„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Jonas VAIČENONIS. Lietuvos karo istorijos tyrimų organizavimas 1918–2008 metais
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje aptariama Lietuvos karo istorijos tyrimų raida pradedant jos ištakomis 1918 m. ir baigiant 2008-aisiais. Atskiruose poskyriuose pristatomi trys raidos etapai ir nagrinėjami tik lietuvių kalba ir lietuvių autorių publikuoti tekstai. Pirmasis skirtas I-osios Lietuvos Respublikos laikotarpiui, kuomet buvo padėti pamatai Lietuvos karo istorijos tyrimams. Šiuo laikotarpiu karo istorijos tyrimų pirmuosius žingsnius žengė 1921 m. įkurtas Karo muziejus, o vėliau pagrindinius darbus atliko Krašto apsaugos ministerijos padaliniai ir Karo mokslų draugija, darbą organizavusi per savarankiškas sekcijas. Antrajame poskyryje trumpai apibūdinami pagrindiniai Lietuvos ir išeivijos istorikų darbai sovietinės okupacijos metais, akcentuojant kai kurių karybos temų Lietuvoje nagrinėjimo sudėtingumą ir pažymint emigracijoje atliktų darbų problemiškumą, kurį sąlygojo ribota galimybė dirbti su tiesioginiais šaltiniais. Trečiajame poskyryje pristatomi šiandieninės Lietuvos Respublikos istorikų ir institucijų atlikti darbai, apžvelgiantys esamą valstybės karo istorijos padėtį. Nuo 1990-ųjų per gerokai trumpesnį laiką buvo padaryta kur kas daugiau nei I-osios Lietuvos Respublikos metais. Per keliolika metų ne tik įgyvendinta dalis tarpukariu užgimusių idėjų, užpildyta daugelis Lietuvos karo istorijos baltų dėmių, bet ir susibūrė naujos kartos tyrėjai, siekiantys įgyvendinti naujas Lietuvos karo istorijos užduotis.

 

Prasminiai žodžiai: karo istorija, Lietuvos Respublika, kariuomenė, muziejus.

 

Abstract. The article discusses the research on the Lithuanian military history carried out during three different historical periods, i. e. from 1918 to 2008. These three periods are analyzed in different sections on the basis of publications of the Lithuanian authors and published in the Lithuanian language. The first section is dedicated to the period of the First Republic of Lithuania when the foundations for the research of Lithuania’s military history were laid. First of all, the Military Museum was founded in 1921; later on much work was carried out by certain subdivisions of the Defence Ministry and the society of military sciences, which disseminated the appropriate ideas through independent divisions. The second section briefly reviews the main works of Lithuanian historians and historians in emigration during the Soviet occupation; emphasis is laid on the fact that historians in Lithuania faced difficulties analyzing certain issues, while historians in emigration had no access to direct sources. The third section presents the works by contemporary historians and institutions which overview the present-day situation of the state’s military history. The claim is made that starting with 1990’s more progress was achieved in this sphere than during the period of the First Republic of Lithuania. During these several years, many ideas, initiated during the interwar period, were implemented, many lacunae in Lithuania’s military history filled in, and researchers of a new generation channelled their efforts into the implementation of the present-day Lithuania’s military history tasks.

 

Key words: military history, the Republic of Lithuania, army, museum.

 

Įvadas

 

Iki šiol platesnių darbų, kuriuose būtų bandoma apibendrinti Lietuvos karo istorijos tyrimų raidą, tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir užsienyje nebuvo. Tad šis faktas ir paskatino aptarti tyrimų atsiradimo ir raidos iki šių dienų istoriją ar bent jau pagrindines tolesnių šios problemos tyrimų gaires.

 

Straipsnyje, suskirstytame į tris dalis, apimančias įvairių istorinių įvykių paveiktus periodus, pateikiama Lietuvos karo istorijos tyrimų apžvalga nuo 1918 iki 2008 metų. Apsiribojama išimtinai lietuvių kalba publikuotais ir lietuvių autorių darbais. Kitakalbiai, daugiausia užsienio autorių tekstai, paliekami atskirai publikacijai. Tad svarbiausias uždavinys – chronologiškai ir glaustai pristatyti Lietuvos karo istorijos darbų ištakas ir pasiekimus iki sovietinės okupacijos pradžios 1940-aisiais, įvertinti Lietuvos ir išeivijos istorikų darbus sovietinės okupacijos laikotarpiu ir apžvelgti karo istorijos tyrimus šiandieninėje Lietuvos Respublikoje.

 

Lietuvos karo istorijos tyrimai Pirmojoje Respublikoje

 

1918 m. atkūrus valstybingumą, Lietuvoje atsirado galimybės plėtoti karo istorijos mokslą ir įvairius karybos tyrimus. Metų pabaigoje prasidėjusios kovos už Nepriklausomybę šio proceso pradžią nukėlė vėlesniam laikui. Bene pirmasis žingsnis šioje srityje – įkurtas Karo muziejus, kuris ilgainiui tapo Lietuvos kariuomenės pergalių ir pralaimėjimų įamžinimo vieta. Organizuoti Karo muziejų pradėta 1919 m. gruodžio 15 d. Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Prano Liatuko įsakymu gydytojui pulkininkui Vladui Nagevičiui „imtis prie Krašto Apsaugos Ministerijos Lietuvos Karo muziejaus tvėrimo“[1]. Kuriamo muziejaus tikslas buvo „pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“[2]. Po daugiau nei metus trukusių parengiamųjų darbų 1921 m. vasario 16 d., minint trečiąsias Lietuvos valstybingumo atkūrimo metines, Kaune, buvusiame Rusijos kariuomenės 111-ojo Dono pėstininkų pulko manieže, įkurtas muziejus atvėrė pirmąją ekspoziciją. Karo muziejus buvo savotiškas karo istorijos pamatas Lietuvoje, tačiau karybos tyrimų institucija netapo. Iki 1940 m. išleistos vos dvi nedidelės apimties knygelės[3], pristatančios atskiras muziejaus rinkinių grupes ir tų eksponatų raidos istoriją.

 

Tais pačiais metais, kuomet Karo muziejus atvėrė pirmąsias ekspozicijas, kariuomenės vadovybės iniciatyva buvo pradėtas nuoseklus leidybinis darbas, sudaręs galimybes ir karo istorijos tyrimų plėtotei. 1921 m. Lietuvos Respublikos kariuomenės Generalinio štabo Literatūros skyrius Kaune pradėjo leisti ketvirtinį karo mokslo ir literatūros žurnalą „Mūsų žinynas“[4]. Kaip teigiama leidinio pradžios žodyje, pagrindinis žurnalo tikslas buvo: valstybės idėja, armijos pagrindai ir karo mokslai[5]. Jau pirmuosiuose šio leidinio numeriuose atsirado vietos istorijai. Tai ir Augustino Janulaičio straipsnis, skirtas 1863–1864 m. sukilimo problematikai, kuris dar tais pačiais metais Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyriaus buvo išleistas atskira knygele, pavadinta „1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje“[6], ir darbai, skirti 1812 m. Napoleono kampanijai bei Pirmojo pasaulinio karo kai kuriems įvykiams aptarti, taip pat teorinio pobūdžio rašiniai, padėję skaitytojui suvokti karo meno, kariuomenės, karo, ginklų, mūšių istorijos reikšmę. Vėlesniuose „Mūsų žinyno“ numeriuose buvo spausdinama nemažai tiek senųjų valstybės laikų istorijos, tiek ir pačios naujausios istorijos tyrimų, nagrinėjamos pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenės gyvavimo metų problemos.

 

Kitas karo istorijos tyrimų žingsnis buvo žengtas 1923 m. viduryje. Liepos 12–15 d. vykusiame karininkų suvažiavime, kuriame dalyvavo apie 200 karininkų, buvo įsteigta Karo mokslų draugija (toliau – KMD). Suvažiavimo metu į draugiją įstojo apie 100 karininkų. Šios draugijos tikslas buvo vienyti karininkus, karo valdininkus, karo kapelionus ir kitus besidominčius karo mokslu, kad jie galėtų tobulinti karo teoriją ir skleistų karines žinias Lietuvos kariuomenėje bei visuomenėje. Skirta dėmesio ir karo istorijai. Draugijos nariams buvo keliamas uždavinys ne tik studijuoti karo mokslą, teikti projektus Lietuvos kariuomenės mokymo, auklėjimo ir tiekimo klausimais, domėtis karo mokslo laimėjimais kitose šalyse, bet kartu ir tyrinėti karo istoriją. Draugijos pirmininku buvo išrinktas gen. Leonas Radus-Zenkavičius. 1923 m. spalį istorijos sekcijos organizatoriumi paskirtas Karo mokslo skyriaus Karių mokymo dalies vedėjas, istorikas plk. ltn. Vaclovas Biržiška[7]. 1924 m. vasario 28 d. draugijos valdyba įsteigė istorijos sekciją. Plk. ltn. V. Biržiškai pasitraukus į atsargą, istorijos sekcijos organizacinius darbus perėmė mjr. Petras Ruseckas. Jis kreipėsi į kelis istorijos specialistus kviesdamas prisidėti prie sekcijos darbo[8].

 

1924 m. kovo 31 d. įvyko istorijos sekcijos susirinkimas, kuriame dalyvavo ir mokslo visuomenei gerai žinomi tyrėjai bei mokslo propaguotojai: teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis, literatūros istorikas Mykolas Biržiška ir istorikas atsargos plk. ltn. Vaclovas Biržiška. Susirinkime apibrėžtas istorijos sekcijos artimiausias prioritetas – rinkti istorinę medžiagą apie Lietuvos nepriklausomybės kovas XX a. Žvelgdamas į perspektyvą V. Biržiška pažymėjo, kad darbas karo istorijos srityje bus sėkmingas tik susipažinus su visa istorija apskritai. A. Janulaičio manymu, pagrindinis sekcijos tikslas – rūpintis bendrų istorijos žinių sklaida, teikti mokslinę informaciją ir rekomendacijas Karo mokslo draugijos (toliau – KMD) provincijos grupėms. Susirinkimo diskusijose buvo pripažinta, kad darbą būtina organizuoti bendradarbiaujant su profesionaliais istorikais. Jau kitame KMD Istorijos sekcijos susirinkime numatytos pagrindinės veiklos gairės: rinkti Lietuvos istorijos medžiagą, ją analizuoti, skelbti ir skleisti istorijos žinias tarp karių ir visuomenėje; skaityti paskaitas, organizuoti pažintines ekskursijas, rengti spaudai istorijos darbus. Istorijos sekcijos pirmininku išrinktas ordinarinis profesorius A. Janulaitis, sekretoriumi – mjr. P. Ruseckas[9].

 

1924 m. viduryje Lietuvoje prasidėjo kryptingas, turintis aiškius tikslus, karo istorijos medžiagos kaupimo ir tyrimo darbas. Netrukus pasirodė ir pirmieji šio darbo vaisiai. 1925 m. pradėtas leisti kariuomenės Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyriaus žurnalas „Karo archyvas“, kuriame imta publikuoti įvairius Lietuvos karo istorijos straipsnius ir skelbti šaltinius būsimiems tyrimams. Pirmuosiuose žurnalo tomuose pasirodė darbų, skirtų svarbiausioms XV–XVII a. Lietuvos kariuomenės pergalėms – Žalgirio (Grunvaldo) ir Salaspilio (Kirchholmo) mūšiams, kovoms su Švedija, Napoleonmečiui, XIX a. sukilimams, Lietuvos Respublikos kariuomenės pirmiesiems kūrimo metams. Ilgainiui nusistovėjo tradicinės žurnalo rubrikos: „Kariuomenės gyvenimo pirmos dienos“, „Lietuviai Rusijoje“ ir kt. Iki 1929 m. buvo išleisti penki šio leidinio tomai[10]. 1926 m. pradžioje spaudoje paskelbti KMD istorijos sekcijos sudaryti kariuomenės dalių ir atsiminimų rašymo metodiniai nurodymai[11]. Netrukus buvo išleista ir keletas pirmųjų leidinių[12], kurie, pasak istoriko dr. Zenono Ivinskio, negalėjo būti kariuomenės dalių istorijų pavyzdžiu[13]. Nepaisant atliekamų darbų, Istorijos sekcija netapo specialiu karo istorijos tyrimų ir leidybos koordinavimo centru[14]. Šiandien šį Istorijos sekcijos veiklos etapą galima būtų įvardinti kaip parengiamąjį.

 

KMD Istorijos sekcijoje savo veikla išsiskyrė archeologas plk. ltn. Petras Tarasenka[15], kuris dar 1926 m. rudenį siūlė sekcijos darbus derinti su Valstybės archeologijos komisijos darbais ir pradėti tirti piliakalnius. Jis siūlė taikyti latvių patirtį ir pasitelkti karininkus topografus piliakalniams matuoti[16]. Nėra tiksliai žinoma, ar šie pulkininko leitenanto žodžiai buvo išgirsti, tačiau netrukus Lietuvoje pradėti intensyvesni piliakalnių tyrinėjimai. Sulaukta ir didesnio šių darbų finansavimo. Nuo 1927 iki 1941 m. P. Tarasenka išžvalgė apie 100 piliakalnių[17]. 1927 m. buvo išleista pulkininko parengta beveik pusantro šimto puslapių apimties metodinio pobūdžio knyga, skirta mokytojams ir moksleiviams[18]. Šia knyga autorius siekė dalį visuomenės, ypač jaunimą, skatinti domėtis ir pažinti savojo krašto praeitį, ugdyti būsimų krašto istorijos, kartu ir karo istorijos, tyrėjų kartą. Sekdamas P. Tarasenkos pradėtais darbais, į piliakalnių tyrimus įsijungė ir Karo muziejaus viršininkas, archeologas gen. V. Nagevičius. 1931–1934 m. jis kasinėjo Apuolės ir Impilties piliakalnius. Apie šiuos tyrinėjimus skaitė pranešimus tarptautiniuose archeologų suvažiavimuose Londone ir Osle.

 

Kartu su Istorijos sekcija karybos srityje buvo intensyviai dirbama ir KMD Bibliotekų ir bibliografijos sekcijoje, kuriai vadovavo Aleksandras Ružancovas. Sekcijoje karinio švietimo tikslais buvo ne tik renkama ir publikuojama karo istorijos bibliografija, bet ir pradėta kaupti karo archyvą, rinkti karo eksponatus. 1927 m. ji pavadinama KMD Bibliotekų, archyvų ir muziejų sekcija[19].

 

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje spaudoje pradėta aktyviai diskutuoti apie būtinybę sukurti karo istorijos centrą ar kitaip pavadintą instituciją, kuri apjungtų Lietuvoje atliekamus karo istorijos tyrimus, juos koordinuotų, pagaliau atliktų vadovaujantį vaidmenį, taip pat teiktų profesionalius metodinius nurodymus vykdantiems atskiras užduotis. Kartu buvo keliami kariuomenės istorijos, taip pat atskirų kariuomenės dalių istorijų rašymo klausimai, akcentuojamas būtinumas tirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo istoriją, parengti žymesniųjų karių biografijas. Šios problemos įvardintos kaip pirmaeilės svarbos[20]. Keliamas „Karo archyvo“, kurio leidyba 1929 m. sustojo, atgaivinimo klausimas[21]. 1933 m. Vyriausiasis štabas atskiru aplinkraščiu įsakė kiekvienoje kariuomenės dalyje vienam karininkui pavesti tvarkyti dalies istoriją. Tokie paskyrimai buvo padaryti, tačiau medžiagos dalinių istorijoms nedaug tesurinkta, o iki 1940 vidurio ir pačios istorijos neparašytos[22].

 

Nuolat karo istorijos klausimais spaudoje vykusios diskusijos neliko be atsako. 1935 m. kartu su plk. Stasio Raštikio atėjimu į kariuomenės vado postą ir prasidėjusiomis reformomis, pajudėjo ledai ir karo istorijos srityje. Karo istorija naujajam kariuomenės vadui nebuvo svetima (S. Raštikiui, grįžusiam iš studijų Vokietijoje, 1932–1933 m. Karo mokykloje teko dėstyti kariūnams visuotinės karo istorijos kursą[23]), tad tai galėjo tiesiogiai prisidėti prie šios mokslo šakos vystymo. 1935 m. atnaujintas „Karo archyvo“ leidimas (iki 1940 vidurio išleisti nauji septyni leidinio tomai[24]), 1936 m. prie Spaudos ir švietimo skyriaus sudaryta Karo istorijos dalis[25]. 1937 m. išleistas P. Rusecko redaguotas ir sudarytas nepriklausomybės karių atsiminimų dvitomis „Savanorių žygiai“[26]. Kariuomenės dalių istorijos rašymo ir LDK karybos tyrimų ėmėsi istorikai profesionalai – tokie kaip dr. Zenonas Ivinskis[27], dr. Jonas Matusas[28], Paulius Šležas[29] ir kiti, tačiau 1940 m. birželį prasidėjusi sovietinė okupacija negailestingai nutraukė visus pradėtus darbus. Po Antrojo pasaulinio karo nebeliko ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus, jis buvo paverstas Valstybiniu istorijos muziejumi.

 

Lietuvos karo istorija sovietų okupacijos metais: tyrimai Lietuvoje ir emigracijoje

 

Sovietmečiu Lietuvoje karybos tyrimai buvo tabu. Pirmąjį pokario dešimtmetį pasirodė vos pora darbų, tačiau jie buvo persunkti okupanto ideologijos. Kita vertus, atviros durys buvo tik senosios Lietuvos tyrimams, apimantiems XIII–XV amžių problematiką, ir archeologų darbams, skirtiems karybai iki susidarant Lietuvos valstybei. Iš XX a. septintojo–devintojo dešimtmečių galime paminėti tik Reginos Volkaitės–Kulikauskienės[30], Vytauto Kazakevičiaus[31], Broniaus Dundulio[32], Edvardo Gudavičiaus[33], Mečislovo Jučo[34], Romo Batūros[35], Alvydo Nikžentaičio[36], Antano Tylos[37], Felikso Sliesoriūno[38], Onos Maksimaitienės[39] darbus bei Juozo Jurginio redaguotą knygą „Lietuvių karas su kryžiuočiais“[40], ir kitas po įvairius leidinius išbarstytas studijas bei straipsnius, kurie nagrinėjo karų istoriją ar visuomenę, o karybą tik tiek, kiek jos būtinai reikėjo[41]. Tam tikrą tuštumą Lietuvos karybos istorijoje kompensavo išeivijos istorikai ir emigracijoje gyvenę kariškiai. Pagrindinė jų darbų problema buvo praktiškai nepasiekiami Lietuvos archyvai ir juose saugoma medžiaga. Nepaisant to, sulaukėme įvairių straipsnių ir keleto stambesnių darbų. Iš jų reikia paminėti Zigmo Raulinaičio knygų seriją, skirtą ankstyvojo Lietuvos valstybės laikotarpio karybai[42], Oskaro Urbono nedidelės apimties knygą, skirtą Žalgirio mūšiui[43], Kosto Jurgėlos darbą – 1863–1864 m. sukilimui[44], Kazio Ališausko ir Antano Rukšos trijų tomų veikalą – Lietuvos Respublikos kovoms už Nepriklausomybę[45], taip pat Vytenio Statkaus sudarytą knygą „Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m.“[46] Esant tokiai situacijai, savotišku Lietuvos karo istorijos puoselėtoju per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį tapo 1950 m. Brukline pradėtas leisti žurnalas „Karys“. Jis buvo leidžiamas iki pat 1991-ųjų, kuomet savo įgaliojimus perdavė vėl Nepriklausomoje Lietuvoje pradėto leisti to paties pavadinimo žurnalo redakcijai. Per keturis leidybinio darbo dešimtmečius emigracijoje leistame „Karyje“ vietos atsirado bemaž visiems Lietuvos karo istorijos laikotarpiams. Atgimstančios Lietuvos jauniems tyrinėtojams, besirengiantiems nagrinėti įvairias karo istorijos problemas, šis žurnalas buvo tarsi pamatai, į kuriuos galima buvo tvirtai atsispirti.

 

Lietuvos karo istorijos tyrimai atkūrus valstybingumą

 

1990 m. kovo 11 d. po ilgų sovietinės okupacijos metų atkūrus Lietuvos valstybingumą, kaip ir 1918 m. atsirado palankios sąlygos plėtoti Lietuvos karo istorijos tyrimus. Jeigu bandytume lyginti šiuos du laiko trukme ir įvykių seka panašius Lietuvos istorijos tarpsnius, galėtume teigti, kad istorijos ratas sukasi ratu ir įvykiai linkę kartotis. Tačiau antrajame tarpsnyje buvo įgautas žymiai didesnis pagreitis. Kita vertus, per šiuos 18 metų buvo atlikta daugelis darbų, kurie Pirmosios Lietuvos Respublikos metais buvo sumanymų stadijoje ir dėl mums žinomų priežasčių nebuvo įgyvendinti.

 

Anksčiau beveik neprieinami archyvai atvėrė duris ir atsirado puikios galimybės tirti 1918–1940 m. Lietuvos kariuomenės istoriją. Nuo pat pirmųjų atkurtojo valstybingumo metų imtasi pokario rezistencijos mokslinių tyrimų, šaltinių paieškos, rinkimo ir publikavimo. Dauguma darbų sugulė į periodinį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos „Laisvės kovų archyvo“ leidinį, kurio jau yra išleista 40 tomų (1991–2007 m.). Greta jo išskirtina tos pačios sąjungos išleista Kęstučio Kasparo monografija, skirta pirmojo rezistencijos laikotarpio analizei[47]. 1992 m. rudenį Aukščiausioji taryba įsteigė valstybinį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kurio tikslas – tirti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą. 1997 m. centras pradėjo leisti periodinį mokslinį žurnalą „Genocidas ir rezistencija“, jo išleista 23 tomai (1997–2008 m.), taip pat įvairias monografijas, studijas, dokumentų rinkinius, daugiatomį tęstinį leidinį „Lietuvos gyventojų genocidas“, atsiminimus, dienoraščius, publicistiką. Šių plačių tyrimų gausoje publikuoti ir keli apibendrinamieji darbai: keturių autorių darbas „Lietuvos partizanai 1944–1953“[48] ir poros leidimų sulaukusi Nijolės Gaškaitės „Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai“[49]. Reikėtų paminėti ir dviejų leidimų sulaukusią knygą-albumą „Už laisvę ir Tėvynę“[50].

 

1990 m. pradžioje savo senąjį pavadinimą susigrąžino Vytauto Didžiojo karo muziejus. Per kelerius metus buvo pakeistos ekspozicijos – didžiausias dėmesys skirtas Lietuvos kariuomenės istorijai nuo seniausių laikų iki šių dienų. Kartu imtasi ir karo istorijos tyrimų. Nuo 1992 m. pradėta organizuoti tarptautines mokslines konferencijas „Lietuvos karybos istorijos klausimai“ (1992 m. lapkričio 19–21 d.; 1994 m. lapkričio 17–19 d.; 2002 m. lapkričio 21 d.).

 

2006 m. sausio 1 d. Vytauto Didžiojo karo muziejui perėjus iš Kultūros į Krašto apsaugos ministerijos pavaldumą, pasikeitus institucijos administracijai, suaktyvėjo muziejaus edukacinis ir leidybinis darbas. Vos per dvejus metus buvo parengta ir publikuota keletas įvairaus pobūdžio leidinių (brošiūrų, kalendorių, parodų katalogų)[51], skirtų įvairiai Lietuvos karo istorijos tematikai, taip pat išleistas pirmasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanachas[52], kuris turėtų tapti tradiciniu ir kasmetiniu institucijos leidiniu. Kita vertus, muziejaus ambicingi moksliniai tiriamieji darbai dar laukia ateityje.

 

Kartu su Vytauto Didžiojo karo muziejumi, kaip dar vieną Lietuvos karo istoriją, o tiksliau, atskirą jos šaką puoselėjančių centrų reikia paminėti Lietuvos aviacijos muziejų. Lietuvos aviatorių pastangomis jis buvo įkurtas 1990 m. vasario 19 d. Nuo pat pirmųjų muziejaus gyvavimo metų jame dirbantis kolektyvas kartu ėmėsi leidybinio darbo. 1991 m. kovo 6 d. įregistruota muziejaus leidykla „Plieno sparnai“. Netrukus išleisti ir pirmieji leidiniai, kurių tematika daugiausiai buvo orientuota Lietuvos karo aviacijos istorijos kryptimi. Per keliolika metų buvo išleisti 8 periodinio žurnalo „Plieno sparnai“ numeriai, keletas Lietuvos karo lakūnų atsiminimų knygų[53] ir įvairių kitų studijų[54]. Iki 2008 m. muziejus išleido per 30 leidinių, kuriuose gana išsamiai atskleidė I-osios Lietuvos Respublikos karo aviacijos istoriją.

 

1989 m. Lietuvos atsargos karininkų sąjungos buvo atgaivintas ir 1990 m. pradėjo eiti visuomeninis, istorinis tautinės minties žurnalas „Kardas“. Jis buvo įvardintas kaip 1925–1940 m. ėjusio žurnalo „Kardas“ tradicijų tęsėjas, įsipareigojęs rinkti ir publikuoti medžiagą apie Lietuvos kariuomenę 1918–1940 metais, 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą ir jo likimą, Lietuvos kariuomenės sunaikinimą sovietinės okupacijos metais ir karininkų likimus[55]. Žurnalo siela tapo jo redaktorius Antanas Martinionis (1928–2000 m.). Šio žmogaus entuziazmo dėka „Kardas“ tapo leidiniu, kuriame sutilpo ne tik Lietuvos kariuomenės, bet ir karo istorija. Per keletą metų žurnalo redakcija sukaupė didžiulius archyvus. 1994 m. birželio 1 d. greta jo buvo įsteigta nekomercinė leidykla „Kardas“. Vadovaujama to paties A. Martinionio, ji ėmėsi publikuoti sukauptą medžiagą. Didžiausią dalį jos leidinių sudarė įvairūs paties A. Martinionio sudaryti dokumentų rinkiniai[56], lietuvių karių, Antrojo pasaulinio karo dalyvių atsiminimai[57] ir kiti leidiniai.

 

Organizuojant kariuomenės istorijos tyrimus 1990–2008 m., vienas svarbiausių darbų – mokslinių straipsnių rinkinio „Karo archyvas“ atgaivinimas. Per šešiolika metų nuo 1992-ųjų buvo išleista vienuolika naujų tomų, juose publikuojami įvairių laikotarpių tyrinėtojų straipsniai, pradedant archeologais ir baigiant pačios naujausios Lietuvos kariuomenės istorijos tyrėjų darbais. Kalbant apie kariuomenės istorijos tyrimus taip pat būtina paminėti Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos 2001 m. pradėtą leisti daugiatomį enciklopedinį leidinį „Lietuvos kariuomenės karininkai: 1918–1953 m.“[58] Jame greta karininkų biografijų skelbiami ir kiti kariuomenės istorijai skirti darbai. Kaip naują etapą reikia išskirti 2003 m. atsiradusią naują Krašto apsaugos ministerijos mokslinių monografijų bei šaltinių publikacijų seriją „Lietuvos kariuomenės istorija“. Per penketą metų šioje serijoje išleista 14 knygų, skirtų pačioms įvairiausioms temoms: karininkų biografijoms[59], dalinių istorijai[60], Nepriklausomybės kovoms[61], naujausiai kariuomenės istorijai[62] ir jos šaltinių publikavimui[63], archeologų tyrinėjimams[64]. Taip pat paminėtini ir kelių autorių savarankiški darbai, skirti įvairioms XVI–XVIII a. ir XX a. karo istorijos problemoms[65] bei pačiai seniausiai regiono istorijai[66]. Atskirų studijų sulaukė ir žymiausios Lietuvos kariuomenės ginklo pergalės – Saulės[67] ir Žalgirio[68] mūšiai ir net XVII a. pradžios dešimtmetis Livonijos karas[69]. Kitos žymesnės pergalės ar pralaimėjimai iki šiol daugiausiai aptariami tik populiariojoje spaudoje[70]. Tiesa, tarp visų minėtų publikacijų yra ir keli abejotinos kokybės tekstai[71].

 

Greta specializuotų institucijų ir muziejų Lietuvos karybos tyrimų procese savą nišą užima ir valstybinės aukštosios mokyklos. Nuo 1990 m. Lietuvos kariuomenės istorijos kursas bakalauro studijų programos studentams pradėtas skaityti Vilniaus universitete. 1994 m pirmuosius žingsnius karo istorija žengė ir Vytauto Didžiojo universitete. Tais metais pavasario semestre pirmą kartą bakalauro studijų programos studentams buvo skaitytas Lietuvos karybos istorijos kursas. Šis kursas dėstomas iki šiol. 1996–2001 m. bakalauro studijų programos studentams kaip pasirenkamas dalykas buvo skaitytas Visuotinės karybos istorijos kursas. 2006 m. rudens semestre bakalauro studijų programos studentams kaip pasirenkamas dalykas buvo pasiūlytas naujas Karo architektūros istorijos kursas[72]. Nuo 1993 m. iki 2007 m. vasaros bakalauro studijų programoje buvo parašyti ir ginti 533 diplominiai darbai (474 dieninių ir 59 neakivaizdinių studijų studentų). Iš bendro šių darbų skaičiaus karo istorijos problematikai skirtų arba su ja labai artimai susijusių buvo ginta 109 (iš jų 17 neakivaizdinių studijų studentų) darbai. Tai sudaro daugiau kaip penktadalį visų gintų darbų – 20,45%. Nuo 1995 m. iki 2007 m. vasaros magistro studijų programoje buvo parašyti ir ginti 86 diplominiai darbai. Iš bendro šių darbų skaičiaus karo istorijos problematikos arba su ja labai artimai susijusių buvo ginta 19 darbų. Tai sudaro gerokai daugiau nei penktadalį visų gintų darbų – 22,09%. 2007 m. pavasarį Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakulteto organizuotoje studentų humanitarų konferencijoje „Hominem quaero – ieškau žmogaus“ atskira jos sekcija, pavadinta „politika, kariuomenė, administracija“, buvo skirta studentų karo istorijos darbams.

 

2000 m. pabaigoje buvo įkurta Lietuvos karo istorijos draugija, kurios tikslas – jungti, koordinuoti ir remti karo istorijos tyrinėtojų veiklą, vystyti ir skatinti karo istorijos mokslą Lietuvoje, propaguoti karo istoriją visuomenėje bei talkinti Lietuvos krašto apsaugos sistemai karių profesinio lavinimo ir pilietinio ugdymo srityse. Prabėgus dar šiek tiek daugiau nei vieneriems metams, 2002 m. sausį Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ir Vytauto Didžiojo universiteto bendradarbiavimo dėka buvo įkurtas Karo istorijos centras (toliau – KIC). Centras išsikėlė tikslą racionaliai išnaudojant turimus finansinius bei intelektualinius išteklius kryptingai tyrinėti Lietuvos karo istoriją. Tais pačiais metais buvo sukurta ir patvirtinta detali Lietuvos karo istorijos tyrinėjimų programa, apimanti laikotarpį iki 2009 m. Vienas jos tikslų – išleisti kolektyvinį darbą „Lietuvos karo istorijos sintezė“.

 

2005–2007 m. Karo istorijos centras kartu su 19 partnerių ir kviestiniais svečiais iš Latvijos (dalyvavo pradiniame projekto etape – J. V.), Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos bei kitų šalių dalyvavo tarptautiniame projekte INTERREG III B „Baltic Fort Route“. Vienas iš jo tikslų buvo surinkti kuo daugiau informacijos apie tvirtoves, įrengtas prie Baltijos jūros (tarp jų ir apie Kauno tvirtovę) plėtojant Europos turistinius maršrutus. Kaip vienas baigiamųjų projekto rezultatų – išleista gausiai iliustruota Vladimiro Orlovo monografija „Kauno tvirtovės istorija“[73], Kauno tvirtovei skirtas atlasas[74] ir fotografo Gintaro Česonio fotoalbumas[75], taip pat Vytauto Didžiojo universitete įsteigtas Europos fortifikacijos dokumentacijos centras, pavadintas Tvirtovių istorijos centru.

 

Lietuvos karo istorijos draugija per pirmuosius penkerius gyvavimo metus glaudžiai bendradarbiaudama su Karo istorijos centru ir Vytauto Didžiojo karo muziejumi organizavo keletą konferencijų, skirtų Lietuvos karo istorijos tyrimų problemoms nagrinėti ir svarbiems karo istorijos įvykiams paminėti.

 

Trumpai apžvelgus Lietuvos karo istorijos tyrimų raidą, galima padaryti kelis apibendrinimus. Kartu su Lietuvos valstybingumo atkūrimu 1918 m. atsirado sąlygos ir Lietuvos karo istorijos tyrinėjimams. Laikotarpį nuo 1918 m. iki sovietinės okupacijos galėtume suskirstyti į du tarpsnius. Pirmąjį, apimantį 1921–1926 metus, galima būtų įvardinti kaip parengiamąjį, o antrąjį, kuris prasideda 1927 ir baigiasi 1940 m. – konkrečių ir tikslinių karo istorijos darbų įgyvendinimo laikotarpiu. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje prasidėjusi sovietinė okupacija nutraukė pradėtus darbus ir juos nukėlė neapibrėžtam laikui. Nepaisant to, XX a. 7–9 dešimtmečiais atsirado keletas istorikų, kurie okupacijos sąlygomis parengė fundamentalių karo istorijos darbų. Tuo pat metu priverstinėje emigracijoje esantys lietuviai bandė tęsti I-osios Lietuvos Respublikos karo istorijos tyrinėtojų pradėtus darbus, tačiau daugiausiai dėl archyvinės medžiagos trūkumo jų galimybės buvo ribotos. 1990 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą, per kelis pirmuosius metus susiformavo net keli centrai (Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos aviacijos muziejus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, žurnalo „Kardas“ redakcija ir leidykla), kurie ėmėsi Lietuvos karo istorijos tyrimų ir šaltinių publikavimo. Dar po kelerių metų karo istorija įsitvirtino Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose. Nuo 2000 m., kuomet buvo įsteigta Lietuvos karo istorijos draugija, o dar vėliau ir Karo istorijos centras, bendradarbiaujant įvairioms institucijoms buvo pradėti ir įvairių karo istorijos problemų kompleksiniai tyrimai. Lyginant I-osios Lietuvos Respublikos ir šiuolaikinės Lietuvos karo istorijos raidą galima konstatuoti, kad per keliolika metų, pradedant 1990-aisiais, gerokai per trumpesnį laiką buvo padaryta kur kas daugiau. Įgyvendinta dalis tarpukariu užgimusių idėjų, užpildyta daugelis Lietuvos karo istorijos baltų dėmių, suburti naujos kartos tyrėjai siekiant įgyvendinti naujas Lietuvos karo istorijos užduotis.

 

Nuorodos

 

 



* Jonas Vaičenonis – humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Istorijos katedros docentas; adresas: K. Donelaičio g. 52–216, LT-44244 Kaunas, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Respublikos kariuomenės istorija, diplomatijos istorija, Lietuvos Šaulių sąjungos istorija, Kauno miesto istorija.



[1] Jurevičiūtė, A., Banaitis, R. Vytauto Didžiojo karo muziejui – 80. Muziejininkystės biuletenis, 2001, nr. 1, http://www.muziejai.lt/Informacija/Karo_muz_jubiliejus.htm [žiūrėta: 2007 12 14]; Sapjanskienė, V. Vytauto Didžiojo karo muziejui – 80. Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2002, t. 3, p. 387; Jurevičiūtė, A. Senojo muziejaus istorija, Vytauto Didžiojo karo muziejus 2006 metais: almanachas. Vilnius, 2007.

[2] 1921 01 22 įsakymas kariuomenei Nr. 17. http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=21975 [žiūrėta: 2007 12 14].

[3] Šestakauskas, P. Šarvai: šarvų, skydų ir pentinų trumpa istorinė apžvalga. Kaunas, 1936, 39 p.; Šestakauskas, P. Senoviniai šaunamieji ginklai. Kaunas, 1940, 84 p.

[4] Pirmas „Mūsų žinyno“ žurnalo numeris buvo išleistas 1921 m. antrajame ketvirtyje, o iki metų galo pasirodė dar du jo numeriai.

[5] Pradžios žodis. Mūsų žinynas, 1921, nr. 1, p. 2.

[6] Janulaitis, A. 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje. Kaunas, 1921, 44 p.

[7] Surgailis, G. Karinės-visuomeninės organizacijos Lietuvoje 1918–1940 m. Karo archyvas, Vilnius, 1997, t. 14, p. 75–77; Pulkininko-leitenanto Vaclovo Biržiškos Tarnybos lapas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 930, ap. 2B, b. 173, l. 2–2v.

[8] Juzefovičius, R. Istorinė švietėjiška karo mokslų draugijos veikla 1923–1933. Karo archyvas, Vilnius, 2002, t. 17, p. 182–183.

[9] Ten pat, p. 183.

[10] Žr. t. 1, 1925 (268 p.); t. 2, 1925 (338 p.); t. 3, 1926 (327 p.); t. 4, 1928 (242 p.); t. 5, 1929 (345 p.).

[11] Ruseckas ats. majoras, P. Dėl dalių istorijos ir atsiminimų rašymo. Kardas, 1926, nr. 3, p. 39–41, nr. 4, p. 53–56.

[12] Kauno karo komendantūra 1919–1929 m., Kaunas, 1930, 160 p.; Kariuomenės teismas 1920–1930 m. Kaunas, 1930, 91 p.

[13] Ivinskis, Z. Šarvuotas auto divizionas. Karo archyvas, 1940, t. 12, p. 152–153.

[14] Juzefovičius, R. Istorinė švietėjiška karo mokslų draugijos veikla 1923–1933. Karo archyvas, Vilnius, 2002, t. 17, p. 187.

[15] 1925 m. buvo išleista P. Tarasenkos parašyta nedidelės apimties knygelė, skirta Kovoms už nepriklausomybę: Tarasenka, P. Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės. Kaunas: Vyr. štabo karo mokslo sk., 1925, 88 p.

[16] Ten pat, p. 185.

[17] Steponaitienė, D. Petras Tarasenka. Vilnius, 1996, p. 49.

[18] Tarasenka, P. Priešistorinė Lietuva: vadovas krašto praeities tyrimo darbams. Kaunas: Kooperacijos s-gos Spaudos fondas, 1927, 142 p.

[19] Juzefovičius, R. Istorinė švietėjiška karo mokslų draugijos veikla 1923–1933. Karo archyvas, Vilnius, 2002, t. 17, p. 185.

[20] V. S-tis [Vytautas Steponaitis], Kauno karo komendantūros monografijos pasirodymo proga. Kardas, 1931, nr. 3, p. 34–35; I. J. Keletas minčių kariuomenės dalių monografijų ir karo istorijos klausimu. Kardas, 1931, nr. 4, p. 50–53.

[21] Kenstavičius majoras gyd., L. Kas dar paskelbtina „Karo Archyve“? Kardas, 1935, nr. 5, p. 72.

[22] Ivinskis, Z. Šarvuotas auto divizionas. Karo archyvas, 1940, t. 12, p. 152.

[23] S. Raštikio įžanginis žodis, Raštikis, S. Karo istorijos konspektas, I dalis. P.L.P. Karo mokykla, 1933.

[24] Žr. t. 6, 1935 (308 p.); t. 7, 1936 (402 p.); t. 8, 1937 (340 p.); t. 9, 1938 (350 p.); t. 10, 1938 (311 p.); t. 11, 1939 (319 p.); t. 12, 1940 (303 p.).

[25] Mūsų karo istorijos reikalu. Mūsų žinynas, Kaunas, 1938, t. 35, p. 862.

[26] Savanorių žygiai: nepriklausomybės karų atsiminimai. Kaunas, 1937, t. 1, 352 p.; Kaunas, 1937, t. 2, 351 p.

[27] Ivinskis, Z. Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė. Kaunas: Kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus leidinys, 1936, (Akc. „Spindulio“ b-vės sp.), 50 p.; Ivinskis, Z. Kovos bruožai dėl žemaičių ir jų sienų. Kaunas, 1936, 64 p.; Ivinskis, Z. Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo: žemaičių karai su vokiečiais 1256–1270 m. Kaunas: Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, 1937 (Akc. „Spindulio“ b-vės sp.), 114 p.; Ivinskis, Z. Šarvuotas auto divizionas. Karo archyvas, 1940, t. 12, p. 151–182.

[28] Matusas, J. Ukmergės mūšis (1435–1935), Vairas, t. 9, p. 25–36, t. 10, p. 173–187; Matusas, J. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leid., 1938, 238 p.

[29] Šležas, P. Šventosios mūšis (1435.IX.01.–1935.IX.01). Karo archyvas, 1936, t. 7, p. 51–69.

[30] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuvio kario žirgas. Vilnius, 1971, 28 p.

[31] Казакявичюс, В. Оружие балтских племен IIVIII веков на территории Литвы. Вильнюс: Мокслас, 1988, 158 c.

[32] Dundulis, B. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1960, 316, [4] p.

[33] Gudavičus, E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. Vilnius, 1989, 192 p.

[34] Jučas, M. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1990, 176 p.

[35] Batūra, R. Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą. Vilnius, 1975, 384 p.

[36] Nikžentaitis, A. Rašytiniai šaltiniai apie lietuvių pilių sistemą XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1986, t. 3 (96), p. 51–62., to paties daktaro disertacija „Lietuvių tautos kova prieš vokiečių feodalų agresiją XIV a. pirmojoje pusėje“, 1988.

[37] Tyla, A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinės kariuomenės organizavimas XVI a. pabaigoje – XVII a. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1980, t. 1 (70), p. 69–82.

[38] Sliesoriūnas, F. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje. Vilnius, 1974, 470 p.

[39] Maksimaitienė, O. Lietuvių sukilėlių kovos 1863–1864 m. Vilnius, 1969, 294 p.

[40] Lietuvių karas su kryžiuočiais [redagavo J. Jurginis]. Vilnius, 1964, 354 p. Šioje knygoje okupacijos sąlygomis pirmą kartą sugebėta pateikti karinės organizacijos Lietuvoje XIII–XIV a. apžvalgą.

[41] Rakutis, V. Lietuvos karybos istorija: tarp tradicijos ir naujovių. Darbai ir dienos, 2000, t. 21, p. 9.

[42] Raulinaitis, Z. Grobio ir naikinimo žygis. Brooklyn, 1979, 176 p.; Raulinaitis, Z. Keturi frontai. Brooklyn, 1982, 164 p.; Raulinaitis, Z. Lietuvos raiteliai, Kunigaikščių sąjunga. Brooklyn, 1985, 308 p.; Raulinaitis, Z. Lietuvos raiteliai. Kelias į sostą. Brooklyn, 1987, 301 p.; Raulinaitis, Z. Lietuvos raiteliai. Karaliaus karai. Brooklyn, 1990, 325 p.

[43] Urbonas, O. 1410 metų karas su kryžiuočiais ir Žalgirio mūšis. Brooklyn (N. Y.), 1960, 94 p.

[44] Jurgėla, K. Lietuvos sukilimas 1862–1864 metais. Boston, 1970, 720 p.

[45] Ališauskas, K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920. Čikaga, 1972, t. 1, 490 p.; Rukša, A. Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės, Lietuvių-lenkų santykiai ir kovų pradžia. Cleveland, 1981, t. 2, 619 p.,  Rukša, A. Kovos su lenkais 1920–1923. Cleveland, 1982, t. 3, 523 p.

[46] Statkus, V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, 1040 p.

[47] Kasparas, K. Lietuvos karas: antroji Sovietų Sąjungos agresija: pasipriešinimas: ofenzyvinės gynybos tarpsnis, 1944 m. vasara – 1946 m. pavasaris. Kaunas: Lietuvos polit. kalinių ir tremtinių s-ga, 1999, 620 p.

[48] Gaškaitė, N., Kuodytė, D., Kašėta, A., Ulevičius, B. Lietuvos partizanai 1944–1953. Kaunas, 1996, 494 p.

[49] Gaškaitė, N. Pasipriešinimo istorija, 1944–1953 metai. [2-ras papildytas leidimas]. Vilnius, 2006, 326 p. Pirmas leidimas buvo išleistas 1997 m.

[50] Už laisvę ir Tėvynę. Vilnius, 2004, 256 p. [2-ras leidimas 2007 m.]

[51] 1831 metų sukilimo didvyrė grafaitė Emilija Pliaterytė. Vilnius, 2006, 24 p.; Krašto apsaugos sistemos muziejai. Kaunas, 2007, 36 p.; Lietuvos totoriai – kariai. Parodos katalogas. Kaunas, 2007, 68 p.; Aukštaičių kariai V amžiuje. Kaunas, 2007, 14 p.; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonai. Kalendorius 2007. Vilnius, 2007; Kauno pavieto 1831 m. sukilėlių vadas mjr. Grafas Mauricijus Prozoras. Vilnius, 2007, 28 p.; Apuolės piliakalnio tyrinėjimai 1931–1932 m. Vilnius, 2007, 40 p.

[52] Vytauto Didžiojo karo muziejus 2006 metais: almanachas. Vilnius, 2007, 228 p.

[53] Stanaitis, S. Likimo vingiai, Kaunas, 1992, 144 p.; Peseckas, L. Karo lakūno pasakojimai. Kaunas, 1992, 128 p.; Pyragius, J. Kovosiu, kol gyvas. Kaunas, 1993, 200 p.; Dovydaitis, V. Sparnus jam davė Lietuva. Kaunas, 1993, 100 p.; Namikas, J. Europa iš oro. Kaunas, 1993, 72 p.; Mikėnas, J. Gyvenimo skrydis, Kaunas, 1994, 100 p.; Dovydaitis, V. Lemta buvo išlikti. Kaunas, 1994, 132 p.; Baipšys, S. Nuotykiai padangėje ir žemėje. Kaunas, 1995, 232 p.; Peseckas, L. Karo lakūno pasakojimai. Antras papildytas ir naujai iliustruotas leidimas, Kaunas, 2006, 176 p.

[54] Dariūtė-Maštarienė, N., Gamziukas, A., Ramoška, G. Darius ir Girėnas. Kaunas, 1991, 164 p.; Gamziukas, A. Aviacija Lietuvoje 1919–1940. Kaunas, 1993, 56 p.; Gamziukas, A. Antanas norėjo būti ore. Kaunas, 1997, 184 p.; Gamziukas, A., Ramoška, G. Lietuvos karinė aviacija 1919 – 1940. [Foto albumas]. Kaunas, 1999, 270 p.

[55] „Kardo“ redakcija, Žodis į skaitytoją. Kardas, 1990, nr. 1, p. 2.

[56] Martinionis, A. Generolo Raštikio tragedija. Vilnius, 1992, 32 p.; Martinionis, A. Lietuvos kariuomenės likvidavimas. Vilnius, 1995, 48 p.; Martinionis, A. Klasta ir smurtu. Vilnius, 1995, 216 p.; Žygis į Vilnių 1939 m. spalio 27 – 29 d. Vilnius: „Kardas“, 1997, 366 p.; Martinionis, A. Prievarta ir smurtu. Vilnius, 1998, 352 p.; Martinionis, A. Vietinė rinktinė. Vilnius, 1998, 592 p.; Martinionis, A. Lietuviai Vermachte 1941–1945. Vilnius, 1999, 176 p.

[57] Klimas, J. Paskutinio kariūno odisėja, Vilnius, 1996, 80 p.; Atutis, A. Keturiose kariuomenėse. Vilnius, 1997, 108 p.; Laucė, J. Penktasis savisaugos batalionas. Vilnius, 1998, 64 p.; Kvedaravičius, J. Pasmerktas mirti vermachto tanke. Vilnius, 1998, 136 p.; Mackevičius, S. Išbandymas gyvybės kaina. Vilnius, 1999, 80 p.

[58] Iki 2008 metų išleisti 7 tomai, kuriuose pateikiamos karininkų biografijos apima A–Š alfabeto raides.

[59] Aničas, J. Karininkas Antanas Juozapavičius. 1894 02 13 – 1919 02 13. Vilnius, 2004, 124 p.; Juodagalvis, J. Švenčionių krašto savanoriai. 1918 – 1920 m. Vilnius, 2005, 236 p.; Raubickas, E. Ženklas ant munduro. Vilnius, 2005, 294 p.; Gečas, S. Steponas Darius Lietuvos kariuomenėje ir sporte. Vilnius, 2005, 232 p.; Aničas, J. Generolas Silvestras Žukauskas. 1861–1937. Vilnius, 2006, 294 p.

[60] Surgailis, G. Lietuvos karinis laivynas, 1935–1940. Vilnius, 2003, 208 p.

[61] Lesčius, V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose. 1918–1920. Vilnius, 2004, 498 p.

[62] Surgailis, G. Rusijos kariuomenės išvedimas. 1990–1993. Vilnius, 2005, 345 p.

[63] Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus įsakymai 1990–1991. Vilnius, 2003, 222 p.; Krašto apsaugos ministro įsakymai, t. 1, 1991, nr. 222–355, 1992, nr. 01-479, Vilnius, 2004, 512 p.; Krašto apsaugos ministro įsakymai, t. 2, 1992, nr. 480–749, Vilnius, 2006, 374 p.; Krašto apsaugos ministro įsakymai, t. 3, 1992, nr. 750–957, Vilnius, 2006, 286 p.; Rusijos kariuomenės išvedimas dokumentuose. Vilnius, 2005, 472 p.

[64] Kazakevičius, V. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II–XII–XIII amžius. Vilnius, 2004, 136 p.

[65] Sirutavičius, M. Karo belaisviai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. pirmojoje pusėje. Vilnius, 2002, 96 p.; Sliesoriūnas, G. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690–1697 m. Vilnius, 2000, 342 p.; Rakutis, V. LDK kariuomenė Ketverių metų seimo laikotarpiu (1788–1792). Vilnius, 2001, 284 p.; Ilgūnas, G. Antanas Mackevičius, sukilimo žygiai ir kovos. Versus Aureus, Vilnius, 2007, 304 p.; Vaičenonis, J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940). Vilnius, Versus Aureus, 2003 [2004], 216 p.; Vaičenonis, J. Lietuvos karių uniformos ir lengvieji ginklai XX amžiuje. Vilnius: Baltos lankos, 2004, 262 p.; Rudokas, J. Prarastieji Lietuvos talentai. Vilnius, 2001, 400 p.; Stankeras, P. Lietuvių policija 1941–1944 metais. Vilnius, 1998, 306 p.; Jankauskas, V. Nepriklausomos Lietuvos generolai. Vilnius, 1998, 276 p.; Jankauskas, V. Kario kelias: generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose. Vilnius, 2004, 541 p.; Sviderskytė, G. Uragano kapitonas. Vilnius, 2004, 328 p.; Paulauskas, H. Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius. Rosma, Vilnius, 2006, 257 p.; Surgailis, G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09–1940). Vilnius, 2005, 287 p.; Balaišis A. Lietuvos valstybės sienos apsauga 1918–1940 m.: žmonės ir įvykiai. Vilnius, 2006, 361 p.; Balaišis A. Lietuvos valstybės sienos apsaugos karininkai 1918–1940 m. Vilnius, 2007, 364 p.

[66] Kazakevičius, V. IX–XIII a. Baltų kalavijai. Vilnius, 1996, 173 p.; Rackevičius, G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a. Vilnius, 2002, 296 p.; Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sudarytojai Zenonas Baubonis ir Gintautas Zabiela, t. 1–3, Krašto apsaugos ministerija, 2005.

[67] Batūra, R. Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m. Šiauliai, 2005, 140 p.

[68] Jučas, M. Žalgirio mūšis [pataisytas ir papildytas leidimas]. Vilnius, 1999, 328 p.

[69] Antanavičius, D. Lietuvos bajoro Dešimtmetis Livonijos karas (1610 m.). Vilnius, 2006, 296 p.

[70] Pavyzdžiui apie LDK karių pergalę ties Klecku Vaido žurnale yra rašęs D. Baronas (2006 m. rugpjūčio 3 d.) ir Kariūno žurnale – R. Batūra (2006 rugsėjis, nr. 3 (90)).

[71] Liekis, A. Lietuvos karo aviacija (1919–1940). Vilnius, 1999, 760 p.; Liekis, A. Lietuvių karyba ir ginkluotė. Vilnius, 2002, 1264 p.; Užurka, J. Lietuvos kariuomenės atkūrimas 1988–1991 metais. Vilnius: Kronta, 2004, 656 p.

[72] Kursą „Karo architektūros istorija“ parengė ir dėstė dr. Valdas Rakutis (VDU) ir doc. dr. Kęstutis Zaleckis (KTU).

[73] Orlov, V. Kauno tvirtovės istorija. Kaunas, 2007, 160 p.

[74] Orlov, V., Lukšė, J. Atlasas Kauno tvirtovė. Kaunas, 2007, 44 p.

[75] Česonis, G. Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę. Kopa, 2007.

 

Gauta 2008 m. sausio 14 d.

Pateikta spaudai 2008 m. gruodžio 29 d.

 

Summary

Jonas VAIČENONIS

Research in Lithuania military history from 1918 to 2008

 

Until now there have been no extensive studies on the development of Lithuanian military history research made by Lithuanian or foreign scholars. Thus the present article aims at showing the beginning and development of Lithuanian military history research up to the present days which will allow setting the guidelines for further works in the field.

 

The article discusses the research in Lithuanian military history carried out during the three different historical periods of Lithuania from 1918 to 2008. First, the beginning and early achievements in military history research from 1918 up to the Soviet occupation in 1940 are overviewed. Second, the works of Lithuanian and emigration historians published throughout the period of Soviet occupation are introduced. Third, the present day state of the Lithuanian military history research is discussed. It should be noted that the article deals exceptionally with the works published in Lithuanian language and by Lithuanian authors, leaving the discussion of foreign research for future publications.

 

The short overview of the Lithuanian military history research development allows us to make certain generalizations. The restoration of the Lithuanian statehood in 1918 was favorable for the beginning of research in Lithuanian military history. The period from 1918 until the Soviet occupation can be divided into two phases. The first phase, 1921 – 1926, can be seen as preparatory and the second, 1927 – 1940, as a phase of specific and purposeful implementation of research works. The Soviet occupation which started in Lithuania on June 15th, 1940, the same as in Latvia and Estonia, ceased the initiated works. Despite the occupational regime, several fundamental military history works by Lithuanian historians appeared throughout the 1960s – 1980s. At the same time, Lithuanians living in emigration continued the works begun by historians of the First Lithuanian Republic, although inaccessible Lithuanian archival material made their possibilities rather limited. In 1990, after the restoration of Lithuanian independence, several centers aiming at the Lithuanian military history research and publication of military history sources appeared (the Military Museum of Vytautas the Great, the Lithuanian Aviation Museum, the Genocide and Resistance Research Center of Lithuania, the Union of Lithuanian Political Prisoners and Deportees, the editorial and publishing office of the magazine Sword). Military history courses gained their position at Vilnius and Vytautas Magnus universities. Since 2000 onwards, together with the establishment of the Society of Lithuanian Military History and the Lithuanian Military History Centre, in cooperation with different institutions, complex research in Lithuanian military history is being pursued. Comparing the development of military history research during the periods of the First Lithuanian Republic and modern times it can be stated that the work carried out since 1990 has been much more productive and abundant. The works implemented a number of interwar ideas, answered a variety of questions and united the new generation of researchers working in the sphere of the Lithuanian military history.