„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Naujas žvilgsnis į Kazio Griniaus ir Mykolo Sleževičiaus veiksmus 1926 m. gruodžio 17 d. įvykiuose
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje aptariama 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykusio valstybės perversmo įtaka valstiečiams liaudininkams, kurie, turėdami aukščiausią valdžią šalyje, lemiamu momentu be kovos atidavė valdžią perversmo organizatoriams. Kaip rodo atliktas tyrimas, šio poelgio pasekmės iš esmės paralyžiavo ne tik tolesnę parlamentinę santvarką šalyje, bet jos skaudžiai atsiliepė ir pačiai Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai (LVLS).

 

Prasminiai žodžiai: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), Centro Komitetas (CK), valstybės perversmas, demokratija, kartų konfliktas, jaunieji valstiečiai liaudininkai, Lietuvos jaunimo sąjunga (LJS), autoritarinis valdymas, Valstybės saugumo departamentas (VSD).

 

Abstract. The article discusses the consequences of the coup d’état of December 17, 1926, for the Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU). The leaders of the party were the then President of Lithuania Kazys Grinius and Prime Minister Mykolas Sleževičius and, holding the supreme power, gave in to the initiators of the coup without any struggle. The research proves that the consequences of this action immobilized the development of the parliamentary system in the country as well as weakened the position of the Lithuanian peasant Populist Union itself.

 

Key words: the Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU), Central Committee, coup d’état, democracy, generation conflict, the younger generation of the Populists, the Union of Lithuania’s Youth (ULY), authoritarian government, National Security Department.

 

Įvadas

 

„Kiekvienas demokratas turi žinoti, kad demokratija visam pasauly ir atskiroj valstybėj atsirado ne pati per save, bet dėka atkakliai ištvermingai geriausių piliečių kovai. Atmindamas tai, demokratas drąsiai turi kovoti už tolimesnį tobulinimą ir gilinimą demokratijos idėjų ir visomis savo išgalėmis priešintis pasikėsinimams ant demokratijos principų ir jos įstaigų, nepaisydamas to, iš kur eina pavojus demokratijai ir kas kėsinasi ant jos idėjų“. Ištrauka iš valstiečių liaudininkų lyderio Zigmo Toliušio knygos: Demokratija ir jos priešai arba Demokrato katekizmas. Kaunas, 1926, p. 36.

 

 

1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas Lietuvoje sudavė lemiamą smūgį demokratinei santvarkai. Anot teisininko Mykolo Riomerio, tai įvyko „be didelio triukšmo“, „konstitucinė santvarka iš karto savaime žlugo“[1]. Ją ėmė keisti antidemokratinis valdymas, kurio priekyje atsistojo tautininkų lyderis A. Smetona.

 

Dėl to, kas įvyko, išskirtinė atsakomybė tenka valstiečių liaudininkų vadovybei, pirmiausiai jos lyderiams – tuometiniam Prezidentui Kaziui Griniui ir Ministrui pirmininkui Mykolui Sleževičiui. Liaudininkų vadai, visuomenėje pagarsėję kaip dideli demokratai, 1926 m. pabaigoje nesiėmė reikiamų priemonių, kad „apsaugojus Seimą ir pačią vyriausybę nuo sąmokslininkų“[2]. Maža to, LVLS vadovybė, laikydamasi pasyvios taktikos, prisidėjo prie gruodžio perversmo padarinių legalizavimo[3], o to niekaip negalėjo pateisinti buvę koalicijos partneriai socialdemokratai[4]. M. Riomerio teigimu, šiuo atžvilgiu socialdemokratai, kurie legalizavimo vaidinimui nepritarė, buvo nuoseklesni ir pasirodė politiškam menui labiau subrendę. „Sutikdami perversminį vyriausybės sąstato pakeitimą legalizuoti, liaudininkai tuo pačiu šį perversmo padarinį sankcionavo, taip sakant, patys savo rankas sutepė perversmu, pritarė sau suduotam smūgiui, patys, taip sakant save išplakė“[5]. Užuot pasiaiškinę dėl tokių savo veiksmų partiečiams ir visuomenei, liaudininkų vadai pirmomis savaitėmis po perversmo išliko pasyvūs ir savo besąlyginės kapituliacijos motyvų nemėgino paaiškinti[6]. Tokia valstiečių liaudininkų vadų taktika ypač didelės kritikos sulaukė 4-ame dešimtmetyje, iškilus jaunajai liaudininkų kartai[7]. Bene centrine nesutarimų šerdimi buvo liaudininkų vadovybės veiksmai 1926 m. gruodžio 17 d.

 

Istoriografijoje nemažai dėmesio skirta gruodžio 17 d. įvykiams, neišvengiamai paliesta ir liaudininkų vadovybės pozicija lemtingu momentu[8]. Nepaisant to, gruodžio 17 d. LVLS vadovybės veiksmų įtaka pačiai partijai iš esmės nėra aptarta. Sovietmečiu[9], išeivijoje[10] ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išleistuose bendro pobūdžio darbuose[11] tik epizodiškai paliesta LVLS veikla autoritarinio valdymo laikotarpiu. Išimtį sudaro istorikų Liudo Truskos ir Ričardo Čepo prieš keletą metų atlikti tyrimai. Pirmasis, pagrindinį dėmesį skyręs A. Smetonos politinei veiklai, aprašydamas autoritarinio valdymo bruožus rėmėsi gausia archyvine medžiaga ir pirmą kartą atskleidė tiesiog katastrofišką valstiečių liaudininkų partijos būklę po gruodžio 17 d. perversmo[12]. R. Čepas pagrindinį dėmesį skyrė socialdemokratų plečkaitininkų veiklai po 1926 m. gruodžio perversmo ir bendrais bruožais aptarė ir valstiečių liaudininkų partijos padėtį aptariamuoju laikotarpiu[13]. Vienintelė Danutė Stakeliūnaitė gana išsamiai aptarė liaudininkų vadų pasyvius veiksmus perversmo metu ir iš karto po jo (1926 m. pabaiga – 1927 m. pradžia)[14], mėgino juos paaiškinti. Tačiau autorė visiškai nesigilino į LVLS veiklą vėlesniu laikotarpiu. LVLS sudėtingą situaciją 4-ame dešimtmetyje savo naujausiuose tyrimuose apžvelgęs šio straipsnio autorius, atskirai neaptarė K. Griniaus ir M. Sleževičiaus veiksmų 1926 m. gruodžio 17 d. įtakos tolesnei LVLS veiklai[15].

 

Straipsnio tikslas – aptarti valstiečių liaudininkų vadų K. Griniaus ir M. Sleževičiaus veiksmų 1926 m. gruodžio 17 d. įtaką Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai vėlesniu laikotarpiu.

 

Chronologinių ribų pradžia siejama su 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmu, o pabaiga – su 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos nepriklausomybės praradimu.

 

Temą padėjo atskleisti archyvinė medžiaga, pirmiausia Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyno LVLS fonde (f. 199) saugomi dokumentai. Taip pat remiamasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) Valstybės saugumo departamento (VSD) fonde (f. 378) surinktais duomenimis, iš kurių svarbiausi – valdininkų raportai ar atskirų mėnesių apžvalgos apie liaudininkų veiklą aptariamuoju laikotarpiu. Archyvinę informaciją papildė to meto spauda, įvykių dalyvių atsiminimai, istorikų tyrimai.

 

Liaudininkų vadovybė pirmaisiais metais po gruodžio 17-osios perversmo

 

Kaip buvo minėta įvade, perversmo metu liaudininkų lyderiai K. Grinius ir M. Sleževičius elgėsi neryžtingai, ėjo į pernelyg didelius kompromisus ir savo veiksmais prisidėjo prie perversmo padarinių legalizavimo[16]. Kitokios pozicijos laikėsi pati vadovybė, įsitikinusi, jog jiems nesutikus su perversmininkų sąlygomis ir pasipriešinus, būtų kilęs vidaus karas, galėjęs pražudyti ir Lietuvos nepriklausomybę. Panašias nuostatas po perversmo dėstė liaudininkų dienraštis „Lietuvos žinios“ („pasiaukojimas aukščiausiems krašto reikalams be abejonės bus tinkamai suprastas ir įvertintas demokratinės Lietuvos visuomenės“)[17].

 

Nors CK palaimino liaudininkų lyderių veiksmus, buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas K. Grinius ir Ministras pirmininkas M. Sleževičius po patirto staigaus politinio nokauto dar ilgai negalėjo atsigauti. M. Sleževičius iš aktyvaus politinio gyvenimo kuriam laikui visai pasitraukė. Vykstant perversmui M. Sleževičius sirgo, paskui išvyko gydytis į užsienį ir, nors buvo parlamentaras, į III Seimą taip ir nesugrįžo. Praėjus daugiau nei savaitei nuo perversmo, gruodžio 25 d. laiške, adresuotame LVLS CK, jis prašo atleisti jį iš CK bei LVLS frakcijos narių. Prašymas 1927 sausio 3 d. LVLS CK posėdyje buvo patenkintas[18]. Gruodžio 30 d. posėdyje Seimo vadovybė patenkino M. Sleževičiaus prašymą ir atleido jį laikinai iki 1927 m. vasario 1 d.[19], o vasario 25 d. – ir visam laikui iš darbo Seime. Stenogramose išspausdintame trumpame M. Sleževičiaus pareiškime jo pasitraukimo iš Seimo aplinkybės nebuvo nurodytos[20]. Pasak valstiečio liaudininko Kazio Škirpos, „gruodžio 17 d. smurtas staiga atkirto M. Sleževičių nuo bet kokios politinės veiklos, lyg jis būtų numarintas kaip politinis veikėjas. Žinoma, jo idėja nuo to, kad jis tapo išvestas iš rikiuotės, nemirė“[21].

 

Peržiūrėjus LVLS archyvą ir spaudą taip ir nepavyko surasti atsakymo, paaiškinančio M. Sleževičiaus veiksmus šiuo laikotarpiu. Tiesa, kai kurios detalės atsiskleidžia iš paties M. Sleževičiaus 1927 m. vasario 19 d. rašyto laiško JAV lietuvių veikėjui A. B. Strimaičiui, jame pagrindinis dėmesys skiriamas liaudininkų vadovybės veiksmams perversmo metu. Apie save M. Sleževičius laiške nerašo, tik pamini, kad jis su žmona ilsisi, nes „žmona vis dar negali galutinai pasitaisyti po pakeltos sunkios širdies ligos“[22]. Panašu, kad M. Sleževičius iš Lietuvos pasitraukė ne tik dėl žmonos sveikatos. Greičiau tai buvo noras ir pačiam pailsėti, apmąstyti netolimos praeities įvykius. Išskyrus kelių sakinių informaciją („Lietuvos žiniose“ bene pirmą žinutę apie M. Sleževičių, jo dalyvavimą studentų varpininkų susirinkime pavyko aptikti tik 1927 m. spalio 6 d. numeryje)[23], taip ir lieka neaiški šio liaudininkų veikėjo tolesnė veikla LVLS iki pat 1929 m. pradžios. Nors spaudoje buvo pranešta, kad 1928 m. balandžio 1 d. LVLS Centro Tarybos (CT) posėdyje M. Sleževičius kartu su J. Vileišiu buvo išrinkti CT pirmininko K. Griniaus vicepirmininkais su sprendžiamuoju balsu CK[24], turint omenyje, kad šios institucijos veiklos kurį laiką visai nebuvo ir partijos reikalais rūpinosi CK pirmininkas prof. Vladas Lašas ir sekretorius Jonas Strimaitis[25], galima kalbėti apie antraeilį M. Sleževičiaus vaidmenį partijoje aptariamuoju laikotarpiu.

 

Pagrįstai senosios vadovybės nusišalinimas nuo partijos reikalų, nepareiškimas nuomonės opiais gyvenimo klausimais, net dingimas iš šalies politinio gyvenimo, papiktino provincijos skyrius, ypač LVLS Telšių apygardos komitetą (dėl nuolatinių valdžios persekiojimų per nepilnus metus partijos skyriai iškriko, iš esmės nutrūko CK ir apskričių komitetų, taip pat centro ir provincijos kuopų ryšiai, kuopas imta masiškai uždarinėti[26]. Visas būrys aktyvių liaudininkų už mėginimą nuversti tautininkų valdžią sėdėjo kalėjimuose ar Varnių koncentracijos stovykloje[27]). 3-ojo dešimtmečio pabaigoje Telšių apygardos komitetas laiške, adresuotame Felicijai Bortkevičienei, CK prikišo „neveiklumą“, kuris, jo teigimu, rodomas dvejus metus. Daug kritikos teko pačiam CK ir liaudininkų vadams. Žemaičiai piktinosi: „Nei visuomenė, nei mes, nebemokame rimtai beįvertinti c. k. veikimą. C. k. atrodo mirusiu. Valst. liaud. ir visų rinkėjų pasitikėjimas nuėjo niekais. Bet ir kiti vadai, kaip mūsų gerb. Dr. Grinius, Bortkevičienė, Sleževičius kodėl tai tyli. Plačioji visuomenė nėra gavusi nė vieno pasiaiškinimo ar pranešimo laiško savo gerbiamo prezidento. Visuomenė nebežino, ar buv. Ministrių Pirmininkas pritaria dabartinei tvarkai – ar smerkia. Ar p. Bortkevičienė mano, kad dabartinei tvarkai atsiekti verta buvo visą amžių kovoti ir aukoti kas žmogui brangiausia? Taipogi ir kiti liaudininkų vadai kodėl tai tyli? Mumyse kilsta mintis ar liaudies vadai nebus tik fikcija kuri drūtam žvalgybininkui šūktelėjus, išnyko kaip migla. (...). Mes jau seniai laukiame iš jų akcijos ir įsakymų“[28]. Kaip F. Bortkevičienė ar CK reagavo į šią kritiką, nepavyko sužinoti. Pacituoti žodžiai tik atskleidžia partijoje atsiradusią takoskyrą tarp periferijos ir centro. Bene pirmą kartą atvirai išreikštas nusivylimas senąja partijos vadovybe ne vieno, o grupės narių – konkrečiai, visos LVLS Telšių apygardos vadovybės.

 

Senųjų vadų sugrįžimas į partijos vadovybę

 

M. Sleževičius į partijos veiklą vėl įsijungė po 1929 m. sausį įvykusio metinio LVLS visuotinio atstovų suvažiavimo, kurio sušaukimas patiems liaudininkams buvo netikėtas[29]. Suvažiavime senieji liaudininkų vadai (M. Sleževičius ir K. Grinius) buvo reabilituoti partijos narių akivaizdoje. Jame kalbėjęs M. Sleževičius į pirmą vietą iškėlė demokratines vertybes („aš nematau kitos išeities, kaip vėl reikės demokratijai grįžti“), priminė liaudininkų vadovybės veiksmus gruodžio 17 d. ir dėl šių įvykių kaltino krikščionis demokratus: „Mes buvome tikri, kad „demokratinė“ katalikų grupė mūsų krašte nerizikuos, ir, bendrai, kad čia nesiras žmonių, kurie manytų perversmu paimti valdžią. Mes apsirikome ir mes čia suklydome. (...) Bet jau dabar vėlu gailėtis“. Sprendžiant iš tolesnės M. Sleževičiaus kalbos, liaudininkų vadovybė savo veiksmuose perversmo metu neįžvelgė nieko bloga: „Mes atidavėme valdžią, nenorėdami tautos kraujo pralieti. Gal mes padarėme negerai? Tegul sau kaip kas nori taip mano. Tai įvertins ateitis. Bet mūsų įsitikinimais tuomet kitaip ir pasielgti nebuvo galima“[30]. Tai buvo bene pirmasis liaudininkų vadų savo veiksmų gruodžio 17 d. paaiškinimas partijos nariams. Anksčiau tai daryta tik spaudoje ar atsišaukimuose.

 

Suvažiavimo dalyviai papildomų klausimų M. Sleževičiui neturėjo ir po ilgos pertraukos jį išrinko į naują CK, kaip, beje, ir kitus vadus, stovėjusius partijos priešakyje prieš 1926 m. gruodžio perversmą. Pvz., CK pirmininku buvo išrinktas Jonas Vileišis, tuometinis Kauno miesto burmistras, kuris, praėjus kelioms dienoms nuo gruodžio 17 d. įvykių, palankiai atsiliepė apie valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų sudarytos koalicijos nuvertimą[31]. Suvažiavimo dalyviai, net ir žinodami apie pasyvią praėjusių dvejų metų CK veiklą, vėl išreiškė pasitikėjimą seniesiems partijoms vadams[32]. Tai reiškė, kad dauguma partijos narių senųjų vadų veiksmus perversmo metu pateisino ir norėjo, kad buvę lyderiai ir toliau vadovautų partijai. Suvažiavimo dalyvių pareikšta valia sugrąžino buvusius liaudininkų lyderius į partijos vadovybę, o kartu ir į politiką. Gautas pasitikėjimas atvėrė naujas galimybes veikti ir tarsi padėjo galutinį tašką kaskart iškildavusioms abejonėms dėl vadovybės veiksmų perversmo metu ir iškart po jo (apie tai rašoma toliau).

 

Kodėl senieji vadai su M. Sleževičiumi priešakyje buvo savotiškai reabilituoti ir jiems vėl patikėtas vadovavimas partijai? Tiesioginio atsakymo į šį klausimą nepavyko surasti. Greičiausiai įtakos tam turėjo aukščiau aptartos iš pagrindų pasikeitusios veiklos sąlygos – nebuvo normalių santykių su partijos skyriais, provincijos atstovai nedalyvavo LVLS gyvenime[33], vis dar stiprus buvo senųjų liaudininkų vadų autoritetas. Be to, spauda, pagrindinė veiklos tribūna, – irgi buvo senosios vadovybės rankose. Kita vertus, po kelerių metų prasidėjusi LVLS ideologinė krizė, kartų konfliktas, leidžia abejoti, ar 1929 m. visuotinis metinis valstiečių liaudininkų suvažiavimo priimtas sprendimas – išreikštas pasitikėjimas seniesiems vadams – pasiteisino. Apie tai liudija žemiau pateikta medžiaga.

 

Kritika M. Sleževičiaus ir K. Griniaus atžvilgiu 4-ame dešimtmetyje

 

Nepaisant įgyto pasitikėjimo, seniesiems liaudininkų vadams per visą 4-tą dešimtmetį taip ir nepavyko išplėsti LVLS veiklos. Be nuolatinio autoritarinio valdymo suvaržymų, M. Sleževičiaus kovos su Vincu Kvieska ir jo šalininkais kvieskininkais[34] bei nuo 4-o dešimtmečio antrosios pusės komunistuojančia liaudininkų jaunąja karta (branduolys priklausė LJS[35]), seniesiems liaudininkų vadams aptariamuoju laikotarpiu nuolat iškildavo papildomų sunkumų bent jau siekiant stabilizuoti padėtį partijoje. Tam įtakos turėjo daugumos jos narių negalėjimas susitaikyti su K. Griniaus, M. Sleževičiaus ir visos LVLS vadovybės besąlygiška kapituliacija gruodžio 17 d. Jeigu šis klausimas lyg ir neiškilo pirmaisiais metais po gruodžio 17 d., tai 4-ame dešimtmetyje jis tapo itin aktualus. Jį į pirmą vietą iškeldavo dar neseniai LVLS gretose veikę aktyvūs partijos nariai, po perversmo dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasitraukę iš liaudininkų. Norint sudaryti bendrą vaizdą, pateikiama keletą konkrečių pavyzdžių. Štai Ferdinando Jonaičio, gyv. Ylakiuose, laiške, rašytame 1932 m. vasario 12 d., liaudininkų vadai buvo pavadinti „lepšiais“, „kurie nesugeba suvaldyti savo dviejų metų vaiko“[36]. Itin skaudžiai gruodžio 17 d. įvykius išgyveno ir savo pesimizmo neslėpė Povilas Kuzminskis – buvęs Steigiamojo Seimo, I ir III Seimo valstiečių liaudininkų frakcijos narys, gyvenantis Tauragės apskrityje. Jis po valstybės perversmo visai nusišalino nuo partijos reikalų. 1932 m. vasario 5 d. laiške, adresuotame CK, P. Kuzminskis nenorėjo net kalbėti apie kokį nors savo organizacinį darbą partijoje. Jo teigimu, norint dirbti, reikia tinkamų sąlygų žmonių pritarimui gauti, „ko iki šiol aš ir neturiu. Ir turėt tenumatau tik tuomet, kada tautininkai per dvarininkus taip susikompromituos, kaip kad mes per aklius (arklus – M. T.) socialdemokr.[us]“[37]. Laiško autorius pripažino, kad jam „dabar net neįmanoma viešai rodytis, kad padėties viešpačius (tautininkus – M. T.) smerkdamas, esu tolygiai pats ūkininkų pasmerktas“. Palinkėjo CK vadovautis ne teorijomis, o gyvenimo praktika[38]. Laišką baigė taip ir nedavęs sutikimo įsijungti į liaudininkų organizacinį darbą savo apylinkėje. CK generalinis sekretorius Vincas Cibulskis, nors ir pripažinęs P. Kuzminskio kritikos pagrįstumą, su juo nenorėjo sutikti: „mes labai laukėme Tamstos laiško. Man ypač rūpėjo Tamstos nuomonę girdėti. Tačiau iš laiško matyti dar vis dega kokis tai kartumėlis, kuris pasiliko po 1926 m. gruodžio 17 d. Ir nemanau Tamstos už tai kaltinti, net peikti. Yra to kartumėlio pas visus likę ir jis pradeda vaisius rodyti. Tik visai be reikalo Draugas pasišalinai iš tos kovos, kuri dabar eina ir kuri įgyvendina tai, ką Tamsta nori“. Laiške taip pat trumpai užsiminta apie padėtį CK, akcentuojami pokyčiai jame: „Galybė teoretikų net Centro Komitete yra sulaužyta. Ji menka ir pradeda praktikos žmonės vis daugiau įsigyventi“. Siūloma nepasiduoti pesimizmui ir galvoti apie organizacinį partijos darbą[39]. Kaip ir buvo galima tikėtis, P. Kuzminskis į siūlymą taip ir neatsižvelgė.

 

Atsirado partijos narių, kurie manė: „mes jiems davėme 1926 m. valdžią ir (o jie liaudininkai – M. T.) neišlaikė, tegul dabar patys ir rūpinasi...“[40]. CK nuolat teko netolimos praeities klaidas pripažinti, o ūkininkams patarti organizuotis ir žiūrėti daugiau ne kitų, o savo reikalų[41].

 

Kadaise buvę žymūs liaudininkai nebuvo jokia išimtis. Jie kaltino K. Grinių ir M. Sleževičių dėl besąlyginės kapituliacijos perversmo metu. Jeigu kai kurie iš jų, kaip minėtas P. Kuzminskis, gyvenę provincijoje, apleido LVLS gretas, tai 4-ame dešimtmetyje senosios vadovybės priešininkų pusėje stojo iškilusi liaudininkų jaunoji karta, turėjusi ateityje pakeisti vyresniuosius. Bene pirmas rimtas signalas iš jaunųjų pusės įvyko 1934 m. sausio 15 d. LVLS Kauno kuopos susirinkime, kai jos jaunasis narys Marijonas Gregorauskas metė kaltinimus tuometiniam partijos pirmininkui M. Sleževičiui. Kritikas niekaip negalėjo suprasti 1926 m. gruodžio 17 d. partijos vadovybės pasyvumo. M. Gregorauskas reikalavo iš LVLS vadovų aktyvumo ir drąsos. Jo kritika pateikiama pažodžiui: „Demokratija nemoka būti drąsi ir patvari. Mes irgi tokių lepšių Lietuvoj esam turėję. Kada įvyko valstybės perversmas ministerius suėmė ir jie, pabūgę kad jų nesušaudytų, nuo visko atsisakė. Tokiems demokratams esant darosi sunku dėl mūsų Lietuvos. Daugelis sako, – jūs durniai buvot, kad sėdėjot... Tuo tarpu jie ir šiandien tebeskelbia demokratijos obalsius. Reikia demokratinėj dvasioj išauklėti visuomenę, kuri sugebėtų demokratiją tinkamai apginti. Jeigu 1926 m. vienas karininkas atvykęs išvaikė Seimą, tai irgi juk juokinga. Juk jie galėjo gintis. Reikia pasišventimo, kovos, bet ne lepšiškumo. Nuo 1926 m. įvykio mes demokratai ne tiktai nestiprėjam, bet visiškai smulkėjam ir silpnėjam. Tuo tarpu reikia pasakyti, kad valdančioji srovė tikrai stiprėja ir plečiasi. Ypatingai tas jaučiama po Voldemaro pasitraukimo iš vyriausybės. Jis per žiauriai valdė, kad užimponuotų mases. Demokratai per daug įsigijo ydų. Koks jis demokratas, jei pas jį negalima nueit į balių be frako. Ar tai demokratas taip daro. Pats jaunimas yra susmulkėjęs ir yra pakrikęs. Visuomenė įvairiais pašaliniais reikalais užimta. Reikia ugdyti naujų demokratijos pajėgų[42]. (Čia ir kitur išskirta M. T.).

 

M. Gregorausko kalba buvo sutikta plojimais, tik Aleksandras Drobnys ir Kazys Ralys buvo už tai, kad diskutuojant nereikėtų kelti viešumom asmenis ir eiti į asmeniškumą. K. Ralio teigimu, „demokratijai nesvarbu ar su fraku į balių einama, ar storą cigarą rūkoma, tai mažmožiai, dėl kurių netenka kalbėti“[43]. Abiejų kalbose frakas paminėtas neatsitiktinai. Turėtas omenyje LVLS pirmininkas M. Sleževičius, pas kurį svečiai į pobūvį privalėjo ateiti su frakais. Oficialiai demokratines vertybes išpažinęs advokatas M. Sleževičius gyveno prabangiame nuosavame name, priešingai nei dauguma partijos narių, todėl jiems toks pirmininko paprotys – apsilankyti jo namuose tik su fraku – mažų mažiausiai kėlė nepatogumą ar nepasitenkinimą. 4-ame dešimtmetyje į partiją įstojus vis daugiau Vytauto Didžiojo universiteto studentų, gavusiems kvietimą apsilankyti M. Sleževičiaus namuose rengiamame pobūvyje tekdavo skolintis fraką.

 

Dėl savo kalbos M. Gregorauskas gavo partijos vadovybės įspėjimą[44] ir turėjo pasiaiškinti. Tačiau jis savo žodžių neatsiėmė. Be to, 1934 m. vasario 6 d. LVLS CK įteiktame pareiškime liaudininkų vadovybei jis pamėgino analizuoti bendras priežastis, dėl kurių daugelyje Europos valstybių žlugo demokratinės santvarkos, prasidėjo vadinamoji demokratijos krizė. M. Gregorauskas kaltino demokratijos vadus dėl jų nutolimo nuo liaudies, suburžuazėjimu ir sumiesčionėjimu, nekovojimu už savo idealus („gi sprendžiamuosiuose momentuose (jie – M. T.) pasirodė esą silpnavaliai ir bailiai, nelinkę nė kiek pasiaukoti“). Esą demokratinė santvarka išsilaikiusi ten, kur demokratija turėjo ir turi drąsius vadus, kurie nesumaterialėjo. Kaip pavyzdį paminėjo demokratines valstybes Suomiją, Airiją, Švediją, Norvegiją, Čekoslovakiją. Iš demokratijos vadų ir jos šalininkų M. Gregorauskas reikalavo atkaklios kovos, pasiaukojimo, nebijojimo kalėjimų ir net mirties, būti atviriems prieš demokratiją ir liaudies mases: „Aš laikau, kad savo kalba nepadariau S-gai (LVLS – M. T.) ir demokratijai žalos, kad apie visa tai būtina ir leistina kaip tik viešai kalbėti, kad plačios liaudies masės žinotų, jog smerkiame savo klaidas, jų nekartosime ir tikrai ginsime liaudies reikalus, kovosime su išnaudojimu, ekonomine masių vergija ir kursime naują demokratinę santvarką, stengdamiesi prisiartinti prie socialinio teisingumo, jog nebebūsime lepšiais, jog ir savo asmeniškame gyvenime laikysime skelbiamų obalsių. O visų pirma reikia sau grąžinti masėse pasitikėjimą. Esu tikras, kad atviras ir oficialus prisipažinimas klaidų, jų pasmerkimas ir užtikrinimas ateity pasinaudoti skaudžia praeities pamoka, naujų obalsių paskelbimas – viso to išdėstymas tam tikroje S-gos deklaracijoje į Lietuvos liaudį būtų didelis žingsnis pirmyn. Mes neturime vengti viešumos, bijoti tiesos. Juk apie kitus mėgstame visą tiesą rašyti ir jų asmenišką gyvenimą nuoginti /Hitlerio (...)/. Taikykime ir sau tą patį mastą, nes blogiau yra kai kiti tą už mus daro“[45].

 

M. Gregorauskas nebuvo vienintelis, tiesmukiškai išrėžęs savo kritiką partijos vadovybei. Prieš porą dienų vasario 4 d. Šiauliuose įvykusiame LJS rajono suvažiavime, M. Sleževičiui bekalbant apie fašizmo pavojų ir kritikuojant tautininkų valdymą, iš salės prelegentui ir visiems liaudininkų vadams buvo primintas jų neveiklumas 1926 m. gruodžio 17 d. Vienas iš dalyvių garsiai paklausė: „Kur jie buvo gruodžio 17 d.?“ Visiems atsigręžus į M. Sleževičių, šis kiek susinervinęs atsakė: „Ką daryti, kad naktį, slapta, ginkluoti buvo užklupti“[46]. Tačiau prie bendros nuomonės dėl prasidėjusio ginčo nebuvo prieita. Maža to, suvažiavimo pabaigoje komunistuojančio LJS Laumakių skyriaus atstovas pasiūlė priimti rezoliuciją, kuria siūlyta išreikšti nepasitenkinimą senąja liaudininkų vadovybe. Rezoliucijos tekstas skelbė: „Mes numatome reikalą nepasitikėt senais demokratijos vadais, kurie 1926 metais neišsilaikė ir po 1926 metų mus apvylė. Laikraščiuose jų žodžiai tušti – vienaip kalba, kitaip daro“. Nors rezoliucija buvo sutikta plojimais, suvažiavimo dalyviai jos nepriėmė[47]. LVLS CK pirmininko padėtis buvo nepavydėtina. Pagrįstai apie šį suvažiavimą VSD rašė: „Bendrai iš suvažiavimo susidaro įspūdis, kad jaunimiečiai (LJS nariai – M. T.) savo senais vadais nelabai bepasitiki. Atvykus M. Sleževičiui nebuvo to entuziazmo, kaip galima buvo laukti, nebuvo net širdingo, kaip reikiant plojimo“[48].

 

Aptarti pavyzdžiai ir ypač M. Gregorausko išdėstytos nuostatos tiek jam pačiam, tiek ir jaunajai valstiečių liaudininkų kartai buvo credo, kurį jie laikė savo idealu. Nesvarbu kokiom priemonėm, svarbu tikslas, šiuo atveju – demokratijos santvarkos gynimas, atkakli kova dėl savo šūkių, vadų ir eilinių narių pasiaukojimas, pavyzdžiai iš savo pačių gyvenimo taurios kovos ir idealizmo. Pagaliau nuolatinė kova, ryžtingumas gali sugrąžinti masių ir partiečių pasitikėjimą. Reikalauta, kad taip elgtųsi senieji valstiečių liaudininkų vadai.

 

Išsakyta kritika turėjo pagrindo. Po Antrojo pasaulinio karo išleistuose savo atsiminimuose buvęs prezidentas K. Grinius apie liaudininkų ir socialdemokratų veiksmus 1926 m. rašė: „Gandų, kad kariuomenė ruošiasi perversmui, netrūko. Jie plito Kaune ir provincijoje. (...) Reikia apkaltinti valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę, kuri buvo neryžtinga ir nesiėmė priemonių laiku užgniaužti sąmokslą. Bet ką gi, valdžioje buvo demokratinio nusistatymo žmonės, kurie buvo tikri, jog tautininkai, neturėdami jokio užnugario visuomenėje, nesiryš brautis su ginklu rankoje valdžion“[49].

 

Neryžtingumas kainavo ne tik valdžią, bet ir autoritetą, kurio liaudininkų vadams nepavyko atgauti vėlesniu laikotarpiu. Nusivylimą K. Griniumi ir M. Sleževičiumi didino ne tik LVLS vadovybės pasyvi opozicija valdžiai, suvaržyta partijos padėtis, nuolatinis deklaratyvaus pobūdžio teiginių apie demokratiją akcentavimas partinėje spaudoje[50], bet ir realios praktinės veiklos nebuvimas. Prasidėjusi ideologinė krizė partijoje nuo jos atbaidė visą būrį partiečių, o likusieji ir toliau neišsklaidė abejonių dėl savo vadų autoriteto. Be to, vis labiau pradėta abejoti savo partijos ideologija. Tada nors ir netiesiogiai, vėl buvo prisiminti partijos vadų veiksmai gruodžio 17 d.

 

Atskiro dėmesio verta 1936 m. vasario 16 d. studentų varpininkų draugijoje skaityta Juozo Geniušo paskaita „Varpininkų ideologija kitų ideologijų tarpe“, kurios klausėsi viena iš partijos lyderių Felicija Bortkevičienė. J. Geniušas, palygindamas kitų Lietuvos partijų ir valstiečių liaudininkų partijų ideologijas teigė, kad varpininkų ideologija neturinti pilnumo, joje esą daug kas neaišku („Mes sakome esą demokratai. Bet tas maža dar šiais laikais tesako. Jei žmogus sakosi esąs demokratu, tai dar nežinoma, kaip jis yra nusistatęs ir ką jis galvoja“[51]). Išreikštos abejonės savo partijos ideologija, o kartu ir jos vadais. J. Geniušo teigimu, kadangi varpininkų pirmtakai yra kilę iš valstiečių luomo, pagrindas turėtų būti jų reikalų gynimas. Be to, pranešėjas kvietė „nusikratyti atgyvenusių prietarų“, jog varpininkų ideologai yra Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Kazys Grinius, Jonas Staugaitis, nes juose „nerandame atsakymo į daugelį klausimų“. Esą jie nebuvo ideologai, ir kaip V. Kudirka, P. Višinskis nė negalvojo kurti ideologijos[52]. Išreikštos abejonės, svarstymai liudijo apie jaunosios valstiečių liaudininkų kartos pasimetimą, blaškymąsi. Neatsitiktinai Julius Būtėnas, buvęs valstietis liaudininkas, 1991 m. išleistuose savo atsiminimuose rašė: „dėl valstiečių liaudininkų pastebėjau, jog ta partija anaiptol nepasižymėjusi tokiais veiksmais, kuriais jaunimą trauktų. Turėjau galvoje jų kapituliaciją per 1926 m. valstybės perversmą“[53]. Šie žodžiai gerai atspindėjo jaunųjų valstiečių liaudininkų kritišką požiūrį į liaudininkų vadovybę, jų veiksmus per gruodžio 17 d. perversmą.

 

Jaunųjų liaudininkų pasimetimas, veiklos galimybių neturėjimas, pasireiškusi ideologinė krizė, netikėjimas senaisiais liaudininkų idealais juos atvedė į aklavietę. Atėjus Lietuvos nepriklausomybės sutemoms 1938–1940 m. iškilo klausimas: kur ir su kuo toliau eiti? Jaunųjų pasimetimą gerai atspindėjo 1938 m. lapkričio 5 d. Aleksandro Drobnio pasakyti žodžiai M. Sleževičiui: „dabar varpininkai[54] esanti palaida masė. Vieni jaučia save socialistu, kiti komunistu, treti kažin kuo“[55]. Jaunieji valstiečiai liaudininkai iškėlė reformų poreikį pačioje partijoje, bet senieji neturėjo naujų idėjų ir tą turėjo pripažinti[56]. M. Sleževičius, išreiškęs nusivylimą jaunąja karta, siūlė varpininkams per daug apie reformas negalvoti, bet save intelektualiai lavinti ir ramiai laukti šviesesnio rytojaus, o tas rytojus esąs aiškus ir netolimas, tai matąs iš vis didėjančios liaudininkų dienraščio „Lietuvos žinių“ prenumeratos[57] ir „visokių reiškinių“ (kurių konkrečiai, neįvardijo).

 

Pasiūlyta M. Sleževičius taktika netenkino jaunosios liaudininkų kartos, siekusios „eiti koja kojon“ su staigiai besikeičiančiais gyvenimo įvykiais. Nuo Lenkijos ultimatumo primetimo Lietuvai 1938 m. kovą ir vėliau šalyje nestigo įvykių, kuriuose labai sunku buvo išlikti neutraliems. 1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, priešingai nei senoji liaudininkų vadovybė (kuri per visą autoritarinio valdymo laikotarpį išliko gana pasyvi ir nuosekli dar XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sukurtoms senosioms varpininkų tradicijoms), jaunieji valstiečiai liaudininkai, išlikę senosios kartos kritikais, ėmė aktyviai veikti, pasisakė už radikalias kairiąsias idėjas, kurias viešai išdėstė jų lyderis Justas Paleckis[58]. Todėl 1940 m. birželį, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, valstiečiai liaudininkai santykinai atsidūrė skirtingose barikadų pusėse – priešingai nei senoji vadovybė, dėsningai dauguma jaunosios kartos liaudininkų sovietų dėka buvo iškelti į prosovietinės valdžios viršūnes.

 

Išvados

 

1. Prezidento Kazio Griniaus ir Ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus besąlyginė kapituliacija per 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmą ir po to sekę įvykiai paralyžiavo ne tik tolesnę Lietuvos parlamentinę raidą, o ir atsisuko prieš pačius valstiečių liaudininkų vadus ir partiją. 4-ame dešimtmetyje nuolatinė partijos narių kritika Kazio Griniaus ir Mykolo Sleževičiaus atžvilgiu dėl jų veiksmų gruodžio 17 d. leidžia kalbėti apie minėtų asmenų autoriteto praradimą, vidaus krizę partijoje, jaunosios valstiečių liaudininkų kartos blaškymąsi ir jų gan dėsningą posūkį į pogrindinės Lietuvos komunistų partijos glėbį 4-o dešimtmečio antroje pusėje[59].

 

2. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad iškilus pavojui demokratinei santvarkai, reikia ją ginti, dėl jos aukotis. Tai reikia daryti savo pačių, partijos, valstybės gerovės, ateities labui. Liaudininkų vadovybės veiksmai 1926 m. gruodžio 17 d. – pavyzdys, kaip nereikia elgtis iškilus grėsmei demokratinei santvarkai.

 

Nuorodos

 

 



* Mindaugas Tamošaitis – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikla 1927-1940 m., XX a. Lietuvos parlamentarizmo istorija, Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai tarpukariu.



[1] Remeris, M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990, p. 212.

[2] Skipitis, R. Nepriklausomą Lietuvą statant. Atsiminimai. Chicago, 1961, p. 410.

[3] Stakeliūnaitė, D. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo padarinių legalizavimas: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės pozicija. Istorija, 1999, t. XLI, p. 34–39.

[4] 1926 m. gruodžio 30 d. Seimo posėdyje LSDP frakcijos narė Liuda Purėnienė, kreipdamasi į Ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą pareiškė: „Jeigu jūs jau valdžią esate paėmę, jeigu liaudininkai iš po jūsų kojų pašalino visas kliūtis, kad jūs greičiau atsistotumėt valdžios priešaky, kada per vieną dieną ir Ministerijų Kabinetas atsisakė ir Prezidentas atsisakė ir pagaliau dr. J. Staugaitis buvo priverstas atvažiuoti čia į Seimą ir atidaryti Seimo posėdį, kad duotų jums galimumo išrinkti naują Prezidentą, tai kam po to visos tos represijos?“ Žr. 3-sis Seimas III-ji sesija, 66-sis posėdis, 1926 m. gruodžio 30 d. Seimo stenogramos. Kaunas, 1927, p. 27.

[5] Remeris, M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990, p. 215.

[6] Stakeliūnaitė, D. Valstiečiai liaudininkai Lietuvos Respublikos vidaus politikoje 1918 m. Pabaigoje – 1926 m.: parlamentinė veikla. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Kaunas, 2000. Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau – NMMB RS), f. 132-1469.

[7] Jauniesiems valstiečiams liaudininkams atstovavo Lietuvos Jaunimo Sąjunga (LJS) (kitaip dar vadinami jaunimiečiai) bei jaunieji studentai varpininkai, priklausantys Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentų „Varpo“ draugijai, taip pat jau baigę studijas ir anksčiau jai priklausę studentai. Žr. Rūkas, A. Studentai Varpininkai 1923–1938. Varpininkų kelias. Studentų varpininkų XV metų sukakčiai paminėti jubiliejinis leidinys. Kaunas, 1939, p. 197–214.

[8] Pvz., Butkus, Z. Dr. Kazys Grinius. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940. Vilnius, 1997, p. 252–253; Ilgūnas, G. Kazys Grinius. Vilnius, 2000) ir kt.

[9] Noreikienė, S. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius, 1978, p. 79.

[10] Mykolas Sleževičius. Chicago, 1954. Ši knyga su menkais pakeitimais perleista po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo: Būtėnas, J. Mykolas Sleževičius: Advokatas ir politikas. Vilnius, 1995 ir kt. Valstiečiai liaudininkai. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1965, t. XXXIII, p. 70; Audėnas, J. Lietuvos valstiečiai liaudininkai. Brooklyn, New York, 1982, p. 178.

[11] Eidintas, A. Kazys Grinius. Vilnius, 1993; Ilgūnas, G. Kazys Grinius. Vilnius, 2000, p. 363–410. Panaši padėtis ir po Lietuvos nepriklausomybės išleistuose atsiminimuose: Būtėnas, J. Atsiminimai apie žurnalistus. Vilnius, 1991; Būtėnas, J. Gyvenusi kitiems. Vilnius, 1993; Mackevičius, M. Atsiminimai. Vilnius, 1997.

[12] Ten gana nemažai dėmesio skiriama valdžios panaudotoms priemonėms prieš valstiečius liaudininkus. Autoriaus teigimu, dažnai opozicinėms organizacijoms, ypač kairiosioms, suvažiavimai, susirinkimai, paskaitos buvo neleidžiamos apskritai. (Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, žr. skyrių „Opozicinių partijų uždarymas“ p. 228–239).

[13] Čepas, R. Plečkaitininkai. Vilnius, 2000.

[14] Stakeliūnaitė, D. Valstiečiai liaudininkai Lietuvos Respublikos vidaus politikoje …

[15] Tamošaitis, M. Kartų konfliktas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje XX a. 4-ame dešimtmetyje. Istorija, 2007, t. 65, p. 48-64; Tamošaitis, M. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės ir Telšių apygardos komiteto nesutarimai 1931–1935 m. Istorija, 2007, t. 67, p. 24–35; Tamošaitis, M. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės nesutarimai su Vincu Kvieska ir jo šalininkais XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Darbai ir dienos, 2007, nr. 48, p. 43–74; Tamošaitis, M. Justas Paleckis ir jaunieji valstiečiai liaudininkai Lietuvai atgaunant Vilniaus kraštą (1939 m. ruduo), Vilniaus istorijos metraštis, Vilnius, 2007, t. 1, p. 131–161.

[16] Plačiau: Stakeliūnaitė, D. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo padarinių legalizavimas: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės pozicija. Istorija, 1999, t. XLI, p. 34–39.

[17] Perversmas ir kas toliau (vedamasis). Lietuvos žinios, 1926, gruodžio 21, p. 1.

[18] Pagal: Stakeliūnaitė, D. Sleževičius Mykolas. Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, Vilnius, 2007, p. 473.

[19] 3-sis Seimas, III-ji sesija. 66-sis posėdis, 1926 m. gruodžio 30 d. Seimo stenogramos. Kaunas, 1927, p. 42.

[20] 3-sis Seimas III-ji sesija. 69-sis posėdis, 1927 m. vasario 25 d. Seimo stenogramos. Kaunas, 1927, p. 1.

[21] Škirpa, K. Pakeliui su Mykolu Sleževičiumi. Mykolas Sleževičius. Chicago, 1954, p. 287.

[22] M. Sleževičiaus laiškas JAV lietuvių veikėjui A. B. Strimaičiui 1927 02 19. Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys. Vilnius, 1999, p. 561–563.

[23] Ikš. Akademinis gyvenimas. Lietuvos žinios, 1927, spalio 6, p. 3.

[24] Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos Centro Tarybos suvažiavimas. Lietuvos žinios, 1928, balandžio 2, p. 1.

[25] Pvz. LVLS CK pirmininko V. Lašo ir sekretoriaus J. Strimaičio prašymas Ministrui pirmininkui 1928 m. vasario 4 d. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 567, l. 13–13ab.

[26] Kriminalinės policijos IV-jo rajono politinių partijų bei organizacijų 1928 m. veikimo santrauka. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4071, l. 2–5.

[27] Čepas, R. Plečkaitininkai. Vilnius, 2000.

[28] Lietuvos valstiečių liaudininkų Telšių apygardos komiteto laiškas Felicijai Bortkevičienei (apie 1928–1930 m.). LMAB RS, f. 192-83, l. 1–2.

[29] Suvažiavimo nelaukiant (vedamasis). Lietuvos žinios, 1928, sausio 10, p. 1.

[30] Visuotinis, L. Valstiečių Liaudininkų S-gos kuopų atstovų suvažiavimas. Lietuvos žinios, 1929, sausio 16, p. 2.

[31] Plačiau: Stakeliūnaitė, D. Valstiečiai liaudininkai Lietuvos Respublikos vidaus politikoje …, l. 212.

[32] Visuotinis L. Valstiečių Liaudininkų S-gos kuopų atstovų suvažiavimas. Lietuvos žinios, 1929, sausio 17 d., p. 2.

[33] Kriminalinės policijos direktorius. Politinės partijos Lietuvoje. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 504, l. 186–200.

[34] Tamošaitis, M. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės nesutarimai ...

[35] Tamošaitis, M. Kartų konfliktas ...

[36] Ferd. Jonaičio laiškas iš Ylakių LVLS CK 1932 m. vasario 12 d. LMAB RS, f. 199-338, l. 8.

[37] Turimas omenyje iki šiol prieštaringai vertinamas III Seimo darbas, kada šalį valdė valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicija. Dėl pastarųjų radikalumo ir ne visada adekvačių koalicijos priimtų įstatymų kairiųjų valdžia 1926 m. gruodį buvo nuversta. Apie tai plačiau: Tamošaitis, M. III Seimas (1926–1927). Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2007, p. 119–184; Atskiri LVLS provincijos skyriai dar III Seimo laikais reiškė pasipiktinimą LVLS vadovybės politika (pvz., LVLS Vilkaviškio apskrities Kybartų, Virbalio ir Kybeikių kuopų valdybų pasitarimo, įvykusio Kybartuose 1926 m. lapkričio 28 d., protokolas. LMAB RS, f. 199-374, l. 53); Analogiškos pozicijos laikėsi LVLS Mažeikų apskrities komitetas. 1926 m. lapkričio 21 d. įvykęs šios apskrities partijos atstovų suvažiavimas išreiškė nepasitenkinimą koalicine valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės ekonomine ir finansine politika ir pareikalavo šios valdžios kuo greičiau imtis priemonių „gelbėti valstybės ir partijos prestižą“. Žr. LVLS Mažeikių apskrities kuopų atstovų suvažiavimo rezoliucija 1926 m. lapkričio 21 d. LMAB RS, f. 199-338, l. 14.

[38] Povilo Kuzminskio, gyv. Laukuvoje, Degučiuose laiškas LVLS CK Generaliniam sekretoriui 1932 m. vasario 5 d. LMAB RS, f. 199-366, l. 50.

[39] LVLS CK Generalinio sekretoriaus raštas Povilui Kuzminskiui 1932 m. vasario 10 d. LMAB RS, f. 199-366, l. 49.

[40] J. Lukošiaus, gyv. Balsių kaime Tauragės apskrityje, laiškas LVLS CK 1932 m. vasario 22 d. LMAB RS, f. 199-366, l. 46.

[41] LVLS CK Generalinio sekretoriaus raštas J. Lukošiui 1932 m. vasario 25 d. LMAB RS, f. 199-366, l. 45.

[42] Valdininko raportas Valstybės saugumo policijos (VSP) Kauno apygardos viršininkui 1934 m. sausio 17 d. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3474, l. 32.

[43] Valdininko raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1934 m. sausio 17 d. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3474, l. 33–34.

[44] LVLS CK posėdžio protokolas 1934 m. sausio 26 d. LMAB RS, f. 192-57, l. 55.

[45] Kauno kuopos nario Marijono Gregorausko pareiškimas LVLS CK 1934 m. vasario 6 d. LMAB RS, f. 199-426, l. 10–11.

[46] Valstybės saugumo policijos Šiaulių apygardos 1934 m. vasario mėnesio žinių santrauka. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3475, l. 572.

[47] Ten pat, l. 574–575.

[48] Valstybės saugumo policijos Šiaulių apygardos 1934 m. vasario mėnesio žinių santrauka. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3475, l. 575.

[49] Grinius K. Apie 1926 metų gruodžio 17-os dienos perversmą. Eidintas, A. Kazys Grinius. Vilnius, 1993, p. 174–175.

[50] Demokratija ir parlamentarizmas buvo pagrindinės mintys liaudininkų spaudoje ir priimtuose dokumentuose. Nepaisant šių nuolatinių perspėjimų atkurti demokratines laisves Lietuvoje, autoritarinis režimas į šiuos raginimus, dažnai virtusius reikalavimais, neatsižvelgė, todėl liaudininkų pastangos teliko balsas tyruose. Turint omenyje, kad 1926 m. pabaigoje LVLS vadai be pasipriešinimo atidavė valdžią perversmininkams, nuolat liaudininkų vadų mintys apie demokratiją daugumai pačių liaudininkų skambėjo neįtikinamai.

[51] Valdininko raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1936 m. vasario 17 d. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 4632, l. 185.

[52] Ten pat, l. 186–187.

[53] Būtėnas, J. Lietuvos žurnalistai. Vilnius, 1991, p. 68.

[54] Šiuo terminu įvardijama jaunoji valstiečių liaudininkų karta.

[55] Agento „Gruodis“ agentūrinis pranešimas 1938 m. lapkričio 8 d. LCVA, f. 378, ap. 1, b. 96, l. 330 a, b.

[56] Ten pat.

[57] Ten pat, l. 330–331.

[58] Plačiau: Tamošaitis, M. Justas Paleckis

[59] Tamošaitis, M. Kartų konfliktas ...

Gauta 2008 m. rugpjūčio 2 d.

Pateikta spaudai 2008 m. spalio 25 d.

 

Summary

Contemporary Evaluation of Kazys Grinius and Mykolas Sleževičius’ Actions in the Events of December 17, 1926

 

The article discusses the consequences of the coup d’état of December 17, 1926, for the Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU). The leaders of the party were the then President of Lithuania Kazys Grinius and Prime Minister Mykolas Sleževičius and, holding the supreme power, gave in to the initiators of the coup without any struggle. The leaders of the Populists, who were considered by the society to be staunch democrats, did not take effective measures at the end of 1926 to defend the Seimas and the Government from the conspirators. In addition, the authorities of the LPPU used passive tactics thus helping to legalize the consequences of the coup and facilitating the rise to power for the Christian Democrats and Nationalists, who organized this coup.

 

What is more, the Populist leaders, during the first weeks after the coup, made no attempts to explain the reasons of their unconditional surrender either to their party members or the society. Therefore, when the younger generation of the Populists emerged in the 4th decade, this policy evoked their heavy criticism, and the core of disagreement became the actions of the Populist Union on December 17, 1926.

 

The research allows to claim that the unconditional surrender by President Kazys Grinius and Prime Minister Mykolas Sleževičius on December 17, 1926, as well as the following events, paralysed the further development of Lithuania’s statehood and weakened the position of the Populist Party and its leaders. The constant criticism of the party leaders in the 4th decade proves that they lost support of their party members; as a result, this situation led to disagreements within the party and especially influenced the attitudes and behavior of the younger generation of the Populists who later, in the second half of the 4th decade, started seeking cooperation with the underground Communist party. Mention should be made, however, that in the face of danger to democracy, it should be defended. Both party leaders and ordinary members had to sacrifice themselves for their party, the welfare of their country and its secure future. Unfortunately, the actions of the authorities of the Populist Union in 1926 could be viewed as an obvious example of unacceptable behaviour in the face of threat to democracy.