„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Raimonda RAGAUSKIENĖ. Vengrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Aleksandro Jogailaičio ir Stepono Batoro laikais (1492–1586 m.)
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojama istoriografijoje dar neaptarta problema – XVI a. į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvykę vengrai. Aptariamos jų atvykimo priežastys, imigracijos bruožai ir tendencijos, nustatyti žymiausi tuomet Lietuvoje lankęsi asmenys. Pastebėta, jog XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vengrai buvo stabili mažuma, užėmė maždaug 5–6 vietą vakariečių grupėje. Sėslumo požiūriu vengrai įsikurdavo įvairiai: nuo trumpų apsilankymų iki nuolatinio gyvenimo, Lietuvą pasirenkant antrąja Tėvyne. Tačiau pastarųjų buvo mažuma. Socialiniu požiūriu dominuojančią padėtį užėmė bajorai (dvarionys, elitiniai kariai), nemažai būta ir žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų (įvairių profesijų amatininkai, pėstininkai kariai). Iš esmės dvare užimamos pareigos atkartojo socialinę ir profesinę padėtį. Dar viena vengrų migracijos ypatybė – tai buvo grynai vyriškas judėjimas.

 

Vengrų migracijai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nemažą įtaką darė Lietuvos valdovų vykdoma politika, jų asmeninis santykis su Vengrijos karalyste. Todėl straipsnyje vengrų veikla siejama su atskirais XVI a. Lietuvos valdovais, pradedant Aleksandru Jogailaičiu ir baigiant Steponu Batoru (1492–1586 m.).

 

Prasminiai žodžiai: migracija, vengrai, XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, valdovo dvaras.

 

Įvadas

 

Ankstyvųjų moderniųjų laikų pradžios Europos visuomenė dėl daugelio priežasčių – ją skaldžiusios reformacijos ir priešingai, vienijusio renesanso kultūrinio sąjūdžio, politinių bei ekonominių kataklizmų – neretai vadinama „judančiąja“, arba migruojančiąja visuomene[1]. Vengrija XVI a. nebuvo išimtis. Jos gyventojai minėtu šimtmečiu vyko į artimesnes kaimynines ir tolimesnes šalis. Vienas tokių ryčiausių vengrams žinomų kraštų, kur jie lankėsi, darbavosi, gyveno, o kai kurie rado ir antrąją Tėvynę, buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau – Lietuvos DK), pasižymėjusi tautų, kultūrų bei tradicijų įvairove. Čia gana neblogai jautėsi jau ilgą istorinę gyvenimo patirtį turinčios vadinamųjų „savųjų“ svetimšalių grupės: žydai, totoriai, karaimai, armėnai, čigonai. Didelės reikšmės valstybės modernėjimui turėjo „svetimų“ svetimšalių, ypač vakariečių atvykimas. Vieni čia lankėsi kartu su valdovo dvariškiais, kiti įsidarbino didikų dvaruose, dar kiti įsiliejo į negausios miestietijos gretas.

 

Kai kurios užsieniečių grupės (lenkai, italai ar vokiečiai) jau sulaukė dėmesio istoriografijoje. Kalbant apie vengrų veiklą XVI a. Lietuvos DK, tenka konstatuoti dar nemažas žinojimo spragas. Didesnis dėmesys skirtas bendresniems kultūriniams mainams aptarti. Nagrinėti vengriškos kilmės žodžiai lietuvių kalboje[2], vengrų rotmistrai, livoniados herojai figūruoja XVI a. Lietuvos DK proginės literatūros publikacijose[3]; rašyta apie vengrų karinės kultūros poveikį, racų ir husarų vaidmenį Lietuvos DK kariuomenėje apskritai ir konkrečiose kautynėse, pavyzdžiui, 1514 m. Oršos kautynėse, ar 1579 m. prie Pskovo[4], vengrų mados įtaką XVI a. vyrų kostiumui[5], aptartas vengrų vaidmuo Stepono Batoro dvare[6]; „vengriškasis“ laikotarpis XVI a. pab.–XVII a. pr. Birštono valsčiuje[7]. Konkretūs istoriniai Lietuvos DK veikę asmenys mažiau „pažįstami“. Galima paminėti svarbesnes žymiausio XVI a. vengro Stepono Batoro, ar jo tėvynainio – Kasparo Bekešo biografijų[8] plėtotes. Dėmesio sulaukė liutnininko Valentino Bakfarko asmenybė, taip pat Lietuvos istorijos puslapiuose minima vengrų didiko, pirklio, Panemunės pilies savininko Janušo Eperješo veikla[9]. Žinomos ir kiek vėlesnio laikotarpio – XVII a. vidurio vengrų kilmės vilniečių Vilniaus vaito Pauliaus Boimo bei greičiausiai vengriškų aspiracijų turinčio burmistro E. Šperkovičiaus (tėvas vadintas Szpyrka) karjeros[10]. Ko gero, tai ir visi svarbiausieji darbai vengrų tematika XVI a. Lietuvos DK.

 

Tuo tarpu žinomi ir nauji šaltiniai, ypač Lietuvos Metrikos aktai, kai kurių pavietų (Kauno bei Gardino) teismų knygų medžiaga, asmenų korespondencija ar naujai peržiūrėtos valdovų dvarų sąskaitų knygos leidžia plačiau pažvelgti į vengrišką problematiką.

 

Šiame straipsnyje pabandysiu aptarti vengrų atvykimo į XVI a. Lietuvos DK pagrindines priežastis, nustatyti jų imigracijos bruožus ir tendencijas bei išsiaiškinti žymiausius tuomet čia gyvenusius asmenis. Kadangi tai vienas pirmųjų tokios tematikos darbų, siekiama ne tiek nuodugnaus problemų sprendimo, kiek provizoriškos iškeltų klausimų apžvalgos. Pažymėtina, jog didelės įtakos imigracijai turėjo Lietuvos valdovų ir jų šeimų santykis su atskira valstybe bei tautybe, juolab, kad daugelis atvykusiųjų buvo tiesiogiai susiję su dvaru. Pavyzdžiui, nemažo italų skaičiaus atvykimą į Lietuvą, ypač Vilnių XVI a. pr. sąlygojo ne tiek renesanso kultūrinis sąjūdis, kiek jų tautietė, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca. Dėl tos pačios priežasties XVI a. pab. Zigmanto Vazos laikais pastebimas gausesnis švedų lankymasis Lietuvoje[11]. Todėl šio straipsnio dalys išskirtos pagal valdovų valdymo laikotarpius. Pažymėtina, jog pagrindinis dėmesys bus skiriamas tik į Lietuvos DK, o ne į Lenkiją atvykusiems, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, o ne lenkų dvare dirbusiems vengrams.

 

XVI a. į Lietuvos DK atvykusių vengrų kolektyvinio portreto brožai

 

Ši, daugiau apibendrinamoji straipsnio dalis, veikiausiai galėtų būti išvadinė. Visgi siekiant pristatyti bendresnį vaizdą apie vengrų gyvenimą Lietuvoje, jų vietą tarp kitų svetimtaučių, kolektyvinio atvykusių vengrų portreto bruožai pateikiami straipsnio pradžioje. Vengrai Lietuvos DK trumpiau ar ilgiau gyveno ir dirbo per visą XVI a. Taigi kokios buvo jų imigracijos sąlygos, kokia tai buvo svetimšalių grupė, kokio dydžio, kokia jos socialinė priklausomybė, sėslumo lygis? XVI a. į Lietuvos DK vengrai vyko (dauguma per Lenkiją) mažiausiai dėl 5 priežasčių.

 

1) Politinės aplinkybės Vengrijos Karalystėje. Ji, kaip ir Lietuva, Lenkija bei Čekija XVI a. pr. priklausė Jogailaičių dinastijos blokui. Kazimiero Jogailaičio sūnūs valdė 4 Rytų-Vidurio Europos valstybes: Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos karalystes bei Lietuvos DK. Čekijoje (nuo 1471 m.) ir Vengrijoje (nuo 1490 m.) įsitvirtino vyriausiasis Kazimiero ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus Vladislovas Jogailaitis, Lenkijoje – Jonas Albrechtas, o Lietuvos DK – Aleksandras. Nuo 1506 m., po vyresniųjų brolių Jono Albrechto ir Aleksandro mirties Lenkijos ir Lietuvos DK valdovu tapo Žygimantas Senasis. Pradedant 1492 m. susitarimu Budoje, o vėliau 1494 m. bei 1499 m. susitikimuose formavosi dinastinė Jogailaičių politinė sistema, gyvavusi 1492–1526 m. Taigi XVI a. pr. vengrai vyko į tos pačios dinastijos valdomą kraštą.

 

Migracijai įtakos turėjo 1526 m. įvykiai. Mohačo mūšyje žuvus Vengrijos ir Čekijos valdovui, bevaikiui Liudvikui Jogailaičiui, turkai užėmė Vengrijos karalystės dalį, prasidėjo 150 metų užtrukusi jų okupacija. Kita dalis šalies teko Habsburgams. 1541 m. turkai okupavo Budą, o Vengrija buvo padalinta į tris dalis: sultonas Suleimanas valdė centrinę dalį. Vengrijos karaliumi 1526 m. karūnuoto Jano Zapolyos (mirusio 1540 m.) našlei Izabelei Jogailaitei ir jos mažamečiui sūnui Janui Zigmuntui teko nuo Turkijos priklausoma, leninė Transilvanija (šiand. Rumunija). Tuo tarpu vakarinėje ir šiaurinėje Vengrijos teritorijoje toliau ilgam įsikūrė Habsburgai[12].

 

2) Reformacijos įtaka[13]. Dėl religinių nesutarimų vengrai prieglobsčio ieškojo didesne tolerancija pasižyminčiuose kraštuose, kokia tuomet buvo Lietuvos DK.

 

3) Renesanso kultūrinis sąjūdis. Vengrija viena pirmųjų Europoje patyrė kultūrinę Renesanso įtaką[14].

 

4) Ekonominiai-prekybiniai ryšiai (ypatingas vaidmuo vyno eksportui).

 

5) Karinės kultūros eksportas.

 

Savo ruožtu Lietuvos DK buvo pasiruošusi priimti atvykusiuosius. Amžiaus pradžioje Lenkiją ir Lietuvos DK, kaip minėta, valdė žinomos vengrams Jogailaičių dinastijos atstovai. Jos narius – Žygimantą Senąjį ir jo dukrą Izabelę su Vengrija siejo matrimonialiniai ryšiai. Nuo 1576 m. valdovu tapo transilvanietis Steponas Batoras. Tiek Jogailaičių, tiek ir Batoro dvaruose buvo jaučiamas profesionalių amatininkų ir elitinių karių poreikis. Gausėjo ir vengriško vyno vartojimas.

 

Nustatyti tikslesnį atvykusiųjų skaičių neįmanoma. Nėra statistinių duomenų, taip pat iškyla antroponimikos problemų. Vengrai XVI a. šaltiniuose dažnai įvardijami nurodant kilmę: vengras (hungarus, węgryn, węgrzyn) ar transilvanietis (z Sedmiogróda). Kilmės pažymėjimas rodė priklausymą tautinei mažumai. Antai, italai ar vokiečiai taip apibūdinami retai, tuo tarpu pavienių atvykusių ispanų kilmė būtinai nurodoma. Galbūt veikiami politinių motyvų taip save identifikuodavo patys atvykusieji. Ši tendencija galėtų būti įdomi ir vengrų tyrinėtojams. Kita problema – šaltiniuose ne visuomet žymėta asmens tautinė priklausomybė ar kilmė. Be to, kai kurie, ypač amžiaus pradžios, amatininkų, miestiečių ir kitų žemesniųjų sluoksnių atstovų asmenvardžiai rašyti nepilni, nurodant tik vardą (Miklušas, Janušekas ir pan.). Nors aišku, kad tai svetimšalis, jo tautinė priklausomybė galėjo būti keleriopa (lenkas, čekas, vengras ar kroatas). Kai kurie asmenvardžiai iškraipyti, neaiškiai užrašyti. Tiesa, vengrų pavardžių slavinimo, kaip, pavyzdžiui, vokiečių atveju[15], atrodo, nepasitaikė. Skirtinguose šaltiniuose tas pats asmuo įvardijamas keleriopai. Antai, liutnininko Valentino Bakfarko asmenvardžio rašymas labai įvairuoja, priskaičiuojama net 17 užrašymo variacijų: „Bekwark“, „Bokwark“, „Barwark“, „Backfark“, „Bakffark“, „Bakfarkh“, „Baquarge“, „Bacfarre“, „Bacfartus“ ir t. t.[16] Taigi vengrus ne visuomet galima ir lengva atpažinti.

 

Visgi net ir neturint tikslių duomenų apie atvykusiuosius, galima nurodyti, jog vengrai XVI a. Lietuvos DK buvo stabili mažuma, užėmė maždaug 5–6 vietą vakariečių grupėje. Jie ėjo po lenkų, vokiečių, italų, čekų. Sėslumo požiūriu vengrai Lietuvos DK įsikurdavo įvairiai: nuo trumpų apsilankymų iki nuolatinio gyvenimo, Lietuvą pasirenkant antrąja Tėvyne. Tačiau pastarųjų buvo mažuma, tiksliau, vienetai.

 

Tikėtina, kad įsikurti didesnei daliai trukdė Lietuvos DK įstatymai: Lietuvos Statutai draudė užsieniečiams užimti kokias nors pasaulietines ar dvasines pareigybes. Tuo tarpu dėl nekilnojamojo turto įsigijimo užsieniečiams Statutų tonas švelnėjo. II ir III Lietuvos Statutuose jau nebe taip griežtai žiūrima į galimybes įsigyti žemės. 1566 m. II Lietuvos Statute nurodyta, jog valdovo malone, svetimšalis galėjo gauti dvarą ir juo naudotis, „būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu ir atlikdamas žemės tarnybą tai valstybei“, tačiau negalėjo gauti jokių pareigų. Antraip valda turėjo būti nusavinta valdovo naudai. III Lietuvos Statuto nuostatose patvirtinta, jog svetimšalis, apsigyvenęs Lietuvoje, galėjo įsigyti žemės ir privalėjo prisiekti pavieto pilies teisme ištikimybę ir palankumą valstybei. „prieš to pavieto žemės arba pilies pareigūnus (...), kad bus ištikimas ir palankus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybei, kaip ir vietiniai ir atliks žemės tarnybą tai valstybei“[17]. Vis dėlto nesant Lietuvos DK piliečiu, Statutuose nurodytos galimybės realiai sunkiai būdavo realizuojamos. Ne veltui kai kurie vengrai, pavyzdžiui, V. Bakfarkas, dar kartą Lietuvoje pasitvirtindavo bajorystę, kad galėtų nekliudomi valdyti nekilnojamąjį turtą.

 

Socialiniu požiūriu atvykusieji sudarė margą grupę. Dominuojančią padėtį joje užėmė bajorai (dvarionys, elitiniai kariai), nemažai būta ir žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų (įvairių profesijų amatininkai, pėstininkai kariai). Iš esmės dvare užimamos pareigos atkartojo socialinę ir profesinę padėtį. Dar viena vengrų migracijos ypatybė – tai buvo grynai vyriškas judėjimas. Į Lietuvą, kaip, beje, ir į Lenkiją, moterų atvykdavo tik vienetai, pavyzdžiui, valdovių kambarinės.

 

Vengrai Lietuvos DK Aleksandro Jogailaičio laikais 1492–1506 m. (Kuriantis Jogailaičių dinastijos blokui Europoje)

 

Jogailaičių dinastijos europinio bloko kūrimasis XV a. pab.–XVI a. pr. sąlygojo, jog vengrai, kaip, beje, ir kitų „jogailaitiškų“ šalių europiečiai, po truputį ėmė „atrasti“ Lietuvos DK, mezgėsi aktyvesni politiniai ir kultūriniai ryšiai tarp Vengrijos bei Lietuvos valdančiųjų elitų[18]. Tiesa, Lietuva vengrų bajorijai vis dar buvo menkiau pažįstama, nei sakykim, Lenkija. Ne veltui vengrų nemėgęs kronikininkas Motiejus Strijkovskis kaltino juos, kad jie 1495 m. ir 1496 m. Lenkijoje platino „prancūzišką ligą“[19]. Visgi Aleksandro Jogailaičio valdymo laikmetis – vienas pirmųjų, kuomet į Lietuvą atvyko ir čia kurį laiką gyveno daugiau vengrų. Jų imigracijai susiklostė palanki aplinkybė – pirmasis XVI a. Jogailaitis – Aleksandras turėjo atskirą lietuvišką dvarą, kuris susikūrė 1492 m., kai jis ėmė valdyti Lietuvą. Jį sudarė apie 1000 asmenų[20]. Tarp jų atskirą dalį sudarė ir vengrai. Iš esmės didžioji jų dalis buvo samdomi elitiniai kariai ir jau pačioje XVI a. pr. Lietuvoje pradeda tvirtintis vengro – elitinio kario įvaizdis.

 

Išlikęs dėkingas šaltinis – trys valdovo dvaro sąskaitų knygos, apimančios 1498–1503 m., leidžia tiksliau nustatyti atvykusiųjų grupę. Valdovo dvare nemažai atvykusiųjų priimti į samdomų, tarnaujančių su arkliais svetimšalių vėliavą. 1494–1503 m. sąskaitų knygose kaip vengrai, nurodant kilmę, išskirti 5 asmenys[21]. Tai – iš Vengrijos didikų Botų giminės kilęs dvarionis bei rotmistras Ferencas Botas, Verešas Balašas, Jonušas Vengras, Hungvertas Georgas, taip pat greičiausiai iš Transilvanijos atvykęs Jostas Drakula – tikėtina, jog ekscentriškumu pagarsėjusios giminės atstovas. Taip pat sprendžiant iš asmenvardžio tikėtina, kad vengrai buvo dar mažiausiai 6–7 valdovo dvarionys, husarai: Čakelis Kasparas, Benešas, Drahanovskis Andrius, Drahušas Mikalojus, Dzivišas bei Ungverde Iržikas. Prie jų prisidėtų ir keletas įvardytų vengriškais vardais: Jonušas, Jobas ar Miklušas ir pan. Vengrai greičiausiai buvo ir keliolika dvare tarnavusių „racų“. Taip vadinti XIV a. Vengrijos teritorijoje (Dalmatija ir Serbija) atsiradę raiteliai, husarų pirmtakai, ypač išpopuliarėję Vengrijoje Motiejaus Korvino laikais[22]. Taigi vengrų dvarionių Aleksandro dvare turėjo tarnauti ne mažiau kaip 20 asmenų.

 

1 lentelė

 

Samdomi dvarionys vengrai Aleksandro Jogailaičio dvare 1492–1503 m.

Eil. Nr.

Įvardijimas

Pareigybė

Atliekamos funkcijos ar atlygis

Šaltinis

1.

Botas Ferencas

dvarionis, husaras

tarnavo su 6 arkliais; 1500–1501 m. skirta medžiagos rietimas koltrišo už 8 kapas ir kitas – angliško už 6 kapas; 1502–1503 m. Vilniuje gavo 46 auks. ir 25 kapas.

1494–1504 m. knygos*, p. 81, 93, 109, 147, 177, 315.

2.

Drakula Jostas

dvarionis

1498 m. gavo 64 auks., 1499 – 212 auks. už tarnybą, lydėjo valdovą į Brestą; 1500–1501 – 320 auks. ir 35 kapas grašių. 1503 – 22 kapas grašių už tarnybą. 1500 prieš 06 24 Minske gavo 105 auks. išlaidoms.

1494–1504 m. knygos, p. 33, 37, 49, 55 63, 65, 69, 149, 157-159, 221, 225, 321.

3.

Hungvertas Georgas

dvarionis

minimas 1503 m.

K. Pietkiewicz, Dwór litewski..., p. 117.

4.

Jonušas Vengras

dvarionis

tarnavo nuo 1498 m.

1494–1504 m. knygos, p. 17, 117.

5.

Verešas Balašas

 

 

dvarionis, husaras

tarnavo su 5 arkliais; 1500–1501 m. jam skirta medžiagos rietimas koltrišo už 8 kapas ir kitas – angliško už 6 kapas; 1502–1503 m. sumokėti 35 auks.

1494–1504 m. knygos, p. 81, 109, 147, 175, 177, 315.

6.

Benešas

dvarionis

1503 m. Vilniuje tarnavo su 8 arkliais

1494–1504 m. knygos, p. 109.

7.

Čekelis Kasparas

husaras

1502 m. gavo 90 auks. už tarnybą Korčine

1494–1504 m. knygos, p. 177.

8.

Drahanovskis Andros

dvarionis

1503 m. gavo 10 auks.

1494–1504 m. knygos, p. 93.

9.

Drahušas Mikalojus

dvarionis

tarnavo su 6 arkliais; 1502–1503 m. gavo 24 auks.

1494–1504 m. knygos, p. 79, 91, 111.

10.

Dzivišas

pėstininkas

1502 m. Naugarduke išmokėti 55 auks., Trakuose gavo 100 kapų grašių

1494–1504 m. knygos, p. 161, 163, 295.

11.

Ungverde Iržikas

husaras

tarnavo su 6 arkliais; 1502 m. Sandomire gavo 30 auks.

1494–1504 m. knygos, p. 177.

Išvardyti dvarionys – bajorai. Jie valdovą lydėdavo kelionėse, dalyvavo diplomatinėse misijose. Antai, Drakula 1500 m. vyko į Vengriją išplatinti Aleksandro Jogailaičio idėjos įkurti riterių broliją kovai su maskvėnais ir pagonimis[23]. Kiek konkrečiai už tarnybą gaudavo dvarionys, priklausė nuo skaičiaus žirgų, su kuriais tarnavo, atlikto darbo, pvz., pasiuntinybės sudėtingumo ir kitų panašių veiksmų. Samdiniams užsieniečiams buvo mokama po 3 auksinus už arklio išlaikymą ketvirčiui, išimtiniais atvejais dėl geresnės išrangos duodavo ir po 5 auksinus už arklį ketvirčiui. Dėl susidarančių didelių sumų valdovas neretai įsiskolindavo. Antai, Drakulai iš jam priklausančių sumokėti 1819 auksinų skola sudarė 1073 auksinus.

 

Vengrų būta tarp dvaro amatininkų, aptarnaujančio personalo. Pavyzdžiui, dvaro kalvis – Anderlajus 1501 m. už tarnybą iš valdovo gavęs 7 kapas grašių. Šaulių būryje tarnavo dar vienas, greičiausiai transilvanietis Drakula, o tarp patrankininkų buvo vengras Benešas, sąskaitose minimas nuo 1498 m. Už tarnybą valdovas jam įsiskolino 249 auksinus. Greičiausiai vengras buvo ir trimitininkas Čielė Mikalojus[24].

 

Aleksandro Jogailaičio laikais vengrai paprastai įsikurdavo išimtinai valdovo dvare, nieko nėra žinoma apie privačiuose didikų dvaruose tarnavusius, jų tarnybininkais buvusius, ar Lietuvos miestuose besikuriančius vengrus. Tiesa, XVI a. pr. Vilniuje minimas miestietis Balaška, sprendžiant iš asmenvardžio, galėjo būti vengrų kilmės[25], tačiau patvirtinti tokį spėjimą kol kas trūksta duomenų. Kita vertus, reali padėtis galėjo būti ir kiek kita, dėl netikslumų tenka „kaltinti“ šaltinius, tiksliau, jų skurdumą. Bet kuriuo atveju aišku, jog į Lietuvos DK miestus ar tarnauti bajorijai XVI a. pr. vengrai nesiveržė.

 

Vengrai Lietuvos DK Žygimanto Senojo laikais 1506–1548 m. („Jogailaičių Europos“ žlugimo metais)

 

Didelių simpatijų Vengrijos Karalystei ir vengrams jautė 1506 m. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapęs Žygimantas Senasis. Jaunystėje valdovas trejus metus praleido Budoje, vyresniojo brolio Vengrijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio dvare. Čia įgijo valdymo patirties, suartėjo su vietos diduomene, katalikų bažnyčios vadovais, turėjo galimybių susipažinti su Vengriją anksčiau už kitas Europos valstybes pasiekusiu renesanso kultūriniu sąjūdžiu. Neatsitiktinai vienas pirmųjų Žygimanto Senojo užsienio politikos žingsnių gavus sostą buvo 1507 m. sutartis su Vengrijos Karalyste.

 

Kulminacija provengriškoje šio valdovo politikoje pasiekta 1512 m. Krokuvoje, Vavelyje vasario 8 d. vedant Transilvanijos vaivados Stepono Zapolyos dukrą Barborą. Tą pačią dieną ji buvo karūnuota Lenkijos karaliene. Santuoka truko trejus su puse metų, tačiau svarbu tai, jog karalienė didesnę šio laikotarpio dalį praleido Lietuvos DK. Į Žemutinės pilies rūmus ji atvyko 1513 m. gegužės 28 d. Kurį laiką karališkoji pora Vilniuje rezidavo kartu, o 1514 m. liepos pab. Žygimantui Senajam išvykus į karinę stovyklą prie Minsko, karalienė Barbora Zapolya, globojama vyskupo Mikalojaus Dževickio, liko reziduoti Vilniaus Žemutinėje pilyje. Tų pačių metų rugsėjį ji Vilniuje gavo žinią apie Lietuvos DK kariuomenės pergalę prieš maskvėnus prie Oršos, čia sulaukė sugrįžusio sutuoktinio. Karališkoji pora iš Vilniaus išvyko 1515 m. pradžioje[26].

 

Po 1515 m. liepą įvykusio Vienos kongreso, kurio metu pasiektas kompromisas Jogailaičių ir Habsburgų dinastijų santykiuose, susitarta ir dėl Vengrijos bei Čekijos sostų, o ypač po žmonos Barboros Zapolyos mirties 1515 m. spalio 2 d., provengriška Žygimanto Senojo politika labai susilpnėjo. Jis nebeparėmė nei sūnėno Liudviko Jogailaičio 1526 m. Mochačo mūšyje su turkais, nei buvusio svainio Jano Zapolyos kovojant dėl Vengrijos sosto. Iki 4-o deš. pab. galima kalbėti nebent apie provengriškas valdovo kultūrines aspiracijas. Matyt, jų išraiška buvo 1517 m. į Italiją pasiųstos Žygimanto Senojo pasiuntybės dėl vedybų su Bona Sforca apranga: vietiniams pasiuntiniai pasirodė apsirengę vengriška maniera[27].

 

Rimtesnis dėmesys į Vengriją nukrypo 4-o deš. pab. Jogailaičiams naudingų pasikeitimų Vengrijoje tikėtasi 1539 m. išleidžiant Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos dukrą Izabelę už tuomet iki gyvos galvos Vengrijos karaliumi paskelbto Jano Zapolyos[28]. Lenkijos, o gal ir Lietuvos DK visuomenę šis sprendimas nustebino. To išraiška buvo karaliaus juokdariui Stančikui priskirti pasakyti žodžiai: „Karaliau, dėl ko savo dukrą į Vengriją išleidi? Ar ne geriau jai likti pas tave: pastatyk jai mūrnamį Krokuvoje, kad turėtų kur gyventi“[29]. Vengrijos karališkai porai netrukus gimė sūnus Janas Zigmuntas, būsimasis Transilvanijos kunigaikštis. Įdomu pažymėti, jog žinia apie šį įvykį Žygimantą Senąjį pasiekė Vilniuje. Ta proga Kulmo vyskupas Samuelis Maciejovskis surengė šventę miestiečiams. Vilniaus gatvėse ir rotušės aikštėje iškelta puota miestiečiams, o sutemus vilniečiai stebėjo fejerverkus, saliutinių patrankų šaudymą[30]. Tiesa, greitai atvykęs pasiuntinys pranešė, kad Vengrijos karalius, vos spėjęs pasidžiaugti sūnumi, mirė.

 

Kaip rodo, tiesa, negausūs šaltiniai, Lietuvos DK ir Vilniuje Žygimanto Senojo laikais lankėsi nedaug vengrų. Pagrindinė jų migracijos kryptis buvo Krokuva ir Vavelio pilis[31], kurią Žygimantas Senasis pasirinko kaip svarbiausią rezidenciją[32]. Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose atvykus valdovui ir jo šeimai, čia buvo priimami vengrų pasiuntiniai. Antai, 1528 m. gegužę bei liepą Žygimantas Senasis priėmė dvi tokias pasiuntinybes[33]. Ilgesnį laiką Vilniuje praleido karalienę Barborą Zapolyą atlydėjusios kambarinės vengrės.

 

Daugumą atvykstančių vengrų sudarė lenkiškajam dvarui priklausę samdyti kariai – vengrų husarai. Lietuvos visuomenė juos galėjo matyti lydint valdovą. Tokią husarų funkciją rodo ir 1515 m. Vienos kongreso aprašymas. Anot Vienos burmistro, humanisto Jano Spiessheimerio, vadinto Cuspinianu[34], didžiulės 1500 raitelių Žygimanto Senojo palydos dalį sudarė vengriškai apsirengę husarai. Vengrų samdiniai kartu su lietuvių kariais taip pat dalyvavo kovose su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste: 1506 m. Klecko, ar 1514 m. Oršos mūšiuose. Tačiau jie priskirti ne lietuviškajai, bet lenkiškajai kariuomenės daliai. Kai samdiniai valdovui išvykus negavo algų ir norėjo palikti tarnybą, juos sulaikė karalienės Barboros Zapolyos įtikinėjimai[35].

 

Ir per šį – Žygimanto Senojo valdymo laikotarpį, nėra duomenų apie vengrų tarnavimą Lietuvos DK bajorijos/diduomenės dvaruose ar jų atvykimą į miestus.

 

Vengrai Lietuvos DK Žygimanto Augusto valdymo laikais 1548–1572 m. (Tarpininkavimas tarp Zapolyos, Habsburgų ir Turkijos stovyklų)

 

Žygimanto Augusto valdymo laikmečiu buvusi Vengrijos karalystė gyveno ypač sudėtingą periodą. Trišaliame Turkijos, Habsburgų bei Transilvaniją valdžiusios Vengrijos karalienės, Žygimanto Augusto sesers Izabelės Jogailaitės konflikte valdovas, žiūrėdamas savo valstybės, o kartu ir sesers interesų, užėmė tarpininko vaidmenį. Jis priėmė ir išlaikė 1552 m. iš Transilvanijos pabėgusią Izabelę su mažamečiu sūnumi, sosto atgavimo klausimu organizavo pasiuntinybes, 1556 m. padėjo jai grįžti į Transilvaniją[36]. Tais pačiais metais Žygimanto Augusto seserėnas Janas Zigmuntas buvo išrinktas Transilvanijos kunigaikščiu[37].

 

Dėl minėtų politinių aplinkybių bei valdovo vos ne nuolatinio rezidavimo Vilniuje ir Lietuvoje (iki 1566 m.), Žygimanto Augusto laikais Lietuvoje atvykstančių vengrų pagausėjo. Kai kurie jų čia liko ilgesniam laikui, rado antrąją savo Tėvynę. Be to, greta pagrindine tarnybos vieta ir toliau laikyto valdovo dvaro, tvirtintasi jau ir Lietuvos didikų dvaruose. Pavyzdžiui, Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo dvare 1571 m. tarnavo siuvėjas Ferencas vengras[38]. Karalienė Izabelė susirašinėjo su kai kuriais Lietuvos valdančiojo elito nariais, jau minėtu Vilniaus vaivada Mikalojumi Radvila Ruduoju. Ne veltui šis 1572 m. mirus Žygimantui Augustui svarstant būsimo valdovo kandidatūrą rašė: „šiandien žmonės (…), baiminasi, kad kaip Vengrijoje šuo buvo karaliumi, taip pas mus kad kiškelis nevaldytų“[39].

 

Vilnių pasiekdavo nemenkas vengriškų prekių asortimentas. Rengiantis Livonijos karui Žygimanto Augusto laikais Vilniaus liejyklą pasiekdavo žaliavos (varis), atgabentos iš Vengrijos[40], Vilniaus pilies statybose naudoti vengriški peiliai. Pats Žygimantas Augustas kasdieniame gyvenime taip pat dažnai susidurdavo su vengriška kultūra. Anot pas valdovą apsilankiusio popiežiaus pasiuntinio, paskutiniojo Jogailaičio garderobe būta įvairiausios aprangos, tarp kitų jis išskyrė vengriškus ir itališkus drabužius. Taip pat žinota apie Žygimanto Augusto pomėgį gerti „labai stiprų vengrišką vyną be vandens, niekada negeria alaus, kaip kiti lenkai“[41]. Dvare taurininko pareigas ėjęs italas Tomaso Campanini turėjo prižiūrėti, kad valdovo stalui netrūktų „itališkų ir vengriškų vynų“[42]. Antai dar 1546 m. karaliaus vyninę prižiūrėjęs Stanislovas Pienionžekas iš Vengrijos nupirko vyno už 1860 auksinų 101 pusstatinę tokajaus. Už jo atvežimą į Vilnių išleista 1215 auksinų. Dvaro virtuvėje taip pat naudotos vengriškos slyvos, prieskoniai[43]. O nuolatinėse puotose ir medžioklėse užsiėmusį valdovą 1546 m. amžininkai prilygino paskutiniajam Jogailaičiui Vengrijos soste – Liudvikui[44].

 

Vilniaus valdovų rūmai tapo pagrindiniu informacijos apie vengriškuosius įvykius skleidimo šaltiniu krašto visuomenei. Kaip ir anksčiau Vilniuje priiminėtos vengrų pasiuntinybės, diplomatai, politiniai veikėjai. Vengrų buvo įvairiose Žygimanto Augusto dvaro tarnybose. Pradedant samdomais husarais ir baigiant dvaro amatininkais. Puikiai aprengti, užsieniečių nuostabą kėlę rinktiniai vengrų husarai paminėti Žygimanto Augusto palydoje 1562 m. prie Vilniaus pasitinkant Suomijos kunigaikštį Joną III Vazą[45]. Tarp žymesnių vengrų Žygimano Augusto dvaro tarnyboje būtina paminėti bent du: tai valdovo Vilniaus statybų prižiūrėtojas Mykolas iš Kežmarko ir europinio garso liutnininkas Valentas Bakfarkas.

 

2 lentelė

 

Vengrai Žygimanto Augusto dvare Vilniuje nuo 1544 m.

Asmens įvardijimas

Pareigos

Tarnavimo laikas

Pranciškus Pereni iš Vengrijos

Dvarionis

Nuo 1550 m., tarnavo su 10 arklių

Mykolas iš Kežmarko, vengras

Statybų prižiūrėtojas

1543–1563 m., mirė eidamas tarnybą

Virėjas Miklošas iš Vengrijos

Virėjas meistras

Nuo 1543 m. Elžbietos Austrijietės dvare, nuo 1554 m. – Žygimanto Augusto

Michalas iš Vengrijos

Skydų gamintojas

1545–1549 m. gamino madingus husarų skydus

Michalas iš Vengrijos

Kardininkas

1548–1568 m.

Michalas, vengras

Arklių prižiūrėtojas

1561–1568 m.

Gregoras, vengras

Arklių prižiūrėtojas

1556–1568 m.

Imbre (Imre), vengras

Arklių prižiūrėtojas

1558–1560 m.

Matijašas, vengras

Arklių prižiūrėtojas

Nuo 1552 m.

Pavelas, vengras

Arklių prižiūrėtojas

1554–1559 m.

Simonas, vengras

Šaltkalvis

Nuo 1552 m.

Michalas iš Vengrijos

Kalvis

1559–1569 m.

Motiejus, vengras

Kalvis

1544–1548 m.

Tomas, vengras

Kalvis

1544–1548 m.

Simonas iš Vengrijos

Kalvis

1549–1559 m.

Janas Feigelis, vengras

Liejikas

Jis su dar 7 vengrais į Vilnių atvyko 1555 m.

Martynas iš Vengrijos

Siuvėjas

Nuo 1545 m.

Florijonas iš Transilvan.

Ginkladirbys

1544–1559 m., mirė tarnyboje

Valentinas Bakfarkas

Liutnininkas

1548–1566 m.

Lentelė sudaryta pagal: Ferenc, M. Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja i ludzie. Kraków, 1998, s. 104, 135, 149, 222, 226, 230, 233, 235, 239, 243, 245; Vitkauskienė, B. R. Amatininkai, architektai ir dailininkai LDK valdovų dvare. Lietuvos pilys, 2006, t. 2, p. 54–67; Źródła do historii sztuki i cywilizacji w Polsce. Rachunki dworu królewskiego 1544–1567. Wydał Adam Chmiel, Kraków, 1911, t. 1, s. 79–80; Ragauskienė, R. Litewski okres w życiu królewskiego muzyka...

 

1544–1548 m. Lietuvos didysis kunigaikštis, vykdydamas Vilniaus Žemutinės pilies rūmų statybas, rūmų interjerų įranga pavedė buvusiam apsaugininkui, vengrui Mykolui iš Kežmarko (šiand. Slovakija)[46]. Mykolas atsiskaitinėjo už padarytus suolus, stalus, duris. Valdovui išvykus, jis prižiūrėjo statinius ir turtą. Ilgesniam laikui įsikūrė Vilniuje – 1547 m. iš Žygimanto Augusto prižiūrėtojas gavo valdyti namą Vilniuje, Pilies gatvėje, po Trakų vaivados Alberto Goštauto tekusį Žygimantui Augustui[47]. 1570 m., po jo mirties, Žygimantas Augustas taip atsiliepė apie savo tarnautoją: „Kadangi Michelis, kuriam patikėjome daug savo daiktų, mirė, dėl ko mums labai liūdna, o kad mums ten nieko nesujauktų, įsakau jums kartu su Simonu Hinča ir Stanislovu Čaizu viską suregistruoti, sužiūrėti ir užantspauduoti, kad mes paskui viską galėtumėm rasti; kalbu apie tuos pastatus, kuriuose Michelis viską saugojo“[48].

 

Jei Mykolas iš Kežmarko buvo svarbus asmuo Žygimantui Augustui jo Vilniaus statybų projekte, tai jo dvare tarnavęs liutnininkas Valentas (Balintas) Bakfarkas – europinio garso įžymybė. Transilvanietis nuo 1549 m. priimtas Žygimanto Augusto dvaro muziku. Jau pirmaisiais tarnybos metais savo virtuozišku atlikimu sužavėjo karališką porą. Nuo 1551 m. su pertraukomis Lietuvoje ir Vilniuje praleido 15 kūrybingiausių savo gyvenimo metų (1551–1566). Čia kūrė muziką liutniai, 1565 m. Vakarų Europoje, nes Vilniuje nebuvo sąlygų, išleido kūrinių tabulatūrą. Dalis kūrybos pasiekė mūsų laikus – XX a. pab. kelis kartus išleista Bakfarko kūrybos rinktinė „Opera omnia. Lietuviškuoju gyvenimo periodu ypač išgarsėjo kaip vienas žymiausių Europos liutnininkų. Amžininkai rašė, jog po Bakfarko grojimo niekas nebedrįsta į rankas imti liutnios. Muziko išskirtinumą rodo jam mokėtas atlygis, Vilniuje Bakfarkas turėjo 2 namus ir sklypą priemiestyje, o 1560 karalius jam dovanojo Pašušvio kaimą ir mišką Vilkijos valsčiuje, Žemaitijoje. Vilniuje vedė lietuvių bajoraitę Kotryną Narbutaitę. Gana netikėtai 1566 m., greičiausiai dėl religinių pažiūrų – linko į radikalųjį protestantizmą, metė tarnybą dvare, paliko šeimą ir išvyko į užsienį. Kurį laiką gyveno Vienoje, Transilvanijoje. Mirė 1576 m. rugpjūčio 22 d. Padujoje (Italija) per maro epidemiją, taip ir nespėjęs grįžti į Lietuvą[49].

 

Taigi, Žygimanto Augusto laikais ne tik daugiau vengrų pasiekdavo Lietuvos DK, bet ir apskritai atsirado daugiau galimybių platesniems sluoksniams kontaktuoti su vengriškąja kultūra.

 

Vengrai Lietuvos DK Stepono Batoro laikais 1576–1586 m. (Kovoje už Transilvanijos išvadavimą)

 

Nauja, savotiškai vengriška epocha Lietuvos DK prasidėjo 1576 m. birželio 29 d. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui paskelbus iš istorinės Vengrijos dalies – Transilvanijos kilusį jos kunigaikštį Steponą Batorą. Lenkiją ir Lietuvą jis valdė iki mirties 1586 m. Besirūpindamas savo valdoma Abiejų Tautų Respublika ir daug jai gero nuveikęs, valdovas kartu niekada nepamiršo nei savo Tėvynės, nei tautiečių. Apie tai byloja svarbiausias karaliaus darbas – sėkmingai užbaigtas Livonijos karas, buvęs didesnio plano dalis, tai yra, siekta susilpninti Maskvą ir sukurti antiturkišką koaliciją Transilvanijai išvaduoti. Tą rodo kad ir smulkmenos: po ranka nuolat turėjo Vengriją primenančius ar vengriškus daiktus. 1586 m. Gardine apartamentuose, kur mirė karalius, buvo skrynelė su „reikalingais vengriškais laiškais iš imperatoriaus Rudolfo“, iš Vengrijos atsivežti sidabriniai indai, kilimas iš Vengrijos ir pan.[50] Taip pat buvo didelis vengriško vyno mėgėjas. Pavyzdžiui, 1583 m. jis išleido 4138 auksinus vynui iš Vengrijos pirkti[51].

 

Steponas Batoras ypač rėmė tautiečius. Kai kurių autorių teigimu, jo valdymo metais į Lenkiją ir Lietuvą atvyko per 10 000 vengrų. Jei pažiūrėsime atidžiau, dauguma atvykusiųjų tradiciškai buvo kariškiai ir sudarė vieną dešimtadalį visos jungtinės lenkų-lietuvių kariuomenės. Tai buvo samdomi kariai, nemažai nusipelnę sėkmingai Livonijos karo baigčiai. Tiesa, kaip ir anksčiau, vengrų samdiniai buvo priskirti lenkiškajam dvarui, tačiau jie netgi daugiau laiko praleido Lietuvoje, o ne Lenkijoje, kovėsi Livonijos karo frontuose.

 

Pirmieji vengrų kariai jungtinėje kariuomenėje pasirodė 1578 m. Tuomet priskaičiuota 4000 pėstininkų karių. Kas mėnesį jiems vadovavę 40 rotmistrų gaudavo po 20 vengriškų auksinų, 400 dešimtininkų po 5, 40 vėliavininkų po 5, o 3520 karių po 4 auksinus. Iš viso per mėnesį jiems mokėta 18 977 auksinų, o per metus 227 733 auksinų suma[52]. Vengrų samdytiems raiteliams vadovavo S. Batoro bendražygiu tapęs buvęs politinis priešininkas Kasparas Bekešas. Dvaro raitelių vengrų tuomet buvo 300, o pėstininkų 700.

 

Ruošiantis pirmajai 1579 m. kampanijai, vengrų samdiniai dar labiau sustiprino kariuomenę. Karaliaus sekretoriaus Heidenšteino pastebėjimu, valdovas „pasiuntė pas brolį Kristoforą, Transilvanijos kunigaikštį, kad suverbuotų kelias kuopas senų vengrų kareivių ir kelias raitelių (...)“[53]. Į Vengriją taip pat buvo pasiųsti žmonės (Pretvičius ir kiti) pirkti karo reikmenų; Starachovičių apylinkėse įkurta kalvė, kuriai vadovavo karaliaus atsivežtas vengras Andrius Mikienšalča, gaminęs kulkas. Lietuvoje už 5000 auksinų pirkta medžiaga vengrų pėstininkams, kuriems vadovavo Mykolas Vadašas. Netgi pasamdytai 530 kazokų kariuomenei jos raštininku paskirtas Batoro dvarionis vengras Janczy Begeris[54]. Vis dėlto bendras vengrų raitelių skaičius 1579 m. kampanijoje nėra visiškai aiškus. Pagal 1579 m. aprašus nurodyti vieni vardai, o pagal apdovanotųjų po Polocko paėmimo sąraše paminėti dar trys nauji vardai.

 

3 lentelė

 

Vengrų raitelių pulkas (1579 m. liepos vidurys – rugpjūčio vidurys)[55]

Eil. Nr.

Rotmistro pavardė

Raitelių skaičius

1.

Kasparas Bekešas, tarnavo nuo 1577 m.

368

2.

Janas Bornemisa, tarnavo nuo 1579 m. sausio mėn.

100

3.

Ježis Zibrikas (Sibrikas), tarnavo nuo 1579 m. balandžio mėn.

150

4.

Valentas Prepostvaras, tarnavo nuo 1579 m. kovo mėn.

207

5.

Petras Čikvatas (Čnokatas)

116

6.

Ježis Barbelis, tarnavo nuo 1579 m. birželio mėn.

160

7.

Ježis Prebešas, tarnavo nuo 1579 m. kovo mėn.

126

8.

Ježis Vagi

150

9.

Petras Račas

100

10.

Matiejus Balochas

100

 

Iš viso

1577

 

 

4 lentelė

 

Vengrai dvaro pėstininkai (pedites curiae) 1579 m.[56]

Eil. Nr.

Rotmistro pavardė

Pėstininkų skaičius

1.

Michalas Vadašas

199

2.

Valentas Račas

95

3.

Franciškus Kovazi

99

4.

Janas Zekielidi

100

5.

Bartolomejus Fejerdi

100

6.

Vaitiekus Megiesi

99

7.

Pavelas Nagi

96

8.

Benediktas Zombatfalvi

100

9.

Vincentas Hevenlius, italas

135

 

Iš viso

1023

 

 

5 lentelė

 

Transilvanijos pėstininkai 1579 m.[57]

Eil. Nr.

Rotmistro pavardė

Pėstininkų skaičius

1.

Steponas Karoli

100

2.

Francišekas Nagi

100

3.

Steponas Fabiansi

100

4.

Vaitiekus Korei

98

5.

Petras Nagi

100

6.

Steponas Nagi

100

7.

Francišekas Mukači

100

8.

Francišekas Somohi

100

9.

Andrejus Nagi

101

10.

Michalas Orozas

95

 

Iš viso

994

Vengrai neabejotinai sudarė reikšmingą jungtinės kariuomenės dalį. Raiteliai sudarė 21 proc. visos raitijos, o pėstininkai – net 30 proc. Visai jų karinei daliai ir toliau vadovavo K. Bekešas, vadintas „vengrų dvaro reikalų tvarkytoju“. Už nuopelnus atsiimant Polocką valdovas tėvynainiams atsilygino ypač dosniai: rotmistrams išmokėjo po 100–200 auksinų, o kitiems po keliasdešimt auksinų. Palyginimui, lenkų rotmistrai gavo vos po 26 auksinus. Ypač daug malonių pelnė K. Bekešas. Jis gavo Lenkijos ir Lietuvos indigenatą, Lanckoronskos seniūniją Lenkijoje ir Gardino – Lietuvos DK.

 

Po 1579 m. kampanijos liko vengrų raitija: 1) dvaro kuopa (apie 320 raitelių), vadovaujama K. Bekešo, o po jo mirties 1579 m. lapkritį Gardine, vadovavimą perėmė Gabrielis Bekešas, atvykęs 1579 m. lapkritį; 2) Gabrielio Bekešo kuopa (123 raiteliai); 3) Jano Bornemišo (75 raiteliai); 4) Ježio Zibriko (100 raitelių), 5) Ježio Barbeli (161 raiteliai). Paleidus transilvaniečių pėstininkus, dvaro pėstininkija palikta ir netgi pagausinta. Tik vietoje prie Polocko žuvusio Vadašo pėstininkijai dabar vadovavo Steponas Karolis.

 

6 lentelė

 

Vengrų pėstininkai, palikti po 1579 m. Livonijos karo kampanijos[58]

Eil. Nr.

Rotmistro pavardė

Pėstininkų skaičius

1.

Steponas Karoli

106

2.

Bartlomiejus Ferierdi

100

3.

Valentas Rač

101

4.

Albertas Meggiesi

100

5.

Steponas Nagi

100

6.

Steponas Fabiansi

100

7.

Janas Horvatas

98

8.

Albertas Korei (Kierei)

100

9.

Franciškus Munkači

95

10.

Benediktas Zombatfalvi

89

11.

Franciškus Kovazi

100

12.

Janas Zekielidi

110

13.

Tomas Dercheni

14

14.

Pavelas Nagi

16

 

Iš viso

1229

Antroje, 1580 m. karo kampanijoje dalyvavo 3332 vengrų pėstininkai ir 1356 raitelių. Vengrų daliai vadovavo Janas Bornemiša, raiteliams mirusio K. Bekešo brolis – Gabrielius, o pėstininkų pulkams – Steponas Karoli bei Jonas Gal. Per kampaniją vengrai patyrė nemažų nuostolių, jų žuvusiųjų skaičius siekė 633 (pėstininkai). Paskutinėje 1581 m. kampanijoje prie Pskovo gausiai dalyvavo vengrų husarija, rotmistrai Spytekas Jordanas, Bekešas Gabrielius, Batoras Baltazaras ir Zibrikas Ježis vadovavo beveik 1000 raitelių.

 

Gal ir galima sutikti su aplinkinių amžininkų, daugiausia lenkų reikštais nepasitenkinimais dėl itin favorizuojamų vengrų, tačiau vargu ar turėjo pagrindą pasipiktinimai dėl didžiulės vengrų įtakos Stepono Batoro dvare. Iš tiesų dvaro (ar dvarų lietuviško ir lenkiško?) pareigūnais buvo lenkai bei lietuviai. Vengrai neužėmė jokių pareigybių, tiesa, tarnavo artimiausioje valdovo aplinkoje: jų būta tarp kambarinių (Pranciškus Veselinis tarnavęs Batorui 11 metų, iki pat valdovo mirties, Lepselini turėjo 5 metų stažą, Laščas – 4, o Bekešas – 2), tarnų (Andrašas, vengras).

 

Taip pat kaip ir anksčiau dvare dirbo nemažai vengrų amatininkų: valdovo rūbais rūpinosi siuvėjai Andrašas bei Mikalojus Dugetas, arklidėse prižiūrėtojais dirbo Tomas Togarašas, Peteris, Kišiamušas, Sekelis Lorčius, Andreas Bolokas ir kiti. Vien Gardino arklidėse be kitų buvo 90 vengriškų žirgų, o daugelio jų vardai irgi vengriški: Balagas, Turmanas, Batoras, Greoris, Tagarašas ir pan.[59] Vengrų būta tarp kalvių, netgi auksakaliais priimti dirbti keli vengrai. Nors Stepono Batoro laikais auksakalystės meno paklausa sumažėjo, valdovas, skirtingai nuo Žygimanto Augusto, buvo karo stichijos, o ne prabangos atstovas ir nuolat dvare dirbusių auksakalių sumažino iki 3 (1582 m.). Tarp jų vengrų kilmės meistras Motiejus Frelichas, valdovui kūręs dideles taures, dar 1580 m. Varšuvoje priimtas vengras Demetrijus, miręs Vilniuje 1581 m. Nauji užsakymai fiksuojami 1582 m., pasibaigus Livonijos karui ir atsiradus progoms: valdovo dukterėčios Grizeldos Batoraitės vestuvėms, kardinolo mantijos sūnėnui Andriui Batorui suteikimo proga ar jėzuitų bažnyčių Rygoje ir Polocke fundacijoms[60].

 

Kas kita, kad Steponas Batoras stengėsi dosniai pinigais ar leninėmis valdomis atsilyginti tautiečiams už jų tarnybą. Tokių pavyzdžių nėra mažai. Pavyzdžiui, vengrų kapitonas Lepšenas iš valdovo gavo laikyti 3 kaimus Anykščių valsčiuje iki gyvos galvos. Greičiausiai tas pats, paminėtas kaip Steponas Lepšelis, buvo dar ir mūrnamio Vilniuje Pilies gatvėje savininkas[61]. Janušas Mora ir jo žmona gavo iki gyvos galvos valdyti Liepalotų palivarką Birštone[62]. Kambarinis Veselini Gardine gavo namą, o kambarinis Karega – 8 valakų Kermelių kaimą Trakų vaivadijoje iki gyvos galvos[63]. Lietuvoje leninių valdų gavę vengrai kūrėsi Vilniuje, Gardine ir Birštone. Nemažai jų daliai Lietuvos DK tapo antrąja Tėvyne, čia sukūrė šeimas ir liko visiems laikams (Horvatas, Užali, Eperješas, Maranušas ir kt.). Pateiksiu keletą pastarosios valdos pavyzdžių.

 

Nuo 1579 iki 1616 m., tai yra beveik 40 metų Birštono laikytojais buvo Stepono Batoro proteguota vengrų Bekešų giminė ir su jais susigiminiavę asmenys. 1579 m. Birštonas atiduotas valdovo dvariškiui vengrui Gabrieliui Bekešui Skorniata, garsiojo Kasparo Bekešo jaunesniajam broliui. Privilegijoje valdovas iškėlė ypatingus Gabrielio nuopelnus Lietuvai. Pažymėta, jog jis negailėjo nei savo sveikatos, nei gyvybės tarnaudamas valdovui ir valstybei, ypatingu didvyriškumu išsiskyrė kovose su Maskvos kunigaikštyste, šturmuojant Polocką. Jam mirus, 1582 m. valdą gavo jo sūnėnas Vladislovas, Kasparo sūnus. Valdovas ypač rūpinosi nepilnamečiais K. Bekešo sūnumis, po 1579 m. jų tėvo mirties paskyrė globėjus, lavino Vilniaus kolegijoje[64]. O dar po keliolikos metų valda perėjo į jo žmonos Kotrynos Užali rankas. Yra duomenų, kad antrą kartą už vengro Kasparo Horvato ištekėjusi K. Užali nuolat gyveno Prienuose, dažnai lankėsi Birštone, todėl nuo šių valdų buvo kviečiama dalyvauti teismo procesuose. Horvatai fundavo Prienų bažnyčią, į Prienus perkėlė parapijos centrą. 1616 m. jie pardavė turimą valdą.

 

Kartu su valdytojais ar pakviesti jų į Birštoną vėliau atvyko daugiau vengrų. Jie valsčiuje įsigijo nekilnojamojo turto, čia sukūrė šeimas, kai kurie iš jų tapo Birštono paseniūniais. Tokias pareigas ėjo vengras Sekel Miklušas. Vengras Marijanušas buvo vedęs Dorotą Skirmantaitę iš Panemunio ir šioje santuokoje sugyveno keturis vaikus. Žemių Birštono valdoje turėjo nobilituotas vengras Jonušas Eperješas, čia įsikūrė vengras Stanislovas Dragatas. Matyt, vengrų Birštone apsistojo ir daugiau, tačiau tik keli iš jų rado Lietuvoje antruosius savo namus. Kiti, kaip Marijanušas, mirė bevaikiai ar tiesiog išvyko, dar apie kitų gyvenimo vingius iš viso nėra žinių[65].

 

Kaip matyti, vengrai Stepono Batoro laikais gausiai lankėsi Lietuvos DK, nemažai jų čia užsibuvo ir ilgesnį laiką. Neabejotina, jog dalis vengrų naujas tarnybų vietas rado didikų ir bajorų dvaruose. Ir atrodo, ne visi čia buvo kariai. Tarp didikų dvarų pareigūnų būta ir administratorių, nors opinija apie jų ūkinę veikla ir nebuvo pati geriausia. Antai valdovo maršalka Mikalojaus Radvila Našlaitėlis 1579 m. dėl valdos pareigūno skyrimo rašė: „jei ten bus lenkas ar vengras, tai jau Jūsų Malonybė žinai, kokie tai ūkininkai lietuviškoms valdoms“[66]. Greičiausiai Stepono Batoro valdymo metai taip ir liko vengrų „aukso amžiumi“ Lietuvos DK. Tuomet jų atvyko daugiausia ir čia jie gyveno ilgiausiai. Vėliau tokių palankių laikmečių jau nebepasitaikė.

 

Išvados

 

1. XVI a. į Lietuvos DK greta kitų vakariečių dėl politinių, religinių ir kultūrinių priežasčių nuolat atvykdavo vengrai. Jie buvo stabili mažuma, užėmė 5–6 vietą. Daugiausia buvo trumpai apsilankiusių, nuolat gyventi likdavo vienetai.

 

2. Socialiniu požiūriu atvykusiųjų daugumą sudarė bajorai (dvarionys, elitiniai kariai), nemažai būta žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų (amatininkai, pėstininkai kariai). Tai buvo grynai vyriškas judėjimas.

 

3. Aleksandro Jogailaičio (1492–1506 m.) laikais vengrai įsikurdavo išimtinai valdovo dvare. Didžioji jų dalis buvo samdomi elitiniai kariai ir jau pačioje XVI a. pr. Lietuvoje pradeda tvirtintis vengro – elitinio kario įvaizdis. Į Lietuvos DK miestus ar tarnauti bajorijai XVI a. pr. jie nesiveržė. Panaši padėtis buvo ir Žygimanto Senojo (1506–1548 m.) valdymo metais. Lietuvos DK vengrų lankėsi nedaug. Pagrindinė jų migracijos kryptis buvo Krokuva, o ne Vilnius. Žinoma apie vengrų karių dalyvavimą bendroje lietuvių-lenkų kariuomenėje, jų pasiuntinybes Vilniuje.

 

6. Žygimanto Augusto (1544–1572 m.) laikais ne tik daugiau vengrų pasiekdavo Lietuvos DK, bet ir atsirado daugiau galimybių platesniems sluoksniams kontaktuoti su vengriškąja kultūra. Vengrai pradeda tarnauti didikų dvaruose.

 

7. Gausiausia vengrų banga Lietuvoje pasirodė transilvaniečio Stepono Batoro laikais (1576–1586 m.). Kaip ir anksčiau dominavo kariškiai. Tačiau santykinai didesnė dalis vengrų nei anksčiau ilgesniam laikui pasilikdavo Lietuvos DK, čia gaudavo laikyti dvarus, eidavo dvarų prižiūrėtojų pareigas.

 

Nuorodos

 

 



* Raimonda Ragauskienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja; adresas: Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius; Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros docentė; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Metrikos problemos, XVI–XVIII a. Lietuvos DK socialinė istorija, lokalinė istorija ir personalinė istorija.

* 1494–1504 m. knygos – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), par. D. Antanavičius, R. Petrauskas, Vilnius, 2007.



[1] Ragauskienė, R. XVI a. Radvilų požiūris į Lietuvos vietą Europoje. Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis. Vilnius, 2002, p. 64.

[2] Nustatyta, jog nemažai vengrų kilmės žodžių į lietuvių kalbą atėjo per lenkų kalbą. Taip pat reikšmingas buvo Stepono Batoro valdymas, kuomet tiesiogiai girdėti vengriški žodžiai galėjo būti irgi „pasiskolinti“. Vengrų kilmės žodžių lietuvių kalboje nėra daug, beveik visi jie – karinės lektūros dalis, tačiau šiandien turintys daugiau ūkinę, praktinę reikšmę, pvz., antalikas, arkavoti, bekešas, dalmonas, haidukas, husaras, kantaras, kuntušas, karvašas, rokošas, šatras. Plačiau žr. Laczházi, Aranka, Венгерские элементы в лексике литовского языка, Miscellanea Corviniana. Köszöntő könyv Hollós Attila 70. születésnapjára. Szerkesztették: Abonyi Réka, Janurik Szabolcs és Zoltán Andrys. Budapest, 2003. http://www.btk.elte.hu/eastslav/a33.rtf; žiūrėta [2008 10 24].

[3] Antai, Kasparo ir Gabrielio Bekešų bei Stepono Batoro indėlis Livonijos kare prisimenamas „Radviliadoje“. Žr. Radvanas, J. Radviliada. Parengė ir vertė S. Narbutas. Vilnius, 1997, (žodynėlis), p. 340–341.

[4] Atskiri vengrų dalyvavimo Lietuvos DK kariuomenėje momentai apžvelgti: Kotarski, H. Wojsko polsko-litewskie podczas wojny inflanckiej 1576–1582. Sprawy organizacyjne. Studia i materiały do historii wojskowości. Warszawa, 1970, t. 16, cz. 2, cz. 3; Plewczyński, M. Żołnierz jazdy obrony potocznej za panowania Zygmunta Augusta. Warszawa, 1985; Dróżdż, P. Orsza 1514. Warszawa, 2000, s. 190–204; Kupisz, D. Psków 1581–1582. Warszawa, 2006, s. 74, 82–83; Sikora, R. Fenomen husarii. Warszawa, 2004.

[5] Matušakaitė, M. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje. Vilnius, 2003, p. 43, 49 etc. Pastebėta, jog XVIII a. vengriškų rūbų mada susilpnėjo. Liko 21 pavadinimo drabužiai, vadinti vengriškais įvardijimais. Žr. Turnau, I. Słownik ubiorów. Warszawa, 1999, s. 8.

[6] Fuchs, F. Ustrój dworu królewskiego za Stefana Batorego. Studja historyczne wydane ku czci prof. W. Zakrzewskiego. Kraków, 1908.

[7] Ragauskienė, R. Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a. Vilnius, 2004, p. 103–105.

[8] Olejnik, K. Stefan Batory 1533–1586. Warszawa, 1988; pagrindinė K. Bekešo veiklą aptarianti literatūra nurodyta: Bojtár, E. Kasparas Bekešas ir jo antkapis: mįslės ir nuomonių skirtumai. Lituanistica, 1990, t. 1, p. 25–37.

[9] Ragauskienė, R. Litewski okres w życiu królewskiego muzyka XVI wieku Walentego Bakfarka. Litwa w epoce Wazów. Warszawa, 2006, s. 415–428; Konopczyński, W. Eperyaszy (Eperioss) Antoni (1689–1747). PSB, Kraków, 1947, t. 6, s. 279.

[10] Ragauskas, A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.). Vilnius, 2002, p. 298.

[11] Pociecha, W. Królowa Bona (1494–1557). Czasy i ludzie odrodzenia. Poznań, 1958, t. 3; Bogucka, M. Bona Sforca. Wrocław, 1989; Michalewicz, J. Dwór szwedzki Zygmunta III w latach 1587–1600. Odrodzenie i Reformacja w Polsce. 1966, t. XI, s. 161–180.

[12] Sucheni-Grabowska, A. Zygmunt August król polski i wielki książę litewski 1520–1562. Warszawa, 1996, s. 42–49, 220–239.

[13] Apie reformaciją Transilvanijoje žr. Bucsay, M. Geschichte des Protestantismus in Ungarn. Stuttgart, 1959.

[14] Burke, P. The European Renaissance: Centres and Peripheries. Oxford: Blackwell, 1998, p. 12.

[15] Pvz., XVI a. viduryje Vilniaus Žemutinėje pilyje, valdovo dvare dirbo medikas vokietis Rupertas Finkas. Tuo tarpu jo sūnūs šaltiniuose jau vadinami Rupertovičiais.

[16] Ragauskienė, R. Litewski okres w życiu królewskiego muzyka..., s. 415.

[17] Statut Litewski drugiej redakcyi (1566). Pomniki prawa Litewskiego z XVI wieku. Wyd. dr. F. Piekosiński. Kraków, 1900, s. 48; Статут Вялiкага Княства Лiтоускага 1588. Тэксты. Даведнiк. Каментарii. Мiнск, 1989.

[18] Trimonienė, R. R. Kultūriniai ryšiai Jogailaičių Europoje XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha. Sud. D. Steponavičienė. Vilnius, 2007, p. 6–14.

[19] Trimonienė, R. R. Kultūriniai ryšiai..., p. 8.

[20] Pietkiewicz, K. Dwór Litewski Wielkiego Księcia Aleksandra Jagiellończyka (1492–1506). Lietuvos valstybė XII–XVIII a. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1997, p. 75–128.

[21] Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504). Par. D. Antanavičius, R. Petrauskas. Vilnius, 2007.

[22] Žodis „rac“ reiškė serbą žr. Plewczyński, M. Uzbrojenie jazdy i piechoty polskiej w I poł. XVI w. Technika a wojna. Siedlce, 2000, s. 93–95.

[23] Petrauskas, R. Aleksandro Jogailaičio dvaras ir jo sąskaitų knygos. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos..., įvadas.

[24] Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos..., p. 21, 75, 123, 281.

[25] Balaškos paminėjimai žr. Archiwum Glówne Akt Dawnych w Warszawie (toliau – AGAD), Metryka Koronna, nr. 81, 1550 09 30–1552 12 22, l. 264.

[26] Pociecha, W. Barbara Zapolya (1495–1515). PSB, t. 1, s. 293–294; Przybyszewski, B. Barbara Zapolya, królowa Polski 1512–1515. Łańcut, 2000.

[27] Matušakaitė, M. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje..., p. 43.

[28] Didelį aktyvumą išleidžiant dukrą į Vengriją rodė karalienė Bona. Žr. Pociecha, W. Królowa Bona (1494–1557). Czasy i ludzie odrodzenia. Poznań, 1958, t. 4, s. 202–209.

[29] Górnicki, Ł. Dzieje w Koronie Polskiej. Opr. H. Barycz. Wrocław, 1950, s. 45.

[30] Górnicki, Ł. Dzieje w Koronie Polskiej..., s. 13–14; Samalavičius, S. Vilniaus rotušė..., Vilnius, 2006, p. 77.

[31] Į Krokuvą iš Budos buvo parsikviestas vienas pirmųjų renesanso menininkų – architektas florentietis Franciškus, o 1508–1516 m. Vavelio statybose dirbo būrys akmentašių bei mūrininkų vengrų. Žr. Fischinger, A. Renesansowa kultura artystyczna Krakowa – architektura i rzeźba. Kraków w dobie Renesansu. Kraków, 1989, s. 26.

[32] Ragauskienė, R. LDK valdovų vilnietiški itinerariumai. Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Sud. R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 309–310.

[33] Acta Tomiciana, t. 10, s. 247–248, 319–322.

[34] Monarchia Jagiellonów 1399–1586. Pod. red. M. Derwicha, Wydawnictwo Dolnośląskie, 2003, s. 109.

[35] Pociecha, W. Barbara Zapolya (1495–1515). PSB, t. 1, s. 295.

[36] Sucheni-Grabowska, A. Zygmunt August..., s. 334–337.

[37] Jau minėto L. Gurnickio „Kronikoje“ pažymėta dar viena įdomi detalė, susijusi su Izabelės ir jos sūnaus išvykimu iš Transilvanijos. Kuomet Vengrijos karalienė, priversta atsisakyti karūnos, atidavė ją karaliui Ferdinandui, o karalaitis Janas Zigmuntas atidavinėjo savąją karaliaus etmonui Janui Baptistai Gastaldui, atsitiko taip, jog karalaičio rankoje liko viena nedidelė karūnos dalelė. Jis iš karto apie tai pranešė motinai. Vengrijos karalienė jam paliepė: „Išsaugok, karalaiti, o ką gali žinoti, kad gal ir pati karūna sugrįš“. Kronikininko žodžiais, po to taip ir atsitiko. Górnicki, L. Dzieje w Koronie..., s. 45.

[38] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 51 (1566–1574). Užrašymų knyga 51. Parengė A. Baliulis, R. Ragauskienė, A. Ragauskas. Vilnius, 2000, p. 281–282.

[39] 1572 m. sausio pradžia, Dakūdava, Rudasis – Našlaitėliui. Российская Национальная Библиотека в Санкт Петербурге, f. 971, op. 2, Col. aut. 234, nr. 60. Tiesa, ką norėjo pasakyti Vilniaus vaivada, nėra iki galo aišku.

[40] Kotarski, H. Wojsko polsko-litewskie..., cz. I, s. 96.

[41] Relacje nuncjuszów apostolskich i innych osób o Polsce od roku 1548 do 1690. Wyd. E. Rykaczewski. Berlin, Poznań, 1864, t. 1, s. 98–100, 181.

[42] Quirini-Popławska, D. Działalność włochów w Polsce w I połowie XVI wieku na dworze królewskim, w dyplomacji i hierarchii kościelnej. Wrocław, etc., 1973, s. 60.

[43] Kolankowski, L. Zygmunt August, wielki książę Litwy do roku 1548. Lwów, 1913, s. 326–327.

[44] Kolankowski, L. Zygmunt August, wielki..., s. 327.

[45] Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos..., p. 363.

[46] Tomkowicz, S. Materjały do historyi stosunków kulturalnych w XVI w. na dworze królewskim w Polsce. Kraków, 1915, s. 100.

[47] Lietuvos Metrika, (mikrofilmai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve), (toliau – Lietuvos Metrika), f. 398, knyga Nr. 31, l. 143v.–144.

[48] Vitkauskienė, R. B. Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos..., p. 78, 94.

[49] Ragauskienė, R. Litewski okres w życiu królewskiego muzyka...

[50] Łopalewski, T. Batory na ziemiach dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Wilno, 1934, s. 56, 59, 62.

[51] Lietuvos Metrika, knyga Nr. 70, l. 106v.

[52] Kotarski, H. Wojsko polsko-litewskie..., cz. II, s. 54.

[53] Kasdienis gyvenimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. Sudarė A. Baliulis ir E. Meilus. Vilnius, 2001, p. 167.

[54] Kotarski, H. Wojsko polsko-litewskie..., cz. II, s. 66–67, 80.

[55] Kotarski, H. Wojsko polsko-litewskie..., cz. II, s. 90.

[56] Jie nuolat buvo prie Stepono Batoro, tačiau 1579 m. jų skaičių padidino dvigubai. Žr. Kotarski, H. Wojsko polsko-litewskie..., cz. II, s. 92.

[57] Transilvanijos pėstininkai užverbuoti Stepono Batoro brolio Kristupo, iš Transilvanijos į Vilnių atvyko 1579 m. birželį. Kotarski, H. Wojsko polsko-litewskie..., cz. II, s. 93.

[58] Kotarski, H. Wojsko polsko-litewskie..., cz. II, s. 95 etc.

[59] Łopalewski, T. Batory na ziemiach dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Wilno, 1934, s. 90.

[60] Vitkauskienė, B. R. Złotnictwo wileńskie. Ludzie i dzieła XV–XVIII wiek. Warszawa, 2006, s 175–176.

[61] Lietuvos Metrika, knyga Nr. 76, l. 503; Lietuvos Metrika, knyga Nr. 77, l. 66v.–67.

[62] Lietuvos Metrika, knyga Nr. 83, l. 191–19v.

[63] Lietuvos Metrika, knyga Nr. 70, l. 108–109, 178v.–179v.

[64] Diveky, A. Bekes (Bekiesz) W., PSB, t. 1, s. 402.

[65] R. Ragauskienė, Karališkojo Birštono praeitis...

[66] Archiwum Domu Radziwiłłów. Wyd. A. Sokołowski. Kraków, 1885, t. 8, s. 15.

 

Gauta 2008 m. lapkričio 10 d.

Pateikta spaudai 2008 m. lapkričio 19 d.

 

Summary

Hungarians’ Status in the Grand Duchy of Lithuania under the Rule of Jagiello and Stephen Batora (1429–1586)

 

The author of the article concentrates on the issue which was so far overlooked by the historiography, i. e. the status of Hungarians who came to Lithuania in the 16th century. The emphasis is laid on the reasons of their arrival, tendencies of their emigration, and the most eminent personalities who lived at that period.

 

Hungarians lived and worked in the Grand Duchy of Lithuania (GDL) almost throughout the whole 16th century. At least five reasons for their arrival and settlement in the GDL could be distinguished: 1) political situation in the Kingdom of Hungary; 2) the influence of the Reformation movement; 3) the Renaissance cultural movement; 4) economic-trade relations; and 5) possibilities to demonstrate their military art. The GDL was ready to accept newcomers. At the beginning of the century the representatives of Jagiellon dynasty, known to Hungarians, reigned as Kings of Poland and Grand Dukes of Lithuania. Some members of this dynasty, i. e. Sigismund the Old and his daughter Elisabeth, were connected to Hungary by matrimonial ties, and in 1576 the ruler became Stephan Batory, Prince of Transylvania. The courts of both Jagiellos and Batory needed professional craftsmen and elite soldiers. The consumption of Hungarian wine also increased.

 

However, in the 16th century Hungarians comprised only a stable minority, taking up the 5th–6th position after Poles, Germans, Italians, and Czechs. They either stayed in Lithuania for a short period of time or settled there for life, thus choosing Lithuania as their second Motherland. From the social point of view, the noblemen (courtiers or elite soldiers) took up the domineering position though representatives of the lower social layers (craftsmen of different professions, infantrymen, for example) also came to Lithuania. Their status in the courts coincided with their social and professional position. An interesting feature of the Hungarian migration was that it was mostly a male movement. The number of women who came to Lithuania as well as to Poland was low, and they were mainly the rulers’ chambermaids.