„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Danutė BLAŽYTĖ-BAUŽIENĖ. Konferencija apie Lietuvos Sąjūdį periferijoje
Spausdinti

2008 m. birželio 13–14 dienomis Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto A. Šapokos auditorijoje įvykusi nacionalinė mokslinė konferencija „Sąjūdis Lietuvos periferijoje (1988–1993)“ tarp Sąjūdžio 20-mečiui skirtų renginių išsiskyrė prioritetu tautinio atbudimo procesams įvairiuose Lietuvos miestuose, regionuose, profesinėse grupėse. Skaityti pranešimai taip pat tarsi savaime susidėstė į tris sroves: 1) aprėpiantys visą Lietuvą ir apibūdinantys jos visuomenę įvairiais Sąjūdžio tapsmo ir raidos pjūviais; 2) siekiantys atskleisti regionų specifiką bendrųjų procesų kontekste; 3) pateikiantys miestų ir rajonų Sąjūdžio grupių kūrimosi ir veiklos konkrečius faktus.

 

Konferencijos dalyvius pasveikino Iniciatyvinės grupės narys prof. Bronislovas Genzelis. Jis taip pat apibūdino Lietuvos Sąjūdžio ir anksčiau įsikūrusio Estijos Liaudies Fronto panašumus ir skirtumus bei pažymėjo, kad nefiksuodamas narystės Sąjūdis rėmėsi Lietuvos laisvės lygos patirtimi.

 

  

1 il. Konferencijos dalyviai prie Adolfo Šapokos auditorijos. A. Stonkaus nuotrauka

 

Konferencijos spiritus movens – VPU Lietuvos istorijos katedros prof. Liudas Truska pranešime „Sąjūdžio laikų Lietuvos visuomenė“ Sąjūdžio didingumą įžvelgė tame, kad, anot daugelio autorių, „nuskurdinto genofondo tauta“ įvykdė revoliuciją, atkūrusią nepriklausomybę ir svariai prisidėjusią prie sovietinės imperijos sugriovimo. Jo požiūriu, per sovietinę modernizaciją lietuviai iš kaimiečių tapo daugiausia miestiečių tauta, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos – tautiškai gana vienalyte, pagal išsilavinimą ir mentalitetą neatsiliekančia nuo Vakarų ir Vidurio Europos šalių.

 

Dr. Petras Bražėnas (VPU), pažymėjęs, kad „meniniam žodžiui nėra nei centro, nei periferijos“, akcentavo kultūrinės rezistencijos estafetės perdavimo aplinkybes. Per dešimtmečius Lietuvos visuomenėje susiformavo kultūros ženklų, užuominų atpažinimo sistema, palaikanti tautinę savimonę tose srityse, kur tai buvo įmanoma. Jis daugiau dėmesio skyrė ikisąjūdiniam laisvėjimo laikotarpiui, kai Lietuvos rašytojų sąjunga ir ypač jos partinė organizacija (pasak pranešėjo, atviri partiniai susirinkimai buvo saugesni) tapo tautinės ir istorinės atminties žadinimo vieta.

 

Dr. Vladas Sirutavičius (LII) pranešime „Sąjūdis periferijoje“ siekė atsakyti į klausimą, kodėl ir kaip kelių dešimčių žmonių iniciatyva tapo visos Lietuvos visuomenės reikalu, koks buvo masinio judėjimo organizavimosi mechanizmas, kas nulėmė regioninius skirtumus. Prelegento nuomone, sunku išskirti, kur ir kodėl vienos grupės susikūrė „iš apačios“, o kitur – inicijavus Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariams. Jis taip pat aptarė įsikūrusių grupių struktūrą, jų santykius su vietos partine valdžia ir represinėmis institucijomis, pabrėžė visuotinį taikų akcijų pobūdį, analizavo Sąjūdžio programinių teiginių kaitą pereinant nuo socialinių klausimų prie politinių.

 

Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio grupių alternatyvių pozicijų raidą konceptualiai atskleidė Česlovas Laurinavičius (LII), teigdamas, kad joms netinka centro ir periferijos santykiai, o skirtumus nulemia ekonominiai, kultūriniai ir sociopsichologiniai veiksniai. Trintis tarp vilniečių ir kauniečių išryškėjo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, skirtingai traktuojant nepriklausomybės paradigmą: vilniečiai orientavosi į suverenitetą ar nepriklausomybę atnaujintoje Sąjungoje, kauniečiai – į „švarią“ nepriklausomybę. Iš pradžių dominavusias vilniečių pozicijas laikui bėgant susilpnino tiek demokratizacijos procesų SSRS neapibrėžtumas, tiek ir geopolitinės aplinkybės – Vakarų šalių palaikomas Vidurio Europos laisvėjimas, Lietuvos problemas traktuojant kaip SSRS vidaus reikalą. Visa tai nulėmė, kad 1989 m. eigoje Sąjūdžio vadovybė perėmė kauniečių poziciją. Išdava – Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimas 1990 m. kovo 11-ąją.

 

Platų organizacinių klausimų spektrą aptarė buvusi Sąjūdžio sekretorė Angonita Rupšytė pranešime „Sąjūdžio miestų ir rajonų tarybos: ryšio su centru palaikymas“. Ji pradėjo nuo idėjos neformalios sklaidos, kai 1988 m. birželio 3 d. susirinkime Mokslų akademijos salėje dalyvavę rajonų atstovai žinią apie įkurtą Iniciatyvinę grupę parvežė į savo vietoves. Pranešėja apibūdino ryšius su rajonų ir regionų grupėmis iki Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo ir po jo, rinkimų štabų kūrimą ir veiklą, etatinių darbuotojų įvedimą, finansavimą ir technikos įsigijimą ir baigė šių ryšių pokyčiais po 1990 m. kovo 11-osios.

 

Organizacinės struktūros analizei skirtas ir Kęstučio Bartkevičiaus (VDU) pranešimas „Sąjūdžio vietinio lygmens struktūra“. Prelegentas pažymėjo, kad struktūravimasis vyko ir „iš apačios“, ir „iš viršaus“, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimti įstatai tik įteisino savaime susiformavusią organizacijos sandarą.

 

Prof. Juozas Žilys (Mykolo Romerio universitetas) pranešime „Sąjūdis ir teisinė reforma“ analizavo, kodėl tiek daug pastangų dėta keičiant 1978 m. LTSR Konstituciją, kuri buvo ne valstybės pagrindinis įstatymas, o tik okupacinės valdžios dokumentas. Kalbėtojo nuomone, konstitucijos pakeitimai buvo forma, apibendrinusi pokyčius visuomenėje, nors nei oficialioji valdžia, nei Sąjūdis nesiekė ją priimti. Sąjūdžio veikloje teisės rekonstrukcija evoliucionavo keliais etapais: iki Steigiamojo suvažiavimo, Steigiamojo suvažiavimo dokumentuose, Sąjūdžio seimo ir tarybos dokumentuose, rinkiminėje programoje. Atkūrus nepriklausomybę, 1938 m. Konstitucijos galiojimą ir priėmus Laikinąjį pagrindinį įstatymą, minėtoji konstitucija mirė kaip ir 1990 m. moratoriumas. Be kitų teisės reformos aspektų, prelegentas plačiau aptarė Pilietybės įstatymo priėmimo ir Sąjūdžio iniciatyvos dėl Prezidento institucijos atkūrimo aplinkybes.

 

Kiti pranešėjai nušvietė Sąjūdžio susikūrimą ir veiklą įvairiuose miestuose ir rajonuose: Klaipėdoje (Kostas Kaukas), Jurbarke (Mindaugas Tamošaitis, VPU), Anykščiuose (Tomas Baranauskas, LII), Jonavoje (Gediminas Ilgūnas), Trakuose (Romualdas Lankas, papildė elektrėniškis Juozas Janonis), Biržuose (Deimantė Švėgždaitė, VPU), Šiauliuose (dr. Arūnas Gumuliauskas, ŠU), Pakaunėje (Leonas Milčius), Zarasuose (Laima Riaubiškienė), Vilkaviškyje (Jonas Mačys), Alytuje (Vytautas Kolesnikovas), Skuode (Laimutis Šilingas), Marijampolėje (Stasys Daugėla), Ignalinos rajone (Maksimas Čemakinas, VPU; Marija Kalvaitienė).

 

Pranešėjai pateikė gausios faktinės medžiagos apie svarbiausius Sąjūdžio kūrimosi ir veiklos faktus savo miestuose ir rajonuose, išsiaiškino, kokiais keliais prasidėjo laisvėjimas, kada, kur ir kaip sukurtos Sąjūdžio grupės, surengti mitingai, leista spauda, kas buvo Sąjūdžio grupių iniciatoriai, kūrėjai ir organizatoriai, kokie santykiai buvo su Sąjūdžio centru, vietos valdžia, represinėmis struktūromis. Kartu šiuose pranešimuose atskleisti įvairių regionų ir rajonų sąjūdininkų veiklos skirtumai, priklausę nuo dalyvių asmeninių savybių, santykių su vietos LKP komitetais, rajonų tautinės sudėties ir kitų veiksnių.

 

Antai tautinės sudėties nulemta specifika atsispindėjo K. Kauko, R. Lanko, L. Riaubiškienės pranešimuose. Keletas prelegentų analizavo Sąjūdžio kandidatų laimėjimą (J. Mačys) arba pralaimėjimą (M. Tamošaitis, T. Baranauskas) vietos tarybų rinkimuose 1990 m. kovo 24 d.

 

T. Baranauskas (LII) Sąjūdžio veikloje išskyrė keturis laikotarpius: pirmasis – tiesos sakymo (1988 birželis – 1989 vasaris), – kol pasakyta paskutinė tiesa, – kad Sąjūdis sieks Lietuvos nepriklausomybės. Sąjūdžio Seimui priėmus 1989 m. vasario 16 d. rezoliuciją, prasidėjo kovos už nepriklausomybę laikotarpis, kuris baigėsi Kovo 11-ąją. Triuškinama sąjūdininkų pergalė TSRS liaudies deputatų rinkimuose kovo 26 d., pranešėjo nuomone, reiškė nepriklausomybės siekio įteisinimą ir faktą, kad visuomenė jau pasiruošusi nepriklausomybei. Trečiasis laikotarpis – nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 rugsėjo – nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpis, ir galiausiai – iki 1993 m. rugsėjo – tai Sąjūdžio politinės veiklos užgesimo laikotarpis, kol išvedus sovietinę kariuomenę Sąjūdis paskelbė apie savo politinės veiklos pabaigą.

 

Dr. A. Gumuliauskas, aptardamas Sąjūdžio Šiauliuose specifiką akcentavo tuos jo veiksmus, kur šiauliečiai buvo pirmieji: 1988 m. spalio 12 d. juos pirmuosius pripažino ir įregistravo miesto Vykdomasis komitetas; 1989 m. pradžioje pirmuosiuose demokratiniuose rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti vietos Sąjūdžio paremti Zigmas Vaišvila ir Romualdas Ozolas; Sąjūdžio atstovų neįtraukus į rinkimines komisijas, pirmą kartą panaudota rinkimų stebėtojų institucija; įvyko pirmieji viešieji debatai, išspausdinti agitaciniai plakatai ir bukletai. Tik Šiauliuose 1989 m. rudenį pavyko į Sąjūdžio tarybos veiklą įtraukti visas politines jėgas nuo komunistų iki Laisvės lygos. Pranešėjas patikslino ir pirmosios Sąjūdžio rėmimo grupės įsteigimo datą – 1988 m. liepos 19 d. Projektavimo institutų centre.

 

Antisovietinio pasipriešinimo ir disidentinės veiklos dalyvis Gediminas Ilgūnas, įkūręs pirmąją Sąjūdžio rėmimo grupę Jonavoje, ilgiau apsistojo ties narystės Sąjūdyje problema pabrėždamas, kad Sąjūdis turėjo būti organizacija be organizacijos, veikiančia ties leistinumo riba, tą ribą nuolat stumiant, bet jos neperžengiant. Po 1993 m. veikiantis Sąjūdis, anot G. Ilgūno, yra Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos filialas.

 

Sąjūdžio iniciatorius Trakuose Romualdas Lankas atkreipė dėmesį, kad pirmasis nesankcionuotas mitingas, suorganizuotas jaunųjų Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių, 1988 m. birželio 21 d. prie Lietuvos TSR AT vyko su šūkiu „Išsaugokime Trakus!“ ir buvo nukreiptas prieš metodišką kultūros paminklų naikinimą.

 

Kauno r. atstovo Leono Milčiaus suformuluota tezė, kad „periferijos miestelių Sąjūdžio grupių veikla gal ir nebuvo labai svarbi visos Lietuvos mastu, bet tos vietos žmogui buvo labai svarbi, nes jis pirmą kartą suvokė, kad ir jis tautai ir valstybei yra svarbus, kad ir nuo jo priklauso Lietuvos ateitis“, – taikytina visai Lietuvai. Tai yra pilietinės visuomenės pagrindas, kiekvieno žmogaus susitapatinimo su savo tauta ir valstybe, oraus gyvenimo prielaida.

 

Pranešėjai daugiau dėmesio skyrė pradiniam Sąjūdžio grupių veiklos etapui, gal dėl laiko stokos jo nebeužteko plačiau panagrinėti netgi rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą situaciją, jau nekalbant apie vėlesnį Sąjūdžio veiklos laikotarpį. Kiekvieną pranešimą lydėjo karštos diskusijos, neišvengiamai susiejančios nesenos praeities įvykius su gyvenamojo meto aktualijomis. Tikimasi, kad konferencijos medžiagai (papildytai dar vieno kito rajono sąjūdininkų straipsniais) bus skirtas atskiras leidinys (ar „Istorijos“ tomas).

 

Danutė BLAŽYTĖ-BAUŽIENĖ