„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Ingrida JAKUBAVIČIENĖ. Valstybės saugumo policijos pastangos įsiskverbti į Klaipėdos krašto nacistines organizacijas 1930–1939 metais
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais bei atliktais tyrimais nagrinėjama nacistinių organizacijų veikla Klaipėdos krašte ir Lietuvos saugumo policijos pastangos kontroliuoti nacistinį judėjimą infiltruojant savus agentus. Analizuojama Lietuvos saugumo policijos agentų suteikta informacija apie nacistinių organizacijų struktūrą, aktyvą ir jų ryšius su Vokietija. Išryškinama Lietuvos saugumo policijos kova prieš nacistų antivalstybinį darbą, Vokietijos žvalgybos užverbuotų agentų, radikalų grupių veiklą, atskleidžiant jų parengtų sukilimų ar pučų planus. Įvertinamas Valstybės saugumo policijos pasirengimas išaiškinti ir neutralizuoti Vokietijos agentūrinį tinklą, veikusį nacistinėse organizacijose Klaipėdos krašte.

 

Prasminiai žodžiai: Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD), Valstybės saugumo policija (VSP), Vokiečių nacionalsocialistinė darbininkų partija (VNSDP), Klaipėdos kraštas, nacistinės organizacijos.

 

Įvadas

 

Tyrimo objektas – Klaipėdos krašte veikusios vokiečių nacionalsocialistine ideologija besiremiančios organizacijos, į kurių veiklą Lietuvos valstybės saugumu besirūpinusi tarnyba – iki 1933 m. vasaros Kriminalinės policijos I (politinis) skyrius, o vėliau Valstybės saugumo policija (toliau – VSP) buvo infiltravusi savo agentų. Pastarieji informavo apie organizacijų struktūrą, veiklą, ryšius su Vokietija, rengiamas antivalstybines akcijas. VSP turėjo žvalgyti, įspėti ir aiškinti nusikalstamus darbus valstybės saugumui, rinkti parodymus, įrodymus ir nusikaltėlius perduoti teismo organams. Todėl visa politinė veikla Klaipėdos krašte buvo stebima VSP agentų, o Lietuvos vyriausybė, gavusi pranešimų santraukas, galėjo reaguoti pasitelkdama teisines priemones.

 

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti VSP infiltruotų agentų veiklą nacistinėse organizacijose, patikslinti agentūrinį tinklą, detalizuoti operatyvinio darbo ypatumus bei įvertinti jo rezultatus.

 

Tyrimo chronologinės ribos yra 1930–1939 metai. 1930 m. Lietuvos Kriminalinės policijos I (politinis) skyrius užverbavo pirmuosius Klaipėdos krašte veikusius Vokiečių nacionalsocialistinės darbininkų partijos (toliau VNSDP) narius, kurie suteikė žinių apie pirmąsias slaptas nacistų kuopeles krašte. 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštas buvo grąžintas Vokietijai. VSP darbą Klaipėdos krašte oficialiai nutraukė 1939 m. sausio 1 d. Nors ji ir toliau rinko žinias apie situaciją Klaipėdos krašte, Lietuvos vyriausybė jokių priemonių nebegalėjo taikyti.

 

Lietuvos valstybės saugumo organų nuopelnai kontroliuojant antivalstybinių gaivalų veikimą Klaipėdos krašte XX a. ketvirtajame dešimtmetyje iki šiol nėra pakankamai atskleisti, nors yra publikuota leidinių, skirtų Lietuvos slaptųjų tarnybų veiklai, kai kurių Lietuvos žvalgybininkų prisiminimai. Reikšmingiausia mūsų tyrimui laikytina Arvydo Anušausko monografija[1], joje nemažai dėmesio skiriama karinei žvalgybai ir jos veiklai sulaikant Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos šnipus. VSD buvo tas įrankis, kuris nutraukdavo ar pristabdydavo antivalstybinių (komunistinių, nacistinių) organizacijų veiklą, užkirsdavo kelią rengtiems pučams[2]. Pasak A. Anušausko, ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijos valstybės saugumo vyriausiosios valdybos III D referatas lietuvių žvalgybą vertino kaip labai aktyvią ir net prilygino sovietinei. Buvo numatyta rengti vokiečių kontržvalgybininkų pasitarimus Karaliaučiuje arba Tilžėje ir tartis, kaip kovoti su lietuviais[3]. Vis dėlto A. Anušauskas plačiau tyrė Lietuvos VSD darbą, žvalgybos bei kontržvalgybos pasiekimus, todėl Vokietijos agentūrinė veikla Klaipėdos krašte liko nepakankamai atskleista. Autorius pamini, kad saugumo darbuotojas V. Augustainis Šilutėje turėjo keletą svarbių agentų – tarp vokiečių nacistinių organizacijų – M. Šneideraitį-Martiną, A. Molinų („Ali“).

 

Ketvirtajame dešimtmetyje kilo nemažai politinių problemų su vokiečiais dėl įtampos Klaipėdos krašte ir lenkais dėl Vilniaus krašto grąžinimo, o tai darė esminį poveikį šių Lietuvoje gyvenusių tautinių mažumų lojalumo suvokimui. Taigi vokiečiai ir lenkai atsidūrė Lietuvos saugumo organų dėmesio centre. A. Smetonos režimo siekį kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sritis, tarp jų ir tautinių mažumų organizacijų veiklą, tyrinėjo Liudas Truska[4], Alfonsas Eidintas[5], Bernaras Ivanovas[6].

 

Naujausius tyrimus apie vokiečių nacistines organizacijas Lietuvoje XX a. 3–4 dešimtmečiuose bei VSD pastangas kontroliuoti šių organizacijų veiklą atliko straipsnio autorė[7].

 

Šis straipsnis yra aktualus, kadangi iki šiol nebuvo platesnių tyrimų apie VSP įtaką VNSDP narių veiklai, koks agentūrinis tinklas veikė tose organizacijose, kiek Lietuvos saugumo organai buvo pasirengę sustabdyti antivalstybines akcijas. Siekiant atsakyti į šiuos klausimus buvo pasitelkti gana gausūs, tačiau beveik netyrinėti šaltiniai, saugomi Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) Vidaus reikalų ministerijos fonde (f. 377); Vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamento fonde (f. 378); Užsienio reikalų ministerijos fonde (f. 383). Šių fondų dokumentų tyrimas padėjo nustatyti labai platų Vokietijos agentūros veiklos spektrą: vadovavimą nacionalsocialistinėms partijoms, slaptos informacijos rinkimą, antivalstybinių akcijų planavimą. Apyrašo 7 byloje 1609 sukaupti E. Noimano (E. Neumann) ir T. Zaso (T. Sass) bylos kaltinamųjų tardymo protokolai, tarp jų su VSP bendradarbiavusio agento A. Molinaus parodymai. Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto (f. 923) fonde sukaupti Lietuvos užsienio politikos dokumentai padėjo įvertinti Lietuvos vyriausybės pastangas išlaikyti Klaipėdos kraštą. Vokietijos po Antrojo pasaulinio karo gautų trofėjinių dokumentų apie Lietuvos gyventojus kolekcijos fonde (f. 1173) mūsų tyrimui svarbiausios buvo Lietuvos VSP agentų, veikusių nacistinėse organizacijose Klaipėdos krašte, teismų bylos. Autorė rėmėsi publikuotais šaltiniais[8] bei gausia to meto periodika.

 

1. VSP agentais tampa pirmieji Klaipėdos krašto nacistai 1930–1932 m.

 

Klaipėdos krašte jau trečiojo dešimtmečio viduryje slapta veikė keliolika VNSDP pasekėjų, kadangi 1927 m. Klaipėdos krašto karo komendanto R. Liormano įsakymu be jo leidimo buvo griežtai uždrausta steigti bet kokias partijas, organizacijas ar draugijas[9]. Aktyviau jos pradėjo veikti nuo 1928 m. Pirmaisiais nacistais Klaipėdos krašte laikytini Teodoras Hertelis (T. Hertel) (1930 m. tapęs Lietuvos saugumo policijos agentu, pasirašinėjęs slapyvardžiu „Diplomat“, vėliau „Ona“)[10], vyriausiasis krašto policijos inspektorius Hugas Štiolgeris (H. Stoellger) ir Klaipėdos muitinės sekretorius Johanas Bergmanas. Visi jie užmezgė ryšius su Rytprūsių srities vadovu nacistu Erichu Kochu (E. Koch). Kriminalinės policijos I (politinis) skyriaus Klaipėdos krašte darbuotojui Aleksandrui Pankratovui 1930 m. T. Hertelis parodė neužpildytus VNSDP įstojimo pareiškimus, patvirtindamas, kad turi kontaktų su šia partija Vokietijoje[11]. 1930 m. VNSDP centras paskyrė Klaipėdos kraštui šiuos emisarus: T. Hertelį ir H. Štiolgerį (Klaipėdos miestui), Lakišių (Šilutei), dvarininką Ernstą Rademacherį (Pagėgiams)[12].

 

T. Hertelis kaip Lietuvos VSP agentas kas mėnesį gaudavo po 400 Lt, nes pateikdavo vertingos ir patikimos medžiagos, todėl A. Merkys rekomendavo pakelti T. Herteliui atlyginimą iki 600 Lt per mėnesį. Už papildomą vertingą informaciją T. Herteliui neretai buvo išmokama po 1500 Lt[13].

 

Kadangi nacistinių kuopelių veikimas 1930 m. buvo labai silpnas dėl griežtos konspiracijos, T. Hertelis daugiausia informacijos A. Pankratovui suteikė apie Klaipėdos vokiečių ryšius su Vokietijos valstybinėmis įstaigomis, apie Vokietijos generalinio konsulato nurodymus Klaipėdos krašte veikusioms provokiškos orientacijos partijoms[14]. Ypač gerai T. Hertelis žinojo apie vokiečių Tautos partijos[15] reikalus, kadangi buvo jos rinkimų reikalų vedėjas. Jis žinojo ir apie kitų vokiečių partijų pasirengimą seimelio rinkimams, todėl A. Pankratovą informuodavo apie partijų kandidatų sąrašus, rinkimų kovos būdus, taip pat apie partijų gaunamą paramą iš konsulato[16].

 

1930 m. T. Hertelis VSP pranešė, jog Šilutėje veikia gerai įslaptinta nacistų grupė[17]. Lietuvos saugumo pareigūnams į rankas patekusiame VNSDP Rytprūsių skyriaus dokumente teigiama, jog VNSDP emisaro Klaipėdos kraštui Hanso Mozerio (H. Moser) darbo rezultatai plečiant nacistinį judėjimą Klaipėdos krašte labai geri ir siūloma toliau vadovautis ypač atsargiais naujų narių verbavimo metodais. Dokumente pabrėžiama, jog atsargumas būtinas, nes priešingu atveju visi „partijos draugai“ pateks į lietuvių karo teismą[18]. Nauji nariai į VNSDP buvo verbuojami tik per H. Mozerio patikėtinius. Patikimų asmenų pavardės ir adresai buvo perduodami H. Mozeriui ir šiam įsitikinus kandidatų patikimu jie buvo priimami į VNSDP. Potencialių narių biografija ir ryšiai buvo kruopščiai patikrinami, nes buvo jaučiamas VSP keliamas pavojus.

 

Nors A. E. Pliegas nurodo, kad 1930 m. Karaliaučiuje Rytprūsių srities vadui E. Kochui buvo žinomos tik trijų Klaipėdos krašto gyventojų, priklausiusių VNSDP, pavardės[19]. Tai paneigė agento T. Hertelio informacija. Vokietijos istorikas J. Tauberis (J. Tauber) pažymi, kad dar iki 1933 m. Klaipėdos krašte galėjo veikti apie 300 nacistų[20]. Lietuvos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, VNSDP priklausė apie 800 Klaipėdos krašto gyventojų[21].

 

1931 m. greičiausiai iš T. Hertelio VSP sužinojo apie H. Štiolgerio bute 1931 m. sausio 18 d. įvykusį slaptą pasitarimą (dalyvavo 6 asmenys), kuriame buvo planuota įsteigti nacistinę organizaciją. H. Štiolgeris perskaitė susirinkusiems iš A. Hitlerio gautą atsakymą į laišką, kuriame jie buvo prašę paramos steigiant VNSDP skyrių Klaipėdos krašte. Raštas buvo atspausdintas ant specialaus partijos blanko ir jame nurodoma jokiu būdu nesivadinti VNSDP vardu, o prisidengti kitu pavadinimu[22].

 

1931 m. sausį T. Hertelis informavo A. Pankratovą apie tolesnius H. Štiolgerio planus – įsteigti nacistinę partiją ir dalyvauti 1932 m. Klaipėdos krašto seimelio rinkimuose. Dėl šios veiklos jis net susipyko su visai vokiečių politinei veiklai vadovaujančiu Vokietijos generaliniu konsulatu[23].

 

Klaipėdos krašto Kriminalinės policijos I skyrius žinojo, kad ryšius su VNSDP, daugiausia per H. Mozerį ir E. Kochą, palaiko Jurgis Jesutis, Ernstas Gėbleris (E. Gaebler), Teodoras fon Zasas (T. von Sass), baronas Hanas fon der Ropas (H. von der Ropp)[24], o ankstyvąsias nacistines kuopeles kūrė Verneris Sabrovskis (W. Sabrowski), dvarininkas Ernstas Rademacheris, Klaipėdos teismo valdininkai Lakišius ir Kurtas Rėbergas (K. Rehberg)[25]. 1932 m. rugpjūčio mėn. Klaipėdos apygardos Kriminalinės policijos I skyriaus duomenimis, J. Jesučio nacistų grupėje buvo 70 narių. VSP laikė J. Jesutį vienu iš nacistinio judėjimo Klaipėdos krašte pradininkų[26]. Lietuvos saugumo pareigūnams buvo žinoma, kad J. Jesutis per T. Hertelį ir H. Štiolgerį palaiko ryšius su Tilžės gauleiteriu E. Kochu. H. Štiolgeris buvo slaptos J. Jesučio nacistų grupės narys.

 

Buvo gauta informacija, jog V. Sabrovskis 1932 m. užmezgė kontaktus su H. Mozeriu Tilžėje ir gavo nurodymą steigti smogiamuosius būrius Klaipėdoje[27]. Tuo remdamiesi Lietuvos saugumo pareigūnai 1932 m. lapkričio 29 d. V. Sabrovskį areštavo, o jo įkurtą smogikų būrį likvidavo. Ištardyti 34 V. Sabrovskio būrio nariai atskleidė, jog jis į smogikų būrius buvo įtraukęs apie 200 vyrų[28]. Atlikęs bausmę V. Sabrovskis pabėgo į Vokietiją ir dirbo Rytprūsių VNSDP apskrities (Gauleitung) štabe[29].

 

H. Štiolgeris Klaipėdos krašto kriminalistams taip pat teikė žinių apie slaptųjų nacistų kuopelių darbą, jų ryšius su VNSDP. Remdamiesi archyvine medžiaga galime teigti, jog H. Štiolgeris pirmiau nei T. Hertelis užmezgė kontaktus su Kriminalinės policijos I skyriumi[30]. Šie agentai buvo ypač reikšmingi, kadangi jie nuo 1927 m. bendradarbiavo su Vokietijos konsulato tarnautojais. Konsulatas atliko tarpininko vaidmenį, t. y. jo tarnautojai padėdavo minėtiems nacistams nugabenti korespondenciją į Tilžę ir perduoti H. Mozeriui[31]. Štai T. Hertelis bendradarbiavo su svarbiais Vokietijos konsulato tarnautojais: su konsulato patarėju Pauliumi Bretingu (P. Bretting) iki pat 1934 m., vicekonsulu Gustavu Adolfu fon Halemu (G. A. von Halem) 1932–1934 m., vicekonsulu Verneriu Holėbenu (W. Holleben) 1932 m., kancleriu Hansu fon Bruchauzu (H. von Bruchhaus) 1933 m.[32]

 

Vokietijos URM iki 1933 m. visiems savo tarnautojams (taigi ir konsulato Klaipėdoje) draudė bendrauti su VNSDP nariais, tačiau konsulato atstovams šis bendradarbiavimas buvo abipusiai naudingas, kadangi T. Hertelis, būdamas Tautos partijos narys, konsulatui perdavinėjo žinias bei laiškus nuo Klaipėdos krašto veikėjų, kurie bijojo būti Lietuvos saugumo pastebėti besilankantys konsulate. H. Štiolgeris konsulatui suteikdavo žinių apie įvairius Klaipėdos krašto autonominių įstaigų tarnautojus, kurie keldavo tam tikrų įtarimų dėl lojalumo Vokietijai[33]. Konsulatas, naudodamasis T. Hertelio ir H. Štiolgerio ryšiais bei informacija, stiprino savo įtaką provokiškų pažiūrų partijoms.

 

1933 m. T. Hertelis dalyvavo provokiškų Tautos ir Ūkio[34] partijų susitikimuose bandant suartėti su VNSDP nario T. Zaso vadovaujama Klaipėdos krašto krikščionių socialistų darbininkų sąjunga (Christlich Socialistische Arbeitsgemeinschaft des Memelgebiets, toliau – CSA) ir sukurti bendrą politinį junginį[35]. Pernelyg aktyvus T. Hertelio dalyvavimas provokiškų partijų darbe bei platūs ryšiai su VNSDP kėlė susirūpinimą Vokietijos generalinio konsulato Klaipėdoje aukščiausio rango tarnautojams. Vicekonsulas G. A. Halemas apklausoje parodė, jog konsulate T. Herteliu buvo pasitikima, tačiau konsulas Otas Tiokpė (O. G. A. von Toepke) 1933 m. įspėjo E. Kochą nepasitikėti T. Hertelio teikiama informacija, o G. A. Halemas informavo E. Kochą dėl pašlijusių konsulato santykių su T. Herteliu[36]. Tačiau T. Hertelis buvo pelnęs E. Kocho pasitikėjimą ir į šiuos įspėjimus nebuvo įsiklausyta.

 

Nuo 1930 m. A. Pakratovo agentūrai dirbo dvarininkas Jozefas Pšibila (J. Prczybilla), gyvenęs Priekulėje. Jis 1930–1939 m. laikotarpiu palaikė ryšius su Lietuvos žvalgyba ir teikė VSP žinias apie Klaipėdos karšto vokiečių politines partijas, pasirašinėjo slapyvardžiu „Ida“[37]. J. Pšibila priklausė J. Jesučio slaptai nacistų grupei. Didesnę šio agento pranešimų dalį sudaro žinios apie Ūkio partijai priklausiusias ūkinio pobūdžio organizacijas: „Pienininkystės bendrovę“ (Mölkeigenossenschaft), „Gyvulių supirkimo bendrovę“ (Viehverwertungs-genossenschaft) bei „Agraria“ banką.

 

1930–1932 m. VSP buvo žinoma, jog nacionalsocialistinį judėjimą prižiūri į Klaipėdos kraštą atsiųsti VNSDP emisarai, kurie verbavo naujus narius bei teikė vadovybei žinias apie galimybes plėsti nacistinį judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau iki 1933 m. tiek Kriminalinės policijos I skyrius, tiek ir Lietuvos vyriausybė nacistinio judėjimo dar nelaikė pavojingu, nes jis buvo per silpnas, kad keltų grėsmę šalies saugumui. Nedidelės VNSDP narių kuopelės buvo traktuojamos kaip radikalų grupės, palaikančios ryšius su Vokietija.

 

2. VSP įsiskverbia į VNSDP emisaro H. Mozerio agentūrą

 

1933 m. sausį į valdžią Vokietijoje atėjus A. Hitleriui, Klaipėdos krašte pavieniai nacistai taip pat bandė įsteigti keletą nacistinių partijų. 1933 m. kovo 17 d. Vilhelmas Šmitas (W. Schmidt)[38] Kintų miestelyje įsteigė „Nacionalsocialistinę miestiečių partiją“ (National-Sozialistische-Bürger-Partei). 1933 m. liepos 7 d. Klaipėdos karo komendantas uždraudė šią nacistinę partiją[39]. 1933 m. kovo 19 d. Hansas Štilgeris (H. Stillger)[40] taip pat bandė įkurti „Nacionalsocialistinę Klaipėdos krašto darbininkų partiją“ (Nationalsozialistische Memelländische Arbeiterpartei)[41]. Tačiau šią partiją 1933 m. kovo 26 d. VSP likvidavo, o jos įkūrėją nubaudė 1500 Lt bauda arba 6 savaites kalėti[42].

 

Lietuvos saugumo tarnyboms buvo žinoma, kad 1933 m. balandžio mėnesį nacistinio jaunimo grupelės kūrėsi beveik kiekviename didesniame kaime. Visas šias grupes prižiūrėjo ir nacistiniam judėjimui Klaipėdos krašte vadovavo Tilžėje reziduojantis VNSDP emisaras H. Mozeris. Pagrindiniais jo talkininkais ir nacionalsocializmo ideologijos skleidėjais krašte 1932 m. rudenį tapo jauni vokiečiai aktyvistai: Erichas Lapinas iš Klaipėdos, Francas Šedautckis (F. Schedautzki) iš Pagėgių ir Maksas Šneideraitis (M. Schneidereit)[43] iš Šilutės.

 

1932 m. spalio 6 d. H. Mozeris pirmą kartą susitiko su M. Šneideraičiu. Šio susitikimo metu faktiškai buvo įkurta Hitlerio jaunimo (Hitlerjugend) organizacija Klaipėdos krašte. H. Mozeris ir M. Šneideraitis susitarė, jog pastarojo vadovaujama „Klajojančių paukščių“ organizacija (Memelländische Wandervögel), veikusi nuo 1928 m., bus plečiama ir auklėjama nacistine dvasia. „Klajojantys paukščiai“ turėjo būti perorganizuoti į Hitlerio jaunimo sąjungą laikantis visiško slaptumo. Kiti nariai neturėjo žinoti apie ryšius su VNSDP. M. Šneideraitis šioje organizacijoje iki 1933 m. birželio dirbo kaip žemesnysis skyriaus vadas, o liepos mėn. iš jo pareigas perėmė H. Mozerio paskirtas Karaliaučiaus Hitlerio jaunimo skyriaus vadas Gerhardas Šubertas (G. Schubert)[44].

 

Klaipėdos krašto saugumo pareigūnai siekė gauti žinių apie nacistinio jaunimo organizacijų veiklą, jų struktūrą, vadovybę. 1932 m. gruodį V. Augustaitis pasiūlė M. Šneideraičiui tapti Lietuvos saugumo agentu ir už tai gauti mėnesinį 100–150 Lt atlyginimą. Pastarajam sutikus, buvo duotas slapyvardis „Martin“ ir nurodyta veikti Hitlerio jaunimo organizacijoje, nuolat pranešinėti apie jos narius ir veiklą, taip pat rinkti informaciją apie visas iki tol veikusias vokiečių jaunimo organizacijas[45]. V. Augustaitis 1933 m. buvo gerai informuotas apie nacistinių organizacijų bei atskirų veikėjų darbą Klaipėdos krašte[46].

 

Vadovaudamas nacistinei jaunimo organizacijai, M. Šneideraitis oficialiai į VNSDP gretas įstojo tik 1933 m. balandžio 30 d., drauge su kitais 16 klaipėdiškių nelegaliai kirtęs sieną ir Brioniškiuose patekęs pas NSDP skyriaus vadą Forštreiterį (Forstreiter, vardas autorei nežinomas). Kartu su juo į VNSDP įstojo ir minėtas F. Šedautckis[47]. Apie šį slaptą įstojimą į VNSDP M. Šneideraitis vėliau pranešė pareigūnui M. Kalvaičiui, raporte nurodęs visus bendražygius, kokius dokumentus užpildė bei kokį instruktažą išklausė[48].

 

H. Mozerio nurodymu, E. Lapinas Klaipėdos „Klajojančių paukščių“ skyriaus priedangoje 1932 m. pabaigoje įsteigė nacistinį „Jaunimo judėjimą“ (Jugendbewegung). Pažymėtina, jog E. Lapinas palaikė ryšius su patyrusiu nacistu, taip pat slaptu VSP agentu H. Štiolgeriu, kuris konsultuodavo įvairiais organizaciniais klausimais ir mokė konspiracijos. Galime daryti prielaidą, kad H. Štiolgerio užduotis buvo sekti E. Lapiną, kuris bendradarbiavo su H. Mozeriu vadovaudamas Hitlerio jaunimo sąjungos skyriui Klaipėdoje ir teikdamas žinias apie veikiančias jaunimo nacistines organizacijas Klaipėdos mieste ir apylinkėje[49].

 

1933 m. birželio 1 d. buvo įkurta VNSDP nario T. Zaso vadovaujama CSA. Per porą mėnesių CSA į savo veiklą įtraukė 2258 narius. Klaipėdos mieste veikė net penkios partijos grupės[50]. Vos tik įsikūrus CSA, 1933 m. birželį VSP M. Šneideraičiui nurodė įstoti į šią partiją ir stebėti jos veiklą[51]. Prie CSA prisijungė ir dalis „Klajojančių paukščių“ narių, vadovaujamų M. Šneideraičio.

 

1932–1933 m. H. Mozerio agentūroje veikė Lietuvos saugumo agentai, kurie leido ne tik iš labai arti stebėti nacistinių organizacijų veiklą, bet ir sužinoti visus tiesioginius VNSDP emisaro nurodymus Klaipėdos kraštui. Tai buvo didžiulis laimėjimas ir, be jokios abejonės, ypač profesionaliai atliktas konspiracinis darbas.

 

3. VSP neutralizuoja nacistinių partijų grėsmę krašto saugumui

 

1933 m. birželį Klaipėdos krašte įsikūrė antra nacionalsocialistine ideologija sekusi Klaipėdos krašto socialistinė tautos partija (Sozialistische Volksgemeinschaft, toliau – SOVOG), vadovaujama veterinarijos gydytojo E. Noimano. Lietuvos valdžia, leisdama oficialiai registruotis šioms partijoms, rizikavo. Pasak Petronėlės Žostautaitės, „iš pradžių Lietuvos valdžiai nekilo jokių įtarimų dėl CSA sąrašo“[52]. Tačiau mes su tuo negalime sutikti, kadangi VSP skyriui Klaipėdoje buvo žinoma nacistinių grupių slapta veikla. Galime manyti, Lietuvos valdžia tikėjosi CSA pasinaudoti kaip vokiečių jėgų skaldytoja, jog T. Zaso pastangomis susilpninusi vokiečių politines jėgas, ji sustiprins savo pozicijas Klaipėdos krašte[53]. Per rinkimų kampaniją CSA iš tiesų diskreditavo Tautos ir Ūkio partijų vadus.

 

Lietuvos saugumo organai žinojo, kad tarp šių partijų nebuvo jokių ideologinių skirtumų – abi buvo nukopijavusios VNSDP programą. Tiesa, CSA labiau akcentavo religinio-kultūrinio pobūdžio tikslus, o SOVOG – ekonominius-socialinius siekius. Tačiau liepos pabaigoje SOVOG tapo svarbiausia nacistine partija. E. Noimanas, pelnęs A. Hitlerio ir kitų partijos vadų paramą, perėmė vadovavimą visam nacistiniam judėjimui, o T. Zasui buvo pasiūlyta vadovauti tik Klaipėdos miesto skyriui.

 

Valstybės saugumo organai siekė sužinoti SOVOG veiklos planus, todėl užverbavo Adomą Molinų – „Ali“. Šis agentas ypač svarbus, nes dirbo SOVOG raštinėje spaudos referentu ir raštvedžiu. Kartu su A. Molinumi viename kabinete dirbo VNSDP centro atsiųsti įgaliotiniai Helmutas Herbstas ir Karlas Mocas (K. Motz), perduodavę E. Noimanui VNSDP Berlyno ir Karaliaučiaus skyrių vadų nurodymus[54]. Raštinėje dažnai lankydavosi E. Noimano patarėju paskirtas Vokietijos pilietis Liutgensas (Lütgens, vardas autorei nežinomas), jis, turėdamas diplomatinį Vokietijos pasą, gabendavo į Vokietiją SOVOG siuntinius, adresuotus Vokietijos užsienio reikalų ministerijai[55]. VSP agentas A. Molinus žinojo daugumą partijos paslapčių, buvo E. Noimano patikėtinis, rašė ir siuntė slaptus partijos raštus Vokietijos konsulatui Klaipėdoje bei VNSDP centrui Berlyne[56].

 

SOVOG vadovybė labai stengėsi išlaikyti paslaptyje savo ryšius su Vokietijos partinėmis ir valstybinėmis institucijomis. Partijos raštinėje veikė narių sekimo skyrius, vadovaujamas Janušaičio (vardas autorei nežinomas). Pastarojo informatoriai Bertramas ir broliai Lemai rinkdavo žinias apie partijos narius, įtariamus ryšiais su Lietuvos saugumo policija[57]. A. Molinus turėjo būti ypač atsargus, kad nepaaiškėtų jo ryšiai su Valstybės saugumo policija (toliau – VSP).

 

1933 m. rudenį VSP iš savo agento pranešimų sužinojo apie slaptuose SOVOG biuro posėdžiuose, kuriuose dalyvavo iš Tilžės bei Karaliaučiaus atsiųsti instruktoriai, planuojamą ginkluotą sukilimą. Pasienio policija sužinojo, kada ir kur turėjo atvykti nacistai iš Rytprūsių[58]. Taip pat buvo žinoma, kur buvo apsistoję slaptieji Vokietijos agentai. 1933 m. spalio 15 d. buvo numatytas visų SOVOG grupių bandomasis žygis į Šilutę, jį parengė SOVOG instruktorius H. Herbstas. Pagal planą visos smogikų kolonos turėjo žygiuoti per Šilutę iki Varninės miško[59]. Tačiau žygis neįvyko dėl negauto karo komendanto R. Liormano leidimo. Žygiuoti be leidimo smogikai nedrįso, nes bijojo būti areštuoti ir taip sužlugdyti pasirengimą sukilimui.

 

1933 m. lapkričio 18 d. Klaipėdos krašto gubernatoriumi paskirtas buvęs Piliečių apsaugos departamento direktorius teisininkas Jonas Navakas buvo įpareigotas nustatyti nacistų nusikaltimus ir pasitelkus teisines priemones uždaryti nacistines partijas. J. Navakui į pagalbą buvo atsiųsta daugiau pasienio ir VSP policininkų. Gubernatorius įsakė sekti slaptus nacistų susirinkimus, smogikų mankštas, kaupti įkalčius, konfiskuoti neteisėtai laikomus ginklus ir sprogmenis.

 

Dėl griežtų karo komendanto ir gubernatoriaus J. Navako potvarkių slapti nacistų susirinkimai vykdavo narių namuose, prie židinio, kad būtų galima nedelsiant sunaikinti partijos raštus ar skaitomus nacistinius pranešimus, jeigu užkluptų policija. Vienas tokių SOVOG susirinkimų VSP agentų dėka buvo susektas 1934 m. sausio pradžioje Rukainių kaime[60].

 

VSD duomenimis, smogikai 1933 m. pabaigoje rengė ginkluotą sukilimą, kuris turėjo prasidėti 1934 m. sausio 18 d. Šilutėje nacistams išprovokavus susirėmimą su Lietuvos šauliais[61]. Todėl sausio 15–17 d. naktimis ruošiantis sukilimui, prie SOVOG būstinės ir E. Noimano buto stovėjo sargyba. Pagal planą Šilutės kino teatro savininkas turėjo gauti filmą karo tematika ir jo pažiūrėti pakviesti Lietuvos kariuomenę, stovinčią Mociškių dvare. Susirinkus Lietuvos kariuomenei į kiną, savininkas turėjo uždaryti duris ir neišleisti kareivių. Tuo tarpu smogikai būtų užėmę Mociškių dvarą[62]. Lietuvos kariuomenės štabe buvo parengti specialūs Klaipėdos krašto gynimo planai[63]. Šis planas liko neįvykdytas, kadangi SOVOG nesulaukė VNSDP vadovybės nurodymo pradėti sukilimą, o neturėdami garantijų, kad į pagalbą ateis Rytų Prūsijos SA (Sturm Abteilung) daliniai, sukilti nesiryžo. Tačiau SOVOG šio plano neatsisakė, tik atidėjo pavasariui. Buvo tikimasi, jog balandžio 21 d. sėkmingai įvykdytas sukilimas bus dovana A. Hitleriui gimimo dienos proga.

 

VSP sužinojo, kad panašiu metu buvo svarstytas kitas planas sukilimą pradėti Klaipėdos mieste. Pagal šį planą buvo numatyta, jog vieną šventadienį, kai Lietuvos kariuomenės dalis ateis į bažnyčią be ginklų, kariai bus uždaryti bažnyčioje, o tuo metu bus puolamos kareivinės. Tokių nesudėtingų sukilimo planų kūrimą lėmė palanki Klaipėdos krašto strateginė padėtis – labai arti esanti Vokietijos siena. Be to, sukilėliams VNSDP agentai ir SA vadai aiškino, jog sukilimas truktų vos keletą valandų, o paskui atžygiuotų Vokietijos SA daliniai[64].

 

1934 m. VSD darbą buvo stengiamasi palengvinti dar labiau apribojant policijos priežiūroje esančių asmenų veikimą. Pagal Ypatingus valstybės apsaugos ir sustiprintos apsaugos įstatus karo komendantai ir Vidaus reikalų ministras galėjo atiduoti policijos priežiūrai asmenis, kurie buvo paskelbti pavojingais visuomenės tvarkai arba kariuomenei. VSP pareigūnai galėjo cenzūruoti visą prižiūrimo asmens korespondenciją, bet kuriuo metu įeiti į jo butą ir daryti kratas[65].

 

Siekdama pristabdyti nacistų veiklą krašte bei sustiprinti saugumo organų pozicijas, 1934 m. vasario 8 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė Tautai ir valstybei saugoti įstatymą, kuriuo buvo numatyta bausti visus, kurie niekins ar įžeidinės lietuvių tautą, šalies vyriausybę, valstybės ženklus, be Lietuvos vyriausybės leidimo ves derybas su svetimos valstybės vyriausybe[66]. 1934 m. vasario 9 d. buvo suimti SOVOG ir CSA vadai, atliktos kratos jų būstinėse[67].

 

Politinės policijos perduotų teismui ir administracijai asmenų Lietuvoje kasmet daugėjo. Lietuvos spauda informuodavo apie policininkų suimtus ir nubaustus pažeidėjus. 1933–1939 m. laikotarpiu teismui perduota 719, o administracijai – 2097 vokiečių, daugiausia Klaipėdos krašto gyventojų[68]. Minėtos priemonės buvo gana veiksmingos ir laikinai pristabdė nacistų veikimą Klaipėdos krašte.

 

Akcentuotinas VSD vaidmuo didžiausio nacistų teismo – E. Noimano ir T. Zaso bylos metu[69]. VSP per kratas surinko įvairios kaltinamosios medžiagos, kuri proceso metu buvo sukrauta salėje: 300 įvairaus dydžio dėžių su ginklais, smogikų uniformomis, vėliavomis, ženklais, partijos direktyvomis, susirašinėjimo medžiaga, nacistine literatūra ir kt.[70] Remiantis surinktais įkalčiais buvo įrodyta, kad nacionalsocializmo ideologijos sklaidai ir ginkluoto sukilimo parengimui vadovavo Vokietija.

 

1934 m. vasario mėn. parsidėjus Klaipėdos krašte veikusių nacistų suėmimams ir kratoms organizacijų būstinėse, T. Hertelis pabėgo į Vokietiją ir dirbo VNSDP Rytprūsių apskrities (Gauleitung) štabe[71]. Pasak A. Pankratovo, tai buvo labai netikėta, nes iš VSP pusės jo niekas negąsdino[72]. Tačiau T. Hertelis bijojo, kad ir jį gali ištikti kitų VSP agentų, veikusių nacistinėse organizacijose, likimas – jie buvo suimti. Vokietijos vicekonsulas Klaipėdoje H. A. Halemas apklausoje nurodė, jog T. Hertelis iš Klaipėdos išvyko dėl ekonominių problemų, kurios ištiko jo verslą, o ne dėl politinių motyvų, kaip skelbėsi Vokietijoje[73]. Po T. Hertelio išvykimo A. Pankratovą pakeitė Vilius Augustaitis, VSP Klaipėdos apygardos viršininko padėjėjas. Pastarasis bandė susisiekti su T. Herteliu, bet šis nereagavo.

 

VSP agentai M. Šneideraitis ir A. Molinus kartu su kitais nacistais buvo 1934 m. vasarį suimti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau 1934 m. kovo mėn. jie buvo paleisti iš areštinės už gautą iš Vokietijos užstatą[74].

 

M. Šneideraitis kartu su kitais nacistais taip pat buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaip CSA narys ir nacistinės jaunimo organizacijos vadovas, Gaidelių kaimo smogikų vadas, bet pagal parodymus įvertintas kaip nepasižymėjęs veikla, todėl nuteistas 2 metams ir 6 mėn. Dėl plaučių ligos bei slapto bendradarbiavimo su VSP bausmės laikas jam buvo sumažintas ir 1935 m. rugpjūtį jis buvo paleistas. M. Šneideraitis proceso metu iki pat 1935 m. kovo mėn. teikė Lietuvos saugumui žinias apie kaltinamųjų nuotaikas, ryšius, bendradarbiavo su įvairiais VSP tarnautojais[75].

 

Paleistas iš kalėjimo, 1935 m. rugpjūtį M. Šneideraitis išvyko į Vokietiją. Reicho organizacijos jam, kaip aktyviam Klaipėdos krašto nacistui, skyrė poilsį sanatorijoje dėl plaučių ligos. Jo patikimumu nebuvo abejojama. Nuo 1936 m. lapkričio 1 d. jis mokėsi VNSDP vyriausybės užsienio politikos mokymo kursuose ir iki 1938 m. kovo 1 d. juose dirbo. Iš ten jis buvo paskirtas į VNSDP Užsienio tarnybą (Auslanddienst) Berlyne[76]. Galime kelti hipotezę, jog greičiausiai į Vokietiją M. Šneideraitis išvyko su VSP žinia, kadangi vėliau sugrįžęs į Klaipėdos kraštą bendradarbiavo su VSP. Turėdamas VNSDP institucijų pasitikėjimą Vokietijoje, M. Šneideraitis galėjo būti ypač vertingas VSP agentas.

 

Kitaip susiklostė VSP agento A. Molinaus („Ali“) likimas, kuris kaip SOVOG narys taip pat buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Klaipėdos krašto nacistų bylose jis buvo vienas pagrindinių liudytojų, jam buvo skirta ypatinga apsauga dėl duodamų parodymų svarbos. Per apklausą A. Molinus 1934 m. liepos 27 d. viešai atsiribojo nuo SOVOG, šį sprendimą motyvuodamas patirtu šoku dėl nacistų įvykdytų žmogžudysčių: J. Jesučio nužudymo Klaipėdoje bei SA vado E. Rėmo (E. Roehm) mirties Vokietijoje, Austrijos kanclerio E. Dolfuso nužudymo[77]. Jis liudijo apie E. Rademacherio bei V. Pryso (V. Priess) ryšius su H. Mozeriu, E. Noimano bendradarbiavimą su Vokietijos konsulatu[78]. A. Molinus buvo nuteistas ketveriems metams, bet nuo bausmės atleistas[79].

 

A. Molinus savo parodymais užsitraukė SOVOG partijos narių pasmerkimą, buvo įvardintas kaip Lietuvos šnipas. Nors jis gynėsi neturėjęs jokių ryšių su VSP, partijos vadovybė juo nepasitikėjo. Vokietijos slaptoji policija (Geheime polizei, Gestapo) bandė priversti A. Molinų važiuoti į Karaliaučių, kur jis turėjo būti apklaustas. Tačiau A. Molinus suprato, kas jo laukia Vokietijoje, todėl 1934 m. rugpjūčio mėnesį nuvyko pas tardytoją ir davė naujus parodymus byloje. Šiais parodymais A. Molinus tikėjosi VSP apsaugos nuo partijos narių keršto. A. Molinaus baimė buvo ne be pagrindo, kadangi jam davus parodymus, buvo pasikėsinimų jį pašalinti, kad neliudytų teisme[80]. Nors A. Molinus po Klaipėdos grąžinimo Vokietijai pasitraukė į Lietuvą, VNSDP keršto jis neišvengė – 1941 m. vokiečiai jį už išdavystę sušaudė.

 

4. VSP nesėkmės kontroliuojant nacistines organizacijas 1933–1934 metais

 

VSP ilgą laiką neturėjo žinių apie prie SOVOG įsikūrusios Johano Valaičio (J. Wallat) vadovaujamos teroristinės grupės veiklą Šilutės apskrityje. Šis būrys įvykdė daugiausia išpuolių prieš lietuvius. Teroristams pavyko 1934 m. vasario 10 d. šūviais išgąsdinti lietuvių „Jaunųjų ūkininkų ratelio“ susirinkimą[81]. Šiuo išpuoliu nebuvo stengtasi ką nors sužeisti ar nušauti, tačiau šūvis buvo akivaizdus grasinimas. Kitas jų nusikaltimas – pasikėsinimas nužudyti Vilhelmą Lopą. Pastarasis buvo SOVOG narys, bet kilo įtarimų dėl jo patikimumo įtarus ryšiais su Lietuvos pasienio policininkais. Teroristai, nusprendę, kad V. Lopas dirba VSP naudai, svarstė galimybę jį išsiųsti į Vokietiją ir atiduoti į SA rankas, bet nepasisekus, 1934 m. gegužės 14 d. buvo nutarta jį nušauti[82].

 

Šių teroristų jau įvykdyti nusikaltimai įrodo, kad grupė buvo gana profesionali ir pavojinga. Remdamiesi archyviniais dokumentais galime daryti prielaidą, kad J. Valaitis galėjo būti ir Vokietijos šnipas, kadangi turėjo fotoaparatą, bendravo su Lietuvos kariuomenėje tarnaujančiais klaipėdiškiais[83].

 

Po pasikėsinimo į V. Lopą teroristai Valaičiai, norėdami sunaikinti kompromituojančius SOVOG partiją dokumentus, nutarė susprogdinti Šilutės rajono Valstybės saugumo policijos būstinę, kurioje buvo sukaupta jų sekimo medžiaga. Pagal planą Ernstas ir Augustas Valaičiai turėjo vienu metu pro langą įmesti granatas ir prie granatų pririštas benzino pripildytas skardines[84]. Ši teroristų grupė mokėjo pasigaminti sprogmenų. Dalį savadarbių granatų jie planavo panaudoti mėtydami pro langus į lietuvių susirinkimus. Šių planų Valaičiai įvykdyti nespėjo, nes apie jų grupę sužinojusi VSP 1934 m. birželio 30 d. padarė kratas jų namuose ir juos suėmė. Per kratas buvo rasta daug įvairių ginklų ir šovinių[85].

 

Kitas svarbus VSP praradimas E. Noimano ir T. Zaso byloje – J. Jesučio nužudymas. J. Jesutis, vienas aktyviausių VNSDP narių krašte, 1934 m. kovo 23 d. dingo be žinios. Šis dingimas buvo susijęs su Lietuvos kriminalinės policijos 1934 m. vasario 10 d. atliktu J. Jesučio tardymu apie nacistines organizacijas Klaipėdos krašte. SOVOG vadovybė sužinojo, jog jis atskleidė svarbią informaciją, o per kratą pas jį rastas Rytų Prūsijos VNSDP skyriaus pirmininkui E. Kochui skirtas raportas, kuriame J. Jesutis pasisakė už Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos.

 

J. Jesutis buvo tardytas keturis kartus – pirmą kartą 1934 m. vasario 9 d., o paskutinį – vasario 24 d. VSP neatsitiktinai pasirinko pirmąjį ištardyti J. Jesutį. Apie jį buvo sukaupta daugiausia informacijos (gautos iš T. Hertelio ir H. Štiolgerio), todėl apklausoje žinomais faktais J. Jesutį „prirėmę prie sienos“, policininkai galėjo tikėtis, kad pastarasis kalbės. Šis planas pavyko ir per apklausą J. Jesutis papasakojo apie T. Zaso vizitą pas A. Hitlerio pavaduotoją R. Hesą (R. Hess) bei kitų faktų, įrodančių, kad Klaipėdos krašto nacistai buvo tiesiogiai pavaldūs VNSDP ir be jos vadovybės žinios nedrįso veikti savarankiškai. J. Jesutis parodė, kad jis, T. Zasas ir H. Ropas pirmiausia derėjosi su A. Rozenbergo (A. Rosenberg) padėjėju A. Šikedancu (A. Schickedanz), kadangi VNSDP centro Užsienio reikalų skyriuje A. Rozenbergas jų nepriėmė[86]. J. Jesutis teigė, jog 1933 m. birželio pradžioje T. Zasas buvo išsiderėjęs iš R. Heso, kad VNSDP centras neskirs vado Klaipėdos kraštui, o tuo metu V. Prysas ir T. Oberlenderis iš R. Heso reikalavo, kad vadu būtų paskirtas E. Noimanas[87].

 

J. Jesutis prisipažino dalyvavęs derybose su VNSDP centro vadovybe Berlyne, o kai vasario 10 d. buvo surengta jo akistata su CSA nariu V. Prysu, jis taip pat patvirtino, kad tose derybose dalyvavo ir pastarasis. J. Jesutis patvirtino, kad V. Prysas į minėtas derybas Berlyne atvyko drauge su H. Mozeriu[88].

 

Tardymas truko kelias savaites ir tik po mėnesio SOVOG partijos vadai sužinojo, kad juos išdavė VSP. J. Jesučio parodymus partija įvertino kaip išdavystę. Pažymėtina, kad J. Jesutis iki 1933 m. rugsėjo 9 d. buvo CSA narys, o iš jos pasitraukęs, iki 1933 m. gruodžio buvo SOVOG narys. 1933 m. pabaigoje J. Jesutis vėl grįžo į CSA[89]. VNSDP vadovybė nutarė jį pašalinti, kad jis neišpasakotų dar daugiau. Šio liudininko netektis buvo didelis praradimas VSD, kadangi liko tiksliau nenustatyti SOVOG ryšiai su H. Mozeriu, E. Kochu Tilžėje bei CSA ryšiai su VNSDP būstine „Braunes Haus“ Miunchene, kur dažnai vykdavo T. Zasas.

 

J. Jesučio nusikaltimo užsakovu laikytina VNSDP, kadangi nužudymo planas buvo parengtas kartu su H. Mozeriu, o jis J. Jesutį laikė išdaviku ir Lietuvos policijos agentu[90]. H. Mozeris susitarė su H. Vanagaičiu (H. Wannagat) ir V. Lange išgabenti J. Jesutį iš Klaipėdos krašto, o už įvykdytą nusikaltimą pažadėjo sumokėti 5 tūkst. Lt[91]. Įvykdęs užduotį H. Vanagaitis iš H. Mozerio gavo papildomą 500 reichsmarkių „premiją“ (apie 1200 Lt – aut. past.) už gerai atliktą „darbą“[92].

 

VNSDP Klaipėdos krašte reikalavo ištikimybės partijai, o už išdavystę baudė mirtimi. VSP ne visada pavykdavo apsaugoti potencialius informatorius ir tai veikiausiai apsunkindavo agentūrinio tinklo plėtimą nacistinėse organizacijose.

 

5. Vokietijos šnipų tinklas Klaipėdos krašto pašte ir dvigubų agentų demaskavimas

 

Dar nenurimus E. Noimano ir T. Zaso teismo atgarsiams, kilo naujas ažiotažas dėl „pašto šnipų“ bylos. VSP nuolat sekė Vokietijos žvalgybos centrą Klaipėdoje – Vokietijos konsulatą. 1935 m. Klaipėdos krašto valstybinėse įstaigose buvo pastebėta, kad Juknaičių pašte (Šilutės apsk.) kartais dingsta krašto valdžios įstaigų ir privati korespondencija, o jos turinys su tendencingais komentarais skelbiamas per Karaliaučiaus radiofono laidą „Heimatdienst“. Šilutės rajono VSP skyriui ėmus stropiai sekti pašto tarnautojus, pirmasis buvo sučiuptas korespondencijos prižiūrėtojas R. Gerulis, kišantis į kišenę atplėštą laišką.

 

1935 m. rudenį VSP susekė platų Vokietijos šnipų tinklą, kuriam vadovavo Klaipėdos miesto valdybos tarnautojai, aktyvūs VNSDP nariai H. Štiolgeris, Heidekas (Heydeck, vardas autorei nežinomas) bei Klaipėdos rajono telefono ir telegrafo tinklo viršininkas Jonas Špikeraitis. Ši byla taip pat atskleidė Vokietijos konsulato vadovavimą Vokietijos agentūrai Klaipėdos krašto pašto įstaigose. Konsulato kurjeris Heincas Noimanas prisipažino, kad iš konsulo R. Zaukeno (R. Saucken) gaudavo vokus su pinigais, kuriuos turėjo nunešti Heidekui[93]. Buvo įrodyta, kad Vokietija papirkinėjo svetimos valstybės tarnautojus[94]. Suimtasis Heidekas nurodė, jog siunčiamus laiškus H. Štiolgeris siųsdavo per laiškininką Gudonių, kuris pasirūpindavo, kad laiškai būtų įdedami į cenzūros jau patikrintus pašto maišus, siunčiamus į Karaliaučių[95].

 

Akcentuotina dar viena VSP nesėkmė. Šioje byloje paaiškėjo, kad Vokietijos agentūrai dirbo VSP praktikantas Torė (vardas autorei nežinomas) bei ilgametis VSP agentas H. Štiolgeris. VSP turėjo pripažinti, kad jos bendradarbiai tarnavo Vokietijai ir trukdė išaiškinti bylą.

 

Lietuvos saugumo organai veikė ryžtingai ir tai pajutę Vokietijos agentai kreipėsi į konsulatą prašydami prieglobsčio bei pagalbos grįžti į Vokietiją. Konsulatas padėjo nuo teismo pasislėpti buvusiam VSP praktikantui Torei[96], kitiems įtariamiesiems: H. Noimanui, R. Geruliui, J. Špikeraičiui ir H. Štiolgeriui[97]. Išaiškėjo, kad Vokietijos konsulatas buvo infiltravęs savo agentų į Lietuvos institucijas. Nustatyta, kad šio šnipų tinklo agentams konsulatas išmokėdavo Vokietijos fondų skirtas pašalpas po 120–180 Lt per mėnesį[98].

 

Dėl atskleisto Vokietijos konsulato dalyvavimo šnipų tinklo byloje, Vokietija atsiuntė pageidavimą šią bylą kuo mažiau viešinti spaudoje, nes tai „pakenktų dvišaliams santykiams“[99]. Klaipėdos krašto šnipų byla baigta 1937 m. gegužės 14 dieną. Dėl sustiprintų Vokietijos ekonominių sankcijų ir diplomatinio spaudimo, teismo nuosprendis nuteistiesiems buvo gana švelnus: nuo 6 mėn. iki 2 m. sunkiųjų darbų kalėjimo. Nubausta 13 kaltinamųjų[100]. Nepaisant nepalankių aplinkybių ir Lietuvos nepajėgumo tinkamai nubausti Vokietijos šnipus, pats bylos faktas rodo gerai atliktą VSP darbą ir Vokietijos agentų neutralizavimą.

 

6. Decentralizuoto nacistinio judėjimo Klaipėdos krašte kontrolė 1935–1939 m.

 

E. Noimano ir T. Zaso byloje nuteistieji ir jų bendražygiai liko VSP akiratyje. Dalis buvusių CSA ir SOVOG narių tęsė politinę veiklą legaliai veikiančių vokiečių organizacijų priedangoje. VSP siekė nustatyti VNSDP agentūrinį tinklą Klaipėdos krašte bei norėjo sužinoti, kaip palaikomi Klaipėdos krašte veikusių organizacijų ryšiai su Vokietija. VSP buvo žinoma, jog buvę SOVOG ir CSA nariai aktyviai bendradarbiavo su VNSDP pasinaudodami sporto bei kultūros draugijų priedanga[101]. Klaipėdos krašto jaunuolių mokymasis VNSDP kursuose bei stovyklose buvo dangstomas studijomis įvairiose Vokietijos mokyklose. 1936 m. užverbavo Kurtą Papę (g. 1917 m. Klaipėdoje), kuris tuo metu priklausė vokiečių sporto „Žaidimų klubui“ (Spielvereinigung Memel) ir nacistinei draugijai „Jaunimo ratelis“ (Memelländische Jugendring). Šiose jaunimo organizacijose veikė ir daugiau VSP agentų, kadangi K. Papė prie VSP būstinės pastebėjo ir kitų draugijos narių[102].

 

VSP nuolat verbavo agentus Rytprūsiuose, dažniausiai jaunuolius, priklausiusius nacistinėms organizacijoms. 1935 m. liepos mėn. VSP užverbavo Herbertą Preusą (g. 1909 m. Tilžėje), 7 kartus teistą už vagystes ir Hansą Fryčę (H. Fritzche, g. 1918 m. Klaipėdoje), priklausiusį Hitlerinio jaunimo ir Darbo tarnybai (Arbeitdienst). Abiems agentams buvo mokamas 200–300 RM mėnesinis atlyginimas. Tačiau 1940 m. šie agentai buvo suimti atskleidus jų bendradarbiavimą su Lietuvos VSP[103].

 

VSP buvo gana sunku užverbuoti agentus Vokietijoje, nes Slaptoji policija taip pat akylai sekė priešininko veiksmus. Nemažai VSP agentų gana greitai išaiškindavo Gestapas. Štai, pavyzdžiui, Hansas Pavils (g. 1917 m. Klaipėdos krašte) nuo 1936 m. tapo VSP agentu, o 1936 m. gruodį jis išvyko į Vokietiją dalyvauti Hitlerinio jaunimo (Hitlerjugend) mokomojoje stovykloje ir nacistų vadų kursuose Rytprūsiuose. Tačiau Vokietijoje buvo atskleista jo tikrasis tikslas ir jis uždarytas į areštinę[104].

 

VSP padėtį Klaipėdos krašte apsunkino Vokietijos pastangos ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis priversti Lietuvos vyriausybę amnestuoti visus Klaipėdos krašto politinius kalinius. VSP profesionalaus darbo dėka demaskuota dešimtys Vokietijos agentų, kuriems už antivalstybinę veiklą teismai skirdavo griežtas bausmes, tačiau 1934–1935 m. įkalinti nacistai 1938 m. buvo beveik visi amnestuoti.

 

1938 m. pabaigoje Klaipėdos krašte VSP darbui susidarė labai nepalanki situacija. Po karo padėties Klaipėdos krašte panaikinimo (1938 m. lapkričio 1 d.) įtampa tarp vokiečių ir lietuvių kasdien didėjo. Valstybės saugumo policijos Klaipėdos apygardos viršininkas J. Kazlauskas baiminosi, kad vieną dieną lietuvių policijai nepavyks sutramdyti siautėjančių nacistų. Ypatingą nerimą VSP direktoriui kėlė „Tvarkos tarnybos“ būrių ginkluoti nariai, priklausantys pagalbinei krašto policijai ir turintys teisę vartoti ginklą[105].

 

VSP kruopščiai rinko informaciją apie Klaipėdos krašte naujai kuriamas VNSDP tiesiogiai pavaldžias ir identiškos struktūros organizacijas: „Tvarkos tarnybą“[106], SS (Schutzstaffel), taip pat SA (Sturmabteilung) ir „Jungvolk“ („Hitlerio jaunimo“ pagrindu) organizacijas[107]. VSP net ir itin nepalankiomis sąlygomis pavyko užverbuoti keletą narių iš E. Noimano vadovaujamo Klaipėdos Kulturverbando (Memeldeutscher Kulturverband) ir „Tvarkos tarnybos“ būrių[108]. VSP žinojo, kad 1938 m. beveik visų vokiečių sporto organizacijų nariai pateko į naujai kuriamus smogikų būrius. Pvz., iš „Buriuotojų sąjungos“ (Segelverein) sudarytas „Jūros smogikų“ dalinys (Mariner Sturm)[109].

 

Remdamiesi agentūriniais pranešimais galime teigti, jog 1938 pabaigoje – 1939 m. Klaipėdos krašte apie VNSDP struktūras Klaipėdos krašte pranešinėjo agentai: „Martyn“, „Kurt“, „Audra“, „Olson“, „Ernst“, „Erika“ ir kt. Nepaisant oficialaus pasitraukimo iš Klaipėdos krašto 1939 m. sausio 1 d., VSP iki pat kovo 23 d. išsaugojo savo agentūrą Klaipėdos krašte ir rinko informaciją apie nacistinių organizacijų ir jų vadų veiklą. Ypač buvo sekamas E. Noimanas[110].

 

1938 m. vasarą Vokietijos URM nurodymu M. Šneideraitis grįžo į Klaipėdos kraštą pas tėvus. Pažymėtina, kad grįžęs į Klaipėdos kraštą jis atnaujino agentūrinį darbą su VSP. 1938 m. rudenį jis dalyvavo kuriant visas krašto nacistines organizacijos jungiantį Klaipėdos krašto Kulturverbandą, todėl VSP buvo gerai informuota apie šios ir kitų nacistinių struktūrų steigimą. 1939 m. sausio pabaigoje, kai Vokietijos URM jau buvo pasirengusi Klaipėdos aneksijai, M. Šneideraitis buvo sugrąžintas į tarnybą Berlyne[111].

 

Su Saugumo policijos tarnautojais vokiečiai kovojo smurtu ir patyčiomis. Todėl Valstybės saugumo policijos Klaipėdos apygardos viršininkas J. Kazlauskas prašė savo tarnautojų mažiau dalyvauti viešuose susibūrimuose ir neprovokuoti vokiečių[112]. Remdamasis J. Kazlausko ir Klaipėdos gubernatoriaus raštais bei Ministrų Tarybos nutarimu, vidaus reikalų ministras S. Leonas 1939 m. sausio 1 d. atšaukė iš Klaipėdos Valstybės saugumo policiją[113]. Tai buvo didžiulis nacistų laimėjimas ir didelės Lietuvos suvereniteto gynimo priemonės netektis, nes be šios institucijos nacistai galėjo drąsiai veikti nebijodami teisinės atsakomybės. Kruopščiai rinkta medžiaga apie VNSDP narių antivalstybinę veiklą Klaipėdos krašte nepasiekė teismų, nes kraštas buvo perduotas Vokietijai.

 

Kaip sunku Vokietijos slaptosioms tarnyboms buvo kovoti su VSP, 1942 m. pripažino Vokietijos URM: „Kadangi Lietuva išnaudojo kiekvieną galimybę užkirsti kelią Vokietijos teikiamai pagalbai krašto vokiečiams, visi politiniai, kultūriniai ir ekonominiai Klaipėdos krašto vokiečių bei Reicho institucijų santykiai turėjo būti slepiami nuo Lietuvos ne tik Klaipėdos krašto, bet ir viso Reicho interesuose“[114]. Nepaisant VSP surinktos medžiagos apie Reicho kišimąsi į Klaipėdos krašto politinį ir visuomeninį gyvenimą steigiant Reichui pavaldžias struktūras, Lietuvos vyriausybė 1938–1939 m. jau nebegalėjo kovoti su Vokietija ir turėjo sutikti su jos keliamais reikalavimais.

 

Išvados

 

  1. Klaipėdos krašto Kriminalinės policijos I skyrius surinko informaciją apie slapta Klaipėdoje daugėjančių VNSDP narių skaičių, atskleidė jų ryšius su VNSDP skyriais Vokietijoje, užverbavo VNSDP narių. Tačiau 1930–1932 m. laikotarpiu Lietuvos saugumo organus ir šalies vyriausybę labiau domino Klaipėdos krašto provokiškos orientacijos partijų veikla, o nacistinis judėjimas tuo metu buvo laikomas silpnu ir nekeliančiu didesnės grėsmės.

 

  1. Remiantis VSP surinkta agentūrine medžiaga apie nacistinių organizacijų nelegalią veiklą ir ryšius su VNSDP, buvo atskleisti antivalstybinių akcijų planai, susilpnintas nacistinį judėjimą ir pristabdyta Vokietijos agentūros veikla Klaipėdos krašte. VSP surinktų įkalčių dėka E. Noimano ir T. Zaso teisme buvo įrodytas priešvalstybinis CSA ir SOVOG darbas.

 

  1. VSP profesionalumą įrodo ypač vertingų VNSDP agentų užverbavimas (T. Hertelio, H. Štiolgerio), įsiskverbimas į VNSDP emisaro Klaipėdos kraštui H. Moserio agentūrą (M. Šneideraitis) bei į nacistinių organizacijų CSA ir SOVOG struktūras (A. Molinus), demaskuotas profesionalių Vokietijos šnipų tinklas Klaipėdos krašto pašte, užverbuota dešimtys agentų Vokietijoje. VSP ne tik iš labai arti stebėjo nacistinių organizacijų veiklą Klaipėdos krašte, bet ir sukaupė vertingos informacijos apie VNSDP politinius planus, susijusius su Klaipėdos kraštu.

 

  1.  VSP patyrė ir nesėkmių – nepastebėjo dvigubų agentų savo tarpe, Vokietijos gestapas taip pat demaskavo nemaža VSP agentų, nebuvo laiku pastebėta teroristų Valaičių grupė.

 

  1. VSP teismams perdavė šimtus išaiškintų įvairaus rango Vokietijos agentų, informatorių, šnipų, tačiau griežta Vokietijos reakcija ir reikalavimai taikyti kuo švelnesnes bausmes kaltinamiesiems niekais vertė VSP kruopščiai surinktus įkalčius ir pradėtas bylas.

 

  1. Atlikta tik epizodinė Lietuvos saugumo organų darbo analizė leidžia spręsti, jog potencialūs priešai buvo akylai stebimi, užduotys atliekamos profesionaliai.

 

Nuorodos

 

 



* Ingrida Jakubavičienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos žemės ūkio universiteto, Kaimo kultūros instituto Filosofijos ir kultūrologijos katedros lektorė; adresas: Studentų g. 11, LT-53361, Akademija, Kauno r.; el. paštas: ingrida.jakubaviciene@gmail.com; mokslinių interesų sritys – vokiečių nacionalsocialistinės organizacijos Lietuvoje, vokiečių visuomeninė-politinė veikla XX a. 3–4 deš., Klaipėdos kraštas.



[1] Anušauskas, A. Lietuvios slaptosios tarnybos 1918–1940 m. Vilnius: Mintis, 1998.

[2] Ten pat, p. 312–313.

[3] Ten pat, p. 240.

[4] Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996.

[5] Eidintas, A. Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai. Vilnius, 1990.

[6] Ivanovas, B. Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje. Vilnius: Versus Aureus, 2005.

[7] Jakubavičienė, I. Vokiečių nacionalsocialistinė veikla (XX a. 3–4 dešimtmečiuose). Disertacijos rankraštis. Vilnius: VU, 2008.

[8] Dr. Neumanno, v. Sasso bei kitų bylos kaltinamasis aktas. Kaunas, 1934; Dr. Neumann’o, v. Sass’o bei kitų bylos sprendimas. Kaunas, 1935.

[9] Klaipėdos krašto karo komendanto R. Liormano įsakymas, 1927 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 923, ap. 1, b. 725, l. 260.

[10] T. Hertelio agentūriniai 1930–1931 m. laikotarpio pranešimai saugomi: LCVA, f. 378, ap. 12, b. 151.

[11] A. Pankratovas apklausoje patvirtino: „Mums T. Hertelis kaip agentas buvo tiek vertingas, kad mes šiuo atveju nepaisėme jo veiklos. Vieną dieną jis man parodė neužpildytus VNSDP įstojimo blankus. Tuo jis man pateikė įrodymą, kad turi kontaktų su šia partija“. Žr. Lietuvos Valstybės saugumo departamento Klaipėdos krašte darbuotojo A. Pankratovo 1940 m. rugsėjo 12 d. apklausa T. Hertelio byloje dėl špionažo Lietuvos valstybės naudai. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 54, l. 15.

[12] Pranešimai apie fašistines Lietuvos vokiečių organizacijas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 109, l. 40.

[13] Ten pat, l. 109.

[14] Ten pat.

[15] Klaipėdos krašto tautos partija (Memelländische Volkspartei), įkurta 1925 m. birželio 13 d.

[16] Aleksandro Pankratovo, įtariamo darbu Lietuvos valstybės saugumo policijai 1940 m. lapkričio 18 d. apklausa Tilžės kriminalinėje policijoje. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 53, l. 109.

[17] Agento „Diplomat“ 1930 m. spalio 10 d. pranešimas Valstybės saugumo policijai. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 151, l. 22.

[18] VNSDP Rytprūsių srities skyriaus 1931 m. sausio 20 d. raštas ponui Erichui Vongehriui. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 101, l. 84.

[19] Plieg, E. A. Das Memelland 1920–1939. Deutsche Autonomiebestrebungen im litauischem Gesamtstaat. Würtzburg, 1962, S. 107.

[20] Tauber, J. Das Dritte Reich und Litauen 1933–1940. Zwischen Lübeck und Novgorod. Wirtschaft, Politik und Kultur im Ostseeraum vom früher Mittalter bis ins 20. Jhr. Lüneburg, 1996, S. 483.

[21] Lietuvos vokiečių organizacijų veiklos apžvalga 1934 m. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 104, l. 18.

[22] VSD kriminalinės policijos valdybos biuleteniai apie politinę ir ekonominę padėtį Lietuvoje 1931 m. sausio 27 d., Nr. 17. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 29, l. 127.

[23] VSD kriminalinės policijos valdybos biuleteniai apie politinę ir ekonominę padėtį Lietuvoje 1931 m. sausio 12 d., Nr. 11. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 29, l. 204.

[24] 1933 m. rugpjūčio 17 d. CSA Klaipėdos apskrities vado Georgo Jasučio (G. Jasuttis) laiškas Rytprūsių NSDAP srities vadui E. Kochui. LCVA, f. 383, ap. 18, b. 198, l. 171–172.

[25] Agento „Diplomat“ 1933 m. spalio 10 d. pranešimas. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 151, l. 22.

[26] VSP Klaipėdos apygardos viršininko J. Kazlausko parodymai apie CSA ir SOVOG veiklą. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 574, l. 1371. Kitame šaltinyje teigiama, kad J. Jesučio hitlerininkų grupei Klaipėdoje priklausė 23 nariai. Žr. Klaipėdos krašto kriminalinės policijos skyriaus 1932 m. biuleteniai. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 2826, l. 663.

[27] Pranešimai apie fašistines Lietuvos vokiečių organizacijas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 104, l. 5.

[28] Pranešimai apie fašistines Lietuvos vokiečių organizacijas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 104, l. 6. Kitame šaltinyje teigiama, kad V. Sabrovskio hitlerininkų grupei Klaipėdoje priklausė 43 nariai. Žr. Klaipėdos krašto kriminalinės policijos skyriaus 1932 m. biuleteniai. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 2826, l. 664.

[29] Pranešimai apie fašistines Lietuvos vokiečių organizacijas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 104, l. 5.

[30] Tilžės slaptosios valstybės policijos skyriaus telegrama Grėfei (Graefe, vardas autorei nežinomas) į RSHA Berlyne. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 53, l. 6.

[31] Vokietijos konsulato patarėjas P. Bretingas apklausoje prisipažino, kad H. Mozerio nurodymus T. Herteliui ir kitiems partijos nariams jis perduodavo žodžiu, kadangi dažnai vykdavo į Tilžę konsulato reikalais ir ten susitikdavo su NSDAP nariais. Žr. Vokietijos generalinio konsulato patarėjo Pauliaus Bretingo 1940 m. rugsėjo 12 d. apklausa T. Hertelio byloje dėl špionažo Lietuvos valstybės naudai. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 53, l. 44.

[32] Policijos vyr. inspektoriaus Hugo Štiolgerio 1941 m. rugsėjo 12 d. apklausa T. Hertelio byloje dėl špionažo Lietuvos valstybės naudai. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 54, l. 20.

[33] Agento „Diplomat“ 1930 m. gruodžio 18 d. pranešimas. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 151, l. 67.

[34] Klaipėdos krašto žemės ūkio partija (Melländische Landwirtschaftspartei), įkurta 1925 m. birželio 13 d.

[35] Kriminalinės policijos politinio skyriaus Klaipėdos rajono biuletenis Nr. 109, 1933 m. gegužės 10 d. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 423, l. 101.

[36] Vokietijos URM protokolo šefo G. A. Halemo 1940 m. rugsėjo 12 d. pareiškimas dėl T. Hertelio bylos. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 53, l. 55.

[37] J. Pšibila buvo areštuotas 1940 m. liepos 15 d., apkaltintas šnipinėjimu Lietuvos naudai, 1942 m. birželio 6 d. nuteistas mirties bausme. Žr. Prczybilla Josef byla. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 112, l. 46.

[38] Vilhelmas Šmitas (g. 1887 m.) Klaipėdoje turėjo manufaktūros parduotuvę ir iki 1933 m. buvo Tautos partijos šalininkas. 1931 m. paskelbus Klaipėdos miesto vyr. Burmistro rinkimus, jis buvo save iškėlęs kandidatu. Žr. 1933 m. kovo 17 d. Kriminalinės policijos politinio skyriaus Klaipėdos rajone biuletenis Nr. 55. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 752, l. 447.

[39] Klaipėdos karo komendanto 1933 m. liepos 7 d. įsakymas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 725, l. 260.

[40] Apie Hansą Štilgerį buvo žinoma, kad jis studijavo Jenos universitete, buvo „Juodojo Reichswero“ atsargos karininkas. Žr. VRM pranešimai apie Lietuvos vokiečių organizacijas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 104, l. 7.

[41] Kriminalinės policijos direktoriaus 1933 m. kovo 30 d. raportas Vidaus Reikalų ministrui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 752, l. 439.

[42] VSD policijos Klaipėdos apygardos viršininko J. Kazlausko parodymai apie CSA ir SOVOG veiklą. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 574, l. 1300–1301.

[43] M. Šneideraitis gimė 1913 m. lapkričio 13 d. Vilkomedžių kaime, Šilutės apskr. Vokietijos piliečių šeimoje. Po mokyklos baigimo dirbo teisininko ir notaro biure pagalbininku, iš kur 1933 m. buvo atleistas dėl priklausymo nacistinei organizacijai.

[44] 1941 m. Max Schneidereit, kaltinamo špionažu Lietuvos valstybės naudai, byla. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 129, l. 181ap.

[45] Ten pat, b. 129, l. 101.

[46] VSP Klaipėdos apygardos viršininko padėjėjo V. Augustaičio 1934 m. rugpjūčio 5 d. tardymo protokolas. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 567, l. 13–16.

[47] Pranešimai apie fašistines Lietuvos vokiečių organizacijas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 104, l. 9.

[48] VSP Klaipėdos apygardos vyr. valdininko M. Kalvaičio 1934 m. rugpjūčio 9 d. tardymo protokolas. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 567, l. 5–6.

[49] Ericho Lapino tardymo protokolas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 111, l. 32.

[50] CSA organizacijos schema. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 424, l. 2.

[51] 1941 m. Max Schneidereit, kaltinamo špionažu Lietuvos valstybės naudai, byla. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 129, l. 173.

[52] Žostautaitė, P. Hitlerininkų kėslai užgrobti Klaipėdos kraštą 1933–1935 m. Vilnius: Mokslas, 1982, p. 27.

[53] Kad buvo stengtasi pasinaudoti T. Zaso partija, galime spręsti iš Klaipėdos krašto gubernatoriaus sumanymų. Gubernatorius Lietuvos Užsienio reikalų ministrui D. Zauniui pranešė, kad esama tam tikrų šansų susitarti su šia partija teismų santvarkos klausimu, todėl vidaus politikos sumetimais gubernatorius siūlė neskelbti Klaipėdos kraštą liečiančių įstatymų prieš tai nepasitarus su CSA. Žr. Lietuvos Užsienio reikalų ministrui D. Zauniaus 1933 m. birželio 7 d. pro memoria. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 816, l. 301.

[54] Bekeris, L. Kaip buvo ruoštasi užgrobti Klaipėdos kraštą. Klaipėda. Vilnius, 1965, p. 55.

[55] Dėdelė, A. Klaipėdos krašto nacių byla. Vairas, 1935, t. XII, p. 414.

[56] Adomo Molinus 1934 m. liepos 27 d. tardymo protokolas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1609, l. 163.

[57] VSD policijos Klaipėdos apygardos viršininko J. Kazlausko parodymai apie CSA ir SOVOG veiklą. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 574, l. 1359.

[58] Į Šilėnų kaimą iš Rytprūsių turėjo atvykti 24 hitlerininkai (nors nuolat tame kaime veikė 6 hitlerininkai), o į Lūšnos kaimą – 11 hitlerininkų. Žr. Klaipėdos krašto valstybinės pasienio policijos vado Periodinių žinių apie padėtį pasienyje Klaipėdos krašte santrauka 1933 m. rugsėjo 1 d. LCVA, f. 394, ap. 3, b. 263, l. 107.

[59] Dr. Neumann’o, v. Sass’o bei kitų bylos kaltinamasis aktas..., p. 244.; Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939..., p. 119–120.

[60] Atvykę policininkai 10 val. vakaro kaime pastebėjo smogikų sargybą, kuri turėjo perspėti apie galimą policijos atvykimą. Gavę ženklą apie policijos pasirodymą, susirinkimo dalyviai šoko bėgti, tačiau policija, panaudojusi ginklą, sulaikė 15 susirinkimo dalyvių. Pas sulaikytuosius buvo rasta keletas ginklų, tačiau kompromituojančių dokumentų neaptikta. Žr. Vėl susektas slaptas neumanininkų susirinkimas. Lietuvos aidas, 1934, sausio 11.

[61] Dėdelė, A. Klaipėdos krašto nacių byla. Vairas, 1935, t. XII, p. 415.

[62] Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939..., p. 120.

[63] III-ojo pėstininkų divizijos štabo operacijų skyriaus 1933 m. gruodžio 6 d. nurodymai Klaipėdos krašto saugumui laiduoti. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 348, l. 1–3.

[64] NSDAP tikslai Klaipėdos krašto atžvilgiu. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 104, l. 33.

[65] Anušauskas, A. Lietuvos slaptosios tarnybos, 1918–1940..., p. 191.

[66] Tautai ir valstybei saugoti įstatymas. Valstybės žinios, 1934, rugpjūčio 14.

[67] Uždarytos Neumanno ir Sasso partijos. Lietuvos aidas, 1934, vasario 23.

[68] Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 411. L. Truska pateikia duomenis, jog 1934 – 1935 m. buvo nuteista daugiausia vokiečių: 1934 m. teismui perduota – 204, o 1935 m. – 207 asmenys; administracija už smulkesnius nusižengimus 1934 m. nubaudė 379 asmenis, o 1935 m. – 454 asmenis.

[69] 1934 m. vasario pradžioje suimtų Klaipėdos krašto nacionalsocialistų tardymas truko nuo 1934 m. vasario 24 d. iki rugpjūčio 7 d. Teismo proceso metu buvo iškvosti 1237 žmonės, 142 asmenys buvo patraukti atsakomybėn: 15 iš jų pasislėpė, vienas (J. Jesutis) buvo nužudytas; iš viso 126 kaltinamieji.

[70] SOVOG ir CSA organizacijų kaltinamojo akto planas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 109, l. 159.

[71] Pranešimai apie fašistines Lietuvos vokiečių organizacijas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 104, l. 2.

[72] Aleksandro Pankratovo, įtariamo darbu Lietuvos valstybės saugumo policijai, 1940 m. lapkričio 18 d. apklausa Tilžės kriminalinėje policijoje. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 53, l. 109ap.

[73] Vokietijos URM protokolo šefo G. A. Halemo 1940 m. rugsėjo 12 d. pareiškimas dėl T. Hertelio bylos. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 53, l. 54 ap.

[74] M. Šneideraičiui kardomoji priemonė buvo pakeista už 5 tūkst. Lt užstatą, o A. Molinui – už 10 tūkst. Lt. Žr. Šiaulių apygardos tardytojo nutarimai. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 607, l. 3, 10.

[75] Maksu Kalvaičiu (VSP Klaipėdos apygardos vyr. valdininku), Frėjumi (Frey, buvęs Laisvėnas), Andrašiūnu ir Klaipėdos krašto VSP vadu Dainausku. Žr. SOVOG ir CSA organizacijų kaltinamojo akto planas. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 109, l. 175.

[76] 1941 m. Max Schneidereit, kaltinamo špionažu Lietuvos valstybės naudai, byla. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 129, l. 171ap.

[77] Adomo Molinaus 1934 m. liepos 27 d. tardymo protokolas. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 142, l. 48; taip pat f. 383, ap. 7, b. 1609, l. 94–116.

[78] Adomo Molinaus 1934 m. liepos 27 d. tardymo protokolas. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 142, l. 54.

[79] Plačiau apie šios bylos sprendimą žr. Dr. Neumann’o, v. Sass’o bei kitų bylos sprendimas. Kaunas, 1935.

[80] Ew. Boll prisipažino pasmaugęs Jesuttį. Lietuvos aidas, 1935, kovo 23.

[81] Tardytojo M. Krygerio 1934 m. liepos 2 d. nutarimas. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 605, l. 3.

[82] E. Valaitis nuvyko prie V. Lopo namų ir žinodamas, kuriame kambaryje V. Lopas miega, šovė tiesiai miegančiajam į krūtinę. Tačiau kulka, perėjusi per antklodę, aukai sunkiai sužalojo dešinės rankos plaštaką, kuri gulėjo ant krūtinės, o žmogus liko gyvas. Iššovęs E. Valaitis nepastebėtas pasišalino. V. Lopas ryte buvo nugabentas į Šilutės apskrities ligoninę. Apie įvykį buvo pranešta Klaipėdos krašto policijai, tačiau pastaroji neskubėjo ieškoti kaltininkų. Žr. Ten pat.

[83] Tokią hipotezę galime iškelti remdamiesi 1934 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos Apeliacinių rūmų bylos, kurioje buvo nagrinėjama J. Valaičio ir V. Valaičio veika, sprendimu. Byla J. Valaičiui ir V. Valaičiui iškelta buvo todėl, kad V. Valaitis, parvykęs iš tarnybos Birutės pulko II ulonų DK atostogų į Klaipėdą, ant Lietuvos kario uniformos užsidėjo nacistinį raištį su svastika ir nusifotografavo. Nusifotografuoti su nacistiniu raiščiu V. Valaičiui pasiūlė J. Valaitis, turėjęs minėtą raištį bei fotoaparatą. Teismas abiem skyrė po 500 Lt. Žr. V. Wallato Kaltinamasis aktas. LCVA, f. 476, ap. 1, b. 388, l. 11–14.

[84] Tardytojo M. Krygerio 1934 m. liepos 2 d. nutarimas. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 605, l. 4.

[85] Pas J. Valaitį daržinėje buvo rastas paslėptas „Parabellum“ revolveris, užtaisytas 8 šoviniais; revolveris, užtaisytas 6 šoviniais, 43 vokiško kariško šautuvo šoviniai ir 24 „Parabellum“ šoviniai. Pas E. Valaitį daržinėje rasta dėžutė su 19 vokiško kariško šautuvo šovinių ir 13 „Parabellum“ šovinių, dėžutė su 250 gr sprogstamojo parako ir 3,3 m. ilgio sprogstamosios virvės. Atlikus papildomą kratą buvo rasta dar 16 vokiško kariško šautuvo šovinių. Žr. Ten pat.

[86] Jurgio Jesučio 1934 m. vasario 9 d. kvotos protokolas. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 2939, l. 54.

[87] Pagarsinti Jesučio, jo sesers iš Tilžės ir kitų parodymai. Lietuvos aidas, 1935, sausio 28.

[88] Ten pat.

[89] Lietuvos vokiečių organizacijų veiklos apžvalga. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 111, l. 18.

[90] Civilinis ieškovas adv. Z. Toliušis atidengia nacių veidmainystę, antilietuviškumą ir priešvalstybiškumą. Lietuvos žinios, 1935, kovo 11.

[91] Apie paimtus ginklus ir šovinius iš piliečių Klaipėdos krašte. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1609, l. 190–191.

[92] Pagrindinis J. Jesučio žmogžudystės vykdytojas buvo Heinrichas Vanagaitis. 1934 m. kovo 21 d. Pagėgiuose jis susitiko su SOVOG valdybos nariu V. Lange, kuris liepė iš Klaipėdos išgabenti nepatikimą J. Jesutį. H. Vanagaitis šiai operacijai pasikvietė smogikus F. Horną, E. Bolį, SOVOG propagandos vedėją V. Prysą, kurie turėjo padėti įsodinti J. Jesutį į mašiną ir išgabenti iš miesto. Žr. Ten pat, b. 1609, l. 191.

[93] Klaipėdos krašto vokiečių šnipinėjimo bylos 1936 m. gegužės 13 d. santrauka. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1901, l. 30.

[94] Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939..., p. 282.

[95] Klaipėdos krašto vokiečių šnipinėjimo bylos 1936 m. gegužės 13 d. santrauka. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1901, l. 29.

[96] Pavyzdžiui, Valstybės saugumo policijos praktikantui Torei, įpainiotam į šią vokiečių šnipų bylą, buvo pasakyta, kad jei jis bus įtartas ir tektų bėgti iš Klaipėdos krašto, šis galėtų pasislėpti Vokietijos konsulate. Ten jam buvo leista gyventi 2–3 savaites ir laukti, kol bus sudarytos sąlygos pasprukti į Vokietiją. Žr. Ten pat, b. 1901, l. 33.

[97] Lietuvos pilietis klaipėdietis Heincas Noimanas, įveltas į šnipų bylą teigė, kad Vokietijos konsulatas sužinojęs, ką jis yra parodęs Lietuvos slaptajai policijai, privertė jį bėgti į Vokietiją, davė pinigų ir žmogų, kuris Kuršių mariomis pergabeno jį per sieną. Žr. Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje slaptas raštas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1901, l. 7.

[98] Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas, 1923–1939..., p. 282.

[99] Lietuvos pasiuntinys Berlyne J. Šaulys pranešė, kad „vokiečiai norėtų, kad ši byla <…> mažiausiai figūruotų mūsų spaudoj“. Todėl J. Urbšys davė nurodymą: „Nepageidautina, kad ryšium su šia byla būtų mūsų spaudoje minima Vokietija, kaimyninė valstybė, kaimyninis konsulatas. Spaudoje galima skelbti tik pats bylos faktas ir jos sprendimas“. Žr. Ten pat.

[100] Ten pat, p. 179.

[101] Plačiau žr. Jakubavičienė, I. Sportas ir politika: vokiečių sportinė veikla Klaipėdos krašte 1923–1939 metais. Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 17, p. 38–53.; Valiukevičius, M. Antivalstybinė Klaipėdos krašto nacionalsocialistų veikla ir priedangos organizacijos 1935–1937 metais. Lietuvos istorijos studijos, 2006, nr. 17, p. 54–66.

[102] Kurt Pape byla. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 98, l. 6.

[103] Preuss Herbert byla dėl šnipinėjimo Lietuvos naudai. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 14, l. 42.

[104] Hans Pavils byla. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 100.

[105] VSP Klaipėdos apygardos viršininko J. Kazlausko 1938 m. gruodžio 27 d. slaptas raštas VSD direktoriui. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 103.

[106] 1938 m. gruodžio 27 d. VSP Klaipėdos apygardos viršininko raportas VSD direktoriui. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1052, l. 102.

[107] VSD biuletenis 1939 m. sausio 7 d. Nr. 4. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 186, l. 19.

[108] VSP Klaipėdos apygardos viršininko J. Kazlausko 1938 m. gruodžio 27 d. slaptas raštas VSD direktoriui. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 103.

[109] 1938 m. gruodžio 27 d. VSP Klaipėdos apygardos viršininko raportas VSD direktoriui. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1052, l. 107.

[110] Žr. Valstybės Saugumo departamento agentūriniai pranešimai. LCVA, f. 378, ap. 7, b. 292.

[111] 1941 m. rugpjūtį M. Šneideraitis buvo atsiųstas į Kauną Generalinio komisaro fon Rentelno štabą ir ten dirbo vadovaudamas Kultūros skyriui iki 1942 m. kovo. 1942 m. kovo 13 d. jis buvo suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu Lietuvos naudai. Žr. 1942 m. Max Schneidereit, kaltinamo špionažu Lietuvos valstybės naudai, byla. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 129, l. 171ap.

[112] VSP Klaipėdos apygardos viršininko J. Kazlausko 1938 lapkričio 26 d. raštas gubernatoriui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1087, l. 25.

[113] Ministrų Tarybos 1938 m. gruodžio 29 d. posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 988, l. 195.

[114] 1942 m. Vokietijos URM raštas teismui dėl M. Šneideraičio bylos. LCVA, f. 1173, ap. 3, b. 129, l. 204 ap.

 

Gauta 2008 m. spalio 17 d.

Pateikta spaudai 2008 m. spalio 24 d.

 

Summary

The Efforts of State Secret Police to Infiltrate Nazi Organizations in Klaipėda Region (1930–1939)

 

The object of this research is political organizations, based on the German national-socialist ideology, into activities of which the National Security Police (NSP) infiltrated its agents. They collected information about the structure of Nazi organizations, their subversive activities and relations with Germany. Political activities in Klaipėda region were followed by NSP agents, and the National Security Department, on the basis of their reports, could successfully detect the plans of Nazi organizations to organize a revolt or coup.

 

NSP were the first to collect the information about the increasing number of the members the National Socialist German Workers’ Party (NSGWP), their relations with respective branches in Germany and recruited Nazi agents Theodor Hertel and Hugo Stoellger. The National Security Police were informed that members of NSDWP from Klaipėda (Jurgis Jesutis, Ernst Gaebler, Theodor von Sass, Hanno von der Ropp) kept in contact with NSGWP leaders through H. Moser and E. Koch in East Prussia. Its agents made reports about first Nazi organizations lead by Werner Sabrowsky, lord Ernst Rademacher, the officials of Klaipėda court Lakischus and Kurt Rehberg. According to the National Security Police reports, in 1932 J. Jesutis coordinated the work of a group of 70 members; in addition, he was considered to be the initiator of the early Nazi movement in Klaipėda. Although the National Security Police collected a lot of important information regarding the Nazi movement in Klaipėda, Lithuanian authorities were more interested in the activities of pro-German parties whereas the Nazi movement was considered to be weak and harmless.

 

National Security Police demonstrated a high level of professionalism as the Nazi agents that it recruited (Max Schneidereit, H. Stoellger) were infiltrated into NSDWP emissary Hans Moser’s agency and the Nazi organizations in Klaipėda region (Adam Molinus). The National Security Police also disclosed a network of German spies working in post offices of Klaipėda region.

 

According to the agents’ reports, Lithuanian authorities weakened the Nazi movement and suspended the activities of German agents in Klaipėda region. The evidence of the Lithuanian Secret Police helped prove the seditious activities of Nazi parties as well as Germany’s attempts to annex Klaipėda region in the trial against E. Neumann-T. Sass and other Nazis.

 

Sometimes, however, the Lithuanian Secret Service efforts ended in failure. It overlooked a number of double agents, and German Gestapo also unmasked quite a few Lithuanian secret agents. For a long time the National Security Police had no information about the terrorist group lead by Johannes Wallat.

 

Although the National Security Police unmasked a number of German agents and took their cases to court, the majority of the convicted Nazis were amnestied in 1938. A great number of former members of Nazi parties in Klaipėda region resumed their activities in legally working German organizations.

 

National Security Police had to fight German General Consulate in Klaipėda, which was the headquarters of German secret services in Klaipėda region. German Consulate coordinated the activities of German spies, gave shelter to agents persecuted by the police and rendered secret information through the diplomatic post.

 

Although in 1939 National Security Police had to leave Klaipėda region with a great amount of evidence regarding seditious activities of the Nazi parties, we cannot understate the professionalism and tenacity of Lithuanian agents to infiltrate its people into the NSGWP and closely watch the enemy.