„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Dalia MARCINKEVIČIENĖ. Civilinė metrikacija ir santuoka sovietinėje Lietuvoje 1940–1969 m.
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje aptariamos teisinės santuokos ir civilinės metrikacijos normos bei jų raida Lietuvoje 1940–1969 m. Pristatomas naujas 1940 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos SSR Santuokos įstatymas, kuris panaikino esmines teisines santuokos sudarymo normas, veikusias tarpukariu, ir įvedė civilinę metrikaciją. Po karo ištaisyti ir pakoreguoti 1940 m. Santuokos įstatymo straipsniai buvo įtraukti į Lietuvos teritorijoje pradėjusį automatiškai galioti 1936 m. SSRS Šeimos ir santuokos kodeksą. Pastarasis kodeksas buvo papildytas SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1944 m. liepos 8 d. įsaku apie pagalbą daugiavaikėms ir vienišoms motinoms. Straipsnyje taip pat apžvelgiami Aukščiausiosios Tarybos įstatymai ir Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimai dėl santuokos ir civilinės metrikacijos, priimti 1940–1969 metais. Pateikiama ir to meto sovietinės spaudos analizė (1945–1970 m.), kuri atskleidžia propagandos mechanizmą, formavusį Lietuvos gyventojų nuostatas į santuoką.

 

1940 m. priimtas Santuokos įstatymas ir Lietuvos teritorijoje pradėjęs galioti SSRS 1936 m. Santuokos, šeimos ir globos įstatymas galiojo iki 1969 m. liepos 16 d., kai Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba patvirtino naują Lietuvos SSR Santuokos ir Šeimos kodeksą.

 

Prasminiai žodžiai: sovietmetis, šeima, civilinė metrikacija, santuokos motyvai.

 

Abstract. The author of the article discusses the norms and development of legal marriage and civil registration in Lithuania in the period of 1940–1969 as well as introduces the new marriage law of the Lithuanian SSR adopted on August 15, 1940; this law abolished interwar legal marriage norms and introduced civil registration. In the postwar period, improved and adjusted marriage law clauses were introduced into the Family and Marriage Code valid on the territory of Lithuania. The latter code was supplemented by the decree of the Presidium of the USSR Supreme Council of July 8, 1944, which ensured help for large families and lonely mothers. The author in a detailed and consistent way presents decrees issued by the Lithuanian Supreme Council and the Council of Ministers in 1940–1969 which regulated marriage norms and procedures. The article also reviews the Soviet press of 1945–1970 which reveals propaganda mechanism that shaped Lithuanian people’s attitude towards marriage.

 

The marriage law of 1940 and the USSR law on marriage, family and guardianship, which became valid on the Lithuanian territory in 1936, functioned till July 16, 1969, when the Supreme Council of the Lithuanian SSR adopted a new marriage and family code of the Lithuanian Soviet Socialist Republic.

 

Key words: Soviet period, family, civil registration, marriage reasons.

 

Įvadas

 

1940 m. Lietuvos SSR Santuokos įstatymas panaikino iki tol galiojusią Lietuvoje bažnytinę santuokos sudarymo formą ir įvedė civilinę metrikaciją. 1940 m. įstatymas neuždraudė bažnytinės santuokos, tačiau ji galėjo įvykti tik po civilinės metrikacijos įregistravimo. Priešingu atveju besituokiantys asmenys galėjo būti baudžiami pinigine bauda arba areštu.

 

Šio straipsnio tikslas – pirmą kartą lietuvių istoriografijoje aptarti teisines santuokos ir civilinės metrikacijos normas bei jų raidą Lietuvoje 1940–1969 m. Straipsnyje pristatomas naujas Santuokos įstatymas, kuris remiantis Ministrų Tarybos 1940 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, buvo priimtas 1940 m. rugpjūčio 12 d. Po karo, ištaisyti ir pakoreguoti 1940 m. Santuokos įstatymo straipsniai buvo įtraukti į Lietuvos teritorijoje galiojusį SSRS 1936 m. Šeimos, santuokos ir globos kodeksą. Šis kodeksas buvo papildytas SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1944 m. liepos 8 d. įsaku apie pagalbą daugiavaikėms ir vienišoms motinoms. Straipsnyje taip pat atskleidžiamas sovietinės ideologijos ir propagandos mechanizmas, siekęs įtvirtinti naujas teisines nuostatas ir formavęs naują Lietuvos gyventojų požiūrį į santuoką ir jos kūrimo motyvus. Pastebima, kad 1940 m. rugpjūčio 12 d. Santuokos įstatymas iš esmės prilygino lietuvių šeimas prie faktinių, vadinamųjų „susidėjusių“ santuokų, kurios buvo paplitusios Sovietinėje Rusijoje. Netikėtai atsiradęs katalikų santuokos „nelegalumas“ naikino iki tol lietuvių šeimose puoselėtas moralines vertybes ir apskritai keitė žmonių nuostatas į santuoką ir jos motyvus.

 

Pagrindiniai straipsnio šaltiniai – 1940 m. leistos Vyriausybės žinios, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės žinios, leistos 1945–1969 m., bei to meto Lietuvos periodika.

 

Istoriografija

 

Mokslinių darbų, tiesiogiai analizuojančių civilinės metrikacijos ir santuokos teisines normas sovietinėje Lietuvoje 1940–1969 m. laikotarpiu, nėra. Galima pažymėti darbus, kuriuose apskritai buvo aptariamos santuokos nuostatos, tokios kaip vedybų motyvai ir gyventojų požiūris į šeimą sovietinės Lietuvos visuomenėje. Tie darbai skirti vėlesnio socializmo laikotarpiui. Tokio pobūdžio tyrimus daugiausia atliko sociologai, nes tradiciškai tai buvo jų akademinių interesų sritis. Kita vertus, sovietiniais metais sociologų tyrimai buvo ribojami valdžios vykdomos socialinės politikos ir privalėjo atitikti pastarosios kryptį ir nuostatas[1]. Be to, ilgą laiką Lietuvoje nebuvo atskiros mokslo institucijos ar skyriaus šeimos sociologijai, į ją gilinosi Lietuvos mokslininkai, priklausę SSRS sociologų asociacijos šeimos sekcijai. 1976 m. įkurtame Filosofijos, sociologijos ir teisės institute šeimos tyrinėjimams skirto padalinio taip pat nebuvo. 1975 m. įkurtas SSRS sociologų asociacijos Pabaltijos skyrius, kuriame buvo atskira šeimos sekcija.

 

Tarp sociologų, rašiusių santuokos sudarymo, vedybų motyvo klausimais, galima išskirti sociologų A. Žvinklienės ir A. Savulionienės 1990 m. išspausdintą straipsnį „Kodėl kuriamos šeimos“, L. Žalytės straipsnį apie konsultavimą santuokos klausimais, V. Gaidžio darbą „Šeima Lietuvos TSR (socialinis ir demografinis aspektai)“, publikuotą 1986 m. rusų kalba[2]. Sovietinės santuokos motyvų analizei skirtas ir A. Tavit straipsnis, tačiau jis gana ideologizuotas. Kita vertus, šis straipsnis gali būti svarbus kaip oficialios to meto šeimos ideologijos atspindys[3].

 

Tarp darbų, parašytų vėliau, pažymėtina sociologės A. Maslauskaitės monografija „Meilė pokyčių Lietuvoje“, kurioje autorė paliečia ir mus dominančius klausimus[4]. Remdamasi kitų autorių duomenimis Maslauskaitė teigia, kad nuo praeito amžiaus penktojo iki aštuntojo dešimtmečio beveik išnyko išoriniai santuokos kūrimo motyvai ir pagrindiniai tapo emociniai-jausminiai motyvai. Tačiau nevertėtų pamiršti fakto, kad būtent tuo laikotarpiu dėl nuolatinių kasdienio gyvenimo nepriteklių formavosi itin pragmatinė socialistinė visuomenė. Tad vedybų motyvą dažnai galėjo lemti neįsisąmonintos išorinės priežastys, tokios kaip „vieta eilėje butui gauti“, „studentų paskyrimai į darbo vietas“ ir pan. Žinoma, net jei vedybų motyvai buvo nulemti išorinių socialistinio gyvenimo sąlygų, partnerų pasirinkimas buvo individualizuotas.

 

Šiuo atveju įdomūs etnologo P. Kalniaus tyrimai. Jo duomenimis, praeito šimtmečio 7–8 dešimtmečiuose Lietuvoje ryškėjo ne tik itin nepriklausoma jaunuolių laikysena santuokos klausimais, bet ir gana atsainus požiūris į tėvų reikšmę priimant šį svarbų gyvenimo sprendimą. Iš Kauno ir Vilniaus miestų gyventojų apklausų aiškėjo, kad daugiau kaip pusė besituokiančiųjų apie savo būsimas vedybas pranešė tėvams, kai jau buvo nutarę susituokti, o trečdalis – kai pareiškimai jau buvo nunešti į metrikacijos skyrių. Daugėjo atvejų, kai būsimieji sutuoktiniai pranešdavo tėvams žinią ne asmeniškai, o telefonu, laišku ar telegrama[5]. Lietuvos gyventojų požiūrį į santuoką, jos sudarymą ir motyvus dažniausiai lėmė sovietiniai santuokos ir civilinės metrikacijos įstatymai bei itin intensyvi sovietinė propaganda.

 

Santuokos įstatymai Lietuvoje (iki 1969 m.)

 

1940 m. rugpjūčio 12 d. buvo priimtas pirmasis sovietinis Santuokos įstatymas. Jis panaikino esmines santuokos sudarymo normas, galiojusias nepriklausomos Lietuvos Respublikoje, ir priėmė naujas. Vienas esminių naujojo įstatymo straipsnių pakeitė bažnytinę santuokos sudarymo formą civiline registracija ir panaikino bažnyčios kanonuose numatytas santuokos reguliavimo normas. Nors 1940 m. Santuokos įstatyme bažnytinės santuokos sudarymo apeigos nebuvo uždraustos, jos neteko juridinės galios ir galėjo būti atliktos tik įregitravus civilinę santuoką. Įstatymo 2 straipsnis teigė, kad santuoka privalo būti įregistruota pas „metrikų vedėją“ ir po to gali būti atliktos religinės apeigos, tačiau jos neturi teisinės galios[6]. Priėmus šį Santuokos įstatymą, absoliuti dauguma Lietuvos sutuoktinių teisiniu požiūriu gyveno nelegalioje santuokoje, nes buvo ją sudarę bažnyčioje. Suvokiant šį teisinį kazusą, įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta, kad vyro ir moters santuokinis gyvenimas be civilinės metrikacijos gali būti pripažintas galiojančiu ir teisiniu, jei poros reikalavimu prašoma tai padaryti ir jei tam nėra Santuokos įstatyme numatytų kliūčių (netinkamas vedybinis amžius, giminystės ryšiai, galiojanti santuoka, nepagydoma vieno iš sutuoktinių liga ir kt.)[7]. Dėl šios priežasties sovietiniame Santuokos įstatyme buvo paliktas kanonų teisėje galiojęs santuokinis amžius.

 

1940 m. Santuokos įstatyme numatytas civilinės registracijos pirmumas prieš religines apeigas buvo ne vien prioriteto klausimas. Asmenys, atsisakę registruoti savo santuoką pas civilinės metrikacijos vedėją ir atliekantys religines santuokos apeigas bažnyčioje, buvo baudžiami. Santuokos įstatymas numatė tokiems asmenims baudą iki 5000 litų arba net areštą[8].

 

Pagal naująjį Santuokos įstatymą, santuokos faktas privalėjo būti pažymėtas ne tik metrikuose, bet ir abiejų sutuoktinių pasuose. Jei vienam iš sutuoktinių tai buvo ne pirmoji santuoka, jų skaičius buvo pažymimas pase. Santuokos registracijos tvarka metrikų knygose taip pat pasikeitė. Jei bažnyčios kanonų teisė reikalavo pažymėti santuoką tik vedybų metrikuose, tai sovietinis Metrikų įstatymas, kuris buvo priimtas drauge su 1940 m. Santuokos įstatymu, reikalavo papildomo žymėjimo sutuoktinių gimimo metrikuose. T. y., metrikų vedėjas, užregistravęs santuoką ir atlikęs atitinkamus įrašus vedybų metrikuose bei sutuoktinių pasuose, privalėjo taip pat pažymėti santuokos faktą gimimo metrikuose ir įrašyti ten sutuoktinio vardą, pavardę ir sutuoktuvių vietą. Jei sutuoktinių gimimo metrikai buvo saugomi kitoje apylinkėje, vedėjas privalėjo ne vėliau kaip kitą dieną perduoti žinias atitinkamų apylinkių metrikacijos vedėjams[9].

 

1940 m. rugpjūčio 12 d. Santuokos įstatymas suteikė teisinį pagrindą tolesnėms santuoką reguliuojančioms sovietinėms normoms. Lietuvoje automatiškai pradėjo galioti 1936 m. SSRS Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas bei SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1944 m. liepos 8 d. įsakas „Apie valstybinę pagalbą nėščioms moterims, daugiavaikėms ir vienišoms motinoms, apie motinystės ir kūdikystės globos sustiprinimą, apie garbės vardo „Motina-didvyrė“ nustatymą, ordino „Motinos šlovė“ ir medalio „Motinystės medalis“ įsteigimą“. Tai buvo trys pagrindiniai įstatymai, kurie reguliavo teisines santuokos normas Lietuvoje. Jie galiojo iki 1969 m. liepos 16 d., kai Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba patvirtino naują Lietuvos SSR Santuokos ir Šeimos kodeksą.

 

1945–1969 m. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė keletą šių įstatymų papildymų. Iš esmės ji nekeitė jau priimtų santuoką reguliuojančių normų, tačiau jie yra svarbūs kalbant apie sovietinės šeimos politiką Lietuvoje. O vienas pakeitimas buvo radikalus. 1947 m. birželio 30 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsaku, remiantis SSRS AT prezidiumo įsaku, priimtu tų pačių metų vasario 15 d., Lietuvos SSR Šeimos, santuokos ir globos kodeksas pasipildė įsaku „Dėl TSRS piliečių santuokų su svetimšaliais uždraudimo“[10]. Draudimas buvo panaikintas beveik po dešimties metų. 1954 m. sausio 30 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumas, vykdydamas 1953 m. lapkričio 26 d. SSRS AT įsaką dėl panaikinimo TSRS AT Prezidiumo 1947 m. draudimo, išleido įsaką, leidžiantį Lietuvos SSR piliečių santuokas su užsieniečiais. Santuokos privalėjo būti įregistruotos SSRS teritorijoje[11].

 

1946 m. Lietuvos SSR AT priėmė įsaką „Dėl veikiančių Lietuvos TSR teritorijoje Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodekso ir Civilinio procesinio kodekso pakeitimų“. Įsakas pakeitė 1940 m. rugpjūčio 12 d. Santuokos įstatymo straipsnį dėl santuokų, neregistruotų civiline tvarka ir sudarytų iki 1940 m. Jei 1940 m. Santuokos įstatymas numatė, kad tokie sutuoktiniai gali savo noru pranešti metrikacijos vedėjamas ir registruoti civilinę santuoką, tai 1946 m. Lietuvos SSR AT įsakas numatė, kad santuokos, sudarytos pagal religines apeigas iki 1940 m., automatiškai prilyginamos santuokoms, registruotoms civilinės metrikacijos tvarka[12]. Pakeitimas buvo įtrauktas į Lietuvos SSR Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksą. Ši Šeimos, santuokos ir globos kodekso pataisa buvo ypač aktuali lietuvių šeimoms, nes absoliuti jų dauguma gyveno bažnyčios palaimintoje santuokoje be civilinės registracijos. Tačiau pataisa buvo priimta ne dėl tarpukario Lietuvoje veikusios kanonų teisės, bet pagal 1944 m. lapkričio 10 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaką „Dėl pripažinimo faktinių santuokinių santykių vienam sutuoktinių mirus arba jam dingus fronte“. Įsakas buvo priimtas dėl susiklosčiusios aplinkybės, kuomet sovietinėje Rusijoje iki 1936 m įstatymas pripažino faktines santuokas, tuo tarpu daug tokioje sąjungoje gyvenusių vyrų žuvo kare.

 

Lietuvos SSR Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksą pakoregavo ir kitas sąjunginis įsakas, priimtas 1945 m. kovo 14 d. „Dėl TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1944 m. liepos 8 d. įsako taikymo vaikams, kurių tėvų santuoka nėra įregistruota“. Pastarasis lietė vaikus, gimusius ne civilinės metrikacijos registruotoje santuokoje. Pagal šį įsaką, motinos, kurių vaikai buvo gimę iki 1944 m. liepos 8 d., galėjo teisme iškelti ieškinį dėl alimentų, jei atsakovas buvo vaiko metrikuose įrašytas kaip jo tėvas“[13].

 

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad aplinkybės, inicijavusios SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pataisas dėl sutuoktinių, gyvenančių ne civilinėje registracijoje, ir vaikų, gimusių tokiose santuokose, buvo vienodos Lietuvoje ir RTFSR. Tačiau Lietuvoje ir RTFSR civilinėje metrikacijoje neregistruotų santuokų prigimtis buvo visiškai skirtinga. Jei RTFSR tai buvo faktinės, ar kitaip vadinamos „susidėjusios“ šeimos, tai bažnytinė santuoka nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje buvo įteisinta įstatymu ir gyvavo šimtmečius[14]. Tad 1940 m. rugpjūčio 12 d. Santuokos įstatymas, Lietuvos SSR Šeimos, santuokos ir globos kodeksas bei jo papildymai, prilyginę kasdieniame gyvenime bažnyčioje palaimintas santuokas faktinėms, „susidėjusių“ rusiško tipo santuokoms, atliko milžinišką propagandinį darbą naikinant lietuvių šeimose puoselėtas moralines vertybes. 1969 m. liepos 16 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba patvirtino naują Lietuvos SSR Santuokos ir Šeimos kodeksą.

 

Civilinės metrikacijos instrukcijos Lietuvoje (iki 1969 m.)

 

1940 m. rugpjūčio 12 d. Liaudies seimas priėmė ne tik pirmąjį sovietinį Santuokos įstatymą, bet ir Metrikų įstatymą. Kaip jau minėta anksčiau, jame buvo sugriežtintos civilinės santuokos registracijos taisyklės. Jos reikalavo pažymėti santuokos registracijos faktą ne tik metrikų knygose, bet ir abiejų sutuoktinių gimimo metrikuose[15]. 1940 m. Santuokos įstatymas panaikino bažnytinę santuokos formą, bet jos neuždraudė. Tačiau įstatymas numatė, kad asmenys, nepaisę įstatymo ir atlikę religines apeigas be civilinės metrikacijos, galėjo būti baudžiami administracine bauda arba areštu. 1940 m. Santuokos įstatymas taip pat apibrėžė sutuoktinių amžių: moterų santuokinis amžius buvo 16 metų, o vyrų – 18 metų. Įstatymas numatė, kad Lietuvos SSR vyriausybė dėl rimtų priežasčių gali leisti tuoktis vyrams, jaunesniems nei 18 metų, bet ne jaunesniems kaip 16 metų, o moterims atitinkamai – 16 metų, bet ne jaunesnėms nei 14 metų[16]. Pagal įstatymą, civilinė metrikacija privalėjo įvykti vieno iš sutuoktinių gyvenamojoje apylinkėje. Pastarasis reikalavimas ir sutuoktinių amžiaus cenzas buvo perkelti iš katalikų bažnyčios kanonų teisės.

 

Nuo sutuoktinių pareiškimo sutuokti (jis galėjo būti išreikštas žodžiu arba raštu), metrikacijos vedėjas/a privalėjo įregistruoti santuoką ne vėliau kaip per dvi savaites. Jei metrikacijos valdininkas gaudavo informacijos dėl santuokos kliūčių, aplinkybės taip pat turėjo būti ištirtos ne vėliau kaip per dvi savaites. Tuoktuvės privalėjo įvykti dalyvaujant metrikacjos vedėjui, sutuoktiniams ir dviem suaugusiems liudininkams. 1940 m. įstatymas nepažymėjo, kad santuokos ir jos registravimo metu gali dalyvauti besituokiančiųjų asmenų giminės ir draugai[17].

 

Lietuvos SSR civilinės metrikacijos taisyklės keitėsi po 18 metų. 1958 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos SSR Teisingumo ministras A. Likas patvirtino „Instrukciją dėl civilinės metrikacijos tvarkos Lietuvos TSR“. Instrukcija numatė civilinės registracijos vykdytojus – metrikacijos biurus ir skyrius, o apylinkėse ir gyvenvietėse jų vykdomuosius komitetus[18]. Prašymas dėl santuokos privalėjo būti pateiktas raštu (1940 m. Santuokos įstatymas pripažino ir žodinį prašymą) ir santuoka registruojama ne vėliau kaip po mėnesio. Naujos civilinės metrikacijos instrukcijos tuoktuvių aktą pavertė išimtinai viešu oficialiu procesu. Pagal įsigaliojusią santuokos įregistravimo tvarką, jaunieji galėjo susituokti tik dalyvaujant rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos, visuomeninės organizacijos arba kolūkio atstovams. Ši instrukcija pakeitė santuokos įregistravimo dalyvių sudėtį: joje nebuvo numatytas dviejų poros liudininkų dalyvavimas. Tačiau instrukcija leido dalyvauti poros giminėms ir draugams, jei jie to pageidavo (ši aplinkybė nebuvo pažymėta 1940 m. Santuokos įstatyme). Pagal 1958 m. instrukciją, santuokos liudijimas privalėjo būti įteiktas vykdomojo komiteto pirmininko arba jo pavaduotojo ir būtinai „erdvioje, gražiai papuoštoje salėje“. Įteikimo metu buvo leista dalyvauti giminaičiams ir draugams[19]. Instrukcijos reikalavimas įteikti santuokos liudijimą atitinkamai papuoštoje salėje davė pradžią vėliau taip plačiai išvystytai sovietinių tuoktuvių ritualo industrijai, kurio laikytis buvo privalu.

 

1960 m. gegužės 16 d. Juridinė komisija prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos patvirtino keletą 1958 m. rugpjūčio 20 d. instrukcijos pakeitimų. Įregistruojant santuoką vėl privalėjo dalyvauti du poros liudytojai, ir būtent jie, o ne susituokę asmenys (kaip buvo anksčiau), turėjo pasirašyti tuoktuvių liudijime. Nuo šiol pareiškimai dėl santuokos ir jos registravimo data turėjo būti skelbiami vietiniame laikraštyje, skelbimo išlaidas apmokėjo valstybė[20].

 

1963 m. liepos 23 d. ta pati komisija numatė, kad apylinkėse, gyvenvietėse ir miestuose, kuriuose nėra metrikacijos biuro, santuokos įregistruojamos atitinkamų rajonų ir miestų metrikacijos biuruose arba skyriuose[21]. 1970 m. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimu buvo patvirtinta nauja civilinės metrikacijos instrukcija.

 

Santuokos motyvai: ideologiniai normatyvai

 

Civilinės metrikacijos ir santuokos sudarymo nuostatas sovietinė ideologija siekė įtvirtinti keletu būdu. Pirmiausia ji nuosekliai propagavo mintį, kad tik metrikacijos biure sudaryta santuoka gali būti laiminga. Netrukus po karo pagrindinius Lietuvos dienraščius ir žurnalus užplūdo žurnalistų rašiniai ir „skaitytojų laiškai“ apie skyrybomis pasibaigusias santuokas, kurių vienas sutuoktinių vengė civilinės metrikacijos. Pasak ideologų, tai buvo akivaizdus nerimto požiūrio į šeimą ženklas. 1946 m. A. Grigonis, komentuodamas besiskiriančios su vyru moters iš Pasvalio laišką, ypač pabrėžė jų santuokos sudarymo aplinkybes. Viename pagrindinių oficiozų „Komjaunimo tiesa“ jis pasakojo laikraščio skaitytojams pasvalietės istoriją: „Motina mus įkalbinėjo ir į bažnyčią eiti. Kunigas, žinoma, šiek tiek stebėdamasis, mus sutuokė. Po to mano vyras tapo kažkaip abejingas ir atžagarus. Mano vyras dar prieš santuoką bažnyčioje turėjo naivią mintį neregistruoti metrikinėje apylinkėje, kad pase nebūtų antspaudo (tai aš sužinojau vėliau, kada jau tarp mūsų santykiai buvo pašliję)“[22].

 

Nors civilinė metrikacija Lietuvoje buvo įvesta 1940 m., atrodo, kad lietuviai ir beveik po dvidešimties metų neatsisakė bažnytinės santuokos sudarymo formos. Siekdama, kad Lietuvos gyventojams bažnytinė santuoka taptų nepatraukli ir net atgrasi, 6 dešimtmečio pabaigoje sovietinė valdžia pasitelkė dar keletą argumentų. Dabar propagandistai ne tik pristatė bažnytinę santuoką kaip užprogramuotas skyrybas, bet ir pateikė įrodymus apie apskritai nusikalstamą bažnytinės santuokos pobūdį. Bažnytinė santuoka buvo apibūdinama kaip netinkamas vedybų motyvas vien todėl, kad šeimos laimę buvo prašoma užtikrinti dievo. Pasak ideologų, tai skatino jaunuosius nebūti atsakingus už savo likimą ir asmeninę laimę bei pasiduoti iliuzijoms. 1957 m. toje pačioje „Komjaunimo tiesoje“ vyko didžiulė diskusija pavadinimu „Apie šeimos laimę“, kur bažnytinės santuokos kritikai buvo skirta atskira publikacija su poteme „Religija nepadeda“. Straipsnyje buvo perpasakojama jauno vaikino Broniaus meilės istorija, kuomet motina ir mylimoji Laima vertė jį sudaryti santuoką bažnyčioje. Šiai idėjai Bronius priešinosi ir pateikė savus argumentus: „Negaliu, mama, – sako Bronius. Religija sako, kad laimė dievo duodama žmogui už jo paklusnumą. O aš nenoriu, kad Laima lauktų šeimos laimės iš dangaus. Tegu kuria ją drauge su manimi, savo rankomis!”[23] Šioje publikacijoje taip pat buvo pabrėžta, kad bažnytinė santuoka įteisina lyčių nelygybę, „ciniškiausiu būdu žemina moterį bei jos žmogiškąjį orumą“ ir įtvirtina ekonominį moters išnaudojimą. N. Solovjovas, vienas pagrindinių sovietinės šeimos propagandistų, teigė, kad bažnytinė santuoka neturi nieko bendro su šeimos laime. Pasak filosofo, tokioje santuokoje galima atrasti moters kantrumą ir paklusnumą, bet ne tarpusavio meilę. Mat vyras, siekdamas bažnytinės santuokos, iš principo apsisprendžia vesti ne lygiavertę draugę, bet vergę[24].

 

Atrodo, kad nepaisant ideologų ir propagandos pastangų, bažnytinė santuoka Lietuvoje niekada neprarado savo reikšmės ir ypatingo statuso. Nuo civilinės metrikacijos įteisinimo Lietuvoje prabėgus net 24 metams, sovietinė spauda vis dar skyrė daug dėmesio jos teigiamo įvaizdžio kūrimui. 1964 m. pagrindiniame Lietuvos oficioze „Tiesa“ pasirodė publikacija, skirta pirmojo tuoktuvių liudijimo išdavimo Vilniuje 1944 m. jubiliejui paminėti. Straipsnyje su sovietinei propagandai būdingu apeliavimu į sentimentalumą aprašomos pirmosios civilinės registracijos aplinkybės ir nekantrus jaunųjų noras tuoktis metrikacijos biure: „Kartu nekantriai laukė dienos, kada atidarys metrikacijos biurą. Atrodo, jei ne jų nuolatinis klausinėjimas ir prašymas, ši įstaiga būtų atsidariusi gerokai vėliau. (...) Susijaudinę, dar prie savo pareigų neįpratę biuro darbuotojai jaunavedžiams išrašė sutuoktuvių pažymėjimą Nr. 1“[25].

 

Įtvirtindama civilinės metrikacijos ir santuokos sudarymo nuostatas, sovietinė ideologija didžiausią dėmesį skyrė „blogų“ vedybų motyvų pasmerkimui ir „tinkamų“ motyvų išryškinimui. „Tinkamų/netinkamų“ santuokos motyvų propaganda tapo ypač intensyvi N. Chruščiovo valdymo metais. Analizuojant to meto sovietinę periodiką galima manyti, kad stalinmečiu „tinkamų“ motyvų formavimui dar buvo skiriamas labai menkas vaidmuo, lyginant su propagandos lavina, prasidėjusia po vadinamojo „politinio atšilimo“. 6 dešimtmečio viduryje spauda mirgėjo publikacijomis, kurių pavadinimai buvo tiesiogiai normatyviniai: „Koks turi būtu tavo vyras?“, „Už ko tekėti?“, „Optimali žmona“ ir pan.

 

Viena pagrindinių žinių, kurią skleidė propaganda, buvo santuokos iš aistringos meilės neigimas. Sovietiniai ideologai nedviprasmiškai konstatavo, kad tarybinės šeimos sukūrimos tikslas yra naujos kartos auklėjimas, o ne seksuali vyro ir žmonos meilė. Spauda rašė: „Kai kas sako, kad meilės užtenka gyvenimo laimei. Tai giliai neteisinga pažiūra. Tarybinis žmogus, kurdamas vedybinį gyvenimą, neturi vien šia nuomone vadovautis. Ji nepateisina pagrindinio šeimos tikslo – auklėti naująją kartą“[26]. Sovietinė ideologija apskritai diegė mintį, kad kuriant šeimą būtų vadovaujamasi ne jausmais, o išskirtinai ideologijos diktuojama logika. Kuriant šeimą buvo siekiama intymią dviejų žmonių meilę pakeisti „šeimynine laime“. Šiuo atveju abi sąvokos reiškė netapačius dalykus. Jei aistringa meilė galėjo būti pagrįsta jausmais, tai šeimos laimė galėjo būti pasiekta tik racionalizuojant asmeninius santykius. Laikraštis „Tiesa“ retoriškai klausė: „Kas iš jaunųjų žmonių nenori šeimyninės laimės? Tačiau ieškant laimės, argi galima vadovautis tiktai jausmais? Ar nereikia protingai apsvarstyti padėtį?“[27]

 

Spaudoje buvo gana imperatyviai pasisakoma, kad santuoka neturi būti sudaroma informuojant tik nedaugelį žmonių, o turėtų tapti atviru ir visiems prieinamu viešu renginiu. Buvo manoma, kad santuokos paviešinimas visuomenei galėtų padėti atskleisti slepiamas jaunųjų charakterio savybes ar blogus darbus. Rietavo rajono „Pažangos“ kolūkui pirminkas siūlė koreguoti civilinės metrikacijos tvarką ir pratęsti santuokos įsigaliojimo paskelbimo laiką. Jis taip pat siūlė, kad jaunieji turėtų gauti tėvų leidimą santuokai[28]. Iš pirmo žvilgsnio šie pirmininko patarimai gali atrodyti kaip bandymas iš dalies atkurti katalikų bažnyčios kanonų teisę. Tačiau sovietinėje visuomenėje viešumo siekis galėjo reikšti tik dar vieną kolektyviškumo atmainą ir individualaus apsisprendimo naikinimą.

 

Nors spaudoje nedviprasmiškai buvo raginama nesituokti dėl aistringos meilės ir racionalizuoti savo vedybų motyvą, santuokos dėl materialinės padėties pagerinimo taip pat buvo smerkiamos. Rašytojas Mykolas Sluckis, intensyviai rašęs spaudai vedybų klausimais, teigė, kad materialiniai sunkumai tik grūdina jauną šeimą. Kita vertus, jis įtikinėjo, kad socialistinėje Lietuvoje gyvenimo lygis „nediktuoja būtinumo pajungti jausmus materialiniam išskaičiavimui“. Apskritai rašytojo siūlomas santuokos motyvas buvo perdėm ideologizuotas. Kaip ir kiti intelektualai, dalyvavę propaguojant naujus sovietinės santuokos motyvus, M. Sluckis deklaratyviai kalbėjo apie „gilius jausmus“ ir „tikrą meilę“, tačiau iš esmės neigė aistringą meilę ir propagavo „gerai apgalvotą“ santuoką. Tačiau šalia tokios racionaliai sudarytos santuokos M. Sluckis siūlė ir stachanovietišką askezę. Jaunos šeimos gerovę jis, kaip ir dera sovietinėje spaudoje, vadino buržuazine atgyvena ir žmonių eksploatacija[29].

 

Santuokos normatyvai reguliavo ne tik etinį vedybų motyvą, bet ir sutuoktinių amžių. Gera tarybinė santuoka negalėjo įvykti ir tarp itin jaunų asmenų. Nė viena valstybinė šeimos politika, jei tik ji atvirai nesiekia pronatalistinių tikslų, neskatina savo piliečių itin ankstyvų santuokų, nes siekiama, kad tėvai materialiai būtų pasiruošę auginti vaikus. Tačiau daugeliu atvejų SSRS ši taisyklė neturėjo prasmės. Šeimos gerovė (butas ar bent atskiras gyvenamas plotas, mašina ir pan.) dažniausiai priklausė nuo valstybės skirstymo, o ne nuo sutuoktinių darbo. Kūdikio besilaukianti nepilnametė ir tokio pat ar panašaus amžiaus būsimas tėvas sovietinėje spaudoje sulaukdavo didelio priešiškumo ir paniekos. Net jei jaunuoliai išimties tvarka būdavo sutuokiami, paprastai jų bendras gyvenimas piešiamas labai niūriomis spalvomis, o jie patys anksčiau ar vėliau degraduoja. Atrodo, kad pagrindinis spaudos tikslas buvo gąsdinti apverktina tokių jaunuolių padėtimi ir tragiška pabaiga. Skaitantysis turėjo suvokti, kad nepilnamečių šeimoje gimusiam vaikui ir į gyvenimą mėginantiems įsikabinti jauniems tėvams valstybės pagalba suteikta nebus, o visos jų pastangos pasmerktos žlugti. Mokytoja iš Kauno spaudoje dalijosi sava patirtimi apie anksti susituokusius jaunuolius: „Jaunavedys – nebaigęs vidurinės mokyklos, ir dar visai vaikiškai atrodantis berniokas – įsitaisė viešbutyje kurjeriu. Tokia pati jaunamartė liko namų šeimininke, nežinančia ką veikti, nuo ko pradėti. Ir iš kur jai žinoti, jei romantiško jų poelgio įžeisti tėvai ir kalbėti apie juos nenori, jei išnuomotame palėpės kambarėlyje visa manta – geležinė lova, iš vytelių pintas staliukas, pora išklerusių kėdžių“[30].

 

Jei stalininėje spaudoje buvo kritikuojami „netinkami“ santuokos motyvai, tai N. Chruščiovo valdymo metais propagandos dėmesys buvo nukreiptas ne tik į kritiką, bet ir į intensyvių „teisingų ir tinkamų“ santuokos motyvų formavimą tarp jaunimo. Siekiant šio tikslo, tėvai buvo raginami išugdyti atitinkamą vaikų skonį „teisingam“ vedybų partneriui. Buvo patariama tikrinti būsimo sutuoktinio caharakterio savybes, stengtis perprasti jo pažiūras į darbą ir senus žmones. Taip pat buvo siūloma atlikti būsimo sutuoktinio/ės intelekto testus aptariant knygas ir kino filmus ar pjesės herojų veiksmus[31]. Normatyvinių „gero partnerio“ savybių apibrėžimas iš esmės reiškė, kad sovietinėje visuomenėje nebus toleruojama ir net stigmatizuojama į šias normas netelpanti santuoka, kaip atsitiko su nepilnamečiais tėvais.

 

Lygiai taip propagandinis kvietimas pasirinkti tokių pačių pažiūrų vedybų partnerį iš esmės reiškė kvietimą nesusieti savo gyvenimo su „buvusiu liaudies priešu ar jo vaiku“. Klasiniu požiūriu teisinga santuoka spaudoje buvo vadinama pasirinkimu pagal „jausmą, širdį ir protą“. Tokiai propagandai neretai buvo pasitelkiamas R. Dovydaičio scenarijus filmui „Tiltas“. Aistringą filmo herojės Rūtos meilę Romualdui atšaldo suvokimas, kad jis nepritaria sovietiniams idealams. Tuomet Rūtos meilė Romualdui natūraliai sublimuojasi į meilę jo broliui Algirdui: „Pradinis jausmas Romualdui pamažu užgeso. Jį pakeitė didelis, įsisąmonintas šviesus meilės jausmas Algirdui, tikrajam žmogui“[32].

 

Kaip jau minėta, aistringa meilė negalėjo būti tinkamos tarybinės santuokos motyvas. Propaganda verčiau siūlė išlaukti susižavėjimo laiką, palaukti iki meilė praeis, ir tuomet spręsti, kuris partneris yra tinkamas šeimai kurti. Šiam klausimui, ar tikriau, kokia turėtų būti sovietinio žmogaus meilė, spauda skyrė daug dėmesio. Ypač intensyvi diskusija užvirė tarp profesoriaus K. Daukšo ir tarybinių rašytojų. Profesorius savo straipsniuose teigė, kad aistra yra liguista, nesveika emocija, kurią reikia išgyventi kuo greičiau. Ši K. Daukšo nuostata niekuo neprieštaravo ideloginiams normatyvams, tačiau spaudoje buvo sutikta kaltinimų lavina. Rašytojas J. Baltušis piktinosi ir rašė, kad tarybinio žmogaus meilė privalo būti aistringa. Kita vertus, jis čia pat pareiškė, kad pati aistra tinkamai išauklėtame tarybiniame žmoguje yra kitokia, ne liguista[33]. Šiuo atveju abu ideologai neprieštaravo vienas kitam ir pateikė normatyvinius santuokos motyvo apibrėžimus. Pasak N. Putinaitės, sovietmečio diskurse J. Baltušis atitiko „maištingąjį“ herojų. Sovietinėje visuomenėje turėdamas nemažai galių, rašytojas galėjo demonstruoti nesutinkąs su ideologijos primestais principais, nors iš tiesų tik dar labiau keitė meilės prigimtį pagal ideologijos siūlomas normas[34].

 

„Teigiamas“ santuokos motyvas galėjo būti suformuotas ir patvirtintas kolektyvo. Tokios santuokos prognozės spaudoje buvo pristatomos kaip itin perspektyvios ir šviesios. Straipsnyje „Būkite laimingi, Nijole ir Alfredai!“ aprašoma studentų, dainų ir šokių ansamblio narių, santuoka. Straipsnyje jaunuolių meilė, santuoka ir šeima yra neatsiejami nuo kolektyvo („laimė – dirbti, būti su žmonėmis, o neužsidaryti šeimos „pilyje“): jaunuoliai ne tik susipažino kolektyve, bet ir kolektyvo narių padedami išpuoselėjo savo jausmus („Kada prasiskleidė graži Nijolės ir Alfredo draugystė, kolektyvas ją sutiko su džiaugsmu, puoselėjo, tausojo“). Šiuo atveju propaganda nuosekliai teigė mintį, kad didelė dalis atsakomybės už individualius intymius asmeninius santykius gali būti perimta kolektyvo[35].

 

7-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo galima pastebėti vis aiškesnę tendenciją įsprausti santuokos motyvus į gana griežtus rėmus ir net pastangas formalizuoti sutuoktinio pasirinkimą. Kai kurios publikacijos gana atvirai ragino atsižvelgti ne tik į propagandos diktuojamas moralines būsimo sutuoktinio savybes, bet ir į jo fizinę sveikatą. Straipsnyje „Už ko tekėti?“ buvo patariama pirmiausia įvertinti asmens biologinius duomenis, nes jie atspindi dvasinę žmogaus būklę. Rekomendacijose, kurios gana nedviprasmiškai priminė socialinę eugeniką ir genetinio žmonių gerinimo programas, buvo teigiama: „Mes, psichiatrai, nuo seno remiamės tradicine prielaida, jog egzistuoja proporcija tarp sielos ir kūno“[36]. Straipsnyje įvairių sričių specialistai – chirurgas, psichiatras, higienistas, dermovenerologas, fiziologas, ir endokrinologas – siūlė atkreipti dėmesį į tokius fizinius defektus kaip nevienodos akys, asimetriškas veidas, suaugę antakiai, plaukų verpetai, – nes sutrikusios psichikos žmonės turi šiuos ir panašių trūkumų. Taip pat perspėjama, kad santuokos su svetimtaučiais gerina fizinę ir psichinę būsimų vaikų sveikatą[37]. Neabejotina, kad pastaroji santuokos motyvo norma turėjo skatinti internacionalinį SSRS tautų susiliejimą.

 

Į mūšį už „teisingą“ santuokos motyvą ir sutuoktinio pasirinkimą įsijungė ir teisininkai, pedagogai, filosofai. 1967 m. žurnalas „Jaunimo gretos“ suorganizavo apvaliojo stalo diskusiją, koks amžius yra tinkamiausias santuokai, kokios trukmės turėtų būti jaunuolių draugystė iki santuokos ir kokia valstybinė institucija galėtų valdyti būsimų jaunavedžių pasirinkimus. Vienas iš pokalbio dalyvių pateikė tokią viziją: „Galbūt kada nors aš galėsiu paskambinti telefonu numeriu 02 ir, išgirdęs „Alio“, papasakosiu savo asmeninę dramą. O paskui išgirsiu, kaip toliau gyventi“[38]. Panašūs specialistų pasiūlymai aiškiai bylojo apie privačios sferos kolektyvizaciją sovietinėje visuomenėje. 1970-aisiais panašios tendencijos stiprėjo. Viename žurnalų pasirodė informatikų patarimas formalizuoti sutuoktinių parinkimą pagal tam tikrą iš anksto sudarytą programą. Joje buvo siūloma atsižvelgti į asmenų išsilavinimą, poreikius, pomėgius ir tokiu būdu sudaryti lenteles ir „elektroninius patarėjus“[39]. Nuo formalizuotos sutuoktinių paieškos Vakarų pasaulyje ši socialinį konstravimą primenanti priemonė skyrėsi tuo, kad buvo universali ir taikytina visiems piliečiams.

 

Sovietinės santuokos normų diegimas prasidėjo drauge su Lietuvos okupacija 1940 m. Jei iki 6-ojo dešimtmečio vidurio sovietinė propaganda didesnį dėmesį skyrė „netinkamų“ santuokos motyvų diskreditavimui, tai N. Chruščiovo valdymo metais ir vėliau propaganda daugiau dėmesio skyrė „teisingų“ santuokos nuostatų formavimui. „Teisingi“ ir „netinkami“ santuokos motyvai atspindėjo tam tikras sovietinės santuokos nuostatas. Pastarosios tapo vis labiau imperatyvios, formalizuotos ir bylojo apie totalitarinę šeimos politikos prigimtį sovietinėje Lietuvoje.

 

Išvados

 

  1. 1940 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos SSR Santuokos įstatymas panaikino esmines teisines santuokos sudarymo normas, veikusias nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, ir įvedė Lietuvoje civilinę metrikaciją.
  2. Rugpjūčio 12 d. Santuokos įstatymas, Lietuvos SSR Šeimos, santuokos ir globos kodeksas bei jo papildymai, kasdieniame gyvenime prilyginę bažnyčioje palaimintas santuokas faktinėms, „susidėjusių“ rusiško tipo santuokoms, atliko milžinišką propagandinį darbą naikinant lietuvių šeimose puoselėtas moralines vertybes.
  3. 1940 m. rugpjūčio 12 d. Santuokos įstatymas suteikė teisinį pagrindą tolesnėms santuoką reguliuojančioms sovietinėms normoms. Lietuvoje automatiškai pradėjo galioti 1936 m. SSRS Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas bei SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1944 m. liepos 8 d. įsakas „Apie valstybinę pagalbą nėščioms moterims, daugiavaikėms ir vienišoms motinoms, apie motinystės ir kūdikystės globos sustiprinimą, apie garbės vardo „Motina-didvyrė“ nustatymą, ordino „Motinos šlovė“ ir medalio „Motinystės medalis“ įsteigimą“. Tai buvo trys pagrindiniai įstatymai, kurie iki 1969 m. reguliavo teisines santuokos normas Lietuvoje.
  4. 1958 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos SSR Teisingumo ministerija patvirtino „Instrukciją dėl civilinės metrikacijos tvarkos Lietuvos TSR Respublikoje“. Naujos civilinės metrikacijos instrukcijos tuoktuvių aktą pavertė išimtinai viešu oficialiu procesu. Pagal įsigaliojusią santuokos įregistravimo tvarką, jaunieji galėjo susituokti tik dalyvaujant rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos, visuomeninės organizacijos arba kolūkio atstovams.
  5. Sovietinės santuokos normų diegimas prasidėjo drauge su Lietuvos okupacija 1940 m. Jei iki 6-ojo dešimtmečio vidurio sovietinė propaganda daugiau dėmesio skyrė „netinkamų“ santuokos motyvų diskreditavimui, tai N. Chruščiovo valdymo metais ir vėliau propaganda didesnį dėmesį skyrė „teisingų“ santuokos nuostatų formavimui. „Teisingi“ ir „netinkami“ santuokos motyvai atspindėjo tam tikras sovietinės santuokos nuostatas. Pastarosios tapo vis labiau imperatyvios, formalizuotos ir bylojo apie totalitarinę šeimos politikos prigimtį sovietinėje Lietuvoje.
  6. Normatyvinių „gero partnerio“ savybių apibrėžimas iš esmės reiškė, kad sovietinėje visuomenėje nebus toleruojama ir net stigmatizuojama į šias normas netelpanti santuoka, kaip atsitiko su nepilnamečiais tėvais.

 

Nuorodos

 

 





[1] Uzdila, J. V. Lietuvių šeimos sociologija: raida ir perspektyvos. Filosofija, sociologija, 1998, nr. 2, p. 38.

[2] Žvinklienė, A., Savulionienė, A. Kodėl kuriamos šeimos. Žvilgsnis į šeimą. Vilnius, 1990, p. 21–29; Žalytė, L. Šeimos ir santuokos konsultavimo istorinė apžvalga. Žvilgsnis į šeimą ..., p. 138–149; Гайдис, В. Семъя в Литовской СССР. Вильнюс, 1986, 41 c.

[3] Taвит, A. О мотивации брака вступающими в брак и разводящимися. Актуальные вопросы семъи и воспитания. Вильнюс: Институт философии, социологии и права, 1983, с. 181196.

[4] Maslauskaitė, A. Meilė pokyčių Lietuvoje. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2004, p. 62–65.

[5] Kalnius, P. Demografinė šeimos raida XX a. 5–9-ajame dešimtmetyje. Lietuvių šeima ir papročiai. Sudarytojai A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė. Vilnius: Mintis, 1995, 205 p.

[6] Santuokos įstatymas. Vyriausybės žinios, 1940, rugpjūčio 15, nr. 725, p. 619.

[7] Ten pat.

[8] Ten pat, p. 623.

[9] Ten pat, p. 626.

[10] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1947, birželio 30, nr. 12–13, p. 23.

[11] Įsakymas „Dėl Lietuvos TSR teritorijoje veikiančio Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodekso pakeitimų“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1954, vasario 12, p. 2.

[12] Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl veikiančių Lietuvos TSR teritorijoje Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodekso ir Civilinio procesinio kodekso pakeitimų“. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos  žinios, 1946, rugpjūčio 5, nr. 17, p. 1–4.

[13] Ten pat, p. 3.

[14] Be bažnyčios palaiminimo gyvavusios santuokos Lietuvoje taip pat turėjo visiškai kitą prigimtį nei Rusijoje. Žr. Marcinkevičienė, D. Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje, XIX–XX a. pradžioje. Vilnius: Vaga, 1999, 230 p.

[15] Metrikų įstatymas. Vyriausybės žinios, 1940, rugpjūčio 15, nr. 725, p. 626.

[16] Santuokos įstatymas. Vyriausybės žinios, 1940, rugpjūčio 15, nr. 725, p. 619.

[17] Ten pat, p. 619–620.

[18] Instrukciją dėl civilinės metrikacijos tvarkos Lietuvos TSR Respublikoje. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės žinios, 1958, rugsėjo 30, p. 272.

[19] Ten pat, p. 282.

[20] „Instrukcijos dėl civilinės metrikacijos tvarkos Lietuvos TSR Respublikoje“, patvirtintos 1958 m. rugpjūčio 20 d., pakeitimo. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės žinios, 1960, gegužės 31, p. 311.

[21] „Apie instrukcijos „Dėl civilinės metrikacijos tvarkos Lietuvos TSR Respublikoje“, patvirtintos 1958 m. rugpjūčio 20 d., 1 ir 4 punktų pakeitimo. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės žinios, 1963, rugpjūčio 20, p. 189.

[22] Grigonis, A. Jaunos šeimos istorija. Komjaunimo tiesa, 1946, rugpjūčio 25.

[23] Solovjovas, N. Apie šeimos laimę. 6. Religija nepadeda. Komjaunimo tiesa, 1957, gegužės 24.

[24] Ten pat.

[25] Šniukas, D. Sutuoktuvių liudijimas Nr. 1. Tiesa, 1964, liepos 24.

[26] Grigonis, A. Jaunos šeimos istorija. Komjaunimo tiesa, 1946, rugpjūčio 25.

[27] Ten pat.

[28] Kaluzevičius, A. Apie santuoką. Tarybinė moteris, 1958, nr. 10, p. 17.

[29] Sluckis, M. Tegyvuoja gilus jausmas ir skaisti svajonė. Tiesa, 1959, gruodžio 13.

[30] Šalčiūtė, A. Noriu vesti. Jaunimo gretos, 1964, nr. 5, p. 27–28.

[31] Koks turi būti tavo vyras. Tarybinė moteris, 1956, nr. 12, p. 8.

[32] Solovjovas, N. Apie šiemos meilę. 2. Meilė – tai jausmas, širdis ir protas. Komjaunimo tiesa, 1957, gegužės 7.

[33] Daukšas, K. Dar apie šeimos patvarumą. Tiesa, 1959, liepos 15; Baltušis, J. Baimės akys didelės. Tiesa, 1959, liepos 15.

[34] Putinaitė, N. Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius: Aidai, 2007, 306 p.

[35] Pauraitė, R. Būkite laimingi, Nijole ir Alfredai! Komjaunimo tiesa, 1964, rugpjūčio 18.

[36] Indrašius, N. Už ko tekėti? Švyturys, 1966, nr. 8, p. 18–19.

[37] Ten pat.

[38] Kelias į šeimą. Jaunimo gretos, 1967, nr. 5, p. 28–29.

[39] Kancleris, A. Optimali žmona. Jaunimo gretos, 1970, nr. 2, p. 30–31; Pekelis, V. Meilės patarėjas. Mokslas ir technika, 1970, nr. 1, p. 34–35.

Gauta 2008 m. gruodžio 6 d.

Pateikta spaudai 2008 m. gruodžio 30 d.

 

 

Summary

Civil Registration and Marriage in the Soviet Lithuania in 1940–1969

 

The author of the article discusses the norms and development of legal marriage and civil registration in Lithuania in the period of 1940–1969 as well as introduces the new marriage law confirmed by the Council of Ministers of the Republic of Lithuania and adopted by the Popular Seimas on August 15, 1940. This newly adopted law abolished the essential legal marriage norms which functioned in the interwar Lithuania and decided upon new marriage and divorce rules, i. e. civil registration. In the postwar period, improved and adjusted marriage law clauses were included into the existing USSR Civil Code on the Family and Marriage, adopted in 1936 and valid on the territory of Lithuania. This code was supplemented by the decree of the Presidium of the USSR Supreme Council of July 8, 1944, „On the increase of state aid for pregnant women, mothers with many children and unmarried mothers; on increased protection for mothers and children; on the introduction of the title „Mother Heroine’ and the creation of the “Glory of Motherhood” order and “Motherhood Medals“. The family code of 1936 and the decree of 1944 became the main family and marriage laws in Lithuania; they were valid in Lithuania till 1969 when the Supreme Council of the Lithuanian SSR confirmed a new code on the Family and Marriage.

 

The author in a detailed and consistent way presents decrees issued by the Lithuanian Supreme Council and the Council of Ministers in 1940–1969 which regulated marriage norms and procedures. Though these decrees did not introduce any essential changes, they are important for the investigation of the Soviet family policy. The article also reviews the Soviet press of 1945–1970 which reveals propaganda mechanism that shaped Lithuanian people’s attitude towards marriage. The main sources used in this research were the Government News as well as the News of the Supreme Council of the Lithuanian SSR of 1940 and of 1945–1969.