„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Vilma AKMENYTĖ. Tarp laikinosios sostinės ir amžinojo miesto: Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatijos keliais
Spausdinti

Kasparavičius, Algimantas. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika = Tra politica e diplomazia. La Santa Sede e la Repubblica di Lituanika. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, 796 p.

 

 

Lietuvos diplomatijos istorijoje pamažu uždengiami balti langeliai[1], nors ši istorijos sritis dar panaši į šachmatų lentą. Neseniai pasirodžiusi istoriko Algimanto Kasparavičiaus solidžios apimties monografija, skirta Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių istorijai[2], reikšmingai papildė gausėjančius Lietuvos diplomatijos istorijos tyrimus. Simboliška, kad ši studija pasirodė 2008-aisiais, kai minime Lietuvos valstybingumo devyniasdešimtmetį. Ši sukaktis būtų neįmanoma be Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos, tad lygiai taip pat simboliška, jog šiemet tokią pat garbingą sukaktį mini ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Nors šios ministerijos, kaip laisvos ir nepriklausomos valstybinės institucijos, veikla buvo nutraukta 1940 m. šalį okupavus Sovietų Sąjungai, užsienyje ir toliau veikė kelios Lietuvos atstovybės, kurioms vadovavo Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, o po jo mirties – Stasys Antanas Bačkis. Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, prie Šventojo Sosto veikusių atstovybių bei kitose valstybėse įsikūrusių konsulatų dėka Užsienio reikalų ministerija gali pelnytai skaičiuoti devyniasdešimtmetį. Prieš devyniasdešimt metų Lietuvos valstybingumo kūrėjai susidūrė su nemenku skepticizmu savo atžvilgiu. Neretai didžiųjų valstybių atstovai Lietuvos diplomatus, siekusius įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę tarptautinėje arenoje, vadino naivuoliais, tačiau šių asmenybių atkaklumo ir diplomatinio meistriškumo dėka šiandien galime didžiuotis ir švęsti Lietuvos nepriklausomybės sukaktis. Tiesa, 2008-ųjų modernios Lietuvos nepriklausomybės jubiliejus praslinko pernelyg blankiai ir tarsi pasislėpė po šįmet žadamu triukšmingu Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimu. Tokia truputį paradoksali situacija kai ką pasako ir apie mus. Norėtųsi paklausti, ar mes sugebame įvertinti XX amžiaus istoriją ir pasidžiaugti jos pasiekimais, ar dar tebeieškome garbingesnės, iš ūkų iškilsiančios Lietuvos praeities?

 

Po Pirmojo pasaulinio karo dar kartą perbraižytas Europos žemėlapis. Atsirado naujų valstybių, tarp jų ir Lietuva, kurioms teko kovoti už vietą po saule, o jų paskelbtą nepriklausomybę turėjo pripažinti kitos šalys. Tai buvo svarbiausias jaunos Lietuvos diplomatinės tarnybos tikslas, tad netrukus imta megzti pirmuosius diplomatinius santykius. Sudėtinga geopolitinė padėtis ir visą tarpukarį Lietuvos diplomatinius santykius jaukęs Vilniaus klausimas bei Klaipėdos problema reikalavo ypatingų diplomatinių sugebėjimų – ir Lietuvos atstovų užsienyje, ir užsienio valstybių atstovų Lietuvoje. 1918–1940 m. Lietuvos diplomatinių santykių istorija neretai primena pasivaikščiojimą itin trapiu ledu. Sunkiai rasime valstybę, su kuria Lietuvos santykiai per anuos du nepriklausomybės dešimtmečius nė karto nebuvo aptemę. Todėl nenuostabu, kad anuomet Lietuvos ir Šventojo Sosto dvišaliuose santykiuose taip pat dominavo įtampa, nepasitikėjimas, konfliktai, kuriuos lėmė Lietuvos teritoriniai interesai, principinė nesantaika su kaimynine Lenkija, painūs Lietuvos vidaus politikos vingiai bei Šventojo Sosto pastangos įvykių eigą pakreipti ne visuomet Lietuvos valdantiesiems naudinga linkme. Lietuvoje ypač jautriai reaguota į užsienio diplomatų veiklą šalyje, nes ji kartais prasilenkdavo su diplomatinės misijos uždaviniais ir peržengdavo užsienio ir vidaus politiką skyrusią ribą. Bet visa tai ne vien Lietuvos ir Šventojo Sosto dvišalių santykių specifika. Lietuvoje rezidavę užsienio šalių diplomatai dėl pernelyg jautrios Lietuvos politikų reakcijos stengėsi sąmoningai neprovokuoti nesantaikos, tuo metu visiškai kitai jurisdikcijai paklusę Šventojo Sosto atstovai Lietuvoje jautėsi gana laisvai ir mažai paisė Lietuvos valdžios atstovų norų. Istoriko A. Kasparavičiaus monografijoje „Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika“ aprašoma ne viena įtampą sukėlusi situacija: nuo pat nuomonių išsiskyrimo kuriant diplomatines atstovybes Vatikane ir Kaune iki painios Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordato pasirašymo istorijos bei nelabai diplomatiškų kai kurių diplomatų poelgių. Monografija stebina begaliniu gilumu ir išsamiu problemos aprašymu, įvairių istoriografinių pozicijų palyginimu bei plačiai aptariamu kontekstu. Pavyzdžiui, konkordato pasirašymo istorija aptariama visos Europos kontekste, lyginamas Lietuvos, Lenkijos ir Šventojo Sosto santykių trikampis, aptariamas Lietuvos reikalavimas pripažinti Vilniaus kraštą sudėtine Lietuvos teritorijos dalimi bei Lenkijos interesas išsaugoti šį kraštą kaip integralią Lenkijos dalį, Šventojo Sosto sprendimų priežastys diplomatiškai laviruoti tarp valstybių, kurios nepalaiko diplomatinių santykių. Taip pat konkordato klausimas ir Vilniaus vyskupijos likimas Lenkijos okupacijos akivaizdoje Antrojo pasaulinio karo metais. Konkordato klausimas nagrinėjamas ne vien tarptautinių santykių plotmėje, ne mažiau dėmesio tenka ir vidaus politikai. Pristatomos konkordato vykdymo sąlygos. Kūrybiškai vertinamas autoritarinis Lietuvos režimas ir jo santykiai su Katalikų bažnyčia, pastangos susieti politinės ištikimybės saitais Lietuvos bažnyčios hierarchus ir pastarųjų pastangos laviruoti tarp ištikimybės Lietuvos Respublikai ir Šventajam Sostui.

 

Netekus Vilniaus, Kaune kūrėsi įvairaus rango užsienio valstybių atstovybės: pasiuntinybės, konsulatai, vicekonsulatai, garbės konsulatai. Pirmiausia Kaune apsistojo didžiųjų valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos – diplomatinės misijos, o ilgainiui įsikūrė jų ir kitų šalių nuolatinės pasiuntinybės bei konsulatai. Nunciatūrą išlaikė ir Šventasis Sostas. Šiandien K. Donelaičio gatvėje galima nesunkiai rasti pastatą, kuriame anuomet buvo įsikūrusi Šventojo Sosto atstovybė. Diplomatinio korpuso veikla Kaune tik pradeda sulaukti atidesnio istorikų dėmesio. Tokią situaciją lemia šaltinių specifika. Lygiai taip pat paradoksalu, kaip ir natūralu, kad savoje valstybėje rezidavusio užsienio valstybių diplomatinio korpuso istorijos šaltiniai yra išsibarstę užsienio archyvuose ir ne visuomet yra prieinami kitų šalių tyrinėtojams. Galbūt todėl ir iš A. Kasparavičiaus studijos „Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika“ sąlyginai daugiau sužinome apie Lietuvos diplomatinio korpuso užsienyje veiklą, apie Italijos ir Šventojo Sosto situaciją lietuvių diplomatų akimis. Kaune rezidavusių užsienio valstybių diplomatų santykiai su Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir kitomis institucijomis, Kauno diplomatinio korpuso narių tarpusavio santykiai vis dar lieka istorikų darbų paraštėse. Dažniausiai Lietuvoje dirbusių užsienio diplomatų veikla yra reikalas tik tų valstybių, kurioms jie atstovavo. Tačiau kokius oficialius, o ypač neoficialius ryšius mezgė šie diplomatai, kokia informacija jiems buvo pasiekiama, vis dar lieka šešėlyje. Šiam diplomatijos aspektui bene daugiausiai dėmesio naujausiame savo darbe skyrė istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys[3], kuriam buvo prieinami net kelių užsienio valstybių archyvai. Ši informacija leido pažvelgti į Kauno diplomatinio korpuso „mažąsias sąjungas“, simpatijas ir antipatijas. Juk vis dar tebėra nepažintos Kaune rezidavusių užsienio valstybių atstovų asmenybės. Šią Lietuvos istoriografijos spragą A. Kasparavičius puikiai užpildė išsamiai pristatydamas kiekvieną Lietuvoje rezidavusį Šventojo Sosto pasiuntinį, nepalikdamas nuošalyje ir Italijos atstovo Kaune veiklos. Tai puiki medžiaga, papildanti Kaune rezidavusio užsienio valstybių diplomatinio korpuso istoriją. Kaunas netapo pačia patraukliausia vieta užsienio diplomatų darbui. Tik didžiosios valstybės čia turėjo nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rango atstovus. Iš dvidešimt dviejų XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kaune atstovybes turėjusių valstybių nemažai atstovautos konsulų lygmeniu. Komplikuota Lietuvos geopolitinė padėtis bei patrauklesnis Rygos įvaizdis lėmė, jog dauguma aukščiausio rango Lietuvai skirtų diplomatų rezidavo ne Kaune, o Rygoje. Neretai informacija Kauną pasiekdavo diplomatiniais keliais būtent per Rygą. Šmėsteli eretiška mintis – galbūt Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpis vis dar tebėra truputį svetimas dėl porą dešimtmečių užtrukusio laikinumo. Kaunas taip ir neįstengia atrasti savo praeities, nes jo tapatumas pernelyg glaudžiai susietas su „laikinosios sostinės“ įvaizdžiu. Beje, monografijos autorius taikliai tekste išskyrė Kauno sinonimą – laikinąją sostinę, kuris šiandien tapęs kone antruoju miesto pavadinimu, kartais sutrumpina kolektyvinę kauniečių atmintį.

 

Istoriko A. Kasparavičiaus studijoje detaliai aprašomos diplomatų veiklos peripetijos, bei spalvingos kasdienybės detalės, diplomatinio etiketo subtilybės, kurios leidžia spręsti ne vien apie diplomatijos istoriją, bet ir tampa puikia medžiaga Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos bažnyčios, Kauno miesto istorijai, taip pat randame informacijos apie Lietuvos valdžios institucijų, anuometinės politinės kultūros praeitį. Nagrinėjant temą panaudota plati šaltinių bazė. Džiugu, kad autorius neapsiribojo vien oficialios diplomatijos istorijos pristatymu, bet ir praskleidė neoficialiąją diplomatiją dengusį šydą. Tikriausiai ateičiai liko užsienio archyvuose saugomų šaltinių tyrimai. Nepublikuoti archyviniai šaltiniai, saugomi Vatikane ar aplinkinėse valstybėse, neabejotinai galėtų patvirtinti spėjimus arba paskatintų pakeisti nuomonę apie sprendimų priėmimo aplinkybes bei vieno ar kito diplomatinio žingsnio priežastis. Rusijos Federacijos archyvuose saugomų šaltinių medžiaga puikiai papildė Lietuvos archyvų informaciją bei suteikė įdomių faktų apie Lietuvoje dirbusius užsienio diplomatus bei jų santykius su Lietuvos valdžios institucijomis. Apie Kauno diplomatinio korpuso gyvenimo ypatumus savo užsienio reikalų ministerijoms pranešimus rengdavo kiekvienos pasiuntinybės darbuotojai. Tai neoficiali, bet jautri informacija, kuri galėtų nurodyti ateities tyrimų kryptis.

 

Monografijos informacijos žemėlapis labai platus ir išsamus. Ji išsiskleidžiama tiek vertikaliai, tiek ir horizontaliai, peržengia Lietuvos ir Šventojo Sosto dvišalių santykių istorijos ribas ir leidžia geriau suprasti anuometinės Europos procesus bei realiau suvokti Lietuvos padėtį. Studijoje aptariami Italijos, Vokietijos, Austrijos, Lenkijos ir kitų valstybių bei Šventojo sosto santykiai, šių santykių įtaka Lietuvos ir Šventojo Sosto dvišaliams santykiams. Lietuvos praeitis atsiskleidžia daug platesniame kontekste ir padeda suprasti, kodėl kartais Lietuvos politikų tikslai taip ir liko neįgyvendinti. Skaitant šią knygą, ypač paskutinius skyrius, susidaro įspūdis, kad skaitai Rytų ir Vidurio Europos diplomatijos istoriją. temos nagrinėjamos išsamiai ir patraukia smalsų skaitytoją, kuris galbūt specialiai diplomatijos istorija nesidomi.

 

 

Tekstą papildo per septyniasdešimties archyvinių šaltinių publikacija, paskatinsianti atidžiau pažvelgti į Lietuvos ir Šventojo Sosto tarptautinių santykių istoriją bei geriau suvokti Pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenės procesus. Lieka tik vienas nesuprantamas dalykas, kodėl Lietuvos istorikų darbuose, kuriuose puikiai įvaldyta nuorodų rašymo, šaltinių ir literatūros sąrašo sutvarkymo sistema, visiškai atmestinai aprašomos iliustracijos. Ne vienas leidinys, kurį puošia tyrinėjamojo laikotarpio ir su tyrimu tiesiogiai susijusios archyvinės fotografijos, nukenčia dėl neišsamios po jomis pateikiamos informacijos. Atrodo, iki šiol vaizdinė informacija mūsų istoriografijoje dar nepriimama kaip visavertis istorijos šaltinis, nors fotografija galėtų puikiai papildyti tekstinius šaltinius. Peteris Burkė (Peter Burke) atkreipė dėmesį į vaizdinės informacijos kaip istorijos šaltinio galimybes, tačiau jis nurodė, jog ir šią šaltinių grupę būtina kritiškai įvertinti. Jei įmanoma, turėtume žinoti fotografijos autorių, „žanrą“ (ar tai oficialus portretas, ar atsitiktinė nuotrauka), būtina nustatyti vaizdinės informacijos pasirodymo intenciją: ar ji skirta propagandos tikslams, ar tai sąmoningas dokumentas ateities kartoms ir pan.[4] A. Kasparavičiaus monografijoje taip pat publikuojama per keliasdešimt nuotraukų, kurios saugomos Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto bei Lietuvos centriniame valstybės archyve, tačiau apie jų priklausomybę vienam ar kitam archyvui galima spręsti tik iš aprašų stiliaus. Beje, Kaune rezidavusiam diplomatiniam korpusui tenka nepalyginamai mažiau iliustracijų nei Lietuvos diplomatams prie Šventojo Sosto. Tai tik dar kartą parodo diplomatijos istorijos šaltinių bazės problemiškumą ir sudėtingumą bei atskleidžia iššūkius, su kuriais tenka susidurti istorikams, pasiryžusiems tyrinėti diplomatijos istoriją. Tenka apgailestauti, kad kol kas Lietuvos istoriografijoje vaizdinė informacija atlieka tik iliustruojamąją, pažintinę funkciją. Gal ateityje publikuojant archyvines fotografijas taip pat bus privalomas įvadinis komentaras, kuris padės skaitytojui geriau suvokti tekstą ir kokybiškai papildys publikuotus tekstinius šaltinius. Šiuo atveju, kalbant apie istoriko A. Kaspravičiaus monografiją „Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika“, reikia tik pasidžiaugti, kad publikuoti archyviniai tekstiniai ir vaizdiniai šaltiniai sulaukė išties plataus, išsamaus bei visapusiško komentaro. Kiekvienas skaitytojas ras naujos ir įdomios informacijos tiek apie dvišalius Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius, tiek ir apie diplomatijos užkulisius tarpukario Europoje.

 

Reikia tikėtis, kad ši knyga „nenusės“ vien viešosiose bibliotekose ir istorikų specialistų knygų lentynose, o pasieks knygynus ir platesnę skaitytojų auditoriją. Patrauklus medžiagos dėstymas ir lengvas rašymo stilius turėtų sužavėti ne vieną Lietuvos istorijos entuziastą.

 

Nuorodos

 

 



[1] Dvišaliams santykiams skirta ne viena monografija, taip pat ne vienas straipsnis, plačiau žr. Butkus, Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993; Kasparavičius, A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analizė. Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1996; Mažeika, V. Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 m. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2002; Grigaravičiūtė, S. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius: Saulabrolis, 2002; Grigaravičiūtė, S. Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007; Žalys, V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1, Vilnius: Versus Aureus, 2007 ir kt.

[2] Kasparavičius, A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika = Tra politica e diplomazia. La Santa Sede e la Repubblica di Lituania. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, 796 p.

[3] Žalys, V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). T. 1. Vilnius: Versus Aureus, 2007, 584 p.

[4] Burke, P. Picturing History (visual sources in study of history), History Today, April, 2001, http://www.findarticles.com/cf_0/m1373/4_51/73236313/p3/article.jhtml?term= 2004.01.09.