„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Benediktas ŠETKUS. Europos Tarybos seminaras „Naujos kryptys istorijos mokyme“
Spausdinti

Europos Tarybos iniciatyva surengtas seminaras „Naujos kryptys istorijos mokyme“ įvyko 2008 m. spalio 26–30 dienomis Antalijoje (Turkija). Seminare dalyvavo atstovai iš 15 šalių – Europos valstybių ir Turkijos. Penkias dienas buvo klausomasi įvairių Turkijos universitetų istorikų paskaitų ir diskutuojama apie istorijos mokymo būklę. Tai buvo gera proga sužinoti apie istorijos mokymą ne tik Turkijoje, bet ir kitose Europos valstybėse: nuo Portugalijos iki Baltijos valstybių.

 

Visų pirma kalbėta apie tai, kad mokant istorijos reikia sudaryti sąlygas mokiniams nagrinėti pirminius istorijos šaltinius, kadangi jie skatina domėjimąsi istorija ir ugdo kritinį mąstymą. Tokia būtų pagrindinė mintis, kurią plėtojo žinomas Osmanų imperijos istorijos tyrinėtojas, istorijos vadovėlių autorius prof. Mehmetas Ozas (Mehmet Öz) iš Ankaros. Jis akcentavo, kad reikia mokyti mokinius atskirti, kurie dokumentai yra patikimi ir kurie skirti propagandai. Ragino atsižvelgti į mokinių amžiaus tarpsnių ypatumus, į jų interesus ir kt. Taigi darbas su pirminiais istorijos šaltiniais turėtų būti įvardyta kaip viena iš „naujų krypčių“ mokant istorijos. Kita plėtojama mintis buvo apie vaizdinių priemonių (vaizdumo) svarbą istorijos mokyme. Doc. Bahri Ata iš Gazi universiteto (Ankara) apžvelgė nuo XVIII a. išsakytas žymių pedagogų ir istorikų mintis dėl būtinumo naudotis vizualiniais šaltiniais, kurie labai svarbūs jaunesnio amžiaus mokiniams. Pranešėjas ragino dažniau naudotis muziejų teikiamomis galimybėmis. Kartu jis apgailestavo, kad tiek Europos valstybėse, tiek ir Turkijoje vizualiniams šaltiniams skiriama per mažai dėmesio. O dėl muziejų, tai B. Ata konstatavo, kad daugelis istorijos mokytojų Turkijoje pozityviai vertina muziejus, tačiau jiems stinga žinių, kaip muziejus galima efektyviai panaudoti mokant istorijos. Jo nuomone, susidaro įspūdis, kad tarp muziejų ir bendrojo lavinimo mokyklų bei universitetų esama tarytum daugybės barjerų.

 

 

1 il. Seminaro „Naujos kryptys istorijos mokyme“ dalyviams pranešimą skaito doc. Bahri Ata iš Gazi universiteto (Ankara)

 

Vaizdingas istorijos mokymas šiandien neįsivaizduojamas be kompiuterio teikiamų galimybių. Apie kompiuterio naudą istorijos mokytojui buvo kalbama kituose pranešimuose. Taigi vaizdingas istorijos mokymas ir plačiai naudojamos vaizdinės priemonės – dar viena šiuolaikiška istorijos mokymo kryptis.

 

Seminare daug kalbėta apie tai, kaip pateikti mokiniams kontroversiškus (ginčijamus) istorijos klausimus. Ši tema buvo nagrinėjama kelių istorikų pranešimuose. Prof. Tukanas Buzpinaras (Tufan Buzpinar) iš Fatih universiteto (Stambulas) siūlė per istorijos pamokas daugiau dėmesio kreipti į emocijas ir ragino aptarinėti su mokiniais ginčytinus istorijos klausimus. Pranešėjas apibendrino Turkijos moksleivių požiūrį dėl kontroversiškų istorijos klausimų pateikimo metodikos: mokiniai nemėgsta būti pasyviais klausytojais, kai mokytojas dėsto ginčytiną klausimą, jiems nepatinka, kai mokytojas perša savo nuomonę ir kai kalbama abstrakčiai. Tuo remdamasis T. Buzpinaras siūlo istorijos mokytojams nagrinėjant tokio pobūdžio klausimus organizuoti diskusiją, kad mokiniai galėtų išsakyti savo nuomonę. Tokioje diskusijoje mokytojas turi užtikrinti visiems vienodas sąlygas. Siūlyta daugiau remtis personaline istorija (aptarti konkrečios asmenybės gyvenimo situacijas), o ne kalbėtis abstrakčiai. Pažymėta, kad ginčytinų klausimų aptarimas vyksta sklandžiai, jeigu mokiniai pasitiki mokytoju ir jį gerbia.

 

Europos Tarybos istorijos mokymo ekspertai prof. Mihai Manea iš Bukarešto, prof. Richardas Dargei (Richard Dargei) iš Škotijos ir kt. akcentavo, jog multiperspektyviškas požiūris ir jo ugdymas yra vienas pagrindinių ir šiuo metu aktualiausių istorijos mokymo uždavinių.

 

Terminas „multiperspektyviškumas“ pradėtas naudoti istorijos didaktikos specialistų XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Nors bendro apibrėžimo nėra, ko gero, galima remtis Ana Lov-Ber (Ann Low-Beer) pateiktu aiškinimu, kad multiperspektyviškumas mokant istorijos yra „žvelgimas į istorinį įvykį iš skirtingų perspektyvų“. Kitaip tariant, multiperspektyviškumas yra požiūris, kuris leidžia suvokti, kad faktai ir nuomonė yra skirtingi dalykai, dėl to imama suvokti, kad istorijoje negali būti vienintelės ir visiems priimtinos tiesos.

 

Siekiant ugdyti mokiniams minėtą požiūrį, patariama kuo daugiau naudotis istorijos šaltiniais ir juos nagrinėjant skirti mokiniams daugiau interpretacinio pobūdžio užduočių. Buvo akcentuojama mintis, kad mokinius reikia daugiau supažindinti su „kitų“ nuomone ir požiūriu. Nuo seno įprasta žmones skirstyti į dvi grupes – „mus“ ir „kitus“. Pastarajai kategorijai dažniausiai priskiriami kitos tautybės, kitos religijos, kitos odos spalvos žmonės. Todėl pirmas uždavinys yra supažindinti mokinius su „kitų“ požiūriu į vieną ar kitą istorijos įvykį. Paskui turėtume pereiti prie kito lygmens – derėtų nustatyti, kodėl „kitų“ požiūris yra kitoks. Pvz., mokant apie kryžiaus žygius Europos vadovėliuose dažniausiai yra pateikiamas krikščionių požiūris į musulmonus, tačiau daug rečiau pateikiami dokumentai, atspindintys musulmonų požiūrį į krikščionis, ir retai bandoma gilintis, kas lėmė tokį musulmonų požiūrį.

 

Kaip galima spręsti iš pateiktų teiginių, multiperspektyviškumas yra moderniausia istorijos mokymo kryptis. Ne kartą buvo pažymėta, kad mokiniui yra priimtina mokytis istoriją, kuomet pateiktas istorijos vertinimas sutampa su mokinio požiūriu, tačiau buvo akcentuojama, kad svarbiau yra suprasti kitokį, priešišką požiūrį.

 

Seminaro paskutinę dieną išklausėme Ekonomikos ir technologijos universiteto (Ankara) atstovo doc. Bulento Ari (Bülent Ari) pranešimą „Naujos temos dabartinėje Turkijos istorijos mokymo programoje“. Iš pranešimo tapo aišku, kodėl tiek daug dėmesio pranešimuose skirta darbui su pirminiais istorijos šaltiniais, mokinių mokymui skirti faktus nuo interpretacijų ir kt. klausimams. Paaiškėjo, jog istorijos mokymas Turkijoje šiuo metu reformuojamas: dogmatinis mokymas (kai visa „teisybė“ apie praeitį pateikta istorijos vadovėlyje ir ją mokiniams lieka tik įsiminti) yra keičiamas šiuolaikiniu istorijos mokymu, grįstu darbu su šaltiniais ir jų nagrinėjimu bei interpretacija. Todėl aukščiau minėtos istorijos mokymo kryptys Turkijos mokytojams yra naujovė, o mums tai jau nebe naujiena. Beje, įdomus faktas yra tas, kad iki šių metų Turkijos mokyklose šalies istorijai buvo skiriama maždaug 80 proc. viso istorijos pamokų laiko ir tik penktadalis laiko skirta kitų valstybių (mūsų supratimu – visuotinei istorijai). Todėl Turkijos istorikai ir mokytojai pripažįsta, kad jų mokiniai labai mažai žino apie Europos istoriją. Šiuo metu Turkijos istorijai skiriama apie 40 proc. visų istorijos pamokų, daugiausia mokomasi apie Osmanų imperiją.

 

Seminaro dalyviai lankėsi Adeniz universitete (lietuviškai universiteto pavadinimas reiškia „Viduržemio jūros universitetas“), kur susitiko su rektoriumi prof. dr. Israfiliu Kurtchephe (Israfil Kurtchephe), Istorijos fakulteto administracija ir dėstytojais. Seminaro organizatoriai surengė išvyką į Antalijos istorijos muziejų. Minėtas muziejus turi sukaupęs daug senovės civilizacijų paminklų, ypač daug eksponuojama senovės romėnų skulptūrų, sarkofagų ir kitų dirbinių.

 

Istorijos mokytojus ir istorikus sužavėjo Antalijos apylinkėse išlikusio romėnų miesto Aspendos griuvėsiai su termų, forumo, šventyklų, gynybinių miesto sienų liekanomis. Nepamirštamų įspūdžių patirta lankantis Perge vietovėje, kur iki šiol stovi iš visų išlikusių geriausiai išsilaikęs romėnų amfiteatras, kuriame telpa 30 tūkstančių žiūrovų.

 

Apsilankymas istorinėse vietovėse mus dar labiau įtikino, kad seminare išsakytos mintys apie vaizdingą istorijos mokymą ir muziejų reikšmę mokant istorijos yra teisingos ir tokio pobūdžio darbas yra efektyvus.

 

Benediktas ŠETKUS