ir ją sureikšmina ta aplinkybė, kad išsamesnių panašaus pobūdžio tyrinėjimų, ir ypač apimančių XX a. paskutinius dešimtmečius bei pirmuosius XXI a. metus, praktiškai neturime, o esami temą liečia fragmentiškai[3].

 

Straipsnio objektas yra Lietuvos kaimo gyvenvietės ir kaimai 1976–2006 metais. Tikslas – atskleisti esminius Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų statistinių pokyčių XX a.–XXI a. pradžioje bruožus; remiantis Anykščių rajone 1976 ir 2006 m. atlikto kaimų struktūros, gyvenviečių ir gyventojų skaičiaus tyrimo medžiaga, panagrinėti gyventojų skaičiaus pokyčius ir tendencijas per 30 metų pagal skirtingas kaimų grupes. Taip pat pabandyti pasekti, ar Anykščių rajone esamos demografinių pokyčių tendencijos būdingos kitiems Lietuvos rajonams.

 

Tiriamojo laikotarpio pasirinkimą lėmė disponuojama medžiaga. Pagrindinis tyrimo duomenų šaltinis yra statistiniai leidiniai ir svarbiausia – iš sovietinių Anykščių rajono apylinkių tarybų bei dabartinių seniūnijų surinkta statistinė medžiaga. Anykščių rajone 1976 m. buvo atliekamas etnosociologinis kaimo gyventojų dvasinės kultūros tyrimas. Rajonas buvo pasirinktas kaip tuo metu pagal daugumą socialinių, ekonominių ir kultūrinių parametrų buvęs artimas Lietuvos kaimiškų rajonų vidurkiui[4]. Rengiantis gyventojų apklausai, iš tuometinių apylinkių „Ūkinių knygų“[5] pagal kaimus buvo renkami demografiniai duomenys[6]. Tokia medžiaga buvo reikalinga kaimų ir respondentų atrankai. Todėl šie duomenys be pagrindinio tikslo – kaimų ir respondentų atrankos, leido nustatyti kaimų dydį pagal sodybų ir gyventojų skaičių bei juos grupuoti. Kadangi vėlesniais metais statistinę medžiagą teko rinkti ir kituose Lietuvos rajonuose, pasitelksiu 1981 m. tokio pat tyrimo Alytaus[7], o apie dabartinę kaimų situaciją ir Vilkaviškio rajono duomenims.

 

XXI a. pradžioje ūkinės knygos praktiškai nustotos naudoti, tačiau kai kurie statistiniai duomenys, ir būtent apie gyventojų skaičių pagal kaimus, seniūnijose yra, juos galima rasti internete, kur jie buvo renkami 2006–2007 m.[8] Tačiau seniūnijose nelikus ūkinių knygų bei privalomos gyventojų registracijos, tapo sudėtinga detaliau pasekti šių kaimo gyventojų skaičiaus įvairovę ir pabandyti detaliau nustatyti per trisdešimt metų įvykusius pokyčius. Kita vertus, nors seniūnijų darbuotojai renka duomenis apie kaimus ir gyventojus, dėl gyvenamosios vietos deklaravimo įvairovės suteikia galimybę atsirasti paklaidai, kai klasifikacijos paribyje fiksuoti skaičiai (pvz., vienu atveju 26, o kitu 25) jau gali konkretų kaimą perkelti į kitą grupę, bet, aišku, tendencijoms tai esminės įtakos neturi. Kaimai pagal gyventojų skaičių grupuoti tokiu principu, kuris buvo priimtas tuo metu atliekamuose etnosociologinio pobūdžio tyrimuose: I grupė – 1–25 gyventojai, II – 26–50; III – 51–100; IV – 101–200; V – 201–500; VI – 501–1000 žmonių priskaičiuojančios gyvenvietės. Žinoma, toks grupavimas sąlyginis, nes esant reikalui galima įvesti ir smulkesnį skirstymą, ir tai kai kuriais atvejais darėme pačioje mažiausioje pagal gyventojų skaičių – pirmoje grupėje.

 

Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų statistiniai pokyčių bruožai XX a.–XXI a. pradžioje

 

XX a. paskutiniais dešimtmečiais – XXI a. pradžioje Lietuvos kaime egzistuojančios gyvenviečių sistemos pavidalą lėmė ilgaamžė istorija. Antai Užnemunė po Abiejų tautų respublikos padalijimo liko Prūsijos sudėtyje, 1807 m. atsikratė baudžiavos jungo[9], ir nuo XIX a. trečio dešimtmečio pasuko vienkiemių kūrimo keliu. Tuo tarpu Aukštaitijos kaimo struktūrines permainas pirmiausia lėmė 1907 m. pradėta vykdyti vadinamoji Stolypino ir 1922 m. žemės reforma. Nuo 1920 m. Pietryčių Lietuvos teritorijos priklausymas Lenkijos valstybei turėjo įtakos atsirasti specifinei kaimų raidai. Šių procesų pasekmė – 1939 m. Lietuvoje buvo 270 tūkst. vienkiemių ir išlikusių 3716 neišdalintų kaimų[10]. Neatsitiktinai šiandien pirmiausia pietryčių Lietuvoje užtinkama išlikusių neišdalintų gatvinių rėžinių kaimų ar jų liekanų.

 

Pasak V. Kniūraitės, 1940 m. neišskirstytuose kaimuose buvo likę tiktai 8% valstiečių ūkių[11]. Vienkieminiai kaimai 1939 m. sudarė apie 80% visų Lietuvos gyvenviečių. Kadangi vienkiemių kūrimasis nenutrūko ir vėlesniais metais, XX a. viduryje Lietuvoje buvo 385 tūkst. įvairiu metu (įskaitant ir pokario metų procesus) sukurtų vienkiemių[12]. Taigi sovietmečio pradžią pasiekė pertvarkytas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje gyvavęs tradicinių kaimų vaizdas. Vyraujantys tapo vienkieminiai kaimai, šalia kurių pasiliko negalutinai arba visai neišdalinti kaimai. Tokią iki kolektyvizacijos pradžios išlikusią ir sovietmečio kaimo pertvarkymo pagrindu tapusią kaimų įvairovę galima įvardinti kaip substratinį šiuolaikinių Lietuvos gyvenviečių sistemos sluoksnį. Tuo tarpu XX a. antroje pusėje atsiradusios naujos gyvenvietės tapo superstratiniu sluoksniu[13], nuo XX a. vidurio tapusiu naujos kaimo gyvenviečių sistemos pagrindu. Kuris iš šių sluoksnių yra vyraujantis ar bent reikšmingesnis, įtakos turėjo regionas ir jo istorinės raidos specifika, geografinės ir gamtinės sąlygos bei kitos priežastys.

 

1951 m. buvo konstatuota, kad žemės ūkio kolektyvizacija Lietuvoje baigta[14] ir 1952 m. pradėtos kurti naują ūkininkavimo būdą atitinkančios ūkių ir jų padalinių gyvenvietės[15]. Superstratinis gyvenviečių sluoksnis pradėtas kurti bažnytkaimiuose ir miesteliuose, dalis dvarvietėse ar gatviniuose bei kitokio pobūdžio kaimuose, ir tik išskirtiniais atvejais plyname lauke, bet ir tada gyvenvietė galėjo atsirasti šalia buvusio miestelio. Paprastai gyvenviečių išsidėstymą konkrečiame ūkyje dažnai lėmė geografinis veiksnys, nuo kurio priklausė valdymo ir ūkininkavimo patogumas. Antai, jei gyvenvietė su administraciniais ir svarbiais ūkiniais pastatais bei mechaninėmis dirbtuvėmis įsikūrusi ūkio pakraštyje, tai kelias iki dirbamų laukų ar fermų pailgėdavo ir tapdavo neekonomiškas. Tai atsitikdavo stambinant ūkius, kai iš dviejų centrinių gyvenviečių likdavo viena ir pan., nes priklausomai nuo žemės ūkio raidos, politinių ir ekonominių sąlygų, šių gyvenviečių skaičius ir jų statusas kito. Performuojant ūkius, centrinės būstinės statusą galėjo įgauti ir iki tol buvusi nežymi gyvenvietė, ir atvirkščiai. 1975 m. Lietuvos kaime buvo 3089 perspektyviomis laikytos gyvenvietės, iš jų 1542 centrinės, 1547 pagalbinės ir dar buvo 780 vadinamųjų neperspektyvių gyvenviečių. Pagal I. Butkevičių, 8 dešimtmečio viduryje daugelyje rajonų būta nuo 50 iki 80 perspektyvių gyvenviečių[16].

 

Pagal šiuolaikinį administracinį teritorinį Lietuvos suskirstymą, kiekvieno rajono teritorijoje yra nuo kelių šimtų iki tūkstančio, o seniūnijose nuo keliolikos iki šimto ir daugiau kaimų bei po keletą stambių gyvenviečių. Pastarosioms priskiriama būtent buvusios minėtos svarbiausios ūkių ir padalinių būstinės. Šiandien gyvenviečių hierarchija kinta. Dalis tapo arba pasiliko administracine ir socialine kaimo šerdimi. Tokiose gyvenvietėse įsikūrę seniūnijų centrai, jose yra mokyklos, kultūrinės paskirties įstaigos, bažnyčia. Daugumos jų gyventojų skaičius svyruoja nuo trijų iki penkių šimtų, o dalis priskaičiuoja daugiau nei penkis šimtus ir netgi tūkstantį gyventojų. I. Butkevičiaus atliktų etnografinių tyrimų duomenimis, kiekvienoje centrinėje gyvenvietėje 8 dešimtmečio viduryje buvo įkurdinti 365 gyventojai ir jos išsidėstę kas 3–5 kilometrai. Tačiau sovietinio žemės ūkio raidos perspektyvoje buvo numatyta, kad kiekviename ūkyje liks po vieną gyvenvietę, o jose telksis 800–1000 gyventojų[17]. Tuo tarpu substratiniam sluoksniui atstovaujantys kaimai nuo XX a. vidurio palaipsniui smulkėjo. Netgi buvę didesni, telkiant žmones gyvenvietėse, turi nuo vienos iki kelių dešimčių sodybų ir jų gyventojų skaičius svyruoja nuo vieno iki keliasdešimt žmonių. Dauguma šiandieninių kaimų pagal sodybų išsidėstymą yra XX a. atsiradę vienkieminiai kaimai, o negausi daugiau pietryčių Lietuvos kaimų dalis išlaikė tiesioginį ryšį su būdingais šiai teritorijai gatviniais rėžiniais kaimais. Nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus, tokie kaimai su retomis išimtimis turi kokio nors socialinio pobūdžio įstaigas.

 

Tačiau kaimo kaip sistemos erozijai ir demografiniams pokyčiams atsirasti pirminį postūmį padarė II pasaulinio karo pasekmės[18] ir ypač pokario metais vykdyta daugiausia kaime gyvenančių žmonių deportacija[19]. Žemės ūkio kolektyvizacija ir po jos prasidėjusi Lietuvos industrializacija skatino intensyvią gyventojų migraciją į miestus. Pirmiausia šie pokyčiai palietė substratinį gyventojų sluoksnį ir galutinai sunaikino tradicinį lietuvių gyvenimo būdą. Kolektyvizavus žemės ūkį, kuriamos gyvenviečių sistemos hierarchijos viršūnėje atsiduria centrinės ūkių gyvenvietės, į kurias sparčiai buvo keliami ir kėlėsi gyventojai. Esminis šio proceso požymis buvo spartus vienkiemių naikinimas. Nors skirtinguose Lietuvos regionuose šių pokyčių tempai ir tendencijos skyrėsi[20], iš esmės šiandieninio kaimo vaizdas atsirado vienkiemių ir smulkių kaimų nykimo sąskaita.

 

Demografiniam tyrimui pasirinktas laikotarpis (1976–2006 m.) dėl atsitiktinio sutapimo yra įdomus vienu esminiu požiūriu. XX a. 8 dešimtmečio vidurys tapo ta riba, kai iki tol buvęs intensyvus vienkiemių ir mažų kaimų naikinimas dėl sovietinės sistemos problemų ėmė silpnėti. Pvz., 1970–1975 m. per metus kaime statydavo 6,4 tūkst. butų, iš jų dauguma buvo individualūs namai. Kitame penkmetyje šis procesas gerokai sumenko ir buvo pastatyta iki 4,5 tūkst. butų[21]. Galiausiai sovietmečio pabaigoje dėl valstybės finansinių išteklių stokos statybų mastas smuko. Antai 1978–1988 m. ūkinių knygų tyrimai rodė, kad išvykus gyventojams, kaip ir dėl natūralių demografinių pokyčių, kiekviename ūkyje (o jų priskaičiuota apie 1100) būta iki kokių 10 sodybų, nes jos buvo nugriaunamos tada, kai išmokėdavo buvusiems šeimininkams pinigines kompensacijas[22]. Atsirado ir kaimų, iš kurių išliko tik pavadinimas (nemažai jų išbraukta iš registro), kiti kaimai smulkėjo. Jei 1959 m. kaimų iki 5 gyventojų būta 1843, tai 1989 m. jau 4597. Tuo tarpu gyvenviečių, priskaičiuojančių nuo 500 iki 1000 gyventojų, Lietuvoje padaugėjo nuo 109 iki 285[23], nes 1985 m. įvairaus dydžio besikuriančiose gyvenvietėse buvo 66% kaimo gyventojų[24]. Gyventojų kėlimas iš vienkiemių į gyvenvietes vyko sparčiai, nes iš 1967 m. buvusių 263 560 vienkiemių[25] 1985 m. jų liko 118,2 tūkst.[26] Kita vertus, sovietmečio pabaigoje vienkiemių kaime buvo likę apie 100 tūkst., nors partijos planuose 1990 m. jų neturėjo likti[27]. Posovietiniu laikotarpiu gyvenviečių sistemos pokyčius ėmė slėgti kitokio pobūdžio problemos. Nelikus kolūkinio statybų finansavimo šaltinio, kooperatinio statybos būdo, o gyventojams neturint tam lėšų, XX a. pabaigoje statybos kaime apskritai patyrė stagnaciją. Antai, jei Anykščių rajone 1981–1990 metais buvo pastatyta 1486 namai, tai per 1991–2000 metus tik 353[28].

 

Taigi, jei pažvelgsime į kaimų skaičiaus Lietuvoje per pereitą amžių dinamiką, tai matysime, kad per pirmąjį Rusijos imperijos gyventojų surašymą 1897 m. būta 26 482 kaimai, 1959 m. – 25 143, 1979 m. – 23 570, o 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis yra 21 824 gyvenamosios vietos[29]. Tokie pokyčiai atsirado substratinio sluoksnio naikinimo ir savaiminės jo erozijos sąskaita. Nes pirmais sovietmečio dešimtmečiais šie procesai turėjo prievartinį pobūdį, o vėliau uždraudus netgi pastatų remontą, nesant komunikacijų ir dėl kitų priežasčių gyventojai kėlėsi ir savo iniciatyva kūrėsi gyvenvietėse ir miestuose (nekalbant apie natūralaus gyventojų skaičiaus judėjimą ir migraciją į miestus). Todėl šiandien turime tą situaciją, kai apie tūkstantis ir daugiau Lietuvos kaimų likę be gyventojų[30], nekalbant apie tuščias sodybas iš dalies gyvybinguose kaimuose. Kita vertus, dalyje tinkamų gyventi tokių sodybų, ypač rekreacinėse zonose, nepastoviai gyvena miestiečiai.

 

Anykščių rajono kaimų dinamika

 

Turėdami Anykščių rajono kaimų 1976 m. tyrimo rezultatus ir žinodami, kiek gyventojų būta tuo metu kiekviename iš kaimų, šiuos duomenis galime palyginti su 2006 m. situacija ir pasekti pakyčius. Tokį darbą palengvina aplinkybė, kad per trisdešimt metų rajonas išliko nepakitusiose ribose, tik sumažėjęs seniūnijų (buvo apylinkės) skaičius – vietoje 13 yra 10. Neliko buvusių negausių Juostininkų (buvo 16 kaimų), vidutinio dydžio Surdegio (buvo 45 kaimai) bei Šeimyniškių (buvo 61 kaimas) apylinkių; jos panaikintos, o jų kaimai priskirti gretimoms seniūnijoms. Didesni yra rajono kaimų skaičiaus pasikeitimai. Antai 1976 m. rajone buvo 839 kaimai (iš jų tik vienetai neturėjo gyventojų), o 2006 m. likę 767. Taigi per 30 metų 72 kaimai buvo išbraukti iš sąrašo. Nepaisant to, dabartiniame sąraše esantys 175 kaimai neturi gyventojų. Tad likusieji turintys gyventojų 592 kaimai sudarytų 70,5% buvusio 1976 m. skaičiaus. Kokia situacija 2006 m. lyginant ją su 1976 m., matome 1 lentelėje.

1 lentelė

 

Kaimų skaičiaus pasiskirstymas Anykščių rajone 1976 m. ir 2006 m.

(procentais pagal kaimų grupes)

 

 

1–25 gyventojai

 

(1 grupė)

26–50 gyventojai

 

(2 grupė)

51–100 gyventojai

 

(3 grupė)

101–200 gyventojai

 

(4 grupė)

201–500 gyventojai

 

(5 grupė)

500–1000 gyventojai

 

(6 grupė)

1976

62,5

15,5

12,8

6,2

2,6

0,4

2006

74,6

10,8

4,7

4,7

4,9

0,3

 

 

Taigi, jei bendras smulkių pirmos grupės kaimų skaičius išaugo 12,1%, tai pridėjus netekusių gyventojų kaimų skaičių, rodikliai gerokai išaugtų. Tuo metu išaugęs stambesnių gyvenviečių procentas nėra toks didelis. Su tam tikrais procentiniais svyravimais, analogiškos tendencijos pastebėtos ir keturiose rajono teritorijos pusėse esančiose seniūnijose, kurias pasirinkome detalesnei kaimų dinamikos Anykščių rajone analizei (1 il.). Tokią analizės kryptį pirmiausia lėmė palanki priežastis. Pasirinktose Andrioniškio, Viešintų, Svėdasų ir Kurklių seniūnijose kaimų pavadinimų onomastinės formos nepakitę ir per 30 metų išlikęs beveik toks pat bendras kaimų skaičius. Antai iš buvusių 32 kaimų ir gyvenviečių Viešintų seniūnijoje likę 31, Kurklių seniūnijoje turime tiek pat – 82, ir tik Svėdasų seniūnijoje iš 58 likę 53 kaimai. Taigi turėdami kaimų sąrašus galime atlikti gana tikslų palyginamąjį kaimų ir gyventojų skaičiaus tyrimą. Tiesa, nagrinėti galime tik dalį kaimų, nes šių seniūnijų gyvenviečių sąraše 30,1% kaimų neturi gyventojų.

 

 


1 il. Keturių Anykščių rajono seniūnijų (apylinkių) kaimai pagal grupes (procentais nuo turinčių gyventojus kaimų skaičiaus)

 

Didžiausią įtaką kaimų gyventojų skaičiui neabejotinai turi seniūnijos ir jos kaimų specifika, kuriai galima būtų priskirti administracinio ar kitokio (pvz., parapijos) centro dydį, atstumą nuo rajono centro, kultūros-švietimo įstaigų gyvenamojoje vietovėje pobūdį, verslo galimybes ir kitus veiksnius. Tai gana svarbu nagrinėjant gyvenviečių situaciją. Antai seniūnijos centras Andrioniškis nėra toli nuo Anykščių, vos už 10 su viršum kilometrų. Kita vertus, miestelis nedidelis, turi pagalbinę mokyklą, ir nors jo gyventojų skaičius išaugo nuo 222 iki 279, miškingos, nepalankios žemdirbystei seniūnijos teritorijos sąlygos lėmė, kad iš 32 kaimų 11 neturi gyventojų, pirmai grupei priskirtini 17 vietoje buvusių 23 kaimų. Taigi smulkių kaimų tarsi mažiau, tačiau jei pridėsime netekusius gyventojų kaimus, matysime akivaizdų kaimų smulkėjimą. Tiesa, bendras gyventojų skaičiaus vidurkis skirtingose kaimų grupėse sumažėjo nevienodu mastu. Pirmoje kaimų grupėje vidurkis – buvo 9,8, liko 9,0 gyventojo. Tačiau gerokai sumažėjo antros grupės kaimų gyventojų skaičiaus vidurkis – buvo 38,5, liko 26, trečioje nuo 79 sumažėjo iki 51. Natūralu, kad seniūnijoje užtinkame 54,5% buvusių 1976 m. gyventojų: vietoje 944 liko 510[31]. Šiuo atveju nekalbame apie rekreacinio pobūdžio veiksnius, kai dėl palankių gamtinių sąlygų ištuštėjusios sodybos įsigyjamos poilsiui.

 

Nors kitose seniūnijose kaimų skaičius nepakito arba pakito mažai, kaimų be gyventojų yra daug. Antai Kurklių seniūnijoje iš 82 kaimų 27 neturi gyventojų. Pirmai grupei priklauso 48 (su 9,5 gyventojo vidurkiu) iš buvusių 52 (9,3). Gyventojų vidurkio padidėjimą lėmė tai, kad itin sumažėjo antros grupės kaimų: iš buvusių 15 liko 3 (sumažėjo ir vidurkis, nes buvo 42,1, o liko – 37,3) ir trečioje iš 11 su 78,1 gyventojo vidurkiu liko vienas tokio dydžio kaimas su 70 gyventojų. Dar ryškiau pakito didesnių kaimų skaičius. Iš buvusių 3-ijų ketvirtos grupės gyvenviečių su 120,3 gyventojų vidurkiu neliko nė vienos. Iš jų dvi išaugo ir papildė penktą grupę, nes šalia Kurklių su 466 gyventojais atsirado dar dvi mažiau gyventojų turinčios gyvenvietės ir dabar šioje grupėje jų vidurkis siekia 333 žmones. Todėl, jei iš viso gyventojų skaičius seniūnijoje sumažėjo kiek mažiau nei Andrioniškyje (plg. ten liko 54,5%, o seniūnijoje 58,4%), permainos kaimuose analogiškos ir labiausiai būdingos antros-ketvirtos grupės, t. y. buvusiems vidutinio dydžio kaimams. Išnyko praktiškai po lygiai – trečdalis kaimų, taigi skiriasi absoliutūs dydžiai, ir nors proporcijos skaičiuojamos nuo mažesnio kaimų skaičiaus, tendencijų kontūrai išlieka nepakitę. Esminius ką tik paminėtų tendencijų bruožus išlaikę ir Viešintų seniūnijos smulkieji kaimai, tik praradę vidutinio dydžio kaimus, kurie susmulkėję pateko arba iki 50 žmonių grupę, arba išaugo ir yra tarp priskaičiuojančių per 200 gyventojų grupėje.

 

Kiek kita padėtis Svėdasų seniūnijoje. Čia neturi gyventojų 7 iš 53 kaimų, t. y. tokie kaimai sudaro vos 7,5% visų kaimų. Tačiau seniūnijoje (nors bendras tokių kaimų skaičius nežymiai padidėjęs ir kaimai smulkesni) pirmos grupės kaimų yra 31 vietoje 28 ir jie yra smulkesni – buvo 12,3, dabar 7,8 gyventojo, taigi net mažesni nei anksčiau minėtose seniūnijose. Kitose kaimų grupėse pokyčiai taip pat ryškūs. Perpus, nuo 12 iki 6, sumažėjo kaimų antroje grupėje, iš 9 neliko nė vieno trečios grupės kaimo. Be to, gyventojų sumažėjo kitose kaimų grupėse. Nors ketvirtoje grupėje vietoje 4 atsirado 5 gyvenvietės, jos ne tokios gausios – gyventojų vidurkis 1976 m. buvo 168,7, o dabar 131,8 gyventojo. Penktoje grupėje iš keturių kaimų liko trys (iš penktos grupės perėjo į ketvirtą), vietoje 265,2 turintys 236,6 gyventojo vidurkį, ir tik Svėdasai išaugo nuo 938 iki 1000 gyventojų. Gana įdomu pažiūrėti, kaip keturiose seniūnijose pakito pačių smulkiausių kaimų skaičius. Iki 25 gyventojų 1976 m. turėjo 120 kaimų, po 30 metų – 109 kaimai, tačiau dar smulkinant kaimus pagal gyventojus matyti, kad kaimų, turėjusių iki 10 žmonių, vietoje 68 yra 73. Procentais tai būtų: 66,9% – 2006 m. ir 56,6% – 1976 m. Taigi smulkėjimas akivaizdus, ir jei prisiminsime trisdešimt procentų gyventojų neturinčių kaimų skaičių, matysime, iš kur atsiranda bendro kaimo gyventojų skaičiaus sumažėjimo šaltiniai. Nes šiose apylinkėse liko 74,38% buvusių 1976 m. gyventojų. Tačiau labiausiai mažėjo gyventojų smulkiose gyvenvietėse (101–200 gyventojų), čia jų liko 54,4%, o kaimuose, turinčiuose per 200 gyventojų (penkta grupė), jų padaugėjo 12,3%.

 

Jeigu pažvelgsime į bendruosius statistinius duomenis šių seniūnijų mastu, tai pamatysime, kad per trisdešimt metų įvyko dideli gyventojų pasiskirstymo pagal kaimų tipus pokyčiai. Visų pirma, 2 il. matome gyventojų telkimosi centrus. Antai 1976 m. daugiausia žmonių telkėsi trečioje kaimų grupėje ir apskritai gyventojų išsidėstymas pagal kaimų grupes nepasižymėjo poliariškumu. Tačiau per 30 metų matome įvykusius didžiulius pokyčius. Didžiausi pokyčiai pastebimi antroje ir trečioje kaimų grupėse, nes antros grupės kaimų sumažėjo beveik dukart, o trečioje – dešimt kartų. Tuo tarpu nuo 201 iki 500 gyventojų turinčiose gyvenvietėse jų skaičius išaugo daugiau nei du kartus – nuo 18,9 iki 44,1%. Ir tik Svėdasų miestelio (jis vienintelis rajone turi per 1000 žmonių) gyventojų skaičius nežymiai išaugo – nuo 16,1% iki 17,4%.

 

 

 

2 il. Keturių Anykščių rajono seniūnijų (apylinkių) gyventojų skaičiaus pokyčiai pagal kaimų grupes (procentais nuo turinčių gyventojus kaimų skaičiaus)

 

Analogiški ir kaimų skaičiaus pagal jų dydį procesai. Minėtose keturiose gyvenvietėse, iš kurių turime 1976–2006 m. duomenis apie kaimus ir jų dydį, 57,7% kaimų yra su 1–25 gyventojais (rajone 57,4%) ir 30,1% tiek neturinčių gyventojų (rajone 23,1%). Kita vertus, atmesdami bendrą gyventojų skaičiaus mažėjimą matome, kad penktoje grupėje vietoje 3244 žmonių rajone gyvena 3643 žmonės. Taigi pagal gyventojų skaičių pastebima kiekybinių rodiklių poliarizacija. Todėl, jei absoliučiais skaičiais pirmos grupės kaimų rajone sumažėjo nuo 524 iki 441, procentais tarp turinčių gyventojų kaimų rajono mastu jų padaugėjo nuo 62,5 iki 74,6%. Kitose grupėse kaimų mažėja po du, ir trečioje grupėje vos ne po keturis kartus: procentais tai ryšku mažiau, ir tik penktoje grupėje išauga iki 4,9% (1976 m. – 2,6%), bet tai iš dalies atsitiko dėl sumažėjusio iki 1000 gyventojų priskaičiuojančių gyvenviečių skaičiaus (išaugo tik Svėdasai – nuo 0,3 iki 0,4%).

 

Pietvakarių (Užnemunės) Lietuvos kaimų ir gyvenviečių raida

 

Tam, kad geriau įsivaizduotume demografinių procesų įvairovę ir tendencijas, papildomai pasitelksime duomenis iš Užnemunės teritorijoje esančių Alytaus ir Vilkaviškio rajonų. Panagrinėsime Alytaus rajono gyvenviečių struktūrą Miroslavo ir Simno seniūnijose ir 2006 m. situaciją Vilkaviškio rajone. Užnemunė Lietuvos mastu išsiskiria savita istorine raida. Per XIX a. su įvairiais tempų svyravimais į vienkiemius buvo išskirstyta žymi dalis kaimų ir galutinai reforma baigta 1939 m.[32] Disponuodami detaliais 1981 m. duomenimis apie kaimų padėtį Alytaus r. Miroslavo ir Simno seniūnijose matome, kad tuo metu vyko analogiški procesai kaip Anykščių rajone. Tačiau kaip ir kai kuriose seniūnijose pastebime savitumus, lygiai taip ir rajonų kaimų raidos kryptys nėra tapačios, ypač jei nagrinėsime pokyčius, įvykusius per ketvirtį amžiaus. Per dvidešimt penkerius metus tik Simno seniūnijoje vos du kaimai prarado gyventojų (vienas prieš 25 metus turėjo 2, kitas 8 gyventojus). Tačiau ir čia vienkiemių naikinimo bei demografinių procesų pasekmės analogiškos, ir šiose seniūnijose daugėja smulkių kaimų. Pirmos ir antros grupės kaimų (t. y. iki 50 žmonių) Simno seniūnijoje vietoje prieš 25 metus turėtų 19 dabar priskaičiuojame 22, Miroslavo seniūnijoje vietoje 18 – 29 gyventojus turinčius kaimus. Ryškus didesnių kaimų skaičiaus mažėjimas. Antai trečioje grupėje Miroslavo seniūnijoje buvo 14 – liko 7, Simno seniūnijoje vietoje 8 liko 3 kaimai. Smulkėja ir pačios didžiausios gyvenvietės. Tik Miroslavo seniūnijoje vietoje 9 ketvirtos grupės gyvenviečių yra 10, tačiau iš 7 buvusių penktoje grupėje liko 3 gyvenvietės. Tiesa, Simno seniūnijos stambiausių gyvenviečių skaičiaus pokyčių neįvyko, jų liko tiek pat – 3 gyvenvietės su padidėjusiu gyventojų skaičiumi, kuris akivaizdžiai išaugo mažesnių gyvenviečių sąskaita. Antai ketvirtoje grupėje vietoje 10 yra 8 gyvenvietės su daugiau nei trečdaliu sumažėjusiu gyventojų skaičiaus vidurkiu (buvo 158,8, dabar 118 žmonių: tiesa, Miroslavo seniūnijoje vidurkis išaugo nuo 156,3 iki 168,3). Taigi gyventojų skaičiaus svyravimai atskirose seniūnijų gyvenvietėse nevienodi, tačiau yra ir vyraujanti tendencija – didėjantis gyventojų vidurkis didžiausiose gyvenvietėse. Miroslavo seniūnijoje penktos grupės kaimų gyventojų skaičiaus vidurkis vietoje 271 išaugo iki 395, o Simno atitinkamai nuo 337 iki 370. Miroslavo seniūnijoje rodikliai išaugo dėl sumažėjusio penktos grupės gyvenviečių skaičius ir dėl to padidėjusio skaičiaus ketvirtoje grupėje. Tiesa, pastebima ir kita įdomi dydžio raidos kryptis. Dėl ryškiai mažėjančio gyventojų skaičiaus trečios ir ketvirtos grupės kaimuose, gali didėti pačių mažiausių kaimų gyventojų vidurkis. Antai Simno seniūnijoje pirmoje ir antroje kaimų grupėje 1981 m. vidutiniškai gyveno 10,9, o 2006 m. – 13,3 žmonių, o antroje grupėje nuo 32,1 pakilo iki 36,7 gyventojų.

 

Nepasitenkindami vien tų rajonų ar seniūnijų, kuriose dėl istorinių ir ekonominių priežasčių netgi vienkiemių ir smulkių kaimų naikinimo laikotarpiu išliko tam tikras saikingas požiūris į „partijos“ uždavinių vykdymą, pažvelgėme į aktyvaus gyvenviečių formavimo zonoje atsidūrusį Vilkaviškio rajoną. Šis rajonas yra vienas iš Užnemunės (Suvalkijos) teritorijos šiuolaikinių savivaldybių, kuri, kaip minėjome, yra anksčiausiai pasukusioje į vienkiemių kūrimą teritorijoje. Sovietmečio planuose šiame rajone pirmiausia turėjo nelikti smulkių kaimų ir vienkiemių. Vilkaviškio rajonas 1969 m. buvo pasirinktas kaip eksperimentinis, kuriame iki 1979 m. gyventojus buvo nutarta sukelti į gyvenvietes[33]. Įdomu, kad sovietmečiu buvo kalbama apie tokių procesų pabaigą ir netgi deklaruota apie vienkiemių išnykimo faktą, tačiau rajone 2006 m. duomenimis yra 375 kaimai, tarp jų 72 neturintys gyventojų (19,2%), 146 smulkūs – iki 25 (40,0%), o 101–200 žmonių priskaičiuoja 29 kaimai – 7,7%. Stambesnių, priskaičiuojančių 201–500 gyventojų gyvenviečių – 10,1%, o 2,1% turi iki tūkstančio ir viena gyvenvietė per tūkstantį gyventojų. Taigi skaičiaus išraiškos procentais skirtingos, tačiau kaimų struktūra įvairi. Netgi Šeimenos seniūnija su sovietmetyje garsiu Šeimenos kolūkiu, kuris pagal vienkiemių nukėlimą buvo pavyzdinis ir 1971 m. baigė kelti gyventojus į Serdokų gyvenvietę[34], šiandien turi 3 šeštos grupės gyvenvietes ir 11 penktos grupės gyvenviečių, o net 32 kaimai yra pirmos grupės, t. y. pusė visų kaimų (rajone – 40%), ir 10 kaimų be gyventojų (6,5%; rajone 19,2%). Tuo tarpu šeštoje grupėje yra 2,1%, visų kaimų, penktoje 10,1, ketvirtoje 7,7, trečioje 7,2%, antroje 14,1%. Taigi ir šioje seniūnijoje nebuvo išnaikinti smulkesni vienkieminiai kaimai. Keliant sodybas iš melioruojamų plotų ir telkiant žmones gyvenvietėse, kaip ir visame rajone ėmė smulkėti kaimai, todėl dabartinė padėtis yra gana artima bendrai Lietuvos kaimų ir gyventojų dydžių situacijai. Tačiau akivaizdi minėtų sovietinio procesų pasekmė yra Vilkaviškio savivaldybės teritorijoje esantis didesnių gyvenviečių – priskaičiuojančių per 100 žmonių – skaičius. Tokių gyvenviečių yra 76, ir tai sudaro 19,9% visų rejestre esančių kaimų, o jei nagrinėsime tik išlaikiusių gyventojus kaimų kontekste, tai minėto dydžio gyvenvietės sudaro 24,7%.

 

I. Butkevičiaus duomenimis, 1975 m. Vilkaviškio rajone buvo 50 centrinių, 38 pagalbinės, t. y. 88 perspektyvios ir 7 neplėstinos gyvenvietės[35]. Ypač įdomu, kad 2006 m. gyvenvietės, priskaičiuojančios per šimtą gyventojų, neapima visų buvusių įvardintų kaip perspektyvių skaičiaus, nes su centrinėmis ir pagalbinėmis tokių turėtų būtų 88, o yra 76. Išeitų, kad dalis pagalbinių gyvenviečių galėjo net neturėti 100 žmonių. Tačiau jei gretinsime Vilkaviškio rajono smulkiausių kaimų duomenis su analogiškais, gautais Anykščių rajone, tai tarp turinčių gyventojų kaimų (atmetus tik su pavadinimais) Anykščių rajone tokie kaimai sudaro 74,5, o Vilkaviškio – 48,3%. Tuo tarpu tarp daugiau nei 100 gyventojų turinčių kaimų Vilkaviškio rajone tokie kaimai sudaro 25%, o Anykščių 9,9%. Taigi šiuo atveju neabejotinai svarbus veiksnys buvo Vilkaviškio rajone sparčiau vykdytas vienkiemių nukėlimas (1967–1978 m. Anykščių rajone nukelta 1526, o Vilkaviškio – 3079 vienkiemiai[36]) ir kartu smulkių kaimų naikinimas. Kita vertus, svarbi ir dar viena aplinkybė, kad istoriškai rajone kaimų nebuvo daug: jei Vilkaviškio rajone su neturinčiais gyventojų 2006 m. yra 375 (minus 72 kaimus be gyventojų – 19,2% tarp visų kaimų ), tai Anykščių rajone – 767 (minus 175 kaimus be gyventojų – 23,1%) kaimai. Netgi darant prielaidą, kad dėl intensyvesnio ir ankstesnio gyvenviečių sistemos pertvarkymo Vilkaviškio rajone nemažai ištuštėjusių kaimų pavadinimų LTSR Aukščiausiosios tarybos įsakymu buvo išbraukti, vis dėlto esminė tendencija išlieka. Rajone su išvystyta gyvenviečių sistema beveik pusė kaimų turi nuo 1 iki 25 gyventojų. Vilkaviškio duomenų sugretinimas su Anykščių rajone XXI a. pradžioje esama padėtimi leidžia drąsiai teigti, kad kiekvienas kaimas, seniūnija, rajonas yra lokalinis vienetas, kuriame dėl įvairių priežasčių demografiniai procesai vyko savita kryptimi ar net unikaliai. Todėl kaimų sistemos pertvarkymai reiškėsi skirtingu mastu, tačiau tendencijos dėl planinio žemės ūkio vystymo buvo analogiškos ir XXI a. pradžioje turime sovietmečiu pradėto proceso rezultatą.

 

Pateikta medžiaga rodo, kad buvusios centrinės ir pagalbinės ūkių gyvenvietės, kurios tiriamo laikotarpio pabaigoje bendroje kaimų nomenklatūroje neišsiskiria gausumu, yra sukaupusios daugumą gyventojų. Tokios gyvenvietės sovietmečiu tapo kaimo socialinio, kultūrinio, nekalbant apie ekonominį gyvenimą, traukos centrais, išsiskyrė demografinės ir socialinės struktūros kokybe. Jaunesnio amžiaus, kvalifikuotų specialistų telkimasis krypo būtent šių gyvenviečių link[37]. Tai nebuvo atsitiktinis procesas. Atliekant sociologinius tyrimus buvo pastebėta, kad gyventojų pasitenkinimas socialinėmis ir buities sąlygomis gyvenvietėse gana didelis. Įdomu, kad nors jaunesni kaimo gyventojai buvo reiklesni kultūrinėms-buitinėms sąlygoms, gyvenviečių prestižas buvo aukštas ir tarp senyvo amžiaus žmonių, jie taip pat palankiai vertino gyvenvietes[38]. Tokie rezultatai įdomūs, nes 1978–1979 m. sociologiniai tyrimai tarp septynių rajonų vienkiemių gyventojų rodė 70% nenorą keltis[39], todėl keliami į jas gyventojai, ypač pradinėje stadijoje, patyrė dvasinius sukrėtimus. Tačiau ilgainiui persikėlėliai pajuto gyvenimo kokybės naujoje aplinkoje privalumus ir kitoks gyvenviečių, ypač infrastruktūros, vertinimas.

 

Apibendrindami tyrimo rezultatus turime pasakyti, kad kuriant gyvenvietes buvo suardytas privačiu ūkininkavimu grįstas kaimo kaip sistemos funkcionavimo mechanizmas. Pokariu substratinis gyvenviečių sluoksnis naikinti pradėtas sąmoningai ir gyvenvietės kurtos prievartiniu būdu. Galiausiai procesas ritosi savaime, nes neliko vidinio bendruomeninio gyvenimo sąrangos, socialiniai ir kultūriniai ryšiai nusidriekė į įvairaus lygio (ir pirmiausia ūkinių padalinių) kasdienio ūkinio gyvenimo centrus ir centrines gyvenvietes, o smulkesni kaimai ir labiausiai vienkieminiai pasiliko iš esmės vien pavadinimo jungiama sodybų sankaupa. Todėl esant tokiai padėčiai neretai neturi reikšmės sodybų ir gyventojų skaičius mažesniuose kaimuose, nes jis yra formalus. Neliko tarpusavio ryšių ir socialinio saugumo jausmo, kuris ypač yra aktualus, ir jo pasigendama šiandien. Be to, jau sovietmečio tyrimai rodė, kad 9 dešimtmetyje pagal ūkines knygas smulkiuose kaimuose, turinčiuose iki 50 žmonių, 50–60% gyventojų buvo pensinio amžiaus, tarp jų apie 1,5 karto daugiau moterų. Tai iš esmės fizinį darbą dirbantys asmenys, nes tik gyvenvietės pasižymėjo palankesniu socialiniu demografiniu klimatu[40]. Tokiuose kaimuose gyvenimas individualizuotas, be ryškesnių bendruomeninių ryšių. Besikuriančios kaimo bendruomenės iš esmės yra gyvenviečių bruožas. Todėl kaimams ir vienkiemiams atgimti sąlygos minimalios, jų pagrindu susikūrusių stambių ir perspektyvių ūkių seniūnijų mastu yra vienetai ir jų sodybos telkiasi iš esmės gyvenvietėse. Tiesa, demografiniai procesai lemia, kad socialinė ir kultūrinė veikla sudėtinga ir gyvenvietėse. Pavyzdžiui, Vilkaviškio rajone paskaičiuota, kad 2012 metais mokyklas lankys 1,2 tūkstančio mažiau vaikų nei lankė 2007 metais[41]. Mokyklų nykimas yra jaunimo ir fertilaus amžiaus žmonių mažėjimo proceso požymis. Gyvenamųjų namų statyba ir naujų ūkių kūrimas taip pat yra nežymus. Ir tai liudija apie gyvenviečių plėtotės tempų silpnumą. Taigi, nors likusios be stipraus ekonominio pagrindo (sovietmečiu tai buvo ūkiai) gyvenvietės ir nenyksta, ateityje šis procesas palies ir jas.

 

Išvados

 

XX a. pirmoje pusėje sukurta vienkiemiais grįsta kaimų sistema (substratinis šiuolaikinės sistemos sluoksnis), kurios pagrindu sovietmečiu imtas formuoti sovietinei ūkininkavimo sistemai pritaikytas gyvenviečių modelis (superstratinis kaimo gyvenviečių sluoksnis). Pagrindinė demografinių procesų XX a. antroje pusėje tendencija buvo mažėjantis bendras kaimų skaičius. Tą lėmė sovietinės valstybės politikos kaime esminės kryptys. Anykščių rajone atlikti per 30 metų įvykusių gyvenviečių ir kaimų skaičiaus ir dydžio raidos tendencijų tyrimai rodo, kad nustatyti esminiai demografinių pokyčių bruožai pasikartoja Užnemunėje. Tačiau skirtingas įvairių regionų ir net rajonų istorinės praeities palikimas, ekonominio ir socialinio gyvenimo specifika, valstybės politikos pobūdis sudarė sąlygas atsirasti demografinių pokyčių savitumams.

 

Superstratinio gyvenviečių sluoksnio atsiradimo be reikalingos kolūkinei santvarkai kaimų ir gyvenviečių hierarchijos kūrimo išeities pozicija buvo sovietmečiu pradėtas intensyvus laukų melioravimas ir vienkiemių naikinimas. Šie procesai nulėmė gyventojų telkimąsi stambiose gyvenvietėse. Atliktas statistinės medžiagos tyrimas rodo, kad sovietmečiu atsiradusios centrinės ir pagalbinės ūkių gyvenvietės dabartiniame kaime užima vyraujančias pozicijas. Greta šios tendencijos per trisdešimt metų vyko nuolatinis kaimų smulkėjimas. Ypač daug gyventojų neteko tradiciniai vidutinio dydžio kaimai, turėję nuo 50 iki 100 žmonių, ir netgi gausesnės gyvenvietės, todėl tik pavieniai jų išaugo, o dauguma sumažėjo papildydami mažiau gyventojų turinčių kaimų grupę. Kita šio proceso tendencija yra iš smulkių kaimų atsirandanti neturinčių gyventojų kaimų grupė.

 

Gyvenvietės sovietmečiu tapo kaimo socialinio-ekonominio bei kultūrinio gyvenimo centrais ir socialinį bei kultūrinį svorį išlaiko XXI a. pradžioje. Buvusios ūkių gyvenvietės liko kaimo sistemos pagrindas, kaip administruojantys kaimą ir ūkinio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo organizavimo svertus išsaugoję savivaldos organai, šalia kurių gyvuoja senųjų kaimų liekanos ir vienkiemiai. Dažniausiai tik jungiami bendro pavadinimo smulkūs kaimai ir netgi gyvenvietės nuolat praranda gyventojus.

 

Nuorodos

 

 



* Jonas Mardosa – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros docentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių tyrimų sritys – lietuvių kaimo problemos, bendruomeniniai papročiai, liaudies religija.



[1] Stanaitis, A., Adlys, P. Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius: Mintis, 1973, p 68–69; Lietuvos TSR liaudies ūkis 1987 metais. Vilnius: Mintis, 1988, p. 141; Vilniaus apskrities kaimo gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos centras, 2003, p. 12.

[2] Šešelgis, K. Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai (nuo seniausių laikų iki 1918 m.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 150–151.

[3] Mardosa, J. Kai kurie gyvenviečių sistemos ir etnodemografinių pokyčių kaime klausimai (1940–1990 m.). Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos istorijos institutas, 1990, p. 205–215. Мардоса, Й. Изменения в структуре и системе сельских поселений Литвы в ХХ в. Сибирская деревня: история, современное состояние, перспективы развития. Материалы VI Международной научно-практической конференции (3031 марта 2006 г.). Часть 1. Омск: Издательство ФГОУ ВПО ОмГАУ, 2006, c. 172–175; Мардоса, Й. Особенности демографических изменений в сельских поселениях Литвы (конец ХХ – начало ХХ вв). Сибирская деревня: история, современное состояние, перспективы развития. Материалы VII Международной научно-практической конференции, посвященной 90-летию Омского государственного аграрного университета и 180-летию агрономической науки в Западной Сибири (2728 марта 2008 г. Омск). Часть 1. Омск: Издательство Омского государственного аграрного университета, 2008. c. 47–50.

[4] Мардоса, Й. Этносоциологическое изучение духовной культуры села Литвы (вопросы выборки). Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975–1976 metais. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1977, p. 206–215.

[5] Ūkinėse knygose buvo pagal kaimus surašyti ir kasmet sutikrinami visi demografiniai duomenys apie sodyboje arba daugiabučiame name gyvenančių šeimų gyventojus, pastatus, ūkį. Medžiaga rinkta pagal tuo metu etnosociologiniuose tyrimuose naudotą V. Kondratjevo parengtą metodiką Кондратьев, В. С. К методике обработки похозяйственных книг в этносоциологическом исследовании. Вопросы методики этнографических и этно-социологических исследований. Москва, 1970, c. 16–24.

[6] Antropologų požiūriu, demografinis aspektas apima ir gyventojų pasiskirstymo teritorijoje dėsningumus. Žr. The Dictionary of Anthropology. Edited by Thomas Barfield. Blackwell Publishers: Malden, Massachusetts, 2001, p. 110–111.

[7] Mardosa, J. Socialistinio Lietuvos kaimo gyventojų dvasinė kultūra. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 10.

[8] Anykščių rajono savivaldybė, <http://lt.wikipedia.org/wiki/Anyk%C5%A1%C4%8Di%C5%B3_rajonas> žiūrėta [2007 10 22]; Vilkaviškio rajono savivaldybė, http://lt.wikipedia.org/wiki/Vilkavi%C5%A1kio_rajono_savivaldyb%C4%97> žiūrėta [2007 10 23].

[9] Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 49.

[10] Butkevičius, I. Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos. Vilnius: Mintis, 1971, p. 88.

[11] Kniūraitė, V. 1922 žemės reforma Lietuvoje. Vilnius: VPU leidykla, 1994, p. 82.

[12] Barzdžiukas, B. Kaimo gyvenviečių statyba ir vienkiemių likvidavimas. Liaudies ūkis, 1963, nr. 5, p. 136.

[13] Mardosa, J. Kai kurie gyvenviečių sistemos ir etnodemografinių pokyčių kaime klausimai..., p. 208–209. Мардоса, Й. Изменения в структуре и системе сельских поселений Литвы в ХХ в...., c. 173.

[14]Lietuvos TSR istorija. T. IV. Vilnius: Mokslas, 1975, p. 209.

[15] Butkevičius, I. Lietuvos socialistinio kaimo gyvenviečių tyrimo klausimai. Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975–1976 metais. Vilnius: Lietuvos TSR MA Istorijos institutas, 1977, p. 49.

[16] Butkevičius, I. Lietuvos socialistinio kaimo gyvenviečių formavimasis:  Vilnius: Mokslas, 1980, p. 98.

[17] Ten pat, p. 100.

[18] Mardosa, J. Kai kurie gyvenviečių sistemos ir etnodemografinių pokyčių kaime klausimai..., p. 206.

[19] Antai 1946–1952 m. buvo deportuota 111 308 žmonių. Žr. Аnušauskas, A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metai. Vilnius: Mintis, 1996. p. 330; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, p. 301.

[20] 1980 m. jų nukelta: Molėtų 15,9%, Akmenės 63,7%; iš viso Lietuvoje 34,7%. Žr. Grabauskas, B. Lietuvos TSR žemės ūkio socialinė raida. Vilnius: Mokslas, 1983, p. 89–90.

[21]Lietuvos TSR liaudies ūkis 1975 metais. Vilnius: Mintis, 1976, p. 140. Lietuvos TSR liaudies ūkis per 40 metų: jubiliejinis statistikos metraštis. Vilnius: Mintis, 1980, p. 176.

[22] Mardosa, J. Kai kurie gyvenviečių sistemos ir etnodemografinių pokyčių kaime klausimai (1940–1990 m.)..., p. 210–211.

[23] Lietuvos statistikos metraštis. 2000. Statistical Eearbook of Lithuania. Vilnius: Informacinis-leidybinis centras, 2000, p. 49.

[24] Grigaliūnas, M. Kolektyvinio darbo dešimtmečiai. Komunistas, 1985, nr. ??? p. 19.

[25] Rupas, V., Vaitekūnas, S. Lietuvos kaimo gyventojai ir gyvenvietės. Vilnius: Mintis, 1980. p. 60.

[26] Vaitekūnas, S. Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, p. 166.

[27] Grabauskas, B. Lietuvos TSR žemės ūkio socialinė raida. Vilnius: Mokslas, 1983, p. 89–90.

[28] Gyvenamieji namai ir būstai. Statistikos leidinys. Vilnius: Statistikos centras, 2003, p. 56.

[29] Rupas V., Vaitekūnas S. Lietuvos kaimo gyventojai ir gyvenvietės..., p. 57. Vilniaus apskrities kaimo gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos centras, 2003, p. 12.

[30] Vaitekūnas, S. Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius..., p. 156.

[31] Мардоса, Й. Особенности демографических изменений в сельских поселениях Литвы (конец ХХ – начало ХХ вв.)..., c. 49.

[32] Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1964, p. 183

[33] Butkevičius, I. Sodybos naujosiose Suvalkijos kaimo gyvenvietėse. Butkevičius, I., Kulikauskienė, V., Miliuvienė, M., Vyšniauskaitė, A. Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas. Iš lietuvių kultūros istorijos. T. XI. Vilnius: Mokslas, 1981, p. 9.

[34] Ten pat, p. 11.

[35] Butkevičius, I. Lietuvos socialistinio kaimo gyvenviečių formavimasis..., p. 99.

[36] Ten pat, p. 92–93.

[37] Mardosa, J. Socialinio-kultūrinio gyvenimo priklausomybė nuo kaimo tipo. Lietuvos istorijos metraštis, 1981. Vilnius: Mokslas, 1982, p. 56–57.

[38] Mardosa, J. Kai kurie socialinio gyvenimo klasimai. Sintautai. Žvirgždaičiai. Vilnius: Vakarinės naujienos, 1996, p. 125; Mardosa, J. Kasdieniai gyventojų rūpesčiai. Obeliai. Kriaunos. Vilnius: Versmė, 1998, p. 300.

[39] Grabauskas, B. Lietuvos TSR žemės ūkio socialinė raida…, p. 91.

[40] Ten pat, p. 209; 215.

[41] Lietuvos rytas, 2007, gruodžio 21, p. 22.

 

Gauta 2008 m. lapkričio 6 d.

Pateikta spaudai 2008 m. lapkričio 17 d.

Summary

Lithuania’s Rural Settlements and Villages in 1976–2006: Demographic Research

 

The article reviews the essential changes in the Lithuanian rural settlements and statistical data of its inhabitants at the turn of the 20th–21st centuries. Research, carried out in Anykščiai district in 1976–2006, investigated the structure of villages and rural settlements as well as the number of their residents. On the basis of different groups of villages, the data collected allowed to further investigate demographical changes in rural areas and define the dynamics of the number of rural settlements and tendencies of their development in the period of 30 years. Further, the data amassed in the district of Anykščiai was compared with the data of similar researches carried out in the districts of Alytus and Vilkaviškis with the aim to ascertain to what extent the tendencies noticeable in Anykščiai district are characteristic of entire Lithuania. This way, the tendencies of the reconstruction of the rural settlements’ system during the above mentioned period were fixed. It was established that even the 21st century settlements followed the model of the Soviet farming system. The settlement system formed in the first half of the 20th century is defined as substratum in the article. The main direction of the demographical processes in Lithuania’s rural areas points to the increasing concentration of people in the urbanized settlements which comprise the superstratic layer of contemporary settlements. The data also proves that the model of rural settlements, following the tradition of the Soviet period and consisting of central and subsidiary farms, was the prevailing one. However, this tendency is accompanied by the other one, i. e. the decrease in rural population. People’s migration results in the increasing number of small settlements. Traditional villages of average size, from 50 to 100 inhabitants, lost a certain number of their residents thus increasing the number of small rural settlements; in addition, the number of deserted villages also increased. The essential tendencies of rural development and the dynamics of the population number of these settlements are characteristic of all Lithuania’s settlements. The rural policy of the Soviet period, which aimed at intensive land-reclamation and destruction of individual farms, conditioned greater concentration of inhabitants in larger settlements and a constantly increasing number of smaller rural settlements. The data from the districts of Alytus and Vilkaviškis shows that rural development tendencies and intensity were influenced by historical legacy of certain regions, economic and social trends as well as the directions of the Soviet policy. The essential tendency of these demographic processes is the increasing number of inhabitants in small villages. The former farming settlements remained the basis for the 21st century rural system and, possessing the leverage of economic, social and cultural life organization, administrated the rural life in concert with the remainder of the old rural settlements and individual farms.