„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
57-ojo Tarptautinės atstovaujamųjų ir parlamentinių institucijų istorijos komisijos Kongreso Paryžiuje apžvalga
Spausdinti

„Asamblėjos ir parlamentai pasaulyje: nuo viduramžių iki mūsų dienų“ – šiai temai buvo skirtas 57-asis parlamento tyrinėtojų kongresas, vykęs 2006 m. rugsėjo 6–9 d. Paryžiuje. Tarptautinės atstovaujamųjų ir parlamentinių institucijų istorijos komisijos (International Commission for the History of Representative and Parliamentary Institutions, ICHPI) nacionalinių komitetų iniciatyva kasmet šios organizacijos suvažiavimai rengiami vis kitoje šalyje. 2006 m. renginį, globojamą Prancūzijos nacionalinės asamblėjos, organizavo Prancūzijos parlamentinės ir politinės istorijos komitetas (Comité d’Histoire Parlementaire et Politique). Kongreso darbas buvo organizuotas sekcijomis, posėdžiai vyko Nacionalinėje asamblėjoje, Senate (Liuksemburgo rūmuose) ir Sorbonos universitete. Kongrese dalyvavo apie 300 tyrėjų iš viso pasaulio. Perskaityta 130 pranešimų.

 

Atstovaujamųjų ir parlamentinių institucijų raidos problemų analizė buvo sutelkta į penkias tyrimų sekcijas: 1) Bajorija ir tarpinė valdžia Prancūzijoje ir Europoje XVI–XIX a.; 2) Parlamentinio gyvenimo veikėjai ir atstovaujamosios institucijos (biografija, prozopografija, sociologija) nuo viduramžių iki XX a.; 3) Parlamentinis darbas ir asamblėjų organizavimas; 4) Parlamentinio gyvenimo vaizdavimas, perteikimas ir medija nuo viduramžių iki XX a.; 5) Parlamentas kitų valdžios institucijų akivaizdoje.

 

Pirmosios kongreso sekcijos darbo teorinius apmatus parengė Prancūzijos Lilio miesto Šarlio de Golio (Charles-de Gaulle) III universiteto profesoriai Marija-Laura Legai (Marie-Laure Legay) ir Rožeras Bauri (Roger Baury), kviesdami pranešimus orientuoti į bajorijos atstovaujamųjų institucijų politinio vaidmens kaitą mažųjų valstybių asimiliacijos ir centralizavimosi procesų metu.

 

Antroji diskutuotina tema – bajorijos siekiai išlaikyti atstovavimo teisę ir ją teoriškai pagrįsti – buvo įtraukta į plačią klausimų grupę, pavadintą ideologija. Trečioji konferencijos darbo tematika buvo skiriama iki šiol mažiausiai tirtai lokalinės bajorijos atstovaujamųjų institucijų funkcionavimo praktikai.

 

Kongreso sekcijoje „Bajorija ir tarpinė valdžia Prancūzijoje ir Europoje XVII–XIX a.“ buvo perskaityti 9 pranešimai. Įžanginiame pranešime M. L. Legai išskyrė du Ankstyvųjų naujųjų laikų Europos valstybių modelius – nacionalines monarchijas ir daugialypes valstybes (Habsburgų monarchija, Vokiečių valstybės) – kuriose kiekviena iš dalių siekė išlaikyti savo nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, savarankišką atstovaujančiųjų institucijų funkcionavimą. Kaip pavyzdys buvo analizuojamas Liudviko XIV valdymo laikais pasireiškęs Provanso siekis išlaikyti atskirumą, priešinimasis administraciniam despotizmui, Kastilijos kortesų kova už savarankiškumą, Moravijos ir Čekijos savarankiškumo siekiai Habsburgų imperijos sudėtyje. Pasak M. L. Legai, konfliktas tarp centro ir regiono padėjo išsivystyti diplomatinei kompromiso kultūrai. Aptardama provincijų vykdomosios valdžios organų santykius su centro valdžia ir biurokratinio aparato formavimąsi, šiuos procesus autorė įvardijo kaip valstybės integravimo priemonę, karaliaus valdymo per jo ministrus įtvirtinimą.

 

Klientelės ryšius XVI–XVII a. Paryžiaus parlamentinio gyvenimo fone analizavo Tjery Rentė (Thierry Rentet). Remiantis aristokratų šeimų korespondencija, buvo rekonstruojama klientelės funkcionavimo sistema Pranciškaus I ir Henriko II valdymo laikotarpiu, nustatoma šių ryšių įtaka nominacinei politikai – lokalinių pareigūnų skyrimui.

 

Dominuojančių bajorų giminių valdomų miestų ir Anglijos parlamento santykių analizę 1681–1685 m. pateikė Džonas Mileris (John Miller). Išskirdamas dvi Anglijos kilmingųjų luomo dalis – didikus-perus ir smulkiuosius bajorus-džentrius – pranešėjas atskleidė bajorijos poveikio parlamento rinkimams mechanizmus, karaliaus agentų įtaką džentriams, pastangas įvesti kontrolę elektoratui Jurgio II valdymo laikotarpiu, miestų siekius turėti savo atstovus parlamente bei bažnyčios vaidmenį šiuose procesuose.

 

Valdančiojo elito formavimosi Navaros kortesuose procesą (1580–1829 m.) aptarė Alfredas Floristanas (Alfredo Floristan). Išanalizavęs ispaniškosios Navaros situaciją autorius pabrėžė, kad valdančiojo elito formavimesi ypatingą vaidmenį suvaidino kariškiai ir biurokratai.

 

Pranešime, pavadintame „Ispanijos bajorijos intermediarinės valdžios pabaiga. Aristokratinių asamblėjų arba tarybų panaikinimas (1701–1709)“, Chosė Manuelis de Bernardo Aresas (José Manuel de Bernardo Ares) analizavo centralizavimo procesus Burbonų valdomoje Ispanijoje XVIII a. pradžioje. Autorius akcentavo, kad Habsburgų valdomoje Ispanijoje bajorija iki pat XVIII a. pradžios išlaikė savo politinę valdžią visose sferose: lokalinėje, teritorinėje, supranacionalinėje. Politinės valdžios pasidalijimas į karaliaus (centrinė arba supranacionalinė valdžia) ir karalystės (teritorinė ir lokalinė valdžia), apėmė stiprią administracinę decentralizaciją, pasidalijimą tarp „realengo“ ir sinjorijų. Esant tokiai politinei organizacijai, centrinė valdžia buvo atstovaujama per teritorines (Flandrijos, Italijos, Aragono), temines (Valstybės, Karo, Finansų, Inkvizicijos, Įstatymų ir t. t.) Tarybas, tačiau sociologiškai vien tik per stambiąją bajoriją – aristokratus, kurie ir sudarė šias Tarybas. Madrido sostui perėjus į Burbonų rankas, ši dvilypė politinė organizacija („karalius-karalystė“) radikaliai transformavosi į naują unitarinę politinę organizaciją, kurioje centrinė valdžia buvo realizuojama per ministerijų sistemą, o sprendimai priimami glaudžioje, karaliaus parinktų asmenų grupėje, sudarančioje Kabineto Tarybą. Šie radikalūs instituciniai pokyčiai sukėlė gilias sociologines transformacijas: senasis valdantysis elitas – didikai – turėjo drastiškai išsižadėti savo turėtos tarpininkų tarp centro ir periferijos valdžios ir paklusti naujai valdančiajai klasei, sudarytai jau nebūtinai iš senųjų kilmingų giminių atstovų, bet asmenų, turinčių karaliaus pasitikėjimą ir paskirtų į atitinkamas pareigas karaliaus valia.

 

Mari Fransuaza Vajda (Marie-Françoise Vajda) analizavo XVIII a. Vengrijos valdymo sistemą, lokalinės bajorijos savivaldos institutų – komitetų – funkcionavimą Marijos Teresės valdymo laikotarpiu. Pranešėja priėjo prie išvados, kad tarpinė valdžia Vengrijoje buvo subordinuota ir priklausoma nuo centro.

 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinę situaciją XVIII a. antrojoje pusėje bei pavietų seimelių kaip tarpinės valdžios tarp centro ir lokalinės bajorijos funkcionavimą pranešime, pavadintame „Lietuvos bajorija ir Lenkijos–Lietuvos valstybės reformos“ analizavo Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Remiantis Lietuvos ir Lenkijos seimelių veiklos rezultatų palyginimu, buvo siekiama atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvos bajorija didesniu mastu nei Lenkijos bajorai 1792 m. seimeliuose išreiškė pritarimą reformoms ir prisiekė Gegužės 3 d. konstitucijai. Išanalizavus Lietuvos ir Lenkijos bajorijos laikysenos valstybės reformavimo ir centralizavimo atžvilgiu skirtumus buvo akcentuojamas Lietuvos bajorijos kaip savarankiškos politinės jėgos jungtinėje valstybėje egzistavimas.

 

Kristiana Senigalja (Cristiana Senigaglia) analizavo Šarlio Luji Monteskjė ir Georgo Hegelio siūlomus valstybės valdymo modelius. Autorės vertinimu, Š. L. Monteskjė išsakyta kritika aristokratiniam valdymo modeliui rado atgarsį to meto visuomenėje ir turėjo įtakos kuriant porevoliucinės Prancūzijos politinę sistemą. Aptardama G. Hegelio politinę teoriją, K. Senigalja įžvelgė jos sąsajas su Š. L. Monteskjė siūlomu valstybės valdymo modeliu, tačiau pabrėžė, kad tai – aristokratinės demokratijos teorija, kurioje nepaliekama vietos kitiems luomams.

 

Diskusijose buvo prieita prie bendros nuomonės, kad įvairiuose Europos regionuose ir valstybėse ankstyvaisiais naujaisiais laikais centro ir provincijos santykiai reiškėsi per klientelinę sistemą. XVIII a. išryškėjo senųjų klišių griovimas ir naujo politinio potencialo išėjimas į politinę areną. Šis, naujasis politinis elitas pakeitė senąją aristokratinę klientelinę sistemą. Savo struktūra ir formavimosi būdu jis skyrėsi nuo ankstesniojo politinio elito, nes buvo sudarytas ne tik iš bajorų, bet ir iš kitų luomų atstovų. Be to, naujojo politinio elito spręstos problemos apėmė platesnį nei iki tol santykių lauką – imtasi iš esmės rūpintis ir spręsti socialinius, ekonominius ir kt. klausimus.

 

Sekcijos darbą užbaigė diskusija apie teorines pokyčių visuomenėje prielaidas. Buvo akcentuota Klodo Sen-Simono (Claud Saint Simon) teorija, Žano Batisto Kolbero (Fean-Batiste Colbert) bajorams skiepytas „didžiosios valstybės“ idealas, ir svarbiausia – didelę įtaką bajorijai turėjusi fiziokratų ideologija. Buvo prieita prie išvados, kad dėl šių idėjų įtakos susidarė sąlygos pereiti prie naujo tipo politinių elitų įsitvirtinimo Europoje.

 

Antrojoje kongreso sekcijoje „Parlamentinio gyvenimo veikėjai ir atstovaujamosios institucijos (biografija, prozopografija, sociologija) Prancūzijoje ir pasaulyje nuo viduramžių iki XX a.“ buvo perskaityta 40 pranešimų. Sekcijos darbas buvo suskirstytas chronologiškai, apimant laikotarpį nuo viduramžių iki XIX a. pradžios, 1815–1939 m. periodą bei naujausiųjų laikų Prancūzijos ir kitų pasaulio šalių parlamentarų sociologinius, prozopografinius bei biografinius tyrimus.

 

Šios sekcijos dalyvių pranešimuose buvo akcentuojami daugelyje valstybių pasireiškę ekonominio ir politinio elitų sąveikos parlamento rinkimuose procesai, analizuojamas liaudies atstovų, žemdirbių įsiliejimas į parlamentinį gyvenimą.

 

Ypatingą vietą užėmė pranešimų blokas, apimantis įvairių grupuočių, politinių bei tautinių partijų sociologinius ir prozopografinius tyrimus – Stefanas Žeto (Stéphan Jettot), „Parlamentarai diplomatai XVII a. Prancūzijoje“; Frančesko Bonini (Francesco Bonini), „Italijos liberalų rūmų prezidentai ir jų kabinetai: statistinis ir prozopografinis tyrimas; Chuanas Gracija Karkano (Juan Gracia Carcano) ir Anderei Delgado (Ander Delgado), „Baskų tradicionalistų atstovai Ispanijos parlamente 1876–1923 m.“, Bernarfas Liačesas (Bernarf Lachaise), „Parlamentarų golistų IV Respublikoje prozopografija“; Ana Laura Olivjė (Anne-Laure Ollivier), „Golio laikų Respublikos parlamentinė opozicija“ ir kt.

 

Moterų dalyvavimą parlamentiniame gyvenime atskleidė Sabrina Ubak (Sabrina Hubac), perskaičiusi pranešimą „Moterys parlamentarės Prancūzijoje 1945–1968 m.“

 

Trečiojoje kongreso sekcijoje „Parlamentinis darbas ir asamblėjų organizavimas Prancūzijoje ir pasaulyje nuo viduramžių iki XX a.“ buvo perskaityta 30 pranešimų. Dalyvių susidomėjimo sulaukė Peterio R. Robertso (Peter R. Roberts) pranešimas apie Pranciškaus I ir Henriko VIII vykdytas Anglijos parlamento reformas, Anos Karabovič (Anna Karabowicz) svarstymai apie 1587 m. reformų Lenkijoje projektą, Marijos Manklus Kunat (Maria Manclus Cunat) pateiktas Valensijos universitetų įsitraukimo į parlamentinį gyvenimą vertinimas.

 

XX a. antrosios pusės parlamentinio darbo specifiką Ispanijos autonominėse srityse išanalizavo Sebastija Sera Baskė (Sebastià Serra Busquets). Centro komiteto nutarimų įgyvendinimo Sovietų Sąjungos respublikų „parlamentuose“ 1955–1958 m. mastą aptarė Emilija Robin Ivert (Emilia Robin Hivert). Magdolna Szigeti perskaitė pranešimą „Žmogaus teisių reguliavimas ir jų įteisinimas socialistinėje Vengrijoje“.

 

Šiuolaikinio Tatarstano parlamentarizmo problemas atskleidė Izmailas Šarifzanovas (Izmail Sharifzhanov), perskaitęs pranešimą „Tatarstano parlamentas 1990–2005 metais: tuščios viltys arba rusiškas kelias į parlamentinę demokratiją regioninėje dimensijoje“.

 

Afrikos parlamentarizmo problematiką buvusiose Prancūzijos kolonijose nuo 1946 m. iki mūsų dienų analizavo Ondo Telesforė (Ondo Telesphore) ir Žakas Tčibvabva Kudičini (Jacques Tshibwabwa Kuditshini).

 

Ketvirtojoje kongreso sekcijoje, analizuojančioje parlamento ir kitų valdžios formų sąveiką Prancūzijoje ir pasaulyje, buvo perskaityti 28 pranešimai. XIX a. Prancūzijos parlamento ir vykdomosios valdžios santykių tyrimus pristatė Žanas Lui Klementas (Jean-Louis Clément) ir Tjeri Truelis (Thierry Truel). Nikolia Ruseljė (Nicolas Roussellier) aptarė vykdomosios valdžios transformacijas Prancūzijoje 1913–1940 m. Įstatymų vykdomosios ir leidžiamosios valdžios santykiams Prancūzijoje ir Italijoje po Antrojo pasaulinio karo buvo skirtas Sandro Guerjeri (Sandro Guerrieri) panešimas.

 

Austrijos parlamento ir Konstitucinio Teismo santykių istoriją 1918–1934 m. išanalizavo Kristianas Nešvara (Christian Neschwara). Egipto parlamentinės monarchijos funkcionavimą 1923–1952 m. aptarė Ana Kler Bonevil (Anne-Claire Bonneville). Naujausiųjų laikų parlamentinių institucijų santykių pasaulyje tyrimus pateikė Marija Klaudija Drumond (Maria Claùdia Drummond), perskaičiusi pranešimą „Santykiai tarp regioninių blokų ir parlamentų“.

 

Ne tokia gausi pranešėjų skaičiumi, tačiau didelio dalyvių susidomėjimo sulaukusi buvo Sorbonos universitete posėdžiavusi parlamentinio gyvenimo atvaizdavimą, perteikimą ir medijos problemas nuo viduramžių iki XX a. analizavusi kongreso sekcija. Šioje sekcijoje buvo perskaityta 16 pranešimų. Mišelis Ebertas (Michel Hébert) kalbėjo apie diskusijų ir svarstymų reikšmę Europos parlamentuose viduramžiais. XV–XVI a. parlamentinės retorikos klausimus aptarė Johanesas Helmratas (Johannes Helmrath). Pranešimą „Aragonos karalystės parlamentinė literatūra XVI a.“ perskaitė Bermudezas Agustinas (Bermudez Agustin). Prancūzijos revoliucijos laikotarpio parlamentinio gyvenimo vaizdavimą pamfletuose analizavo Frederikas Bidozas (Frédéric Bidouze). Televizijos vaidmenį kuriant parlamentarų įvaizdį bei perteikiant parlamentinio darbo specifiką išanalizavo Virdžinija le Torek (Virginie Le Torrec).

 

Kongreso darbą vainikavo kasmetinis generalinis organizacijos narių suvažiavimas, kuriame buvo apibendrintas kongreso darbas bei numatytos tolesnės veiklos gairės. 58-osios Tarptautinės atstovaujamųjų ir parlamentinių institucijų istorijos komisijos konferencijos numatyta tema „Parlamentai ir politinės unijos“.

 

Ramunė ŠMIGELSKYTĖ-STUKIENĖ