„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Dalia MARCINKEVIČIENĖ. Teisiniai socialinės paramos šeimai pagrindai sovietinėje Lietuvoje 1945–1970 m.
Spausdinti

Anotacija. Šio straipsnio tikslas – pristatyti socialinės paramos šeimai teisinius pagrindus, sukurtus 1945–1970 m. sovietinėje Lietuvoje. Socialinės paramos šeimai teisinių pagrindų analizė leidžia nustatyti sovietinę šeimos politiką, jos tendencijas ir kryptis. Straipsnyje nesiekiama atskleisti, kiek efektyviai Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos įsakymai ir Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimai bei potvarkiai buvo įgyvendinti realiame sovietinių žmonių gyvenime. Tačiau neabejotina, kad nuo sovietinių socialinės paramos įstatymų pobūdžio labai priklausė šeimos gyvenimo kokybė.

 

Prasminiai žodžiai: sovietmetis, šeima, socialinė parama šeimai.

 

Įvadas

 

1945–1970 metai apima vieną užaugusią kartą. Daugumoje Lietuvos šeimų vaikai, gimę šiuo laikotarpiu, neišvengė sovietinės edukologijos ir jos skleidžiamos ideologijos įtakos. Kita vertus, nuo pat socialistinės visuomenės kūrimo pradžios tėvai galėjo tikėtis ir laukė valstybės teikiamos socialinės paramos. Visuotinio moterų įdarbinimo sąlygomis ši parama turėjo tapti bene pagrindine atspirtimi šeimų, auginančių vaikus. Straipsnyje analizuojami socialinės paramos šeimai teisiniai pagrindai, kuriais remiantis buvo teikiama konkreti pagalba Lietuvos gyventojams. Tokio pobūdžio darbas yra pirmasis lietuvių istoriografijoje ir todėl svariai papildo negausius sovietinės Lietuvos šeimos tyrinėjimus. Straipsnyje plačiai pristatoma to meto Vakarų ir Šiaurės Europos vyriausybių teikta parama šeimai ir tai suteikia galimybę palyginti du gerovės valstybių modelius: vakarietiškąjį ir socialistinį. Pagrindiniai straipsnyje naudojami šaltiniai yra Lietuvos SSR Aukščiausiosis Tarybos prezidiumo ir Ministrų Tarybos parengti teisiniai aktai, publikuoti „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausios Tarybos žiniose“ ir „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“ 1954–1974 metais. Čia taip pat naudojami straipsniai, skelbti to laikotarpio sovietinėje Lietuvos periodikoje.

 

Straipsnyje keliama prielaida, kad esminiai socialinės paramos šeimai teisiniai pagrindai buvo mechaniškai perkeliami iš sąjunginių teisinių aktų, todėl dažnai jie neatitiko to meto Lietuvos demografinės padėties ir gyventojų poreikių. 1944 m. liepos 8 d. įsakas „Apie valstybinę pagalbą nėščioms moterims, daugiavaikėms ir vienišoms motinoms, apie motinystės ir kūdikystės globos sustiprinimą, apie garbės vardo „Motina-didvyrė“ nustatymą, ordino „Motinos šlovė“ ir medalio „Motinystės medalis“ įsteigimą“ buvo priimtas siekiant padėti daugiavaikėms ir vienišoms motinoms, kurių Lietuvoje nebuvo itin gausu ir jos nesudarė esminės remtinų asmenų grupės. Adaptuoti teisiniai aktai, turėję užtikrinti pagalbą žuvusių kare šeimų nariams, taip pat nebuvo tokie efektyvūs to meto Lietuvos šeimoms, kokie jie tapo kituose SSRS karo paliestuose regionuose dėl itin didelio karo našlių skaičiaus.

 

Valstybės parama šeimai Vakarų/Šiaurės Europoje

 

Socialinė parama šeimai Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse tapo itin svarbi po Antrojo pasaulinio karo. Nors po karo ištekėjusios moterys veikiau buvo tapatinamos su šeima ir namais, moterų užimtumas darbo rinkoje niekada nebesiekė ikikarinio lygio ir nuolat augo. Tai skatino keletas priežasčių. Visų pirma, 7 dešimtmečio pradžioje čia intensyviai vystėsi paslaugų ir viešasis sektoriai, kurie reikalavo naujų darbo rankų. Kitas svarbus veiksnys buvo vis mažėjantis skirtumas tarp vyrų ir moterų gaunamų atlyginimų ir apskritai didėjančios apmokamų darbuotojų algos. Moterų atėjimą į darbo rinką skatino ir nuolat augantis vakariečių šeimų vartojimas, kuris neišvengiamai reikalavo dviejų dirbančių asmenų algų. Šios aplinkybės moters-namų šeimininkės vaidmenį darė šeimai brangiai kainuojantį ir finansiškai nuostolingą. 7 dešimtmečio pabaigoje plintančios feminizmo, lyčių lygybės idėjos taip pat skatino moteris apleisti namų šeimininkės vaidmenį[1]. Jei 1967 metais Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse moterys sudarė mažiau nei trečdalį darbo rinkos, tai 1990-aisiais moterų ir vyrų dalyvavimas darbo rinkoje tapo tolygus[2].

 

Pokyčiai darbo rinkoje ypač buvo ryškūs Švedijoje. 1960-aisiais ketvirtadalis ištekėjusių moterų čia dirbo apmokamą darbą, o 1970-aisiais šis skaičius išaugo iki pusės. Norvegijoje moterų įsidarbinimas augo lėčiau. 7 dešimtmečio pradžioje 90 proc. ištekėjusių norvegių buvo namų šeimininkės[3]. Užimti apmokamas darbo vietas Prancūzijoje moteris skatino žinojimas, kad socialinė išmokos motinoms, auginančioms vaikus, veikiau privalo būti uždirbtos, o ne suteiktos savaime. Jau 1968 m. 47,1 proc. darbingo amžiaus moterų Prancūzijoje turėjo apmokamą darbą[4]. Vieni žemiausių moterų dalyvavimo darbo rinkoje skaičių Europoje buvo Airijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. 1974 m. Didžiojoje Britanijoje 70 proc. 16–59 amžiaus moterų, neturinčių vaikų, dirbo. Tačiau mažiau nei 50 proc. moterų su vaikais dirbo apmokamą darbą ir dauguma jų – ne visą darbo dieną[5]. Airijoje šis procentas buvo dar mažesnis. 1961 m. bendras dirbančių moterų skaičius čia siekė kiek daugiau nei 29 proc.[6] Vokietijos iki pat 1977 m. mokesčių sistema buvo nepalanki ištekėjusių moterų atėjimui į darbo rinką. Dirbančių moterų skaičius Vokietijoje buvo mažesnis nei Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje[7].

 

Menką moterų dalyvavimą darbo rinkoje Airijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje lydėjo neigiamas požiūris į dirbančią motiną. Britų valdžia nedviprasmiškai teigė, kad būtų neteisinga skatinti motinas dirbti apmokamą darbą, kai dėl to kenčia jų vaikų sveikata ir priežiūra. Airijoje iki pat 1980-ųjų dirbančios ištekėjusios moterys gaudavo mažesnį atlyginimą, menkesnes socialines išmokas ir negaudavo nedarbingumo pašalpos. Jų uždirbtoms pajamoms buvo taikomi didesni mokesčiai, o iki 1977 m. ištekėjusi airė negalėjo dirbti valstybės tarnautoja. Šios britų ir airių vyriausybės nuostatos ir teisiniai apribojimai sunkino dirbančių motinų galimybes suderinti šeimą ir darbą. Menkas vaikų darželių tinklas dar labiau komplikavo dirbančių moterų padėtį. 1940 m. Velse ir Anglijoje buvo 14 vaikų darželių, o karo pabaigoje jų skaičius išaugo iki 1300 su 62 000 vietomis. Tačiau karui pasibaigus, per vienerius metus vaikų darželių skaičius sumažėjo iki 914; 6 dešimtmečio viduryje darželių sumažėjo dar per pusę, o to paties dešimtmečio pabaigoje – dviem trečdaliais. Iki pat 7 dešimtmečio vidurio Vokietijos žiniasklaida pabrėždavo apie demoralizuojančią motinos darbo įtaką šeimai, ypač, jei ji dirbo pramonėje. Mažiau nei 50 proc. ištekėjusių vokiečių dirbo apmokamą darbą. Tarp jų – tik 26 proc. dirbo visą darbo dieną[8].

 

Dirbančią motiną nepalankiai vertino ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, nors socialinė šalies politika buvo paremta sovietine ideologija. Nežiūrint į tai, kad 1946 m. rugpjūčio 17 d. dekretu VDR buvo uždrausta lyčių diskriminacija, vokiečių vyrai nepritarė moterų reikalavimui gerinti socialinių paslaugų kokybę ir išplėsti ikimokyklinių įstaigų tinklą. Jie aktyviai pasisakė prieš valdžios raginimą priimti moteris į tradiciškai vyriškas darbo vietas ir mokėti vienodą atlyginimą už tokį pat darbą[9]. Kita vertus, moterys Vokietijos Demokratinėje Respublikoje buvo priverstos ieškoti apmokamo darbo, jei nenorėjo prarasti valstybinės pensijos.

 

Nors britų ir airių vyriausybės reiškė rezervuotą požiūrį į vaikus auginančias motinas darbo rinkoje, eilė Vakarų ir Šiaurės Amerikos šalių taikė universalias motinystės atostogas, socialines išmokas motinoms ir tobulino buitinių paslaugų kokybę. Šį procesą labai pastūmėjo Tarptautinės Darbo Organizacijos (ILO) konvencijos. 1952 metais buvo priimta Revised Motinystės Apsaugos Konvencija, kuri siūlė taikyti 14 savaičių motinystės atostogas vietoje buvusių 12 savaičių. 1965 m. Tarptautinė Darbo Organizacija siūlė ypač atkreipti valstybių dėmesį į motinystės ir vaikų apsaugą. ILO pozicija buvo išdėstyta 1965 m. dokumente „Rekomendacijos dėl moterų, turinčių suderinti įsipareigojimus šeimai ir darbui“. Rekomendacijoje buvo skatinama didinti vaikų darželių skaičių, kurti palankias sąlygas grįžti motinoms į darbo rinką[10].

 

Nors Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Danijoje, Suomijoje, Švedijoje motinystės pašalpos buvo skiriamos priklausomai nuo moters finansinės padėties, Skandinavijos šalys vienos pirmųjų įteisino universalią motinystės atostogų ir piniginių išmokų sistemą. Švedijoje esminės reformos įvyko 1955 m., kai visoms moterims buvo suteiktos 3 mėn. apmokamos motinystės atostogos. 1963 m. jos buvo prailgintos iki 6 mėn., mokant moterims 60 proc. jų buvusios algos, o 1974 m. – 90 proc. buvusios algos. 1970-aisias piniginės išmokos motinai ir vaikui Švedijoje buvo performuotos į tėvystės draudimą, o 1974 m. – motinystės atostogos į tėvystės atostogas. 1963 m. Suomijoje apmokamos motinystės atostogos buvo 54 dienos. 1971 m. jos buvo prailgintos iki 72 dienų, o 1975 m. – iki 174 dienų. 1956 m. 12 savaičių motinystės atostogos buvo įvestos Norvegijoje. Austrijoje 12 savaičių motinystės įteisintos 1955 m., o 1974 m. jos buvo prailgintos iki 16 savaičių. Nuo 1956-ųjų moterys Austrijoje galėjo savo iniciatyva pratęsti atostogas iki 6 mėnesių ir išsaugoti 50 proc. jų buvusio atlyginimo. 1957 m. šios atostogos buvo pratęstos iki vaikui sueis 1 metai amžiaus. 1962 m. Portugalijoje buvo įteisintos 20 savaičių motinystės atostogos, mokant visą buvusį moters atlyginimą. Italijoje 20 savaičių motinystės atostogos įteisintos 1950 m., mokant motinai 80 proc. buvusio jos atlyginimo. Nuo 1971-ųjų italės galėjo savo nuožiūra pratęsti atostogas iki pusės metų ir gauti 30 proc. buvusios savo algos[11].

 

Kai kurios Europos vyriausybės teikė selektyvią pagalbą motinoms, nukreiptą daugiau į gimstamumą, o ne į šeimos gerovę. 1950 m. penkios šalys nemokėjo išmokų gimus pirmajam vaikui (Prancūzija, Airija, Olandija, Norvegija ir Didžioji Britanija). Vokietijoje išmokos kūdikiams pradėtos mokėti 1954 m., tačiau tik trečiam ir paskesniems naujagimiams. 1974 m. jos pradėtos mokėti visiems Vokietijoje gimusiems kūdikiams, Airijoje – 1963-aisiais. Šveicarijoje piniginės išmokos naujagimiams pradėtos mokėti 1952 m., tačiau galiojo tik žemės ūkio darbininkių ir smulkių fermerių kūdikiams[12].

 

Ikimokyklinės vaikų įstaigos buvo bene svarbiausia pagalba dirbančioms motinoms. Nuo pat 7-ojo dešimtmečio pradžios jų steigimas tapo svarbiu klausimu daugumoje Vakarų ir Šiaurės Europos šalių. Kai kuriose šalyse vaikų darželius ir lopšelius numatė nacionaliniai įstatymai, o jų įgyvendinimą kuravo specialios komisijas ir ministerijų padaliniai. Danijoje vaikų priežiūros įstaigų kūrimas buvo privalomas pagal Vaikų Priežiūros Įstatymą, priimtą 1964 metais. 1971 m. Suomijos vyriausybė priėmė Vaikų darželių Aktą ir reikalavo suteikti galimybę lankyti ikimokyklines vaikų priežiūros institucijas bet kuriam vaikui. Lyginant su kitomis Skandinavijos šalimis, Norvegija ikimokyklines įstaigas kūrė lėtai. 1975 m. Norvegijoje darželius lankė tik 11 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų. Italijoje vaikų priežiūros institucijos pradėtos steigti 1968 m. ir iki 1971-ųjų vyriausybė planavo sukurti šalyje 3800 ikimokyklinių įstaigų. Ekspertų nuomone, darželių steigimas Italijoje buvo siejamas su tinkamu vaikų lavinimu ir švietimu, nei su pagalba dirbančiai motinai. 1972 m. Švedijos Vaikų Centro Komisija įpareigojo vietos savivaldybes aprūpinti vietomis darželiuose visus norinčiuosius. O 1975 m. priimtas įstatymas dėl ikimokyklinio vaikų lavinimo įpareigojo savivaldybes priimti į darželius visus 6 metų amžiaus vaikus. Ypač plataus masto programą Švedijos vyriausybė numatė 1976–1980 metų laikotarpiui. Per ketverius metus buvo planuojama sukurti 100 000 naujų vietų ikimokyklinėse vaikų įstaigose[13].

 

Nežiūrint skirtumų tarp motinystės atostogų trukmės, piniginių išmokų kūdikiams dydžio ir selektyvinio ar universalaus požiūrio į socialinę apsaugą, vaikų priežiūros strategijos Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse galėjo būti skirstomos į tris pagrindinius tipus. Šalyse, kuriose šeimos politika buvo orientuota į vyro kaip šeimos maitintojo idėją (Airija, Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Ispanija), vaikus auginančios moterys buvo skatinamos likti namuose ir apskritai išvengti dviejų vaidmenų – motinos ir darbuotojos – derinimo. Šalyse, kur socialinę pagalbą vaikus auginančioms motinoms reikėjo užsidirbti pačioms, vyriausybės prisiėmė dalį naštos ir siūlė moterims lanksčius darbo grafikus, ne visą darbo dieną ir gerai išvystytą ikimokyklinių įstaigų tinklą (Olandija, Prancūzija). Skandinavijos šalys, ypač Švedija ir Suomija, sudarė trečiąją grupę. Čia vaikų priežiūros strategijos numatė didelę pagalbą abiem dirbantiems tėvams ir jų poreikiui suderinti įsipareigojimus šeimai ir darbui. Nors vyriausybės teikė skirtingą socialinę pagalbą, o kai kuriose šalyse apskritai neigė motinų poreikį derinti darbą ir vaikų priežiūrą, nė vienos Vakarų ir Šiaurės Europos šalies vaikus auginančios motinos nepatyrė „dvigubos naštos“, žinomos to meto SSSR.

 

Palyginimui pateikiame komunistinio bloko šalyse susikurtą socialinės paramos šeimai sistemą, kuri vis dėlto buvo artimesnė Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėms nei SSRS. Jei 1941 m. Vengrijoje apmokamą darbą dirbo 20 proc. moterų, tai 1955 m. Vengrijos Liaudies respublikoje šis skaičius siekė 45 proc., o 1965 m. jis išaugo iki 60 proc. Moterų užimtumą darbo rinkoje skatino valstybės parama motinoms. 1955 m. 28 proc. vengrų vaikų lankė darželius. 1960 m. šis skaičius išaugo iki 34 proc., o 1965 m. 50 proc. vengrų vaikų lankė ikimokyklines vaikų įstaigas[14].

 

Socialinė parama šeimai sovietinėje Lietuvoje: 1944 m. liepos 8 d. įsakas

 

SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumas 1944 m. liepos 8 d. priėmė įsaką „Apie valstybinę pagalbą nėščioms moterims, daugiavaikėms ir vienišoms motinoms, apie motinystės ir kūdikystės globos sustiprinimą, apie garbės vardo „Motina-didvyrė“ nustatymą, ordino „Motinos šlovė“ ir medalio „Motinystės medalis“ įsteigimą“. Naujasis įstatymas pailgino dirbančių nėščių moterų atostogas iki 77 kalendorinių dienų, numatė pinigines pašalpas po gimdymo, siekė išplėsti vaikų lopšelių-darželių tinklą ir steigti motinos ir vaiko namus. 1956 m. balandžio 1 d. SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumas dar kartą pailgino nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 77 iki 112 kalendorinių dienų. T. y. visoms pagimdžiusioms motinoms, išskyrus kolūkietes, buvo suteikiamos apmokamos 8 savaitės atostogų iki gimdymo ir tiek pat laiko po gimdymo.

 

Tačiau 1944 metų įsake numatytos vienkartinės ir mėnesinės piniginės išmokos nebuvo universalios ir skirstė motinas bei jų vaikus pagal tam tikras kategorijas. Vienišai motinai vienkartinės ir mėnesinės išmokos buvo mokamos kiekvienam gimusiam vaikui, pradedant pirmuoju. Daugiavaikėms motinoms ir našlėms vienkartinės ir mėnesinės išmokos buvo mokamos tik pradedant trečiuoju vaiku ir paskesniems vaikams, o pirmiems dviem vaikams išmokos nepriklausė. Išmokos buvo mokamos tik nuo antrųjų vaiko gyvenimo metų iki jam sukaks 5 metai amžiaus. Vienkartinės išmokos dydis už trečią vaiką buvo 400 rublių ir mėnesinė išmoka nemokama. Už ketvirtą vaiką buvo gaunama vienkartinė 1300 rublių ir mėnesinė išmoka – 80 rublių. Už penktą vaiką atitinkamai – 1700 rublių ir 120 rublių. Už šeštą – 2000 ir 140 rublių, už septintą – 2500 ir 200 rublių, už aštuntą –2500 ir 200 rublių, už devintą – 3500 ir 250 rublių, dešimtą –3500 ir 250 rublių ir kiekvieną paskesnį – vienkartinė 5000 rublių ir mėnesinė 300 rublių išmoka[15]. 1945 m. birželio mėn. Kauno mieste daugiavaikių ir vienišų motinų pašalpas gavo 193 moterys. 90 proc. išmokų buvo išduotos moterims darbininkėms[16]. Mirus motinai, šias pašalpas gaudavo vyras arba vaikų globą perėmęs asmuo.

 

Pašalpų daugiavaikėms ir vienišoms motinoms mokėjimui Lietuvoje buvo sukurti nauji administraciniai padaliniai. Prie LSSR Finansų Liaudies komisariato buvo įsteigta Valstybinių Pašalpų Daugiavaikėms ir Vienišoms Motinoms Valdyba ir jos skyriai. Vilniaus ir Kauno miestuose tokie skyriai veikė prie vykdomųjų komitetų finansų skyrių, o Šiaulių ir Panevėžio mietuose prie vykdomųjų komitetų. Motinos, gyvenančios kitose vietovėse, dėl pašalpų turėjo kreiptis į skyrius, įsteigtus prie visų apskričių vykdomųjų komitetų. Pašalpai gauti motinos privalėjo nurodyti tikslią vaiko tėvo tapatybę ir ją įrodančius dokumentus, o milicija turėjo patvirtinti išrašą dėl vaikų skaičiaus šeimoje ir jų amžiaus. Tam, kad įstatymo numatytos pašalpos pasiektų motinas, į apskritis, valsčius ir kaimus buvo siunčiami instruktoriai, kurie sudarinėjo daugiavaikių ir vienišų motinų sąrašus. Priėmus įstatymą liepos mėnesį, iki metų pabaigos Lietuvoje buvo skirtos 290 pašalpos ir išmokėta 248 000 rublių. 1946 m. Valstybinių Pašalpų Daugiavaikėms ir Vienišoms Motinoms Valdyba iškėlė uždavinį suregistruoti visas Lietuvos motinas, kurioms priklausė gauti valstybės pašalpą. Sovietinė spauda ir radijas taip pat skyrė įstatymui daug dėmėsio ir padėjo jį propaguoti[17].

 

1944 m. liepos 8 d. įstatymas numatė pagalbą tik daugiavaikėms šeimoms ir vienišų motinų vaikams ir nesuteikė jokios, nei vienkartinės, nei mėnesinės, finansinės paramos vieną ir du vaikus auginančiai dviejų tėvų šeimai, o jų sovietinėje Lietuvoje buvo daugiausia. Tačiau spauda neretai nutylėdavo šį faktą ir pristatydavo jį esant universalų, besirūpinantį visų motinų ir kūdikių socialine apsauga. Kita vertus, šio įstatymo rėmuose Lietuvoje buvo pradėtos organizuoti Motinos ir vaiko konsultacijos, skirtos visoms kūdikio besilaukiančioms ir juos auginančioms motinoms. Prie konsultacijų buvo organizuojamos vadinamosios pieno virtuvėlės, tiekusios nemokamą maistą kūdikiams iki 4 jų gyvenimo mėnesių[18]. Ši visuotinė motinos ir jos kūdikio sveikatos priežiūra taip pat priskirtina prie socialinės pagalbos šeimai.

 

Remiantis liepos 8 d. įsaku, kiekviena mieste gyvenanti ir kūdikio besilaikianti moteris, pradedant šeštuoju nėštumo mėnesiu, ir žindyvė per keturis žindymo mėnesius galėjo tikėtis gauti papildomo maisto: sviesto, cukraus, kruopų ir pieno. Įstatymas numatė vienkartines išmokas kūdikio kraiteliui ir pašalpas motinoms, pagimdžiusioms kūdikį: kūdikiui gimus mieste, valstybė numatė 120 rublių piniginę išmoką naujagimio kraiteliui, o kaimuose įsakas reikalavo išduoti motinoms ne mažiau kaip 10 vienetų tekstilės ir pramonės gaminių[19]. Tuo tarpu daugiavaikėms ir vienišoms motinoms pramoninės prekės buvo išduodamos atskira tvarka, individualiai. Be to, be pašalpų ir atskirų pramoninių prekių paketų, daugiavaikės ir vienišos motinos turėjo ir keletą kitų socialinių lengvatų: sumažintą buto bei lopšelio ir darželio mokestį.

 

Kita universali socialinės pagalbos šeimai priemonė, kurią numatė liepos 8 d. įstatymas, buvo ikimokyklinių vaikų priežiūros įstaigų organizavimas. 1944 m. rudenį Lietuvoje veikė 119 vaikų darželių. Jų darbo laikas buvo pakankamai patogus dirbantiems tėvams, t. y. 7–12 val. 1947 m. Lietuvoje veikė 192 vaikų darželiai, kuriuos lankė apie 7500 vaikų[20]. Nors ši įstatymo priemonė buvo taikoma visoms be išlygų vaikus auginančioms šeimoms, daugmaž visuotinis vaikų aprūpinimas lopšeliais ir darželiais Lietuvoje nebuvo įgyvendintas iki pat 9 dešimtmečio vidurio. Darželių nuolat trūko ir sovietinė spauda neslėpė šio visiems žinomo fakto. 1947 m. Kaune, antrame pagal dydį Lietuvos mieste, veikė tik 5 vaikų lopšeliai su 260 lovų. Tuo tarpu tais pačiais metais Kaune buvo registruotos 2349 motinos, turinčios teisę į vienkartinę ir mėnesinę pašalpą po gimdymo (t. y. vienišos arba daugiavaikės motinos, turinčios tris ir daugiau vaikų)[21]. Padėtis nesikeitė ir vėliau. 1954 m. pagrindiniame Lietuvos komunistų partijos laikraštyje „Tiesa“ buvo rašoma, kad respublikos kolūkiuose vaikų darželiai apskritai beveik nesteigiami.

 

Priemonių, kurios buvo numatytos 1944 m. liepos 8 d. Paramos šeimai įstatyme, įgyvendinimas strigo dėl finansų trūkumo. Kadangi lėšų neužteko sukurti lopšelių ir darželių tinklui, sovietinė spauda kruopščiai skaičiavo ir nuolat supažindindavo skaitytojus, kiek išmokėta pašalpų. M. Kymantaitė, tuo metu Valstybinių Pašalpų Daugiavaikėms ir Vienišoms Motinoms Valdybos prie LSSR Finansų ministerijos viršininkė, praėjus ketveriems metams nuo įstatymo priėmimo, rašė, kad 1947 m. beveik visos motinos, kurioms priklausė valstybės pašalpa, ją gavo. Pasak M. Kymantaitės, per ketverius metus Lietuvoje pašalpos buvo skirtos 88 877 motinoms ir joms išmokėta 181 248 000 rublių[22]. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarime dėl vykdymo SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1944 metų liepos 8 d. įsako pažymėta, kad iki 1952 m. gegužės 1 d. jau buvo išmokėta 374 290 rublių pašalpų[23]. Tame pačiame nutarime taip pat fiksuotos negerovės apdovanojant daugiavaikes motinas valstybės ordinais ir medaliais bei trūkumai išmokant joms pinigines pašalpas. Nutarime pabrėžiama, kad dažnai vėluojama išmokėti pašalpas ir įteikti apdovanojimus, motinoms nelaiku išduodamos asmens knygutės, reikalingos pašalpai gauti, taip pat pastebėta pašalpų permokėjimo atvejų[24]. 1954 m. kovo 18 d. nutarimu SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas dar kartą pabrėžė būtinumą laiku suteikti garbės vardą „Motina-didvyrė“ ir apdovanoti daugiavaikes motinas medaliais ir ordinais[25]. Nors ordinų ir medalių bei garbės vardo suteikimas negali būti vertinama kaip tiesioginė pagalba šeimai, motinos, gavusios šiuos apdovanojimus, turėjo teisę į tam tikras socialines lengvatas.

 

Socialinė parama žuvusių sovietinių karių šeimoms

 

Per visą aptariamą laikotarpį didelę socialinę pagalbą gavo Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių ir žuvusių sovietų armijos karių šeimos. Ši pagalba išimtinai priskirtina neuniversaliam socialinės paramos šeimai tipui. Ji pradėta taikyti Lietuvoje 1944 m., kai spalio 28 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku buvo sudaryta Vyriausioji karių šeimų valstybinio aprūpinimo ir buities sutvarkymo valdyba prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos. Valdybos skyriai buvo sukurti prie miestų, rajonų ir apskričių vykdomųjų komitetų. Nutarimas numatė, kad Valdyba ir jos skyriai privalo aprūpinti sovietinės armijos ir karinio jūrų laivyno eilinių ir vadų šeimas pensijomis ir pašalpomis. Nutarimas taip pat numatė rūpintis tokių šeimų narių įdarbinimu ir jų buities sutvarkymu[26]. Po aštuonerių metų, 1952 m. kovo 7 d., Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė nutarimą dėl papildomos socialinės pagalbos karo invalidams ir kare žuvusių karių šeimoms. Nutarimas numatė, kad iki 1952 m. birželio 1 d. privalo būti aprūpinti darbu visi jo ieškantys žuvusių sovietinės armijos karių ir sovietinių partizanų šeimų nariai. Nutarimas taip pat įpareigojo suteikti žuvusių sovietinių karių šeimoms butus be eilės ir atlikti ten remontą bei apskritai pagerinti žuvusių karių šeimos narių buitį[27].

 

Socialine pagalba kare žuvusiųjų šeimoms buvo rūpinamasi ir nuo karo pabaigos prabėgus 25 metams. 1970 m. birželio 4 d. Lietuvos SSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl tolesnio žuvusių sovietinių karių šeimų buities sąlygų gerinimo, nors karių vaikai jau buvo suaugę ir dirbo. Nutarimo punktai nedviprasmiškai suteikė tokioms šeimoms ir jų nariams išskirtinę padėtį visuomenėje. Jau pirmasis nutarimo punktas reikalavo ne tik suteikti žuvusių karių šeimoms butus, bet per artimiausius 2–3 metus pagerinti buto sąlygas[28]. Socialinė pagalba žuvusių sovietinių karių šeimoms buvo ir pagrindinis Lietuvos SSR vietinių deputatų tarybų nuolatinės Socialinio aprūpinimo komisijos uždavinys. Tokios nuolatinės įvairių sričių komisijos buvo sukurtos 1951 m. liepos 21 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nuolatinės Socialinio aprūpinimo komisijos, sukurtos ir patvirtintos liaudies deputatų tarybų, tikslas turėtų būti socialinė pagalba visoms Lietuvos šeimoms. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo patvirtintuose nuolatinės komisijos nuostatuose deklaratyviai teigiama, kad komisija kuriama atstovauti visos šalies žmonių lūkesčiams. Tačiau 34 nuostatų punktas apibrėžė, kad Socialinio aprūpinimo komisija padės tik žuvusių sovietinių karių šeimoms. Paragrafas „a“ įpareigojo komisiją rūpintis pensijų išmokėjimu žuvusių sovietinių karių šeimoms, o paragrafas „c“ užtikrino, kad žuvusių karių šeimos nariai išties gautų jiems įstatymais numatytas lengvatas[29].

 

Ikimokyklinės įstaigos

 

Ikimokyklinių įstaigų sukūrimas buvo numatytas 1944 m. liepos 8 d. įstatyme, o prie įstatymo papildymo buvo grįžta 1958 metais. Pakankamą lopšelių ir darželių skaičių sovietinė valdžia suprato kaip svarbiausią universalią socialinę paramą šeimai. Todėl šalia paramos daugiavaikėms ir vienišoms motinoms, lopšelių ir darželių tinklo sukūrimas buvo kita plačiai spaudoje pristatoma tema. Spauda skyrė labai menką arba neskyrė beveik jokio dėmesio tokioms socialinės paramos šeimai priemonėms kaip pieno virtuvėlės ir jų darbas, tačiau ikimokyklinių įstaigų stoka tapo neišsenkamu žurnalų ir laikraščių taikiniu. Kai 1954 m. Raseinių rajono kolūkiuose vis dar nebuvo įkurtas nė vienas sezoninis lopšelis, žurnalistai skaičiavo prarastas raseiniškių moterų darbo rankas: „Įsteigus sezoninius vaikų lopšelius, kiek rajono kolūkiai gautų darbo rankų!“[30] Spaudoje buvo rašoma, kad respublikos žmonės nori ne tik lopšelių ir darželių, bet ištisų vaikų miestelių. Laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ 1951 m. rugpjūčio 5 d. buvo klausiama, kada respublikos valdžia pradės vykdyti Lietuvos SSR Ministrų tarybos liepos 7d. nutarimą įsteigti Vilniuje vaikų miestelį. Miestelį buvo numatyta atidaryti Jaunimo sode iki liepos 25 d.[31]

 

1959 metais SSRS Centro komitetas (toliau – CK) ir SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl priemonių ikimokyklinėms vaikų įstaigoms toliau vystyti, ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimui gerinti“. Įsakas numatė iki 1965 metų išplėsti lopšelių-darželių tinklą „iki neregėto masto“ ir žadėjo statyti ikimokyklines įstaigas arčiau miestų gyvenamųjų rajonų. Vykdydama sąjunginius reikalavimus, Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba ir Ministrų Taryba priėmė keletą nutarimų, kuriais mėginta išplėsti ikimokyklinių įstaigų kūrimą ir racionaliai organizuoti jų darbą. 1961 m. vasario 6 d. Lietuvos SSR Ministrų Taryba patvirtino vaikų lopšelių-darželių nuostatus, jų struktūras, vaikų priėmimo tvarką, vaikų lopšelių ir darželių finansavimą ir atskaitomybę. Nuostatuose dar kartą buvo apibrėžta, kad į ikimokyklines įstaigas vaikai priimami nuo 2 mėnesių iki 7 metų amžiaus, o darželių darbo trukmė 9–12 valandų[32].

 

Respublikos vyriausybė numatė padidinti finansavimą ikimokyklinių įstaigų statybai. Jei 1960 m. buvo numatyti 7 milijonai rublių, tai 1965 m. – 25 milijonai rublių. Per 1959–1965 metus buvo planuojama sukurti 25 125 tūkstančius vietų vaikų lopšeliuose ir darželiuose[33]. 1958 m. birželio 19 d., metais anksčiau nei pasirodė sąjunginis nutarimas dėl priemonių gerinti ikimokyklinių įstaigų darbą, Lietuvos SSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl žinybinių vaikų darželių darbuotojų etatų[34]. Po 15 metų, 1973-aisiais balandžio 28 d., panašus Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimas buvo priimtas dėl lopšelių ir darželių kolūkiuose – „Dėl priemonių ikimokyklinėms vaikų įstaigoms toliau plėsti kolūkiuose“. Vykdyti nutarimą buvo pavesta Žemės ūkio ministerijai, rajonų vykdomiesiems komitetams ir jų žemės ūkio valdyboms. Nutarime buvo pabrėžtas ikimokyklinių įstaigų materialinės bazės gerinimas ir reikalauta atkreipti dėmesį į sanitarinę priešepideminę šių įstaigų būklę[35].

 

Pagalba nepasiturinčių šeimų vaikams

 

1965 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl mokinių, gyvenančių kaimo vietovėse, nemokamo vežiojimo“. Nutarimas numatė mokinių teisę važiuoti į mokyklą ir iš jos nemokamai tarybinių ūkių ir maršrutiniais autobusais, priemiestiniais ir vietiniais traukiniais bei kolūkio transportu[36]. Kita vertus, 1966 m. sausio 12 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos priimtame nutarime šios mokinių teisės į nemokomą vežimą buvo gerokai suvaržytos. Nutarimo patvirtintų taisyklių 4 punktas nurodė, kad mokiniai priimami į aukščiau minėtas transporto priemones tik mokslo metų laikotarpiu ir tik jei jose yra laisvų sėdimų vietų. Mokiniams buvo draudžiama naudotis šia lengvata vykstant į kultūros įstaigas ar ekskursijas. Mokiniams taip pat buvo draudžiama pasiimti bagažą, išskyrus knygas ir mokymo priemones. Be to, nemokamo važiavimo nuotolis neturėjo viršyti 20 kilometrų. Kai kurie apribojimai negaliojo, jei mokinys gyveno mokykloje-internate arba bendrojo lavinimo mokyklos bendrabutyje. Tuomet mokinys galėjo parvykti į bendrabutį ne tik darbo, bet ir švenčių dienomis. Jie taip pat galėjo vežtis kiek didesnį bagažą ir keliauti ilgesnį nei 20 kilometrų atstumą[37].

 

1965 m. gruodžio 3 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimu „Dėl priemonių pramonei vaikams skirtų maisto produktų gamybai toliau didinti ir vaikų maitinimui organizuoti“ įgaliojo miestų ir rajonų vykdomuosius komitetus organizuoti nemokamą daugiavaikių ir nepasiturinčių šeimų vaikų pirmaisiais jų gyvenimo metais maitinimą. Nors nemokamas kūdikių iki vienerių metų amžiaus maitinimas pieno mišiniais buvo įtvirtintas 1960 m. kovo 11 d. Lietuvos komunistų partijos (toliau – KP) CK ir Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu, 1965 m. nutarimas leido papildomą nemokamą maitinimą[38].

 

Pagalba neįgaliems vaikams

 

1967 m. pirmą kartą buvo atkreiptas dėmesys ir į socialinę paramą šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Tų pačių metų gruodžio 7 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybą priėmė nutarimą „Dėl mėnesinių pašalpų invalidams nuo vaikystės“. Nors išmokamos pašalpos buvo menkos ir tesiekė vos keliolika rublių, nutarimas apskritai atkreipė dėmesį į tokių šeimų egzistavimą ir davė pradžią tolesnei teisinei bazei plėtoti[39]. Pašalpa buvo mokama neįgaliam vaikui sulaukus 16 metų ir buvo suprantama kaip jo nedarbingumo pašalpa. Spauda inertiškai pristatė nutarimą kaip „didelę paramą šeimoms“. Teiginys akivaizdžiai buvo deklaratyvus, nes čia pat nurodytas pašalpos dydis „badė akis“: „Jiems (neįgaliems vaikams – D. M.), sulaukus 16 metų, mokama 16 rublių mėnesinė pašalpa“[40].

 

 

 1 il. 1968 m. kovo 6 d. pažyma dėl invalidumo pensijos. Asmeninis Monikos Jonynaitės-Makūnienės archyvas

 

Socialinės paramos šeimai tendencijos 8 dešimtmečio pradžioje

 

Nemenka ir gana efektyvi universalios socialinės paramos šeimai forma buvo vaikų ir paauglių atostogų organizavimas. 1973 m. balandžio 2 d. buvo priimtas bendras Lietuvos SSR KP CK, Lietuvos SSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos nutarimas „Dėl priemonių vaikų ir paauglių vasaros poilsio organizavimui toliau gerinti“. Nutarimas patvirtino jo vykdytojų atsakomybę. Ji buvo išdalinta tarp atskirų vaikų poilsį organizuojančių ministerijų: vasaros stovyklų viršininkų ir auklėtojų darbą kontroliavo Švietimo ministerija; vyresniųjų pionierių vadovų ir būrių vadovų – Lietuvos KP CK ir Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija; muzikos vadovų – Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija ir Švietimo ministerija; fizinio lavinimo darbo vadovų ir plaukymo instruktorių – Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija ir Kūno kultūros ir sporto komitetas; gydytojų – Sveikatos apsaugos ministerija; kvalifikuotų virėjų – Prekybos ministerija ir Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga[41]. Atrodo, kad žinybų gausa nesukūrė painiavos ir mokinių poilsio organizavimas sovietinėje Lietuvoje buvo viena labiausiai pasisekusių socialinės paramos šeimai iniciatyvų.

 

1970 m. buvo priimti du nutarimai, užtikrinę materialinę ir kuklią finansinę pagalbą paaugliams, netekusiems tėvų arba vieno jų globos. Kovo 30 d. nutarimu „Dėl profesinių technikos, technikos ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleivių našlaičių ir netekusių tėvų globos aprūpinimo“ nustatė našlaičiams avalynės, drabužių, maisto normas ir papildomą mėnesinę penkių rublių pašalpą“[42]. O Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl pašalpų mokėjimo maitintojo netekusiems vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų XI klasių moksleiviams“ užtikrino pašalpos mokėjimą iki vaikas baigs mokyklą, nežiūrint, ar jam suėjo 18 metų[43].

 

1970 m. birželio 1 d. potvarkiu sovietinė valdžia atkreipė dėmesį ir išskyrė ne tik motiną kaip vaiko auklėtoją ir prižiūrėtoją, bet ir tėvą. Lietuvos SSR Ministrų tarybos potvarkiu „Dėl tėvų atleidimo nuo mokesčio už vaiko išlaikymą, kai jis nelanko vaikų įstaigos eilinių tėvo atostogų metu“ pakoregavo dar 1948 m. įstatymą, numačiusį atleidimą nuo mokesčių tik „motinos eilinių atostogų metu“[44].

 

8 dešimtmečio pradžioje pradėta atkreipti dėmesį ir į kitas, iš pirmo žvilgsnio periferines socialinės pagalbos šeimai priemones. 1973 m. spalio 30 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos potvarkis „Dėl mokesčio ėmimo už auklėtinių išlaikymą mokyklose internatuose sutvarkymo“ perskirstė tėvų mokestį už vaiko išlaikymą. Nuo šiol mokestis nebuvo privalomas, jei vaikas penkias dienas iš eilės dėl ligos ar atostogų nelankė internato[45]. Šis potvarkis byloja, kad taikydama lanksčias apmokestinimo formas, sovietinė valdžia mėgino tobulinti socialinę paramą šeimai ir skatino jos formų įvairovę, būdingą to meto Skandinavijos šalims.

 

Išvados

 

1. Aptariamu laikotarpiu sovietinės Lietuvos socialinės paramos šeimai teisinė bazė buvo ne universali, o labiau nukreipta į tam tikrų grupių šeimas. Pirmiausiai tai lietė daugiavaikes ir vienišas motinas ir kare žuvusių šeimų narius. Pagalba vaikams, netekusiems vieno arba abiejų maitintojų, taip pat patenka į šią socialinės paramos grupę.

 

2. Esminiai socialinės paramos šeimai teisiniai pagrindai buvo mechaniškai ir privalomai perimti iš sąjunginių įstatymų, todėl jie neatitiko to meto Lietuvos demografinės ir socialinės padėties. 1944 m. liepos 8 d. įsakas buvo nukreiptas į pagalbą daugiavaikėms ir vienišoms motinoms, kurių Lietuvoje nebuvo itin gausu. Pagalba žuvusių kare šeimų nariams taip pat nebuvo tokia efektyvi, kokia ji tapo kituose SSRS karo paliestuose regionuose.

 

3. Šeimos teisė į ikimokyklines įstaigas buvo universali parama šeimai. Nors parama buvo įtvirtinta įstatymu dar 1944 m., ji nebuvo bent kiek plačiau įgyvendinta Lietuvoje iki pat 9 dešimtmečio vidurio.

 

4. Prie sėkmingų universalaus tipo paramos šeimai formų galima priskirti ankstyvą kūdikių maitinimo pieno mišinėliais organizavimą. Nemaža parama šeimai, auginančiai vaikus, buvo ir vaikų vasaros poilsio organizavimas.

 

Nuorodos

 

 





[1] Gauthier, A. H. The State and the Family. A comparative Analysis of Family Policies in Industrial Countires. Oxford, New York: Oxford University Press, 1996, p. 103.

[2] Siim, B. The Gendered Scandinavian Welfare States: The Interplay between Women’s Roles as Mothers, Workers and Citizens in Denmark. Women and Social Policies in Europe. Work, Family and the State. Ed. Jane Lewis. Vermont: Edward Elgar, 1993, p. 37.

[3] Ten pat, p. 57–58.

[4] Ten pat, p. 128, 134.

[5] Gauthier, A. H. The State and the Family…, p. 102.

[6] Leira, A. The ‘Woman-Friendly’ Welfare State?: The Case of Norway and Sweden. Women and Social Policies in Europe. Work, Family and the State. Ed. Jane Lewis. Vermont: Edward Elgar, 1993, p. 59.

[7] Ten pat, p. 17.

[8] Conroy Jackson, P. Managing the Mothers; The Case of Ireland. Women and Social Policies in Europe. Work, Family and the State. Ed. Jane Lewis. Vermont: Edward Elgar, 1993, p. 9, 17, 96, 104; Gauthier, A. H. The State and the Family..., p. 76.

[9] Harsch, D. Revenge of the Domestic. Women, the Family and Communism in the German Democratic Republic. Princeton: Princeton University Press, 2007, p. 43.

[10] Gauthier, A. H. The State and the Family…, p. 107.

[11] Ten pat, p. 77–78; Ohlander, A-S. The Invisible Child? The Struggle a Social Democratic Family Policy in Sweden, 1900–1960s. Maternity and Gender Policies: Women and the Rise of the European Welfare States, 1880s–1950s. London, New York: Routledge, 1991, p. 70.

[12] Gauthier, A. H. The State and the Family…, p. 71, 71–72, 77–79.

[13] Gauthier, A. H. The State and the Family..., p. 107, 108–109.

[14] Haney, L. Inventing the Needy. Gender and the Politics of Welfare in Hungary. Berkeley, Los Angeles: University of California Press, 2002, p. 33.

[15] Apie valstybines pašalpas daugiavaikėms ir vienišoms motinoms. Tiesa, 1944, lapkričio 16.

[16] Petravys, B. Remiamos daugiavaikės ir vienišos motinos. Tarybų Lietuva, 1945, birželio 14.

[17] Kymantaitė, M. Tarybų valdžios globa ir rūpinimasis motina. Tiesa, 1946, gruodžio 7 d.

[18] Ickovičiūtė, G. Motinos ir vaiko sveikatos sargyboje. Tiesa, 1946, gruodžio 7.

[19] Veržbavičius, L. Motinystės ir vaikystės globa Tarybų Lietuvoje. Tiesa, 1945, liepos 8.

[20] Kielienė, I. Priešmokyklinis auklėjimas Lietuvoje. Tarybinė mokykla, 1947, nr. 9, p. 34.

[21] Kaniauskas, M. Ką davė Tarybų valdžia moterims? Tiesa, 1946, sausio 10 d.

[22] Kymantaitė, M. Rūpinimasis motinos ir vaiko gerove pirmaeilis valstybinis uždavinys. Tiesa, 1948, liepos 8 d.

[23] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas dėl vykdymo TSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo 1944 metų liepos 8 d. įsako „Apie valstybinę pagalbą nėščioms moterims, daugiavaikėms ir vienišoms motinoms, apie motinystės ir kūdikystės globos sustiprinimą, apie garbės vardo „Motina-didvyrė“ nustatymą, ordino „Motinos šlovė“ ir medalio „Motinystės medalis“ įsteigimą“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1952, gegužės 25, nr. 8 (157), p. 8.

[24] Ten pat, p. 8–10.

[25] TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas dėl priemonių savalaikiam daugiavaikių motinų apdovanojimui bei ordinų ir medalių įteikimui užtikrinti. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1954, balandžio 15 d., nr. 5 (185), p. 4–5.

[26] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl Vyriausiosios Karių Šeimų Valstybinio Aprūpinimo ir Buities Sutvarkymo Valdybos prie Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos ir Karių Valstybinio Aprūpinimo ir Buities Sutvarkymo skyrių prie miestų, miestų rajonų ir apskričių vykdomųjų komitetų sudarymo“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1944, spalio 28 d., nr. 1 (10), p. 14–15.

[27] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl papildomos socialinės pagalbos kare žuvusių karių šeimoms“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1952, kovo 15, nr. 3 (152), p. 1–3.

[28] Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl tolesnio žuvusių kare šeimų buities sąlygų gerinimo“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios tarybos ir Vyriausybės žinios, 1970, birželio 30.

[29] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos TSR vietinių Darbo žmonių deputatų tarybų nuolatinių komisijų nuostatų“ patvirtinimo. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1951, liepos 20, nr. 8–9 (134–135), p. 3, 7.

[30] Petrauskas, A. Kolūkietės-motinos laukia sezoninių vaikų lopšelių. Tiesa, 1954, birželio 23.

[31] Aksomaitis, V. Kada Vilniuje bus įrengtas vaikų miestelis? Komjaunimo tiesa, 1951, rugpjūčio 5.

[32] Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl ikimokyklinės vaikų įstaigos – lopšelio-darželio nuostatų patvirtinimo“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1961, vasario 20 d., nr. 5, p. 135–140.

[33] Varžgalys, A., Mikuckas, P. Kad moteriai nereikėtų užsidaryti virtuvėje. Tiesa, 1960, vasario 25.

[34] Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos TSR ministerijų ir žinybų vaikų darželių tipinių etatų patvirtinimo“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1958, birželio 30, p. 139.

[35] Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimas „Dėl priemonių ikimokyklinėms vaikų įstaigoms toliau plėsti kolūkiuose“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1973, gegužės 20, p. 126–128.

[36] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl mokinių, gyvenančių kaimo vietovėse, nemokamo vežiojimo“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1965, rugsėjo 30, p. 610.

[37] Lietuvos Ministrų Tarybos priimtame nutarime „Dėl kaime gyvenančių mokinių pavėžėjimo“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1966, sausio 31, p. 43–45.

[38] Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu „Dėl priemonių pramonei vaikams skirtų maisto produktų gamybai toliau didinti ir vaikų maitinimui organizuoti“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1965, gruodžio 20, p. 709.

[39] Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimas „Dėl mėnesinių pašalpų invalidams nuo vaikystės“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1967, gruodžio 20, p. 568–569.

[40] Daunoravičius, V. Pašalpos vaikystės invalidams. Mūsų žodis, 1968, nr. 2, p. 23.

[41] Lietuvos SSR KP CK, Lietuvos SSR Ministrų tarybos ir Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos nutarimas „Dėl priemonių vaikų ir paauglių vasaros poilsio organizavimui toliau gerinti“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1973, balandžio 20, p. 99–100.

[42] Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimas „Dėl profesinių technikos, technikos ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleivių našlaičių ir netekusių tėvų globos aprūpinimo“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1970, kovo 30, p. 66–67.

[43] Lietuvos Ministrų tarybos nutarimas „Dėl pašalpų mokėjimo maitintojo netekusiems vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų XI klasių moksleiviams“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1970, rugsėjo 21, p. 215.

[44] Lietuvos TSR Ministrų tarybos potvarkis „Dėl tėvų atleidimo nuo moksčio už vaiko išlaikymą, kai jis nelanko vaikų įstaigos eilinių tėvo atostogų metu“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1970, birželio 10, p. 112–113.

[45] Lietuvos TSR Ministrų tarybos potvarkis „Dėl mokesčio ėmimo už auklėtinių išlaikymą mokyklose internatuose sutvarkymo“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1973, spalio 30, p. 279–280.

Gauta 2008 m. lapkričio 7 d.

Pateikta spaudai 2008 m. lapkričio 13 d.

 

Summary

Family Welfare Legislation in Soviet Lithuania in 1945–1970

 

The analysis of the Soviet family welfare legislation is interesting for several reasons. First of all, family welfare jurisdiction has been studied only in a fragmentary way, and this caused some serious impediments in the field of comparative studies on social welfare in West, North and East Europe. Therefore, such an analysis becomes an academic necessity. Secondly, the Soviet family legislation can be understood more accurately if taken as a part of the Soviet propaganda. A great number of attractive Soviet initiatives on family welfare, introduced by the Presidium of the USSR Supreme Council, the Supreme Council of the Republic of Lithuania and the Government of the Soviet Lithuania, were never implemented into practice. Accordingly, the Soviet family welfare legislation, which was strongly supported by the official Lithuanian press, became at a certain point a means for the indoctrination of Lithuanian citizens. On the other hand, some welfare initiatives were very helpful for families.

 

The article gives an overview of the Soviet family welfare legislation and examines its coverage in the Soviet Lithuanian press. The article is also a productive precondition for the further analysis of the Soviet family welfare legislation and its implementation into day-to-day practice in Soviet Lithuania.