„Istorija“. Mokslo darbai. 64 tomas
Edvardas KRIŠČIŪNAS. Komunisto revoliucionieriaus Z. Angariečio asmenybės ir veiklos bruožai
Spausdinti

Anotacija.Straipsnyje remiantis Z. Angariečio atsiminimais, jo straipsniais, amžininkų atsiminimais tyrinėjama jo kaip politiko asmenybės formavimasis, pasaulėžiūros evoliucija, pateikiamas Z. Angariečio istorinės veiklos vertinimas. Atskleidžiama, kaip to meto socialinė nelygybė bei marksizmo idėjos paskatino Z. Angarietį tapti profesionaliu revoliucionieriumi, kaip 1915–1917 m. tremtis pastūmėjo jį tapti Rusijos bolševikų partijos nariu. Parodomas Z. Angariečio priešiškumas Lietuvos nepriklausomai valstybei, jo vaidmuo kuriant komunizmą Lietuvoje 1919 m., formuojant Lietuvos komunistų partijos narių bolševikinę ideologiją 1920–1937 m.

Prasminiai žodžiai:revoliucionierius, marksizmas, Kominternas, bolševizmas, komunistinė revoliucija.

Įvadas

Straipsnio tikslas – nušviesti esminius Z. Angariečio gyvenimo ir asmenybės bruožus remiantis jo bendražygių atsiminimais, politine veikla, jo paties gausiais teoriniais ir politiniais straipsniais. Šiame straipsnyje panaudoti sovietmečio istorikų tyrinėjimai; nagrinėjama, kokios visuomeninės ir idėjinės priežastys paskatino Z. Angarietį įsitraukti į revoliucinę veiklą, o vėliau tapti Rusijos bolševikų partijos nariu ir kovoti prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę.


1 il. Z. Angarietis

Sovietmečiu Z. Angariečio revoliucinės veiklos tyrinėtojai vienpusiškai iš komunistinės ideologijos pozicijų nušvietė revoliucionieriaus veiklą, nutylėjo apie jo priešiškumą Lietuvos valstybei, lietuvių kultūrai. Sovietmečio istoriografijoje Z. Angarietis buvo pavaizduotas kaip beveik idealus komunisto revoliucionieriaus simbolis. Nors R. Šarmaičio, buvusio Z. Angariečio sekretoriaus, straipsnyje pateikiama daug vertingų pastebėjimų apie revoliucionieriaus gyvenimą, kai kuriuos jo asmenybės bruožus [1], kiti Z. Angariečio veiklos tyrinėtojai apsiribojo jo teorinių pažiūrų analize [2]. Todėl būtina objektyviai nušviesti ir įvertinti Z. Angariečio asmenybę, jo veiklą.

Pasaulėžiūros formavimasis

Z. Angarietis gimė 1882 m. birželio 2 dieną dabartiniame Vilkaviškio rajone, Obelupių kaime, labai turtingų valstiečių šeimoje. Jo tėvas vienu metu turėjo 300 dešimtinių žemės. Didelės ūkio pajamos leido tėvui išmokslinti vaikus. Vienas iš Z. Angariečio brolių – Jonas Aleksa – tapo nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministru, kitas – Konradas Aleksa – profesoriavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Atrodė, kad ir paties Z. Angariečio laukia panašus likimas, pasiturinčio inteligento karjera. Iš pradžių Zigmo gyvenimas klostėsi panašia linkme. Jis baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Varšuvos veterinarijos institutą, kurio baigti jam nebuvo lemta. Dar besimokydamas gimnazijoje Zigmas išsiskyrė maištinga dvasia, surengė mokinių protestą prieš itin griežtas, laisvę varžančias internatinės mokyklos gyvenimo taisykles. Jaunuolio vaizduotę veikė ir to meto artimų žmonių pasakojimai apie 1963 m. sukilimą, drąsią sukilėlių kovą, apie carizmo represijas, lietuvių knygnešių pavojų pilną gyvenimą. Tai kėlė jaunuolio pasipiktinimą carinės Rusijos valdžios priespauda, ugdė kovotojo dvasią. Z. Angarietį skaudino to meto tautinė ir visuomeninė nelygybė, kurią jis kasdien matė tėvo ūkyje, kur dirbo daug samdinių.

Didelį poveikį jaunuoliui padarė dėdės bibliotekoje perskaityta marksizmo klasiko F. Engelso knyga „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“. Autobiografijoje Z. Angarietis rašė, jog ši knyga, kurią jis skaitė dvejus metus, jam įteigė idėją, kad „socializmas yra galimas, bus pasiekta žmonių lygybė, nebebus turtingų ir vargšų […] Mokydamasis gimnazijoje save laikiau socialistu“ [3].

Z. Angarietis, besimokydamas Varšuvoje, bendravo su lenkų, žydų socialistinių organizacijų (PPS, Bundo) nariais, susipažino su įvairiomis socializmo ir komunizmo teorijomis, jų išpažinėjais.

1904–1905 m. vyko carinės Rusijos karas su Japonija. Prieš šį karą audringai protestavo Varšuvos studentija, nes nenorėjo būti paimta į caro kariuomenę ir kariauti prieš Japoniją. Aktyviai į antikarinę veiklą įsitraukė ir Z. Angarietis: spausdino atsišaukimus, dalyvavo demonstracijose. Už tai 1904 m. buvo suimtas, pašalintas iš instituto ir 6,5 mėnesio praleido kalėjime. Tai buvo pirmas jaunojo revoliucionieriaus kovos krikštas, pastūmėjęs į profesionalaus revoliucionieriaus gyvenimą.

Paleistas iš kalėjimo, jaunuolis grįžo į tėviškę. Čia jį pasiekė 1905–1907 m. Rusijos revoliucijos įvykiai. 1905 m. jis rėžė kalbą mitinge Kalvarijų miestelyje, ragindamas nuversti caro valdžią. 1906 m. Z. Angarietis įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją ir tapo Vilniaus komiteto nariu. Nuo čia ir prasidėjo jo kaip profesionalaus revoliucionieriaus gyvenimas, kadangi partija teikė jam lėšas pragyvenimui. Dabar jis atsidėjo vien tik politinei veiklai. Tais metais įvyko konfliktas su tėvu, pasibaigęs tuo, jog Z. Angarietis nutraukė ryšius su juo (mama buvo mirusi), broliais, seserimis ir kitais giminaičiais. Z. Angarietis atsisakė tėvo kraujo giminystės ryšių, juos iškeitė į idėjinius draugystės ryšius su draugais revoliucionieriais, kurie tapo jo artimiausiais žmonėmis, jo antrąja šeima. Revoliucionierius pasiryžo išeiti iš tėvų namų, kai tėvo ūkyje prasidėjo samdinių maištas. Tėvas streikui numalšinti iškvietė dragūnus. Sūnus stojo ginti tėvo ūkyje dirbusių samdinių. Po to, 1933 m., Z. Angarietis rašė: „[…] galutinai nutraukiau ryšius su tėvu ir visam laikui palikau jo namus“ ir „Ir jokių ryšių su artimaisiais nepalaikau.“ [4].

Taip prasidėjo klajūno revoliucionieriaus gyvenimas, kupinas nepriteklių, pavojų, persekiojimų. Visa tai – dėl teisingumo ir komunizmo. Dažnai pusalkanis, neretai nakvodavęs stotyje, vasarą miške. Gyveno svetima pavarde, kas buvo įprasta revoliucionieriui pogrindininkui, važinėjo po miestus, kaimus, kūrė ir stiprino LSDP vietines organizacijas, rengė darbininkų streikus. 1908 m. jau organizavo pogrindžio spaustuvę, platino revoliucinę spaudą.

Kalėjimas ir tremtis

Z. Angariečio revoliucinė veikla nutrūko 1909 m., kai caro policijai galiausiai pasisekė susekti ir suimti pogrindininką. Jo laukė tardymai, kalėjimas, tremtis – tipiški revoliucionieriaus gyvenimo momentai. Vėliau, gyvendamas Maskvoje, Z. Angarietis mokė jaunus komunistus, kad tikras komunistas yra tas, kuris sugeba pakelti kalėjimo sunkumus. Nemažai revoliucionierių palūždavo, tapdavo policijos užverbuotais agentais. Jį patį kalėjimas dar labiau užgrūdino.

Trejus metus Z. Angarietis kalėjo Suvalkų miesto kalėjime. Čia veltui laiko neleido. Naudodamasis kalėjimo biblioteka, kurioje buvo net marksistinės literatūros, Z. Angarietis ne tik pagilino savo komunistinę pasaulėžiūrą, bet ir parašė kelis marksistinės filosofijos veikalus. Darbštusis suvalkietis, anot istoriko R. Šarmaičio, parašė ir „Ateities surėdymą“, „Materialistiškąjį istorijos supratimą“. Šie ir kiti darbai slapta buvo perduoti į laisvę, vėliau persiųsti į JAV ir tenai išleisti atskiromis knygelėmis. Galiausiai vėl siunčiami į carinės Rusijos valdomą Lietuvą. Net kalėjime Z. Angarietis tęsė kovą už komunizmą. Tie treji metai, praleisti Suvalkų kalėjime, – vieni kūrybiškiausių jo gyvenime. Z. Angarietis nebuvo išimtis tarp to meto revoliucionierių. Pats Rusijos bolševikų vadas Leninas carinės Rusijos kalėjime ir tremtyje rašė teorinius ir politinius veikalus. Iš Suvalkų kalėjimo Z. Angarietis teismo sprendimu 1911 m. spalį perkeliamas į Pskovo kalėjimą, kur kalėjo iki 1915 m. Čia kalėjimo sąlygos buvo sunkesnės. Pusę metų teko kalėti surakintam grandinėmis. Bet ir Pskovo kalėjime jis palaikė ryšius su bendražygiais, slapta keisdavosi laiškais. Ryšiai su idėjiniais draugais padėjo įveikti kalėjimo sunkumus.

Svarbus Z. Angariečio gyvenimo etapas buvo 1915–1917 m. Sibiro tremtis prie Angaros upės. Čia jis pasivadino Angariečio slapyvardžiu, kuris vėliau tapo antrąja pavarde. Tremtyje Angarietis artimai bendravo su Rusijos bolševikais Cvetkovu, Aronštamu, Lenino bendražyge J. Stasova; 1916 m. tapo Minusinsko miesto bolševikų organizacijos nariu. Dar 1907 m. Z. Angarietis, būdamas Lietuvos socialdemokratų partijos narys, pasisako už susidėjimą su Rusijos socialdemokratų partija. Tai reiškė lietuviškosios socialdemokratijos pajungimą Rusijos ir pasaulio komunistinės revoliucijos interesams. Vadinasi, nuo 1916 m. Z. Angarietis tapo paklusniu bolševikinės partijos nariu. Šioje partijoje vyravo griežta, kone karinė drausmė. Taip lietuvis revoliucionierius likusią gyvenimo dalį paskyrė Rusijos bolševikams, svajojusiems apie komunizmo sukūrimą visame pasaulyje. Todėl tolesnę Z. Angariečio veiklą lėmė Rusijos bolševikų partija. Galutinai nutraukti Angariečio saitai su tėvyne, gimtąja tauta. Tėvyne jam dabar tapo revoliucinė Rusija, kurioje bus kuriamas komunizmas. Štai 1915 m. Angarietis savo straipsniuose kviečia vietoj II Internacionalo įkurti III komunistų Internacionalą, kuris vadovautų pasaulinei komunistinei revoliucijai.


2 il. Z. Angariečio raštų leidiniai, LKP žurnalai, kuriuos redagavo Z. Angarietis

Bolševikinė veikla Lietuvoje

1917 m. vasario mėnesį Rusijoje įvyko demokratinė revoliucija. Žlugo caro monarchijos režimas, trumpam įsigalėjo demokratija. Po monarchijos žlugimo laisvę atgavo politiniai kaliniai ir tremtiniai. Z. Angarietis iš Sibiro tremties nuvyko į revoliucinėmis aistromis kunkuliuojantį Petrogradą. Čia Rusijos bolševikų partijos nurodymu vadovavo Petrograde veikusiai lietuvių organizacijai. Tapo Petrogrado bolševikų partijos komiteto nariu.

Z. Angarietis aktyviai įsitraukė į ginkluoto bolševikinio perversmo rengimą. Jis redagavo bolševikinės krypties laikraštį „Tiesa“, kuriame buvo raginama komunizmui prijaučiančius lietuvius rengti ginkluotam sukilimui už komunizmo pergalę. „Tiesa“ skleidė bolševikų partijos ir komunizmo idėjas tarp Petrograde gyvenusių lietuvių.

1917 m. lapkričio mėnesį Lenino vadovaujama partija užgrobė valdžią Rusijoje. Z. Angariečiui bei jo idėjiniams bendražygiams komunistinės revoliucijos pergalė Rusijoje buvo svajonių išsipildymo pradžia. Jie nuoširdžiai tikėjo, kad po bolševikų pergalės Rusijoje komunistinė revoliucija nugalės Europoje bei Lietuvoje. Z. Angariečiui drauge su kitais lietuviais komunistais atsirado galimybė rengti komunistinę revoliuciją Lietuvoje, padedant Rusijos sovietams. Rusijos bolševikų valdžia 1917 m. gruodžio mėn. įsteigė Lietuvos reikalų komisariatą. V. Kapsukas paskiriamas komisaru, o jo pavaduotoju – Z. Angarietis. Šio komisariato tikslas – parengti Lietuvoje ginkluotą komunistinį sukilimą, kuris turėjo įsilieti į bendrą visos Europos revoliuciją. Z. Angariečiui teko svarbus uždavinys: vadovauti propagandiniam darbui tarp Rusijoje gyvenusių lietuvių, kurių čia buvo dešimtys tūkstančių, dauguma jų – karo pabėgėliai. Z. Angarietis iš Petrogrado persikėlė arčiau Lietuvos – į Voronežą, kur buvo ypač gausu lietuvių karo pabėgėlių. Čia jis išleido apie dvidešimt knygelių, redagavo „Tiesą“, „Komunistą“ ir kitus periodinius komunistinius leidinius, juose ragino lietuvius darbininkus, varginguosius valstiečius burtis į komunistines organizacijas ir rengtis ginkluotai kovai už „tarybų valdžios sukūrimą Lietuvoje“. Tuo metu komunizmo išpažinėjai tikėjo, kad komunizmą galima sukurti tik ginkluoto sukilimo būdu.

Sovietų Rusijos finansuojama ir valdoma Lietuvos komunistų partija buvo įkurta Vilniuje 1918 m. spalio 1–3 d. LKP savo programoje įsipareigojo ištikimai laikytis Rusijos komunistų partijos (bolševikų) programos ir taktikos bei vadovauti Lietuvos revoliuciniam darbininkų judėjimui. Lietuvos kompartija nuo pat įsikūrimo buvo klusni Rusijos bolševikų marionetė. Sovietų Rusija slapta finansavo Lietuvos kompartijos veiklą. Ir, anot lietuvių patarlės, kas pinigus moka, tas ir muziką užsako.

Bolševikinė Rusija Z. Angarietį, V. Kapsuką ir kitus komunistus 1918 m. lapkritį slapta pasiuntė į Lietuvą. Z. Angarietis atvyko į Vilnių, kur tuomet nebuvo tvirtos valdžios, vyko audringas politinis gyvenimas. Čia LKP Centro komitetas sudarė „Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę“, kuri 1918 m. gruodžio 16 d. paskelbė Tarybų valdžios įkūrimą Lietuvoje. Ši Tarybų valdžia gyvavo tik popieriuje, o jos kūrimas vyko pagal bolševikinės Rusijos parengtą politinį scenarijų. Tokia „popierinė“ Tarybų Lietuvos valdžia buvo reikalinga sovietų Rusijai tam, kad bent formaliai pateisintų Rusijos Raudonosios armijos atsiuntimą į Lietuvą [5]. 1918 m. gruodžio 22 d. Lenino vadovaujama sovietų Rusija pripažino Tarybų Lietuvą ir suteikė internacionalinę pagalbą. 1919 m. sausio 5 dieną Raudonoji armija užėmė Vilnių, žygiavo gilyn į Lietuvą, bet buvo sustabdyta lietuvių savanorių. Tarybų Lietuvos revoliucinė V. Kapsuko vyriausybė pradėjo kurti komunizmą toje Lietuvos teritorijos dalyje, kuri buvo užimta Rusijos Raudonosios kariuomenės. Z. Angarietis tapo vidaus reikalų ministru. V. Kapsuko vyriausybė paskelbė turto nacionalizavimą, konfiskuotuose dvaruose buvo kuriami komunistiniai ūkiai, komunos. 1919 m. vasario mėnesį buvo įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų respublika (Litbelas).

1919 m. pabaigoje lietuvių savanorių kariuomenė išvijo Raudonąją armiją iš Lietuvos. Vilnių 1919 m. balandžio 21 d. užėmė lenkų kariuomenė. Taip baigėsi 1919 m. komunizmo kūrimas Lietuvoje. Z. Angarietis grįžo į savo naująją tėvynę Sovietų Rusiją. Čia su jam būdingu entuziazmu darbavosi pasaulinės komunistinės revoliucijos labui. Kurį laiką jis gyveno Smolenke, buvo šio miesto ir apskrities bolševikų partijos Komiteto narys. 1920 m. Rusijos bolševikų partija laimėjo pilietinį karą Rusijoje, mobilizavo savo karines pajėgas žygiui į Europą. 1920 m. vasarą Lenino vadovaujama bolševikų partija pradėjo pasaulinės komunistinės revoliucijos eksportą į Europą. M. Tuchačevskio vadovaujama Raudonoji armija 1920 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo Varšuvos puolimą. M. Tuchačevskis kariškai trumpai suformulavo šios komunistinės karinės avantiūros tikslus: „Paimti Varšuvą“, „Užimti Berlyną, o užėmę Berlyną, užimsime Europą“ [6]. Z. Angarietis irgi dalyvavo šiame pasaulinės revoliucijos eksporte. Prasidėjus Varšuvos puolimui, jis buvo paskirtas Vakarų fronto revoliucinių komitetų skyriaus viršininku. Kai Raudonoji armija trumpam užėmė Vilnių, jis tapo karinio revoliucinio komiteto nariu. 1920 m. vasarą III-ojo komunistų Internacionalo vadovai buvo įsitikinę būsima Raudonosios armijos pergale Europoje. Tuo tikėjo ir Z. Angarietis. Tačiau jų pasaulinės komunistinės revoliucijos viltis sužlugdė triuškinamas Raudonosios armijos pralaimėjimas ties Varšuva. J. Pilsudskio šimtatūkstantinė lenkų kariuomenė sumušė Raudonąją armiją, apgynė Lenkiją ir Europą nuo bolševikų okupacijos.

Z. Angariečiui ir jo bendražygiams skaudus smūgis buvo komunistinės revoliucijos žlugimas Lietuvoje 1919 m. bei viltis užgrobti Europą palaidojęs Sovietų Rusijos vadovaujamos Raudonosios armijos pralaimėjimas 1920 m. vasarą prie Varšuvos. Z. Angarietis, tapęs sovietų okupantų marionete, Lietuvos valstybės priešu, buvo priverstas pasitraukti į Sovietų Rusiją. Lietuvos kompartija kaip antivalstybinė politinė jėga tarpukario Lietuvoje buvo uždrausta ir veikė pogrindyje. Z. Angarietis daugiau Lietuvos nebepamatė. Praėjus pralaimėjimo kartėliui, jis pasinėrė į politinę ir teorinę veiklą. Nuo 1920 m. iki 1922 m. gyveno Smolenske, vėliau persikėlė į Maskvą ir gyveno iki pat suėmimo – 1938 m. Kartu su V. Kapsuku liko įtakingiausiais Lietuvos kompartijos vadovais. Iš Maskvos jie vadovavo pogrindyje veikusiai kompartijai, remdamiesi Kominterno vadovybės nutarimais ir instrukcijomis. LKP tapo paklusnia ir itin centralizuota Kominterno dalimi, – net ir vadinosi Kominterno sekcija. Jos veiklą finansavo sovietų valstybė, kurios vadai vadovavo ir kontroliavo Kominterno ir jo nacionalinių kompartijų, vadinamų sekcijomis, veiklą. Z. Angariečio, kaip ir visos LKP, veikla buvo įspausta į griežtus ideologinius ir politinius rėmus, kuriuos nustatydavo militarinio tipo Kominterno vadovybė. Jos idėjinės ir politinės nuostatos buvo privalomos visiems komunistams.

1921–1923 m. tarp Z. Angariečio ir V. Kapsuko įsiplieskė konfliktas. Z. Angarietis to laiko komunistiniuose leidiniuose apkaltino V. Kapsuką dėl padarytų klaidų komunistinės revoliucijos metu 1919 m. V. Kapsukas vadovavo Lietuvos-Baltarusijos revoliucinei vyriausybei. Istoriko Jono Rudoko teigimu, konfliktas kilo dėl Z. Angariečio asmeninių ambicijų. Jis mezgė intrigas prieš V. Kapsuką, varžydamasis dėl įtakos LKP [7]. Vėliau Z. Angarietis parašė 480 puslapių rankraštį – „Medžiaga Lietuvos komunistų partijos istorijai“, kurioje nemaža vietos skyrė V. Kapsuko idėjinėms ir politinėms klaidoms. Bet Kominterno vadovybė greitai šį konfliktą užgesino. Z. Angariečio parašyta studija taip ir liko neišspausdinta. Vėliau (Sovietų Lietuvoje) istorikams buvo uždrausta tyrinėti ir viešinti konfliktą tarp Kapsuko ir Angariečio.

Propagandinis darbas Maskvoje

Paskutinieji aštuoniolika revoliucionieriaus gyvenimo metų Sovietų Sąjungoje buvo ramiausi. Jo asmeninio sekretoriaus R. Šarmaičio teigimu, Z. Angarietis tapo produktyviausiu tarpukario Lietuvos komunistų publicistu [8]. Jo veikloje galima išskirti dvi pagrindines veiklos kryptis. Pirma, remdamasis Kominterno instrukcijomis, vadovavo pogrindyje veikusiai kompartijai. Z. Angarietis buvo patyręs partijos organizatorius. Jis įdėmiai sekė įvykius Lietuvoje, skaitė įvairius spaudos leidinius, grožinę lietuvių literatūrą. Nuolatos susitikdavo su į Maskvą atvykstančiais komunistais pogrindininkais, kad iš pirmų lūpų sužinotų ir jaustų Lietuvos politinį ir komunistinės veiklos pulsą. Angarietis atidžiai išklausinėdavo pogrindininkus, rūsčiai bausdavo už klaidas, kiek rečiau pagirdavo. Mokė pogrindinio darbo metodų. Jis nuolatos rašydavo ataskaitas Kominterno vadovybei apie padėtį Lietuvoje ir apie LKP veiklą. Dalyvavo ir Kominterno darbe, buvo Internacionalinės kontrolės komisijos narys. Antra jo veiklos kryptis buvo teorinė veikla. Angarietis tikėjo, kad komunistinės revoliucijos ateitis Lietuvoje priklausys nuo subjektyvaus revoliucijos veiksnio brandumo, t. y., ar Lietuvoje darbininkai ir vargingoji valstietija priims komunistinę ideologiją. Todėl daugiausiai laiko jis skyrė leninizmo idėjų skleidimui Lietuvoje.

Z. Angarietis vadovavo LKP CK leidyklai Smolenske, kuri veikė nuo 1919 iki 1929 m. Ši leidykla leido įvairią komunistinę literatūrą, tarp jų Z. Angariečio parašytos 36 knygos ir brošiūros. Jis išleido net specialią bibliografinę brošiūrą „Komunistų lavinimosi knygynėlis“, kurioje aiškinama, kaip sistemiškai įsisavinti komunistinę ideologiją „pagal Rusijos komunistų (bolševikų) partijos programą“ [9]. Savo redaguojamame žurnale „Balsas“ įvedė skyrelį, pavadintą „Politinio lavinimosi kampelis“, kuriame spausdino patarimus, kaip įsisavinti marksistinę-lenininę ideologiją. 1925–1928 m. Smolensko leidykla išleido 18-ka V. Lenino raštų rinkinių, kuriuos redagavo Z. Angarietis, 12-ai rinkinių jis parašė įvadus. Angarietis ragino Lietuvos komunistus: „[…] dėti daugiau pastangų geresniam susipažinimui su leninine teorija, reikia geriau apsiginkluoti bolševikiniu ginklu ir visuomet lenininę teoriją rišti su revoliuciniu veikimu“ [10]. Z. Angarietis itin vertino V. Lenino idėjas dėl to, kad pastarasis pateikė klasikinę valdžios užgrobimo teoriją, kurią Lietuvos komunistams, Z. Angariečio įsitikinimu, būtina įsisavinti siekiant užgrobti valdžią.

Sovietų valstybė negailėjo lėšų komunistinės literatūros leidimui Lietuvoje. Z. Angarietis buvo žurnalų „Komunistas“ (1918–1939), „Kibirkštis“ (1924–1926), „Balsas“ (1929–1933), „Partijos darbas“ (1931–1933) redaktorius. Juose ir kituose leidiniuose jis parašė daugybę straipsnių.

Kad būtų lengviau pristatyti komunistinę literatūrą į Lietuvą, LKP CK leidykla 1928–1934 m. buvo perkelta į Vokietiją. Čia komunistinė literatūra, padedant vokiečių komunistams, buvo spausdinama ir gabenama į Lietuvą. Vokietijoje išėjo 29 Z. Angariečio brošiūros. Įsigalėjus nacių režimui, Kominterno veikla Vokietijoje buvo uždrausta. Tuomet komunistinės literatūros leidimas vyko Lietuvoje pogrindžio sąlygomis. R. Šarmaičio teigimu, šiomis sunkiomis sąlygomis tebuvo išleistos tik 7 nedidelės Z. Angariečio brošiūros [11].

Z. Angarietis komunizmo idėjas skleidė ne tik raštu, bet ir gyvai, žodžiu, dirbdamas dėstytoju. 1921 m. Maskvoje pradėjo veikti Vakarų tautinių mažumų komunistinis universitetas, kuriame buvo rengiami kadrai komunistinei revoliucijai. Lietuvių sektoriaus studentams buvo skaitomas Lietuvos kompartijos istorijos kursas. Vienas iš dėstytojų buvo Z. Angarietis. LKP narys Vladas Vildžiūnas taip apibūdino Angarietį kaip dėstytoją: „Jis darė niūroko, sausoko žmogaus įspūdį. Dėstydamas mums partinės statybos pagrindus, pasaulinio darbininkų judėjimo istoriją bei retoriką, Z. Angarietis atėjęs į auditoriją atsisėsdavo prie stalo ir nė sykio per visą paskaitą nepakildavo. Jo paskaitos visada buvo įdomios, turiningos, vaizdingos. Dėstydamas pasižymėjo griežta logika, nuoseklumu, įtaigumu, tačiau jis niekada neleisdavo sau bent akimirkai atitrūkti nuo pasakojimo gijos, paieškoti linksmesnių epizodų. Jei reikėdavo demaskuoti priešą, Angarietis nesinaudojo satyrinėmis priemonėmis, nesigriebdavo juoko, pašaipos kaip V. Kapsukas, bet užgriūdavo jį karštu, audringu publicistiniu žodžiu, kirsdavo lyg sunkiu, aštriu kalaviju. […] Pertrauka būdavo savotiškas paskaitos tęsinys. Jis klausinėdavo mus apie pogrindinį darbą, ir tuojau imdavo nagrinėti, kaip taikyti tuos teorinius teiginius, kuriuos jis ką tik išdėstydavo paskaitoje. Daug laiko skirdavo pratyboms. Angarietis tikrindavo mūsų rašomus marksizmo-leninizmo veikalų konspektus. Jam nepakakdavo, kad mes tik sukonspektuotume privalomas knygas. Angariečiui buvo svarbu, ar mes sugebėjome tekste surasti ir išskirti pagrindinius teiginius, esminius dalykus atskirti nuo šalutinių. Jam nieko nereiškė net po kelis sykius grąžinti konspektus perdirbti“ [12].

Atvykusius į Maskvą komunistus Angarietis mokė rašyti atsišaukimus, straipsnius. V. Vildžiūnas teigė, kad Angariečio griežtos ir reiklios pamokos labai pravertė dirbant pogrindinį darbą Lietuvoje.

Lietuviai komunistai mokėsi ir kitoje nuo 1932 iki 1936 m. veikusioje Tarptautinėje Lenino mokykloje. Šios mokyklos kursantai buvo komplektuojami iš praktiniame revoliuciniame darbe pasižymėjusių komunistų. Kursantai studijuodavo Sovietų Sąjungos Kompartijos istoriją, tarptautinio komunistinio judėjimo istoriją, politinę ekonomiją, V. Lenino mokymą apie imperializmą, proletariato revoliucijos teoriją, kompartijos politinę strategiją ir taktiką, agrarinį ir nacionalinį klausimą. Nagrinėjama darbininkų ir valstiečių ekonominė padėtis, partinės konspiracijos kursas, veikla profesinėse sąjungose, darbas su jaunimu, moterimis, Lietuvos kompartijos istorija.

Z. Angariečio amžininkai ir bendražygiai labiausiai pabrėždavo jo visišką atsidavimą partijos reikalui. Iš kitų partiečių jis išsiskyrė nepaprastu darbštumu ir ištvermingumu. Buvo tipiškas darbomanas. Kartu su juo dirbęs Ed. Ozarskis rašė, kad Z. Angarietis dirbo kaip laikrodis. Buvo itin drausmingas. Keldavosi ryte tuo pačiu metu ir 9 val. jau sėdėdavo prie rašomojo stalo. Pertraukas darydavo tik per pietus ir vakarienę. Neretai dirbdavo naktį. Nebuvo atvejo, kad nebaigęs darbo atsitrauktų nuo stalo. Jei reikėdavo, dirbdavo ir sekmadienį. Turėjo puikią atmintį, stiprią valią. Santykiuose su bendražygiais buvo nuoširdus, bet dažnai ir šiurkštus, rūstus. Angarietis šypsojosi retai, jo plieno spalvos akys buvo gyvos, žvilgsnis veriantis. Revoliucionierius buvo vidutinio ūgio, tamsiai ruda barzda, plona, tiesa nosimi, kimiu, plonu balsu [13]. Ignas Gaška trumpai ir tiksliai Angarietį apibūdino taip: rūstus priešams ir nuoširdus draugams. Laisvalaikio turėjo labai mažai. Labiausiai mėgo žaisti šachmatais, buvo šio žaidimo aistruolis. Vasarą mėgo maudytis, pasikaitinti saulėje. Mėgo kiną, teatrą. Asketišką Angariečio charakterį atspindėjo jo būstas. Jis gyveno Maskvoje, Kominterno vykdomojo komiteto nariams skirtame viešbutyje. Turėjo tik vieną didelį 50 kvadratinių metrų kambarį, kuris buvo pertvertas spinta, knygų lentynomis. Vienoje kambario pusėje – darbo zona, kitoje – poilsio. Šiame kambaryje jis gyveno ir dirbo. Atskiro gyvenamojo ploto Angarietis atsisakė. Jo kambaryje buvo tik didelis rašomasis stalas, spinta, knygų lentynos, laikraščių ir žurnalų komplektai, jo archyvas. Visame kambaryje pavyzdinga tvarka. Tikro revoliucionieriaus asketo būstas [14].

Stalinas, siekdamas sustiprinti savo valdžią, 1936–1939 m. vykdė didįjį terorą, kurio metu buvo nužudyta per milijoną vadovaujančių sovietų partijos valstybės ir Kominterno asmenų. Stalinas sunaikino tikruosius ir tariamus jo valdžios ir politikos priešininkus. Per šį terorą žuvo ir daugybė niekuo dėtų žmonių. 1938 m. Angarietis suimamas, dvejus metus kalinamas, tardomas, kankinamas ir 1940 m. gegužę sušaudomas. Jis tapo viena iš daugelio nekaltų šio įsisiūbavusio teroro aukų. Angarietis visada palaikė Stalino politiką, smerkė jo valdžios priešininkus L. Trockį, S. Zinovjevą, N. Buchariną ir kitus „opozicionierius“. Net paskutiniame savo rašytame straipsnyje Angarietis pritarė terorui, pasmerkė liaudies priešus ir… pats tapo šio teroro auka, apkaltintas ir sušaudytas kaip „liaudies priešas“. Galima suprasti komunisto ir revoliucionieriaus asmeninę tragediją: visada ištikimai tarnavus Kompartijai, žūti nuo jos vado Stalino budelių. Juk lengviau žūti nuo priešo nei nuo savųjų rankos.

Po Stalino mirties 1953 m. valdžioje įsitvirtino N. Chruščiovas, kurio valdymo metu prasidėjo Stalino nekaltai represuotų komunistų išteisinimas. 1956 m. sausio 18 d. TSRS Aukščiausiojo teismo karinė kolegija nutarė nutraukti bylą prieš Angarietį nesant nusikaltimo sudėties. Sausio 21 d. TSKP CK partinės kontrolės komitetas išteisino Angarietį. 1957 m. birželį Lietuvos kompartijos vadovybė Angariečio vardu pavadino Vilniaus, Panevėžio, Kapsuko (Marijampolės), Kalvarijos miestų gatves. 1972 m. Vilniuje buvo atidengtas paminklas Z. Angariečiui (skulptorius A. Ambražiūnas). Lietuvai išsivadavus iš sovietinės aneksijos, Z. Angariečio vardu pavadintų gatvių pavadinimai buvo panaikinti. Demontuotas ir jo paminklas Vilniuje.

Išvados

Zigmo Angariečio komunistinės pasaulėžiūros formavimąsi, jo herojišką kovą už komunizmo idėjų įgyvendinimą lėmė ir jo asmeninės savybės, ir to meto ekonominės visuomeninės priežastys. Jo asmenybės ryškiausi bruožai: maištinga dvasia, socialinio teisingumo troškulys, stipri valia, atsidavimas idealui. Jo pasaulėžiūrą veikė to meto socialinė nelygybė, darbo žmonių išnaudojimas bei tuo laiku populiarios socializmo idėjos.

1907–1915 m. Z. Angarietis nutraukė ryšius su lietuvių tautos atgimimo judėjimu ir tapo pusiau karinės Rusijos bolševikų partijos nariu. Jis įtikėjo, kad tik Rusijos bolševikai gali pradėti pasaulinę komunistinę revoliuciją ir sukurti komunistinę visuomenę. Dėl komunistinio idealo jis 1918–1920 m. su Raudonąja armija bandė įkurti komunizmą Lietuvoje. Po pralaimėjimo Z. Angarietis apsigyveno “naujojoje tėvynėje” Maskvoje. Tolesnis jo gyvenimo tikslas – parengti komunistinę revoliuciją Lietuvoje. Tam jis bolševikinę ideologiją skiepijo jauniems Lietuvos kompartijos nariams. Jis išvertė V. Lenino ir kitus marksizmo veikėjų raštus į lietuvių kalbą. Z. Angarietis tapo stalinistinio teroro auka 1940 m. Sovietų valdžia ji reabilitavo 1956 m.

Nuorodos

Gauta 2005 m. vasario 15 d.
Pateikta spaudai 2006 m. lapkričio 16 d.

Summary

A Communist Revolutionary Zigmas Angarietis: his Personality and Aspects of his Activity

The article aims to present Zigmas Angarietis as a politician, concentrates on the factors which formed his personal views and the evolution of his world outlook as well as attempts to estimate his political activities from a historical point of view. This is done on the basis of Z. Angarietis’ memoirs and his articles as well as the memoirs of his contemporaries. The author of the article claims that social inequality of that period and Marxist ideas encouraged him to become a professional revolutionary; his exile in 1915–1917 made him become a member of the Russian Bolshevik party. The author also discloses Z. Angarietis’ hostility towards Lithuania as an independent state and concentrates on his role as a promoter of the communist ideas in Lithuania in 1919, as a propagator of the Bolshevik ideology, and as a founder of Lithuania’s communist party in 1920–1937.