„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Aivas RAGAUSKAS. Nemiestietiška Vilniaus sociotopografija: valdančiojo elito žemėvalda XV a. pabaigoje – XVI a. pirmojoje pusėje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojamas specifinis miesto sociotopografijos aspektas – miestietiškos žemėvaldos pagrindu egzistuojantis miestiečių gyvenimas už miesto, ne tik tradiciniame mūrnamyje. Jis atskleidžiamas remiantis XV a. pab.–XVI a. pirm. pusės Vilniaus miesto valdančiojo elito pavyzdžiu. Duomenų analizė rodo, kad iki XVI a. vid. teisiškai miestiečių žemėvalda nebuvo ribojama, todėl nemažai turtingiausių miestiečių turėdavo įvairaus dydžio ir teisinio statuso žemės valdų, kurios ne tik teikdavo įvairių pajamų, o kartais atlikdavo ir rezidencijų funkcijas – jose trumpiau ar ilgiau buvo gyvenama. Tokie vilniečiai turėdavo dažnai judėti tarp valdos ir Vilniaus. Todėl šios elitinės Vilniaus miestiečių grupės sociotopografija įvairiu mastu peržengia miesto sienas.

 

Prasminiai žodžiai: Vilnius, XVI amžius, žemėvalda, sociotopografija, rezidencijos.

 

Įvadas

 

Kur prasidėjo ir baigėsi Vilniaus miestas iki savivaldos suteikimo 1387 m., niekas negali pasakyti. Kaip ir dėl to, kas buvo vilnietis ir kas ne. Tikėtina, kad de facto galėjo būti vilniečių – ne tiek amatininkų ir pirklių, kiek valdininkų bei bažnytinių institucijų, kaip antai pranciškonų vienuolyno ir kt., kurie turėjo žemės valdų Vilniaus apylinkėse ar dar toliau. Tačiau nemiestietiška Vilniaus sociotopografija tikslia to žodžio prasme galėjo atsirasti tik teisiškai atsiskyrus miestui ir kaimui, miesto ir žemės teisei, pagaliau miestiečiui ir ne miestiečiui. Kita būtina prielaida – teritorinis miesto ir ne miesto, taip pat kitų darinių – priemiesčių, miesto žemių (palivarkų) ir kt. susiformavimas. Vientisos miesto urbanistinės struktūros formavimosi procesas prasidėjo XIV a. pab. ir daugmaž baigėsi XVI a. pr. Pamažu susiliejant keliems apgyventiems Vilniaus rajonams stichiškai, daugiausia ankstesnių kelių vietoje susiformavo pagrindinis gatvių tinklas, apie XV a. vidurį atsirado centrinė turgaus aikštė, joje buvo pastatyta miesto rotušė. Etniškai ir konfesiškai mišriame mieste kilo įvairūs kiti objektai – bažnyčios, cerkvės, mūriniai namai ir kt. Verta pastebėti, kad mieste (tarp būsimųjų sienų) buvo ir liko palyginti daug tuščių, „blogų“ teritorijų, kurios galutinai buvo apgyventos vėliau, jau XV a. pab. – XVII a. pr. Jos buvo drenuojamos, užpilamos gruntu, nukasamos ir pan. Būtent tuomet galutinai nusistovėjo gatvių tinklas, kuris paskui tik nežymiai keitėsi[1].

 

G. Brauno ir F. Hohenbergo Civitates Orbis Terrarum esantis Vilniaus miesto planas savotiškai užbaigia šio straipsnio chronologiją – XVI a. vid., nes maždaug tuomet ir buvo sudarytas. Tačiau jis duoda mažai informacijos apie miesto ribas, juo labiau neįvardija bei neparodo jam priklausančių žemių. Pvz., legendoje nurodytas tik vienas – Užupio priemiestis. Gynybinė miesto siena buvo pastatyta tik XVI a. pradžioje (1503–1522 m.), todėl iki tol sudėtinga atskirti miestą bei jo priemiesčius. Tačiau archeologiniai duomenys rodo, kad teritorija Neries dešiniajame krante prieš pilis pradėta apgyvendinti XV a., o ne vėliau kaip XVI a. vid. turėjo susiformuoti ir Žvejų priemiestis, XVII a. pradžioje pradėjęs sparčiai nykti[2]. Tačiau kai kurių archeologų manymu, pvz., Užupį vienu iš jų galima laikyti dar iki to laiko[3].

 

Esant tokio pobūdžio užstatymui, pačiame mieste užteko vietos ne tik mūrnamiams, o ir kiemams bei dvarams. Štai buvusiam Vilniaus miesto raštininkui Griniui Onofrejevičiui 1522 m. gruodžio 24 d. Lietuvos dk Žygimanto rašte miesto valdžiai nurodoma perduoti valdyti jam Vilniaus skersgatvį, einant iš Didžiosios g. į jo kiemą, jo paties prašymu. Teigiama, kad tai miestui nepakenks, nes „daug ten vyksta piktadarybių ir plėšikavimų“[4]. Analogiškai 1553 m. gruodžio 29 d. dokumente minimas suolininko Logvino Laurinavičiaus dvaras Vilniaus priemiestyje, kurio padėtis maždaug tokia: praėjus didįjį mūrinį tiltą ir bokštą, prie kalno. Ten pat buvo burmistro Pauliaus Mnicho sodas, maršalkos Ostafijaus Valavičiaus dvaras ir kitos valdos[5].

 

Kadangi tankiai gyventa ne visose vietose, todėl buvo galimybių ne tik plėtoti miestietišką gamybą – degti plytas ir kt., bet ir šiek tiek verstis žemės ūkiu – turėti daržus ir sodus, auginti gyvulius, grūdus, vaisius, daržoves ir t. t. Pakako erdvės ir palyginti patogiam, „kaimiškam“ gyvenimui. Žinoma, ir tuomet pilnavertį, stambaus masto ūkininkavimą – su valstiečiais ir jų prievolėmis, bei rezidavimą – tikruose dvaruose ar dvareliuose, o ne miestietiškose sodybose, buvo galima įgyvendinti tik kaime, t. y. prie Vilniaus ar dar toliau. Tam ypač tiko prie miesto buvusios jam priskirtos žemės (palivarkai), tačiau jų buvo palyginti nedaug.

 

Vilniečių nemiestietišką sociotopografiją paįvairina ir, pvz., sklypai, turėti Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje. Štai 1526 m. vasario 22 d. burmistro Gavrilos Maksimavičiaus našlė Ochrenia pardavė sklypą „Vilniaus pilyje“ Vilniaus vaivadai, LDK kancleriui Albertui Goštautui už 15 kapų. Nurodyta, kad jis buvo priešais Aukštutinę pilį[6]. Trumpesnį ar ilgesnį laiką vilniečiai turėdavo sklypų ir namų kituose miestuose. Pvz., tarėjui Jonui Markovičiui Žygimanto Senojo 1509 m. sausio 6 d. privilegija buvo atiduotas kauniečių – mirusios podukros Elžbietos ir jos velionio vyro Soprano namas, kiemai, pievos ir kitas turtas – laivai, drabužiai, perlai, sidabras ir kt.[7] Vadinasi, jam teko kažkiek pagyventi ir Kaune.

 

Šio straipsnio tikslas – aptarti Vilniaus miesto valdančiojo elito žemėvaldos mastus XV a. pab.–XVI a. pirmoje pusėje ir taip atskleisti sąlygas, kuriomis galėjo rastis ir funkcionuoti nemiestietiška nuosavybė – namai ir kt. turtas už miesto sienų. Klausimas nagrinėjamas dviem aspektais: per miesto palivarkus ir individualią miestiečių žemėvaldą. Naudojami šaltiniai – Lietuvos Metrika, rankraštiniai ir spausdinti miesto teisių ir privilegijų rinkiniai. Istoriografijos šiuo klausimu yra mažai. Kiek plačiau Marios Lovmianskos (Maria Łowmiańska) nušviesta tik miesto palivarkų istorija[8]. Susidūręs su palyginti nemažai duomenų, liudijančių Vilniaus valdžios elito žemėvaldą, baltarusių istorikas Vasilis Družčycas netgi buvo iškėlęs hipotezę, kad pats elitas susidarė iš žemvaldžių, suprask – bajorijos. Deja, kol kas neturime duomenų, kad taip būtų buvę. Minėtina Anos Choroškevič studija, kurioje pateikiama keliolika svarbių informacijų iš Lietuvos Metrikos, nors jai daugiausia rūpėjo labiau atvirkščias procesas – bajorijos ekspansija į Vilnių, pirmiausia nuosavybės mieste įsigijimas. Lietuvos istorijos sintezėse paprastai minimi du chrestomatiniai XV a. pab.–XVI a. pr. Vilniaus miestiečių žemėvaldos atvejai – Bogdano Onkovičiaus ir Charitono Chacutičiaus.

 

Miesto žemės

 

Visi savivaldūs miestai turėjo vienokių ar kitokių naudmenų, paprastai šalia jų, taip pat ir toliau – arimų, pievų, miškų, ežerų ir pan. Jos miestams buvo svarbios įvairiais atžvilgiais – ekonominiu, teisiniu ir kt. Pvz., tame pačiame Vilniuje 1640 m. birželio 11 d. Vladislovo Vazos sprendimu miestų palivarkų – Kuprioniškių, Aukštadvario ir Leoniškių pajamos amžiams buvo paskirtos metinei miesto tarybai – burmistrams ir tarėjams – „na prowizyą własną“, t. y. maitinimui. Jie turėjo palivarkus valdyti, baigę kadenciją atsiskaityti. Prižiūrėti jų valdymą ir padalinti palivarkų gamybos produktus tarp valdininkų turėjo vaitas su visu magistratu[9]. Miestas savo žemių atžvilgiu turėdavo teisminę ir kt. viršenybę, kaip ir pačioje magdeburginei teisei priklausančioje miesto teritorijoje. Jo gyventojai turėdavo mokėti mokesčius į miesto iždą, paklusti miesto teismui ir pan. Jis taip pat būdavo kolektyviniu valstiečių savininku, juos parduodavo ir pirkdavo.

 

Vilniaus miestui skirtos žemės anksčiausiai paminėtos 1441 m. privilegijoje. Tai teritorija iš vadinamojo Lukiškių masyvo – rašte nurodyta, jog miestiečiams ir gyventojams amžiams duodamas laukas, esantis tarp miesto ir Neries upės bei Velnio kalno ir Lukiškių. Tas pats pakartota 1492 m. privilegijoje[10]. Konkrečiau tas „laukas“ nėra aprašytas. Strategiškai tai buvo svarbi teritorija, kadangi užtikrino miestui priėjimą prie Neries upės – sudarė galimybes upinei prekybai plėtoti – kurti savotišką uostą, laikyti laivus, sandėlius, saugoti prekes. Pakako vietos netgi atskirų miestiečių sodams įveisti bei namams pastatyti. Kita vertus, šioje vietoje plėstis beveik nebuvo galimybių. Teritoriją ribojo daugelis kitų savininkų – totoriai, kunigaikščiai Radvilos ir kt. Neaišku, kada miestas nupirko, jeigu iš viso nupirko, Paburbiškes. 1584 m. dėl jų miestas bylinėjosi su Burbomis, o dar vėliau su jėzuitais. Galiausiai XVIII a. vid. valda buvo pripažinta miestui[11]. O gal šie tik buvo užgrobę miestui priklausančių minėtų Lukiškių dalį?

 

Veikiausiai daugiau jokių papildomų teritorijų Vilniui nebuvo duota. Matyt, valdovams atrodė, kad Vilniaus miesto teritorija pati savaime yra didelė. Galima tik spėlioti, kodėl Lietuvos sostinei valdų duota tiek mažai, faktiškai keliasdešimt valakų. Pvz., Kauno miestui 1408 m. privilegija buvo dovanotas 3 mylių pločio miško masyvas, vadinamoji Freda[12]. XVII a. vid. savivaldą gavusiam nedidukui Šeduvos miestui priskirta 122 valakai žemės ir pan.

 

Tokioje situacijoje miesto valdžia, kuomet miesto iždas buvo dar gana turtingas, o jai pačiai rūpėjo viešasis ir grupinis interesai, ėmėsi pati supirkinėti atskiras žemės valdas. Dar M. Balinskis pastebėjo: „tai, kad tuo metu miestas įgijo daug įvairios rūšies žemės nuosavybės, patvirtina, jog miesto iždas buvo turtingas“. Tikriausiai tai buvo pradėta daryti pačioje XVI a. pradžioje. Galbūt todėl, kad pastebėta, jog apjuosus miestą sienomis, buvo smarkiai apribota miestiečių ūkinė veikla ir kt. Buvo perkami ir pastatai pačiame mieste. Jau 1507 m. miestas iš Vilniaus arklidininko Mykolo Grigaravičiaus palikuonių nupirko Didžiojoje g., arti Švč. Trejybės stačiatikių vienuolyno, prie skersgatvio buvusį namą už 100 kapų gr. – būsimuosius Svečių namus[13]. Dar nurodytina, kad vėliau savo namą Trakų g. miestui testamentu dovanojo vaitas Feliksas Langurga (m. po 1550 m. birželio – prieš 1551 m. gegužės 15 d.)[14]. Vėlesniuose aktuose jis minimas kaip „kamienica Langurgowska“. Apie šį namą žinome, kad nepaisydamas Šv. Dvasios dominikonų vienuolynui duotos Ldk Aleksandro privilegijos, pagal kurią šaltiniai jiems buvo suteikti išmaldai, nukreipė vamzdžiu vandenį iš Vingrių šaltinio. Nepaisant vaito teiginių, jog privilegija buvo duota patiems vienuoliams prašant, o miestiečiai dėl to nebuvo pašaukti, nesugebėjus jam pateikti rašto, pagrindžiančio vaito ar miesto teises į juos, 1533 m. liepos 30 d. valdovo teismo sprendimu privalėjo atlyginti 10 kapų gr. nuostolius ir vandenį galėjo naudoti tik dominikonams leidus.

 

Jeigu XV a. pab. keliolika Vilniaus miestiečių dovanojo ar pardavė įvairių žemės valdų pranciškonų vienuolynui, tai 1522 m. rugsėjo 15 d. miestas nupirko iš to paties vienuolyno žemę prie Rūdininkų kelio[15]. Tas pats M. Balinskis teisingai nurodė, kad 1523 m. miestas iš totorių pirko kalną prie Vokės upės, prie mūrinio tilto pakeliui į Naujuosius Trakus, kalkakmeniui kasti už 60 kapų gr.[16] Beje, totoriai buvo gavę privilegiją gaminti ir pristatyti kalkakmenį į Vilnių[17]. Tačiau M. Balinskis netiksliai teigė, kad perkami pirmiausia buvo sklypai su plytinėmis, molio ir kalkių klodais[18]. M. Lovmianska nustatė, kad 1534–1536 m. miestas nupirko iš miestiečio Martyno Rygiečio sklypą abipus Neries su kiemu bei plytine ant kalno prie tilto iš velionio dukters Malgoretos už 180 kapų gr. ir Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių už 150 kapų gr., būsimosiose Šnipiškėse. Vyskupas 1534 m. jį buvo pirkęs iš našlės Elžbietos, kurios velionis vyras gavo valdą už 200 kapų skolą dar iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro[19]. Įdomu, kad miestas planavo patogioje vietoje esantį sklypą išnaudoti labiau ir gavo leidimą pastatyti jame namą, kuriame apsistotų maskvėnų, totorių ir kt. pasiuntiniai pas valdovą (buvo uždrausta juos apgyvendinti miestiečių namuose), smuklę su teise šinkuoti joje midų ir alų[20]. Šios valdos dalis, buvusi „už upės“, 1623–1629 m. buvo atribota LDK lauko etmono Kristupo Radvilos ir Vilniaus pilininko Petro Nonharto valdų, įvykdant mainus ir patikslinant vakarinę ir rytinę ribas[21]. 1533 m. miestas už 300 kapų gr. nupirko iš Leono Krilovičiaus paveldėtojų dvarą Pavilnyje – būsimąjį Leoniškių palivarką. 1536 m. valdovas patvirtino savo komisarų aprašytas jo ribas, patvirtino Žygimanto Senojo dovanojimą miestui malūno ant Vilnelės toje pačioje valdoje[22].

 

Vilniaus miestui dar priklausė įvairios pievos, išsimėčiusios iki maždaug 45 km. už miesto į pietryčius. Iš vieno 1540 m. Žygimanto Senojo rašto matyti, kad „Podwołczewicze“ (Wołkiska) pavadinimu įvardytos pievos prasidėjo ties keliu į Vilnių per Vokės upę – nuo „totorių“ – jie gyveno prie Vokės upės, ir „trimitininkų“ žemių (matyt, turima galvoje Nemėžis ir kažkokios dvaro tarnų žemės?) iki pat Merkinės, Parudaminio ir Dusetiškių[23]. Taigi jos plytėjo ties Vilniaus-Trakų vaivadijų riba link Šalčininkų. Tai neatsitiktinis dalykas – šioje kryptyje buvo sutelkta bemaž visa Vilniaus miesto žemėvalda. Būtent čia buvo Leoniškių, Kuprioniškių ir galiausiai XVII a. – Ribiškių palivarkai. Dar toliau buvo Aukštadvario palivarkas, iki XVII a. vid. vadintas „Wysokie“, „Wielki Dwór“, o vėliau „Podwysokie“[24]. 1640 m. rugpjūčio 30 d. buvo nustatytos ribos tarp miesto ir Šalčininkų (Soleniki) palivarkų[25]. Šio, kaip ir Dusetiškių (Dusieniata) palivarko, priklausomybė miestui nėra aiški. Vladislovo Kovalenkos (Władysław Kowalenka) nuomone, jie priklausė Vilniui, tačiau M. Lovmianska teigia, kad abi valdos tebuvo miesto jurisdikcijoje, bet ne jo nuosavybėje[26]. Kaip tai galėjo atsitikti, autorė neaiškina. Aišku tik viena, kad kalbama faktiškai apie miesto valdų masyvą, esantį palyginti nedidelėje teritorijoje. Matyt, neatsitiktinai ir atskirų miestiečių žemėvaldos galima aptikti šiame regione. Štai 1546 m. dokumente, kuriame pažymėta apie trijų namų ir pievos pardavimą Vokėje, skaitome, kad parduodami pastatai iš vienos pusės ribojasi su „dabartinio (moder(n)ui) kilmingojo Vilniaus vaito“ namais. Juo tuomet buvo F. Langurga. Jeigu ši informacija patikima, vadinasi, Vilniaus miestiečių buvo gyventa ir šioje vietovėje.

 

Baigiant miesto žemių temą verta pastebėti, kad po XVI a. vid. miestas naujų žemės valdų beveik neįgijo, greičiau atvirkščiai, nemažai jų laikui bėgant prarado. Iš pirkinių galima nurodyti tik Kuprioniškių palivarką, kurį už 1000 kapų lietuviškų grašių 1579 m. miestui pardavė Kuprijono Radivonovičiaus našlė, burmistro Pauliaus Petrovičiaus duktė Aksimija, Trochimo Korobo duktė Chviedia (Chwiedia) ir tarėjo Andriaus Matvejevičiaus našlė, Ivano Nedzvedzičiaus duktė Ponikija. Šis bendras pavadinimas įsitvirtino vėliau, o pardavimo akte figūruoja atskiri – „Zdanowski, Niedźwiedziowszczyzna, Sierhiejowszczyzna et Lachowszczyzna“ žemės sklypų pavadinimai. Toji aplinkybė taip pat nurodyta įvardijant dokumentą ir vienoje miesto teisių ir privilegijų nuorašų knygoje[27]. Valdos dydis buvo per 37 valakus[28].

 

Iš praradimų ir įgijimų minėtinas Ribiškių palivarkas, kurį „privatizavo“ vaito T. Bildziukevičiaus palikuonys. Sąlygas, beje, tam sudarė pats magistratas ir vaitas. Pirmasis sutiko, o antrasis 1621 m. spalio 7 d. – netrukus po Vilniaus vaito privilegijos gavimo dar gavo valdovo privilegiją Kuprioniškių ir Rudaminos valdoms. Beje, šios miesto žemių mažėjimo tendencijos nebuvo aiškios Mariai Lovmianskai, kuri negalėjo paaiškinti, kodėl 1647 m. miesto pajamų inventoriuje nenurodytos pajamos iš kitų palivarkų, išskyrus tris, paskirtus metinei tarybai aprūpinti[29]. Autorė nurodo, kad Ribiškės kadais buvo Rudominų valdomis, todėl dvaras ir žemė vadintos Parudaminiu. Jos magistrato buvo nupirktos iš jėzuitų, kuriems Kotryna Rudominaitė Butrimienė 1606 m. paskyrė dalį, o kitą jos paveldėtojai 1620 m. Tai buvę 2 neapgyvendinti valakai. Pasak autorės, vaitas T. Bildziukevičius 1622–1632 m. iškasė tvenkinius, juos įžuvino ir pavadino „Ribiškėmis“[30]. Pastarasis teiginys yra iš miesto valdžios argumentacijos, tačiau ar teisingai nušviesta pati genezė? Šis, kaip ir kiti detalūs miesto bei miestiečių žemėvaldos tyrimų aspektai, bus nušviesti atskirose publikacijose, kuriose bus panaudoti ir vertingi labai vėlyvuose – XVIII pab.–XIX a. pradžios šaltiniuose esantys dokumentai.

 

Žinome, kad Bogdano Onkovičiaus paveldėtojas Martynas bylinėjosi su miesto valdžia dėl mokesčių mokėjimo nuo savo palivarko į miesto iždą ir laimėjo. 1547 m. rugpjūčio 12 d. karaliaus komisarų teismo sprendimu jis nuo to buvo atleistas[31]. Tai buvo viena pirmųjų „kregždžių“ situacijos, kai miesto žemėse valdas vienaip ar kitaip įgiję bajorai – paveldėję, pirkę ir pan., atsisakydavo mokėti mokesčius į miesto iždą, o mokėdavo tiesiai Vilniaus vaivadijos mokesčių rinkėjams, tad jis palaipsniui faktiškai tas žemes prarasdavo. Vilniaus miestas dėl to, pvz., bylinėjosi ir XVII a. pradžioje[32].

 

Palivarkuose buvo dvarai, t. y. gyvenamieji pastatai, taip pat ūkiniai pastatai – tvartai, arklidės, daržinės, svirnai. XVII a. pradžios duomenimis, jose gyveno didesnis ar mažesnis skaičius valstiečių, kurie turėjo arklių, jaučių ir kt. gyvulių, laikė bites ir pan. Jie atlikdavo visas prievoles – vyrai lažo eidavo iki 3, o moterys – iki 2 dienų per savaitę, mokėdavo duokles grūdais bei šienu, vištomis, medumi, eidavo sargybą, dalyvaudavo talkose ir pan.[33] Panašiai turėjo būti ir XVI a. pirmoje pusėje.

 

Miestiečių žemės valdos

 

Pirmoji miestiečių „ekspansija“ į kaimą mūsų istorijoje prasidėjo iškart po to, kai ...šalyje atsirado miestai. Dabartinės Lietuvos teritorijoje šis procesas turėjo būti pastebimas nuo XIV a. pab.–XV a. pradžios. 1387 m. kovo 22 d. miesto savivaldos privilegiją gavo Vilnius, 1408 m. Kaunas ir t. t. Vadinamosiose rusiškose Lietuvos teritorijose, kur buvo keliolika kitų didesnių miestų, kaip antai Polockas, Mogiliovas ir kt., šis procesas prasidėjo žymiai anksčiau. Tačiau ten didesnių prieštaravimų tarp kaimo ir miesto, miestiečių ir kaimiečių, taip pat ir miestiečių nuosavybės kaime apribojimų nebuvo. Jie atsirado su jau minėtos magdeburginės miestų savivaldos plitimu. Būtent tuomet pradėjo formuotis miesto teisė, miestiečiai teisiškai buvo aiškiai atskirti nuo kitų luomų, pirmiausia nuo bajorų ir valstiečių.

 

Lietuvos sostinės – Vilniaus miestietija buvo viena įtakingiausių visoje Lietuvoje, o Vilnius XV a. pab.–XVI a. pirmoje pusėje – vienas didžiausių regiono miestų. Jo pirkliai ir amatininkai (auksakaliai, kailininkai ir kt.) buvo vieni turtingiausių. Jie iš gamybos ir prekybos (pastaroji siekė Antverpeną, Niurnbergą, Taliną, Maskvą, Konstantinopolį) ir bažnyčios, valdovo dvaro, didikų, miestiečių užsakymų sukaupdavo didelius kapitalus ir juos investuodavo. Tai, kad bent jau pačioje XVI a. pradžioje nemažai miestiečių turėjo žemės valdų, rodo speciali 1517 m. birželio 8 d. Žygimanto Senojo privilegija. Joje rašoma, jog miesto valdžia prašė, kad miestiečiai, kurie turi savo ištarnautas ar pirktas žemes su tėvoniniais žmonėmis prie miesto ar toliau nuo jo, taip pat tie, kurie ir patys gyvena savo palivarkuose, sidabrinės ir kitus mokesčius ir ateityje, kaip buvę nuo senovės, mokėtų kartu su miestu, o ne tiesiogiai valdovo mokesčių rinkikams. Privilegijoje taip ir nustatyta, patvirtinant, kad tokie miestiečiai ir jų valdiniai ir toliau priklausys miesto teisei[34]. Iš 1539 m. privilegijos matyti, jog miestui taip pat rūpėjo neprarasti savo žemių ir namų, tiksliau, mokesčių iš jų. Šioje privilegijoje nurodyta, kad miestiečiai ir „visi miesto gyventojai“, turintys miesto namus ar palivarkus, turi priklausyti miesto teisei ir teismui, klausyti miesto valdžios ir atlikti prievoles. Išlyga padaryta tik valdovo privilegijomis nuo prievolių išlaisvintiems asmenims, kurie irgi turėjo miesto valdžios klausyti[35].

 

Galima daryti išvadą, kad miestiečių žemvaldžių skaičius turėjo būti gana nemažas[36]. Ir dar svarbiau – dalis jų nuolat gyveno savo valdose. Neaišku, kuriais metais minėtas prašymas valdovui buvo pateiktas, tačiau 1516–1517 m. miesto taryboje buvo mažiausiai du stambūs žemvaldžiai – Leonas Krilovičius bei Jarmola Slotovičius, nekalbant jau apie vaitą Nikelį Prokopovičių. Kokios nors statistikos pateikti, deja, neįmanoma, tačiau logiška būtų teigti, kad didesnių ar mažesnių žemės valdų turėdavo daugelis įtakingiausių bei turtingiausių Vilniaus miestiečių. Gali būti, jog XVI a. vid. tai buvo ir prestižo reikalas.

 

Kaip matyti, žemės valdų turėjimas keldavo miestiečiams ir tam tikrų teisinių bei finansinių problemų. Miestiečiai nenorėjo, kad nuo savo valdų priklausytų žemės teisei bei mokėtų mokesčius, kaip kiti žemvaldžiai – bajorai. Jie siekė išlaikyti jiems naudingą dviprasmišką miestiečio-žemvaldžio padėtį pirmiausia dėl to, kad miesto teismas jiems buvo žymiai patogesnis. Antra vertus, jie suprato, kad tik mokėdami mokesčius nuo valdų kartu su miestu, jie galės išvengti pašauktinių kariuomenės prievolės. Kol teisiškai miestiečių žemėvalda nebuvo ribojama, tokia taktika pasiteisindavo. Analogiška privilegija dėl sidabrinės mokėjimo buvo duota ir 1547 m.[37]

 

Kiek laisva buvo žemės rinka, t. y. iš ko ir kaip miestiečiai galėjo įsigyti žemės? Jos turėjo pirmiausia bajorai ir netgi dalis valstiečių. Situacija pradėjo keistis tik apie XVI a. vid. Tai atsitiko pirmiausia dėl ekonominių priežasčių. Nuolat didėjanti žemės ūkio produktų paklausa Vakarų Europoje skatino bajoriją imtis gamybos intensyviau, išstumti konkurentus, t. y. miestiečius, ir visiškai suvaržyti valstiečius. 1547 m. Lietuvos dk pilių ir dvarų valdytojų nuostatuose įsakoma nebepaisyti valstiečių tėvoninių teisių, žiūrėti, kad jie nebepardavinėtų ir neužstatinėtų savo žemių. Galiausiai, 1557 m. buvo galutinai panaikintos valstiečių alodinės teisės, jie paversti asmeniškais nelaisvais-baudžiauninkais. Valstiečių žemė paskelbta besąlygine Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybe. Išskyrus Žemaitiją, visur susiformavo lažinis palivarkinis ūkis. Atėmus žemę iš valstietijos, miestiečiams teliko sunkiau įgyjama bajoriška žemėvalda, o galiausiai jiems uždrausta tai daryti. Po nuolatinių prašymų valdovas galiausiai 1559 m. atleido bajorus žemvaldžius nuo išvežamųjų muitų už javus, gyvulius ir miško prekes, pagamintas bajorų dvaruose, taip pat nuo įvežamųjų muitų karo reikmėms. 1566 m. nuosavas prekes vežantys bajorai buvo atleisti nuo visų vidaus ir pasienio muitų ir rinkliavų. Muitai buvo palikti tik už pardavimui supirktas prekes, bet ar kas galėjo tai sukontroliuoti?

 

Tačiau iš šių teisės aktų matyti, jog iki XVI a. vid., o neretai iki XVII a. pr. buvo kitaip. Valstiečiai savo tėvonines žemes, o jų kilmę neretai išduoda galūnė -izna, pardavinėdavo, užstatydavo ir pan. Turimi Vilniaus miestiečių žemėvaldos duomenys tokį spėjimą visiškai patvirtina. Daugeliu atveju žemę jie pirkdavo būtent iš žeme disponavusių valstiečių. Tačiau žemės rinka ir tuomet nebuvo laisva, kadangi kiekvienas sandoris turėjo būti sankcionuotas aukščiausios valstybės valdžios – valdovo. Vaivadų, seniūnų ir kt. pareigūnų raštais žemė galėjo būti suteikiama tik laikinai. Už tarnybą valdovui žemė irgi jo paties galėjo būti suteikiama tik iki gyvos galvos ir pan.

 

Į vilniečių nuosavybę žemė patekdavo įvairiais būdais, ją paveldint, gaunant už tarnybą valdovui, perkant, įkeičiant, išnuomojant. XVI a. pab. bajoriškos žemės įgijimas tapo nelegalia, tačiau populiaria priemone miestiečiams, o XVII a. atskirais atvejais, kaip rodo Antano Tylos tyrimai, net valstiečiams, trokštamai bajorystei de facto įgyti. Žemės nuosavybė uždėdavo ir tam tikras pareigas, pirmiausia karo tarnybos. Miestiečiai visokiais būdais bandydavo to išvengti, išgauti iš valdovo už pinigus privilegijas, atleidžiančias juos nuo tos prievolės. Dėl to pagrįstai pykdavo bajorija.

 

Beje, įgyjant palyginti brangų turtą – žemę, kaip ir šiais laikais, būdavo įgyvendinamos įvairios „finansavimo“ schemos. Štai vienas pavyzdys. 1529 m. valdovo teisme svarstyta Vilniaus miestiečio Olizaro Grigorjevičiaus byla su valdovo rankšluostininku Vaska Zenovjevičiumi dėl 160 kapų grašių. Jis skundėsi, kad Vaska paėmė iš jo žmonos 130 kapų grašių ir už tai iš dvariškio valdovo Syndyko nupirko dvarelį ir užrašė jiems „po savo gyvos galvos“. Valdą iki mirs jis įsipareigojo deramai užlaikyti, tačiau apgavo – pusę dvarelio pardavė, kitą dalį nusiaubė, dar pasiskolino iš jo 30 kapų grašių, skolos grąžinti irgi nenori[38]. Neaišku, kodėl šiuo atveju buvo veikiama per tarpininką, tačiau neabejotina, kad baigėsi tai blogai. Atskirais atvejais žemės valdos būdavo paveldimos. Tokių valdų, pvz., turėjo burm. Lukas Markovičius, kurio tėvas Markas Petrovičius, buvęs Anykščių vėliavoje, Markuškių valdą gavo iš karalienės Elenos už tarnybą.

 

Paprastai tos valdos buvo nedidelės – pievos, kiemai, dirvos ir pan. Tik atskirais atvejais valdyti ištisi kaimai ar dvarai. Štai keli jų. Burmistras, pirklys, kreditorius ir žemvaldys Onka Gricevičius, kurio žemės nuosavybę sudarė Ldk Kazimiero ir Aleksandro valdymo laikais – pradedant 1486 m. pirktos įvairios bajoriškas ir kt. žemės ir pievos Vilniaus paviete Nemenčinės valsčiuje – Jakubiški, Kriniški, Terešiški, Paškiški, Rokitki, Trumpoliški, priklausomi žmonės (tiaglyje) su žeme Žingkuose, Gurbliška, Eitiška, Nemijkiška. Jis taip pat gavo Ilgių ežerą Vilniaus tijūnijoje prie Troškūnų dvaro[39]. Šias valdas dar pagausino jo sūnus, burmistras Bogdanas Onkovičius. Jam Lietuvos dk Aleksandras 1506 m. suteikė žemes ir pievas bei žmogų Vilniaus tijūnijoje, kurias buvo pirkęs ir gavęs jo tėvas. 1510 m. jam amžinai dovanotos Jurkelevščinos ir Ondrosovščinos dykros žemės Vilniaus tijūnijoje, buvusios prieš jo žemę, kurią paėmė tijūnas ir prijungė prie Švenčionių dvaro. Taip pat ir 3 tėvoniniai žmonės, kurie buvo kažkur išėję iš jo žemių maitinti „v licholetje“ ir sugrįžo jam tarnauti. 1514 m. iš jo buvo paimta tėvoninė Jurgelevščiznos žemė su kitu pirkiniu ir priskirta Švenčionių dvarui, mainais duodant Kuzmaniškių žemę Vilniaus tijūnijos paviete Troškūnų valsčiuje, arti Troškūnų dvaro, ir leidžiant joje esamus ir būsimus „otčičius“ apgyvendinti. 1508 m. B. Onkovičiui suteikta teisę už valdovo skolą tėvui 9 m. rinkti mokesčius iš Bobruisko ir Svisločės smuklių. 1510 m. už tokią pat skolą tėvui jam 6 m. buvo išnuomota Oršos smuklė[40].

 

Burmistras Charitonas Chacutičius nuo pat XVI a. pr. kartu su kitais savo broliais nemažai investavo į žemių valdų prie Vilniaus – Maišiagaloje ir Rudaminoje pirkimą. Žygimanto Senojo valdymo pradžioje jis netgi buvo apkaltintas savavališkai užgrobęs 5 žmonių tarnybas Maišiagaloje. Brolis Mykolas 1516 m. Maišiagaloje jam dovanojo kai kurias savo valdas, o 1517 m. iš jo Maišiagaloje ir Rudaminoje nusipirko žemių ir žmonių tarnybų. Maišiagaloje iš karaliaus duočių ir pirkimų sukūrė valdų masyvą, kurį nuolat didino: iki 1522 m. valdovo įsakymu Gardino seniūnas Jurgis Radvila jam turėjo duoti anksčiau paskirtas 2 tuščias žemes ir 10 žmonių tarnybų. Taip pat, neaišku kokiu būdu, Ch. Chacutičius prie Maišiagalos valdė vieną kaimą. Šiose vietose jis įkūrė savo dvarą, vėliau vadintą Charitono dvaru. Jį už 180 kapų grašių vėliau pardavė karalienei Bonai.

 

Burmistrui Jarmolai Slotovičiui 1539 m. priklausė valdos Vilniaus paviete, gautos kaip ištarna pas Lietuvos didžiuosius kunigaikščius Aleksandrą Jogailaitį ir Žygimantą Senąjį: Kairėnai, Dilūnai, Jezovas ir Dubiniai. 1522 m. Vilniaus paviete, Rokantiškių valsčiuje, valdovas jam patvirtino teisę laikyti priklausomą tarnybą (Jurijų Juchnevičių su broliais); 1523 m. Žygimantas Senasis patvirtino teisę amžinai valdyti kelias žemes Vilniaus paviete Lavoriškėse, Nemėžio ir Nemenčinės valsčiuose bei žmogų Jušmelį. Gautas valdas nemažai išplėtė. Jas paliko savo sūnums Steponui ir Ivanui bei anūkui Fedkai.

 

Vienas iš sūnų – burmistras Ivanas Jarmala turėjo dvarą prie Rudaminos, kurį kaip kraitį atnešė žmona Marina Martinovaitė. Prie jo supirko ir prijungė žemių už 300 kapų grašių. Taip pat jis valdė Kairėnų dvarą (1000 kapų grašių vertės), kuris buvo mylia nuo Vilniaus, ir Dubinių dvarą. Juos gavo iš tėvo, o šiam juos kaip kraitį dovanojo žmona. I. Jermola išplėtė ir kartu su žmona perstatė Kairėnų dvarą. Jo vertė po to pasiekė net 1500 kapų grašių. Vėliau abi valdos dėl pinigų trūkumo buvo parduotos. Su žmona už 800 kapų grašių iš Žemaitijos seniūno Stanislovo Mikalojaičio Kęsgailos pirko Kurklių valdą. Iš to paties už 2500 kapų grašių gavo laikyti Bakštų valsčių. Kęsgailai grąžinus pinigus, 1000 kapų turėjo tekti žmonai, o 2500 – I. Jermolai. Su žmona iš Jono Irikovičiaus už 500 kapų grašių skolą gavo Haradnios dvarą. Nuo 1544 m. už paskolintus 1400 kapų grašių valdė tris Mikalojaus Radvilos Rudojo dvarus netoli Vilniaus: Pabradę, Baranavą ir Viazynį bei dvarą Minske. Tose valdose paskyrė savo pareigūnus. I. Jermolai priklausė dvaras Varėnoje, kurį jo našlė turėjo įkeisti už 300 kapų grašių. 1560 m. ji siekė dvarą išpirkti. Kai kurias savo valdas jis siekė išimti iš magdeburginės teisės: „C права маитборского ихъ вынялъ, и отъ дочокъ своихъ то отъдалилъ, одно тымъ сыномъ своимъ ихъ прывлащилъ. Отъ которыхъ служъба земъская часу потъребы отъ толь маеть пелънена бытии“.

 

Suolininkas, karaliaus siuvėjas Maksimas Nikiforovčius buvo nusipirkęs Židiškių dvarelį Trakų paviete ir pan.

 

Žemės valdos minimu laikotarpiu daugiausia buvo naudojamos labai pragmatiškai tradiciniam ūkininkavimui – duoklėms iš valstiečių rinkti. Tik pavieniais atvejais susiformuodavo rezidencinio tipo valdos, kuriose buvo ir nuolat ar dažnai gyvenama, kaip antai burmistro Augustino Morštino pavyzdžiu. 1536 m. Vilniaus kapitula pardavė jam žemės sklypą Paneriuose prie Neries upės tarp salyklininko Rimkonio ir miesto lauko (campus) bei Vakos upės už 10 kapų gr. 1538 m. jis nusipirko valdą Šalčininkuose už 200 kapų gr. Jo sūnus, Daugėliškių seniūnas Andrius Morštinas 1556 m. iš Sebastijono Jancelevičiaus ir jo sesers Hedvigos, vel. Sebastijono Jankelevičiaus vaikų už 20 kapų gr. nusipirko jų dalis, kurios buvo tarp Stepono Velkovičiaus valdų ir „vilam Woskieleta“. 1547 m. valdovas jam patvirtino žemes Vilniaus priemiestyje, kurias gavo iš Stanislovo Goštauto. Jas anksčiau laikė S. Goštauto kalvis Jacka. 1549 m. paminėtas A. Morštino dvaras Vilniuje, į kurį turėję būti nuvežti daiktai iš Liublino. 1549 m. paminėtas kitas jo dvaras Karkožiškėse.

 

Būtina pastebėti, jog žemės valdos buvo vertingos tik tuomet, jeigu jose buvo „tarnybų“, „sėdėjo“ valstiečiai. Dėl to savininkai neretai dar papildomai pirkdavo valstiečių, kviesdavosi ateivius, apgyvendindavo juos savo žemėse. Pabėgusius gaudydavo ir pan. Tokių duomenų turime apie L. Markovičių, Ch. Chacutičių ir kt.

 

Tiesa, kai kuriais atvejais būdavo įgyjama ežerų ar žemių su naudingomis iškasenomis. Štai burmistras Paulius Petravičius Mnichas valdė Turovoje ežerą, sklypą „dlia kopanja kamienia melovogo“. Minėtas burmistras Onka Gricevičius valdė Ilgių ežerą Vilniaus tijūnijoje, prie Troškūnų dvaro ir pan. Ypač populiarūs buvo sklypai, kuriuose buvo brangioms plytoms degti tinkamo molio. Jų miestiečiai bent kelis turėjo dešiniajame Neries krante prie Vilniaus – tai Lukas Isajevičius, Mikalojus Prokopovičius ir kt. Apie pastarąjį asmenį, Vilniaus vaitą, galima pastebėti, jog jis buvo mūrininkas, todėl jam turėti tokią valdą buvo tiesiog būtina. 1525 m. birželio 2 d. jis pardavė savo plytinę „super fluvio Wielya cum fornatibus et singulis aedificiis“ Georgijui plytininkui už 340 kapų gr. Vaitas taip pat turėjo namą Vilniaus rotušės aikštėje, Spinglos dvarelį ir karčemą prie Spinglos upės, kurią našlė pardavė Vilniaus kapitulai 1544 m.[41]

 

Žemės valdos strategiškai patogiose vietose kartais būdavo panaudojamos ir dar kitokiam verslui, pvz., karčemoms laikyti. Tas pats burmistras Charitonas Chacutičius Pavilnyje, prie Vilnios upės, pasistatė lentpjūvę.

 

Minėtoji žemėvalda, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo susitelkusi daugiausia apie Vilnių, jo priemiesčiuose – Pavilnyje ir kitur, Trakų, iš dalies ir Vilniaus paviete – Rudaminos valsčius, Šalčininkai. Ji fiksuojama keliolikoje kitų teritorijų, kaip antai Upytės paviete ir kt. Paprastai tos valdos buvo nedidelės – pievos, kiemai, dirvos ir pan. Tik atskirais atvejais valdyti kaimai ar dvarai. Būta ir žymiai toliau nuo Vilniaus nutolusių valdų. Pvz., tarėjas Markas Petrovičius iš karalienės Elenos už tarnybą gavo valdą ir namą Anykščių mieste. Paskui išvyko gyventi į Vilnių, tačiau valdos nepardavė. Žygimantas Senasis 1522 m. lapkričio 30 d. jam patvirtino teisę valdyti žemę prie Vilniaus, pirktą iš Aleksejaus Juražičiaus. Naujasis vilnietis – pirklys ir žemvaldys dar nusipirko iš valdovo bajoro Dobkos Budkevičiaus nelaisvą žmogų Stanką Petkovičių su sūnumis Steponu ir Jurgiu.

 

Išvados

 

Visi turtingesnieji Vilniaus miestiečiai (valdžios elito nariai) XV a. pab.–XVI a. vid. turėjo įvairaus dydžio žemės valdų.

 

Žemės būdavo įgyjamos už pinigus, gautus iš prekybos, kredito teikimo valstybei ir didikams, muitų nuomos. Jos buvo paveldimos, gaunamos laikyti kaip valdovo duotys, užstato teise, kaip nuoma, galiausiai įgyjamos ir amžinon nuosavybėn. Bajorai, atvykę gyventi į Vilnių, neretai žemės nuosavybę išsaugodavo.

 

Žemės valdos daugiausia buvo naudojamos pragmatiškai tradiciniam ūkininkavimui – duoklėms iš valstiečių rinkti.

 

Pavieniais atvejais susiformuodavo rezidentinio tipo valdos. Detaliai jas ištirti – būsimųjų tyrimų uždavinys.

 

Nuorodos

 

 



* Aivas Ragauskas – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros vedėjas, profesorius; adresas: T. Ševčenkos 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis; adresas: Kražių 5, LT-01108 Vilnius; mokslinių interesų sritys – socialinė istorija, taikomoji istorija, lokalinė istorija.



[1] Katalynas, K. Vilniaus plėtra XIV–XVII a. Vilnius, 2006, p. 59, 77, 91, 108–109, 111.

[2] Katalynas, K. Vilniaus plėtra..., p. 98, 109, 111–112.

[3] Katalynas, K. Vilniaus plėtra..., p. 73.

[4] Lietuvos Metrika (1522–1530), 4-oji Teismų bylų knyga. Parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt. Vilnius, 1997, p. 182–183, nr. 211; p. 202–203, nr. 240; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 (1522–1529). Užrašymų knyga 12. Parengė A. Baliulis, D. Antanavičius, Vilnius, 2001, p. 198–199, nr. 143.

[5] Lietuvos Metrika (toliau – LM, mikrofilmai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve, toliau – LVIA), nr. 34, l. 5.

[6] Lietuvos Metrika (1380–1584). Knyga Nr. 1. Užrašymų knyga 1. Parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, Vilnius, 1998, p. 56, nr. 201.

[7] LM, nr. 221, l. 11v; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499–1514). Užrašymų knyga 8. Parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 2004, p. 289, nr. 385.

[8] Łowmiański, H. Wchody miast litewskich w XVI wieku; Łowmiańska, M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, Dwa doktoraty z Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie, Poznań, 2005. Dvi publikacijas leidėjams sudėjus į vieną, keblu tinkamai cituoti darbus, todėl reikia pažymėti, kad būtent M. Lovmianska įnešė į klausimo nušvietimą didžiausią indėlį.

[9] Zbiór praw i przywilejów miastu stołecznemu WXL Wilnowi nadanych. Na żądanie wielu miast Koronnych, jako też Wielkiego Księstwa Litewskiego ułożony i wydany przez Piotra Dubińskiego, burmistrza wileńskiego. Wilno, 1788, s. 202–203.

[10] „[...] a Civitate ipsa usque ad fluvium Wilia ab una, et a Czarthowahora usq ad Lukyshcky partibus ex altera situatum [...]“. Žr. Sobranije drevnich gramot i aktov gorodov: Vilny, Kovna, Trok pravoslavnych monastyrej, cerkvej i po raznym predmetam. Vilna, 1843, t. 1–2, nr. 7, p. 9; nr. 10, p. 14.

[11] Łowmiański, H. Wchody miast litewskich ..., s. 297.

[12] XVIII a. pab. tai buvo per 485 valakų, t. y. daugiau kaip 22 000 ha žemės plotas. Žr. Rūkas, E. Fredos istorinė raida nuo XV a. iki 1940 m. Kauno istorijos metraštis, 1998, t. 1, p. 132–133.

[13] Balinskis, M. Vilniaus miesto istorija. Vilnius, 2007, p. 269–270, 23 nuoroda.

[14] LM, kn. MK 81, Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, l. 114–116, 244–245. O štai kitame įraše su 1546 m. data, kuriame pažymėta apie trijų namų ir pievos pardavimą Vakoje, skaitome, kad parduodami pastatai iš vienos pusės ribojasi su „dabartinio (moder(n)ui) kilmingojo Vilniaus vaito“ namais.

[15] Akto pavadinimas: „Venditio terrae circa viam Rudnicensem iacentis civitati Vilnensi per patres Franciscanos“. Dyplomataryusz m. Wilna 1387–1779...; Pułaski, F. Opis 815 rękopisów Biblioteki Ordynacji Krasińskich. Warszawa, 1915, nr. 244, s. 362.

[16] Balinskis, M. Vilniaus miesto istorija..., p. 262, 7 nuoroda.

[17] Tyszkiewicz, J. Łukiszki i inne ośrodki tatarskie Wileńszczyzny w XVI i XVII w. Wilno – Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur. Białystok, 1992, t. 2, s. 323.

[18] Balinskis, M. Vilniaus miesto istorija..., p. 262, 7 nuoroda.

[19] Ten pat, p. 297.

[20] Sobranije drevnich gramot i aktov..., p. 48–51, nr. 26.

[21] Dyplomataryusz m. Wilna 1387–1779..., s. 367; Łowmiański, H. Wchody miast litewskich..., s. 297.

[22] Łowmiański, H. Wchody miast litewskich..., s. 303.

[23] Sobranije drevnich gramot i aktov..., p. 68, nr. 36.

[24] Łowmiański, H. Wchody miast litewskich..., s. 303.

[25] Dyplomataryusz m. Wilna 1387–1779..., s. 367.

[26] Łowmiański, H. Wchody miast litewskich..., s. 609.

[27] Dyplomataryusz m. Wilna 1387–1779..., s. 367; Metrika praw i przywilejów miasta Wilna. Biblioteka Książąt Czartoryskich w Krakowie, nr. 2094 IV, k. 95–95v.

[28] Łowmiański, H. Wchody miast litewskich..., s. 295.

[29] Ten pat, s. 311.

[30] Ten pat, s. 296.

[31] Dyplomataryusz m. Wilna 1387–1779..., s. 362.

[32] 1618 m. kovo 28 d. Zigmanto Vazos sprendimas byloje tarp Vilniaus miesto ir bajorų, turinčių palivarkus miesto jurisdikcijoje, dėl mokesčių mokėjimo. Žr. Dyplomataryusz m. Wilna 1387–1779..., s. 366.

[33] Łowmiański, H. Wchody miast litewskich..., s. 297.

[34] Sobranije drevnich gramot i aktov..., p. 25–26, nr. 18.

[35] Ten pat, p. 64–66, nr. 33; Balinskis, M. Vilniaus miesto istorija..., p. 262, 6–7 nuoroda.

[36] Duomenys apie miestiečių žemėvaldą nurodomi remiantis autoriaus ir dr. Raimondos Ragauskienės sudaryta XIV a. pab.–XVI a. pab. Vilniaus miesto valdančiojo elito prozopografija, todėl dažniausiai konkrečių detalių nepateikiama. Šia tema taip pat buvo perskaitytas pranešimas 2007 m. Vilniuje įvykusioje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje.

[37] Sobranije drevnich gramot i aktov..., s. 89–90.

[38] Lietuvos Metrika (1522–1530), 4-oji Teismų bylų knyga. Parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt. Vilnius, 1997, p. 338–339, nr. 405.

[39] LM, kn. 5, l. 323; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 4 (1479–1491). Užrašymų knyga 4. Parengė Lina Anužytė. Vilnius, 2004, p. 36–37, nr. 1.7; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499–1514). Užrašymų knyga 8. Parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 2004, p. 144–145, nr. 112; p. 157, nr. 147; Łowmianski, H. Papiernie wilenskie XVI wieku. Ateneum Wileńskie, 1924, t. 2, s. 412, przyp. 4.

[40] Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 78, b. 24, l. 82; LM, kn. 8, l. 117; kn. 34, l. 152v.–155v; kn. 260, l. 292v; LM (MK 81), l. 345 v; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499–1514). Užrašymų knyga 8. Parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 2004, p. 144–145, nr. 112; p. 157, nr. 147; p. 388–389, nr. 539; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 9 (1511–1518). Užrašymų knyga 9. Parengė K. Pietkiewicz. Vilnius, 2003, p. 259–260, nr. 442; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 10 (1440–1523). Užrašymų knyga 10. Parengė [E. Banionis] ir A. Baliulis. Vilnius, 1997, p. 276–277; Łowmianski, H. Papiernie wileńskie..., s. 412, przyp. 4.

[41] LVIA, f. SA 5333, l. 20, 21v–22, 58; Jasas, R. Pergamentų katalogas. Vilnius, 1980, p. 186, nr. 469; Lietuvos Metrika (1522–1530), 4-oji Teismų bylų knyga. Parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt. Vilnius, 1997, p. 138–139, nr. 158; p. 182–183, nr. 211; p. 201, nr. 238; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 9 (1511–1518). Užrašymų  knyga 9. Parengė K. Pietkiewicz, Vilnius, 2003, p. 334–335, nr. 604; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 (1522–1529). Užrašymų knyga 12. Parengė A. Baliulis, D. Antanavičius. Vilnius, 2001, p. 573–576, nr. 732; LM, nr. 14, l. 89v, 96v, 171v, 172, 178a–179; Mikulionis, S. Trakų šv. Mikalojaus vyskupo bažnyčios ir bernardinų vienuolyno statybos istorija. Vilnius, 1993, p. 13.

 

Gauta 2008 m. lapkričio 19 d.

Pateikta spaudai 2008 m. lapkričio 24 d.

 

Summary

Sociotopography of Non-Urban Vilnius: Residences of the Ruling Elite at the End of the 15th–the Beginning of the 16th Centuries

 

The article analyzes a specific sociotopographic aspect of the city, i. e. town-dwellers’ residence, on the basis of urban land ownership, outside the city boundaries. The example of Vilnius city elite at the end of the 15th and the beginning of the 16th centuries serves as the basis for the analysis. The data proves that till the middle of the 16th century urban land ownership was not legally restricted; therefore, a great number of rich town-dwellers possessed estates of different size and legal status. These estates both provided financial income and served as the places of residence, i.e. their owners lived there for a shorter or longer period of time. This group of people commuted between their estates and Vilnius; consequently, the sociotopography of this elite Vilnius group oversteps the city boundaries.

 

The estates were acquired for the money gained from trade, granting credits to the state and noblemen and customs lease. These estates were also obtained as the ruler’s presents, deposits or rents; finally, they became a permanent possession of a certain group of people. Noblemen, who settled in Vilnius, preserved their land property which was later inherited by their descendents. The estates of the Vilnius elite were mainly concentrated around the city itself as well as around Vilnius, Upytė etc pavietas (an administrative district in Poland, Lithuania etc). They were used for traditional farming, i. e. tributes were collected from the peasants. Some of the larger estates served as the elite families’ residences, to mention Chacutichiai, Jarmolas, Markovichiai, Morshtinai and other families. This territorial migration often meant the rise in a social status, i. e. becoming a nobleman. The author of the article comes to the conclusion that the city’s sociotopography was not identical to the urban one – the latter was considerably wider.