„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Linas TATARŪNAS. Žydai Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940–1941 m.)
Spausdinti

Anotacija. Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Politiniu-idėjiniu požiūriu Lietuvos žydus vienijo trys tėkmės: sionistinė, demokratinė jidišistinė ir religinė, o žydų nacionalinė, tautiškumo idėja išsiskyrė į dvi kultūrines kryptis – kairiąją, į socialines-socialistines vertybes orientuotą kryptį, bei tradicines tautines, religines vertybes akcentavusią dešiniąją kultūrinę kryptį. Tarp dviejų pasaulinių karų Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Žydų kairiosioms organizacijoms priklausiusių atstovų įtaka plačiosioms gyventojų masėms nebuvo itin žymi. Tačiau, skirtingai nei ankstesniais nepriklausomybės metais, žydų politinės kairės aktyvistų įtaka smarkiai išaugo pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse bei pirmaisiais sovietinės okupacinės santvarkos mėnesiais.

 

Prasminiai žodžiai: žydai, sionizmas, okupacija, Sovietų Sąjunga, sovietinis.

 

Abstract. Before the first Soviet occupation the majority of Lithuanian Jews belonged to a number of cultural, social as well as political organizations and societies. On a political-ideological plane they were united by three ideologies, i. e. Zionistic, democratic-Yiddish and religious, while Jewish national idea followed two different cultural directions. The first direction could be characterized as the leftist one, oriented towards social-socialistic values; the second one, which emphasized national and religious values, could be identified as a rightist direction. During the interwar period, the most active and influential were Jewish representatives of the rightist cultural direction, who supported the foundation of an independent and national Jewish state in Palestine. However, the influence of the representatives of the leftist cultural direction increased in the cultural-social life of the Jewish society and reached its highest point on the eve and during the first months of the Soviet occupation.

 

Key words: Jews, Zionism, occupation, the Soviet Union, soviet.

 

Įvadas

 

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Vokietijos-SSRS slapti susitarimai bei įtakos sferų Europoje pasidalijimas, Antrojo pasaulinio karo pradžia ir permainos Vakarų kariniame-politiniame žemėlapyje nulėmė ir Lietuvos valstybės bei jos gyventojų likimą. 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumas Lietuvai, Raudonosios armijos karinių dalinių įvedimas reiškė ne tik dvidešimt dvejus metus trukusios nepriklausomybės galą, bet ir šalies gyventojų teisių suvaržymus, psichologinę, socialinę, fizinę prievartą. Komunistinės ideologijos standartų neatitikusios gyventojų veiklos socialinėje-ekonominėje, idėjinėje plotmėje apribojimas – tautinių, kultūrinių, visuomeninių organizacijų, visų jaunimo bei moksleivių organizacijų (išskyrus kompartijos padalinius) uždraudimas, visuomeninių organizacijų lyderių suėmimai, tradicinio tautinio švietimo, gyventojų ekonominės veiklos bei disponavimo privačia nuosavybe ribojimas sukrėtė Lietuvos gyventojus. Be lietuvių, sudariusių daugumą šalies gyventojų ir smarkiai nukentėjusių pirmosios sovietinės okupacijos laikmečiu, okupacija paveikė ir Lietuvos žydų bendruomenę.

 

Lietuviškoje istoriografijoje žydų bendruomenės politinių orientacijų kaita Lietuvoje 1940–1941 m., susidūrimas su sovietine sistema ir net žydų antisovietinių nuotaikų branda patyrus represijas aptarta ne itin plačiai. Šias problemas pirmiausiai analizavo ir specialias studijas paskelbė žydų istorikai. Lietuvių ir žydų santykius sovietų okupuotoje Lietuvoje vienas pirmųjų nagrinėjo išeivis iš Lietuvos, Jeruzalės žydų universiteto profesorius Dovas Levinas[1]. Žydų bendruomenės gyvenimą Lietuvoje tarp dviejų pasaulinių karų ir jų tautinės tapatybės paieškas aprašė Ezra Mendelson[2]. Vokiečių istorikė Verena Dorn (V. Dohrn) paskelbė studiją, skirtą sionistams oponavusiam žydų istorikui Šimonui Dubnovui ir jo tautinės autonomijos vizijai[3]. Žydų politinės dešinės ir politinės kairės spektro atstovų susikirtimus savo monografijoje aprašė ir žydų istorikė Maša Grynbaum (Masha Greenbaum)[4].

 

Lietuvoje vienas pirmųjų lietuvių ir žydų santykių pirmuoju sovietmečiu klausimą bendrame Lietuvos žydų istorijos kontekste analizavo žydų istorijos tyrinėtojas, prof. Solomonas Atamukas[5]. Alfonsas Eidintas, istorikas ir diplomatas, paskelbė monografiją, kurioje didelis dėmesys skiriamas lietuvių ir žydų santykių raidai pirmosios sovietinės okupacijos metais[6]. Šią problemą savo studijoje analizavo ir Valentinas Brandišauskas[7]. Vienas žymiausių žydų istorijos tyrinėtojų Lietuvoje – profesorius Liudas Truska, gilinęsis į keletą žydų istorijai svarbių klausimų, palietė ir kai kuriuos Lietuvos gyventojų integracijos į sovietinę sistemą aspektus[8]. Apie Lietuvos gyventojų kolaboravimą su okupacine sistema taip pat rašė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Genocido ir rezistencijos tyrimų departamento direktorius Arvydas Anušauskas[9].

 

Šiame straipsnyje taip pat remiamasi Eglės Bendikaitės įžvalgomis apie Lietuvos žydų politines orientacijas tarpukariu[10] bei studija apie sionistinį judėjimą tarpukario Lietuvoje[11], Jono Švilpos straipsniu apie žydų labdaros ir socialinės rūpybos draugijas Kaune bei studija, skirta Kominternui ir komunistiniam pogrindžiui Lietuvoje XX a. 4-ajame dešimtmetyje[12], Simono Strelcovo tyrimu apie Lenkijos piliečius, karo pabėgėlius, Lietuvoje[13] Sados Petružienės darbu apie žydų švietimą tarpukario Lietuvoje[14], Vyganto Vareikio[15], Sauliaus Sužiedėlio pastabomis[16], Valterio Lakerio[17] bei Horsto Haumano (Horst Hauman)[18] sionistinio judėjimo genezei skirtomis monografijomis, iš Lietuvos kilusios žydų istorikės Jafa Eliach (Yaffa Eliach) monografija apie Eišiškių žydų miestelį[19], Samuelio Etingerio (S. Etinger) bei Azrielio Šochato (A. Shochat) tyrimais: „Žydai ir nežydai Centrinėje ir Rytų Europoje tarp dviejų pasaulinių karų“[20] bei „Žydai, lietuviai ir rusai 1940–1941 m.“[21]. Straipsnyje taip pat remiamasi Lietuvos žydų[22] bei izraeliečių (išeivių iš Lietuvos) publikuotais ir nepublikuotais atsiminimais[23], kurių dauguma Lietuvos skaitytojams nėra prieinami. Be Lietuvoje bei įvairiose užsienio šalyse publikuotų įvykių liudininkų atsiminimų[24], šiame darbe remiamasi enciklopediniais šaltiniais[25] bei archyviniais dokumentais – iš Lietuvos centrinio valstybės (toliau – LCVA) bei Lietuvos ypatingojo archyvų (toliau – LYA) – atspindinčiais 1940–1941 m. įvykius Lietuvoje, t. y.: įvairiais Lietuvos valstybės saugumo departamento, kriminalinės policijos skyrių biuleteniais, švietimo institucijų dokumentais, mokytojų tarybų protokolais, taip pat Lietuvos SSR saugumo struktūrų pažymomis apie gyventojų antisovietinę veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metais.

 

Šio straipsnio tikslas – išskirti pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvos žydus politiniame-ideologiniame spektre vienijusias organizacijas bei kultūrines kryptis; apibūdinti šių organizacijų tikslus bei veiklą Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse; išsiaiškinti žydų bendruomenės ideologinės orientacijos pokyčius bei slinktį 1940–1941 m. (t. y. jau sovietų okupuotoje Lietuvoje) ir tai nulėmusius veiksnius.

 

1. Lietuvos žydų ideologinės orientacijos pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse

 

Po 1923 m. rugsėjo 7 d. įvykusio pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo šalyje gyveno 153 743 žydų tautybės asmenys, kurie sudarė 7,6 proc. iš bendro, beveik dviejų milijonų gyventojų skaičiaus. Lietuvių gyventojų skaičius tuo metu siekė 1701 863 (83,9 proc.), lenkai sudarė 65 599 (3,2 proc.), rusai – 50 460 (2,5 proc.), vokiečiai – 29 831 (1,4 proc.), latviai – 14 283 (0,7 proc.), baltarusiai – 4 421 (0,2 proc.), kiti – 8 771 (0,5 proc.) gyventojų[26]. XX a. trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje beveik du trečdaliai Lietuvos žydų gyveno keturiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose: laikinojoje sostinėje Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Ukmergėje bei trisdešimt trijuose nedideliuose miestuose, kurių vidutinis gyventojų skaičius siekė 1500 asmenų[27]. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dauguma žydų buvo tikri Lietuvos valstybės entuziastai ir lojalūs piliečiai[28].

 

Trečdalis Lietuvos žydų telkėsi mažuose miesteliuose bei gyvenvietėse („štetluose“[29]), kurių gyventojų skaičius siekė beveik pustrečio šimto (t. y. 246). (Žydų istorijoje ne bet koks miestelis buvo vadinamas „štetl“. Toks žydiškas pavadinimas buvo suteikiamas tik miesteliui, kuriame žydai sudarė žymią gyventojų dalį, t. y. pusę, o neretai ir gerokai daugiau[30], pvz., kaip kad Jonavoje, Kėdainiuose, Kupiškyje[31], Šakiuose, Žagarėje ir pan.[32]). Tik 0,5 proc. žydų gyveno kaime. 1923 m. žiemą prijungus Klaipėdos kraštą, tęsiantis Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusiją ištremtų Lietuvos žydų sugrįžimui, taip pat dėl natūralaus gyventojų prieaugio žydų skaičius šalyje išaugo dar keletu tūkstančių ir 1926 m. pasiekė 157 527 asmenis. Iki 1939 m. rugsėjo 1 d., kuomet Vokietija užpuolė Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, žydų bendruomenę Lietuvoje sudarė jau apie 170 000 asmenų. 1939 m. spalio mėnesį, Sovietų Sąjungai perdavus Lietuvai Vilniaus kraštą, šalies žydų bendruomenė pasipildė dar 60 000 – 75 000 asmenų[33]. (1940–1941 m. Lietuvos žydų bendruomenė išaugo dar labiau, kai iš vokiečių užimtos Lenkijos teritorijos atbėgo dalis kaimyninės šalies piliečių[34].)

 

Beveik visi Lietuvos žydai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo susivieniję politinių, kultūrinių, visuomeninių organizacijų pagrindu. Lietuvoje 1939 m. pradžioje veikė (be Klaipėdos krašto) 220 žydų draugijų. Tarp jų buvo 43 labdaros (žymią jų dalį sudarė ir Kauno žydų labdaros bei socialinės rūpybos draugijos[35]), 80 savišalpos, 15 kultūrinių ideologinių, 42 kultūrinės, 16 ekonominių, 6 profesinės, 14 tikybos[36]. Vilniaus mieste bei krašte (1920 m. spalio 7 d. Lenkijos vadovybei sulaužius Suvalkų sutartį, Vilnius buvo užgrobtas lenkų. Krašto okupacija truko iki 1939 m. spalio 28 d.[37]) taip pat veikė nemažai panašaus pobūdžio organizacijų: tai Žydų literatų ir žurnalistų sąjunga, žydų PEN klubas, nuo 1927 m. veikęs kaip Žydų literatų ir žurnalistų sąjungos Vilniuje autonominė sekcija, žydų emigraciją koordinavusi organizacija „HIAS-IKA“, Vilniaus krašto žydų mokytojų profesinė sąjunga, Vilniaus vaivadijos žydų vaikų našlaičių globos draugija, draugija „ORT“ amatui ir žemės ūkiui tarp žydų skleisti bei įvairios kitos draugijos, vienijusios daugumą krašto žydų bendruomenės narių[38].

 

Sionistinis judėjimas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nebuvo vieningas. Šis judėjimas, susiskaldęs į keletą tarpusavyje konkuruojančių politinių frakcijų, įvairiais laikotarpiais daugiau ar mažiau buvo įtakingas Lietuvoje[39]. Antrojo pasaulinio karo bei pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvos žydus vienijo trys politinės tėkmės: sionistinė (istoriografijoje bei populiariuose tarptautiniuose, enciklopediniuose šaltiniuose sionizmas apibrėžiamas kaip žydų tautinė, nacionalinė ideologija, siekusi nepriklausomos Izraelio valstybės istorinėje Palestinoje sukūrimo[40]), demokratinė jidišistinė ir religinė. Religinės-politinės krypties žydų organizacijos, t. y. „Mizrachi“ (Dvasinis centras) ir „Agudot Izrael“[41] (Izraelio susivienijimas), veikusios Lietuvoje nuo trečiojo dešimtmečio pradžios iki Antrojo pasaulinio karo išvakarių, ypač didelės įtakos žydų bendruomenės gyvenime neturėjo. Pirmoji – ortodoksinė žydų partija siekė sukurti Izraelio valstybę bibliniais pagrindais, antroji pasisakė už religinio žydiškumo stiprinimą[42].

 

Aktyviausi ir įtakingiausi tarp Lietuvos žydų buvo sionistai, susibūrę į daugiau nei dvidešimt organizacijų[43]. Sionistus politiniu-idėjiniu požiūriu reprezentavo keturios pagrindinės tėkmės: a) bendrasis liberalusis sionizmas, b) socialistinis sionizmas, c) nacionalistinis socialistinis ir d) religinis sionizmas. Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse kiekvienai iš šių stovyklų beveik visuose Lietuvos miestuose ir mažuose žydų miesteliuose atstovavo jaunimo sąjūdžiai bei įvairios kitos struktūros[44]. Vien sionistų sporto organizacija „Makabi“[45], turėjusi narių visuose Lietuvos miestuose, telkė tūkstančius tautiškai orientuotų žydų jaunuolių. (Pvz., Vilniuje nuo 1916 m. veikusios žydų sionistų gimnastikos ir sporto draugijos „Makabi“ skyrius Antrojo pasaulinio karo išvakarėse telkė beveik tūkstantį aštuoniolikos metų amžiaus sulaukusių jaunuolių. Ši draugija turėjo savo gimnastikos, lengvosios atletikos, dviračių sporto, plaukimo, irklavimo, slidinėjimo, futbolo, ledo ritulio ir kitų sporto šakų sekcijas[46].)

 

Praktiškai visi žinomi ir aktyvūs žydų visuomenės veikėjai ir bendruomenės aktyvistai priklausė įtakingai nuosekliai liberalios krypties Bendrųjų sionistų partijai, kurios vadovai turėjo didelę įtaką pasaulio sionistų organizacijose. Bendrieji sionistai kartu su sionistais socialistais, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse taip pat buvusiais populiariais Lietuvos žydų bendruomenėje, turėjo didžiausią įtaką[47]. Bendrieji sionistai vadovavo minėtajai jaunimo sporto organizacijai „Makabi“, leido savo laikraštį „Jidiše štime“ bei vadovavo mokyklų sistemai „Tarbut“[48], kurią lankė beveik 90 proc. mokyklinio amžiaus žydų vaikų. Šio tipo mokyklos nebuvo religinės, bet jos nebuvo ir antireliginės. Dėstomoji kalba šio tipo mokyklose buvo hebrajų, o didžiausias dėmesys kaip dėstomajam dalykui buvo skiriamas žydų istorijai[49].

 

Sionistų socialistų partija, Lietuvoje veikusi dar nuo 1921 metų, laikėsi bendrosios sionistinės orientacijos ir žydų valstybės įkūrimo Palestinoje tradicijos, tačiau skirtingai nuo bendrųjų sionistų, ketino kurti žydų valstybę remdamasi socialistine ideologija. Lietuvoje tarp dešiniosios orientacijos žydų jaunimo aktyviai veikė ir buvo populiari sionistinė organizacija „Hašomer hacoir“ (Jaunieji sargybiniai). Pastaroji organizacija rūpinosi ne tik jaunuomenės auklėjimu idėjiniu lygmeniu, bet ir skyrė ypatingą dėmesį fizinio bei profesinio pasirengimo tobulinimo klausimams žemės ūkio srityje. Be „Hašomer hacoir“, dalis Lietuvos sionistų priklausė ir radikalesnei revizionistų partijai[50], siekusiai sukurti žydų valstybę griežtomis kovos priemonėmis. Partijos rėmėjai, remdamiesi Vladimiro (Zevo) Žabotinskio[51] principais, rūpinosi žydų jaunuomenės ideologinių nuostatų tvirtumu, mokė savanorius kovos veiksmų bei naudotis ginklais. Organizacijos nariai per įvairias šventes bei susirinkimus vilkėjo karinio pobūdžio rudos spalvos uniformas[52].

 

Lietuvoje per dvidešimt nepriklausomybės metų gimnazijas hebrajų dėstomąja kalba[53], t. y. sionistinei ideologijai atstovavusių partijų įkurtas aukštesniąsias mokyklas užbaigė 6000 jaunuolių. Mokyklos su dėstomąja hebrajų kalba per visą nepriklausomybės laikotarpį tradicinį judaistinį išsilavinimą suteikė bei tautine dvasia išugdė beveik 60 000 žydų jaunuolių (apie 2500 sionistinio jaunimo atstovų dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios išvyko į užsienį siekti tolesnio išsilavinimo, kai kurie iš jų tapo ir Jeruzalės žydų universiteto studentais[54]). Šis jaunimas sovietinės okupacijos išvakarėse sudarė beveik trečdalį visos šalies žydų bendruomenės.

 

Be dešiniosios politinės krypties organizacijų bei draugijų pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvos žydus vienijo ir kairiosios marksistinės krypties organizacijos, kurių stovyklai po žydų socialistų ir darbininkų organizacijos „Bund“[55] išnykimo Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai, atstovavo trys partijos: „Folkspartei“ (Liaudies Partija), „Poalei Cion“ (Siono darbininkai) bei pogrindyje buvę komunistai (nelegalios LKP nariai). Vienintelė rimtesnė iš Lietuvoje legaliai politinės kairės spektre veikusių žydų partijų buvo jau minėtoji Liaudies partija, įkurta dar 1906 m. carinėje Rusijoje. Šios partijos ideologu buvo laikomas žinomas žydų istorikas Šimonas Dubnovas[56], kurį laiką gyvenęs ir Lietuvoje. Liaudies partijos („folkistų“) nuostatos oponavo sionistų skelbiamoms idėjoms ir skelbė, jog žydų Tėvynė – tai ne Palestina, o istorijos eigoje žydams prieglobstį suteikusios šalys[57].

 

Šalia legaliai politinės kairės spektre veikusios liaudies partijos pogrindyje veikė ir kita, kairiosios krypties žydų sionistų darbininkų partija – „Poalei Cion“[58]. Tačiau tarp Lietuvos žydų ši partija nebuvo labai populiari. Organizacijos aktyvas radikalių kairiųjų pažiūrų atstovams neimponavo ir sovietinėms, revoliucinėms idėjoms angažavęsi žydų bendruomenės nariai mieliau stojo į nelegalią, pogrindyje buvusią Lietuvos komunistų partiją, skelbusią universalias socializmo ir internacionalizmo idėjas. (Beje, kompartijos gretose aktyviai veikė ir apie keliasdešimt buvusios kairiųjų darbininkų organizacijos „Bund“ narių, priimtų į LKP dar nuo 1921 m.). Kaip liudija daugybė Lietuvos policijos bei saugumo pranešimų, pogrindinė LKP turėjo savo skyrius bei rėmėjus nemažai Lietuvos miestų ir miestelių, o kompartijos nariai žydai pasižymėjo itin aktyvia veikla: kaip įvairūs instruktoriai važinėję po provinciją, vežioję bei platinę nelegalią komunistinę spaudą[59].

 

Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse, be oficialių LKP narių, komunistinei ideologijai Lietuvoje mažesniuose miestuose ir miesteliuose pritarė ir dalis dar mokyklinio bei studentiško amžiaus žydų jaunimo[60], kuris neoficialiai agitavo už sovietinę santvarką, kairuoliškas, socialistines bei komunistines vertybes bei platino įvairius sovietinius atsišaukimus (pvz., atsišaukimai jidiš kalba: „Arbeter Leben“ – darbininkiškas gyvenimas, „die Komunistiche Fon“ – komunistinė vėliava). Už sovietines vertybes pasisakę aktyvistai iš esmės priešinosi tradicinei žydų religingumo, tautiškumo ir nepriklausomumo idėjai tiek Lietuvoje, tiek ir Vilniaus krašte, ypač pasižymėjusiame žydų inteligentų, jidišistų, net ir sionistų prosovietine orientacija[61]. Dauguma simpatijas Sovietų Sąjungai jautusių Lietuvos (ypač Vilniaus krašto) žydų šventai tikėjo propagandistų skelbiamu mitu, jog SSRS panaikintas bet koks pilietinis (nekalbant jau apie tautinį) nelygiateisiškumas ir šioje šalyje visi gyventojai gali dalyvauti valstybės valdyme, o tautinės mažumos – ugdyti savo nacionalinę kultūrą[62].

 

1939 m. pabaigoje Lietuvoje aktyviai veikė 1120 komunistų. Tarp jų buvo 670 lietuvių (beveik 60 proc.) ir 346 žydai (apie 31 proc.). Tuo metu veikliausiems komjaunimo aktyvistams priklausė 165 žydai (ir 81 lietuvis), organizacijos politiniams kaliniams remti aktyvui priklausė 141 žydas (ir 90 lietuvių)[63]. Truputį vėliau, jau sovietinės okupacijos išvakarėse, kompartijos narių gretas sudarė apie 1600 asmenų[64]. Komunistų teigimu, visus Lietuvos visuomenei egzistencinius klausimus (taip pat ir žydų) galėjo išspręsti tik socialistinės orientacijos, t. y. kitokia nei buvusi Lietuvoje, valdžia. Lietuvos komunistų partija bei jos žydų kilmės aktyvistai neigiamai žiūrėjo į daugiausiai sionistų vadovaujamas tautines žydų autonominės savivaldos organizacijas, savaip akcentavo ir grindė būtinumą vartoti jidiš, o ne hebrajų kalbą žydų švietimo ir kultūros įstaigose visoje Lietuvoje, ir nuolatos kovojo su sionistinėmis ir jidišistinėmis (Liaudies partijos atšakomis) organizacijomis dėl įtakos šalies žydų bendruomenėje[65].

 

Lyginat žydų skaičius kompartijoje ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių pradžioje galima pastebėti, kad žydų skaičius LKP ketvirtojo dešimtmečio pradžioje siekė net 53,8 proc. Penktojo dešimtmečio pradžioje, kuomet prasidėjo sovietinė okupacija, žydų skaičius kompartijoje išaugo dar labiau. Tačiau, greta jų į LKP įsiliejus gausiam lietuvių kilmės kolaborantų būriui, žydų tautybės asmenų procentas kompartijoje sumažėjo[66]. 1941 m. pavasarį tarp 3130 oficialių Komunistų partijos narių žydų buvo 479. Tai sudarė apie 15 proc. bendro LKP narių skaičiaus[67]. Tais pačiais metais į LKP priėmus 518 naujų narių, žydų skaičius kompartijoje išaugo 57 asmenimis (o lietuvių buvo priimta 366 asmenys). 1941 m. birželio 1 d. tarp 4703 LKP narių buvo 593 žydų tautybės asmenys. Lietuvių skaičius kompartijoje pasiekė 2184 (kitų tautybių LKP narių – 1926[68]). Aukščiausiame partijos ešelone žydų tautybės narių buvo žymiai mažiau, negu turėtų būti pagal gyventojų skaičių: LKP (b) CK biure buvo vos vienas žydas, o iš 47 LKP (b) CK narių – 4 žydai. 1941 m. birželį iš 55 apskričių bei miestų komitetų partijos sekretorių tik trys buvo žydai[69].

 

2. Žydų politinės orientacijos slinktis Lietuvoje 1940–1941 m.

 

Sovietinė-komunistinė ideologija (tiek oficialiosios sovietinės propagandos, tiek pogrindžio LKP narių iniciatyva, tiek ir pvz., Vilniaus krašto žydų laikraščiuose publikuotų, sovietinę sistemą šlovinusių straipsnių dėka) Antrojo pasaulinio karo bei pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse vis labiau veikė ir Vilniaus krašto, ir Lietuvos žydus. Pvz., 1939 m. rugsėjo antroje pusėje, kai Raudonoji armija įžengė į iki tol lenkų užimtą Vilnių, laikraščio „Vilner Tog“ antraštė skelbė: „žydiškasis Vilnius ugningai sveikina Raudonąją Armiją išvaduotoją“. Straipsnis buvo pilnas ditirambų Sovietų Sąjungai[70]. Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse (be Vilniaus krašto) komunistų statusas buvo gerokai sustiprėjęs ir Lietuvoje. Per pogrindinę LKP aktyvistų veiklą, Lietuvos žydus pasiekdavusią Vilniaus krašto žydų spaudą (kurioje vyravo panegirika Sovietų Sąjungai), socialistinės ir internacionalistinės idėjos išplito ne tik tarp žydų jaunimo, bet ir tarp inteligentų.

 

Todėl 1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos Lietuvai pateiktas ultimatumas, netrukus sekęs sovietinių tankų įvedimas į miestų gatves didesnio Lietuvos žydų nepasitenkinimo nesukėlė. Kaip savo atsiminimuose pažymi žydų pabėgėlis iš Vokietijos Deividas Bendoras (D. Ben-Dor), tapęs sovietų okupacijos įvykių Lietuvoje liudininku, „per naktį viskas staiga pasikeitė. Muzika. Plazdančios raudonos vėliavos, ir tankai su raudonomis žvaigždėmis ant šonų, kolona po kolonos slenkantys pro [...] šalį“[71]. Iš Vokietijos sklindanti grėsmė, išpuoliai prieš žydus, kuriuos organizavo vokiečių nacionalsocialistinės organizacijos Klaipėdos krašte (dar prieš vokiečiams atimant kraštą iš Lietuvos), žadino nemalonias nuojautas. Be to, kai kurie Lietuvos žydai tikėjo, kad jei ne Raudonosios armijos invazija, tai šalį greitai būtų okupavęs Vermachtas[72]. Nors SSRS okupavus Lietuvą būta keleto lojalumą valstybei demonstravusių manifestų (daugiausia Lietuvos žydų karių sąjungos narių pareiškimai[73]), tokių pasisakymų net ir tarp sionistiniam ar religiniam sluoksniui priklausiusių veikėjų buvo nedaug. Lietuvos žydai nei 1940 m. birželio 15 d., nei vėliau nekėlė tokių lozungų kaip XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje garsiai nuskambėję pareiškimai, kad jie „siela ir kūnu ištikimi Lietuvai“ (N. Rachmilevičiaus, vieno iš bendrųjų sionistų lyderių, pareiškimas 1921 m. Lietuvos Respublikos seimo posėdžio metu[74]). Nors Lietuvoje jau buvo pradėjusi formuotis pilietinė visuomenė, deja, jos integracija, pagrįsta pilietiškumo principais, dar buvo labai silpna[75].

 

Dauguma Lietuvos žydų į nepriklausomybės praradimą pažiūrėjo kaip į mažesnį blogį ir didesnio skausmo nejautė. (Skirtingai nuo didžiosios dalies Lietuvos žydų, Vilniaus krašto žydai, sovietines represijas patyrę dar 1939 m. Lietuvos sostinę užėmus Raudonajai armijai, į okupaciją žiūrėjo labiau rezervuotai[76].) Jų nesujaudino ir tai, kad lietuviška vėliava ant valstybinių institucijų pastatų pasikeitė į raudoną[77]. Sovietinės kariuomenės įvedimas daugumai suteikė tam tikras saugumo garantijas ir kėlė palengvėjimo jausmą[78]. Be to, kaip pažymi L. Truska: „nemažai gyventojų, ypač vargingesnių [...] turėjo iliuzijų, jog pagerėsiąs gyvenimas, o gal nieko neatsitiks ir Lietuvai. Bežemiai ir mažažemiai tikėjosi gauti žemės, bedarbiai – darbo, darbininkai bei tarnautojai – didesnio darbo užmokesčio ir darbo sąlygų pagerinimo, ūkininkai – skolų panaikinimo [...], kitataučiai gyventojai – galimybės užimti valstybines tarnybas [...][79].

 

Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, Lietuvos žydai, kurie prijautė socialistinio internacionalo idėjoms bei tarpukariu buvo kalinami už nelegalią pogrindinę veiklą, iš sistemos sulaukė viltingų ženklų. Iki okupacijos pogrindyje veikusiems LKP aktyvistams naujoji valdžia suteikė daug galimybių, pvz., galimybę aktyviau reikštis bendrajame visuomeniniame kultūriniame gyvenime, taip pat galimybę įsitraukti į naujai sovietų kuriamas valstybines, administracines, organizacines struktūras. Dalis Lietuvos žydų, daugiausia sovietinių aktyvistų bei dalis jaunuomenės, pasinaudojo šiomis naujai atsivėrusiomis galimybėmis ir nedelsdami įsijungė į naujosios santvarkos statybas. Pvz., senieji komunistinio pogrindžio aktyvistai, tokie kaip Icikas Meskupas, Genrikas Zimanas, Mira Bordonaitė nedelsdami įsitraukė į okupacinės valdžios struktūras, pradėjo eiti svarbias pareigas valstybės administracijoje, ūkyje ir net vidaus saugumo tarnybose. I. Meskupas tapo LKP CK antruoju sekretoriumi, G. Zimanas – partijos spaudos organo „Tiesa“ vyr. redaktoriumi, M. Bordonaitė – LKJS CK antrąja sekretore. Keturi žydų atstovai taip pat buvo išrinkti į naująjį, gyventojams atstovauti turėjusį organą – Lietuvos Liaudies seimą[80]. (Du žydai taip pat buvo paskirti komisarais Liaudies vyriausybėje. Vietinės pramonės ministru tapo inžinierius Ch. Alperovičius[81], o sveikatos apsaugos ministru – dr. L. Koganas, niekada nedalyvavęs žydų bendruomenės viešajame gyvenime[82].)

 

Tiesa, kai kurie Izraelio bei Lietuvos istorikai nesutinka su teiginiu, jog sovietinis režimas, formuodamas valstybės administracinį aparatą, pasinaudojo žydų paslaugomis[83], tačiau net ir sutinkant su šiuo teiginiu būtina pastebėti, kad jei žydai ir nesudarė didesnio procento aukščiausios valdžios ešelone, jų skaičius buvo pakankamai ryškus valstybės ekonominį gyvenimą reguliavusiose bei gyventojų veiklą provincijoje koordinavusiose institucijose. Kaip pavyzdį galima pateikti tai, jog nacionalizavus daugumą šalies įmonių, laikinaisiais komisarais ir administratoriais buvo beveik trečdalis žydų tautybės asmenų. 1940 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, t. y. pirmajame nacionalizacijos etape, iš 460 liaudies komisarų, paskirtų administruoti nacionalizuotas įmones, pagal tautybę 153 (45 proc.) buvo lietuviai, o 107 (t. y., 32 proc.) buvo žydai – nurodo A. Eidintas[84]. Be to, beveik pusė (apie 41 proc.) Liaudies pramonės komisariato (ministerijos) darbuotojų taip pat buvo žydai, užėmę vadovų postus[85].

 

Sistemai simpatizavę žydų aktyvistai sklandžiai įsiliejo ne tik į naująsias šalies administravimo struktūras, bet ir tapo geriau matomi bendrajame Lietuvos visuomeniniame, politiniame, kultūriniame gyvenime. Nemažai už nelegalią antivalstybinę veiklą dar tarpukariu kalintų LKP narių buvo įtraukta į įvairias gyventojų veiklos organizavimo struktūras Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Į sovietinę organizacinę veiklą, ypač provincijoje[86], savanoriškai įsitraukė ir dalis mokyklinio bei studentiško amžiaus jaunuomenės, tarpukariu prijautusios socialistinėms idėjoms. Žydų jaunuoliai mielai jungėsi į naujai kuriamas įvairias gyventojų švietimo, kultūros ir meno veiklos organizavimo struktūras bei suvaidino svarbų vaidmenį antraeiliuose partijos dariniuose ir jai priklausiusiuose junginiuose – komjaunime, MOPR’e, politinių kalinių rėmimo organizacijoje „Raudonoji pagalba“, Tarnautojų sporto klube, Kauno universiteto studentų korporacijoje „Aurora“ ir kitur[87].

 

Šis jaunimas suvaidino lemiamą vaidmenį pertvarkant mažų Lietuvos miestelių bendruomenių gyvenimą pagal „Revkomo“ (Revoliucinio komiteto) nurodymus. Kadangi visoje šalyje ėmė kurtis Komunistų partijos jaunimo organizacijos skyriai, komjaunimo nariais ir vienais pagrindinių skyrių aktyvistų miestuose ir miesteliuose tapo vietiniai, taip pat ir žydų tautybės, jaunuoliai. (Nors vyriausioji apskričių, miestelių vadovybė dažniausiai būdavo atsiųsta iš kitur[88].) Komunistiškai orientuoti jaunuoliai, susibūrę į regioninius revoliucinius komitetus, pradėjo ne tik aktyvią sovietinę agitaciją, ragino gyventojus švęsti okupacinės sistemos proteguotas šventes, rengė įvairius minėjimus Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse, bet ir kūrė organizacinius komitetus bei saviveiklos kolektyvus, traukė gyventojus į okupacinės sistemos ramsčiu tapusias struktūras, organizavo jaunuomenės „bendradarbiavimo su darbo žmonėmis“ klausimų svarstymus ir t. t.[89]

 

Žydų kilmės sovietiniai aktyvistai be bendrosios organizacinės veiklos ėmėsi ir aktyvios kampanijos prieš reakcinėmis įvardintas žydų sionistines organizacijas miestuose ir miesteliuose[90]. Daliai šių jaunuolių vėliau buvo suteikta galimybė įgyti sovietinį išsilavinimą Maskvos, Leningrado aukštosiose mokyklose[91], o nemažam skaičiui „pažangesnių“ moksleivių per vasaros atostogas sudarytos galimybės ilsėtis pionierių poilsio stovykloje Palangoje[92]. Dauguma žydų jaunuomenės pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje tiesiog prarado realybės pojūtį[93]. Be ypatingų nurodymų iš viršaus, vietinės sovietinių aktyvistų kuopelės rengė V. Lenino mirties metinių minėjimo programą, ėmėsi ruošti ir skaityti ideologiškai angažuotas paskaitas, studijuoti sovietinę literatūrą, mokėsi ir dainavo revoliucines dainas[94].

 

Beje, sovietizuojant Lietuvą, užtikrinant „platesnį tautų bendradarbiavimą“ okupuotoje šalyje, didžiuosiuose šalies miestuose buvo pradėti rengti įvairūs kultūriniai „tautų suartėjimo ir draugystės“ renginiai, kuriuose dalyvavo ir nemenką vaidmenį suvaidino vietiniai, lietuvių kilmės sovietiškai orientuoti inteligentai, pvz., prof. Vincas Krėvė Mickevičius, žurnalistas Justas Paleckis, rašytojai Petras Cvirka, Kazys Boruta, Liudas Gira, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Juozas Baltušis ir kt. Tautų suartėjimo ir draugystės renginių metu, be lietuvių inteligentų, reiškėsi ir žydų rašytojai – Hiršas Ošerovičius, Jehošua Lacmanas, Dovydas Umru, Chaimas ir Mejeris Jelinai bei kiti[95].

 

Revoliucinių komitetų, gyventojų veiklos reorganizavimo grupių veikloje dalyvavę žydų jaunuoliai, sistemai pradėjus vykdyti represijas prieš gyventojus ir visuomenę, vieni iš ideologinių bei savanoriškų paskatų, kiti dėl paskyrimo į atitinkamas pareigybes, įsitraukė ir į sovietinių represinių organų veiklą: ėmė dirbti milicijoje, vidaus reikalų ir valstybės saugumo sistemoje. Valstybės saugumo departamentas, kuriame iki pirmosios sovietinės okupacijos pradžios buvo daugiau nei 99 proc. lietuvių, virto nelietuviška įstaiga. Iki 1940 m. rugpjūčio mėnesio iš naujai į NKVD priimtų 254 darbuotojų 92 (36,2 proc.) buvo rusai, 44 (17,3 proc.) – žydai, kiti – lietuviai[96]. Tai sudarė žymiai didesnį procentą nei bendras komunistų skaičius pačioje žydų bendruomenėje[97]. (1941 m. pradžioje dauguma NKVD bei NKGB darbuotojų jau buvo rusai. Pvz., sausio mėnesio pabaigoje iš 74 NKVD Vilniaus miesto valdyboje dirbusių komunistų, lietuvių buvo tik du, žydų – penki[98].)

 

Dalis Lietuvos žydų, t. y. NKVD bei NKGB darbuotojų, LKP bei komjaunimo narių, gyventojų kultūrinės veiklos Lietuvos miestuose bei miesteliuose, taip pat ir provincijoje, organizatorių, suvaidino tam tikrą vaidmenį vykdant suimtųjų Lietuvos gyventojų apklausas, sudarant represuojamųjų sąrašus bei ruošiant trėmimus, nors tokia žydų veikla lietuvių akyse prilygo išdavystei[99]. Yra išlikęs Lietuvos SSR NKGB valstybės saugumo vyr. mjr. P. Gladkovo 1941 m. gegužės 23 d. pasirašytas slaptas įsakymas apie trėmimų iš Lietuvos operacijų parengimą, kuomet buvo sudarytas ir operatyvinis štabas, turėjęs vadovauti operacijai, bei operatyvinės trejukės visose Lietuvos apskrityse[100]. Nors, kaip teigia V. Brandišauskas, „vardų sąrašo analizė leidžia teigti, kad operaciją turėjo vykdyti rusų tautybės NKGB darbuotojai“, bei „pateikti duomenys nepatvirtina teigimo, kad žydai atliko išskirtinį vaidmenį sovietizuojant Lietuvą“[101], galima neabejoti, kad būtent vietiniai sovietiniai aktyvistai geriausiai žinojo savo kaimynų politines simpatijas ir antipatijas ir labiausiai tiko sudarant įvairius, kad ir potencialiai nepatikimų ar represuojamųjų sąrašus.

 

Nors tik menkas Lietuvos žydų procentas įsitraukė į organizacinę bei sovietinę veiklą, būtent dėl to, kad žydai visuomenėje tapo labiau matomi (faktas, kad keletas žydų įsijungė į sovietinės administracijos gretas, lietuviams padėjo susidaryti klaidingą įspūdį, jog sovietinė valdžia – tai žydų valdžia, ir kad visa Lietuvos žydų bendruomenė, – tai Maskvos „penktoji kolona“[102]), kilo lietuvių nepasitenkinimas, ėmė plisti prieš esamą santvarką nukreipti atsišaukimai, kuriuose ne tik komunistai, bet ir žydai buvo kaltinami už tai, kad pražudė Lietuvą, kad slopina dorovę ir tikėjimą bei ekonomiškai išnaudoja kraštą[103]. Visuomenėje sąvokos „žydas“ ir „komunistas“ neretai imtos vartoti kaip sinonimai[104]. Prie to prisidėjo ir Lietuvių antisovietinio pogrindžio naudota retorika bei agitacija[105]. Sovietizacija, represijos bei trėmimai pakeitė ilgametę lietuvių ir žydų sugyvenimo tradiciją ir lietuvių požiūrį į žydus.

 

3. Sovietinės reformos ir nusivylimas sistema

 

Nepaisant iš pradžių vyravusio entuziazmo sovietinės santvarkos atžvilgiu, Lietuvos žydų bendruomenę sukrėtė eilė įvykių, kurie nulėmė vertybių perkainojimą ir stabdė tolesnį socialistinių idėjų plitimą tarp jų. 1940–1941 m. Lietuvoje įvykdytos reformos niekaip nesiderino su sovietų skelbtomis vertybėmis, kuriomis dar prieš prasidedant okupacijai buvo patikėję kai kurie net ir demokratiškai bei tautiškai nusiteikę žydų bendruomenės veikėjai. Spaudos organų uždraudimas, tradicinio žydiško tautinio švietimo galimybių ribojimas, žemės reforma, pramonės įmonių bei žydų bendruomeninio ir ypač – asmeninio turto nacionalizacija, deportacijos lėmė nemažą žydų nusivylimą sovietine tikrove[106]. Nepaisant to, kad kai kurios viltys (pvz., dėl platesnės raiškos visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, dėl galimybės įsitraukti į administracinę veiklą ir t. t.) išsipildė, Lietuvos žydams teko patirti nemažai prievartos formų, kurios sukėlė nusivylimą sistema.

 

Viena pirmųjų priešstatą sistemai kėlusių priežasčių tapo sovietų įvestas laisvo žodžio visuomeninėje erdvėje draudimas. Šis draudimas anksčiau su sovietine tikrove akis į akį nesusidūrusiems žydų veikėjams, Vilniaus krašto inteligentams ir žydiškų laikraščių redaktoriams pasireiškė pirmiausiai. Dar 1939 m. rugsėjo antroje pusėje, sovietams užėmus Vilnių, buvo uždarytos tipografijos bei visi krašto žydų laikraščiai, tarp jų „Cait“, „Ount Kurjer“, „Radijo“ ir net prosovietiškasis „Vilner Tog“[107]. Tiesa, nemaža dalis skaitytojų tikėjosi, kad dėl savo aiškios prosovietinės orientacijos laikraštis galiausiai įsilies į bendrąją sovietinę žydišką spaudą, tačiau jų lūkesčiai nepasitvirtino[108]. Ėjo savaitės, pradėti leisti laikraščiai rusų, paskui lenkų kalbomis, tačiau laikraštis nė viena žydų kalba taip ir nepasirodė. Vilniaus krašto žydams, ypač asmeniškai agitavusiems ar žadėjusiems geresnio gyvenimo viltis, tai sukėlė nemenką nusivylimą. Juk dauguma jų nuoširdžiai tikėjo, kad kai tik lenkų valdžia bus pakeista sovietine, žydų kultūrinis gyvenimas suklestės[109].

 

Kiek vėliau, po 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai ir sekusios okupacijos, spaudos organų leidimas buvo apribotas ir visoje Lietuvoje. Sovietams užėmus Lietuvą buvo uždaryti visi, tiek žydų politinės dešinės, tiek ir politinės kairės spektro organizacijoms priklausę laikraščiai[110]. Buvo uždarytas „Jidiše Štime“ (Žydų balsas), pats seniausias sionistų laikraštis, platintas ir skaitytas kiekviename miestelyje per visą nepriklausomybės laikotarpį (leistas nuo 1919 m.), buvo uždarytas ir „Das Vort“ (Žodis). Uždarytas ir platų nuolatinių skaitytojų ratą turėjęs „Agudot Israel“ (Izraelio susivienijimas), partijai priklausęs „Der Jidisher Lebn“ (Jidiš gyvenimas) bei Z. Žabotinskio sionistų revizionistų partijos tribūna, nuo 1933 m. leistas laikraštis „der Moment“ ir kiti. Be to, miestų bibliotekose daugumos žydiškų leidinių rinkiniai buvo paskelbti riboto naudojimo, o dalies laikraščių redaktoriai (kai kurie net ir prosovietinės orientacijos) suimti bei represuoti. Reikia pastebėti, kad didžioji sovietų uždarytų žydiškų leidinių dalis, t. y. beveik 43 proc., buvo sionistinių organizacijų spausdinti leidiniai[111].

 

Per trumpą laiką uždraudus visą žydišką spaudą, laikinai buvo paliktas tik „Folksblat“, priklausęs žydų liaudies partijai ir buvęs populiarus tarp komunistų. Netrukus ir šis leidinys buvo uždarytas. 1941 m. sausio mėnesį vietoje jo Lietuvos SSR jau pradėjo eiti vienintelis žydų komunistinis laikraštis jidiš kalba „Der Emes“ (Tiesa)[112]. Remdamasis Judelio Marko, „Folksblat“ redaktoriaus, sudarytu bibliografiniu sąrašu Solomonas Atamukas teigia, jog iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje ėjo 16 žydų dienraščių, 30 savaitraščių, 13 neperiodinių leidinių bei buvo išleista beveik 20 literatūros rinkinių. 1919–1940 m. Lietuvos Respublikoje dienos šviesą išvydo net 288 periodiniai ir neperiodiniai žydų spaudos leidiniai[113]. L. Truskos pateikiamais Lietuvos valstybinio archyvo duomenimis, Lietuvoje 1939 m. buvo aštuoni žydų dienraščiai (su Vilniaus kraštu), trys savaitraščiai ir tiek pat neperiodinių leidinių. Dienraščių tiražas siekė 44 000, savaitraščių – 7900, neperiodinių leidinių – 3850 egzempliorius[114].

 

Be žydiškos spaudos draudimo, žydiškų leidinių redaktorių atleidimo iš darbo, sistema ėmėsi ir mokslinių institutų veiklos reorganizavimo arba uždarymo. Buvo apribota Žydų kultūros instituto Vilniuje (JIVO) veikla, iš darbo atleisti darbuotojai (pvz., Z. Kalmanovičius ir A. Grodzenskis), konfiskuotos įvairios šio instituto knygos, laikraščiai ir komplektai atsišaukimų[115]. Išleidus įstatymą dėl bibliotekų hebrajų kalba uždarymo, buvo apribota ne tik žydiška spauda, bet ir suvaržytos galimybės skaityti literatūrą hebrajų kalba. Galimybės skaityti žydišką spaudą dar labiau sumenko sovietiniams funkcionieriams kruopščiai peržiūrėjus bibliotekų rinkinius jidiš kalba ir tik dalį knygų palikus miestų ir viešosiose bibliotekose[116]. Ši užduotis pakeisti tradicinį žydų gyvenimą diegiant naująsias sovietines vertybes pirmiausiai teko eilei žydų aktyvistų ir „Mažumų sekcijai“, kuriai vadovavo senas komunistas, mokytojas Genrichas Zimanas. Jis, nors ir buvo žydų tautybės, kaip principingas sovietų funkcionierius pats asmeniškai prižiūrėjo pertvarkymus ir dalyvavo iki okupacijos didžiausią įtaką Lietuvos žydams turėjusio tautinio, sionistų sąjūdžio ir hebrajiškos švietimo sistemos griovimo operacijose[117].

 

Žydų bendruomenės nuostatas okupacinės sistemos atžvilgiu keitė ir tai, kad bendruomenė susidūrė ne tik su spaudos draudimu, bet ir patyrė priespaudą siekiant tradicinio žydiško tautinio švietimo. Vietoje žydiškų mokyklų, kuriose anksčiau dominavo hebrajų dėstomoji kalba ir buvo propaguojamos tautinis idealas ir religinės vertybės, sovietinė administracija ėmėsi kurti visiškai naują sistemą, kurios pagrindu tapo valstybinės mokyklos. Privačių ar bendruomeninių mokyklų nebeliko: dalis žydų mokyklų buvo tiesiog uždarytos, o likusios paverstos valstybinėmis. Be to, visose mokyklose vietoje dėstomosios hebrajų kalbos pamokas vesti leista tik jidiš kalba. Iš 1940 m. pavasarį Lietuvoje veikusių 23 žydų aukštesnio profilio mokyklų (gimnazijų) 1941 m. pavasarį liko tik dvylika[118]. Kaune iš šešių žydiškų mokyklų buvo paliktos tik dvi.

 

Beje, ir tradicinių tautinių, žydiškų, studijų programos mokyklose nebeliko. Keletas anksčiau dėstytų dalykų (pvz., tikyba) iš mokymo programos buvo išbraukti, o vietoje jų įvesti tokie nauji dalykai kaip privalomas rusų kalbos bei SSRS konstitucijos dėstymas. Mokyklose atsirado ir anksčiau negirdėta komunistinės veiklos organizatoriaus („komsorgo“) pareigybė, vietoje senųjų mokslo baigimo dokumentų buvo įvesti nauji, sovietinio pavyzdžio mokyklos baigimo pažymėjimai[119]. Apribojus vidurinį išsilavinimą teikusių tradicinių žydiškų švietimo institucijų veiklą, buvo apribota ir galimybė įsigyti aukštesnį išsilavinimą užsienio universitetuose. Apribojimus dėl išvykimo studijuoti į užsienį patyrė dalis dar iki sovietinės okupacijos pradžios į žydų universitetą Jeruzalėje įstojusių jaunuolių[120].

 

1940–1941 m. laikotarpiu be laisvo žodžio ir spaudos draudimo, tradicinio tautinio švietimo ribojimo, kėlusio nepasitenkinimo sovietine sistemą jausmą, Lietuvos žydai susidūrė ir su grubia ekonomine prievarta. Sovietinė sistema nacionalizavo bendruomenių turtą, buvo nacionalizuota ir didelė dalis privataus asmenų turto, verslo bei kapitalo[121]. Liaudies banko ekonomikos tyrimų departamento pateiktais duomenimis, 1937 m. daugiau nei dviejuose šimtuose Lietuvos miestų ir miestelių veikė 6675 žydams priklausiusios amatininkų dirbtuvėlės, kuriose dirbo daugiau nei dvylika tūkstančių darbuotojų, siuvusių drabužius ir batus. Tai sudarė net 56 proc. visų tokio pobūdžio įmonių Lietuvoje. (Apie 7,5 proc. Lietuvos žydų buvo stambūs prekijai, turėję savo parduotuves, o apie 46 proc. vertėsi smulkiąja prekyba[122].) Daugumai tokių įmonių savininkų pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo apribotos asmeninės nuosavybės teisės, o kai kurie, ypač stambesnių įmonių savininkai, represuoti.

 

Lietuvos žydai nusivylė ir dėl valstybės įvykdytos bankų bei pramonės įmonių (kiekvienoje šių įmonių dirbo daugiau nei po 20 darbininkų) bei prekybos namų (jų metinė apyvarta buvo didesnė kaip 150 000 litų) nacionalizacijos[123]. Sovietams konfiskavus asmeninius stambių įmonių savininkų indėlius, nacionalizavus verslus, stambesnių nacionalizuotų įmonių savininkus iš didelių miestų išvarius į miestelius, žydų bendruomenės ir sistemos atskirtis tolydžio augo. Nors iš pradžių nacionalizuotose įmonėse jų savininkai būdavo paliekami eiti direktorių arba prižiūrėtojų pareigas, vėliau, suradus sistemai palankesnių darbuotojų (dažnai taip pat žydų tautybės, tačiau rekomenduotiems komjaunimo arba partijos[124]), jie būdavo pašalinami iš pareigų. Nušalinus tikruosius įmonių savininkus nuo vadovavimo, atsivėrė keliai pravaikštoms, vagiliavimui bei apgavystėms, krito nacionalizuotų įmonių darbo kokybė bei našumas.

 

Žydų nepasitenkinimas sistema išaugo dar labiau, kai 1940 m. buvo nacionalizuota 1597 smulkesnių prekybos namų, iš kurių žydams priklausė 1320 (t. y. 83 proc. bendro nusavintų įmonių skaičiaus)[125]. 1940 m. liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje 986 nacionalizuotų stambesnių pramonės įmonių bendra vertė siekė 413 milijonų litų. Iš jų – 276 įmonės priklausė lietuviams, 560 – žydams. (Vien Kaune buvo nacionalizuotos 186 žydų firmos, Vilniuje – 102, Šiauliuose bei apskrityje – 53.) Šios įmonės gamino maistą, drabužius, avalynę, audinius, apdirbo odas bei užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų[126].

 

Nenacionalizavus, bet kitokiu būdu apribojus veiklą eilei verslininkų, žydų nepasitenkinimas sistema vis augo. Daugumai smulkių savininkų, besivertusių smulkiąja prekyba ir turėjusių krautuvėles nedideliuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, norint tęsti ankstesnę veiklą, teko kreiptis į rajonų vykdomuosius komitetus ir gauti nuosavybę liudijančius dokumentus[127]. Dauguma besikreipusių, net jei ir gavo visus reikiamus leidimus, nebegalėjo išsilaikyti ir neteko pragyvenimo šaltinio dėl tikslingai užkrautų didelių mokesčių ir sudarytų sunkumų įsigyjant prekes. Be to, sovietinė sistema nacionalizavo beveik 14 000 privačių namų, kurių dauguma priklausė žydams. Buvo nacionalizuoti ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje[128], Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje buvę bendruomeniniai ir privatūs pastatai, ir eilė bendruomeninių bei privačių pastatų mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Dėl nacionalizacijos įvairioms žinyboms, profsąjungoms, LKP, komjaunimui atiteko 79 žydų visuomeninių organizacijų turtas[129].

 

Be bankų, pastatų, individualių indėlių, verslo nacionalizacijos, Lietuvos žydų atskirtį nuo sistemos gilino ir sovietų įvykdyta žemės reforma. Nors tik 0,5 proc. žydų gyveno kaime ir dirbo žemę (Lietuvoje buvo tik keletas nedidelių žydų žemdirbių kaimelių[130]), kai kurie žydų tautybės savininkai turėjo gana didelius žemės sklypus ir jiems įdirbti samdė padienius darbininkus. Be to, kai kurie neturtingi žydai turėjo nedidelius ūkius, o žemę nuomavo[131]. Paskelbus apie sovietinės žemės reformos pradžią, tokie žemės sklypus turėję, bet patys jos nedirbę savininkai ir asmenys, ūkyje naudoję pagalbinę, samdomą jėgą, sistemos įvardinti kaip „išnaudotojai“, neteko galimybės disponuoti turimu nekilnojamuoju turtu. Jų žemė buvo nusavinama valstybės reikmėms[132].

 

Be socialinės, kultūrinės, ekonominės prievartos, kurią 1940–1941 m. patyrė Lietuvos žydai, nepasitenkinimą sistemos atžvilgiu gilino ir fizinės persekiojimo priemonės, represijos prieš žydų bendruomenės narius: laikraščių redaktorius, politinių, tautinių organizacijų lyderius. Sovietinių represinių organų vykdyti suėmimai ir deportacijos pirmiausia labai skaudžiai palietė Vilniaus krašto žydų aktyvistus, vadovus ir eilinius partijų narius. Dauguma Vilniaus krašto aktyvistų buvo suimta dar 1939 m. rudenį, iš karto po to, kai SSRS kariuomenė (pagal Molotovo-Ribentropo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą slaptą susitarimą) užėmė jai atitekusius Lenkijos regionus. Kartu buvo užimtas ir Lenkijai priklausęs Vilnius[133].

 

1939 m. rugsėjo 19 d. sovietų kariuomenei užėmus Vilnių, iš karto prasidėjo areštai ir gyventojų visuomeninės bei kultūrinės veiklos ribojimas. Buvo suimti ir represuoti ne tik žydų dešiniosios, pvz., Vilniaus krašto sionistų darbininkų partijos „Poalei Cion“ veikėjai, bet ir kairiųjų organizacijų, tokių kaip „Bund“ aktyvistai: A. Rozental, advokatas Teitelis, J. Železnikovas ir kt. Vienas pirmųjų represijų auka tapo ir laikraščio „Vilner Tog“ redaktorius Zalmanas Reizenas, pasižymėjęs kraštutinėmis, radikaliomis prosovietinėmis pažiūromis. Buvo suimtas ir vienas Vilniaus žydų jidiš kultūrinės sąjungos („jidiše kultūr farein“) veikėjas, žinomas advokatas ir publicistas Josifas Černichovas, anksčiau žinomas kaip pagrindinis komunistų gynėjas politiniuose procesuose[134].

 

Be politinių partijų vadovybės buvo represuota visa eilė įvairioms sionistų partijoms priklausiusių aktyvistų. Vieni iš jų, pvz., vadovybė, buvo išsiųsti į Sibirą, Gulagą, o kiti, eiliniai partijų nariai – atsidūrė kalinimo vietose centrinėje Azijoje[135]. Vilniaus krašto žydų organizacijų kultūrinė veikla atsigavo tik Raudonosios armijos kariams pasitraukus į SSRS. Tik tuomet, kai Vilniaus kraštas buvo perduotas Lietuvai, atgijo visa Vilniaus krašto žydų veikla bei kultūrinis gyvenimas, atsinaujino anksčiau ėjusių laikraščių leidyba. Vėl imtasi spausdinti visus sionistinėms, demokratinėms bei jidišistinėms organizacijoms priklausiusius leidinius. Deja, tai truko gana neilgai, tik iki 1940 m. birželio SSRS ultimatumo, po kurio kartu su visa Lietuva iš naujo buvo užimtas ir Vilnius[136]. Sovietams iš naujo užėmus Vilnių, atsinaujino represijos prieš visuomeninius ir politinius veikėjus, vėl buvo uždaryti žydiški leidiniai, suimti dar likę visuomeniniai aktyvistai.

 

Kontrrevoliucinėmis, reakcingomis arba šiaip nepageidaujamomis paskelbus visas organizacijas ir partijas, nesusijusias su komunistais, buvo pradėtos represijos prieš vadinamuosius „kontrrevoliucionierius, išnaudotojus ir buržuazinių visuomenės sluoksnių atstovus“[137]. Vilniuje ir visoje Lietuvoje sistemos buvo įkalinti ir ilgainiui deportuoti žymūs žydų visuomenės veikėjai: Reuvenas Rubinšteinas, Leiba Garfunkelis, Menachemas Beginas – Lenkijos žydų organizacijos „Beitar“ pirmininkas, buvęs Vilniaus krašte, bei kiti[138]. Tie, kurie buvo neištremti, patyrė stiprų ideologinį spaudimą siekiant pervilioti į komunistų stovyklą[139]. Žydai sunerimo dar labiau, kai 1941 m. birželio 15 d. prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai[140]. Žydų lojalumas sovietų atžvilgiu, dalies bendruomenės narių įsijungimas į naujosios santvarkos kūrimą nepadėjo išvengti okupacinės valdžios represijų. 1940–1941 m. buvo represuota daugiau nei 2000 žydų, o tai sudarė 9,2 proc. iš visų represuotų Lietuvos gyventojų, kurių tautybė yra žinoma[141]. (Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000[142].)

 

Sovietinės sistemos veiksmai prieš gyventojus, sovietinių funkcionierių išpuoliai prieš žydiškas vertybes ir konfrontacija su žydų bendruomenės struktūromis bei tradicinėmis vertybėmis lėmė nepasitenkinimo sovietine santvarka augimą. Kaip atsakas į sistemos prievartą 1940–1941 m. Lietuvoje kūrėsi žydų pogrindžio organizacijos, tęsusios dar iki sovietinės okupacijos puoselėtas tradicijas. Tautiškai orientuoti sionistai nepamiršto nacionalinių vertybių ir simbolių[143]: domėjosi istorija, senovės Palestinos praeitimi, šventė tradicines šventes, o kai kurios organizacijos, pvz., „Beitar“, pogrindyje, nesibaimindamos represijų, ir toliau rengė savo aktyvistus[144]. Žydų tautinio sąjūdžio struktūros pogrindyje stengėsi atgaivinti hebrajišką švietimą, ragino jaunuolius skaityti tautinę literatūrą, rūpinosi valdžios draustų hebrajiškų knygų pergabenimu į slėptuves, spausdino ir platino atsišaukimus bei tikėjosi pasinaudodami visais – tiek legaliais, tiek ir nelegaliais būdais, išsiųsti savo narius į Palestiną[145]. Šias iniciatyvas sovietinė sistema paskelbė antisovietinėmis ir antivalstybinėmis[146].

 

Išvados

 

1.        Aktyviausios ir įtakingiausios žydų bendruomenėje iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo žydų dešiniajai politinei krypčiai priklausiusios organizacijos. Tuo tarpu žydų politinės kairės atstovų įtaka plačiosioms visuomenės masėms nebuvo itin ryški. Tačiau socialistinių idėjų sklaida tarp Lietuvos žydų apogėjų pasiekė 1940–1941 m., t. y. pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse bei sovietų okupuotoje Lietuvoje.

2.        Sovietams paleidus žydų kultūrines-visuomenines organizacijas, represavus žymiausius visuomenės veikėjus, uždraudus spaudą, apribojus galimybę bibliotekose skaityti leidinius hebrajų ir jidiš kalbomis, nacionalizavus bendruomeninį ir didelę dalį privataus turto bei kapitalo, žydų entuziazmas sovietinės sistemos atžvilgiu išblėso.

3.        Lūkesčiams dėl naujosios santvarkos nepasitvirtinus, pirmiausia tautinės-tradicinės orientacijos, o vėliau net ir kai kurie socialistinėms vertybėms prijautę intelektualai bei jaunuomenė ėmė trauktis nuo sistemos. Išaugus nepasitenkinimui sovietine tikrove, kilo ir visa eilė nelegalių, antivalstybiniais sistemos paskelbtų veiksmų.

4.        Sovietiniais laisvės ir lygybės idealais labiausiai nusivylė tradiciškai, tautiškai orientuoti Lietuvos žydai, politinių partijų bei visuomenės veikėjai, intelektualai, laikraščių redaktoriai, verslininkai, dauguma jų patyrė įvairias prievartos formas.

 

Nuorodos

 

 





[1] Levin, D. Trumpa žydų istorija Lietuvoje. Vilnius: V. Burdenkovo komercinė firma spaustuvė „Studija 101“, 2000, p. 146–152; Levin, D. The Litvaks: a short History of the Jews in Lithuania. Jerusalem: Yad Vashem, 2000, 252 p.; Levin, D. Baltic Jews under the Soviets 1940–1946. Jerusalem: The Hebrew University of Jerusalem, 1996, 393 p.

[2] Mendelson, E. Some Remarks on Jewish Condition in Interwar East Central Europe. The Vanished World of Lithuanian Jews: on the Boundary of Two Worlds, Identity, Freedom and Moral Imagination in the Baltics. Edited by A. Nikžentaitis, S. Schreiner and D. Staliūnas, with Preface of L. Donskis. London-New York-Amsterdam: Rodopi, 2004, p. 77–78.

[3] Dohrn, V. The First Lithuanian Republic and S. M. Dubnov’s Concept of Cultural Autonomy. The Vanished World of Lithuanian Jews …, p. 155–169.

[4] Greenbaum, M. The Jews of Lithuania: a History of Remarkable Community. 1316–1945. Jerusalem: Gefen Publishing House, 1995, 295 p.

[5] Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias: nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos. Vilnius: Alma littera, 1998, p. 206–229.

[6] Eidintas, A. Lithuanian and Jews during the First Year under the Soviets 1940–1941. Jews, Lithuanians and the Holocaust. Vilnius: Versus Aureus, 2003, p. 138–158.

[7] Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m. Darbai ir dienos, 1996, nr. 2 (11), p. 49–64.

[8] Truska, L. Lietuvos valdžios įstaigų rusifikavimas 1940–1941 m. Darbai. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro leidinys, 1996, p. 16; Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 304; Truska, L. Lietuvos žydų kelias: Recenzija S. Atamuko monografijai. Istorija, 2000, t. XLV, p. 66–70; Truska, L. Lietuviai ir žydai. Apie vieną gajų mitą. Literatūra ir menas, 1993, balandžio 24.

[9] Anušauskas, A., Truska, L., Petravičiūtė, I. Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 m.: MVD-MGB organizacinė struktūra, personalas ir veikla. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, p. 91.

[10] Bendikaitė, E. Expressions of Litvak Pro-Lithuanian political orientation c.1906–c.1921. The Vanished World of , p. 89108; Bendikaite, E. Душой и телом верны Литве: о позиции общих сионистов по вопросам провозглашения Литовской Республики и Вильнюсского края (19171919 гг.). Материалы Девятой Ежегодной Международной Междисциплинарной конференции по иудаике: Тезисы. Москва: Сефер, 2002, c. 5657.

[11] Bendikaitė, E. The Zionism Movement in Lithuania in Interwar Period. Proceedings of the Seventh Annual International Interdisciplinary Conference on Jewish Studies. Moscow: Sefer, 2000, vol. 1, p. 171–179.

[12] Švilpa, J. Žydų labdaros ir socialinės rūpybos draugijos Kaune 1918–1939 m. Almanachas. Vilnius: Žydų muziejus, 2001, p. 36–49; Švilpa, J. Kominternas ir komunistinis pogrindis Lietuvoje XX a. 4-ajame dešimtmetyje (organizaciniai veiklos aspektai). Daktaro disertacija, Kaunas: VDU, 2007.

[13] Strelcovas, S. Žydų tautybės karo pabėgėliai Lietuvoje 1939-ųjų rudenį – 1941-ųjų vasarą: Pabėgėliai, vizos, gelbėtojai? Kaunas 1939–1940 m. Darbai ir dienos, 2007, nr. 47, p. 63–66.

[14] Petružienė, S. Žydų švietimas Lietuvoje: gimnazijų raida ir dabartinė vidurinė mokykla: dr. Disertacija. Klaipėda, 2000; Пятружене, С. Развитие еврейской гимназии в Литве. Материалы Девятой Ежегодной Международной Междисциплинарной конференции по иудаике: Тезисы. Москва: Сефер, 2002, с. 281282.

[15] Vareikis, V. Specific of the Holocaust in Lithuania in 1940–1944. Proceedings of the Eight Annual International Interdisciplinary Conference on Jewish Studies: Abstracts. Moscow: Sefer, 2000, p. 207–208.

[16] Sužiedėlis, S. The Historical Sources of Anti-Semitism in Lithuania and Jewish-Lithuanian Relations during the 30-ies. The Vanished World of , p. 119–155.

[17] Лакер, В. История Сионизма. Москва: Крон-Пресс, 2000, 840 с.

[18] Hauman, H. Der erste sionisten Kongreß von 1897: Ursachen, Bedeutungen, Aktualität. Basel, 1997, 270 S.

[19] Eliach, Y. There once was a World: A nine hundred year Chronicle of the Shtetl of Eyshyshok. USA: Little, Brown and Company, 1998, 818 p.

[20] Ettinger, S. Jews and non Jews in Eastern and Central Europe between the Wars: An Outline. Jews and non Jews in Eastern and Central Europe 1918–1945. Jerusalem: Israel University Press, 1974, p. 1–21.

[21] Shochat, A. Jews, Lithuanians and Russians, 1939–1941. Jews and non Jews, p. 301–315.

[22] Su adata širdyje: getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai. Vilnius: Garnelis, 2003, 406 p.

[23] Качергинский, Ш. Между молотом и серпом. Журнал союза писателей Литвы: Литература. Культура. История. Вильнюс, 1999, январьфевраль, c. 134155; Arad, Y. The Murder of the Jews in German-Occupied Lithuania (19411944). The Vanished World of ..., p. 175–205; Jokūbas, J. Laiškai dukrai į Izraelį. Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 146; Straipsnio autoriaus interviu su Faiga Blecher (Cipora Šklerskaite), Dovu Gerneriu, Grigorijumi Kanovičiumi ir kt. išeiviais iš Lietuvos [Garso įrašai ir nepublikuoti atsiminimai], įrašyta Izraelyje 2006 metais.

[24] Ben-Dor, D. The Darkest chapter. Great Britain: The Cromwell Press, 1996, 149 p.; Abramowicz, H. Profiles of a Lost World: Memoirs of E. European Jewish Life before World War II. Detroit: Wane State University Press, 1999, 385 p.

[25] Краткая еврейская энциклопедия (toliau – KEЭ). Москва: Красный Пролетарий, репринтное издание, 1996, т. 17.

[26] Литва. KEЭ…, т. 4, c. 870; Levin, D. The Litvaks ..., p. 127–128.

[27] Levin, D. The Jewish Population of Lithuania by Place of Residence: The Litvaks ..., p. 129.

[28] Bendikaitė, E. Expressions of Litvak …, p. 95–98. P. S.: Žydų lojalumą ir ištikimybę 1918 m. vasario 16 d. aktu atsikūrusiai Lietuvos Respublikai byloja visa eilė Lietuvos centriniame archyve saugomų dokumentų. Tarp jų būtų ir Lietuvos kariuomenės karinių vienetų karių (tarp jų buvo ir žydų) sąrašai; Lietuvos Karo Sanitarijos įstaigų dokumentai apie nepriklausomybės kovų metu sužeistus žydų kilmės karius; žydų bendruomenių sukurtų komitetų Lietuvos kariuomenei remti dokumentai ir veiklos ataskaitos; žydžių moterų komitetų veiklos ataskaitos apie pagalbą kariams kuriant specialias maitinimo įstaigas miestuose ir miesteliuose ir pan. Žr. 9-ojo pėstininkų „Lietuvos kunigaikščio Vytenio“ pulko vado pažyma karo sanitarijos viršininkui apie mūšiuose nukautus, sužeistus ar dingusius be žinios kareivius. LCVA, f. 4, ap. 1, b. 99, l. 38, 36–43; Nukautų, mirusių nuo žaizdų, patekusių nelaisvėn ir dingusių be žinios izraelitų tikybos karių sąrašas. LCVA, f. 4, ap. 1, b. 99, l. 17; Karių ligos istorijos. LCVA, f. 4, ap. 1, b. 5, l. 30, 37, 40, 50, 61. Taip pat žr. Gydytojų ir farmaceutų, esančių atsargoje, apsaugoje ir naujokų rezerve sąrašas. LCVA, f. 4, ap. 1, b. 374, l. 47.

[29] Местечко (jidiš klb. – „štetlas“). KEЭ ..., т. 5, с. 314–321, 317–318; Abramowicz, H. A Lithuanian Shtetl. Profiles of a Lost World ..., p. 77–99; Eliach, Y. The shtehtl economy [Eishyshok]. There once was a World ..., p. 255–330.

[30] Lempertas, I. Gyvenimas štetle.

http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/365/ [žiūrėta 2008-06-11].

[31] Tatarūnas, L. Višinskaitė, A. Kupiškis: Kupiškio žydų istorijos apybraiža. http://www.jewishstudies.lt/index.php?1557842834 [žiūrėta 2008-06-11].

[32] Lietuvos žydų miestelių istorijos tyrimai, parengti Rytų Europos Žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro. http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/365/ [žiūrėta 2008-06-11];

Nuotraukų katalogai: http://www.jewishstudies.lt/index.php?-1899501080 [žiūrėta 2008-06-11].

[33] Dovo Levino duomenimis, Vokietijos-SSRS karo išvakarėse žydų skaičius Lietuvoje (įskaitant ir karo pabėgėlius iš Lenkijos) galėjo siekti net 240 000 – 250 000. Žr. Levin, D. The Litvaks ..., p. 135; Trumpa žydų Istorija Lietuvoje ..., p. 142–143. Plg.:. Sužiedėlis, S. The Historical Sources of Anti-Semitism …, p. 176; Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai ..., p. 50.

[34] Cicėnas, J. Vilnius tarp audrų. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 259. Strelcovas, S. Pabėgėliai, vizos, gelbėtojai ..., p. 63–66.

[35] Švilpa, J. Žydų labdaros ir ..., p. 39–45. Apie Kauno žydų bendruomenės istoriją išsamiau žr. Urbaitytė, R. Kauno žydų istorija ir paveldas. http://www.jewishstudies.lt/index.php?-967546848 [žiūrėta 2008-06-11].

[36] Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 163.

[37] Cicėnas, J. Vilnius tarp audrų ..., p. 5.

[38] Žydų literatų ir žurnalistų sąjunga. LCVA, f. 53, ap. 23, b. 2284, l. 13, 30; ten pat b. 2423, l. 2, 3, 6, 10; Žydų PEN klubas. LCVA, f. 360, ap. 1, b. 6, l. 18; HIAS-IKA. Žydų draugija Vilniuje: Asmenų, išvykusių į Palestiną, sąrašai, Einamųjų dokumentų registracijos žurnalas, asmeninės išvykusiųjų bylos. LCVA, f. 592, ap. 1, b. 1, l. 1–29; ten pat, b. 4, l. 1–31; b. 8–57; Vilniaus krašto žydų mokytojų profesinė sąjunga: dokumentai, narių sąrašai, 1939–1940 m. LCVA, f. 360, ap. 1, b. 20, l. 80; ten pat, b. 23, l. 4; Draugija „ORT“ amatui ir žemės ūkiui žydų tarpe skleisti: draugijos narių ir ūkių anketos. LCVA, f. 360, ap. 1, b. 25, l. 1–22.

[39] Bendikaitė, E. The Zionism Movement in Lithuania …, p. 171.

[40] Лакер, В. История Сионизма ..., c. 7–12; Hauman, H. Der erste sionisten Kongreß ..., S. 3–4; Сионизм. KEЭ …, т. 7, с. 870–998; Антисионизм. KEЭ …, т. 7, с. 987–998.

[41] Агуддат Исраэль. KEЭ …, т. 1, c. 45–47.

[42] Mendelson, E. Some Remarks on..., p. 77–78; Идиш язык. KEЭ ..., т. 2, с. 664–671; Иврит язык. KEЭ ..., т. 2, с. 807–860; Сионизм-Литва. KEЭ ..., т. 7, с. 928–930.

[43] LSSR KGB pažyma apie tarpukario Lietuvoje veikusias sionistines organizacijas. LYA, f. K-1, ap. 2, b. 9, l. 4–15; Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 166.

[44] Литва. KEЭ ..., т. 4, с. 871; Levinas, D. Politinė veikla žydų bendrijoje. Trumpa žydų istorija ..., p. 117, 116–128; Levin, D. The Zionist Camp. The Litvaks ..., p. 160–161.

[45] Макаби: всемирное спортивное общество. KEЭ ..., т. 5, с. 51–56.

[46] Žydų gimnastikos ir sporto draugija „Makabi“: draugijos registravimo dokumentai, narių registracijos žurnalai, asmenų anketos – prašymai priimti į draugiją. 1919, 1924–1936 m. LCVA, f. 359, ap. 1, b. 1, l. 125; ten pat, b. 8, l. 5; ten pat, b. 35, l. 10, 12, 27; ten pat, b. 11, l. 6–9; ten pat, b. 8, l. 2.

[47] Общие сионисты. KEЭ ..., т. 6, с. 55–57; Сионисты социалисты. KEЭ ..., т. 7, с. 1032–1034.

[48] Žydų kultūros ir švietimo draugijos „Tarbut“ privačios mokytojų ir auklėtojų ruošimo įstaigos Vilniuje. 1921–1941 m. LCVA, f. 222, ap. 2, b. 1; ten pat, b. 2, l. 4; Žydų gimnastikos ir sporto draugija „Makabi“. LCVA, f. 359, ap. 1, b. 80, l. 243, 315; ten pat, b. 81, l. 16; Литва. KEЭ ..., т. 4, с. 871; Сионизм: Литва. KEЭ ..., т. 7, с. 928–930; Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 166–167.

[49] Bendikaitė, E. The Zionism Movement in Lithuania …, p. 171; Пятружене, С. Развитие еврейской гимназии ..., с. 281–282.

[50] Сионисты-ревизионисты. KEЭ …, т. 7, с. 10231032.

[51] Лакер, В. В крови и огне: Жаботинский и ревизионизм: История Сионизма ..., с. 483550.

[52] Žydų tautinė sąjunga „Beitar“: Sionistinės revizionistinės organizacijos 1937–1940 m. LCVA, f. 589, ap. 2, b. 1–45; LSSR KGB pažyma apie tarpukario Lietuvoje veikusias sionistines organizacijas. LYA, f. K-1, ap. 2, b. 9, l. 4–15. Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 167.

[53] Petružienė, S. Žydų švietimas Lietuvoje ...; Пятружене, С. Развитие еврейской гимназии ..., с. 281–282.

[54] Žydų draugija „HIAS-IKA“ Vilniuje. Jeruzalės Žydų Universiteto studentė Pinsk Zisla. Susirašinėjimas, leidimas išvykti 1940 05 10. LCVA, f. 592, ap. 2, b. 147, l. 82–83, 85; ten pat, b. 141, l. 88–89; Еврейский Университет в Иерусалиме. KEЭ ..., т. 2, с. 428–431.

[55] Abreviatūra kilusi iš organizacijos pavadinimo jidiš kalba „Algemeyner Yidisher Arbeter Bund in Lite, Poyln un Russland“. Lietuvoje Bundas likvidavosi 1921 m., Vilniaus krašte – 1939 m. Žr. Bund. Encyclopedia Judaica. vol. 1, p. 1497–1507; Бунд. KEЭ ..., т. 1, c. 558–561.

[56] Дубнов С. М. KEЭ ..., т. 2, с. 386–388.

[57] Ettinger, S. Jews and non Jews in Eastern and Central Europe …, p. 6; Dohrn, V. The First Lithuanian Republic and …, p. 155–169; Автономизм. KEЭ ..., т. 1, с. 30–33.

[58] По'алей Цион. KEЭ ..., т. 6, с. 551–555.

[59] Lietuvos kriminalinės policijos politinio skyriaus biuletenis, nr. 93. [1933 m. balandžio 22 d.] LCVA, f. 378, ap. 12, b. 423; f. 923, ap. 1, b. 1020, l. 3–5. P. S.: tai, kad komunistų partijos struktūrose Lietuvoje būta nemažai žydų, prisimena ir „AB“ pogrindžio spaustuvės vienas įkūrėjų Vytautas Andziulis, pirmosios sovietinės okupacijos metais įtartas nelojalumu naujajai santvarkai. Žr. Lemtingo kelio pradžia – Kupiškyje. Žmonės ir likimai: Kupiškėnų mintys, 1994, kovo 14, nr. 21.

[60] Lietuvos VSD ir Marijampolės policijos biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 296, l. 197–200; Lietuvos kriminalinės policijos ir VSD biuletenis, 1940 m. birželio 24 d. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 296, l. 46–47. Plg.: Kupiškio gimnazijos mokytojų tarybos posėdžio protokolas Nr. 16. LCVA, f. 655, ap. 1, b. 204, l. 2.

[61] Качергинский, Ш. Между молотом и серпом ..., с. 137–138; Komunistinių atsišaukimų ir lapelių, platintų Vilniaus krašte ir Vakarų Baltarusijoje 1918–1938 m., kolekcija. LCVA, f. 1163, ap. 2, 1627 vnt.

[62] Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m. ..., p. 51.

[63] Kiti buvo – rusai, lenkai, vokiečiai. Dar kalėjo beveik 250, po lygiai lietuvių ir žydų. Žr. Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 193.

[64] Eidintas, A., Jews, Lithuanians and …, p. 133.

[65] Greenbaum, M. The Jews of Lithuania …, p. 295; Levinas, D. Liaudininkų-komunistų stovykla. Trumpa žydų Istorija ..., p. 130–132; Plg.: Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 192.

[66] Kostas Korsakas, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Salomėja Nėris, žurnalistas Justas Paleckis ir kiti prosovietinės orientacijos inteligentai. Žr. Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 196, 202–203; Švilpa, J. Kominternas ir komunistinis pogrindis ..., p. 22–44.

[67] Levin, D. Under Soviet Rule (1940–1941): The Litvaks ..., p. 193.

[68] Truska, L. Lietuvos valdžios įstaigų rusifikavimas ..., p. 16; Levin, D. The Litvaks ..., p. 293; Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 216.

[69] Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m. ..., p. 50.

[70] Качергинский, Ш. Между молотом и серпом ..., c. 137–139; Cicėnas, J. Vilnius tarp audrų ..., p. 238, 247.

[71] Ben-Dor, D. The Darkest chapter ..., p. 34. Plg.: Cicėnas, J. Vilnius tarp audrų ..., p. 237–239; Strelcovas, S. Pabėgėliai, vizos, gelbėtojai ..., p. 63–66.

[72] Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 134, 135, 164.

[73] Sužiedėlis, S. The Historical Sources of Anti-Semitism …, p. 143.

[74] Bendikaite, E. Душой и телом верны Литве ..., c. 56.

[75] Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m. ..., p. 49.

[76] Ben-Dor, D. The Darkest chapter ...,, p. 23–42; Eliach, Y. There once was a World, p. 366.

[77] Shochat, A. Jews, Lithuanians and Russians …, p. 309.

[78] Levin, D. Komunistai. Trumpa žydų istorija ..., p. 132; Levin, D. The Litvaks ..., p. 146.

[79] Truska, L. Lietuviai ir žydai. Literatūra ir menas, 1993, balandžio 24.

[80] Eidintas, A. Lithuanians and Jews during the First Year under the Soviets 1940–1941. Jews, Lithuanians and ..., p. 133; Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 213. Plg.: Kupiškio vidurinės mokyklos mokytojų tarybos posėdžių protokolai 1941 m. sausio 14 – rugpjūčio 27 d. LCVA, f. 655, ap. 1, b. 203, l. 1–5.

[81] Greenbaum, M. The Jews of Lithuania …, p. 291; Levin, D. Under Soviet Rule (1940–1941). The Litvaks ..., p. 192.

[82] Shochat, A. Jews, Lithuanians and Russians …, p. 306.

[83] Arad, Y. The Murder of the Jews…, p. 190. Taip pat: Truska, L. Lietuviai ir žydai ...

[84] Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 160.

[85] Atamukas, S.  Lietuvos žydų kelias ..., p. 219; Levin, D. The Litvaks ..., p. 193.

[86] Tatarūnas, L., Višinskaitė, A. Kupiškiečiai pirmosios sovietinės okupacijos metais ...

[87] Vidurinių mokyklų valdybos raštas Kupiškio vidurinei mokyklai. LCVA, f. 655, ap. 1, b. 202, l. 18v; ten pat, b. 203, l. 1, 1v, 2, 6, 10v; ten pat, b. 204, l. 2. Taip pat žr. Levin, D. Komunistai: Trumpa žydų istorija ..., p. 132; Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 143.

[88] Eliach, Y. Bitter End: 1933–1941: There once was a World …, p. 565.

[89] Kupiškio vidurinės mokyklos mokytojų tarybos 1941 m. sausio 14 d. posėdžio protokolas nr. 1. LCVA, f. 655, ap. 1, b. 203, l. 1–5.

[90] Eliach Y. There once was a World …, p. 366.

[91] Valentina Askotskaja-Filipova: Atsiminimai. Su adata širdyje ..., p. 25.

[92] Tobijas Jafetas: Atsiminimai. Su adata širdyje ..., p. 153.

[93] Išeivių iš Lietuvos nepublikuoti atsiminimai. [Iš šio straipsnio autoriaus interviu Izraelyje su Feiga Blecher (Cipora Šklerskaite), Dovu Gerneriu, Grigorijumi Kanovičiumi, 2006 m. Garso įrašai.] .Tai pat žr. Jokūbas Josadė. Laiškai dukrai į Izraelį, paimta iš: Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 146.

[94] Vienu tokių bandymų ir veiklos organizavimo formų tapo pastangos įtraukti Lietuvos jaunimą į sovietinės simbolikos rengimą gegužės 1 d. „iškilmėms“, mokinių agitacija mokyklose filmų peržiūrų metu, „Didžiojo Spalio Revoliucijos metinių“, „Raudonosios Armijos 23 metų sukaktuvių“ minėjimų proga. Taip pat siekta įtraukti mokinius į bendrų su mokytojais komitetų veiklą. Pvz., Kupiškio vidurinės mokyklos mokytojų tarybos posėdžių protokolai 1941 m. sausio 14 – rugpjūčio 27 d. LCVA, f. 655, ap. 1, b. 203, l. 1–5, 6, 10v. Taip pat žr. Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 161.

[95] Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 202. Taip pat žr. Cicėnas, J. Vilnius tarp audrų ..., p. 247.

[96] Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m. ..., p. 50; Anušauskas, A. Sąlygų ruošimas represijoms. Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941 m. Vilnius, 1992, t. 1, p. XVII.

[97] Anušauskas, A, Truska L, Petravičiūtė, I. Sovietinis saugumas Lietuvoje ..., p. 91.

[98] Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m. ..., p. 50. Plg.: Truska, L. Lietuviai ir žydai...

[99] Tai pažymi ir Izraelio istorikas D. Levinas savo darbuose. Žr. The Litvaks ..., p. 198; Levinas, D. Sovietų valdžioje (1940–1941). Trumpa žydų istorija ..., p. 152. Plg.: Lietuvos VSD ir kriminalinės policijos biuletenis. Šiauliai. 1940 m. liepos 3 d. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 296, l. 27.

[100] Bubnys, A. Lietuvių į SSRS išvežimo vykdytojai. Atgimimas, 1989, balandžio 28.

[101] Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m. ..., p. 51.

[102] Vareikis, V. Specific of the Holocaust in Lithuania ..., p. 207–208.

[103] NKVD Rokiškio skyriaus viršininko pranešimas. 1940 m. gruodžio 24 d. LCVA, f. R-576, ap. 6, b. 22, l. 16.

[104] Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m. ...., p. 52.

[105] Greenbaum, M. Lithuania, Lithuanian Jewry and the Soviet Occupation: The Jews of Lithuania ..., p. 300.

[106] Shochat, A. Jews, Lithuanians and Russians …, p. 308; Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 161.

[107] Lazar, H. Dailies in Jerusalem of Lithuania: The Jewish Press that was: Accounts, Evaluations and Memories of Jewish Papers in pre-Holocaust Europe. Ed. by A. Bar. Tel Aviv: World Federation of Jewish Journalists, 1980, p. 223–236.

[108] Качергинский, Ш. Между молотом и серпом..., с. 139.

[109] Ten pat, с. 140.

[110] Levin, D. Literature and the Press: The Litvaks ..., p. 152.

[111] Bendikaitė, E. The Zionism Movement in Lithuania …, p. 174.

[112] Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 163.

[113] Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 152.

[114] Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai ..., p. 304.

[115] Levinas, D. Trumpa žydų istorija ..., p. 149–150; Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 215.

[116] Levinas, D. Trumpa žydų istorija ..., p. 149.

[117] Greenbaum, M. The Jews of Lithuania ..., p. 297; Lazar, H. Dailies in Jerusalem of Lithuania …, p. 223–236; Levin, D. Trumpa žydų istorija ..., p. 150.

[118] Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 213, 215.

[119] Kupiškio gimnazijos mokytojų tarybos posėdžio protokolas Nr. 16. LCVA, f. 655, ap. 1, b. 204, l. 3, b. 203, l. 6.

[120] Susirašinėjimas dėl leidimų išvykti. 1940 gegužė. LCVA, f. 592, ap. 2, b. 147, l. 85; ten pat, b. 141, l. 88–89.

[121] Mishell, W. W. Kadish for Kovno ..., p. 8.

[122] Levin, D. The Jews in Independent Lithuania during the Inter War Years: The Litvaks …, p. 143.

[123] Levin, D. The Litvaks …, p. 193.

[124] Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 141.

[125] Литва. KEЭ ..., т. 4, с. 872; Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 214.

[126] Mishell, W. W. Kadish for Kovno ..., p. 8.

[127] Kaip pavyzdį galima pateikti 1940 m. Lietuvos SSR Vabalninko Valsčiaus Vykdomojo Komiteto Liudijimą, išduotą Baranui Izraeliui: Kupiškio vidurinės mokyklos gaunamųjų raštų byla. LCVA, f. 655, ap. 1, b. 205, l. 97. Arba žr. Tatarūnas, L. Višinskaitė, A. Kupiškiečiai pirmosios sovietinės okupacijos metais ...

[128] Solomonas Develtovas: Atsiminimai. Su adata širdyje ..., p. 72–73.

[129] Mishell, W. W. Kadish for Kovno ..., p. 8; Levinas, D. Sovietų valdžioje (1940–1941). Trumpa žydų Istorija ..., p. 148–149. Plg.: Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 160.

[130] Abramowicz, H. A Jewish Agricultural School in…: Profiles of a Lost World …, p. 229–239.

[131] Ita Nojikaitė: Atsiminimai. Su adata širdyje ..., p. 244; Eliach, Y. The shtetl economy [Eishyshok]: There once was a World …, p. 255–331.

[132] Levin, D. Industrial Enterprises Nationalized in Lithuania in 1940 (by branch and ethnic origin of Proprietor.), table 35. The Litvaks, p. 194; Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 214, 216; Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 160.

[133] Greenbaum, M. The Jews of Lithuania, p. 288–301, Plg.: Cicėnas, J. Vilnius tarp audrų ..., p. 5, 237–247.

[134] Качергинский, Ш. Между молотом и серпом ..., c. 140–141.

[135] Greenbaum, M. The Jews of Lithuania ..., p. 299; Solomonas (Šlioma) Levinas: Atsiminimai. Su adata širdyje ..., p. 211.

[136] Качергинский, Ш. Между молотом и серпом ..., c. 142.

[137] Truska, L. Lietuvos žydų kelias: Recenzija S. Atamuko monografijai ..., p. 66–70.

[138] Постановление на арест Бегина Менахена Вольфовича. Начальник Управления Госбезопасности города Вильно. [1940 m. rugsėjis]. Taip pat žr. Begin, M. White Nights: the Story of Prisoner in Russia. Israel, 1977, 240 p.; Eidintas, A. Jews, Lithuanians and ..., p. 159.

[139] Eliach, Y. There once was a World ..., p. 366; Levinas, D. Trumpa žydų istorija …, p. 149.

[140] Mishell, W. W. Kadish for Kovno ..., p. 9; Ben-Dor, D. The Darkest chapter ..., p. 41.

[141] Brandišauskas, V. Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m. ..., p. 51. Represuotų asmenų pasiskirstymas pagal tautybę žr. lentelę Lietuvos gyventojų genocidas. 1939–1941 ..., p. 782–783.

[142] Kai kurie žydų istorikai teigia tremtį patyrus 7000 žydų. Žr. Pinkos hakehilot Lita (Lietuvos žydų bendruomenių metraštis). Sud. D. Levinas. Jerusalem: Yad Vashem, 1996, p. 83; Atamukas, S. Lietuvos žydų kelias ..., p. 223. Plg.: Lietuvos gyventojų genocidas ..., p. 782.

[143] Hauman, H. Der erste sionisten Kongreß ..., S. 3–4.

[144] Levin, D. Trumpa žydų istorija ..., p. 150–151.

 [145] Apie žydus Lietuvoje antrosios sovietinės okupacijos metais žr. Tatarūnas, L. Sovietų Lietuvos žydai: 1944–1976 metų emigracijos problema. Europa ir Humanitariniai mokslai. Kaunas: VDU, 2007–2008, p. 227–235. Taip pat žr. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas – už teisę išvykti į Izraelį. Genocidas ir rezistencija, 2002, t. 1, p. 117–129. Taip pat paskelbta internete: http://www.genocid.lt/Leidyba/11/linas.htm [žiūrėta 2008-06-11].

[146] Sionistinės organizacijos tarpukario Lietuvoje. LYA, f. K-1, ap. 2, b. 9, l. 4–15; Sionistinės revizionistinės organizacijos, 1937–1940 m. LCVA, f. 589, ap. 2, b. 1–45.

 

Gauta 2008 m. birželio 13 d.

Pateikta spaudai 2008 m. lapkričio 10 d.

Summary

The Situation of Lithuanian Jews during the First Soviet Occupation in 1940–1941

 

On the eve of the Second World War and the first Soviet occupation, the Soviet-Communist ideology, supported by the official Soviet propaganda, the underground Lithuanian Communist Party (LCP) and the articles in the Jewish press supporting the Soviet system, influenced the Jews of Vilnius region and of Lithuania. Therefore, when the Soviet Army occupied Vilnius in the second half of September in 1939, many Jewish periodicals of Vilnius district sang praises of the Soviet Union. On the whole, socialist and international ideas became popular among the Jewish youth and intelligentsia in 1939–1940 due to a relatively high status of the Communists and the underground activities of the LCP.

 

The Soviet Union ultimatum of June 14, 1940 as well as the following military seizure of power did not evoke notable dissatisfaction from Lithuanian Jews on the account of the increasing threat from Germany where attacks against Jews became a constant phenomenon; similar attitudes were shared by the German national-socialistic organizations in Klaipėda region. Consequently, some part of Lithuania’s Jews believed that the Soviet occupation was a more positive outcome than Vermacht’s. In addition, it should be mentioned that only few public figures, who belonged to certain Zionistic or religious layers, displayed loyalty to the occupied Lithuania. The majority of Lithuania’s Jews did not consider the loss of Lithuania’s sovereignty as a fatal historical event and did not painfully regret it, in contrast to Lithuanians.

 

When the first Soviet occupation began, the Jews, who symphasized with the ideas of socialist international and who were imprisoned for their illegal underground activities during the interwar period, received some recognition from the ruling authorities. They were incorporated into the newly established by the Soviet state administrative and other organizations and became important personalities. Therefore, part of the Jewish youth as well as those previously active in the Communist underground did not miss a possibility to participate in the reorganization of Lithuania’s state system. However, soon the reforms adopted by the Soviets in 1940–1941 (for some of the actions against the Jewish community were responsible pro-Soviet Jewish activists) diminished the enthusiasm of the Jewish community to support the Soviet regime.

 

During the first years of the Soviet occupation some expectations of the Lithuanian Jews were realized; some of them, for example, got more possibilities to participate in the country’s social or cultural life, became involved in some administrative activities etc. On the other hand, they, as the other citizens of the country, experienced some compulsory measures, and this evoked bitter disappointment over the Soviet system and reality. This disappointment was caused by the prohibition of the Jewish press, restrictions on the Jewish national education, land reform, nationalization of community and personal property, and deportations. Consequently, the majority of the representatives of the national-traditional orientation as well as the intellectuals and youth who used to adhere to socialist values dissociated themselves from the system. This, in turn, evoked illegal actions which were treated as anti-Soviet activities.