„Istorija“. Mokslo darbai. 64 tomas
Juozas SKIRIUS. Lietuvos ir JAV lietuviai verslininkai 1930–1940 metais
Spausdinti

Anotacija.Dalis JAV lietuvių prekybininkų ketino, o kai kurie (V. M. Stulpinas, J. J. Romanas, J. Ambraziejus, J. Rakštis ir kt.) ir bandė užmegzti verslo ryšius su Lietuvos gamintojais. Lietuvos atstovai JAV dėjo pastangas, ypač kriziniais 1929–1932 m., telkti verslininkus ir veiksmingiau išnaudoti JAV lietuvių rinką lietuviškoms prekėms. 4-ame dešimtmetyje atsirado kelios nedidelės JAV lietuvių verslininkų importo organizacijos Čikagoje ir Niujorke. Tačiau jos taip ir netapo tarpininkėmis tarp JAV lietuvių rinkos ir Lietuvos gamintojų, nes jų galimybės sutelkti didelį kapitalą stambiems lietuviškų prekių užsakymams buvo per mažos. Be to, JAV lietuvių prekybininkų entuziazmą slopino ne tik Lietuvos gamintojų menkas domėjimasis JAV rinka, bet ir tai, kad lietuviškos prekės buvo nepritaikytos JAV rinkai. Pelną mažino milžiniški atstumai ir Lietuvos gamintojų pageidaujamos didelės lietuviškų produktų kainos. Užsimezgę JAV lietuvių verslininkų ir Lietuvos gamintojų prekybiniai ryšiai (nors ir labai silpni) buvo tam tikras pasiruošimas platesnei veiklai. Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės visiškai palaidojo lietuvių viltis ir sunkiai atsiradusias prekybinių santykių užuomazgas.

Prasminiai žodžiai: JAV lietuviai verslininkai, prekyba, eksportas, importas, Prekybos rūmai.

Įvadas

Lietuvos valstybės gerovė prieškariu labai priklausė nuo lietuviškos produkcijos eksporto apimties. Visuomet buvo svarbu turėti imlias ir garantuotas užsienio rinkas, o plečiantis gamybai Lietuvoje – ieškoti naujų rinkų. Remiantis Lietuvos statistika, 1929 m. smarkiai išaugo Lietuvos eksportas, jis sudarė 329,8 mln. Lt (1928 m. – 256,9 mln. Lt), daugiausiai per visą ankstesnį dešimtmetį. Augimas siejamas su maisto produktų, ypač galvijų, paukštienos ir mėsos produktų, procento didėjimu palyginti su visa eksportuojama produkcija: 1929 m. šių produktų buvo išvežta už 69,1 mln. Lt, tai sudarė 20,9% bendrojo eksporto (1928 m. – 31,8 mln. Lt, 12,4% bendrojo eksporto). Dar keletą metų šie rodikliai augo [1]. Lietuvos prekių gamintojai dalį savo produkcijos, daugiausia maisto produktus, tikėjosi realizuoti tarp lietuvių išeivių. Išeivija turėjo tapti pastoviausia lietuviškų prekių rinka ir tramplinas platinant prekes tarp kitataučių. Gausiausios lietuvių kolonijos buvo įsikūrusios Jungtinėse Amerikos Valstijose. Istoriko A. Kučo duomenimis, 1930 m. tenai gyveno 439 195 lietuviai, iš jų Lietuvoje gimę 193 606 [2]. Tuo metu išeivijoje galėjo būti apie 5000 verslininkų ir amatininkų. Vien Čikagoje 1929 m. buvo 472 lietuvių verslo įmonės, iš jų 298 maisto ir mėsos parduotuvės. Didesniuose miestuose lietuvių prekybininkai, pramonininkai ir amatininkai būrėsi į JAV lietuvių Prekybos rūmus. Jų 1930 m. jau buvo 12, o 1933 m. išaugo iki 16. Vienas iš svarbesnių jų tikslų – „nustatyti glaudesnius prekybinius, pramoninius ir politinius santykius tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos Respublikos“ [3]. Taigi, perspektyvi rinka lietuviškiems produktams išeivijoje buvo, tik ja Lietuvos gamintojams reikėjo pasinaudoti.

Istoriografijoje jau yra išanalizuotas JAV lietuvių Prekybos rūmų telkimas į Amerikos lietuvių ekonominį centrą (toliau – ALEC), siekiant parengti rūmus platesnei ekonominei veiklai [4]. Tuo tarpu JAV lietuvių verslininkų dalyvavimas importuojant iš Lietuvos prekes lieka neaiškus. Pavyzdžiui, istorikas A. Kučas gana abstrakčiai rašė, kad JAV lietuvių Prekybos rūmai „stengėsi palaikyti prekybą su Lietuva ir pardavinėti įsivežtas lietuviškas prekes“ [5]. Tuo tarpu ALEC sekretorius Kazys Karpius 1940 m. kovo 3 d. laiške Lietuvos generaliniam konsului Niujorke Jonui Budriui pažymėjo, kad taip ir nepavyko Ekonominiam centrui į savo rankas „paimti Lietuvos eksporto biznį“ [6]. Jau šis prieštaravimas yra problema. Todėl kyla klausimai: Ar ALEC ir JAV lietuvių verslininkai dalyvavo įvežant iš Lietuvos prekes? Kas buvo daroma siekiant įtraukti JAV lietuvius į prekybą su Lietuvą? Kodėl JAV lietuviai plačiai neįsitraukė į lietuviškų prekių importą? Kokį vaidmenį vaidino Lietuvos vyriausybės atstovai, Lietuvos verslininkai ir ALEC vadovybė siekiant sudominti JAV lietuvius lietuviška produkcija? Šie ir panašūs klausimai skatina pasidomėti JAV lietuvių indėliu plečiant Lietuvos ir JAV prekybą, ypač Lietuvos eksportą. Toks būtų straipsnio esminis tikslas. Giliau panagrinėjus Lietuvos ir JAV ekonominį bendradarbiavimą, bus aiškesni iškilę nesklandumai tarp Lietuvos valdžios ir JAV išeivijos atstovų; atsiskleis jų pastangos, požiūris ir argumentai siekiant labiau suartėti. Be to, straipsnio tema aktuali ir šiandien, besimezgant Lietuvos ir JAV lietuvių verslininkų ryšiams, lietuviškas prekės. Taigi, straipsnio objektas – JAV lietuvių verslininkų ir Lietuvos gamintojų prekybiniai santykiai 1930–1940 m.

Straipsnio chronologinių rėmų pradžią nulėmė kaip tik 1930 m. įkurtas ALEC, kuris ir sudarė rimtą prielaidą masiškesniam JAV lietuvių verslininkų įsitraukimui į prekybinius ryšius su Lietuva. Bet „masiškas įsitraukimas“, deja, taip ir liko tik iniciatorių svajonė iki pat nelemtų 1940 m. Tiesa, autoriui nepavyko išvengti trumpo nukrypimo į ankstesnį laikotarpį, nes būtina apžvelgti JAV lietuvių verslininkų pirmuosius importo bandymus.

Problemą atskleisti ir teorinius teiginius suformuluoti autoriui padėjo aprašomasis ir analizės metodai bei sukaupta dokumentinė medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA), Pasaulio lietuvių archyvo Čikagoje (toliau – PLAČ), Amerikos lietuvių kultūros archyvo Putname (toliau – ALKA) bei Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje fondų (toliau – Balzeko muziejus). Tam tikras šaltinis – JAV lietuvių spauda bei specialūs leidiniai, kur buvo fiksuojami svarbūs ekonominio judėjimo faktai, JAV lietuvių grupių bei veikėjų nuomonė.

Pirmieji JAV lietuvių importuotojų bandymai

JAV lietuviams buvo aišku, kad norint pasiekti didesnių verslo laimėjimų, reikia telktis. Todėl kai kurių vietovių verslininkai pradėjo burtis į JAV lietuvių Prekybos rūmus (jų pačių vadinamus „Vaizbos butais“). Pirmasis junginys įsisteigė 1920 m. liepos 3 d. Niujorke, kai pirmojo Lietuvos atstovo Jono Vileišio kvietimu įvykęs finansinių bendrovių suvažiavimas įkūrė Lietuvių Prekybos rūmus (Lithuanian Chamber of Commerce). Antrasis junginys atsirado 1922 m. Čikagoje, bet praktinę veiklą pradėjo tik 1927 m. ir turėjo 94 narius, arba šeštadalį Čikagos verslininkų. 1925 m. analogiški rūmai susikūrė Bostone ir Brukline, o 1927 m. ir Niujorke. 1928 m. jau buvo žinomi panašūs rūmai Detroite, Klyvlende ir Filadelfijoje [7]. Tai buvo dar jaunos, neturinčios veiklos patirties ekonominės organizacijos. Jų tarpusavio ryšiai – daugiau epizodiniai.

Lietuvos valdžios atstovus šios organizacijos pirmiausia domino, kaip jau buvo minėta, dėl Prekybos rūmų dokumentuose deklaruojamų prekybos ryšių su Lietuva. Pirmasis Lietuvos konsulas Čikagoje Povilas Žadeikis 1925 m. vasario 26 d. susitikime su vietiniais verslininkais mėgino sudominti juos importo iš Lietuvos galimybėmis. O balandžio 23 d. konsulo iniciatyva Čikagoje buvo net sukurta Importo ir Eksporto komisija. Jos pirmininku išrinko J. P. Varkalą, vicepirmininku F. P. Bradchulį, sekretoriumi V. M. Stulpiną ir iždininku N. C. Krukonį. Komisijos tikslas buvo užmegzti ryšius su Lietuvos ir JAV ekonominėmis firmomis bei išsiaiškinti, kokias prekes būtų tikslinga importuoti iš Lietuvos [8]. 1926 m. birželio 16 d. pasiųstas pirmas užsakymas lietuviškiems saldainiams už 400 dolerių (pats V. M. Stulpinas iš šios sumos užsisakė saldainių už 300 dolerių) į Kauną Tilkos bendrovei. 1927 m. jau buvo sudarytas sąrašas saldainių užsakymui už 1500 dolerių. Bet saldainių fabrikas atsisakė siųsti dalį savo prekių kreditan ir šis užsakymas neįvykdytas [9]. Čikagos lietuvių verslininkai priėjo prie išvados, kad norint pelningai importuoti prekes iš Lietuvos, reikia nemažai kapitalo. Todėl tais pačiais 1927 m. Komisija susijungė su Čikagos lietuvių Prekybos rūmais ir tapo šių rūmų Importo sekcija. Taip atsirado galimybė suburti daugiau suinteresuotų importu iš Lietuvos biznierių ir sukaupti reikalingą kapitalą. Be to, verslininkai pastebėjo, kad JAV lietuviai visai nerodė polinkio pirkti Lietuvos prekių. Pirmiausia trūko reklamos. Antra, dalis išeivijos dar „tebegyveno tokia Lietuva, kokią jie paliko prie Rusijos caro valdžios“, ir todėl įsivaizdavo, kad Lietuvoje viskas prastai ir gremėzdiškai padaryta. Neigiamą įspūdį palaikė ir JAV lietuvių spauda, kuri daugiau kritiškai rašė apie Lietuvos valdžios politiką nei apie galimą ekonominę naudą prekiaujant su Lietuva [10]. Su pavydu kai kurie JAV lietuvių verslininkai stebėjo JAV italų, graikų ir čekų parduotuves, kur ne mažiau kaip pusė prekių buvo importuotos iš jų tėvynių. Reikėjo aktyvinti Prekybos rūmus.

Pirmas Lietuvos valdžios atstovų bandymas, kiek nustatyta iš archyvinių dokumentų, susisiekti su visais veikiančiais Prekybos rūmais ir užmegzti nuolatinius ryšius įvyko 1928 m. naujo Lietuvos generalinio konsulo Niujorke P. Žadeikio iniciatyva. Birželio 8 d. konsulate įvyko pasitarimas prekybos reikalais su Bruklino lietuvių Prekybos rūmų ir Niujorko apylinkės veikėjais. Po pasitarimo generalinis konsulas raštu kreipėsi į kitus JAV lietuvių Prekybos rūmus ir paprašė išsamesnių duomenų apie jų veiklos patirtį ir išsikeltus uždavinius; kaip įsivaizduoja Lietuvos ir JAV prekybos išplėtimo galimybes; kokios prekės gali juos dominti prekyboje su Lietuva ir kokios informacijos norėtų gauti. Jis žadėjo artimiausiu metu surinktą medžiagą apsvarstyti su atitinkamomis Lietuvos valdžios įstaigoms [11].

Lietuvos vyriausybė suvokė, kad pašlijusį savo autoritetą tarp JAV lietuvių po 1926 m. perversmo bus galima pataisyti labiau abipusiai naudingai bendradarbiaujant su išeivija ir ekonominėje srityje. Todėl neatsitiktinai naujai paskirtas į JAV nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Bronius K. Balutis (1928–1933) ėmė, kaip pats sakė, pratinti JAV lietuvius į politiką žiūrėti per ekonomikos prizmę ir taip įtraukti juos į realius Lietuvos valstybės gyvenimo reikalus [12]. Realiausios prekės iš Lietuvos, kurias būtų galima parduoti išeivijoje, buvo maisto produktai, ypač mėsos gaminiai. O kai 1929 m. sausio mėnesį JAV Žemės ūkio departamentas pranešė, kad sutinka leisti įvežti lietuviškus mėsos gaminius, galima teigti, jog prasidėjo naujas etapas Lietuvos ir JAV prekyboje. Kartu atsirado platesnės ekonominės erdvės ir JAV lietuvių verslininkams. Tiesa, juos dar reikėjo sudominti tuo ir įtikinti, kad prekyba su Lietuva gali būti naudinga.

1930 m. pradžioje „Lietuvos aidas“ jau skelbė, kad Užsienio reikalų ministerija yra išsiuntusi Lietuvos pasiuntinybėms ir konsulatams tose šalyse, kur yra didesnės lietuvių kolonijos, nurodymą ištirti, kokių prekių iš Lietuvos išeivija norėtų gauti; pasirūpinti, kad didesniuose išeivių centruose būtų parduotuvių, kuriose būtų galima nusipirkti lietuviškų gaminių; atitinkamai jas propaguoti spaudoje ir t. t. Spauda džiaugėsi, kad jau užmegzti prekybiniai ryšiai su JAV lietuvių kolonijomis, gaunami reguliarūs užsakymai; kad jau pasiųsta išeivijai nemažai rūkytos mėsos gaminių ir jie greitai išparduoti. „Lietuvos aidas“, tai įvertindamas, rekomendavo Lietuvos gamintojams nieko nelaukiant dėti pastangas tokios rūšies eksportą išplėsti didesniu mastu [13].

Pirmiausia tai siejama su veikliu lietuviu Jonu J. Romanu (Ramanausku), kuris 1929 m. birželio–liepos mėnesiais Bostone įkūrė Lithuanian Importing Company, kuri kaip tik ir orientavosi į didmeninę prekybą, tiesiai užsakant prekes Lietuvoje [14]. Tai buvo pirmoji oficiali tokio pobūdžio firma. Firmos pradinė veikla buvo daug žadanti, nes per pusmetį iš Lietuvos įvežė prekių už 8830 dolerių ir 54 centus: 11 232 svarus „Birutės“ firmos saldainių už 2000 dolerių ir 25 centus, 21 063 svarus „Maisto“ bendrovės mėsos produktų (sausų dešrų, nugarinės ir rūkytų lašinių) už 6182 dolerius ir 32 centus, džiovintų baravykų už 471 dolerį ir 30 centų, gėrimo „Trejos devynerios“ už 79 dolerius ir 80 centų bei įvairių knygų už 96 dolerius ir 87 centus. Tuo tarpu kitais 1930 metais prekių iš Lietuvos jau įvežė mažiau – tik už 7325 dolerius ir 12 centų: 37 336 svarus „Birutės“ firmos saldainių už 6406 dolerius ir 02 centus, džiovintų baravykų už 750 dolerių, gėrimo „Trejos devynerios“ už 113 dolerių ir 10 centų, konservuotos žuvies už 45 dolerius bei lietuviško sūrio už 11 dolerių [15].

Smukusį Lithuanian Importing Co. 1930 m. užsakymą J. J. Romanas pirmiausia aiškino ekonominės krizės (1929–1932) padariniais, t. y. susilpnėjusia amerikiečių perkamąja galia. Tuo tarpu lietuviškos prekės daugiausia buvo, anot jo, „delikatesinės“, ir kartu brangesnės, todėl ir sunkiau jas parduoti. Antra, tai produktų, ypač mėsos, prastos pakuotės, netinkamas paruošimas bei gamintojų prašomos per didelės kainos. Trečia, kad Lietuvos gamintojai palaikytų biznio ryšius tik su JAV importuotojais didmenininkais, o nesiuntinėtų prekių mažais kiekiais atsitiktiniams interesantams, nes dėl to mažėja didesnio kiekio prekių užsakymų. Ketvirta, norint parduoti naują prekę JAV rinkoje, reikia laiko paruošti dirvą toms prekėms ir pinigų reklamai. Todėl iš pradžių importas iš Lietuvos nebuvo pelningas. Tik ateityje verslininkai galėjo tikėtis pelno iš importo. Bet svarbiausia, kaip pripažino J. J. Romanas, „išplatinti savo veikimą ir daugiau importuoti bei parduoti Lietuvos prekių trukdė apyvartos kapitalo stoka“ ir todėl teko veiklą apriboti [16]. Tiesa, buvo atkreiptas dėmesys, kad JAV rinkoje gerai realizuojami lietuviški saldainiai, kuriuos amerikiečiai laiko geresniais už čekoslovakų, austrų, latvių ir rusų importuotus saldainius. Buvo kalbama, kad lietuviškų saldainių importą į JAV būtų galima padidinti bent 10 kartų [7]. Tuo metu gera rinka buvo džiovintiems baravykams ir alkoholiniams gėrimams.

1930 metai – JAV lietuvių verslininkų įtraukimo į prekybą su Lietuva strategija

Ekonominė krizė, prasidėjusi 1929 m. JAV, buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kuri artino išeiviją prie Lietuvos, ir atvirkščiai. JAV lietuvių verslininkai jau buvo priversti galvoti, kaip išgelbėti savo kapitalus nuo žlugimo, kur juos padėti. Jie pradėjo kreipti didesnį dėmesį į Lietuvą [18]. Tuo tarpu auganti gamyba Lietuvoje bei sustiprėjusi tarptautinė konkurencija dėl rinkų vertė Lietuvos gamintojus ir valdžią ieškoti naujų rinkų eksportui realizuoti, ypač pasinaudojant lietuvių išeivijos, kaip potencialaus vartotojo, galimybėmis. Patys JAV lietuviai sakė, kad būtų galima Lietuvos prekių eksportą į JAV padidinti iki 30 milijonų litų [19]. Tuo metu tokia perspektyva, be jokios abejonės, domino Lietuvos valdžios ir verslo atstovus. Tačiau išplėsti Lietuvos eksportą per pavienius su nedideliu kapitalu JAV lietuvių importininkus, tokius kaip J. J. Romanas, kuris disponavo 5000 dolerių kapitalu, buvo neįmanoma. Reikėjo kolektyvinių pastangų, pirmiausia per JAV lietuvių Prekybos rūmus. Reikėjo sutelkti ir koordinuoti jų verslininkų veiklą.

Veikiantys Prekybos rūmai rengdavo kasmetinius savo susirinkimus daugiausia metų pradžioje. Pavyzdžiui, Čikagos lietuvių verslininkai 1930 m. sausio 14 d. pravedė savo rūmų eilinį metinį susirinkimą. Juo ir, matyt, kitų Prekybos rūmų susirinkimais mėgino pasinaudoti generalinis konsulas P. Žadeikis. Jis Čikagos lietuvių Prekybos rūmų direktoriui Juozui P. Varkalai rašė, jog jau bręsta mintis, kad šių metų pavasarį reikėtų sušaukti visų JAV lietuvių ekonominių organizacijų atstovų bei biznierių suvažiavimą ir aptarti įvairias Lietuvos ir Amerikos prekybos santykius problemas [20]. Generalinio konsulo nuomone, suvažiavime turėtų dalyvauti tie, kurie yra tiesiogiai suinteresuoti prekyba. Jis prašė J. P. Varkalos suvažiavimo klausimą įtraukti į „Prekybos rūmų“ susirinkimo dienotvarkę, panagrinėti, pareikšti savo principinę poziciją ir pasiūlymus. Tačiau tuo metu JAV lietuvių Prekybos rūmai dar nebuvo pasiruošę platesnei prekybai su Lietuva. Nepasiruošę, nes dauguma rūmų gyvavo tik teoriškai. Pavyzdžiui, gana vaizdžiai apie to meto liūdną Bostono lietuvių Prekybos rūmų padėtį rašė J. J. Romanas: „Lietuvių Prekybos butas Bostone yra miręs. Kada jis buvo suorganizuotas, tai daugelis profesionalų ir biznierių prie jo prisidėjo, nes norėjo ekonominiai Lietuvai padėti. Gerų norų buvo daug, bet neesant kam nurodyti jiems ką ir kaip veikti, jų darbuotę, po kelių gan sėkmingų balių ir išvažiavimų, pasibaigė. Dabar liko tiktai vardas“ [21]. Lietuvos konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis pranešė, kad iš Klyvlendo ir Detroito lietuvių Prekybos rūmų kol kas praktiškos naudos Lietuvai netenka laukti, nes vietiniams biznieriams lietuviškų prekių importo idėja „labai svetima“. Tačiau, anot konsulo, numatomas suvažiavimas Niujorke – tai galimybė juos plačiau supažindinti su Lietuvos rinka ir eksportuojamų prekių sąlygomis bei sudominti juos lietuviškų prekių importu į JAV [22]. Taigi, pagrindinio iniciatoriaus generalinio konsulo P. Žadeikio uždaviniai išsiplėtė ir pasunkėjo, nes pirmiausia dar reikėjo padėti pastangų atkuriant ir sustiprinant pačius Prekybos rūmus, ir tik po to juos sudominti ir orientuoti į platesnę prekybą su Lietuvą. Tuo tikslu ir buvo įkurtas Amerikos lietuvių ekonominis centras, apie kurį jau yra rašyta mūsų istoriografijoje.

Patys JAV lietuvių Prekybos rūmų veikėjai pripažino, kad padidėjus importui iš Lietuvos, yra galimybė įtraukti išeiviją į šią veiklą. Todėl vienaip ar kitaip, jie pasisakė už planuojamą ekonominio pobūdžio JAV lietuvių verslininkų suvažiavimą Niujorke, kuris „galėtų atgaivinti visus dabar miegančius Prekybos rūmus [23]. Tačiau JAV lietuvių veikėjai pirmiausia pageidavo Lietuvos valdžios iniciatyvos. O iniciatyva, anot jų, galėjo reikštis įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, prie Lietuvos pasiuntinybės reikėtų paskirti prekybos atstovą, kuris analizuotų JAV ir Lietuvos rinkas, Lietuvos pramonę ir prekybą; patartų Prekybos rūmams, ką galima importuoti iš Lietuvos ir ką eksportuoti į Lietuvą, kur investuoti, ir panašiai. Be to, Lietuvos atstovai JAV turėtų daugiau rašyti ekonomikos klausimais išeivijos spaudoje, raginti JAV lietuvius pirkti Lietuvoje pagamintas prekes, jų reikalauti iš lietuvių – parduotuvių savininkų [24].

1930 m. birželio 10–11 d. Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke įvyko Amerikos lietuvių verslininkų pirmoji konferencija, kurioje dalyvavo 65 asmenys. Tarp jų buvo keli svečiai iš Lietuvos. Viename konsulato kambaryje buvo eksponuojami lietuviškų prekių (daugiausia maisto produktai) pavyzdžiai, kuriuos specialiai konferencijai atgabeno šių prekių importininkai J. Ambraziejus ir J. J. Romanas. Dalyviai galėjo ne tik šiuos produktus apžiūrėti, bet ir jų paragauti [25]. Lietuvos atstovai ir Amerikos lietuvių delegatai išsakė nuomones, pageidavimus bei pasiūlymus.

Generalinis konsulas P. Žadeikis pabrėžė, jog JAV lietuviams ir Lietuvai svarbu savo tarpusavio santykius grįsti abipuse nauda, pasitikėjimu ir patvariu bendradarbiavimu. Jis aiškiai pažymėjo, jog JAV lietuviams yra svarbu, kad jų bendravimas su Lietuva „išaugtų iš aukų ir pašalpų siuntinėjimo sistemos į abipusiai naudingą komercinių santykių sistemą“ [26]. Kartu konsulas fiksavo esminį lūžį būsimų Lietuvos santykių su išeivija. Ir P. Žadeikis, ir A. Kalvaitis pabrėžė Lietuvos vyriausybės susirūpinimą dėl prekybos išplėtimo padedant išeivijai. Buvo akcentuotas ir tautinis prekybos aspektas. Konsulas A. Kalvaitis, primindamas, kad milijoninės sumos iš Lietuvos ir JAV prekybos apyvartos lieka svetimtaučiams prekybininkams, retoriškai klausė: kodėl gi negalėtų šis pelnas likti JAV lietuvių biznierių rankose [27]? Mat, atsiradus galimybei vis daugiau į JAV įvežti lietuviškų maisto produktų ir tautiškų dirbinių (suvenyrų, audinių, papuošalų ir t. t.), juos realizuoti pirmiausia buvo įmanoma tarp išeivių. Tačiau pagrindiniai importuotojai ir lietuviškų prekių platintojai iš pradžių buvo ne lietuviai, o daugiausia žydai. Tai kėlė išeivijos nepasitenkinimą, kliudė plėsti minėtų prekių realizavimą [28]. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, vertusi Lietuvos valdžios atstovus ieškoti būdų, kaip į prekybą su Lietuva labiau įtraukti JAV lietuvių verslininkus. Konsulas A. Kalvaitis drąsino JAV lietuvių verslininkus imtis importo iš Lietuvos, nes tai ne tik padėtų Lietuvai augti ir stiprėti ekonomiškai, bet ir jie „turėtų gražų iš to biznio pelną“. Norint sėkmingai veikti ta kryptimi, konsulas siūlė kiekvienam konferencijos dalyviui, grįžus į savo koloniją, dėti pastangas sukurti stiprią vietos biznio organizaciją; sukurti bendrą JAV lietuvių biznio organizaciją, kuri koordinuotų visų Prekybos rūmų veiklą; užmegzti glaudžius ryšius su Lietuvos prekybos rūmais Kaune ir Klaipėdoje, prašyti informacijos apie Lietuvos rinkos padėtį ir biznio galimybes; įkurti Informacijos biurą, kuris leistų žurnalą, skirtą JAV lietuvių prekybos reikalams [29].

Generalinis konsulas P. Žadeikis, apibendrindamas savo ankstesnius pastebėjimus ir patirtį bendraujant su JAV lietuvių verslininkais, konferencijoje pateikė rekomendacijas, kaip padidinti Lietuvos eksportą į JAV. Savo mintis jis surašė į 12 punktų, kurie tapo lyg ir principiniai reikalavimai Lietuvos eksportuotojams ir JAV importuotojams. Todėl tikslinga jo nuomonę trumpai apžvelgti. P. Žadeikis siūlė į JAV gabenti negendančius arba mažai gendančius produktus ir tik geriausios rūšies; Lietuvos konsulatuose, Prekybos rūmuose ar net laikraščių redakcijose organizuoti lietuviškų prekių parodėles. Būtinai Prekybos rūmai turėtų remti lietuviškų prekių importuotojus, patys užsisakyti prekių ir kitus raginti savo valstijoje ar mieste surinkti žinias apie lietuviškas parduotuves, kurti jų kooperatyvus, kurie per spaudą garsintų parduodamas lietuviškas prekes. Rekomendavo užsakyti kuo didesnes prekių partijas, nes tai atsieina pigiau ir, kad importininkai nesivėlintų su užsakymais, ypač sezoninių prekių. Prekybos rūmai ir importininkai turėtų stebėti JAV visuomenės skonį, reikalavimus Lietuvos prekėms ir apie tai pranešti Lietuvos konsulatams. Būtų labai naudinga, kad JAV lietuvių importininkai turėtų Lietuvoje savo agentūrą, kuri prižiūrėtų užsakytų prekių kokybę, pakuotę ir išsiuntimo laiką, o Lietuvos eksportuotojai labiau kooperuotųsi su JAV lietuvių importuotojais. Be to, pageidavo, kad Lietuvos pagrindiniai eksportuotojai įsteigtų savo prekių sandėlį Niujorke ir čia turėtų savo agentą-pardavėją. Labai svarbu, kaip pabrėžė generalinis konsulas, kad Prekybos rūmai „patartų lietuviškų prekių importininkams neieškoti pelno, bet verčiau didinti biznį ateičiai“ [30]. Buvo leidžiama suprasti, kad dar reikia įsisavinti JAV rinką ir tik po to galvoti apie pelną.

Didžiausią patirti prekyboje su Lietuva turintis J. J. Ramonas, kalbėdamas apie Lietuvos prekes (galutinį produktą, o ne žaliavą) JAV rinkoje pažymėjo, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo lietuviški produktai „tik retkarčiais pasirodydavo Amerikoje“ ir tiktai 1929 m. pabaigoje „tėra pasirodęs didesnis susidomėjimas importo iš Lietuvos galimybėmis“. Nepaisant to, jis nurodė sunkumus, kurių iškyla dėl lietuviškų prekių: jos dar nepritaikytos Amerikos rinkai, JAV muitininkų priekabumas, netobulas transportas (ne visuomet laiku pristatantis prekes) ir panašiai [31]. Pagrindinius JAV lietuvių verslininkų pageidavimus Lietuvos eksportuotojams suformulavo J. P. Varkala, 1930 m. vasarą viešėdamas Lietuvoje: 1. Lietuviškos prekės turi būti patrauklios, gražiai įpakuotos. 2. Lietuvos eksportuotojai turi būti sąžiningi: siųsti laiku užsakytas prekes, prašomus kiekius ir kokybiškus gaminius. 3. Prekės turi būti gerai įpakuotos, kad nesugestų; gerai surūšiuotos, nes amerikiečiai mėgstą kokybišką prekę [32]. Ypač JAV lietuvių verslininkus piktino Lietuvos eksportuotojų prašomos per aukštos įvežamų prekių kainos, kurios trukdo lietuviškam produktui paplisti JAV rinkoje. Todėl neatsitiktinai „Ekonominėje“ konferencijoje dalyvaujantys lietuviškų produktų importuotojai pageidavo, kad „Lietuvos valdžia kontroliuotų eksporto prekių Amerikon tinkamumą“ [33]. Reikia suprasti, kad JAV lietuvių verslininkai drąsiau įsitrauks į prekybą su Lietuva, jei jos vyriausybė, kaip garantas, tiesiogiai tarpininkaus eksporto ir importo procese. Mat, JAV lietuvių verslininkų lyderiai (vienas iš jų J. P. Varkala) turėjo nepagrįstų ambicijų ateityje net visą Lietuvos eksportą paimti į savo rankas [34]. Grįžęs iš Lietuvos J. P. Varkala informavo JAV lietuvių veikėjus, kad jei žemės ūkyje ir pramonėje Lietuva daro pažangą, tai prekyboje smarkiai atsilieka, nes apie 80–90% prekybos įstaigų yra žydų ir kitų svetimtaučių rankose, kurie, anot jo, „nesirūpina Lietuvos prekybinės reputacijos palaikymu, bet vien tik pralobimu, ir pralobę pirkliai vyksta į užsienius su kapitalu, iščiulptu iš Lietuvos žmonių“ [35]. Anot jo, tik patys lietuviai gali pasirūpinti Lietuvai naudingu prekybos sutvarkymu bei išplėtimu.

Įkurtame Amerikos lietuvių ekonominiame centre buvo sudaryta Ekonominiams santykiams su Lietuva komisija, kurios vadovų paskirtas J. P. Varkala ir sekretoriumi C. J. Vaišnoras. Komisija tikslas – skatinti Lietuvos ir JAV prekybos vystymąsi, ypač remiant importą iš Lietuvos; bendradarbiauti su Pramonės ir prekybos rūmais Kaune bei Klaipėdoje, taip pat su atitinkamomis organizacijomis ne tik Lietuvoje, bet ir JAV. Ieškoti JAV lietuvių kapitalo investavimo galimybių Lietuvoje [36]. Tuo tarpu ankstesni moksliniai tyrinėjimai aiškiai rodo, kad ALEC pirmiausia turėjo tikslą sustiprinti JAV lietuvių Prekybos rūmus, o per juos telkti JAV lietuvius verslininkus kolektyviai spręsti savo ekonomines problemas, telkti jų kapitalą ir tik vėliau ruoštis platesnei prekybai su Lietuva [37]. Taigi, savaime buvo prieita prie išvados, kad JAV lietuviai artimiausiu metu dar nepasiruošę platesniems ekonominiams ryšiams su Lietuva, kad dar reikalingas parengiamasis laikotarpis, o pirmiausia trūksta realių Lietuvos vyriausybės veiksmų skatinant JAV lietuvių importo galimybes.

Lietuvoje buvo viešai pripažinta, kad santykiai su JAV lietuviais yra „labai ir labai neorganizuoti“, ir kartu atkreiptas dėmesys į JAV lietuvių iniciatyvą įkuriant ALEC, bei pažymėta, kad šią idėją reikia išnaudoti Lietuvos labui [38]. Pradėta realiai galvoti apie tam tikrą organizaciją Lietuvoje, kuri rūpintųsi JAV lietuvių biznio reikalais. Lietuvos pasiuntinys JAV Bronius K. Balutis, karštai pritardamas tam, siūlė iš pradžių tokios organizacijos veiklą apriboti dviem tikslais – JAV lietuvių turizmo į Lietuvą ir eksporto iš Lietuvos į JAV skatinimu [39].

Lietuvos atstovų pastangos sudominti JAV lietuvius verslininkus importu 1930–1935 m.

1930 m. rugsėjo 23–24 d. Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke įvyko pirmasis ALEC posėdis. P. Žadeikio iniciatyva buvo priimta rezoliucija „Dėl Lietuvos prekių importo per Prekybos rūmų valdybas ir importerius“, kuri ragino Prekybos rūmų narius „prie kiekvienos progos reikalauti Lietuvos prekių ir remti lietuvius importerius“, skatinti lietuvius parduotuvių savininkus importuoti prekes nedidelėmis partijomis pašto siuntiniais. Nutarta ALEC vardu parengti atsišaukimą ir per spaudą paraginti išeiviją vartoti Lietuvos produktus [40]. Bet pats importo klausimas buvo gana komplikuotas: didelis atstumas, ilgas prekės atvežimo laikas, didelės transporto išlaidos ir ypač užsakytų prekių pristatymo garantijų nebuvimas. Visa tai brangino pačią prekę. Tiesa, atsirado vienas kitas parduotuvės savininkas, kuris tiesiogiai užsisakydavo prekių iš Lietuvos. Tačiau iš esmės tai padėties nekeitė. Todėl neatsitiktinai ALEC antrame posėdyje buvo išreikštas pageidavimas, kad Lietuvos eksportuotojai įkurtų savo prekių sandėlį Niujorke. Tuo labiau, anot J. P. Varkalos, tokia mintis „Maisto“ ir „Pienocentro“ vadovybei nėra nauja [41]. Prekių sandėlio idėją palaikė ir parduotuvių savininkai. Pavyzdžiui, prekybininkas iš Mičigano Juozas Kripaitis 1931 m. sausio 5 d. pagirdamas P. Žadeikį rašė, kad tokio sandėlio įsteigimas būtų praktiškiausias darbas didinant eksportą į JAV, nes vien raginimais pirkti lietuviškus produktus neturint jų reikiamu metu – tuščias reikalas [42].

1931–1933 m. ALEC vadovybės dėmesys Lietuvos eksporto išplėtimo klausimu pastebimai smuko. Pirmiausia tai paveikė ekonominė krizė, dėl kurios įtakos Lietuvos ir JAV prekybos apyvarta pastebimai mažėjo. Jei dar 1930 ir 1931 m. Lietuvos eksportas viršijo 2 mln. Lt, tai 1932 m. eksportas siekė tik 1,5 mln. Lt. 1933 m. Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke gavo JAV verslininkų paklausimų prekybos klausimais mažiau nei 1932 m. Apskritai tuo laikotarpiu, kaip pripažino generalinis konsulas P. Žadeikis, ALEC „nepavyko nieko konkretaus atsiekti prekybos srityje“ [43]. Blogą įspūdį darė ir Lietuvos bendrovių bei pramonininkų nenoras dalyvauti 1933 m. Pasaulinėje parodoje Čikagoje [44]. Tai reiškė, kad lietuviškų prekių gamintojai nesidomi JAV rinka ir čia lietuviškų prekių antplūdžio greitu laiku nebuvo verta tikėtis. Tai smukdė JAV lietuvių verslininkų interesą. Todėl nieko nuostabaus, kad 1932 m. spalio 6 d. P. Žadeikis savo rašte URM Ekonomikos departamento direktoriui pažymėjo, jog „savistoviai veikiančių lietuvių importininkų turime mažiau negu rankų pirštų: Čikagoje vienas (p. Stulpinas), gi JAV rytuose (p. J. Romanas iš Bostono ir p. J. Ambraziejus iš Bruklino išėjo iš biznio) tuo tarpu neturime nei vieno importininko“ [45]. Turimi dokumentai rodo, kad ir pats generalinis konsulas ieškojo tarp JAV lietuvių galimų lietuviškų produktų importuotojų. Pavyzdžiui, prekybininką iš Masačusetso valstijos P. Bartkevičių ragino importuoti į JAV džiovintus grybus, saldainius, žaislus, gintaro dirbinius ir gėrimą „Trejos devynerios“ iš Palangos vaistinės. P. Žadeikis mėgino jį sudominti tuo, kad, prekiaudamas tais produktais, neturės konkurentų [46]. Tačiau tokie raginimai daugiau ar mažiau liko raginimais. Iš dalies atsakymą galima rasti Lietuvoje. 1933 m. rugsėjo 25 d. Žemės ūkio rūmų salėje įvyko Lietuvos ekonomistų pasikalbėjimas apie JAV lietuvių ekonominį gyvenimą ir jų galimus santykius su Lietuva. Tuo klausimu pranešimą darė Ūkio banko direktorius Jonas Vailokaitis, kuris, apibendrindamas buvusį iki tol JAV lietuvių biznį su Lietuva, pažymėjo, jog „visi ekonominiai bandymai su Lietuva iki šiol nesisekė“, o JAV lietuviai net „nesumokėjo Lietuvos lietuviams už importuotas prekes“. Buvo bandyta prekiauti gintaru, bet jis išėjo iš mados ir atpigo; nepasisekė su džiovintų grybų siuntomis, nes jie buvo per daug smėlėti; JAV muitinė sulaikė saldainių siuntas, nes saldainiai buvo dažais dažyti, ir panašiai. Anot J. Vailokaičio, daug kaltės tenka JAV lietuviams, nes jie gamintojus turėjo plačiau informuoti, kas yra įleidžiama į JAV, ir kas ne [47].

JAV lietuvių verslininkai mėgo dažnai kartoti, kad Lietuvos eksportas dar nepritaikytas JAV rinkai, o Lietuvos verslininkų prekybos kultūra dar atsilieka nuo JAV verslininkų. Tačiau problemų prekybos srityje buvo ir su JAV lietuvių verslininkais. Neatsitiktinai vienoje savo ataskaitoje generalinis konsulas buvo priverstas konstatuoti, kad tarp JAV Prekybos rūmų lietuvių nėra sumanių komersantų ir iš viso JAV lietuviai „yra bejėgiai importo prekyboje“ [48]. Toks gana kategoriškas vertinimas, suprantama, rėmėsi į tuo metu susiklosčiusią sunkią ekonominę situaciją, kuomet JAV lietuvių verslininkai daugiau galvojo apie savo išlikimą, kuomet lietuviškos parduotuvės buvo uždaromos. Pavyzdžiui, 1932 m. Čikagos verslininkas Juozas J. Hertmanavičius straipsnyje „Kaip ekonominis krizės palietė lietuvius, gyvenančius Chicagos padangėje?“ rašė, kad verslininkai gerais laikais pirko prekes aukštomis kainomis, o krizės laikotarpiu teko tas prekes pardavinėti nuolat smunkančiomis kainomis su nuostoliu. Dėl to Čikagoje atsirado daug tuščių parduotuvių, kaip kapinės, kur „buvę bizniai tapo palaidoti“ [49]. Kur jau ten tokiomis sąlygomis paraginsi prekybininką importuoti iš Lietuvos!

Tuo metu ALEC dėjo didžiules pastangas, kad „Prekybos rūmai“ veiktų ir išliktų krizės laikotarpiu, o prekybos su Lietuva reikalai buvo nustumti ateičiai [50]. To meto Prekybos rūmų padėtį ir jų galimybes remti JAV lietuvius prekybininkus, ypač importuotojus, iliustruoja generalinio konsulo P. Žadeikio susirašinėjimas su Čikagos prekybos rūmų pirmininku J. J. Elijošiumi-Elias. 1932 m. vienintelis lietuviškų produktų importuotojas V. Stulpinas atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje. P. Žadeikis skubiai kreipėsi į J. J. Elijošių-Elias prašydamas pagalbos, nes V. Stulpinas, būdamas Čikagos prekybos rūmų narys, turėjo teisę susilaukti paramos. Be to, kaip pabrėžė generalinis konsulas, tai puiki proga Prekybos rūmams parodyti, kad ši organizacija nepalieka savo nario, kai jam gresia pavojus [51]. Čikagos prekybos rūmų pirmininkas, užjausdamas V. Stulpiną teigė, kad praktiškai padėti rūmai negali, nes jų iždas labai mažas, narių žymiai sumažėję, o likę nariai nusiminę ir apimti depresijos; jų pasitikėjimas savimi dingęs ir „kiekvienas žiūri, kad tik iš kur dolerį pagriebus ir jį kur nors paslėpus dėl savęs“ [52]. Praktiškai panašioje padėtyje buvo visi JAV lietuvių Prekybos rūmai. Todėl vienintelė galimybė, kuri galėtų atgaivinti JAV lietuvių verslininkų užgesusį pasitikėjimą, kaip su viltimi pažymėjo J. J. Elijošius-Elias, tai Lietuvos vyriausybės praktinė parama [53]. Vis dėlto, ir esant tokiai padėčiai, ekonominių santykių su Lietuva klausimas ir toliau išlieka aktualus tarp ALEC veikėjų, bet daugiau dėmesio jau skiriama JAV lietuvių kapitalo investavimo į Lietuvos ūkį ir pačių JAV lietuvių galimybėms sugrįžti į Lietuvą. Tai gerai iliustruoja ALEC veikėjų – J. P. Varkalos 1930 m., P. Puskunigio 1931 m. ir B. Kubiliaus 1932 m. – vizitai Lietuvoje ir jų susitikimai su valdžios bei verslo atstovais [54].

1933 m. viduryje P. Žadeikis vėl parodo iniciatyvą suaktyvinti JAV lietuvių susidomėjimą importu iš Lietuvos. Pirmiausia tai siejama su pasirengimu antrai „JAV lietuvių ekonominei“ konferencijai Čikagoje, kur neišvengiamai buvo kalbama apie prekybą su Lietuva. Be to, Londone vykusi „Pasaulinė ekonominė“ konferencija prognozavo JAV muitinės sistemos palengvinimą importo atžvilgiu, taip pat jau buvo kalbama ir apie Lietuvos–JAV prekybos sutarties parengimą ir pasirašymą [55]. Praktiškai reikėjo ruoštis platesnei prekybai. Birželio 1 d. generalinis konsulas pirmiausia kreipėsi į Bruklino ir Niuarko (Niudžersis) lietuvių Prekybos rūmų valdybas, prašydamas jų parengti „Ekonominei“ konferencijai savo pasiūlymus dėl importo iš Lietuvos. O birželio 8 d. pakvietė į Generalinį konsulatą minėtų valdybų atstovus bei suinteresuotus prekyba asmenis aptarti pasiūlymus [56]. Susirinkime P. Žadeikis įtikino svečius sudaryti mažą komitetą, kuris ateityje, jei paaiškės, kad galima padaryti rimtą biznį su Lietuva, galės tapti Niujorko lietuvių „importo kooperatyvu“. Iš pradžių komitetas privalės susisiekti su kitų valstijų lietuviais biznieriais, taip pat su Lietuvos gamintojais bei eksportuotojais, kad išsiaiškintų visas kiekvieno importo-eksporto objekto sąlygas. Į komitetą įėjo: pirmininkas – J. Ambraziejus, pavaduotojas – A. B. Strimaitis, sekretorius – A. S. Trečiokas, nariai – J. Petrulis ir A. Ėringis [57]. Taip pavyko sukurti suinteresuotų prekyba su Lietuva verslininkų iš skirtingų Prekybos rūmų struktūrą, kuri tapo generalinio konsulo pagalbininke. Tai buvo nauja ne tik prekybinės propagandos srityje, bet ir praktinėje veikloje. Mat jau JAV verslininkų sluoksnyje rimtai buvo svarstomas planas – Prekybos rūmai ir ALEC turėtų pavesti patyrusiems finansų ir prekybos srityse žmonėms įkurti įstaigą, kuri rūpintųsi importu iš Lietuvos ir eksportu į Lietuvą. Tik tokią įstaigą turėdami JAV lietuviai galės, kaip buvo pabrėžiama, „padaryti žymią pažangą prekybos srityje“ [58].

1933 m. liepos 17–19 d. Čikagoje vykusioje „Ekonominėje“ konferencijoje jos dalyviai daug tarėsi, kokias prekes būtų geriausia eksportuoti į JAV ir kaip užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva. Bet konkrečių sprendimų nepriėmė. Pavedė išspręsti Lietuvos konsulams, pasitarus su kompetentingais asmenimis [59]. Taigi, pačiu laiku buvo sudarytas minėtas komitetas iš prekyba suinteresuotų JAV verslininkų. Jų, o tokių buvo nedaug, telkimasis ir jų veiklos koordinacija buvo reikalinga. Priežastis atsiskleidžia Bostono lietuvių veikėjo F. J. Bagočiaus laiške vicekonsului P. Daužvardžiui, kuriam atvirai prisipažįstama, kad „mes Amerikos lietuviai esame labai silpni vertelgos [...], mes galėtume daug lengviau […] patarti arba vadovauti“. Todėl, anot jo, Lietuvai reikia būtinai turėti Amerikoje savo prekybos atstovą, kuris ir telktų, ir organizuotų JAV lietuvių verslininkus [60]. Taigi, vienaip ar kitaip buvo laukiama Lietuvos valdžios ar verslo atstovų paramos. Be to, ir Lietuvos eksportuotojai nebuvo pasiruošę plačiau įsisavinti JAV rinką. Matyt, ir dėl tos priežasties „Ekonominė“ konferencija nepriėmė jokių sprendimų.

Reikia pritarti istoriko A. Eidinto teiginiui, kad „Lietuvos domėjimasis JAV rinka ekonominės krizės metais labai išaugo, tad amerikiečiams netrūko pažadų ir vilionių“ [61]. Tačiau išeivija tam dar buvo nepasiruošusi ir laukė konkretesnių Lietuvos firmų žingsnių JAV rinkoje. Archyviniai dokumentai rodo, kad tik nuo 1935 m. prasideda platesnis lietuviškų pieno ir mėsos produktų eksportas į JAV. Jį nulėmė bendrovių „Pienocentras“ ir „Maistas“ kokybiškas sustiprėjimas bei politiniai ir ekonominiai apribojimai lietuviškoms prekėms tradicinėse Vokietijos ir D. Britanijos rinkose. Viena aišku, kad Lietuvos atstovai Amerikoje nuolat domėjosi JAV rinka.

Būtent 1935 m. akivaizdžiai sustiprėja Lietuvos atstovų dėmesys JAV lietuvių verslininkų įtraukimui į prekybą su Lietuvą. Tam įtakos taip pat turėjo rugpjūčio 11–17 dienomis Kaune vykęs pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas, kuris ragino išeivius dalyvauti Lietuvos ūkiniame gyvenime, o Lietuvos vyriausybę sudaryti prekybines sutartis su tomis šalimis, kur gyveno daugiau išeivių, pirmiausia su JAV, ten skirti prekybos atašė, kurie per išeiviją organizuotų prekybą su Lietuva [62]. (Metų pabaigoje į JAV atvyko „Maisto“ atstovas L. Grigonis). Naujasis Lietuvos pasiuntinys Vašingtone P. Žadeikis rugsėjo 10 d. išsiuntė raštą konsulams į Čikagą ir Niujorką prašydamas jų kiekviena proga raginti savo apylinkės lietuvius veikėjus ir biznierius rodyti daugiau iniciatyvos ekonomikos srityje ir dėti pastangas, kad sektų Pirmojo pasaulio lietuvių kongreso rezoliucijų gairėmis. Pasiuntinys, puikiai žinodamas padėtį, konsulus nuteikė, kad jiems prireiks „daug kantrybės, laiko ir net takto“ [63]. Konsulas A. Kalvaitis labai abejojo, jog artimiausiu metu tarp JAV lietuvių atsiras žmonių, kuriems užtektų drąsos ir pasirengimo pradėti „taip komplikuotą prekybos darbą“. Jo įsitikinimu, išeivija ir Prekybos rūmai bus naudingi tik tada, kai prekyba jau bus profesionaliai suorganizuota, kai vyriausybė subsidijuos eksportuojamas prekes į JAV, kai Lietuvoje bus įsteigti eksporto kontrolės punktai, prižiūrintys prekių kokybę. Tik tuomet bus galima kreiptis į išeiviją ir prašyti moraliai bei materialiai remti prekybą [64]. JAV lietuvių verslininkas J. J. Romanas laiške P. Žadeikiui pabrėžė, kad lietuviai prekybininkai tikrai pirks Lietuvos gaminius, jei tik gaminiai bus lengvai gaunami, t. y. bus įsteigti prekių sandėliai; jei prekių kainos bus prieinamos, t. y. eksportuotojai nekels maksimalių kainų; jei prekybininkai pajus, jog gali turėti nors mažą pelną. Prekių sandėlį, anot J. J. Romano, turi išlaikyti lietuviškų prekių gamintojai, o jam vadovauti turi asmuo, susipažinęs su prekybos procedūra ir gerai pažįstantis JAV lietuvius [65]. Praktiškai ir toliau puoselėjama mintis, kad Lietuvos vyriausybė savo protekcionistine politika turi skatinti JAV lietuvių verslininkų aktyvumą. Bet tai tik viena veiklos pusė, nes JAV rinka pirmiausia turėjo būti suinteresuoti ir Lietuvos gamintojai.

Lietuviai importuotojai ir J. Rakščio veikla Čikagoje 1936–1937 m.

1935–1936 m., pradėjus dideliais kiekiais gabenti lietuviškus produktus į JAV, kilo kai kurių vietinių lietuvių verslininkų platesnis susidomėjimas. Pavyzdžiui, 1936 m. „Maisto“ bendrovė palaikė ryšius su 18 JAV firmų, iš kurių 7 buvo JAV lietuvių: P. Jurgėla (Bruklinas), Mikalauskas ir Vikrikas (Bruklinas), A. S. Trečiokas (Niujorkas), firma iš Marianapolio, Pivaronas (Pitsburgas), Baltic Import Co. (Čikaga) ir J. Dvareckas (Vorčesteris). Tačiau jie sugebėjo pirkti mažiau nei 4% visos „Maisto“ produkcijos, atgabentos į JAV [66]. Pasaulio lietuvių archyve Čikagoje yra saugomi JAV lietuvio verslininko A. S. Trečioko asmeniniai dokumentai, kurie parodo jo ryšius su Baltimorės lietuviais prekybininkais – parduotuvių savininkais. Paaiškėja, kad prekybininkų, parduodančių lietuviškus produktus, tinklas tame mieste palaipsniui plėtėsi, kad veikėjo W. F. Laukaičio vadovaujama Baltimorės lietuvių biznierių ir profesionalų organizacija susidomėjo lietuviškų produktų platinimu, pageidavo prekių sąrašų su nurodytomis kainomis [67]. Panašų lietuvių prekybininkų ratą formavo ir kiti lietuviškų prekių importuotojai. Bet jų buvo ne tiek, kiek norėjo lietuviškų prekių gamintojai. Be to, Lietuvoje buvo žinoma, kad tarp JAV lietuvių verslininkų labai trūksta importo prekybos specialistų. O svarbiausia – tai buvo smulkūs prekybininkai, kurie nepajėgė duoti užsakymų (siekiančių šimtus tūkstančių litų) „Maistui“, „Pienocentrui“ ir kitiems žemės ūkio produktų gamintojų susivienijimams. Jie užsakydavo po nedaug prekių, ir dėl to labai padidėdavo transporto, muito ir kitos išlaidos. Lietuviškus maisto produktus teko pardavinėti 50–100% brangiau, negu kainavo panašūs kitų šalių produktai [68]. Tai, suprantama, mažino konkurencingumą ir smulkius JAV lietuvių importuotojus pradėjo išstumti didmeninės amerikiečių kompanijos.

1 il. Eksportui paruošti produktai

1936 m. augantis Lietuvos produktų importas vertė „Maisto“ ir „Pienocentro“ bendrovių vadovybes rimtai galvoti apie savo atstovo ar vienos kurios nors rimtos JAV importo firmos paskyrimą lietuviškų prekių pagrindiniu platintoju JAV. Matyt, dėl tos priežasties jau pastebimas pavienių JAV lietuvių stambesnių verslininkų (Čikagoje) aktyvėjimas ir kelių JAV lietuvių verslininkų (Niujorke) bandymas kurti bendrovę specialiai prekių importui iš Lietuvos organizuoti ir platinti prekes tarp lietuvių išeivijos.

Archyviniai dokumentai rodo, kad tuo metu Čikagoje tarp lietuvių verslininkų ryškėjo Julius Rakštis, kuris buvo Baltic Import Co. ir vaistinės savininkas. Jis vienas pirmųjų Čikagoje užsakė iš „Maisto“ konservuotų kumpių siuntinį už 105,45 dol. Siuntinys buvo atplukdytas į Niujorką 1936 m. balandžio 20 d., bet J. Rakštis jį galėjo pasiimti tik gegužės 28 d. sutvarkęs kelis formalumus, ypač siuntinio etikečių, kurios neatitiko JAV reikalavimų, korektūras [69]. Baltic Import Co. 1936 m. per pirmus 8 mėnesius iš „Maisto“ nupirko 6206 kg produktų (konservuotų kumpių, pašteto, dešrelių) už 18 184 Lt. Tai sudarė 1,4% visos „Maisto“ įvežtos į JAV produkcijos ir J. Rakštis tarp JAV lietuvių verslininkų buvo didžiausias tos produkcijos pirkėjas. Tuo metu jau bandė lietuviškus produktus paskleisti didesnėse Čikagos parduotuvėse ir savo lėšomis pradėjo jų reklamą, išleisdama tam tikrus plakatus. Bet to neužteko, nes pirmiausia reikėjo reklamuoti per spaudą ir radiją, o reklama buvo brangi. Lietuvos konsulas Čikagoje A. Kalvaitis rašė „Maisto“ vadovybei, kad norint turėti patikimą rinką Čikagoje, reikia tenai paskirti firmą ar asmenį savo atstovu, kuris rimtai imtųsi reklamos ir parengtų rinką lietuviškoms prekėms [70]. Netiesiogiai tokiu atstovu buvo siūlomas J. Rakštis. „Maisto“ vadovybė atstovo idėjai pritarė, bet kol kas apie konkrečias firmas nekalbėjo. Kai 1936 m. pabaigoje lietuviškų prekių platinimą JAV pradėjo monopolizuoti Prodex-Co firma, jai ir buvo laikinai einančio konsulo Čikagoje pareigas M. Bagdono rekomenduotas J. Rakštis, kaip galimas minėtos firmos atstovas Čikagoje ir jos apylinkėse [71]. Kontaktai buvo užmegzti.

Naujasis Lietuvos konsulas Čikagoje Petras Daužvardis labai rėmė J. Rakštį. Konsulo paragintas jis atidarė Bridžporte universalią lietuviškų prekių parduotuvę, pavadintą A Bit of Lit¬huania(Truputis Lietuvos) – Lietuvos sandėlis. Anot P. Daužvardžio, ji yra pirmoji ir vienintelė Amerikoje, kuri turi galimybę „išaugti į reikšmingą Lietuvos produktų centrą“. Be to, J. Rakštis buvo raginamas atidaryti lietuvišką valgyklą, kur patiekalai būtų gaminami iš produktų, atvežtų iš Lietuvos [72]. 1937 m. birželio 25 d. laiške „Maisto“ vadovybei konsulas P. Daužvardis rekomendavo su J. Rakščiu užmegzti tiesioginius ryšius ir sudaryti jam galimybes savarankiškai plėtoti biznį. Konsulo motyvai: J. Rakštis nusiskundžia, kad prekės iš Prodex-Co ir Baltic Trading Company firmų dažnai atsiunčiamos apgedusios, nereguliariai ir ne viską gauną, ką užsako. Be to, dominuojant Lietuvos prekių importuotojams žydams, lietuviai „reiškia nemažo pasipriešinimo, ir net tylaus boikoto prekėms“ [73]. Tuo lyg ir nurodomos kliūtys, kurios stabdė Lietuvos prekių platinimą lietuvių kolonijose. Tačiau tikroji priežastis, kad J. Rakštis gaudavo po nedaug prekių ir nereguliariai, pirmiausia slypėjo „Maisto“ bendrovėje, kuriai JAV rinka tuo metu buvo tik pagalbinė.

1937 m. gruodžio viduryje JAV lietuvių dienraščiuose „Naujienos“ ir „Draugas“, kurie buvo leidžiami Čikagoje, pasirodė informacija, kad J. Rakštis gavo bendrovės „Maistas“ paskyrimą būti jos atstovu Čikagos teritorijoje ir importuos iš Lietuvos įvairias prekes. Buvo rekomenduojama visiems suinteresuotiems lietuviškomis prekėmis kreiptis į J. Rakštį [74]. Kiek mums žinoma, tuo metu J. Rakštis gavo gana daug lietuviškų prekių ir tuo remdamasis pradėjo reklamos sumetimais save, kaip „Maisto“ atstovą, garsinti. Tačiau generalinis konsulas J. Budrys tuojau pat per JAV lietuvių spaudą paneigė, kad „Maistas“ yra suteikęs teisę kitai firmai atstovauti JAV. Ir kartu jis pažymėjo, jog firmos, kurios importuoja gaminius iš „Maisto“, galėjo suteikti išimtinę teisę kitai firmai platinti importuotas prekes [75]. J. Budrys, suprantama, turėjo mintyse J. Rakščio ryšius su Niujorko Prodex-Co. kompanija. Tie ryšiai išliko iki 1938 m. pradžios, kuomet lietuviškų prekių skirstymą Amerikoje monopolizavo „Maistas“, „Pienocentras“ ir „Lietūkis“.

Mėginimas sukurti bendrovę Amlit’a 1937 m.

1937 m. JAV lietuvių spaudoje ir vis dažniau pasirodydavo vadinamasis Amlit Company, Inc. bendrovės, įsikūrusios Niujorke, pavadinimas [76]. Archyvų dokumentai duoda galimybę geriau suprasti, kas tai buvo per bendrovė.

1937 m. birželio 2 d. generalinis konsulas J. Budrys rašė pasiuntiniui P. Žadeikiui: „šiomis dienomis sutvėriau lietuvių importerių bendrovę – Amlit, Inc. su 25 000 dol. kapitalu (10 dalininkų po 2500 dol.)“. Ši naujiena pasiuntiniui buvo netikėta ir jis tuojau paprašė detalesnės informacijos, ypač apie Amlit santykius su „Maistu“ ir „Pienocentru“ bei importuotojais, kaip Prodex Co., Baltic Trading Co. ir Benjamin [77]. Buvo labai svarbu įsitikinti, ar Amlit yra pasiruošusi rimtai prekybai ir dalykiškiems santykiams su Lietuvos gamintojais. Be to, P. Žadeikis paprašė J. Budrio kol kas „nestumti pirmyn Amlit’os sumanymo“ ir palaukti, kol tuo reikalu pasisakys Lietuvos URM Ekonomikos departamentas bei suinteresuotos „Maistas“, „Pienocentras“ ir „Lietūkis“ [78]. Lietuvos pasiuntinio abejones paaiškina tas faktas, kad jis buvo gavęs bendrovės „Maistas“ vadovų gegužės 10 d. raštą, kuriame informuojama apie numatomą Lietuvos produktų importo agentūros įsteigimą Niujorke. Agentūros tikslas – rūpintis „įvairių lietuviškų gaminių importu iš Lietuvos, tirti rinką, propaguoti Lietuvos gaminius, studijuoti importo galimybes naujiems gaminiams ir pirmoje vietoje būti interesuota Lietuvos firmų interesų saugojimu“ [79]. Taigi, „Maisto“ vadovybė jau nebuvo suinteresuota kokia nors nauja tarpininke tarp jos ir JAV rinka.

Po savaitės, t. y. birželio 11 d., pasiuntinys gavo J. Budrio laišką, kuriame atsiskleidė tikra Amlit padėtis ir tikslai. Paaiškėjo, jog Amlit Co. jau 1936 m. sausio 8 d. buvo įtraukta į Niujorko valstijos bendrovių sąrašus. Bet dar ne visas kapitalas buvo įneštas – kol kas tik 7 dalininkai įnešė po 1000 dolerių (pirmas įnašas). Amlit dalininkai: Bruklino graborius Juozas Garšva – Amlit bendrovės pirmininkas, degtinės sandėlio savininkas Ksaveras Strumskis – vicepirmininkas, A. Budraitis – iždininkas, buvęs savaitraščio Amerika redaktorius Kazys Vilniškis – Valdybos I sekretorius (reikalų vedėjas), K. Vaitelis – II sekretorius. Likusieji dalininkai – kunigai Jonas Balkūnas ir Lekešius. Kitų dalininkų bendrovė dar ieškojo. Santykių su „Maistu“ ir „Pienocentru“ dar nėra, bet prekės užsakytos tose bendrovėse. „Pienocentras“ jau atsiliepė ir pranešė, kad dalį užsakytų prekių, išskyrus sviestą, išsiųs. Lietuviškų prekių importuotojai Amerikoje apie Amlit dar nieko nežinojo, bet J. Budrys neįžvelgė bendrovės konkurencijos joms. Anot J. Budrio, „Amlit mano importuoti iš Lietuvos viską, ką jis galės iš ten gauti ir čia parduoti“. Bendrovė turės pakeisti smulkius lietuvių prekybininkus – Baltic Trading Co., Vikriką, Dvareckį ir Sargelį. Generalinis konsulas akcentavo, kad „čia ir prasideda Amlit rolė“. Jo įsitikinimu, bendrovė papildys kitus importuotojus ta prasme, kad ji sau kelią kitus uždavinius: a) išplėsti lietuviškų produktų vartojimą tarp lietuvių išeivių, kurie dar daug vartoja lenkiškų prekių; b) parduoti produktus tiems, kurie lietuviškų prekių nenorėjo pirkti iš tarpininkų žydų; c) importuoti specifines prekes, kurios žinomos ir yra paklausios tarp JAV lietuvių; d) pamėginti importuoti tokias prekes, kurių didieji importuotojai negali importuoti dėl kainų skirtumo, nes Amlit, aplenkdama tarpininkus, sieks parduoti tiesiogiai vartotojui [80].

Dar prieš minėtą J. Budrio informaciją pasiuntinys P. Žadeikis birželio 9 d. konfidencialiu laišku informavo „Maisto“ vadovybę apie Amlit’ą, kurią labai remia generalinis konsulas J. Budrys. Pasiuntinys, pabrėždamas naujos lietuviškos bendrovės galimybę labiau įsiskverbti į JAV lietuvių rinką, pažymėjo ir keletą savo abejonių. Pirmiausia, Amlit bendrovėje nėra patyrusių importo reikaluose žmonių ir vargu ar galės bendrovė tinkamai pasireikšti prekybiniuose Lietuvos–JAV santykiuose. Antra, Amlit sukurta vien tik iš Niujorko apylinkės lietuvių biznierių. Nepakviesdama dalininkais čikagiečių ir kitų stambių kolonijų atstovų, bendrovė vargiai galės išplėsti savo veiklą. Trečia, P. Žadeikiui nepatiko, kad bendrovės vadovai nepalaiko glaudaus ryšio su JAV lietuvių „Prekybos rūmais“ ir „Ekonominiu centru“, kurie suvaidintų nemenką pagalbinį vaidmenį, o kartu ir tų organizacijų veikimas būtų pagyvintas. Be to, pasiuntinys, pritardamas „Maisto“ vadovybės planui kurti savo prekybos įstaigą Niujorke, rekomendavo įsileisti JAV lietuvių, kaip dalininkų, kapitalą. Pirmiausia ir buvo nurodyta Amlit bendrovė. Bet patarė įkurtos įstaigos Niujorke kontrolę išlaikyti bendrovės „Maistas“ ir jos bendradarbių iš Lietuvos rankose [81]. Taigi J. Budrys informavo „Maisto“ bendrovę apie Amlit susikūrimą.

Tik 1937 m. rugpjūčio 5 d. laišku jo nuorašus gavo P. Žadeikis ir URM Ekonomikos departamentas, „Maisto“ vadovybė pranešė J. Budriui apie savo pozicijas Amlit atžvilgiu. Iš esmės pozicija išryškėjo iš P. Žadeikio laiško „Maisto“ vadovybei. Svarbiausi „Maisto“ vadovybės argumentai: nebenori didinti savo produkcijos importuotojų skaičiaus, bet siekia jų mažinti; jau pats „Maistas“ siekia savo produktų importo reikalus tvarkyti JAV rinkoje; pageidavo tapti Amlit dalininkais, bet su sprendžiamuoju balsu [82]. Be to, „Maisto“ vadovybė nesiruošė siųsti savo produkcijos tol, kol nepaaiškės, kokie bus ateityje jos santykiai su Amlit.

Tuo tarpu bendrovės Amlit vadovai toliau organizavosi. Savo biurą, kurio vedėju tapo K. Vilniškis, įkūrė Brukline (132 Broadway). Spaudoje reklamavosi kaip rimta JAV lietuvių importo bendrovė, kuri jau mezga ryšius su Lietuvos gamintojais – „Pienocentru“, „Tilka“, „Sodyba“ ir kt. Garantavo, kad nuo dabar JAV lietuviai per lietuvišką bendrovę galės gauti kasdieniam vartojimui lietuviškų gaminių už prieinamą kainą [83]. Tačiau bendrovės veikla greitai baigėsi, nes „Maistas“ nereagavo į jos užsakymus, o konkuruojanti firma Prodex-Lit pirko didelius kiekius lietuviškų prekių. 1937 m. lapkričio 4 d. K. Vilniškis pranešė J. Budriui, kad Amlit dalininkai surengė susirinkimą, kuriame, apsvarstę susidariusią padėtį, priėjo prie išvados, kad jiems nėra vilties veikti be nuostolių, ir nutarė likviduotis, jei firma Prodex-Lit padengs jiems susidariusius nuostolius. Su tuo Prodex-Lit sutiko ir pasiūlė vesti derybas [84]. Tokiu būdu lietuviška Amlit bendrovė pasitraukė iš prekybos su Lietuva verslo. JAV lietuvių bandymas telktis ir perimti į savo rankas lietuviškų prekių realizavimą tarp išeivių žlugo, nes nesulaukė Lietuvos gamintojų paramos. O jų netenkino kol kas menkos Amlit galimybės ir neaiškios perspektyvos. Rezultatas galėjo būti kitoks, jeigu JAV lietuvių Prekybos rūmai per savo Amerikos lietuvių ekonominį centrą būtų suorganizavę bendrą prekybinę organizaciją arba davę įgaliojimus Amlit’ai kaip savo atstovei. Deja, JAV lietuvių ekonominės organizacijos tuo metu vėl buvo apmirusios.

JAV lietuvių prekybininkai ir Lietuva 1938–1940 m.

Lietuvos ir JAV prekybos santykių naujas etapas prasideda, kai 1938 m. kovo 3 d. Niujorke įsteigiama „Maisto“, „Pienocentro“ ir „Lietūkio“ atstovybė – Lithuanian-American Import and Export Corporation (toliau – Litamcorp) [85]. Jos tikslas – aplenkiant tarpininkus (tiek amerikiečių, tiek ir JAV lietuvių), tiekti lietuvišką produkciją JAV prekybininkams. Kaip matyti iš Litamcorp ataskaitų, ji 1938 m. jau turėjo apie 70 didesnių ir mažesnių klientų, ir JAV lietuvių. Litamcorp įsteigėjas K. Gineitis atkreipė dėmesį, kad vien Čikagoje yra per 200 lietuviškų maisto produktų parduotuvių, 50 restoranų ir daugiau kaip 450 aludžių, kurių savininkai gali būti potencialūs lietuviškų prekių užsakovai [86]. O kur dar kiti išeivijos centrai – Niujorkas, Pitsburgas, Klyvlendas ir kt. su savo prekybininkais. Konsulas P. Daužvardis, sveikindamas K. Gineitį ir linkėdamas Litamcorp’ui geriausios sėkmės, dar kartą gana vaizdžiai priminė, kad bendravimas su JAV lietuvių verslininkais turi būti „pagrįstas ne vien poeziją ir patriotiškumu“, bet „realiu ekonominiu santykiavimu“ [87].

JAV lietuviai verslininkai (dokumentuose daugiausia dominuoja jau minėto J. Rakščio vadovaujama Baltic Import Co.) ne tik kontaktavo su Litamcorp’u, o kai kurie domėjosi ir kitų Lietuvos gamintojų produkcija. Pavyzdžiui, 1938 m. lapkričio 14 d. konsulas P. Daužvardis rašė URM Ekonomikos departamentui, kad Baltic Import Co. ir kelios kitos kompanijos teiraujasi apie galimybę importuoti iš Lietuvos džiovintus ir konservuotus grybus, domėjosi, ar turi Lietuvos įstaigos minimų grybų eksportui; jei turi, tai kokiomis kainomis juos siūlo ar gali siūlyti Niujorke [88]. Analogiškų užklausimų, siųstų ministerijai apie kitas prekes, kurias vartoja ar gali vartoti JAV lietuviai, archyviniuose dokumentuose galima rasti nemažai. Savo ruožtu Lietuvos valdžia buvo suinteresuota kuo plačiau įtraukti JAV lietuvius verslininkus į prekybą lietuviškomis prekėmis. 1938 m. rugsėjo 20 d. URM Ekonomikos departamento direktorius J. Norkaitis prašė konsulo P. Daužvardžio Čikagoje palaikyti kuo glaudesnius ryšius su vietos lietuviais biznieriais, atidžiai stebėti Lietuvos užsienio prekybą ir tuojau informuoti apie kiekvieną naują Lietuvos ir JAV prekybos galimybę [89]. Į tai konsulas atsakė, kad JAV lietuviai verslininkai nori pardavinėti Lietuvos prekes, bet to padaryti negali, nes per didelės gamintojų užsiprašomos kainos, o ir pristatomų prekių iš Lietuvos kiekiai yra labai riboti. Ką pirmiausia reikėjo padaryti, kad reikalai pasikeistų norima linkme? P. Daužvardis pageidavo, kad URM Ekonomikos departamentas jį informuotų apie numatomas JAV rinkai lietuviškas prekes, pateiktų siūlomų produktų sąrašus ir apytikrius kainoraščius bei patartų gamintojams ir eksportuotojams savo prekėms „fantastiškų kainų nestatyti“. Konsulas pabrėžė, kad Lietuvos gamintojai baigtų galvoti, jog už į JAV siunčiamas prekes galima bet kokias kainas prašyti ir jas gauti. Rimtoje prekyboje, anot konsulo, reikia ne savo kainas rinkai pateikti, bet prie bendrų rinkos kainų prisitaikyti; antraip Lietuvos verslininkai JAV rinkoje „labai sau ateitį pasigadins“ [90]. Konsului atrodė, kad Lietuvos firmos nėra rimtai suinteresuotos JAV lietuvių rinkos galimybėmis, pavyzdžiui, Čikagoje. Jis URM Ekonomikos departamentui perdavė eile dokumentų, kurie liudijo Lietuvos verslininkų abejingumą, gal greičiau atsakomybės stoką. Puikiausias pavyzdys buvo Baltic Import Co. bandymas užmegzti dalykinius ryšius su saldainių fabriku „Rūta“ Šiauliuose. J. Rakštis 1938 m. pirmoje pusėje rašė bendrovės „Rūta“ vadovybei ir prašė informacijos apie gaminamą produkciją bei atsiųsti tam tikrą kiekį saldainių. Tačiau atsakymo nesulaukė. Tuomet J. Rakštis pamėgino susisiekti su „Rūtos“ vadovybe per Lietuvos konsulatą Čikagoje [91]. Tarpininkavimas nenuėjo veltui. Į P. Daužvardžio laišką buvo atsakyta, nurodant, kad „Rūtos“ vadovybė neketina tiesiogiai prekiauti su JAV, nes susiduria su trukdymais ir JAV, ir Lietuvoje. Todėl „Rūtos“ vadovybė manė, kad realiausias būdas – patikėti saldainių eksportą „Lietūkiui“ arba „Pienocentrui“ [92]. Tiesa, ji kategoriškai neatsisakė palaikyti ryšius su J. Rakščio kompanija ir net pažadėjo jai atsiųsti nedidelį siuntinį saldumynų prekybai [93]. Tačiau J. Rakštis taip ir nesulaukė pažadėto siuntinio. Deja, tai nebuvo netikėtas ar išimtinis atsitikimas. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo gana paplitęs reiškinys tarp Lietuvos firmų. Tai patvirtina savo 1939 m. spalio 30 d. rašte URM Ekonomikos departamentui P. Daužvardis, kuris apibendrindamas savo, kaip tarpininko tarp JAV lietuvių verslininkų ir Lietuvos gamintojų, patirtį pabrėžė, kad „labai yra nemalonu kuomet produktą pasiūlai (JAV verslininkui – J. S.) ir gavęs jam užsakymą negali siūlyto produkto gauti“ [94]. Toks Lietuvos firmų požiūris buvo viena iš svarbesnių priežasčių, stabdžiusių tų kelių pasiryžusių JAV lietuvių verslininkų prekybos ryšius su Lietuva. Kartu Lietuvos firmos matė, kad greito ir gero pelno nepadarysi tiesiogiai bendradarbiaudamas su keliais ar keliolika smulkių JAV lietuvių verslininkų, kurie užsako palyginant nedaug prekių; be to, atsiranda įvairių organizacinių rūpesčių ir papildomai išlaidų.

1939 m., mėginant atgaivinti JAV lietuvių Prekybos rūmų ir Amerikos lietuvių ekonominio centro veiklą, išeivijos ir Lietuvos atstovų nuomonės sutapo, jog tik susiorganizavę JAV lietuvių verslininkai galės rimčiau įsitraukti į prekybos santykius su Lietuva. Tai nebuvo nauja. Tokia idėja jau buvo keliama nuo 1930 m., bet praktiškai jos nepavyko įgyvendinti. Be to, buvo pastebėta, kad 1938 m. pradžioje įsikūrusiam Litamcorp’ui Niujorke nepavyko prieiti su lietuviškomis prekėmis prie JAV lietuvių visuomenės [95]. Taigi, lietuviškoji terpė JAV rinkoje išliko.

1939 m. rugsėjo 6 d. tautinės pakraipos savaitraštyje „Dirva“ buvo iškelta idėja įkurti Lietuvos–Amerikos eksporto bendrovę (toliau – LAEB). Tai būtų kaip alternatyva Litamcorp’ui, neatstovavusiam daugeliu Lietuvos firmų, kurių prekės galėjo būti paklausios JAV rinkoje. Bendrovę galėtų organizuoti ALEC, kurio nariai yra JAV lietuvių Prekybos rūmai, vienijantys ir JAV lietuvių prekybininkus. LAEB kapitalas turėtų būti sudarytas iš Lietuvos ir JAV lietuvių pinigų. Anot idėjos autoriaus, Lietuva pristatytų bendrovei prekes, o JAV lietuviai sudarytų bendrovės vedėjus, tarnautojus, agentus-pardavėjus, kurie „supranta, kaip tokį biznį varyti moderniško amžiaus tempu“ ir jų „pareiga būtų ne Niujorke sėdėti ir laukti iki kas ateis paklausti prekių, bet po Ameriką važinėti ieškant pirkėjų, organizuojant urmo pardavėjus didesnėse kolonijose […] aprūpinant Lietuvos produktais tiesiog, paimant jų užsakymus ir juos laiku pristatant“ [96]. (Be to, planavo prekes gauti ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos bei Estijos). Buvo manoma, kad tik patys JAV lietuvių verslininkai, tiesiogiai dalyvaudami LAEB veikloje, būtų suinteresuoti didinti apyvartą, reklamuoti lietuviškas prekes, plėsti ir pilnai įsisavinti savo rinką JAV. Be to, straipsnio autorius pažymi, kad LAEB turėtų per ALEC sudaryti sutartis su Lietuvos firmomis ir ekonominėmis organizacijomis.

Tokio pobūdžio straipsnis buvo paskelbtas prieš pat JAV lietuvių surengtą rugsėjo 11 d. Niujorke „Trečiąją ekonominę“ konferenciją. Jos eiga ir sprendimai istoriografijoje jau yra aptarti [97]. Konferencijoje buvo įteisinta naujovė JAV lietuvių ekonominiame judėjime – tai patriotinis šūkis „Savas pas Savus“, kurio pagrindu JAV lietuvių Prekybos rūmai privalėjo savo kolonijose ir apylinkėse stengtis suartinti verslininkus su išeivių visuomene, propaguoti lietuvišką produkciją, skatinti domėtis Lietuva [98]. Minėtas šūkis turėjo aiškiai išreikštą tautinį pobūdį ir buvo nukreiptas prieš kitataučius (pirmiausia prieš žydus ir lenkus) prekybininkus bei urmininkus, siekiant sustiprinti lietuviškų produktų vartojimą juos perkant tik lietuviškose parduotuvėse. Panašios akcijos vyko ir tarp JAV italų, tų pačių lenkų ir kitų tautinių grupių. JAV lietuvių veikėjai šitaip tikėjosi ne tik sutelkti lietuvių išeiviją, bet ir paskatinti JAV lietuvių verslininkus greičiau vienytis kuriant jau minėtą ALEB. Sutelkti JAV lietuvius verslininkus prekybai su Lietuva nebuvo lengva vien dėl to, kad dauguma jų neįžvelgė naudos perspektyvoje. Geriausias pavyzdys – kai K. S. Karpius „Trečioje ekonominėje“ konferencijoje naujoje ALEC Valdyboje užsiminė apie ALEC galimybę paimti į savo rankas Lietuvos eksporto biznį, tai Valdybos vicepirmininkas dr. Aukštikalnis paklausė, kokia nauda iš to bus JAV lietuvių Prekybos rūmams [99]. Reikėjo ieškoti būdų ir priemonių iš esmės keisti žmonių įsitikinimus.

Lietuvos atstovai JAV, kurie gerai žinojo padėtį, nebuvo nuošalyje. Pasiuntinys P. Žadeikis laiške ALEC sekretoriui K. S. Karpiui, neatsakydamas savo paramos, pabrėžė, kad Lietuvos generalinis konsulas J. Budrys Niujorke bus oficialus patarėjas ALEC praktiniuose reikaluose. Pats pasiuntinys rekomendavo JAV lietuviams verslininkams užmegzti glaudžius ryšius su Lietuvos verslininkais, su „Žemės“ ir Prekybos rūmais Kaune ir Vilniuje, su Draugija užsienio lietuviams remti. Be to, siūlė jiems savo kapitalus investuoti Lietuvoje [100]. Bet pirmiausia, anot jo, reikia gerai viską išstudijuoti ir įvertinti naudą sau.

1939 m. gruodžio 1 d. žurnale „Pasaulio lietuvis“ buvo išspausdintas K. S. Karpio straipsnis „Amerikos lietuvių ekonominis centras“, kuriame jis kvietė Lietuvos verslininkus užmegzti artimesnius ryšius su ALEC, nes išeivijoje „šiuo metu yra dar labai didelės galimybės Lietuvos produktams parduoti“. Lietuvos verslininkus mėginta sudominti ir tuo, kad dauguma JAV lietuvių pardavėjų jau yra susipažinę su kai kuriais Lietuvos produktais ir yra supažindinę savo pirkėjus, kurie „mielai juos perka ir pasigėrėdami juos naudoja“. Anot K. S. Karpio, dėl produktų realizavimo nekiltų jokių problemų, tik reikia gauti užtikrintą tų produktų pristatymą iš Lietuvos į JAV. O tuo klausimu Lietuvos prekių gamintojai privalo kooperuotis su ALEC [101]. To meto sąlygomis straipsnis buvo daugiau agitacinio nei praktinio pobūdžio. Vis dėlto, ALEC, skatindama Lietuvos verslininkus rimtai atkreipti dėmesį į dar neišnaudotą rinką, kur jau pateikta lietuviškų produktų reklama, prisiima atsakomybę už nuolat pristatomų prekių realizavimą. JAV lietuvių veikėjai, bandydami suaktyvinti Lietuvos firmų ir prekių gamintojų dėmesį JAV lietuvių rinkai, tikėjosi pagreitinti JAV lietuvių verslininkų susitelkimą ir jų įtraukimą į prekybą su Lietuva.

1940 m. balandžio 7 d. Filadelfijoje įvykęs ALEC posėdis išsiskyrė tuo, kad jame daugiausia dėmesio buvo skirta JAV lietuvių verslo klausimams spręsti. Posėdyje nutarta įvairiais būdais skatinti JAV lietuvių prekybininkus įsirašyti į JAV lietuvių Prekybos rūmus [102]. Tam tikslui ALEC numatė įstatų pakeitimą, visą eilę lengvatų JAV lietuvių „Prekybos rūmų“ nariams [103]. Tuo tarpu apie JAV lietuvių verslininkų prekybos su Lietuvą išplėtimą praktiškai nebuvo kalbama, nes Antrasis pasaulinis karas, kaip buvo pastebėta posėdyje, pakirto Lietuvos ir JAV lietuvių santykius bei ekonominius reikalus; importas ir eksportas tarp valstybių vyko sunkiai [104]. Taigi, tuo metu buvo orientuojamasi į JAV lietuvių verslininkų telkimą ruošiantis prekybai su Lietuvą po karo.

Išvados

JAV lietuvių prekybininkų dalis, esanti arčiau prie išeivijos srovių politinio judėjimo vadovybės, pagalvodavo apie galimybę užmegzti verslo santykius su Lietuvos gamintojais. Tai daugiau skatino patriotiniai motyvai, nei ekonominė būtinybė. Tačiau JAV lietuvių galimybės sutelkti didelį kapitalą stambiems lietuviškų prekių užsakymams buvo menkos.

Lietuvos atstovai JAV stengėsi sutelkti verslininkus į Prekybos rūmus lietuvių kolonijose, o Prekybos rūmų veiklą koordinuoti ir centralizuotai plėtoti verslą bei ryšius su Lietuvos gamintojais per 1930 m. įkurtą Amerikos lietuvių ekonominį centrą.

JAV lietuvių prekybininkų entuziazmą slopino ne tik Lietuvos gamintojų silpnas domėjimasis JAV rinka, bet ir tai, kad lietuviškos prekės buvo nepritaikytos (standartai, pakuotė, sanitariniai reikalavimai) JAV rinkai, taip pat priekabūs JAV muitininkai ir milžiniški atstumai. Įvežamų į JAV maisto, ypač mėsos gaminių, kokybė kai kuriais punktais nusileisdavo kitų šalių, tarp jų net Lenkijos gaminiams. Visa tai mažino ir kainas, ir pelną. Eksperimentiniai bandymai 4 dešimtmetyje prasibrauti į JAV rinką, kaip į perspektyvoje galimą nuolatinę rinką, vertė Lietuvos gamintojus kelti lietuviškų maisto produktų kokybę ir palaipsniui prisitaikyti prie griežtų JAV rinkos reikalavimų.

Lietuvos vyriausybė didesnį susidomėjimą JAV lietuvių verslininkais parodė pasaulinės ekonominės krizės metais. Sunkūs krizės padariniai JAV lietuvių bizniui sudarė sąlygas labiau kreipti išeivijos prekybininkų dėmesį į perspektyvų ekonominį bendradarbiavimą su Lietuvos gamintojais. Pabrėžiant, kad milijoninis pelnas lieka kitataučių – prekybos tarpininkų tarp Lietuvos gamintojų ir JAV vartotojų – rankose, JAV lietuviai biznieriai buvo raginami perimti šį verslą. Kartu tai buvo ir politinis išskaičiavimas – sudominus išeiviją ekonominiais ryšiais, atitolinti ją nuo politikavimo, nuo to meto Lietuvos vyriausybės kritikos bei priartinti išeiviją prie Lietuvos.

Nuo 1935 m. padidėjus Lietuvos maisto produktų eksportui į JAV atsirado kelios nedidelės JAV lietuvių verslininkų importo organizacijos: Čikagoje J. Rekščio firma Baltic Import Co. ir Niujorke – Amlit, Co.Tačiau jos netiko tarpininko vaidmeniui ir Lietuvos gamintojai jų rimtais partneriais nelaikė. Ir patys JAV lietuvių veikėjai buvo priversti pripažinti, kad jie dar nepasiruošę tiesioginei prekybai su Lietuva, ir pageidavo, kad Lietuvos gamintojai aktyviau tarpininkautų tiesiogiai aprūpinat JAV lietuvių prekybininkus produktais. O JAV lietuvių verslininkų organizacijos remtų bendradarbiavimą. JAV lietuvių Prekybos rūmai telkė tik nedidelį procentą išeivijos verslininkų.

Nuorodos

Gauta 2005 m. gruodžio 19 d.
Pateikta spaudai 2006 m. lapkričio 16 d.

Summary

Lithuanian and American-Lithuanian Businessmen in the USA in 1930–1940

The author of the article investigates trade activities of Lithuanian businessmen in the USA in 1930–1940; this was the period when these people had scanty possibilities to accumulate initial capital for larger orders of Lithuanian goods. Therefore, Lithuanian representatives in the USA, first of all Consul General and, later, Ambassador Povilas Žadeikis tried to coordinate and centralise business activities and relations with Lithuanian producers in 1930s through the established American–Lithuanian Trade Centre.

The Lithuanian government showed its deep interest in the activities of the Lithuanian businessmen in the USA during the period of the world economic crisis. Its disastrous consequences created positive conditions for prospective economic cooperation between Lithuanian businessmen in emigration and Lithuanian producers. The fact that profits worth millions settled in the hands of mediators dealing in trade relations between the Lithuanian producers and the USA consumers was of crucial importance as well. Thus, Lithuanian businessmen in emigration were encouraged to take over this function. Some political considerations were significant as well, i.e. the wish of the Lithuanian government to distance the emigration from Lithuania’s politics and its criticism by involving them in economic relations.

On the other hand, the enthusiasm to develop trade relations between Lithuanian businessmen residing in the USA and Lithuanian producers was undermined by the producers’ diminishing interest in the USA market as well as the failure of Lithuanian goods to meet the criteria of the USA market, i.e. certain standards, packing or sanitary requirements. Meat produce from Lithuania yielded in quality to that imported into the USA from other countries; this, consequently, reduced both prices and profits. The officious USA Customs officers and long transportation distances also added to a low level of trade relations between Lithuania and America. In addition, businessmen in emigration were not happy about high prices of Lithuanian production.

In 1935 Lithuanian food exports to the USA increased, and this caused the establishment of some small import organisations such as J. Rakštys’ company Baltic Import Co. in Chicago and Amlit, Co. in New York. However, they did not meet the requirements of recognised mediators; therefore, Lithuanian producers did not consider them as important partners. Lithuanian businessmen in America, on the other hand, were not ready for direct trade transactions with Lithuania; they also expressed a wish that Lithuanian producers provided them with their production directly, without any mediators. In 1938, Litamcorp, a Lithuanian producers’ company, was established in New York which claimed the responsibility of mediators, thus limiting the mediating activities of the Lithuanian businessmen in the USA. The above mentioned allows to state that in 1930–1940 the foundations for the future economic relations between businessmen in emigration and those in Lithuania were laid down.