„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Rasa Paukštytė-Šaknienė. Lietuvos etnologijos mokslas XX a. ir XXI a. pradžios periodiniuose ir tęstiniuose leidiniuose
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip periodinių ir tęstinių leidinių publikacijose atsispindėjo Lietuvos etnologijos mokslo raida. Šio tikslo siekiama analizuojant trijų laikotarpių leidinius: tarpukario, sovietmečio ir laikotarpio po 1990 metų.

 

Apibendrindami etnologijos publikacijas galime teigti, kad kiekviename iš šių nagrinėtų laikotarpių jos atliko svarbų vaidmenį plėtojant etnologijos mokslą.

 

Prasminiai žodžiai: etnologija, periodiniai ir tęstiniai leidiniai, tarpukaris, sovietmetis, laikotarpis po 1990 metų.

 

Abstract. The article discusses how the development of Lithuania’s science of ethnology was reflected in periodical press. The author analyses publications of three periods, i. e. interwar and Soviet periods, and the period after 1990.

 

In summary, it could be stated that every ethnological publication which appeared during the above mentioned periods substantially contributed to the development of the science of ethnography in Lithuania.

 

Key words: ethnology, periodical (annual, biannual, quarterly etc) publications, interwar period, Soviet period, the period after 1990.

 

Įvadas

 

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką susidarė palankesnės galimybės analizuoti ir diskutuoti dėl mokslo ribų, pažvelgti į mokslą europiniame, kartu ir pasauliniame kontekste. Šiuolaikinė etnologija, Orvaro Liofgreno (Orvar Löfgren) ir Bilio Eno (Billy Ehn) teigimu, visą laiką turi kelti klausimą apie etnologijos mokslo ribas ir rinktis bei naudotis kitų mokslų rezultatais savo mokslo tikslams[1]. Didesnis dėmesys Lietuvos etnologijos istorijai pradėtas skirti tik pastaraisiais metais. Vilniaus pedagoginiame universitete „Istorijos“ žurnalo jubiliejui skirta konferencija paskatino į šią problemą pažvelgti dar vienu, anksčiau etnologų mažai nagrinėtu aspektu. Šio straipsnio tikslas – remiantis lyginamosios analizės metodu panagrinėti, kaip periodinių ir tęstinių leidinių publikacijos atspindėjo Lietuvos etnologijos mokslo raidą.

 

Publikacijos kultūros ir moksliniuose periodiniuose leidiniuose – mokslo raidos rodiklis. Mokslo susiformavimo ir institucionalizacijos etapus žymi specializuoti konkrečiam mokslui skirti periodiniai leidiniai. Straipsnis, studija tęstiniame moksliniame leidinyje neretai perauga į monografiją. Kai kuriais atvejais monografija gali apimti net ir periodinio mokslinio žurnalo numerį[2]. Tokia publikacija daugeliu atvejų greičiau pasiekia skaitytoją, mokslinis tyrimas lengviau pastebimas užsienio šalių tyrinėtojų.

 

Pastaruoju metu etnologija apibrėžiama kaip mokslas, tyrinėjantis žmonių gyvenimo bendruomenėje būdus praeityje ir dabartyje. Pagrindiniai tyrimų aspektai yra socialinės, materialiosios ir intelektinės kultūros reikšmės. Jų raiška analizuojama laiko ir(ar) teritorijos kontekste, sutelkiant dėmesį į didesnes ar mažesnes socialines struktūras (lokalią bendriją, kaimą, miestą, tautą ir kt.), teikiant pirmenybę įvairių socialinių grupių (pvz., amžiaus, lyties, profesijos, religijos, etninės ar kt.) tyrimų analizei[3]. Remdamiesi šiuo apibrėžimu, etnologijos sąvoką naudosime šiame straipsnyje.

 

Etnologijos samprata įvairiose Europos šalyse nėra tapati. Ji gali būti suprantama kaip kultūros bei kasdienybės studijos (Europos etnologija) ar įvardijama kaip sociokultūrinės antropologijos sinonimas[4]. Mokslo ribų kaita pastebima ir laiko atžvilgiu. Tarpukario Lietuvoje etnologijos prasme vartota „tautotyros“[5] sąvoka, kuri apėmė ne tik etnologijos (šiuolaikine prasme), bet ir tautosakos mokslus[6]. Vidos Savoniakaitės teigimu, XX a. I pusėje Lietuvos etnologijai turėjo įtakos Volkskunde tyrimai, kuriems metodologiškai artimi yra Jono Balio mokslo darbai. Jie padėjo pagrindus ir folkloro studijų tradicijai Lietuvoje. Buvo siekiama užfiksuoti ir populiarinti paprastų kaimo žmonių išmintį, mentalitetą, jų papročius ir unikalią kultūrą[7]. Todėl kartais gana sunku vieną ar kitą to meto tyrinėtoją įvardinti kaip kurio nors konkretaus mokslo atstovą (pavyzdžiui, Jonas Balys, Juozas Baldauskas) ar tik vienam iš paminėtų mokslų priskirti publikaciją.

 

Sovietmečiu tautosakos ir etnologijos mokslai buvo atskirti – tautosaka priskirta literatūros, o etnologija istorijos mokslams, pastaroji vadinta etnografijos vardu[8]. Nuo 1996 m. vėl grįžta prie etnologijos sąvokos[9]. Pastaruoju metu etnologija (07H) yra atskiras mokslas, kaip ir istorija (05H), turintis savo vietą humanitarinių mokslų klasifikacinėje sistemoje. Tautosaka atskiros mokslo srities nesudaro, o disertacijos ginamos kaip filologijos (04H) ar etnologijos (07H).

 

Mokslą kaip reiškinį nėra lengva apibūdinti. Jo sudėtingumą lemia tai, jog į mokslą galima žiūrėti iš įvairių pozicijų: kaip į instituciją, pažinimo būdą, žinių kaupimo priemonę, gamybos plėtros veiksnį bei veiksnį, formuojantį požiūrį į žmogų ir pasaulį[10]. Kalbant apie mokslą kaip apie žinių kaupimo priemonę neretai iškyla mokslo ribų problema, ypač lyginant XX a. pradžios ir šių dienų mokslo rezultatus. Moksline publikacija vadinsime net tik analitinius didelės apimties, bet ir lokalios vietovės kasdienį gyvenimą apibendrinantį straipsnį, paremtą kelių respondentų patirtimi. Kartais ir neprofesionalaus tyrėjo atlikti tyrimai ar stebėjimo metodu užfiksuoti apibendrinimai gali prisidėti prie besiformuojančio mokslo plėtros. Pavyzdžiui, antropologo Džeimso Klifordo (James Clifford) teigimu, Vakarų pasaulyje tik XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje tarptautiniu mastu galima kalbėti apie besiformuojantį sutarimą, kad etnografiniai tyrinėjimai, kai tik įmanoma, turi remtis kvalifikuotų mokslininkų atliktais intensyviais kultūros aprašymais[11]. Lietuvos etnologijos mokslo formavimosi raidą chronologiškai galima apibūdinti įvairiai. Pavyzdžiui, Irenos Reginos Merkienės teigimu, nuoseklių etnografinių lauko tyrimų ištakos siekia XIX a. vidurį, kai kultūros fakto konteksto fiksavimo svarba etnografijai buvo suvokta pozityviai – mokslas reikalauja griežto empirinio pagrindimo[12]. Pranė Dundulienė šį laikotarpį sieja su mokslo susiformavimo laikotarpiu. Autorės nuomone, etnografijos mokslas Lietuvoje susiformavo apie XIX a. vidurį, o etnografija kaip savarankiška visuomeninių mokslų disciplina susiformavo tik sovietinės santvarkos metais[13]. Vytis Čiubrinskas 2001 m. publikuotame straipsnyje teigė, kad tarpukario etnologiją jau galima pavadinti mokslu, tačiau jis net ir sovietmečiu dar netapo visiškai savarankiška disciplina[14]. Vėlesniame, 2004 m. enciklopediniame straipsnyje autorius nurodo, kad etnologija kaip mokslas susiformavo XX a. 4–6 dešimtmetyje[15]. Laiko požiūriu kito ir mokslo samprata. Pavyzdžiui, Lietuvių mokslo draugijos 1907–1935 m. leistoje „Lietuvių tautoje“ (išėjo 5 tomai, red. J. Basanavičius) daugumą spausdintų nedidelės apimties etnologinio pobūdžio straipsnių (apie taures, papročių teisę, laidotuves ir kt.) šiuo metu galima būtų vertinti kaip kraštotyrinius. Publikacijos apėmė tik kelias kultūros sritis, todėl etnologinę periodiką pradėsime nagrinėti nuo tarpukario, kai buvo apimamas platesnis tiriamųjų temų ratas. Todėl analizuodama mokslinę periodiką išskirčiau tris pagrindinius mokslo formavimosi laikotarpius: tarpukarį, sovietmetį ir laikotarpį po 1990 metų[16].

 

Tarpukario etnologija

 

Švedijos etnologijos istoriją nagrinėjusio Orvaro Liofgreno teigimu, Švedijoje etnologija atsirado kaip grynai tautinis mokslas, ėmęsis ieškoti, rinkti, analizuoti ir eksponuoti tautinę liaudies kultūrą[17]. Panašūs procesai vyko ir Lietuvoje. Visi tyrinėtojai sutaria, kad reikšmingas etnologijos mokslo raidai buvo Šiaulių kraštotyros draugijos (1927–1944) žurnalas „Gimtasai kraštas“. Jis pradėtas leisti 1934 m. ir gyvavo vos devynerius metus. Nors jame daugiausiai publikuoti siaurą lokalią vietovę apimantys ir kelių respondentų patirtį ar atvejus apibendrinantys straipsniai (dažnai pretenduojantys į kraštotyrą – aprašymą lokalinių kultūros bruožų), jie palietė beveik visas liaudies kultūros sritis. Straipsnių kokybė kito. Vacio Miliaus nuomone, jei pirmuosiuose šio žurnalo numeriuose buvo daugiau pateikiama per ekspedicijas surinkta medžiaga, tai vėlesniuose pasirodo ir apibendrinamojo pobūdžio straipsnių[18]. Šios publikacijos buvo ypač svarbios ir po Antrojo pasaulinio karo, nes tarpukariu publikuotos tik kelios etnologinės monografijos ar stambios studijos. Per visą žurnalo gyvavimo laikotarpį išleistas 31 numeris (17 knygų)[19]. Iš 448 šio leidinio publikacijų 222 V. Milius priskyrė etnologijai. Tautosakos mokslui priskirtos tik 28 publikacijos, be to, dalis jų yra tarpdisciplininio pobūdžio. Pvz., žymiausių tautotyrininkų – J. Baldausko šiame žurnale publikuoti darbai priskiriami ir etnologijos, ir tautosakos, o J. Balio – tik tautosakos mokslams. Pastarojo darbai remiasi ne etnografinio lauko tyrimų duomenimis, o tautosakos tekstų analize. Archeologijai ir istorijai šiame žurnale buvo skirta žymiai mažiau straipsnių (atitinkamai 29 ir 24)[20].

 

1 il. Pirmasis „Tautosakos darbų“ numeris

 

Šiaulių kraštotyros draugija 1930–1933 m. leido ir „Šiaulių metraštį“, kuriame buvo skelbiama ir etnografinė medžiaga (red. Peliksas Bugailiškis)[21]. Etnografinių aprašų gausu ir plačiajai visuomenei skirtuose tarpukario laikraščiuose ir žurnaluose („Ūkininko patarėjas“, „Sekmadienis“, „Naujoji Romuva“ ir kiti). Juose išskirtume publikuotus Balio Buračo etnografinius rašinius ir fotografijas[22]. Šiuose įvairios paskirties leidiniuose analizuojami šeimos, kalendoriniai, bendruomeniniai papročiai, liaudies menas ir kitos kultūros sritys. Ši medžiaga tapo reikšminga tolesniems tyrinėjimams.

 

Stambesnes etnologijos studijas tarpukariu publikavo mokslinių institucijų leidiniai. Etnologija kaip savarankiškas mokslas Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte įsitvirtino jau 1924 m. Stepono Batoro universitete įsteigus Etnologijos institutą[23]. Nepriklausomoje Lietuvoje tik 1934 m. Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigta Etnikos katedra. Etnologijos studijas šiuose universitetuose lyginęs Romualdas Apanavičius pastebėjo, kad Lenkijos okupuoto Stepono Batoro universiteto etnologijos studijų programose vyravo etnologijos ir etnografijos, o Vytauto Didžiojo universitete – folkloro disciplinos[24]. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto pastangomis Humanitarinių mokslų fakultete 1930–1940 m. buvo leidžiamas akademinis žurnalas „Darbai ir dienos“ (red. prof. Vincas Krėvė-Mickevičius). Iš viso išėjo 9 tomai. Nors, pasak Leono Gudaičio, žurnalas skelbė literatūros, etnologijos ir folkloristikos tyrinėjimus[25], etnologijai priskirtume tik vieną, tačiau stambią (per 100 puslapių) ir moksliniu požiūriu vertingą Juozo Baldžiaus studiją „Vogtinės vestuvės“[26]. Kiek anksčiau šio autoriaus panašios apimties darbas „Pirktinės vestuvės“ buvo išspausdintas „Mūsų tautosakoje“[27]. Atrodytų paradoksalu, kad tautosakos mokslui skirtame leidinyje, leistame 1930–1935 metais (išėjo 10 tomų), etnologinių darbų paskelbta daugiau. Jame publikuoti ir atskirų etnografinių regionų vestuvėms[28], krikštynoms[29], rugiapjūtės papročiams[30] skirti straipsniai. Šiame leidinyje buvo išspausdinta garsioji Mikalojaus Katkaus etnografinė apybraiža „Balanos gadynė“[31]. Gana nemažai etnologijos mokslui priskiriamų darbų publikuota ir Lietuvių tautosakos archyvo leidinyje „Tautosakos darbai“ (red. Jonas Balys; nuo 1935 iki 1940 m. išėjo 7 tomai). Jame paskelbta straipsnių ir studijų apie krikštynas[32], vestuves[33], talkas[34], Velykų[35] ir Sekminių[36] papročius. Šias studijas ir straipsnius daugiau priskirtume prie apibendrinamojo pobūdžio darbų, kuriuose susisteminta siauresnio ar platesnio Lietuvos regiono etnografinė medžiaga. Dalis jų išsiskiria didesne apimtimi, tačiau jie artimesni žurnalo „Gimtasis kraštas“ kraštotyros darbams. Aptartų periodinių leidinių struktūra (publikuojamos recenzijos, anotacijos, apžvelgiami mokslinio gyvenimo įvykiai) artima šių dienų moksliniams leidiniams.

 

Apibendrindami tarpukario etnologines publikacijas moksliniuose ir kraštotyros periodiniuose leidiniuose galime teigti, kad tarpukariu Lietuvoje etnologijos mokslas tik formavosi. Nors, V. Čiubrinsko nuomone, metodinė įvairovė ir polemikos atsiradimas (pateikiamas tik J. Balio ir J. Baldausko tokios polemikos pavyzdys) jau tuo metu rodė ne ką kitą, o mokslo disciplinos susiformavimą[37]. Apžvelgus etnologinę periodiką toks teiginys, mano nuomone, gal būtų per drąsus. Abu mokslininkai didesnį dėmesį teikė tautosakos, o ne etnografijos duomenų analizei, ir pastaruoju metu jie įvardinami ir kaip etnologijos, ir kaip tautosakos mokslo atstovai. Tačiau, be abejo, jų veikla turėjo nemažą reikšmę etnologijos mokslo formavimuisi.

 

Sovietmečio etnologija

 

Nepaisant sovietinės ideologijos pastangų etnografijai suteikti bendrą istorinio materializmo kryptį, net ir sovietiniai etnologai etnografiją įvardino kaip mokslą su labai plačiomis ir nenustatytomis ribomis, dėl kurių diskutuoja ir patys etnografai[38]. Jos skyrėsi ir TSRS respublikose[39]. Tačiau šiam mokslui nebuvo sąlygų išsiplėtoti. 1941 m. buvo uždarytas ir platesnės mokslinės veiklos nespėjęs išplėtoti 1939 m. Kaune įsteigtas Antano Smetonos Lituanistikos institutas. 1941 m. įsteigtas Mokslų Akademijos Etnologijos institutas (susidarė iš Etnologijos ir Tautosakos skyrių) veikė vos kelerius metus. Pasak R. Apanavičiaus, 1939 m. Vytauto Didžiojo universitetą perkėlus į Vilnių, čia susikūrė folkloristinė mokykla. Tačiau pokario metais Stepono Batoro universiteto diplomantės Pranės Dundulienės pastangomis į Vilniaus universitetą buvo perkelta šio universiteto etnologijos tradicija[40]. Sovietmečiu Vilniaus universitete Etnografijos katedra gyvavo tik 1945–1947 m. (1947–1949 m. performuota į Muzeologijos, o 1949–1966 m. į Archeologijos ir etnografijos. Vėliau etnologai dirbo LTSR istorijos, nuo 1991 m. Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje. Kauno universiteto tautotyros mokyklos tradicija tęsta užsienyje: Jungtinėse Amerikos Valstijose Jonas Balys leido „Lietuvių tautosakos lobyno“ seriją. 1951–1989 m. išleisti 11 tomų turėjo didžiulę reikšmę liaudies magijos, medicinos, kalendorinių, agrarinių ir šeimos papročių tyrimams tiek pasaulyje, tiek ir to meto Lietuvoje[41].

 

2 il. Pirmasis „Kraštotyros“ numeris

 

Stambiausios etnologų pajėgos buvo sutelktos MA Istorijos institute (iki 1952 m. ir tautosakininkų). Nuo 1952 m. čia veikė Archeologijos ir etnografijos, o nuo 1962 m. Etnografijos sektorius (vėliau skyrius, o nuo 1996 m. pavadintas Etnologijos skyriumi). Šios institucijos etnologų pastangomis 1964 m. buvo publikuotas ir pirmasis akademinis leidinys „Lietuvos etnografijos bruožai“[42]. Nors atskiro etnologinius darbus publikuojančio tęstinio leidinio dar nebuvo. Sovietmečiu nelikus savarankiškų etnologijos institucijų, neliko ir etnologiniams tyrimams skirto publikuoti žurnalo. Ši problema buvo sprendžiama keliais būdais. Vilniaus universitete dėsčiusi Pranė Dundulienė savo straipsnius ir stambias studijas spausdino Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakulteto Mokslo darbuose, vėliau, nuo pat 1958 metų – Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbų žurnale „Istorija“ (red. J. Galvydis, nuo 1982 m. A. Bendžius, nuo 1994 m. E. Jovaiša). Etnologės darbai iki pat 1979 m. buvo spausdinami beveik kiekviename numeryje (1972 metais almanachą padalinus į du sąsiuvinius – beveik kas metus), o 1963 m. „Istorijos“ penktame tome paskelbta minėta monografija „Žemdirbystė Lietuvoje“ – stambiausia etnologinė studija, skelbta Lietuvos periodiniame leidinyje[43]. Šiame leidinyje savo darbus skelbė ir kiti šio universiteto aspirantai (doktorantai) ir mokslininkai.

 

Lietuvos istorijos instituto etnologai mokslinių darbų publikavimo galimybes sprendė panašiai. 1957 m. buvo suformuotas Mokslo Akademijos periodinis leidinys LTSR MA darbai (A serija). Pirmajame jo tome buvo išspausdintas A. Vyšniauskaitės darbas apie vestuves[44]. Šioje serijoje buvo spausdinta eilė etnologijos mokslui reikšmingų darbų. Pavyzdžiui, 1965–1967 m. per šešis šio žurnalo numerius buvo išspausdinta Reginos Merkienės disertacija „Grigiškių bandomojo popieriaus kombinato darbininkų buitis ir kultūra 1925–1965 metais“[45]. Nemažai straipsnių šiame leidinyje publikavo ir kiti etnologai. Istorijos instituto etnologų moksliniai straipsniai buvo spausdinami ir nuo 1971 m. šios institucijos leidžiamame „Lietuvos istorijos metraštyje“. Nors žymiai reikšmingesnis etnologijos mokslui buvo 1958 m. pradėtas leisti MA Istorijos instituto leidinys „Iš lietuvių kultūros istorijos“. Iki 1964 m. išėjo keturi jo tomai. Tai buvo tęstinis leidinys, skirtas lietuvių tautos kultūros klausimams tyrinėti. Svarbią vietą šiame leidinyje užėmė etnologinės publikacijos. Vėliau šios serijos knygose buvo spausdinamos stambios studijos ir monografijos. Iki 1989 m. publikuota 10 knygų, iš jų 7 buvo skirtos etnologijai[46].

 

Lietuvos istorijos institute 1970–1974 m. pasirodė leidinys „Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. Tai kas dveji metai etnologų kartu su archeologais leista serija (ats. redaktoriai: A. Tautavičius, A. Daniliauskas, V. Morkūnas), kurios tikslas – paskelbti „medžiagą konferencijai, skirtai archeologinių ir etnografinių ekspedicijų rezultatams apsvarstyti“. Buvo išleistos 3 knygos, jose publikuoti nedidelės apimties, tačiau turintys nuorodas ir trumpas anotacijas straipsniai rusų kalba (kai kurie iliustruoti žemėlapiais ir piešiniais). Nors leidiniai skirti dviem mokslams, jau pirmajame nurodyti atskiri etnografijos (A. Daniliauskas) ir archeologijos (A. Tautavičius) atsakingieji redaktoriai[47]. Ši tradicija tęsta ir kituose numeriuose, o tai rodytų šių mokslų autonomiškumą. Nuo 1975 m. pradėtas leisti atskiras tik etnologinėms konferencijoms skirtas leidinys „Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (ats. redaktoriai: V. Morkūnas, V. Milius, R. Merkienė)[48]. 1975–1994 m. išėjo 7 knygos. Jau pirmose dviejose knygose pastebimai padidėjo straipsnių apimtis, o konferencijose skaityti pranešimai publikuoti kaip moksliniai straipsniai. Nuo 1977 m. spausdinamas turinys ir vokiečių kalba[49]. 1981–1985 m. straipsnių apimtis vėl sumažėjo (nurodoma, kad šis leidinys – tai pranešimų tezės). Ne visuose straipsniuose pateiktos nuorodos, neliko santraukų rusų kalba[50], o nuo 1990 metų straipsnių apimtis vėl didėjo[51]. 1994 m. vėl atsiranda santraukos, tik šį kartą anglų ir vokiečių kalbomis[52]. 1996 m. pakeitus skyriaus pavadinimą į Etnologijos, pasikeitė ir leidinio pavadinimas. 1999 m. išleista knyga „Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992, 1993 ir 1995 metais“ (red. komisijos pirmininkė I. R. Merkienė)[53]. Tačiau tai buvo paskutinis šios serijos leidinys. Manyčiau, kad sovietmečiu, nepaisant vieno ar kito leidinio struktūros, juose buvo operatyviai pateikiami naujausi moksliniai tyrinėjimai. Vis dėlto turime pripažinti, kad tuo laikotarpiu grupė Istorijos instituto, keli Vilniaus universiteto, tuometiniame Pedagoginiame institute, muziejuose ir kitose institucijose susitelkę mokslininkai negalėjo apimti visų kultūros sričių.

 

Reikšmingą vietą užėmė profesionalių mokslininkų ir kraštotyrininkų lokaliniai tyrimai. Jie buvo publikuojami 1963 m. įkurtoje „Kraštotyros“ knygų serijoje (iki 1991 m. išėjo 25 numeriai, vėliau „Mūsų kraštas“). Tačiau šiame leidinyje nuo 1978 m. etnologinių straipsnių pradėjo mažėti. LTSR Paminklų ir kraštotyros draugija spausdino ir kitus tęstinius leidinius. 1969 ir 1974 m. išleista ir etnografinius straipsnius publikavusi „Liaudies kūryba“[54] (atkūrus nepriklausomybę išleisti dar 3 tomai: 1991, 1994 m. išleido Etninės kultūros draugija, o nuo 2002 m. – Lietuvos liaudies kultūros centras). Kiek mažiau vietos etnografijai buvo skirta 1966–1991 m. leistame žurnale „Muziejai ir paminklai“[55]. Šiuose leidiniuose kaip ir žurnale „Gimtasai kraštas“ savo darbus spausdino ne tik kraštotyrininkai, bet ir mokslininkai. Manau, šie darbai atliko ne tik mokslinę, bet ir socialinę misiją: siekė palaikyti lietuvių etninį tapatumą sovietmečio sąlygomis, kartu paskatindami visuomenę domėtis ir puoselėti mūsų krašto etninę kultūrą.

 

Apibendrinant sovietinio laikotarpio periodiką galima teigti, kad nors nebuvo sukurta savarankiška etnologijos mokslo institucija, 1975 m. pasirodė pirmasis etnologinėms konferencijoms skirtas tęstinis leidinys (Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje), o nuo 1977 metų tik etnologų stambios studijos ir monografijos spausdintos serijoje „Iš Lietuvių kultūros istorijos“. Šie procesai, kartu ir išleistų stambių mokslinių publikacijų skaičius leistų bent jau nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio etnologiją vadinti mokslu.

 

Šiandieninė etnologija

 

Galime teigti, kad sovietmečiu formavosi nauja etnologų karta, pasiruošusi priimti nepriklausomos Lietuvos iššūkius. I. R. Merkienės teigimu, iki 1991 m. jau buvo parašyta apibendrinamųjų ir analitinių darbų iš daugelio etnologijos sričių. Naujieji tyrimai iš esmės buvo natūrali ankstesnių etninės kultūros raidos tyrimų Lietuvoje tąsa[56], o „XX a. 9 deš. dėl etnografijos sąvokos susiaurėjimo nemaža dalis Rytų ir Vidurio Europos mokslinių institucijų, tradiciškai vadintų etnografinėmis, pakeitė savo pavadinimus, prisiderindamos prie savo tyrimų krypties. Pavadinimą pakeitė ir Lietuvos istorijos instituto vienas skyrius, tuo metu pagrindinis etninės kultūros tyrimų centras Lietuvoje, pasivadindamas Etnologijos skyriumi“[57]. Išplito ir universitetų tinklas. Be Vilniaus pedagoginiame universitete įsteigtos Baltų proistorės ir Vilniaus universitete – Istorijos teorijos ir kultūros katedros, 1991 m. Klaipėdos universitete buvo įkurta Baltų kalbotyros ir etnologijos katedra. Etnologija dėstoma ir Šiaulių universitete (įsteigtas Kultūrinės antropologijos centras). Tačiau bene didžiausia etnologų grupė universitetuose buvo sutelkta 1993 m. sukurtoje Etnologijos ir folkloristikos katedroje Vytauto Didžiojo universitete. Tais metais LII ir VDU buvo įsteigta jungtinė etnologijos doktorantūra. Vis dėlto iki šiol daugiausiai etnologų dirba Lietuvos istorijos institute, o visose mokslo ir švietimo institucijose dirbančių etnologų skaičius per Nepriklausomybės metus tik padvigubėjo. Žymiai padaugėjo etnologinių publikacijų. Daugėjo ir jas spausdinančių periodinių ir tęstinių leidinių. Etnologų straipsnius spausdino ne tik vietoje Mokslo akademijos darbų (serija A) leidžiama „Lituanistica“, o vietoje „Kraštotyros“ leidžiamas „Mūsų kraštas“. 1994 m. iš Vilniaus universiteto į Vilniaus pedagoginį universitetą perkeltas žurnalas „Istorija“. 1993 m. iš Romos į Vilnių buvo perkelti „Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai“, ir 1994 m. „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis“. Buvo atgaivinti ne tik prieškario periodiniai leidiniai „Darbai ir dienos“, „Soter“, „Mūsų praeitis“ ir kiti „tradiciniai leidiniai“, bet ir kuriami nauji.

 

1996 m. Lietuvos istorijos institute pradėta leisti pirmoji tęstinė, išskirtinai etnologijos mokslui skirta, stambių studijų ir monografijų serija „Lietuvos etnologija“. Nuo 1996 m. leidžiamoje serijoje (redakcinė kolegija: I. R. Merkienė (pirmininkė), R. Apanavičius, P. Kalnius, L. Sauka, A. Tyla) iki 2002 m. išėjo 10 knygų[58]. Tačiau 2001 m. buvo sugrįžta prie tarpdisciplininių ryšių plėtojimo. Vietoje minėto leidinio pradėtas leisti mokslinis žurnalas „Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“ (vyr. red. V. Čiubrinskas). Išleisti 7 tomai, juose spausdinami moksliniai straipsniai, konferencijų pranešimai, knygų recenzijos ir apžvalgos, kurių temos apima Lietuvą ir Centrinę bei Rytų Europą. Žurnale siekiama pristatyti mokslines aktualijas ir skatinti teorines bei metodines diskusijas. Tekstai skelbiami lietuvių arba anglų kalba. Atsirado galimybė publikuoti darbus ne tik LII etnologams, bet ir kitų mokslo sričių specialistams. Tačiau nutraukus „Lietuvos etnologijos“ knygų serijos leidybą Istorijos instituto etnologai vėl susidūrė su monografijų spausdinimo problema. Kai kurių monografijų publikavimo teko laukti 5–6 metus po jų įteikimo.

 

Operatyviai paskelbti naujausius mokslinius straipsnius padeda ir kitų institucijų leidiniai. Lietuvos liaudies kultūros centras 1988 m. pradėjo leisti žurnalą „Liaudies kultūra“ (red. Dalia Rastenienė), kuris nemažai dėmesio skyrė ne tik kultūrinių renginių organizavimo metodikai, bet ir kultūros paveldo publikacijoms. Griežtėjant moksliniams straipsniams keliamiems reikalavimams, nuo 1998 metų buvo suformuotas mokslinių darbų lygį atitinkantis skyrius, o 2007 m. žurnalas įtrauktas į tarptautines duomenų bazes. Iki 2003 m. žurnalas išspausdino 1553 straipsnius, mokslines informacijas, recenzijas. Daugiau kaip trečdalis šių publikacijų skirta etnologijai[59]. Tai bene daugiausiai etnologinių straipsnių išspausdinęs ir pirmas Lietuvos istorijoje šešiskart per metus leidžiamas etnologijos leidinys, galintis skelbti naujausius mokslinius tyrimus[60].

 

„Liaudies kultūros“ mokslinių darbų skyriaus idėją perėmė ir kiti leidiniai. Tarp jų – Šiaurės Lietuvos kultūrai skirtas istorijos ir kultūros žurnalas „Žiemgala“ (eina nuo 1998 m.) bei didžiulius užmojus bandanti įgyvendinanti „Versmės“ leidykla, nuo tų pačių metų leidžianti „Lietuvos valsčių“ seriją. Abu šie leidiniai daug vietos skiria lokaliniams etnologiniams tyrimams, apimantiems daugelį kultūros sričių. Neišskirdami atskiro mokslo darbų skyriaus mokslinių straipsnių spausdina ir kiti regionų kultūrai skirti leidiniai, kaip „Dainava“, „Suvalkija“, „Žemaičių žemė“.

 

1991 m. pradėtas leisti Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinys „Etnografija“. Šiemet jau sulaukta 15–16 numerio. Leidinyje publikuojami moksliniai straipsniai, pateikiami muziejiniai rinkiniai, išsamiai pristatomos mokslinio gyvenimo aktualijos. Paskutiniuose numeriuose didelis dėmesys pradėtas skirti mažai tyrinėtoms kultūros sritims (žaislams, skalbimui, drabužių priežiūrai, geležies dirbiniams valstiečių namų apyvokoje ir kt.). Lietuvos kultūros ir meno institutas (dabar Kultūros, filosofijos ir meno institutas) 1992 m. pradėjo leisti seriją „Senovės baltų kultūra“, skirtą dvasinės baltų kultūros tyrinėjimams. Joje nemažai dėmesio skiriama ir etnologijai[61].

 

3 il. Žurnalo „Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“ pirmasis numeris

 

Kasmet etnologai sulaukia gerų naujienų. Nuo 2006 m. pradėtas spausdinti VDU etnologų ir folkloristų leidinys (ats. red. R. Apanavičius) „Humanitariniai mokslai naujoje Europoje“[62]. Šiuo metu išleisti jau du leidiniai. Mokslo darbų skyrius nuo 2008 m. įvestas ir Etninės kultūros globos tarybos informaciniame leidinyje „Etninė kultūra“ (eina nuo 2001 m., publikuoti 7 numeriai)[63].

 

Lietuvos etnologų darbai daugiausiai publikuojami Lietuvoje, tačiau bendradarbiaujama ir su kaimynais. Daugiausia lietuvių straipsnių publikuota latvių Daugpilio universiteto leidinyje „Humanitarinio fakulteto tarptautinių mokslinių skaitymų medžiaga“ („Humanitārās fakultātes starptautisko zinātnisko lasījumi materiāli“ ir kt.) ir estų („Pro Ethnologia“ (įsteigtas 1993) nuo 2007 m. su kitais žurnalais performuotas į „Journal of Ethnology and Folkloristics“) tęstiniuose moksliniuose leidiniuose ir žurnaluose.

 

Apibūdindami XX a. pabaigos etnologiją galėtume įžvelgti dvi šiam mokslui skirtos periodikos formavimosi kryptis: 1. formavosi tik etnologijai skirti tęstiniai leidiniai (Lietuvos etnologija, Etnografija), 2. buvo atgaivinti ar naujai suformuoti periodiniai bei tęstiniai, keliems humanitariniams mokslams skirti leidiniai. Pastarųjų gausa XXI a. pradžioje sudarė palankias sąlygas greičiau publikuoti mokslinius darbus.

 

Išvados

 

Apibendrindami XX a. ir XXI a. pradžios Lietuvos etnologijos periodinių ir tęstinių leidinių raidą galime pažymėti, kad jie atliko svarbų vaidmenį plėtojant etnologijos mokslą. Išskiriame tris šio mokslo formavimosi laikotarpius: tarpukario, sovietmečio ir po 1990 metų.

 

Apžvelgę tarpukario etnologines publikacijas moksliniuose ir kraštotyros periodiniuose leidiniuose galime teigti, kad Lietuvoje etnologijos mokslas dar tik formavosi. Publikacijos juose (ypač žurnale „Gimtasai kraštas“) apėmė daugumą kultūros sričių, tačiau daugelis straipsnių buvo bandymai sisteminti etnografinę medžiagą. Sukaupta ir susisteminta medžiaga (tuo metu buvo publikuotos tik kelios stambesnes studijos ir monografijos) tapo reikšmingu šaltiniu formuojantis etnologijos mokslui Lietuvoje.

 

Sovietmečio laikotarpiu, nors nebuvo sukurta savarankiška etnologijos mokslo institucija, 1975 m. pasirodė pirmasis tik etnologinėms konferencijoms skirtas tęstinis leidinys (Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje), o nuo 1977 m. tik etnologų stambios studijos ir monografijos spausdintos serijoje „Iš lietuvių kultūros istorijos“. Straipsniai juose bei kituose istorijos ar humanitarinių mokslų leidiniuose leidžia šį laikotarpį vadinti mokslo susiformavimo etapu.

 

Apibūdindami XX a. pab. – XXI a. pr. etnologiją galėtume įžvelgti dvi šio mokslo periodikos formavimosi kryptis: formavosi tik etnologijai skirti tęstiniai leidiniai (Lietuvos etnologija, Etnografija) ir buvo atgaivinti prieškario ar naujai suformuoti periodiniai bei tęstiniai, keliems humanitariniams mokslams skirti leidiniai. Įvairių mokslų atstovų publikacijos bendrame leidinyje rodo glaudesnius tarpdisciplininius humanitarinių ir socialinių mokslų ryšius bei tolerantišką požiūrį į įvairių Lietuvos etnologijos mokyklų (pasireiškiančių skirtingais ryšiais su tautosakos mokslu, istorija ir sociokultūrine antropologija) mokslininkų darbus. Turime pripažinti, kad Lietuvoje savarankiška ir visišką autonomiją turinti etnologijos institucija taip ir nesusiformavo. Tačiau etnologiją galime laikyti mokslu, tęsiančiu senas bei formuojančiu naujas tradicijas ir greitai publikuojančiu naujausius tyrimus periodiniuose ir tęstiniuose leidiniuose.

 

Nuorodos

 

 



* Rasa Paukštytė-Šaknienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja; adresas: Kražių 5, LT-01108 Vilnius, el. paštas: sakniene@istorija. lt; mokslinių interesų sritys – amžiaus antropologija; šeimos tyrinėjimai; miesto etnologija; etniškumo raiška.



[1] Cit. iš: Räsänen, M. Finnish Ethnology in the European Context. Cultuuri mõista pűűdes. Scripta Ethnologica, vol. 3. Tallinn: Ajaloo instituut, 1998, p. 98–106.

[2] Kaip pavyzdį galime pateikti „Istorijos“ žurnale publikuotą Pranės Dundulienės monografiją „Žemdirbystė Lietuvoje“. Po penkerių metų šia tema buvo apginta pirmoji XX a. II pusės etnologinė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertacija.

[3] Šaknys, Ž. Etnologija. Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos. Sud. G. Viliūnas. Vilnius: LII leidykla, 2004, p.117.

[4] Plg.: Čiubrinskas, V. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, p. 218–219. Anot Zbignevo Jasievičiaus (Zbigniew Jasiewicz) šie skirtumai palaipsniui mažėja: Jasiewicz, Z. History of European Ethnology/Anthropology and Identity of Ethnologists/Anthropologists in Europe. The Task of Ethnology. Cultural Anthropology in Unifying Europe. Ed. A. Posern-Zielyńsky. Poznań: Prace Komitetu Nauk Etnologicznych, 1988, PAN, nr. 8, p. 40.

[5] Nors tautotyros sąvoka siejama su „Volkskunde“ mokslu, sąvokos „etnologija“, „etnografija“, vartojamos kaip „Volkerkunde“ sinonimai: Beitl, R., Beitl, K. Wörterbuch der Deutschen Volkskunde. Stuttgart: Kröner, 1996, S. 862–863. Matyt, dėl šios priežasties kai kuriose šalyse pradėtas vartoti „Europos etnologijos“ terminas.

[6] Tautosakos mokslas, Leonardo Saukos ir Bronės Stundžienės apibrėžimu, tiria sakytinį (dainuotinį) žodžio meną ir yra artimas literatūros mokslui, tiriančiam rašytinį žodžio meną: Sauka, L., Stundžienė, B. Tautosakos mokslas. Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos. Sud. G. Viliūnas. Vilnius: LII leidykla, 2004, p. 134. Kai kuriose šalyse tautosakos mokslo (folkloristikos) sąvoka yra gerokai platesnė, o pats folkloras apima ir liaudies papročius, ir net materialinę kultūrą: Simpson, J., Roud, S. A Dictionary of English Folklore. Oxford: Oxford University Press, 2000, p. V.

[7] Savoniakaitė, V. Apie Lietuvos etnologijos istoriją. Lituanistica, 2008, t. 54, nr. 3(75), p. 65.

[8] Pirmaisiais pokario metais etnologai ir tautosakininkai kartu dirbo Lietuvos istorijos institute, 1952 m. Tautosakos skyrius įsteigtas sujungtame Lietuvių kalbos ir literatūros institute: Sauka, L. Tautosakos mokslo kelias. Lituanistika: tradicijos, dabarties perspektyvos. Red. kol. A. Kalėda, Z. Kiaupa, K. Morkūnas. Vilnius: LII leidykla, 1999, p. 33–34.

[9] Siekdama išvengti painiavos vartojant sąvokas „tautotyra“, „etnografija“ ir „etnologija“, analizuodama tiek tarpukario, tiek ir sovietmečio laikotarpį vartosiu „etnologijos“ terminą.

[10] Kardelis, K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (edukologija ir kiti socialiniai mokslai). Vilnius: Lucilijus, 2007, p. 23.

[11] Clifford, J. Kultūros problema. XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 44.

[12] Merkienė, I. R. Šiokiadienių ir šventadienių etnografija. Etnografinių pagrindų rinkimo pagrindai. Vilnius: Versmė, 2007, p. 18.

[13] Dundulienė, P. Etnografijos mokslas Vilniaus universitete. Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ordino V. Kapsuko universitetas, 1978, p. 5, 7.

[14] Čiubrinskas, V. Sovietmečio iššūkiai Lietuvos etnologijai: disciplina, ideologija ir patriotizmas, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2001, nr. 1 (10), p. 99–117.

[15] Čiubrinskas, V. Etnologija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 5. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, p. 642.

[16] Straipsnyje plačiau neanalizuojama etnologija Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, taip pat neskiriamas didesnis dėmesys periferinėms etnologijos sritims (tautodailė, etnomuzikologija).

[17] Löfgren, O. Past and Present in European Ethnology: a Sweedish Perspective, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2001, nr. 1 (10), p. 86.

[18] Milius, V. Etnografinių tyrinėjimų apžvalga. Lietuvos etnografijos bruožai. Red. A. Vyšniauskaitė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 35–37.

[19] Buvo parengtas ir 1944 metų numeris, tačiau jis publikuotas tik 1996 m.: Gimtasai kraštas. 1944 (1996), nr. 32.

[20] Milius, V. „Gimtojo krašto“ (1934–1943) bibliografija. „Gimtojo krašto“ Nr. 32 priedas. Vilnius: Lietuvos kraštotyros draugija, 1996.

[21] Etnologiniu požiūriu bene vertingiausias Pelikso Bugailiškio straipsnis „Senovės kūlimas“: Bugailiškis, P. Senovės kūlimas, Šiaulių metraštis, 1933, nr. 4, p. 46–59.

[22] Vertingiausi publikuoti: Buračas, B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993.

[23] Čiubrinskas, V. Sovietmečio iššūkiai Lietuvos etnologijai: disciplina, ideologija ir patriotizmas ..., p. 100.

[24] Apanavičius, R. Sudia etnologiczne na Litwie w latach 1927–2005, Analecta, 2007, r. XVI, z. 1–2, s. 165–190; Į platesnę Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto etnologinės periodikos analizę nepretenduojame.

[25] Gudaitis, L. Darbai ir dienos 1930–1999. T. 1–20. Sisteminė rodyklė. Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, 1999, p.3.

[26] Baldžius, J. Vogtinės vestuvės, Darbai ir dienos, 1940, t. 9, p. 3–128.

[27] Baldžius, J. Pirktinės vestuvės. Mūsų tautosaka, 1935, t. 10, p. 3–123.

[28] Krėvė Mickevičius, V. Dzūkų vestuvės. Mūsų tautosaka, 1930, t. 2, p. 17–93; Mickevičius, J. Žemaičių vestuvės. Mūsų tautosaka, 1933, t. 7, p. 47–125.

[29] Krėvė Mickevičius, V. Krikštynų apeigos Dzūkijoje. Mūsų tautosaka, 1935, t. 7, p. 30–46.

[30] Petrulis, J. Rugiapjūtės papročiai. Mūsų tautosaka, 1934, t. 8, p. 87–135.

[31] Katkus, M. Balanos gadynė: Vaizdai iš mūsų netolimos praeities. Mūsų tautosaka, 1934, t. 4, p. 13–186.

[32] Mickevičius, J. Žemaičių krikštynos. Tautosakos darbai, 1935, t. 1, p. 86–111.

[33] Buračas, B. Kupiškėnų vestuvės. Tautosakos darbai, 1935, t. 1, p. 195–278.

[34] Nezabitauskis, L. Talkos Žemaičiuose. Tautosakos darbai, 1935, t. 1, p. 112–127.

[35] Pakulienė, S. Dzūkų lalauninkai. Tautosakos darbai, 1937, t. 3, p. 94–98.

[36] Buračas, B. Kupiškėnų Sekminės. Tautosakos darbai, 1937, t. 3, p. 98–106.

[37] Čiubrinskas, V. Sovietmečio iššūkiai Lietuvos etnologijai: disciplina, ideologija ir patriotizmas ..., p. 102.

[38] Тишков, В. А. Реквием по этносу. Исследования по социално-культурной антропологии. Москва: Наука, 2003, с. 34.

[39] Plg.: Abriss der Estnischen Volkskunde. Red. H. Moora, A. Viires. Tallin: Estnischer Staatsverlag, 1964; Lietuvių etnografijos bruožai. Red. A. Vyšniauskaitė. Vilnius: Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1964, Latviešu etnogrāfija. Red. H. Strods. Rīgā: Zinātne, 1967.

[40] Apanavičius, R. Sudia etnologiczne na Litwie w latach 1927–2005 ..., s. 165–190.

[41] Milius, V. Lietuvių etninės kultūros tyrinėjimai XX a. antrojoje pusėje: išeivių darbai. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2001, nr. 1 (10), p. 34–35.

[42] Lietuvių etnografijos bruožai. Red. A. Vyšniauskaitė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1964.

[43] Dundulienė, P. Žemdirbystė Lietuvoje (nuo seniausių laikų iki 1917 metų). Istorija, 1963, t. 5, 275 p.

[44] Vyšniauskaitė, A. Dabartinės lietuvių valstiečių vestuvės. LTSR MA darbai (A serija). 1957, t. 1, p. 89–93.

[45] Šaknys, Ž. Profesorė Irena Regina Merkienė: mokslininkė ir mokytoja. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2007, t. 7 (16), p. 11.

[46] Butkevičius, I. Lietuvių valstiečių gyvenvietės ir sodybos. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius: Mintis, 1971, t. 6, 247 p.; Vyšniauskaitė, A., Laniauskaitė, J., Valstiečių linininkystė ir transportas. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius: Mokslas, 1977, t. 9, 232 p.; Merkienė, R., Milius, V., Žemės ūkio inventorius. Iš lietuvių kultūros. Vilnius: Mokslas, 1979, t. 10, 168 p.; Butkevičius I., Kulikauskienė, V., Miliuvienė, M., Vyšniauskaitė, A. Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas. Lietuvos socialistinio kaimo kultūra ir buitis. Iš lietuvių kultūros. Vilnius: Mokslas, 1981, t. 11, 162 p.; Kudirka, J., Milius, V., Vyšniauskaitė, A. Valstiečių verslai, Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius: Mokslas, 1983, t. 12, 182 p.; Butkevičius, I., Kulikauskienė, V., Miliuvienė, M., Vyšniauskaitė, A. Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas. Lietuvos socialistinio kaimo kultūra ir buitis. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius: Mokslas, 1985, t. 13, p. 191 p.; Merkienė, R. Gyvulių ūkis XVI a. – XX a. pirmojoje pusėje. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius: Mokslas, 1989, t. 14. 237 p.

[47] Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1968 ir 1969 m. (medžiaga konferencijai, skirtai 1968 ir 1969 m. archeologinių ir etnografinių ekspedicijų rezultatams apsvarstyti. Vilnius, 1970 m. gegužės mėn. 14–15 d.). Red. A. Tautavičius, A. Daniliauskas. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1970, p. 102. Šio leidinio pirmtakai rusų kalba leisti leidiniai: Матерялы к отчетной конференции археологических и этнологических экспедиций 1964–1965 г. г., Вильнюс: Академия Наук Литовской ССР. Институт истории, 1966; 20 лет. Материалы к отчетной конференции археологических и этнологических экспедиций Академии Наук Литовской ССР Институт истории 1948–1967 г. г. Отв. ред. А. Таутавичюс, А. Вишняускайте, А. Данилияускас. Вильнюс: Академия Наук Литовской ССР. Институт истории, 1968.

[48] Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 metais (medžiaga konferencijai, skirtai 1974 m. etnografinių ekspedicijų rezultatams aptarti. Vilnius, 1975 m. gruodžio mėn. 19 d.). Red. kol. I. Butkevičius, V. Milius, V. Morkūnas. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1975.

[49] Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975 ir 1976 metais (medžiaga konferencijai, skirtai 1975 ir 1976 m. etnografinių ekspedicijų rezultatams aptarti. Vilnius, 1977 m. gruodžio mėn. 28 d.). Ats. red. V. Morkūnas. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1977, p. 225–226.

[50] Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais (Konferencijos, skirtos etnografinių ekspedicijų rezultatams aptarti, tezės. Vilnius, 1981 m. gruodžio mėn. 18 d.). Ats. red. V. Morkūnas. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1981; Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1981 ir 1982 metais (Konferencijos, skirtos etnografinių ekspedicijų rezultatams aptarti, tezės. Vilnius, 1983 m. spalio 28 d.). Ats. red. V. Morkūnas. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1983; Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1983 ir 1984 metais (Konferencijos, skirtos etnografinių ekspedicijų rezultatams aptarti, tezės. Vilnius, 1985 m. gegužės 31 d.). Ats. red. V. Morkūnas. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1985.

[51] Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais (Konferencijos, skirtos etnografinių ekspedicijų rezultatams aptarti, medžiaga, Vilnius, 1989 m. gruodžio mėn. 14 d.). Ats. red. V. Milius. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvos istorijos institutas, 1990.

[52] Etninė kultūra ir tautinis atgimimas. Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais (Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1991 m. gruodžio mėn. 11–12 d.). Sud. ir red. R. Merkienė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1994.

[53] Etninė kultūra ir tapatumo išraiška. Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992, 1993 ir 1995 metais. Konferencijų medžiaga. Vilnius, 1992 m. gruodžio mėn. 3–4 d., 1993 m. gruodžio mėn. 2–3 d., 1995 m. gruodžio mėn. 14–15 d. Red. komisijos pirmininkė I. R. Merkienė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1999.

[54] Liaudies kūryba. Vilnius. – 1969, t. 1; Liaudies kūryba. Vilnius. 1974, t. 2.

[55] Milius, V. Pradedant metraštį „Etnografija“, Etnografija, 1991, t. 1.

[56] Merkienė, I. R. Lietuvos etnologija: Problemos ir perspektyvos. Lituanistika: tradicijos, dabartis, perspektyvos. Vilnius: LII leidykla, 1999, p. 105.

[57] Merkienė, I. R. Šiokiadienių ir šventadienių etnografija ..., p. 18.

[58] Šaknys, Ž. B. Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Lietuvos etnologija, t. 1. Vilnius: Pradai, 1996, 212 p.; Milius, V., Morkūnienė, J., Šidiškienė, I. Amatas ir kūryba. Lietuvos etnologija, t. 2. Vilnius: Pradai, 1997, 316 p.; Merkienė, I. R., Pautieniūtė-Banionienė, M. Lietuvininkų pirštinės. Kultūrų kryžkelėje. Lietuvos etnologija, t. 3. Vilnius: Žara, 1998, 212 p.; Savoniakaitė, V. Audiniai kaimo kultūroje. Lietuvių geometriniai raštai XIX–XX amžiuje. Lietuvos etnologija, t. 4. Vilnius: Alma littera, 1998, 248 p.; Kalnius, P. Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje. Lietuvos etnologija, t. 5. Vilnius: Žara, 1998, 224 p.; Paukštytė, R. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje – XX a pirmojoje pusėje, Lietuvos etnologija, t. 6. Vilnius: Diemedis, 1999, 168 p.; Šaknys, Ž. B. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Jaunimo vakarėliai. Lietuvos etnologija, t. 7. Vilnius: Diemedis, 2001, 156 p.; Čepaitienė, A. Verpimas Lietuvoje: Liaudies kultūros likimas. Lietuvos etnologija, t. 8. Vilnius: Diemedis, 2001, 312 p.; Tumėnas, V. Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas: tipologija ir semantika. Lietuvos etnologija, t. 9, Vilnius: Diemedis, 2002, 281 p.

[59] Liaudies kultūra. 1988–2003. Bibliografinė rodyklė. Sud. ir ats. red. D. Rastenienė. Vilnius: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos liaudies kultūros centras, 2004.

[60] Pavyzdžiui, vykdant projektą „RaSa: Lietuvių dvasinės kultūros raiškos: etnologijos, istorijos, kalbos šaltinių elektroninis sąvadas“ (2003–2006), iškilo poreikis operatyviai visuomenei pristatyti etnologijos duomenų klasifikaciją. Ji buvo išspausdinta per du mėnesius: Paukštytė-Šaknienė, R., Savoniakaitė, V., Svidinskaitė, D., Šaknys, Ž., Šidiškiene, I. Lietuvos etnologijos šaltinių klasifikacija. Liaudies kultūra, 2005, nr. 1, p. 14–27.

[61] Pirmoji knyga: Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. Istoriniai ir teoriniai aspektai. Senovės baltų kultūra. Red. kol. pirm. A. Gaižutis. Vilnius: Academia, 1992.

[62] Humanities in New Europe. Humanitariniai mokslai naujojoje Europoje. Ats. red. R. Apanavičius, t. 1, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2006.

[63] Etninė kultūra 2007, nr. 7. Red. kol. pirm. L. Klimka. Vilnius, 2008.

Gauta 2008 m. lapkričio 14 d.

Pateikta spaudai 2008 m. gruodžio 22 d.

 

Summary

Lithuania’s Ethnological Science in the Periodical Publications of the 20th–the Beginning of the 21st Centuries

 

The article discusses how the development of Lithuania’s science of ethnology was reflected in the periodical (annual, biannual, quarterly etc.) press. The author analyses publications of three periods, i. e. interwar and Soviet periods, and the period after 1990.

 

The review of the interwar ethnological publications in scientific and ethnographical periodicals allows to claim that the science of ethnology was only at its beginnings during this period. Nevertheless, though scarce, this accumulated and systematized material became an important source for the further development of the science of ethnology in Lithuania. During the Soviet period, namely in 1975, the first periodical publication, dedicated to the science of ethnology, appeared in Lithuania despite the fact that there did not yet exist an independent science institution of ethnology. Articles which appeared in historical and humanitarian publications could be considered as the beginning of the formation of the science of ethnology. The development of the science of ethnology at the end of the 20th–the beginning of the 21st centuries is reflected in the ways the periodical press, dedicated to this science, developed: firstly, there appeared periodical publications dedicated namely to this science such as the Lithuanian Ethnology, Ethnography; secondly, prewar periodicals were revived or there appeared publications dedicated to several humanitarian sciences.

 

In summary, it could be stated that every ethnological publication, which appeared during the above mentioned periods, substantially contributed to the development of the science of ethnography in Lithuania.