„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Audronė JANUŽYTĖ. Tautinio Vilniaus universiteto klausimas lietuvių politikoje (1915 m. ruduo – 1919 m. žiema)
Spausdinti

Anotacija. Remiantis oficialiais dokumentais ir to meto publikacijomis, straipsnyje aptariamas politikų istorikų indėlis kuriant lietuvišką Vilniaus universitetą nuo 1915 m. rudens iki 1919 m. pradžios bei analizuojamos jų pažiūros ir koncepcijos šiais esminiais klausimais: 1. Kodėl pirmiausia reikėjo kurti lietuvišką Vilniaus universitetą? 2. Koks turi būti universitetas: pasaulietinis ar katalikiškas? 3. Ar universitetas tik lietuviams, ar atviras tautinėms, ar religinėms mažumoms? 4. Ar universitetas su savivaldos teisėmis, ar su ribota autonomija? 5. Kokia kalba turi vykti studijos universitete? 6. Kam reikėjo steigti Sociologijos fakultetą?

 

Prasminiai žodžiai: Vilniaus universitetas, tautinis universitetas, politikai istorikai.

 

Abstract. The article, on the basis of the official documents and publications of that period, discusses the contribution of the Lithuanian politicians-historians to the establishment of Vilnius Lithuanian University in the period of 1915 (autumn) – 1919; it also analyses their views and conceptions concerning the following main issues: 1. Why was it necessary to establish Lithuanian Vilnius University? 2. What kind of university was it supposed to be – Catholic or secular? 3. Should the university be Lithuanian or open to national or confessional minorities? 4. What kind of university was it to be – autonomous or with a limited autonomy? 5. What should the language of studies at the university be? 6. Was it necessary to establish the faculty of Sociology?

 

Key words: Vilnius University, national university, politicians-historians.

 

 

Įvadas

 

XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje nacionalizmo laikotarpiu lietuvių debatai švietimo, taip pat aukštosios mokyklos klausimais, atspindi lietuvių tautos modernėjimo procesą. Istorikai Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas ir Darius Staliūnas, tyrinėję XIX a.–XX a. pradžios aukštosios mokyklos įkūrimo projektus Vilniuje, tarp jų ir Vilniaus universiteto atkūrimą, ne tik pastebi modernėjančios Lietuvos visuomenės aukštosios mokyklos pažiūrų evoliuciją nuo Lietuvos bajorijos siekio kurti luominę, vėliau neluominę aukštąją mokyklą (XIX a. antroji pusė – 1905) iki lietuviško Vilniaus universiteto idėjos iškėlimo ir jos kaip vieno iš reikalavimų įtraukimo į Didžiojo Vilniaus Seimo programą (nuo 1905 m.), bet ir įžvelgia modernios lietuvių tautos užuomazgas ir formavimąsi[1]. D. Staliūno teigimu: „[...] moderni tauta gali jaustis pilnavertė tik tada, kai ji turi visą savą švietimo piramidę – nuo pradinių mokyklų iki universiteto. Vadinasi, aukštojo mokslo siekimas galėjo būti, o ir buvo siejamas su kolektyvo – tautos – poreikiais“[2]. 1915–1918 m. lietuvių reikalavimas kurti lietuvišką Vilniaus universitetą buvo ne vien tik tautinės savimonės išraiška, bet ir tapo sudėtine dalimi lietuvių politinių deklaracijų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Po 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto paskelbimo tautinis Vilniaus universitetas buvo vienas iš prioritetinių Lietuvos valstybės uždavinių. XX a. nacionalizmo teoretikas Ernestas Gellneris (Ernest Gellner) buvo įsitikinęs, kad glaudūs valstybės ir kultūros santykiai yra nacionalizmo esmė[3]. Industrinėse visuomenėse yra socialinis poreikis, kad elitas ir masės turi dalytis ta pačia kultūra, švietimo sistema (universitetais), ir tai tampa pirmine valstybės funkcija[4].

 

Šiame straipsnyje tautinio Vilniaus universiteto kūrimas nuo 1915 iki 1919 m. nagrinėjamas kaip dalis vientiso nepriklausomos Lietuvos valstybės proceso, kuriame aktyviai dalyvavo politikai istorikai: Mykolas Biržiška, Jonas Yčas, Petras Klimas ir Augustinas Voldemaras. Kaip Lietuvos Valstybės Tarybos nariai (M. Biržiška, P. Klimas ir A. Voldemaras) ir pirmosios Lietuvos vyriausybės ministrai (A. Voldemaras – ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, ir J. Yčas – Švietimo ministerijos valdytojas) jie tiesiogiai dalyvavo rengiant tautinio Vilniaus universiteto koncepciją, statutą ir inicijavo organizacinius jo atidarymo darbus. Tai, kad nemažas istorikų būrys pasirinko politiko karjerą, buvo to meto realija. Istoriko Vinco Trumpos teigimu, „deja, besikurianti naujoji Lietuvos valstybė gal daugiau buvo reikalinga politikų negu mokslininkų“[5]. Kita vertus, kaip mokslininkai istorikai remdamiesi tarptautine mokslo ir švietimo sistemos patirtimi, jie ėmėsi iniciatyvos ir XX a. 2 dešimtmetyje pradėjo kurti Lietuvos aukštojo mokslo politiką. Juos vienijo supratimas, kad besikuriančiai valstybei reikalingas universitetas, galintis rengti įvairių sričių specialistus – nuo valstybės tarnautojų iki išsilavinusių įvairių profesijų ūkio specialistų. Universitetą jie siejo su Lietuvos valstybės pagrindų stiprinimu.

 

Straipsnyje, remiantis Lietuvos Tarybos protokolais, lietuvių konferencijų deklaracijomis, pirmosios Lietuvos vyriausybės dokumentais[6] ir politikų istorikų – Mykolo Biržiškos, Jono Yčo, Augustino Janulaičio, Petro Klimo, Juozo Purickio, Jono Šliūpo ir Augustino Voldemaro – publikacijomis, kurios vertinamos kaip lietuviškos istoriografijos paveldas (paminklai)[7], pirma, aptariama jų įtaka ir indėlis kuriant lietuvišką Vilniaus universitetą nuo 1915 m. rudens iki 1919 m. pradžios, t. y. koks, jų suvokimu, universitetas buvo reikalingas naujai besikuriančiai tautinei valstybei ir kokius pasiūlymus dėl universiteto steigimo jie pateikė valstybės valdžios institucijoms bei plačiajai visuomenei; antra, analizuojamos jų pažiūros ir koncepcijos dėl Vilniaus universiteto šiais esminiais klausimais: 1. Kodėl pirmiausia reikėjo kurti lietuvišką Vilniaus universitetą? 2. Koks turi būti universitetas: pasaulietinis ar katalikiškas? 3. Ar universitetas tik lietuviams, ar atviras tautinėms, ar religinėms mažumoms? 4. Ar universitetas su savivaldos teisėmis, ar su ribota autonomija? 5. Kokia kalba turi vykti studijos universitete? 6. Kam reikėjo steigti Sociologijos fakultetą?

 

Straipsnyje naudojamasi lietuvių ir užsienio autorių mokslinėmis publikacijomis ir teorinėmis studijomis. Pradiniai teoriniai teiginiai, kuriais remiamasi tyrinėjant tautinį Vilniaus universitetą kaip integralų tautinės valstybės klausimą, yra jau minėti Ernesto Gellnerio samprotavimai apie universiteto vaidmenį industrinėse ir naujai besikuriančiose tautinėse valstybėse bei Jano Havraneko (Jan Havránek) požiūris, kad universitetai yra ir mokslo, ir politinės veiklos centrai[8]. Straipsnyje taip pat naudojamasi Džono Henrio Niumeno (John Henry Newmann[9]) koncepcijomis apie universiteto idėją ir misiją XX a. pradžioje, kurios formavo Augustino Voldemaro požiūrį į universiteto funkcijas Lietuvos valstybėje ir visuomenėje. A. Voldemarui ypač buvo patraukli Dž. H. Niumeno mintis, kad universitetas turi būti universali mokslo ir mokymo institucija[10]. Straipsnyje remiamasi Vyginto Broniaus Pšibilskio studijomis ir kolektyviniais autorių darbais, kuriuose nagrinėjami Vilniaus universiteto atkūrimo klausimai XX a. pradžioje[11].

 

Tautinio Vilniaus universiteto kūrimo laikotarpį nuo 1915 m. (vokiečių okupacijos pradžia Lietuvoje) iki 1919 m. pradžios (lenkai užgrobia Vilniaus kraštą) galima skirti į du etapus:

 

1. 1915 m. ruduo – 1918 m. gegužė. Pirmajame etape lietuviai politikai, tarp jų istorikai, atliko tautinio universiteto moderatorių funkciją, t. y. vokiečių okupacijos pradžioje kėlė lietuviško Vilniaus universiteto kūrimo klausimą lietuvių konferencijose užsienyje. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo lietuvių ir užsienio spaudoje jie kaip politikai ir piliečiai diskutavo apie lietuviško universiteto reikalingumą Lietuvos valstybei ir visuomenei.

 

2. 1918 m. gegužė – 1919 m. sausis. Antrajame etape universiteto kūrimas tapo Lietuvos Tarybos bei pirmosios Lietuvos vyriausybės viena iš prioritetinių veiklos sričių. Politikai istorikai – Lietuvos Tarybos nariai ar užėmę aukštas pareigas pirmoje Lietuvos vyriausybėje – tiesiogiai dalyvavo derybose su vokiečių karine okupacine valdžia dėl lietuviško Vilniaus universiteto kūrimo, rengė tautinio universiteto koncepciją, statutą ir ėmėsi praktinių žingsnių jį atidaryti.

 

1. 1915 m. ruduo – 1918 m. gegužė: tautinio Vilniaus universiteto moderatoriai

 

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir daugeliui išsilavinusių lietuvių ir intelektualų pasitraukus į Rusiją, ne tik trūko intelektualinių jėgų pradėti rūpintis Vilniaus universiteto atkūrimu, bet ir nebuvo sąlygų jį atidaryti dėl vokiečių okupacinės politikos. Vokiečių karinė valdžia nebuvo linkusi patiems gyventojams leisti atidaryti Vilniaus universitetą. 1915 m. pabaigoje – 1916 m. pradžioje Vilniaus lenkai pirmieji pradėjo kelti klausimą dėl lenkiško Vilniaus universiteto. 1916 m. lenkai įteikė vokiečių okupacinei valdžiai memorandumą, kuriame prašė leisti kurti lenkišką Vilniaus universitetą. Lenkų pastangos nedavė rezultatų. Vilniaus valdybos viršininkas vokiečių generolas Erichas Liūdendorfas (Erich Ludendorff) uždraudė lenkams steigti universitetą Vilniuje ir 1916 m. vasario 19 d. išleido įsakymą, draudžiantį organizuoti universitetinio pobūdžio mokyklas ir kursus Lietuvoje[12].

 

Lenkų bandymas kurti lenkiškąjį Vilniaus universitetą ne tik sukėlė protesto bangą, bet kartu ir solidarizavo, sutelkė lietuvių intelektualus pradėti diskusiją apie lietuvišką Vilniaus universitetą. Protestas prieš lenkiškąjį Vilniaus universitetą pasireiškė dviem formomis: 1. Politine, t. y. lietuvių protesto pareiškimais ir politinėmis deklaracijomis; 2. Publicistine-švietėjiškąja, t. y. spaudos publikacijomis apie lietuvių išskirtinę teisę turėti lietuvišką Vilniaus universitetą.

 

1. Politinė forma: 1916–1917 m. lietuvių konferencijose buvo diskutuojama tautinio Vilniaus universiteto klausimu ir jis buvo įtrauktas į politinių deklaracijų turinį, pabrėžiant lietuvių istorinę teisę kurti tautinį universitetą. Straipsnyje „Lietuvių veikimas Šveicarijoje Didžiojo karo metais“ J. Purickis pažymi, kad Vilniaus universiteto klausimas buvo svarstomas Berno (1916 m. vasario 12–14 d.), Lozanos (1916 m. gegužės 30 – birželio 4 d.), Stokholmo (1917 m. spalio 18–20 d.), Berno–Lozanos (1917 m. lapkričio 2–10 d.) tarptautinėse konferencijose[13]. 1916 m. vasario 12–14 d. lietuvių konferencija Berne priėmė rezoliuciją, pasisakančią prieš lenkiško Vilniaus universiteto kūrimą[14]. 1916 m. gegužės 30 – birželio 4 d. Lozanoje pirmojoje lietuvių konferencijoje priimtas nutarimas, įpareigojantis Lietuvių informacijos centrinį biurą Lozanoje parengti Vilniaus universiteto steigimo planą[15]. 1917 m. spalio 18–20 d. Stokholme vykusioje antroje lietuvių konferencijoje buvo diskutuojama, ar užtenka mokslininkų Vilniaus universitetui atidaryti. Konferencijos dalyviai buvo supažindinti su sąrašu mokslininkų, kurie galėjo sudaryti, pasak J. Šliūpo, naujojo Vilniaus universiteto medicinos, gamtos, matematikos, teisių, istorijos, filologijos, teologijos ir agronomijos fakultetų bei katedrų branduolį[16]. Konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją, kurioje Lietuvos Taryba buvo įpareigota organizuoti universitetą ir pradėti ieškoti Europoje profesorių, galinčių atvykti ir dirbti Vilniaus universitete[17]. Ši rezoliucija rodo, kad lietuviai rimtai buvo nusiteikę atkurti Vilniaus universitetą. Tačiau suprasdami, jog vien lietuvių mokslinėmis jėgomis bus sunku pradėti studijas Vilniaus universitete, pasiūlė išeitį – ieškoti trūkstamų profesorių užsienio universitetuose. 1917 m. lapkričio 2–10 d. Berne ir Lozanoje vykusioje antroje lietuvių konferencijoje buvo priimta rezoliucija, skelbusi, kad aukštoji mokykla Lietuvai – būtina, ir Lietuvos Taryba privalo gauti vokiečių valdžios leidimą įkurti lietuvišką Vilniaus universitetą, atgauti buvusius universiteto rūmus su archyvu ir knygynu bei pradėti ieškoti trūkstamų profesorių užsienio universitetuose[18].

 

2. Publicistinė-švietėjiškoji forma: 1916–1918 m. lietuvių ir užsienio spaudoje užvirė karšti ginčai dėl Vilniaus universiteto. Vieni rašė straipsnius-protestus prieš lenkų ketinimus kurti lenkišką Vilniaus universitetą[19], kiti, tarp jų P. Klimas, įrodinėjo, kodėl reikia kurti lietuvišką Vilniaus universitetą. P. Klimas suprato, kad norint sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir garantuoti jos politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį vystymąsi, reikia išsilavinusių piliečių, kurie gebėtų dirbti įvairaus lygio valdžios ir valdymo institucijose bei ūkio įstaigose. Nepriklausomą Lietuvą jis siejo su universitetinį išsilavinimą savo valstybėje įgijusiais piliečiais. Pavyzdžiui, 1918 m. balandžio 25 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ P. Klimas diskutavo su lietuviško universiteto oponentais[20]. Viena iš oponentų abejonių buvo – ar pakanka specialistų universitetui atidaryti, kita – ar iš tikrųjų universiteto steigimas – prioritetinis to meto Lietuvos uždavinys, kai buvo alternatyva – įgyti aukštojo mokslo diplomą užsienio universitetuose. Pavyzdys oponentams buvo tuometiniai politikai ir visuomenės veikėjai. Užsienyje baigę universitetus, jie kuo puikiausiai dirbo Lietuvos valstybės kūrimo darbus. Taigi, dalis politikų, matydami to meto sunkią politinę ir ekonominę padėtį manė, kad geriausia išeitis – reikiamų specialistų rengimą patikėti užsienio universitetams. Kitaip manė P. Klimas. Prie politinių argumentų priskirtume jo teiginį, kad viena iš savarankiško krašto sąlygų – turėti stiprią tautinę šviesuomenę[21]. Kurti ir valdyti valstybę turi išsilavinę, energingi, atsidavę ir mylintys savo kraštą visuomenės nariai. Juos gali išugdyti „mūsiškė tautinė aukštoji mokykla“ (išskirta – P. K.)[22]. P. Klimo požiūriu, toks lietuviškas universitetas turi tarnauti tautinės valstybės interesams. Prie ekonominių-socialinių ir kultūrinių argumentų priskirtume P. Klimo teiginius, kad valstybė, neturinti universiteto, tarytum palieka be kultūros židinio, kuris telkia visus mokslininkus krašto tyrinėjimams, vysto mokslą ir tarnauja visuomenės ekonominei-socialinei pažangai. Universitetas turi būti kuriamas Lietuvos visuomenei. Gyvenant gamybos profesionalizacijos amžiuje, anot P. Klimo, tautinis universitetas turėtų ne tik tarnauti tautinės valstybės interesams, bet ir tenkinti įvairius profesinius visuomenės poreikius.

 

Be to, ir gyvenimo tikrovė vertė steigti lietuvišką universitetą, nes nemažai gimnazijas baigusio jaunimo, dėl karo negalėjusio tęsti studijų, siekė įgyti aukštąjį išsilavinimą savo krašte[23]. P. Klimo manymu, šios problemos jau neįmanoma išspręsti siūlant jaunimui studijuoti užsienio universitetuose, t. y. pasakant jiems, „važiuokite dabar jūs į svetimas šalis ir mokykitės apleistos tėvynės gerovei!..“[24]

 

P. Klimas taip pat nesutiko su oponentų teiginiu, kad Lietuvoje per mažai mokslininkų kurti universitetą, toks jų teigimas jam atrodė iš viso nerimtas. Jis sutiko, kad Lietuvoje nėra žinomų garsių pasaulinio lygio mokslininkų, tačiau jų buvo reta ir kitų šalių universitetuose. P. Klimo manymu, kiekviename universitete už mokslo ir mokymosi programas atsakingi įvairių sričių mokslininkai ir specialistai. Jų netrūko ir Lietuvoje, o pradėjus veikti universitetui atsirastų dar daugiau. Be to, reikalingų profesorių galima pasikviesti iš užsienio. To meto Europos šalyse nebuvo naujovė, kad universitetuose, ir ypač mažų tautų valstybėse, dirbtų užsienio šalių profesoriai[25].

 

Apibendrinus P. Klimo teiginius matyti, kad to meto visuomenėje dėl lietuviško Vilniaus universiteto kūrimo susiformavo dvi strategijos. Pirmosios šalininkai manė, kad to meto sunkios politinės ir ekonominės sąlygos vertė kuriam laikui atidėti tautinio Vilniaus universiteto kūrimą, o Lietuvai reikiamų specialistų rengimą patikėti užsienio universitetams. Antros strategijos šalininkai, tarp jų P. Klimas, suprasdami, kad tik nuo išsilavinusio jaunimo priklauso Lietuvos valstybės ateitis, siūlė nedelsiant atidaryti lietuvišką Vilniaus universitetą, nes šalyje trūko kvalifikuotų specialistų, kurie galėtų tvarkyti valstybės administracinius, finansinius, ekonominius, socialinius ir kitus reikalus, rūpintis gyventojų sveikata, organizuoti švietimą, pertvarkyti žemės ūkį ir kitus darbus. Juo labiau, kad užsienio universitetai negalėjo parengti tiek kiek reikia įvairių lygių valstybės tarnautojų ir ūkio specialistų.

 

2. 1918 m. gegužė – 1919 m. sausio pradžia: tautinio Vilniaus universiteto atkūrimo darbai

 

Šiame etape lietuviško Vilniaus universiteto kūrimo klausimas iš politinių konferencijų dienotvarkės ir spaudos puslapių perkeltas į Lietuvos Tarybos[26] ir pirmosios vyriausybės 1918 m. liepos–gruodžio mėnesių posėdžius ir tapo prioritetinis[27]. Sunkinančios aplinkybės buvo tos, kad Lietuva tebebuvo vokiečių okupuota, todėl visų pirma reikėjo rasti kompromisą su vokiečių karine valdžia, kad ji duotų leidimą kurti lietuvišką Vilniaus universitetą; antra, reikėjo įrodyti ir pagrįsti vokiečių vadovybei, kokį universitetą norima kurti, o tam reikėjo parengti Vilniaus universiteto koncepciją ir statutą; ir trečia, reikėjo įrodyti ir vokiečiams, ir patiems sau, kad užteks mokslinio ir organizacinio personalo ji atidaryti. Šiame etape ypač aktyvūs buvo A. Voldemaras, M. Biržiška, J. Purickis ir J. Yčas.

 

2.1. Lietuvos Tarybos ir vokiečių karinės vadovybės kompromisas dėl Vilniaus universiteto

 

1918 m. balandžio 10 d. laikraštyje „Das neue Litauen“ buvo paskelbta žinutė, kad lietuviai įteikė Vokietijos vyriausybei raštą, kuriame trumpai išdėstyta Vilniaus universiteto istorija, akcentuojant jo svarbą Lietuvai, ir buvo prašoma leisti atidaryti Vilniaus universitetą su teologijos, filosofijos ir teisių fakultetais[28]. Rašte reiškiama viltis, kad vokiečių valdžia nedarys jokių trukdymų Vilniaus universitetui atkurti: „lietuviai turi vilties, jog vokiečių tauta, kuri užima tokią aukštą vietą dvasios kultūroje, neis Rusijos pėdomis, jog ji lietuviams neužginčys teisės turėti universitetą, anaiptol, jog ji, kaipo tikra vakarų civilizacijos atstovė, lietuviams padės vykinti šitą civilizacijos užduotį“[29]. Kita vertus, vokiečių karinė vadovybė taip pat ieškojo kompromiso dėl Vilniaus universiteto su Lietuvos Taryba. 1918 m. gegužės 18 d. laikraštyje „Darbo balsas“ pasirodė žinutė, kad vokiečių karinė valdžia neprieštaravo Vilniaus universiteto atidarymui su 3 fakultetais: teisės, istorijos-filologijos ir teologijos[30].

 

1918 m. birželio 7 d. Lietuvių delegacija, sudaryta iš Lietuvos Tarybos pirmininko Antano Smetonos ir jos narių Martyno Yčo ir Juozo Purickio, Lietuvos Tarybos prezidiumo vardu įteikė memorialą vyriausiajam Rytų fronto kariuomenės vadui feldmaršalui von Pauliui Liudvikui Hindenburgui (Paul Ludvig von Hindenburg). Memoriale buvo prašoma skirti dalį lėšų Vilniaus universiteto išlaikymui, nes nuo 1918 m. rudens būtų galima atidaryti po du teologijos ir teisės kursus ir po vieną istorijos ir filologijos kursus[31]. Delegacijos narių teigimu, vokiečių valdžia neprieštaravo, kad būtų atidarytas lietuviškas Vilniaus universitetas, ir iki universiteto mokslo pradžios lietuvių jaunuomenei pasiūlė aukštąsias studijas tęsti Berlyno, Breslau (dab. Vroclavas), o teologijos mokslus – Braunsbergo (Braunsberg, lenk. Braniewo) universitetuose. Vokiečių valdžiai nebuvo aišku, kodėl lietuviai neįtraukė į naujai kuriamo universiteto struktūrą Medicinos fakulteto, kuris, anot vokiečių pareigūnų, Lietuvai buvo žymiai svarbesnis nei Teisės fakultetas. Taip pat vokiečių valdžia pageidavo, kad lietuviškame universitete būtų studijų programos, kurios tenkintų ir tautines mažumas, t. y. lenkus, baltarusius ir žydus[32].

 

Paskatinti neprieštaraujančio vokiečių karinės valdžios požiūrio dėl lietuviško Vilniaus universiteto, 1918 m. liepos 9 d. Lietuvos Tarybos nariai vieningai sutiko, kad atėjo laikas imtis priemonių kurti lietuvišką Vilniaus universitetą, ir priėmė nutarimą iš pradžių jį atidaryti su Teologijos, Filologijos ir Teisės fakultetais, nes juos įsteigti buvo lengviausia ir pigiausia. Neabejojama buvo Medicinos fakulteto reikalingumu, tačiau nesitikint gauti pakankamai lėšų iš vokiečių valdžios (Medicinos fakultetui steigti reikėjo daugiau lėšų, negu visiems minėtiems fakultetams), laikinai buvo atsisakyta jį steigti[33]. Įgyvendinti šį nutarimą buvo sudaryta speciali komisija – Universiteto komisija iš pirmininko Martyno Yčo (1917 m. Rusijos Laikinosios Georgijaus Lvovo (rus. Георгий Евгеньевич Львов) vadovaujamos vyriausybės viceministras) ir narių: Mykolo Biržiškos, Augustino Voldemaro ir Juozo Purickio[34]. Komisija kėlė 3 pagrindinius uždavinius. Pirmas uždavinys buvo išsiaiškinti, kaip vokiečių valdžia reaguos į lietuviško Vilniaus universiteto su Teologijos, Filologijos ir Teisės fakultetais steigimą, antras – parengti universiteto statuto projektą, ir trečias – numatyti biudžetą ir parūpinti lėšų, kad galėtų vykti studijos universitete. Komisijos narys A. Voldemaras buvo komandiruotas į Berlyną susipažinti su vokiečių aukštojo išsilavinimo sistema ir struktūra, universitetų tipais bei susitarti su vokiečių pareigūnais dėl Vilniaus universiteto finansinių reikalų[35]. Reikia manyti, kad po kelionės A. Voldemarui vokiečių universiteto modelis (Berlyno) tapo tinkamiausiu modeliu, kuriuo remiantis būtų galima kurti lietuvišką Vilniaus universitetą. Vėliau, jau būdamas pirmuoju Lietuvos ministru pirmininku, jis galėjo daryti tam tikrą įtaką ir kitų politikų nuomonei dėl tinkamiausio universiteto modelio Vilniaus universitetui.

 

1918 m. liepos 23 d. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje Universiteto komisija atsiskaitė už atliktą darbą. Ji patvirtino, kad pradžioje vokiečių karinė valdžia sutiko, kad Vilniaus universitetas būtų atidarytas su Teologijos, Filologijos ir Teisės fakultetais. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad vokiečių nuomone, geriau buvo steigti Medicinos nei Teisės fakultetą[36]. Universiteto komisijos narys M. Yčas patikslino, kad vokiečių pareigūnai Teisės fakulteto steigti netrukdys, tačiau komisijos nariams susidarė įspūdis, kad jie buvo prieš teisininkų rengimą Vilniaus universitete. M. Yčas pažymėjo, kad universitetą su minėtais fakultetais tikimasi atidaryti 1918 m. rudenį, o Medicinos fakultetą siūlė atidaryti po metų, rudenį[37].

 

Laikraščio „Litauen“ 1918 m. 6 ir 8 numeriuose pasirodė žinutės ir straipsniai, kuriuose buvo pabrėžiama, kad dėl produktyvios Universiteto komisijos veiklos lietuviškas Vilniaus universitetą su trimis – Teisės, Filologijos-istorijos ir Teologijos – fakultetais bus atidaryti nuo 1918/1919 m. rudens semestro, o Medicinos fakultetas bus atidarytas kiek vėliau, kai tam bus sukurta materialinė-techninė bazė – laboratorijos ir klinikos. Nuo Vilniaus universiteto studijų pradžios buvo tikimasi gausaus studentų antplūdžio[38].

 

1918 m. vasaros pabaigoje „Lietuvos mokykla“ pranešė, kad vyriausioji vokiečių valdžia patvirtino universiteto planą ir biudžetą[39]. 1918 m. rugsėjo 5–16 d. trečioje Lozanos konferencijoje Šveicarijoje dalyviai buvo informuoti, kad vokiečių valdžia sutiko perduoti senuosius universiteto rūmus, paskyrė 50 tūkst. markių remontui ir, nors trūksta profesorių, ypač teisininkų, universitetą rengiamasi atidaryti jau spalio mėnesį[40].

 

Tačiau spalio mėnesį Vilniaus universitetas nebuvo atidarytas dėl kelių priežasčių. Pirma, nebuvo bendros nuomonės, koks turi būti universitetas; antra, nebuvo parengtas Vilniaus universiteto statutas; trečia, nebuvo suformuotas universiteto mokslinis-pedagoginis personalas; ketvirta, trūko lėšų pradėti darbą universitete; ir penkta, nebuvo grąžinti senieji Vilniaus universiteto pastatai. Tapo aišku, kad norint įveikti minėtas kliūtis, pirmiausia reikėjo tarpusavyje susitarti dėl Vilniaus universiteto koncepcijos ir patvirtinti jo Statutą. Tik susitarus ir priėmus Statutą galima tikėtis nuolaidų ir finansinės paramos iš vokiečių karinės valdžios.

 

2.2. Debatai dėl tautinio Vilniaus universiteto statuto projektų

 

1918 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta pirmoji nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, suformuotos ministerijos, tarp jų ir Švietimo ministerija. Švietimo ministerijos pirmuoju ministru (valdytoju) tapo J. Yčas. Vilniaus universiteto statuto rengimas ir kiti susiję su universitetu darbai tapo koordinuoti ir pajudėjo į priekį. Švietimo ministerijoje įsteigtas Aukštųjų mokyklų skyrius, į kurio funkcijas įėjo parengti Vilniaus universiteto statutą bei koordinuoti jo atidarymo darbus. Šiam skyriui pradžioje vadovavo Mykolas Biržiška, vėliau Vincas Čepinskis[41]. Reikia pažymėti, kad per labai trumpą laiką Aukštųjų mokyklų skyrius, pasinaudodamas Universiteto komisijos ir Lietuvių mokslo draugijos medžiaga, susijusia su Vilniaus universitetu[42], parengė Vilniaus universiteto statuto projektą ir įteikė svarstyti Lietuvos Valstybės Tarybai.

 

1918 m. lapkričio 29 d. Valstybės Tarybos posėdyje per pirmąjį Vilniaus universiteto statuto projekto svarstymą Švietimo ministerijos valdytojas J. Yčas atkreipė dėmesį į tai, kad Ministerija parengė Statuto projektą, kai dar nebuvo parengusi pradinės mokyklos programos, bet tai buvo normalus kelias, kuriuo ėjo ir kitos šalys[43]. Jis rengtas skubotai, todėl neišvengta ir trūkumų. Skubama, pasak jo, buvo dėl dviejų priežasčių. Pirma, Vilniaus universitetą buvo numatyta atidaryti nuo naujųjų 1919 metų, ir antra, atidarius universitetą būtų buvę galima susigrąžinti Vilniaus universiteto turtą iš Rusijos[44]. Statuto projektas, J. Yčo nuomone, tebuvo pagrindas Vilniaus universitetui atidaryti, o vėliau jis turėjo būti tobulinamas[45].

 

1918 m. lapkričio–gruodžio mėn. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžiuose, svarstant Vilniaus universiteto statutą, vyko karštos diskusijos šiais pagrindiniais klausimais:

 

1. Kodėl pirmiausia reikėjo kurti lietuvišką Vilniaus universitetą? Šiuo klausimu politikai istorikai buvo vieningi, kad pirmasis lietuviškas universitetas turi būti atkurtasis Vilniaus universitetas, ir prieštaravo kitiems Lietuvos Valstybės nariams, kurie siūlė pirmąjį tautinį universitetą kurti viename iš Lietuvos miestų, bet ne Vilniuje[46]. Vilniaus universitetas, anot jų, buvo lenkų mokslo, švietimo ir kultūros institucija, todėl jis negalėjo tapti pirmuoju tautiniu universitetu. Su tuo kategoriškai nesutiko M. Biržiška.

 

M. Biržiška teigė, kad Vilniaus universitetas – svarbus reiškinys lietuvių kultūroje ir neteisingai buvo apšauktas lenkinimo įstaiga: „Gal jis (universitetas – A. J.) lenkino, bet jis ir lietuvino“[47]. Todėl, jo nuomone, neteisinga manyti, kad Vilniaus universitetas dėl lenkų kalbos vartojimo mokslo ir studijų procese tebuvo tik lenkų kultūros ir mokslo institucija. M. Biržiška šias pastabas skyrė tiems politikams, kurie siūlė steigti pirmą lietuvišką universitetą ne Vilniuje, o Kaune ar netgi Šiauliuose. Pirmas tautinis universitetas turi būti atkurtasis Vilniaus universitetas, o vėliau, jo nuomone, gali būti steigiami universitetai ir kituose Lietuvos miestuose[48]. Tuo jis aiškiai išreiškė savo požiūrį į senojo Vilniaus universiteto kaip svarbaus lietuvių mokslo ir kultūros centro išsaugojimą.

 

1918 m. gruodžio 2 d. per antrąjį Vilniaus universiteto statuto svarstymą M. Biržiška pasiūlė pirmą paragrafą papildyti teiginiu, kad Vilniaus universitetas yra 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto turtų paveldėtojas, nes Statuto komisijai toji pataisa buvo neaiški[49]. Lietuvos Valstybės Taryba pritarė M. Biržiškos siūlymui, nes tai galėjo tapti Lietuvos Vyriausybės išeities pozicija siekiant atgauti prarastą universiteto turtą iš Rusijos.

 

2. Kokia kalba turėjo vykti studijos universitete? Karštos diskusijos vyko dėl kalbos, kuria turėjo vykti studijos universitete. Buvo reiškiami įvairūs siūlymai, tačiau reikia pažymėti, jog nė vienas iš kalbėjusiųjų nesiūlė, kad studijos universitete vyktų vien tik lietuvių kalba. Vieni siūlė išplėsti siūlomų studijų kalbų skaičių, kiti – apsiriboti tik lietuvių ir lotynų kalbomis. Šiose diskusijose daug laiko ir energijos skyrė J. Yčas ir A. Voldemaras, ieškodami optimaliausio kalbų vartojimo universitete varianto ir kompromiso: kaip kurti tautinį Vilniaus universitetą trūkstant lietuviškai dėstančių profesorių.

 

Projekte, pasak J. Yčo, siūloma paskaitas ir seminarus vesti įvairiomis kalbomis, kadangi kalbos klausimas – opus. Pirmiausia turi rūpėti mokslas, o ne kokia kalba jis būtų dėstomas, todėl paskaitos ir seminarai galėtų vykti lietuvių, lenkų, rusų ir kitomis kalbomis. Kol nebuvo turtingų bibliotekų, reikėjo turėti gerų dėstytojų, o jie galėjo būti ir ne vien tik lietuviai. Kviesdami dirbti vien tik lietuvius, jo įsitikinimu, dar ilgai negalėtume suformuoti universiteto ir „blogai patarnautume mokslo židiniui“[50].

 

Augustinas Voldemaras pritarė Jono Yčo pozicijai, nes jam taip pat svarbiausia buvo akademinio mokslo kokybė, ir kategoriškai pasisakė prieš Stasio Šilingo siūlymą, kad studijos universitete vyktų tik dviem kalbomis: lietuvių ir lotynų. Čia jis įžvelgė ir užsienio kalbų mokėjimo problemą. Nebuvo sudėtinga pakviesti profesorių, dėstantį ir vokiškai, tačiau kiek atsirastų studentų, galinčių vokiškai klausyti? Jų būtų nedaug. A. Voldemaro nuomone, lengviausia studentams būtų, jei paskaitos ir seminarai be lietuvių, dar vyktų „rusų, gal lenkų kalbomis“[51]. Kaip sektiną pavyzdį jis nurodė Suomijos Helsinkio universitetą, kuriame paskaitos buvo skaitomos trimis kalbomis: suomių, švedų ir vokiečių[52]. (Iš tikrųjų Helsinkio universitete buvo vartojamos dvi kalbos – suomių ir švedų, tačiau suomių mokslininkai galėjo rašyti daktaro disertacijas vokiečių kalba[53].) Atrodo, kad Helsinkio universiteto pavyzdys galėjo būti A. Voldemarui priimtinas modelis dėl studijų kalbų vartojimo ir Vilniaus universitete. Raimundas Lopota mano, kad Augustino Voldemaro siūlymas dėl Helsinkio universiteto kaip pavyzdinio kalbų modelio taikymo Vilniaus universitetui išplaukia iš 1918 m. birželio 30 d. Berlyne sudarytos vadinamosios Adamo Ronikierio (Adam Ronikier) ir Augustino Voldemaro sutarties, kurios vienas iš punktų teigė: „e. pripažįstant būtinumą įsteigti aukštąsias mokslo įstaigas Lietuvos valstybėje ir turint omenyje kalbinius santykius šioje valstybėje, kalbų atžvilgiu privalo pasitarnauti Helsinkforso universiteto pavyzdys“[54]. Nereikėtų atmesti ir šios prielaidos: pripažindamas, jog ne visi lietuviai profesoriai galėjo dėstyti lietuvių kalba, A. Voldemaras siūlė universitete leisti vartoti lietuvių, rusų ir lenkų kalbas.

 

A. Voldemaras taip pat sutiko su J. Yčo nuomone, kad vien tik lietuvių jėgomis sunku atidaryti Vilniaus universitetą, ir siūlė kviesti rusų ir lenkų mokslininkus dirbti į universitetą[55].

 

Galima teigti, kad J. Yčo ir A. Voldemaro siūlymai buvo gana realistiški ir juose galima įžvelgti jų toleranciją ir gebėjimą atskirti politikos ir mokslo klausimus, nedarant žalos akademinio mokslo kokybei.

 

3. Kam reikėjo steigti Sociologijos fakultetą? Statuto projekte buvo numatyta, kad pirmiausia turėjo būti steigiami Teologijos ir Sociologijos fakultetas su istorijos, filologijos ir teisės skyriais[56]. Politikų istorikų pozicija šiuo klausimu išsiskyrė. A. Voldemaras ir J. Yčas buvo už Sociologijos fakulteto įkūrimą, tuo tarpu M. Biržiška ir P. Klimas buvo prieš tokį fakultetą.

 

Pristatydamas Statuto projektą J. Yčas teigė, kad Sociologijos fakultetas – naujovė ir užsienio šalių universitetuose, todėl kritika neišvengiama[57].

 

M. Biržiškai ir P. Klimui buvo netikėtas siūlymas steigti fakultetą Sociologijos pavadinimu[58]. Nei Universiteto komisija, nei Švietimo ministerijos patarėjai nesvarstė tokio fakulteto pavadinimo. M. Biržiška padarė prielaidą, kad idėja kurti Sociologijos fakultetą tikriausiai gimė Ministrų kabinete[59]. Taip jis netiesiogiai priekaištus ir kaltinimus adresavo A. Voldemarui. M. Biržiškos nuomone, Vilniaus universiteto statutas turėtų būti rimtas, iš kurio pasaulis negalėtų pasijuokti[60].

 

A. Voldemaras atkakliai gynė Sociologijos fakulteto idėją ir neslėpė, kad jo iniciatyva siūloma steigti fakultetą tokiu pavadinimu. Fakultetų pavadinimai su mokymo programų turiniu ne visada siejami. Jis pateikė Vokietijos universitetų pavyzdį, kai Filosofijos fakultetuose buvo studijuojama gamtos, matematikos ir istorijos mokslai. Pavadinimą lemia tradicija ar naujos mokslo tendencijos. Vietoje Sociologijos fakulteto buvo galima siūlyti kultūros, ar kito pavadinimo fakultetą, tačiau sociologijos jam pasirodė priimtinesnis, nes jis apimtų visus su visuomene susijusius mokslus. Tuo jis paaiškino, kodėl į Sociologijos fakultetą buvo įtrauktos įvairių mokslų krypčių katedros. Sociologijos fakultetas nereiškia noro „reformuoti pasaulį“, o tiesiog nenorėta steigti daug mažų fakultetų[61].

 

J. Yčui ir A. Voldemarui taip pat buvo priimtinesnis fakultetas Sociologijos, nei Socialinių mokslų pavadinimu. J. Yčui sociologijos pavadinimas buvo daug bendresnis, nes, pavyzdžiui, kalbos mokslai nepriklauso socialiniams mokslams. A. Voldemaro nuomone, ginčai dėl fakulteto pavadinimo buvo subjektyvūs, nes „sociologija yra graikų kalbos kilmės žodis, reiškiantis socialinius mokslus“.

 

Iš esamų šaltinių sudėtinga pasakyti, ar Sociologijos fakulteto idėja yra A. Voldemaro originali idėja. Kaip anksčiau buvo minėta, nepavyko rasti tokiu pavadinimu fakulteto nei Europos, nei Amerikos ar Azijos universitetuose (žr. 57 nuorodą). Todėl galima daryti prielaidą, kad A. Voldemaro siūlymas steigti fakultetą sociologijos pavadinimu gali būti jo originali idėja. Tačiau dėl šaltinių trūkumo neatmetama ir kita prielaida, kad tuo metu X universitete toks fakultetas tikrai buvo ir tai žinojo A. Voldemaras. Kita vertus, galbūt Sociologijos fakulteto pavadinimo idėja kilo iš jam gerai žinomo pozityvisto filosofo Augustino Comte (Auguste Comte) pasiūlytos mokslo klasifikacijos, kurioje naują mokslo šaką, susijusią su visuomene, jis siūlė vadinti sociologijos vardu[62]. Galbūt pasiūlyta A. Comte mokslo klasifikacija buvo priimtina A. Voldemarui, ir noras suvienyti visas mokslo kryptis, susijusias su visuomene, suformavo jam idėją kurti fakultetą Sociologijos pavadinimu. A. Voldemaro įsitikinimu, „Gyvenimas, kuris gimdo mokslus, geriausias yra jų klasifikatorius. [...] Bet kuris vardas bus geras, jeigu tik mokslo esmė tiksliai suprasta“[63]. Bet kuri iš anksčiau išvardintų prielaidų tik patvirtina A. Voldemaro erudiciją, modernų samprotavimą ir atvirumą to meto naujoms mokslo tendencijoms.

 

4. Koks turi būti  universitetas: pasaulietinis ar katalikiškas? Diskusijose dėl Teologijos fakulteto reikalingumo, pirmumo ir autonomiškumo galima išskirti dvi vienai kitai priešiškas – pasaulietinę ir klerikalinę pozicijas. Pirmąją, pasaulietinę poziciją palaikė Mykolas Biržiška ir Petras Klimas (jų šalininkas buvo Jonas Vileišis), o antrosios, klerikalinės pozicijos atstovai buvo Augustinas Voldemaras ir Jonas Yčas (jų šalininkai buvo Kazys Bizauskas, Vladas Mironas, Aleksandras Stulginskis, Stasys Šilingis)[64].

 

M. Biržiška laikėsi nuomonės, kad Teologijos fakulteto neturėtų būti Vilniaus universitete: „[...] prieš tai, kad universitetas turėtų teologijos atspaudą mes kovosime ir visuomet protestuosim“[65]. O jei Teologijos fakultetas bus steigiamas, tai jis neturėtų išskirtinių teisių. Tam pritarė ir P. Klimas. Jei Teologijos fakultetas būtų steigiamas autonominėmis teisėmis su popiežiaus sankcija, tai kiltų daug keblumų dėl universiteto administravimo ir nebūtų garantijų, kad jis taptų laisvu fakultetu universiteto struktūroje. Teologijos fakultetas turėjo būti visai atskirtas nuo universiteto, nes priešingu atveju jis „bus universitetas universitete“[66]. P. Klimas taip pat nurodė, kad nors Statute ir nepasakyta, kad bus steigiamas „katalikų“ Teologijos fakultetas, jam kėlė abejonių, ar iš tikrųjų kitų konfesijų studentai jame galės studijuoti[67].

 

Priešingai manė J. Yčas. Jei Lietuvai reikalingi kunigai su aukštuoju išsilavinimu, kuriems daugiau pagarbos ir pasitikėjimo rodytų tautiečiai, tai valstybei svarbu, kad universitete būtų Teologijos fakultetas, ir nesvarbu, kad galbūt ateityje jis taptų atskira mokslo įstaiga[68].

 

A. Voldemaro nuomone, universitetas yra mokslo įstaiga, o mokslas – neutralus. Jis apima įvairias mokslo žinių sritis, kurios domina ir teikia reikalingos informacijos žmonijai. Jam nesuprantama, kodėl buvo kvestionuojamas Teologijos fakultetas[69]. Visuose užsienio universitetuose, išskyrus Rusiją, yra teologijos fakultetai. Teologijos fakultetas kaip mokslo padalinys yra reikšmingas ir „Jei žmonės turi [...] klausimų, kurie jiems rūpi, tai jiems turi būti vietos ir universitete“[70]. Jis palaikė Dž. H. Niumeno nuomonę, kad teologija yra mokslas, be kurio negalima įgyti bendrojo išsilavinimo[71]. Todėl jo paskirtis – rengti teologijos specialistus ir bendrojo lavinimo mokykloms. Pripažindamas tikėjimo laisvę ir toleranciją, jis skatino pozityviai vertinti ir teologijos mokslus. Be to, istorijoje buvo pavyzdžių, kai teologijos fakultetus baigusieji tapo žymiais pasaulietiniais filosofais, ir kaip pavyzdį paminėjo filosofą Ernestą Renaną (Erneste Renan[72])[73].

 

J. Yčo siūlymuose steigti katalikų teologijos katedrą Socialinių mokslų fakultete (Jos steigimui prieštaravo P. Klimas ir M. Biržiška, nes Teologijos fakultete buvo steigiama Bažnyčių istorijos katedra. Palikus Teologijos fakultetą bendroje universiteto struktūroje, ši katedra, P. Klimo požiūriu, buvo nereikalinga Socialinių mokslų fakultete. Jo požiūriui buvo pritarta[74].) galima įžvelgti jo nusistatymą skleisti katalikų ideologiją ir pasaulietiniuose fakultetuose bei kurti katalikišką universitetą.

 

5. Ar universitetas tik lietuviams, ar atviras tautinėms, ar religinėms mažumoms?

 

Šiuo klausimu politikų istorikų požiūriai išsiskyrė. M. Biržiška ir P. Klimas buvo linkę kurti daugiau pasaulietinį, atvirą tautinėms ar religinėms mažumoms Vilniaus universitetą, o A. Voldemaras ir J. Yčas buvo linkę steigti katalikišką lietuvių universitetą. Pastarieji laikėsi požiūrio, kad Vilniaus universitetas turėtų orientuotis į lietuvių interesus ir daugiau būti tautinis. Šių požiūrių skirtumai išaiškėjo svarstant, kiek ir kokių tautinių mažumų katedrų turi būti universitete.

 

Pavyzdžiui, Statuto projekte M. Biržiška, kaip mokslininkas ir pilietis, pasigedo gudų, latvių, hebrajų kalbos ir literatūros katedrų[75]. J. Yčas neprieštaravo siūlymui steigti Gudų kalbos ir literatūros katedrą, tačiau ši katedra nebuvo įtraukta į siūlomų katedrų sąrašą, kadangi nebuvo profesorių, galinčių dėstyti, bet jei atsirastų dėstytojų, ši katedra galėtų būti įkurta. Jis taip pat neprieštaravo, kad būtų Hebrajų kalbos ir literatūros skyrius, tačiau tai turėjo spręsti Lietuvos Taryba[76]. Su tuo nesutiko A. Voldemaras. Jo nuomone, galima įkurti daug katedrų, tačiau ar bus galinčių dėstyti ir norinčių klausyti vieno ar kito dalyko kurso? Jis ironiškai klausė: „kodėl nesteigti Kinų literatūros katedros?“[77] Kalbėdamas, kodėl buvo atsisakyta Latvių kalbos katedros, teigė, kad vargu ar rastumėm iš mūsų tarpo mokančių latvių kalbą, nes su latviais visuomet buvo bendraujama vokiškai arba rusiškai. Svarbu ne tik tai, ar atsiras galinčių mokyti studentus vieno ar kito dalyko, bet ir tai, ar atsiras norinčių vieną ar kitą dalyką studijuoti. Jei nėra profesorių, kurie galėtų skaityti vieną ar kitą discipliną, tai nebus ir studentų, todėl nėra reikalo įrašyti katedras, kurios taip ir liktų popieriuje[78]. A. Voldemaro supratimu, universitete turėtų būti daugiau profesorių nei katedrų. Blogas esąs universitetas, kuriame daugiau katedrų nei profesorių, be to, valstybė privalo skaičiuoti lėšas ir realiai vertinti aplinkybes, kuriomis kuriamas universitetas. Kaip pastebi Vygintas Bronius Pšibilskis, „ministras pirmininkas A. Voldemaras rūpinosi, kad projektas būtų realus, jo įgyvendinimas netaptų valstybės lėšų švaistymu [...]“[79].

 

Reikia pripažinti, kad politikai istorikai vieningai sutarė dėl Lenkų kalbos ir literatūros katedros reikalingumo ir oponavo tiems Valstybės Tarybos nariams, kurie pasisakė prieš šią katedrą. Lietuvos praeitis, anot A. Voldemaro, susipynusi su lenkų, todėl siūloma steigti Lenkų kalbos ir literatūros katedrą ne siekiant įtikti lenkams, o norint geriau „patiems save pažinti“[80]. M. Biržiška siūlė atsisakyti politinių ambicijų: „[...] turime užmiršti tą, kas dabar darosi Vilniuje“, ir steigti Lenkų kalbos ir literatūros katedrą[81]. Šiuose teiginiuose galima įžvelgti politikų istorikų drąsą ir objektyvumą bei sugebėjimą atsiriboti nuo to meto politinės tikrovės. Būdami griežti oponentai lenkų politikų pretenzijoms į Vilnių ir jo kraštą, jie sugebėjo išlikti nešališki ir objektyvūs mokslo reikaluose.

 

6. Ar universitetas su savivaldos teisėmis, ar su ribota autonomija? Šiuo klausimu politikų istorikų pozicijos buvo skirtingos. J. Yčo ir A. Voldemaro pozicija buvo kurti universitetą su ribota autonomija, o P. Klimo ir M. Biržiškos – steigti universitetą su savivaldos teise.

 

M. Biržiškai ir P. Klimui tam tikrų abejonių kėlė tai, ar Statuto projektas nepažeidžia demokratijos principų, nes daugiausia kalbama apie universiteto rektoriaus ir fakulteto dekanų skyrimus. Jis retoriškai klausė, ar bijoma, kad patys profesoriai, neturintys teisės rinkti, išsirinks dekanus ir rektorių?[82] P. Klimas palaikė M. Biržišką ir siūlė leisti patiems profesoriams rinkti dekanus ir rektorių bei pateikė kompromisą – kol nesuformuoti fakultetai, Švietimo ministerija galėjo skirti rektoriaus ir dekanų vietininkus[83]. Tam prieštaravo A. Voldemaras teigdamas, kad ankstyvajame universiteto kūrimosi etape dekanų ir rektoriaus rinkimai neįmanomi, nes yra pavojus, kad universiteto administracijoje gali įsivyrauti nelietuviai[84]. Jam pritarė J. Yčas, jis sakė, kad universitetas gali likti visiškai be lietuvių profesorių, jei teisė rinkti profesorius, nors ir su Universiteto Senato pritarimu, liktų patiems fakultetams[85]. Jis patvirtino, kad Švietimo ministerija pasinaudotų išimtine teise tik tuo atveju, jei reikėtų pakviesti profesorius iš užsienio. Jie būtų skiriami. J. Yčas buvo ir prieš Statuto paragrafą, kuriuo katedrų steigimo teisė priklausytų pačiam universitetui[86].

 

A. Voldemaras buvo kitos nei M. Biržiška nuomonės, jog į profesorių tarybą turėtų būti renkami privatdocentai[87]. Užsienio universitetuose yra šios pedagogų kategorijos: privatdocentai, docentai ir profesoriai. Profesorius yra valstybės žmogus, kuris atsako prieš valstybę. Privatdocentas yra laisvas mokslininkas, nesusijęs su valstybine tarnyba, todėl, pasak A. Voldemaro, jis neturėtų dalyvauti profesorių taryboje. Tam prieštaravo M. Biržiška. Išskirti privatdocentus iš profesorių tarybos, jo įsitikinimu, nebuvo pagrindo[88].

 

1918 m. lapkričio–gruodžio mėn. Valstybės taryboje svarstant Statuto projektus tapo akivaizdu, kad istorikai politikai turėjo dvi skirtingas universiteto koncepcijas. Tautinio katalikiško universiteto su ribotomis savivaldos teisėmis šalininkai buvo A. Voldemaras ir J. Yčas. Pasaulietinio, su savivaldos teise ir atviro tautinėms ar religinėms mažumoms universiteto šalininkai buvo M. Biržiška ir P. Klimas. Skirtingų koncepcijų politikai istorikai rado šalininkų visuomenėje ir tarp Valstybės Tarybos narių, priimant Vilniaus Statutą.

 

2.3. Vilniaus universiteto statutas

 

1918 m. gruodžio 5 d. Valstybės Tarybos posėdyje trečiuoju skaitymu Vilniaus universiteto statutas nebuvo vieningai priimtas: du susilaikė ir vienas buvo prieš: M. Biržiška balsavo prieš. Dar per antrąjį Statuto svarstymą politikų istorikų nuomonės išsiskyrė, ar universitetas turi likti nuošalyje nuo politikos. P. Klimas ir M. Biržiška pritarė minčiai, kad politinei veiklai universitete ne vieta. A. Voldemaras manė priešingai ir siūlė išbraukti žodžius „ne politikos“, nes „kuomet ateina aštrūs politikos laikai, vis tiek politikos organizacijos išdygs“ universitete, todėl universitetas turi būti susijęs su politiniu gyvenimu[89]. Jo siūlymui nepritarta. Tačiau Statuto 33 paragrafas leido studentams steigti mokslo, ekonomines ir kitas studentams reikalingas organizacijas, prieš tai informavus rektorių. M. Biržiškai 33 paragrafo formuluotės dalis „ir kitas studentams reikalingas organizacijas“ atrodė pavojinga, nes universitetas gali tapti politine arena; todėl jis buvo prieš 33 statuto paragrafą ir taip pat balsavo prieš visą Vilniaus universiteto statuto priėmimą[90].

 

Priimtas Vilniaus universiteto statutas buvo vientisas, jį sudarė 41 paragrafas[91].

 

Pirmasis Statuto paragrafas skelbė, kad Vilniaus universitetas atkuriamas 1919 m. sausio 1 d. kaip mokslo ir mokymo įstaiga bei yra 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto turtų paveldėtojas[92].

 

Pagal antrąjį Statuto paragrafą universitetą sudarė keturi fakultetai: Teologijos, Socialinių mokslų, Medicinos, Gamtos ir matematikos. Prie Medicinos fakulteto numatyta atidaryti Veterinarijos institutą, o prie Gamtos ir matematikos fakulteto – Agronomijos institutą. Studijos Teologijos ir Socialinių mokslų fakultetuose turėjo prasidėti nuo 1919 m. sausio 1 d. Kitų fakultetų studijų pradžia nusakomas neaiškiai – vėliau.

 

Pagal trečiąjį Statuto paragrafą fakultetai skirstomi į skyrius. Fakultetai patys galėjo numatyti skyrius, o katedrų skaičius galėjo keistis universitetui pasiūlius ir priėmus įstatymo numatyta tvarka. Šiame paragrafe buvo nurodyti tik Socialinių mokslų fakulteto skyriai: Teisės mokslų ir Istorijos-filologijos mokslų.

 

Ketvirtasis Statuto paragrafas apibrėžė Socialinių mokslų ir Teologijos fakultetų struktūras[93]. Viena vertus, kadangi ne visų fakultetų struktūra buvo nurodyta, galima teigti, kad šia prasme statutas buvo neužbaigtas. Kita vertus, tautinių katedrų gausa Socialinių mokslų fakultete rodė, kad Lietuvos valstybė numatė sudaryti palankias sąlygas tautinėms ar religinėms mažumoms studijuoti tautiniame Vilniaus universitete.

 

Penktasis Statuto paragrafas apibrėžė kalbos vartojimą studijų procese: be lietuvių kalbos, paskaitos galėjo būti skaitomos ir kitomis kalbomis. Prioritetas buvo teikiamas lietuvių kalbai, bet kartu buvo patvirtintas tolerantiškas kitų kalbų vartojimas. Šiuo aspektu nebuvo pabrėžtas universiteto išskirtinis lietuviškumo bruožas. Be to, neįvardijimas konkrečios užsienio kalbos rodo tai, kad buvo numatyta gana lanksčiai spręsti dėstymo kalbų klausimą.

 

7–13 Statuto paragrafuose kalbama apie mokslinį-pedagoginį personalą, universiteto vykdomąją valdžią ir valdymą. Statuto 8 paragrafas suteikė universitetui autonomiją, tačiau 7 straipsnio 1 pastaba nukėlė autonomijos teisės įsigaliojimo terminą – iki universiteto „suaugimo“, t. y. iki pusės Statute išvardytų katedrų susikūrimo[94].

 

14–22 Statuto paragrafai apibrėžė mokslo laipsnius ir jų teikimo tvarką bei nustatė keliamus reikalavimus moksliniam ir pedagoginiam personalui[95]. Mokslo laipsniu pripažintas tik vienas daktaro laipsnis, kurį pretendentas galėjo gauti išlaikęs tam tikro fakulteto nustatytus egzaminus ir apgynęs paskelbtą disertaciją. Taip pat buvo numatyta kai kurių užsienio valstybių magistrų diplomus prilyginti daktaro diplomams, jei tose valstybėse buvo kelių pakopų mokslo laipsniai. Taip lietuviams mokslininkams buvo siekiama sudaryti palankesnes sąlygas užimti profesoriaus ar docento vietas universitete. (Šia teise galėjo pasinaudoti tie politikai, tarp jų A. Voldemaras, J. Yčas, M. Biržiška, P. Klimas, A. Smetona ir kiti, kurie tuo metu turėjo tik magistro laipsnius.)

 

23–33 paragrafai nustatė studentų ir laisvųjų klausytojų priėmimo ir studijų baigimo sąlygas, apibrėžė studentų ir laisvųjų klausytojų teises ir pareigas. Studentai galėjo būti vyrai ir moterys, turintys vidurinįjį išsilavinimą[96]. Teologijos fakulteto studentais galėjo būti asmenys, baigę katalikų dvasines seminarijas. Čia galėtume įžvelgti tam tikrą studentų diskriminaciją, nes kitų konfesijų atstovai negalėjo studijuoti Teologijos fakultete. Baigęs mokslus studentas galėjo gauti aukštojo mokslo diplomą, tačiau minėtuose paragrafuose nedetalizuojama mokymosi tvarka, t. y. nenurodoma nei semestrų, nei visų studijų trukmė. Šia prasme galima teigti, kad Statutas buvo neužbaigtas.

 

34–39 Statuto paragrafuose kalbama apie universiteto lėšas ir universiteto žinioje esančio turto naudojimo sąlygas. Universitetas buvo laikomas valstybiniu ir lėšų jam turėjo skirti Švietimo ministerija.

 

40–41 Statuto paragrafai apibrėžė statuto keitimo tvarką. Statuto keitimo iniciatyva priklausė universitetui, tačiau keisti Statutą buvo galima tik įstatymo numatyta tvarka[97].

 

2.4. Reakcija į Vilniaus universiteto statutą

 

Lietuviai politikai istorikai sveikino Vilniaus universiteto statuto priėmimą. M. Biržiškos teigimu, Lietuvos Valstybės Taryba atkūrė lietuvišką Vilniaus universitetą kaip senojo universiteto tęsėją ir kartu pradėjo naująjį lietuviškos aukštosios mokyklos istorijos puslapį. A. Voldemaro nuomone, atkurtas Vilniaus universitetas turėjo būti pirmasis, bet ne paskutinis lietuviškas universitetas Lietuvoje, nes Lietuvos idealas švietimo srityje – kelios aukštosios mokyklos[98].

 

Statutas sulaukė ir tam tikros kritikos. J. Šliūpas buvo nepatenkintas 27 paragrafo formuluote, kad studentų ir laisvųjų klausytojų skaičių kasmet nustato pats fakultetas. Tokioje formuluotėje jis įžvelgė net Rusijos įtaką, nes studentų ir laisvųjų klausytojų priėmimo apribojimai tinka tik despotiškoms šalims, kur išsilavinę žmonės nėra pageidaujami valstybėje. Lietuva turi būti demokratiška šalis ir baigusių aukštąjį mokslą žmonių jai reikės tiek, kiek jų gali atsirasti[99]. Jis taip pat kritikavo draudimą kitų konfesijų, išskyrus katalikų, atstovams studijuoti Teologijos fakultete. Jo nuomone, kai dalis Prūsų Lietuvos priklauso Lietuvos valstybei, negalima užkirsti kelio siekti aukštojo mokslo protestantams, pasirinkusiems kunigystę. Užsienio universitetai negali įdiegti meilės kalbai, žmonėms, tėvynei, todėl protestantai kunigai turi būti ruošiami Vilniaus universiteto Teologijos fakultete. Siūlė koreguoti Statuto paragrafus, susijusius su studentų priėmimu į Teologijos fakultetą[100].

 

Lietuvos politikai tikėjo, kad artimiausiu metu Vilniaus universitetas bus atidarytas. Tai patvirtina ir šie faktai: 1918 m. lapkričio 29 d. Ministrų kabineto posėdyje, Švietimo ministerijos valdytojui J. Yčui pasiūlius, buvo priimti nutarimas dėl lėšų skyrimo nupirkti Vilniaus universitetui bakteriologijos ir chemijos laboratorijų įrangą[101]. 1918 m. gruodžio 14 d. „Lietuvos aide“ buvo paskelbti Lietuvos laikinosios Vyriausybės įsakymai dėl priėmimo į Vilniaus universitetą[102]. 1919 m. sausio 7 d. Ministrų kabineto posėdyje Švietimo ministerijos valdytojas J. Yčas informavo, kad į Švietimo ministerijos sąmatą yra įtrauktos ir Vilniaus universiteto organizavimo išlaidos[103].

 

Tačiau viltis artimiausiu metu atidaryti tautinį Vilniaus universitetą sužlugdė to meto politinė tikrovė – 1919 m. sausio mėn. rusų bolševikams, o vėliau lenkams užgrobus Vilnių ir jo kraštą. Tautinio Vilniaus universiteto reikalavimas tapo politikų sudėtine kovos dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai dalimi iki 1939 m. pabaigos. Todėl galima sutikti su M. Biržiškos teiginiu (jis, beje, ir tapo pirmuoju tautiško Vilniaus universiteto rektoriumi), kad tik 1939 m. pabaigoje įsigaliojo 1918 m. gruodžio 5 d. nutarimas dėl lietuviško Vilniaus universiteto[104], nes pagal 1939 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Seimo universitetų įstatymą, lietuviškas Vilniaus universitetas turėjo būti atidarytas 1939 m. gruodžio 15 d.[105]

 

Išvados

 

XX a. 2-ame dešimtmetyje lietuviško Vilniaus universiteto kūrimo klausimais ypač aktyvūs buvo politikai istorikai Mykolas Biržiška, Jonas Yčas, Petras Klimas ir Augustinas Voldemaras. Būdami Lietuvos Valstybės Tarybos nariai ir pirmosios Lietuvos vyriausybės ministrai, jie tiesiogiai dalyvavo rengiant tautinio Vilniaus universiteto koncepciją, statutą ir inicijavo organizacinius darbus jį atidaryti. Kita vertus, kaip mokslininkai istorikai remdamiesi tarptautine mokslo ir švietimo sistemos patirtimi, jie ėmėsi iniciatyvos ir XX a. 2-ame dešimtmetyje pradėjo kurti Lietuvos aukštojo mokslo politiką. Juos vienijo supratimas, kad naujai besikuriančiai valstybei reikalingas universitetas, galintis rengti įvairių sričių specialistus – nuo valstybės tarnautojų iki išsilavinusių įvairių profesijų ūkio specialistų. Universitetą jie siejo su Lietuvos valstybės pagrindų stiprinimu.

 

Tautinio Vilniaus universiteto kūrimo laikotarpį nuo 1915 m. vokiečių okupacijos pradžios Lietuvoje iki 1919 m. pradžios, kai lenkai užgrobė Vilniaus kraštą, galima skirti į du etapus:

 

1. 1915 m. ruduo – 1918 m. gegužė. Pirmajame etape lietuviai politikai, tarp jų istorikai, atliko tautinio universiteto moderatorių funkciją, t. y. vokiečių okupacijos pradžioje jie kaip politikai kėlė lietuviško Vilniaus universiteto kūrimo klausimą lietuvių konferencijose užsienyje, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo lietuvių ir užsienio spaudoje jie kaip politikai ir piliečiai diskutavo apie lietuviško universiteto reikalingumą Lietuvos valstybei ir visuomenei;

 

2. 1918 m. gegužė – 1919 m. sausis. Antrajame etape universiteto kūrimas tapo Lietuvos Tarybos bei pirmosios Lietuvos vyriausybės viena iš prioritetinių veiklos sričių. Politikai istorikai – Lietuvos Tarybos nariai ar užėmę aukštas pareigas pirmoje Lietuvos vyriausybėje – tiesiogiai dalyvavo derybose su vokiečių karine okupacine valdžia dėl lietuviško Vilniaus universiteto kūrimo, rengė tautinio universiteto koncepciją, statutą ir ėmėsi praktinių žingsnių jį atidaryti.

 

Vertinant politikų istorikų siūlymus dėl Vilniaus universiteto, galima skirti dvi skirtingas koncepcijas. M. Biržiška ir P. Klimas buvo linkę kurti labiau pasaulietinį, atvirą tautinėms ar religinėms mažumoms Vilniaus universitetą su plačiomis autonomijos teisėmis, o A. Voldemaras ir J. Yčas buvo linkę kurti katalikišką, tautinį Vilniaus universitetą su ribotomis savivaldos teisėmis. Pirmoje koncepcijoje galima įžvelgti tautinės valstybės kūrimo laikotarpiu sunkiai suderinamus dalykus: tautinio universiteto kūrimą ir tautinių mažumų aspiracijas.

 

Minėti politikai istorikai buvo vieningi dviem aspektais: pirma, remdamiesi to meto tikrove jie sutiko, kad studijos vyktų ne vien tik lietuvių kalba; antra, suvokdami, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės įtvirtinimas ir saugumo garantas yra žmoniškasis kapitalas – išsilavinę žmonės, jie pasisakė, kad universitetas turi būti steigiamas remiantis tarptautine universitetų patirtimi ir atitiktų to meto Vakarų universiteto standartus. Ieškodami geriausio universiteto modelio, jie kaip pagrindą pasirinko vokiečių universiteto modelį (Berlyno), kuriuo remiantis būtų galima kurti lietuvišką Vilniaus universitetą. Dėl studijų kalbos universitete galima teigti, kad Helsinkio universiteto modelis buvo priimtinas, nes tautiniame Vilniaus universitete buvo pasirinktas kelių kalbų dėstymo modelis. Šiais aspektais Vilniaus universitetas neturėjo būti išskirtinai lietuviškas.

 

Politikų istorikų išreikštos skirtingos koncepcijos dėl tautinio Vilniaus universiteto atspindėjo daugelio to meto Lietuvos politikų pažiūras ir buvo tam tikra takoskyra kuriant aukštosios mokyklos koncepcijas ir pagrindinė kliūtis atidarant Lietuvos universitetą XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje.

 

Nuorodos

 

 



* Audronė Janužytė – humanitarinių mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros docentė; adresas: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – nacionalizmo teorijos Europoje, nacionalizmo istorija ir aukštojo mokslo politika Lietuvoje.



[1] Plačiau žr. Aleksandravičius, E. Istoriografinės problemos; Staliūnas, D. Aukštosios mokyklos sukūrimo (atkūrimo) sumanymai Lietuvoje XX a. pradžioje. Vytauto Didžiojo universitetas: Mokslas ir visuomenė 1922–2002. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, p. 39–52; 53–73; Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 16: Staliūnas, D. Visuomenė be universiteto? (Aukštosios mokyklos atkūrimo problema Lietuvoje: XIX a. vidurys–XX a. pradžia). Vilnius: LII leidykla, 2000; Aleksandravičius, E., Kulakauskas, A. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. Vilnius: Baltos lankos, 1996.

[2] Staliūnas, D. Aukštosios mokyklos sukūrimo ..., p. 54.

[3] Gellner, E. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai, 1996, p. 162.

[4] Ten pat, p. 65–68.

[5] Trumpa, V. Apie žmones ir laiką. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 157.

[6] Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai, 1917–1918. Sud. Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata. Vilnius: Mokslas, 1991; Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė. Sud. E. Gimžauskas. Vilnius: LII leidykla, 2006; Pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės metų dokumentai, 1918–1920. Vilnius: Vilties sp., 1990; Taip pat naudotasi Lietuvos Valstybės Tarybos protokolais, paskelbtais „Lietuvos aide“ 1918 m., ir kai kuriais pirmosios Lietuvos vyriausybės ir kitais dokumentais, esančiais Lietuvos Centriniame valstybės archyve.

[7] Voldemaras, A. Universitetas ir mokslas. Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai: Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai: [90 metų sukakčiai paminėti]. Chicago (Ill.): Lietuvos Atgimimo Sąjūdis, 1973, p. 367–444; Purickis, J. Lietuvių veikimas Šveicarijoje Didžiojo karo metais. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 44–58; Kl.[imas], Petras. Mūsų aukštoji mokykla. Lietuvos aidas, 1918, balandžio 25, nr. 49 (97), p. 1–2.

[8] Havránek, J. The Czech, Slovak and Polish Intellectuals in the Habsburg Monarchy between the State and the Nations. University and Nation. The University and the Making of the Nation in Northern Europe in the 19th and 20th Centuries / Université et Nation. L’université et la formation de la nation dans l’Europe du Nord aux 19ème et 20ème siècles. Ed. by Märtha Norrback, Kristina Ranki. Helsinki: Finnish Historical Society, 1996, p. 136.

[9] Džonas Henris Niumenas (John Henry Newmann, 1801–1890) – anglų katalikų teologas, kardinolas ir religijos filosofas. Vienas iš judėjimo už anglikonų bažnyčios atnaujinimą vadovų (Oksfordo judėjimas). Laikomas vienu iš šiuolaikinių katalikų bažnyčios modernizmo šalininkų. 1851 m. Dubline įkūrė Katalikų universitetą ir 1854–1858 m. buvo jo rektorius. 1879 m. tapo kardinolu. Svarbiausi veikalai: „Apie krikščionių doktrinos raidą“ (Essay on the Development of Christian Doctrine, 1845); „Universiteto idėja“ (the Idea of University, 1952); „Savo gyvenimo pateisinimas: [autobiografija]“ (Apologia pro Vita Sua, 1864); „Darnos gramatika“ (the Grammar of Assent, 1870) ir kt.; Žr. Halder, A. Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma Littera, 2002, p. 143; Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius: Mokslas, 1981, t. 8, p. 213–214; The New Encyclopaedia Britanica, vol. 13: Knowledge in Depth. 1980, p. 2–3; Religijų istorijos antologija, 1 dalis: Judaizmas, krikščionybė. Vilnius: Vaga, 2000, p. 189; The Wordsworth Encyclopedia. Hertfordshire: Wordsworth Reference, 1995, vol. 4, p. 1532.

[10] Newman, J. H. The idea of a University ..., p. 101; Voldemaras, A. Universitetas ir mokslas ..., p. 436.

[11] Pšibilskis, V. B. ... Pirmas Lietuvos universitetas turi būti tiktai Vilniuje. Iš Lietuvos XX a. kultūros istorijos. Vilnius: Arlila, 1997, p. 55–65; Pšibilskis, V. B. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas: veiklos studija ir atsiminimų publikacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2-as pataisytas leidimas, 2008; Lietuvos universitetas 1574–1803–1922. Red. Pranas Čepėnas. Chicago (Ill.): M. Morkūno sp., 1972; Vilniaus universiteto istorija 1579–1994. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994; Vilniaus universitetas 1579–1999. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1999.

[12] Lietuvos universitetas 1574–1803–1922 ..., p. 129; Pšibilskis, V. B. ... Pirmas Lietuvos universitetas ..., p. 55.

[13] Žr. Purickis, J. Lietuvių veikimas Šveicarijoje ..., p. 44–58; Lietuvos universitetas 1574–1803–1922 ..., p. 129–130.

[14] Lietuvos universitetas 1574–1803–1922 ..., p. 129.

[15] Ten pat, p. 130; Purickis, J. Lietuvių veikimas Šveicarijoje ..., p. 49.

[16] Jono Šliūpo laiškas Lietuvos švietimo ministrui 1919 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 391, ap. 4, b. 765, l. 271; Antrosios Lietuvių konferencijos Stokholme 1917 m. spalio 18–20 d. nutarimai, Lietuva vokiečių okupacijoje ..., p. 195.

[17] Purickis, J. Lietuvių veikimas Šveicarijoje ..., p. 54; Antrosios Lietuvių konferencijos ..., p. 195; Lietuvos universitetas 1574–1803–1922 ..., p. 130; Pšibilskis, V. B. Iš Lietuvos XX a. ..., p. 57.

[18] Žr. Lopata, R. Lietuvių Berno konferencijos, įvykusios nuo 2 d. iki 10 d. spalių 1917 m. protokolas. Lietuvos istorijos metraštis, 1992. Vilnius, 1994, p. 195; Pšibilskis, V. B. Pirmas Lietuvos universitetas ..., p. 57.

[19] Pavyzdžiui, laikraštyje „Litauen“ nežinomas straipsnio autorius rašė, kad Vilniaus universitetas kaip švietimo institucija buvo finansuojama lietuvių ir buvo skirta lietuviams įgyti universitetinį išsilavinimą. Nors XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais buvo dėstoma lenkų kalba ir universitete vyravo lenkiška atmosfera, tai dar neleidžia Vilniaus universiteto laikyti lenkišku. Jeigu vadovautumėmės tokia logika, daugelis vokiečių universitetų būtų ne vokiečių universitetai dėl lotynų kalbos dėstymo juose, o Šveicarijos universitetai būtų vokiečių ar prancūzų, pagal tai, kuria kalba dėstoma universitetuose. Autorius daro išvadą, kad lenkų pastangos atkurti lenkišką Vilniaus universitetą neturėjo nei istorinio, nei politinio pagrindo. Žr. Der litauische Charakter der Hochschule in Vilnius. Litauen, 1918, Nr. 6, S. 174–177.

[20] Kl.[imas], Petras. Mūsų aukštoji mokykla. Lietuvos aidas, 1918, balandžio 25, nr. 49 (97), p. 1–2.

[21] Ten pat, p. 1.

[22] Ten pat.

[23] To meto spaudoje buvo žinučių apie jaunimo poreikius studijuoti Vilniaus universitete. Pavyzdžiui, 1918 m. spaudoje buvo pateikti duomenys, kad karo metais iš 500 baigusių gimnazijas Voroneže, Jaroslavlyje, Petrograde, Maskvoje, Mintaujoje, Saratove, Samaroje ir kt. 300 lietuvių moksleivių galėtų studijuoti, jei būtų atidarytas Vilniaus universitetas. Žr. Vilniaus universiteto reikalu. Lietuvos aidas, 1918, gegužės 30, p. 3; Vilniaus universiteto reikalu. Vienybė, 1918, birželio 5, p. 206; 1918 m. laikraštyje „Litauen“ buvo paskelbta, kad apie 400 jaunuolių norėtų studijuoti teologiją ir apie 1000 studentų, grįžusių iš Rusijos ir Lenkijos universitetų, norėtų tęsti filosofijos, filologijos, istorijos ir teisės studijas Vilniaus universitete. Žr. II. Die litauische Landesuniversität. Litauen, 1918, Nr. 6, S. 174. Kad Vilniaus universitete norinčių studijuoti studentų būtų buvę, rodo ir tai, kad 1918 m. birželio 17-ąją 25 lietuviai studentai iš Kijevo kreipėsi į Lietuvos Valstybės Tarybą su prašymu padėti jiems sugrįžti į Lietuvą. Keturi iš jų buvo Kijevo politechnikumo studentai, trys Kijevo komercijos instituto studentai, penki Kijevo universiteto studentai, vienas Petrogrado universiteto studentas, viena Petrogrado Aukštųjų kursų studentė, penki Kijevo medicinos instituto studentai, vienas Maskvos universiteto studentas, trys Maskvos komercijos instituto studentai, vienas Petrogrado miškininkystės instituto studentas ir vienas nenurodė savo aukštosios mokyklos. Žr. Kijevo lietuvių moksleivijos raštas Lietuvos Tarybai, 1918 m. birželio 17 d. Lietuvos mokslų akademijos rankraščių skyrius, f. 255–1041, l. 4–6 ap.

[24] Kl.[imas], Petras. Mūsų aukštoji mokykla ..., p. 1.

[25] Ten pat, p. 1–2.

[26] Nuo 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba.

[27] Žr. Lietuvos Tarybos posėdžio protokolai: Nr. 76, [1918] 07 09; Nr. 83, [1918] 07 23; Nr. 116, [1918] 11 29; Nr. 118, [1918] 12 02; Nr. 119, [1918] 12 03; Nr. 120, [1918] 12 05. Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai ..., p. 253; 284–285; 414–419; 425–429; 433–436; 438–441.

[28] Žr. Die Wiederherstellung der Universität Vilnius. Das neue Litauen, 10 April, 1918, Nr. 2.

[29] Atgaivinamas Vilniaus universitetas. Dabartis, 1918, balandžio 20, p. 2.

[30] Žr. Vilniaus universiteto kūrimas. Darbo balsas, 1918, gegužės 18, p. 11.

[31] Dėl Vilniaus universiteto. Lietuvos aidas, 1918, birželio 18, p. 2.

[32] Lietuvos Tarybos posėdžio protokolai: Nr. 76, [1918] 07 09 ..., p. 253; Pšibilskis, V. B. Pirmas Lietuvos universitetas ..., p. 59.

[33] Žr. Lietuvos Tarybos posėdžio protokolas Nr. 76, [1918] 07 09 ..., p. 253.

[34] Žr. Der litauische Charakter der Hochschule in Vilnius. Litauen, 1918, Nr. 6, S. 176–177; Zur Organisation der Universität Vilnius, Litauen, 1918, Nr. 7, S. 221; Lietuvos Tarybos posėdžio protokolas Nr. 76, [1918] 07 09 ..., p. 253; Pšibilskis, V. B. Mykolas Biržiška ir ..., p. 38.

[35] Vilniaus universiteto reikalu. Lietuvos aidas, 1918, gegužės 30, p. 3; Vilniaus universiteto reikalu. Vienybė, 1918, birželio 5, p. 206; Pšibilskis, V. B. Pirmas Lietuvos universitetas ..., p. 59.

[36] Posėdyje buvo informuota apie Universiteto komisijos sudėties pasikeitimą – iš Universiteto komisijos narių pasitraukė M. Biržiška.

[37] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 83, [1918] 07 23 ..., p. 284–285.

[38] Žr. II. Die litauische Landesuniversität. Litauen, 1918, Nr. 6, S. 174; Die Eröffnung der Universität Vilnius. Ten pat, S. 187; Beginn der Vorlesungen an der Universität Vilnius. Ten pat, 1918, Nr. 8, S. 253; Aus Litauens Landeshauptstadt. Ten pat, S. 254.

[39] Pšibilskis, V. B. Pirmas Lietuvos universitetas ..., p. 59.

[40] Ten pat.

[41] Žr. Pšibilskis, V. B. Mykolas Biržiška ir ..., p. 39.

[42] Žr. Valstybės Taryba: lapkričio 29 d. posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 1, p. 1; Pšibilskis, V. B. Iš Lietuvos XX a. ..., p. 61.

[43] Lietuvos Tarybos posėdžio protokolai: Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 418. 1921 m. Švietimo ministerija parengė Bendrojo lavinimo mokyklų įstatymo projektą. 1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradinių mokyklų įstatymą. Jame buvo numatytas 4 metų pradinis mokyklinis išsilavinimas, privalomas visiems mokyklinio amžiaus vaikams.

[44] J. Yčas pristatydamas Vilniaus universiteto statutą pabrėžė Vilniaus universiteto kaip mokslo židinio reikšmę Europai nuo XVI a. iki 1842 m. Žr. Lietuvos Tarybos posėdžio protokolai: Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 414. (1832 m. gegužės 1 d. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, tačiau iki 1842 m. veikė du Vilniaus universiteto fakultetai: Medicinos-chirurgijos (1832–1842) ir Dvasinės (Teologijos) akademijos (1832–1844). Žr. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994 ..., p. 170–178.

[45] Lietuvos Tarybos posėdžio protokolai: Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 414–415.

[46] Reikia atkreipti dėmesį, kad to meto istorikai dažnai vartojo frazę „lietuviško Vilniaus universiteto atkūrimas“, taip norėdami pasakyti, kad lietuviai atkuria universitetą kaip teisėtą savo istorinio paveldo dalį. Tačiau jie nebuvo visai tikslūs, nes tuo metu lietuvišką Vilniaus universitetą buvo galima tik sukurti.

[47] Ten pat, p. 415; Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 1, p. 1.

[48] Ten pat.

[49] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 118, [1918] 12 02 ..., p. 426.

[50] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 414–415. Taip pat žr. Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 1, p. 1.

[51] Ten pat, p. 417; Taip pat žr. Valstybės Taryba: lapkričio 29 d. posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 2, p. 1.

[52] Ten pat.

[53] Pagal Matti Klinge, Helsinkio universitete iki 1914 m. 18 iš 37 daktaro disertacijų buvo parašytos vokiečių kalba, ir po 1 prancūzų ir anglų kalbomis. Žr. Klinge, M. The Germanophil University. Finland: People, Nation, State. Ed. by Max Engman, David Kirby. London: Hurst & Company, 1989, p. 171.

[54] Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 9: Lopata, R. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais. Vilnius; Lietuvos istorijos institutas, 1996, p. 158–161.

[55] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 417.

[56] Ten pat, p. 415.

[57] Galima teigti, kad socialinių mokslų kaip ir sociologijos fakultetai buvo naujovė to laikmečio universitetuose. Peržiūrint Europos, Amerikos ir Azijos universitetų struktūras 1939 m. enciklopedijoje „British Universities Encyclopaedia“, nerasta fakulteto sociologijos pavadinimu, kaip ir veikiančio atskiro Socialinių mokslų fakulteto. Europoje, Tulūzoje (Prancūzija) prie Katalikų instituto veikė Ekonomikos ir sociologijos mokykla; Cologne universitete (Vokietija) buvo Ekonomikos ir socialinių mokslų fakultetas; Barselonos universitete (Ispanija) – Teisės, ekonomikos ir socialinių mokslų fakultetas; Lozanos universitete (Šveicarija) – Socialinių ir politikos mokslų mokykla; Šiaurės Amerikoje, Oregono universitete (JAV) – Socialinių mokslų fakultetas; Monrealio universitete (Kanada) – Socialinių mokslų mokykla; Lotynų Amerikoje, Buenos Airių Tautiniame universitete, Kordobos ir La Plata universitetuose (Argentina), Meksikos tautiniame universitete (Meksika), Asunsjono tautiniame universitete (Paragvajus) – Teisės ir socialinių mokslų fakultetai. Žr. British Universities Encyclopaedia: World’s Universities. London: British Universities Encyclopaedia, 1939, vol 11, p. 71, 77, 248, 267, 303, 400, 483, 485–486, 527–528. Taip pat žinoma, kad 1925 m. Helsinkyje buvo įkurta Socialinių mokslų mokykla (ji vėliau buvo reformuota į Tamperės universitetą). Žr. Nevala, A. Socioeconomic Background of University Students in Finland after World War II. Scandinavian Journal of Educational Research, 1993, vol. 37, no. 4, p. 293.

[58] Žr. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 415–416.

[59] Ten pat.

[60] Ten pat, p. 416.

[61] Ten pat, p. 417; Taip pat žr. Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 2, p. 1.

[62] Voldemaras, Augustinas, Universitetas ir mokslas ..., p. 377, 379, 381.

[63] Ten pat, p. 429.

[64] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 414–419. Taip pat žr. Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 1–2, p. 1.

[65] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 415.

[66] Ten pat, p. 416.

[67] Ten pat; Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 1, p. 2.

[68] Žr. ten pat, p. 418. Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 1–2, p. 1.

[69] Daugelį išsakytų priekaištų dėl statuto asmeniškai buvo linkęs prisiimti A. Voldemaras, nes jis kaip ministras pirmininkas tiesiogiai galėjo daryti įtaką Vilniaus universiteto statuto parengimui. A. Voldemaras apkaltino kai kuriuos prelegentus nacionalizmu ir partiškumu, nes nė vienas mokslininkas nekėlė klausimo dėl Teologijos fakulteto reikalingumo ir jo organizavimo. Žr. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 417.

[70] Ten pat, Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 2, p. 1.

[71] Newman, J. H. Discourse II Theology a Branch of Knowledge. The Idea of a University, London, 1917. Voldemaras, A. Universitetas ir mokslas ..., p. 377.

[72] Ernestas Renanas (Erneste Renan, 1823–1892) – žinomas prancūzų religijos istorikas, liberalus teologas ir orientologas. Pagal filosofines pažiūras buvo Comte šalininkas. 1879 m. buvo išrinktas į Prancūzų akademiją. Svarbiausi veikalai: „Lyginamoji semitų kalbos istorija“, 1853; „Krikščionybės kilmės istorija“, 8 t., 1863–1883; „Žydų tautos istorija“, 5 t., 1887–1893. Žr. Aster, von Ernst. Filosofijos istorija. Vilnius: Alma Littera, 1995, p. 249; Lietuvių enciklopedija. Chicago: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, t. 25, p. 135.

[73] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 417; Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 2, p. 1.

[74] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 119, [1918] 12 03 ..., p. 434.

[75] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 416.

[76] Ten pat, p. 418; Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 2, p. 1.

[77] Ten pat. Taip pat žr. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 417.

[78] Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 2, p. 1.

[79] Pšibilskis, V. B. Pirmas Lietuvos universitetas ..., p. 61.

[80] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 417. Taip pat žr. Valstybės Taryba, lapkričio 29 d.: posėdis. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 2, p. 1.

[81] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 416.

[82] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 416.

[83] Ten pat, p. 417.

[84] Ten pat.

[85] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 119, [1918] 12 03 ..., p. 436.

[86] Žr. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29; Nr. 118, [1918] 12 02 ..., p. 418; 427.

[87] Privatdocentas (vok. Privatdozent, lot. privatim docens) – užsienio šalių, ikibolševikinės Rusijos ir tarpukario Lietuvos valstybės aukštųjų mokyklų neetatinio dėstytojo mokslinis vardas ir pareigos. Žr. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1985, p. 399.

[88] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 116, [1918] 11 29 ..., p. 416–417.

[89] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 119, [1918] 12 03i ..., p. 436.

[90] Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 120, [1918] 12 05 ..., p. 440.

[91] Žr. Vilniaus universiteto statutas: [Valstybės tarybos priimtas 1918 m. gruodžio 5 d.] ..., p. 11–12.

[92] Ten pat, p. 11. Tai buvo pirmas carinės Rusijos uždaryto universiteto (1832 m.) atkūrimo teisės aktas, skelbiantis lietuviško universiteto atidarymą, atvirą visiems Lietuvos gyventojams. Žr. Vilniaus universitetas 1579–1999 ..., p. 39.

[93] Socialinių mokslų fakultetą sudarė 26 katedros: 1. Filosofijos; 2. Visuotinės istorijos; 3. Lietuvos istorijos; 4. Lietuvių kalbos; 5. Lietuvių literatūros; 6. Lenkų kalbos ir literatūros; 7. Gudų kalbos, istorijos ir literatūros; 8. Visuotinės literatūros; 9. Lyginamojo kalbos mokslo; 10. Senovės Rytų kalbų; 11. Klasinės filologijos; 12. Slavų filologijos; 13. Pedagogikos; 14. Bendrosios teisės istorijos; 15. Romėnų teisės; 16. Civilinės teisės; 17. Kriminalinės teisės; 18. Valstybinės teisės; 19. Administracinės teisės; 20. Proceso teisės; 21. Lietuvos teisės istorijos; 22. Politinės ekonomijos; 23. Statistikos; 24. Prekybinės teisės; 25. Finansų teisės, 26. Tautų teisės. Teologijos fakultetą sudarė 11 katedrų: 1. Šventojo Rašto Senojo Įstatymo ir Biblijos archeologijos; 2. Šventojo Rašto Naujojo Įstatymo ir Biblijos archeologijos; 3. Dogminės teologijos ir istorijos; 4. Fundamentalistinės teologijos; 5. Moralinės teologijos; 6. Kanonų teisės; 7. Pastoracinės teologijos; 8. Bažnyčios istorijos; 9. Patrologijos ir homiletikos; 10. Propedeutinės teologijos; 11. Lyginamosios religijų istorijos. Žr. Ten pat, p. 11.

[94] Pradžioje rektorius, universiteto senatas, dekanai ir profesoriai turėjo būti ne renkami, o kasmet Švietimo ministerijos skiriami ir Lietuvos Vyriausybės tvirtinami. Įsikūrus pusei minėtų katedrų, profesoriai ir docentai galėjo trejiems metams rinkti savo vykdomąją valdžią – rektorių, senatą ir dekanus. Fakultetų mokymo planai tvirtinami Švietimo ministerijos, o Teologijos fakulteto mokymo planą dar turėjo patvirtinti Lietuvos episkopatas. Universiteto mokslinį-pedagoginį personalą turėjo sudaryti garbės profesoriai, ordinariniai profesoriai, docentai ir privatdocentai. Juos iki universiteto „suaugimo“ turėjo skirti Švietimo ministerija. Susiformavus fakultetams, jie turėjo būti renkami fakultete, gavus senato pritarimą. Teologijos fakultete mokslinis-pedagoginis personalas turėjo būti skiriamas ir renkamas tik su Lietuvos episkopato pritarimu. Žr. Ten pat, p. 11.

[95] Profesoriumi ir docentu galėjo būti asmuo, turintis daktaro laipsnį. Išimtis galėjo būti taikoma asmenims, kurie neturėjo daktaro laipsnio, bet savo moksliniais darbais galėjo pretenduoti į minėtas pareigas. Privatdocentu galėjo būti asmuo, išlaikęs egzaminus daktaro laipsniui įgyti ir viešai perskaitęs dvi paskaitas fakultete bei gavęs teigiamą fakulteto įvertinimą. Garbės profesoriumi galėjo būti profesorius, turintis 25 metų pedagoginį darbo stažą aukštojoje mokykloje. Kai kuriose katedrose galėjo būti skiriami asistentai ir laborantai, tiesiogiai pavaldūs profesoriams. Žr. Ten pat, p. 11–12.

[96] Laisvieji klausytojai galėjo ir neturėti brandos atestato, jeigu fakultetas pripažino juos galinčius studijuoti aukštojoje mokykloje. Žr. Ten pat, p. 12.

[97] Statutą plėsti ir aiškinti, tik jo nekeisdamas, galėjo fakultetas ir senatas Švietimo ministerijai pritarus. Valstybės Tarybos priimtą Vilniaus universiteto statutą pasirašė Valstybės Tarybos prezidiumas: Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Stasys Šilingas ir Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas. Žr. Ten pat, p. 12.

[98] Lietuvos Valstybės Tarybos 16-o posėdžio protokolas [1918] 11 14. Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai ..., p. 502.

[99] Jono Šliūpo laiškas Lietuvos švietimo ministrui, 1919 m. rugpjūčio 14 d. LCVA, f. 391, ap. 4, b. 765, l. 273.

[100] Ten pat.

[101] Ministrų Tarybos posėdžio, įvykusio, 1918 m. lapkričio 29 d., protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 15.

[102] Laikinosios vyriausybės įsakymai. Švietimo ministerija: Vilniaus universiteto atgaivinimas. Lietuvos aidas, 1918, gruodžio 14, p. 1.

[103] Ministrų kabineto posėdžio, įvykusio, 1919 m. sausio 7 d., protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 249 ap.

[104] Biržiška, M. Senasis Vilniaus universitetas: vardų ir veikalų atranka. London: Nida press, 1955, p. 148.

[105] Vilniaus universiteto istorija 1579–1994 ..., p. 243; Pšibilskis, V. B. Mykolas Biržiška ir ..., p. 14.

Gauta 2008 m. lapkričio 4 d.

Pateikta spaudai 2008 m. gruodžio 13 d.

 

Summary

The Issue of Vilnius National University in the Lithuanian Policy (Autumn, 1915–Winter, 1919)

 

The article deals with the activities of politicians- historians, namely Mykolas Biržiška, Jonas Yčas, Petras Klimas and Augustinas Voldemaras to establish Vilnius National University from autumn, 1915, to the beginning of 1919. The analysis itself is based on the attitudes and concepts of the above mentioned politicians-historians, and it concentrates on the following questions: 1. Why was it necessary to establish Lithuanian Vilnius University? 2. What kind of university was it supposed to be – Catholic or secular? 3. Should the university be Lithuanian or open to national or confessional minorities? 4. What kind of university was it to be – autonomous or with a limited autonomy? 5. What should the language of studies at the university be? 6. Was it necessary to establish the faculty of Sociology? The author distinguishes two different concepts concerning the establishment of Lithuania’s national university. Historians Biržiška and Klimas favoured a secular, autonomous Vilnius University open to national or confessional minorities, whereas historians Voldemaras and Yčas favoured a national Catholic Vilnius University with limited rights of self-rule. The above mentioned historians were united in two respects: firstly, realizing the actual situation, they agreed that studies at the restored Lithuanian Vilnius University should not be conducted exclusively in Lithuanian and should tolerate teaching in foreign languages as well; secondly, realizing that for the independent Lithuanian state its human capital was educated people, they were striving for a university that corresponded in its standards to those of West European universities of those times. It could be presupposed that the historians had chosen the model of a German university (Berlin) as the basis for the establishment of Vilnius national university, and the model of language policy at Helsinki University seems to have been the most acceptable to them in solving the question of the language in which the studies at Vilnius national university should be organised. Thus, Vilnius national university was to be established by using the international experience of the universities of that period. In this respect the historians did not emphasise that the university should be exclusively Lithuanian. The author comes to the conclusion that these different concepts of Vilnius national university reflected attitudes of Lithuanian politicians at the time and was some kind of watershed for the creation of higher school concepts as well as the main obstacle for the establishment of the Lithuanian University in 1920’s.