„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Artūras GRICKEVIČIUS. Tarptautinė mokslinė konferencija „Zenonas Ivinskis ir Lietuvos praeities tyrimai“
Spausdinti

Šių metų gegužės 25 dieną sukako 100 metų, kai gimė vienas iškiliausių lietuvių istorikų – prof. Zenonas Ivinskis. Sukakčiai paminėti, iškilųjį mūsų tautos istoriką pagerbti, pabrėžti jo nuopelnus ir darbų svarbą mūsų istorinei sąmonei Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas, Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra bei Lietuvių išeivijos institutas spalio 16–17 dienomis Katalikų teologijos fakulteto rūmuose surengė tarptautinę mokslinę konferenciją. Į ją buvo pakviesti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos žymūs, taip pat pradedantys mokslininkai.

 

Renginio pradžioje, per šv. Mišių pamokslą, prel. V. S. Vaičiūnas prasmingai kalbėjo apie istoriko sąžinę ir priminė, kad anų dienų lietuvių istorikai yra puikus pavyzdys dabartiniams mūsų istorikams. VDU rektoriui, prof. Z. Lydekai ir prof. Z. Ivinskio giminaičiams iškilmingai atidarius vardinę auditoriją, KTF docentas dr. A. Grickevičius pabrėžė prof. Z. Ivinskio kaip VDU absolvento ir VDU Teologijos-filosofijos fakulteto darbuotojo moralinę svarbą VDU bendruomenei, taip pat prof. Z. Ivinskio kaip Lietuvos istoriko išskirtinumą (pirmasis lietuvių istorikų, gausiai rinkęs medžiagą Vatikano archyvuose ir taip plačiai bei giliai aprašęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios praeitį; dirbęs tai, ko okupuotos Lietuvos istorikai negalėjo dirbti). Vardinę auditoriją papuošė dailininko G. Grickevičiaus tapytas prof. Z. Ivinskio portretas.

 

Konferencijos pirmoji sekcija – Zenonas Ivinskis ir Lietuvos istoriografija (pirmininkavo prof. habil. dr. A. Motuzas ir doc. dr. P. Janauskas). Prelegentas V. Selenis (Vilniaus pedagoginis universitetas) pranešime Zenonas Ivinskis Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.) istorikų bendrijos kontekste išryškino Z. Ivinskio mokslinės ir pedagoginės veiklos bruožus, pažymėjo jo įtaką katalikiškos orientacijos istorikams B. Dunduliui, A. Kučinskui, A. Šapokai, A. Vasiliauskui, J. Matusui ir J. Stakauskui. Dr. I. Bučinskytė (VDU) nagrinėjo Zenono Ivinskio visuomeninę veikla išeivijoje. Prelegentė L. Bucevičiūtė (VDU) aptarė LDK vakarinių sienų tyrimo metodologijos problematiką (LDK vakarinių sienų tyrimų problematika istoriografijoje: metodologinis aspektas). Dr. P. Lasinskas (VDU) pranešime Lietuvos Respublikos ir SSSR santykių tematika Zenono Ivinskio darbuose kalbėjo apie Z. Ivinskį kaip apie vieną pirmųjų šių šalių santykių tyrėjų ir vertintojų. Prof. habil. dr. A. Motuzas (VDU) pranešime Liaudies ir liturginis giedojimas Lietuvoje pagal Zenoną Ivinskį bei XX–XXI a. sandūroje ne tik atskleidė senųjų laikų Z. Ivinskio nagrinėto ir dabartinio giedojimo panašumus bei skirtumus, bet ir talkinamas choristų iš Marijampolės suteikė meniškų įspūdžių. Prelegentui doc. dr. R. Balsiui (Klaipėdos universitetas) neatvykus, liko nereferuotas jo pranešimas Pozityvistinis Zenono Ivinskio požiūris į senąją baltų religiją.

 

Antroji sekcija – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII–XVIII a. (pirmininkavo prof. dr. J. Kiaupienė ir dr. L. Korčiak (L. Korczak). Prof. dr. J. Kiaupienė (VDU, Lietuvos istorijos institutas) pranešime 1413 m. Horodlės sutartys Europos vėlyvųjų viduramžių politiniame kraštovaizdyje išryškino šio svarbaus istorinio įvykio nepakankamas interpretacijas ir jo aiškinimui pritaikė šiuo požiūriu dar nenaudotą „sudėtinės valstybės/monarchijos“ modelį. Dr. L. Korčiak (Jogailaičių universitetas Krokuvoje) pranešime Klientelizmo sistemos pradžia LDK – problemos ir tyrimų perspektyvos iškėlė iki šiol mažai teliestą klientelizmo kilmės Lietuvoje temą, iš dviejų sampratų (reiškinio kilmės – vietinė natūrali ir perimta iš Lenkijos) pasisakė už pirmąją ir kaip tolesnio darbo gaires įvardino būtinybę nagrinėti vietinio klientelizmo elementus, jų raidos bruožus ir tolesnių šaltiniais paremtų tyrimų perspektyvas. Prof. dr. Z. Kiaupa (VDU, LII) pranešime Lietuvos miestiečiai Vidurio Rytų Europoje XV–XVI a. „žvalgybiniu būdu“ aptarė iki šiol kone neliestą temą – Lietuvos miestiečių keliavimo ir kėlimosi tendencijas.

 

Deja, antrosios sekcijos darbas kiek komplikavosi iš Baltarusijos dėl per brangaus vizų mokesčio neatvykus konferencijos dalyviams dr. V. Holubovičiui (V. Halubovič, Gardino valstybinis žemės ūkio universitetas), dr. N. Sliž (Europos humanitarinis universitetas) ir A. Liubajai (Baltarusijos nacionalinis aukštojo mokslo institutas). Šia proga privalu pabrėžti, kad Lietuvos Respublikos (Europos Sąjungos?) nuostata nepriskirti dalyvavimo mokslinėje konferencijoje lengvatinių vizų kategorijai (taikoma mokslinį tiriamąjį darbą atliekantiems asmenims) yra taisytina.

 

Konferencijos pirmosios ir antrosios sekcijų baigiamosios diskusijos palietė daugelį pranešimų. Ir dalyvių, ir svečių pasisakymai buvo dalykiški ir trumpi. Kiek daugiau dėmesio susilaukė ir aštriau buvo aptarti 1413 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybinio ryšio pagal „sudėtinės valstybės/monarchijos“ modelį, taip pat klientelizmo esmės ir ypač vertinimo klausimai.

 

Konferencijos antroji darbo diena prasidėjo ne tik patiems dalyviams ir VDU bendruomenei, bet ir visiems lietuvių istorikams bei inteligentams prasmingu aktu – atminimo plokštės ant namo (P. Višinskio g. 46), kuriame 1935–1944 m. gyveno prof. Z. Ivinskis, atidengimu. Iškilmę surengė Kauno miesto savivaldybė, sveikinamąjį žodį tarė meras A. Kupčinskas, mintimis ir prisiminimais dalijosi prof. Z. Ivinskio giminaičiai, taip pat jo gyvenimo šiame name liudininkė M. Rimkutė-Bankauskienė. Pagrindinį žodį tarė prof. dr. Z. Kiaupa, jis pabrėžė ne tik prof. Z. Ivinskio nuopelnus, paprastumą bei kuklumą, bet ir kalbėjo apie jo bendradarbių – kitų istorikų – darbų svarbą.

 

  

1 il. Paminklinės lentos prof. Z. Ivinskiui atidengimas. A. Grickevičiaus nuotrauka

 

Trečioji sekcija – Krikščionybės Lietuvoje istorija (pirmininkavo kan. prof. dr. K. Žemaitis ir prof. dr. Z. Kiaupa). Doc. dr. A. Grickevičius (VDU) pranešime Seminarija ar bendrabutis? Šv. Bažnyčios susirinkimo Tridente 18 kanono įgyvendinimo Lietuvoje pėdsakais sprendė lietuvių naujosios istoriografijos problemą senųjų laikų Lietuvos seminarijas laikyti ne kunigų ugdymo, bet siekiančių kunigystės kandidatų išlaikymo namais. Doc. dr. V. Kamuntavičienė (VDU) nagrinėjo Kauno dekanato padėtį XVII a. antroje pusėje. Kun. prof. habil. dr. T. Krahelis (T. Krahel, Balstogės arkivyskupijos dvasinė seminarija) nagrinėjo Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų ginčus dėl sienų XVII–XVIII a. Dr. V. P. Vilčevskis (W. P. Wilczewski, Liublino katalikiškasis universitetas) pranešime Vilniaus vyskupijos generalinės vizitacijos XVII–XVIII a. Problematikos evoliucija atskleidė šių vizitacijų turinio raidą. Kun. dr. T. Kasabula (Balstogės universitetas) nagrinėjo Lietuvių kalbos naudojimą sielovadoje Kauno ir Kupiškio dekanatuose XVIII a. antroje pusėje. Kun. dr. J. Kosmovskis (J. Kosmowski) MIC (Liublino marijonų seminarija) kalbėjo apie Magnatų gimines – marijonų ordino mecenatus Lietuvoje. Kun. dr. A. Šotas (A. Szot, Balstogės arkivyskupijos archyvas) perskaitė pranešimą apie Tarpukario Vilniaus Marijos sodalicijas. Kun. P. Chudzikas (P. Chudzik, MIC, Lenkijos marijonų provincija) nagrinėjo Marijonų Marijampolės vienuolyno 1933–1937 m. krizę. Be to, pranešėjui D. Burbai (VDU, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“) stažuojantis užsienyje, buvo perskaitytas jo pranešimas Teisiniai katalikų dvasininkų tarpusavio konfliktai Vilniaus paviete XVIII a. viduryje. Prelegentui neatvykus, liko nereferuotas dr. A. Liubyj (Baltarusijos valstybinė meno akademija) pranešimas Polocko eparchijos poveikis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religiniam gyvenimui XIV–XV a. Gal dėl laiko stokos, gal dėl pranešimų temų įvairumo baigiamosios konferencijos diskusijos, deja, neįvyko. Tad trečiosios sekcijos pranešimai liko neaptarti.

 

Konferencijos pranešimų pagrindu parengti prelegentų straipsniai bus skelbiami VDU KTF moksliniame žurnale SOTER, kuris referuojamas tarptautinėse duomenų bazėse CEEOL ir The Philosopher‘s Index. Deja, lietuvių istorikai iš kitų universitetų dalyvavo ne itin gausiai. Kiek žinoma, prof. Zenono Ivinskio šimtųjų metinių proga Lietuvoje rengta ne vien ši konferencija. Tad galima retoriškai klausti, ar tokių iškilių istorikų darbai nėra visų mūsų bendras palikimas? O jeigu taip, ar nederėtų rengti bendrą konferenciją?

 

Artūras GRICKEVIČIUS