„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Valdas SELENIS. „Istorija kaip politika“ – istoriko ir diplomato straipsnių rinkinys
Spausdinti

Eidintas, Alfonsas. Istorija kaip politika. Įvykių raidos apžvalgos. Vilnius: Versus Aureus, 2008, 440 p.

 

Žinomas istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas išleido dar vieną knygą, šį kartą tai Atgimimo laikotarpį aprėpiančių 1987–1993 m. skelbtų įvairių, autoriaus žodžiais tariant, poleminės istorinės publicistikos straipsnių rinkinys. Knygos pabaigoje pateiktas knygų, studijų, straipsnių, apžvalgų ir kitų publikacijų sąrašas siekia 166 pozicijas, ir tai dar toli gražu ne visas, bet pakankamai, kad iliustruotų ilgą ir produktyvią A. Eidinto kaip istoriko ir publicisto veiklą. Žanrinė įvairovė labai plati – nuo mokslinių studijų (tarp jų ir itin vertingos habilitacinės disertacijos pagrindu išleistos knygos „Lietuvių Kolumbai“[1]) iki visai neseniai išleistų istorinių romanų. Išmėginti pastarąjį žanrą, ko gero, nesiryžo dar nė vienas lietuvių profesionalus istorikas.

 

Autorius knygos įvade rašo, kad: „...varganos sovietmečio istorijos mokslo padėties niekaip nepristatysi kaip aprioriškai šiltos ir komiškos basakojės vaikystės išdaigų (...) ideologiniai primesto istorijos tyrimo metodai ne vienam apkartino gyvenimą ir tie atsiminimai gana slogūs ir sunkūs. Ne vieną stabdo gal ir tai, jog šiandien bandyti nagrinėti 1987–1990 metų istorijos mokslo situaciją atrodo ir per anksti esant daryti (…)“ (p. 9). Autorius pažymi, kad jam vis ateidavo mintis, ar tik nebus vis atidedant tuos tyrimus per vėlu, nes daug kas bus užsimiršta, dingę. Galbūt laikas pradėti „knibinėti“ ir ne tokią seną istoriografijos raidą? Reiktų pastebėti, kad ta linkme jau judama. Neseniai sovietmečio istorijos mokslo tyrimuose „ledus pralaužė“ Aurimas Švedas[2]. Tikėsimės, kad autoriaus kvietimas bus išgirstas ir pradedant Atgimimo laikotarpio inteligentijos tyrimus, doktorantai ir apskritai jaunoji karta ims domėtis ir šio itin svarbaus „lūžinio“ laikotarpio istorijos mokslo padėtimi.

 

Po įvairius leidinius išsibarstę straipsniai knygoje sugrupuoti šešiuose skyriuose: pirmame rašoma apie istorikus, antrame – apie prezidento Antano Smetonos „sugrąžinimą“ visuomenei, trečiame – apie vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą ir to laikotarpio politiką, ketvirtame – apie Ribentropo-Molotovo paktą ir jo vertinimų pristatymą Rusijos istorikams, penktame – apie Holokausto tyrimų pradžią ir nelengvą kelią Lietuvos istoriografijoje, ir paskutiniame – Atgimimo laikotarpio įvykių kronika.

 

Iš knygos įvado galėtume įsivaizduoti, kad ji skirta Atgimimo laikotarpio istorijos mokslo padėčiai atskleisti, juo labiau, kad autorius, dirbdamas tuometiniame Lietuvos istorijos institute, turėjo progą stebėti istorijos mokslo pasikeitimus ir dalyvauti juose. Tačiau čia autorius nuoširdžiai paaiškina skaitytojui, kad dėl dabartinio darbo užsienyje jis tegalėjo pateikti asmenines patirtis, lietuvių tautinio atgimimo laikotarpio proceso gana „tipišką dalelytę“ (p. 10). Autorius viliasi, kad ir kitiems kolegoms ateis noras ką nors panašaus papasakoti. Pažymėtina, kad tokių refleksijų, skirtų sovietmečio laikotarpio istorikams, jau pasirodė, iš jų bene įdomiausia (ir išsamiausia) yra Aldonos Gaigalaitės atsiminimų knyga[3]. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad ne visi istorikai nori raštu išdėstyti savo įspūdžius ir mintis apie tuometines mokslinio darbo sąlygas bei tarpusavio ryšius. Apskritai ne visi istorikai rašė ir rašo atsiminimus ar dienoraščius, ir tuo labiau ne visi juos skelbia. Kai kur galima rasti užuominų. Antai Bronislovas Genzelis yra minėjęs Sąjūdžio atsiradimo išvakarėse 1987 m. lapkričio 26 d. Mokslų akademijos salėje vykusią garsiąją rašytojų ir istorikų diskusiją dėl „istorinės tiesos“[4]. Taigi, reikia džiaugtis, kad kai kurios refleksijos vis dėlto pasirodo, nors jose vertinimai atsispindi visų pirma iš dabarties perspektyvos.

 

 

Knygos įvade yra įdomių atsiminimų momentų apie darbą tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute ir Lietuvos (SSR) valstybiniame istorijos archyve, kur, pasak autoriaus, buvo tikroji jo kaip istoriko mokykla. Autorius 1987 m. polemizuoja su rašytojais, kandžiai pasisakiusiais istorikų adresu, kaltinančiais istorikus dėl štampų ir bailumo rašyti teisybę (p. 29). Užsimena, kaip buvo gautas leidimas iš LKP CK spausdinti Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istorija“ (p. 34). Pažymi, kad 1991 m. sovietiniams desantininkams užėmus Lietuvos televiziją, buvo sunaikinti vaizdo įrašai su to meto istorijos populiarinimo laidomis, taigi rekonstruoti, kaip žiniasklaidos priemonės veikė Sąjūdžio metais, atkuriant Lietuvos istorijos puslapius bus nepaprastai sudėtinga (p. 56). Prisipažįsta, kad svajojo tapti žurnalistu, o ne istoriku (p. 67).

 

Autorius viliasi, kad leidinys bus naudingas istorijos studentams, politologams, dėstytojams, mokytojams, gimnazistams, kitiems besidomintiems, ir jis būtų laimingas, jei knyga praverstų rašantiems istorijos mokslo raidos studijas ir gal net būsimiems lietuvių istoriografijos istorijos autoriams. Apibendrinamasis tiek sovietmečio, tiek ir Atgimimo istorijos mokslo tyrimas (ką jau kalbėti apie Lietuvos istoriografijos istorijos bendrą studiją, apie kurią svajojo dar Zenonas Ivinskis) reikalauja sutelktinių pastangų. Reikia tikėtis, kad tie darbai vis dėlto bus įgyvendinti. Ši knyga tebus nedidelis, bet reikalingas įnašas. Belieka palinkėti, kad ir istorikas A. Eidintas, kada nors sugrįžęs iš darbų užsienyje, dar pasidalins su skaitytojais mintimis ir naujų mokslinių tyrimų rezultatais.

 

Nuorodos

 

 



[1] Eidintas, A. Lietuvių Kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius: „Mintis“, 1993, 152 p.

[2] Švedas, A. Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.). Daktaro disertacijos rankraštis, Vilnius, 2006, LNB, f. 132-3861.

[3] Gaigalaitė, A. Į save ir istoriją pažvelgus. Vilnius: „Vaga“, 2002, 287 p.

[4] Genzelis, B. Sąjūdis. Priešistorė ir istorija. Vilnius: „Pradai“, 1999, p. 33.