„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
Anelė VOSYLIŪTĖ. Lietuvos pramonė: praeitis ir dabartis
Spausdinti

Petras, Stankevičius. Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės-ekonominės pasekmės. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, 412 p.

 

Petras, Stankevičius. Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės-ekonominės pasekmės.

 

Pramonė yra viena svarbiausių gamybos šakų. Nuo jos išsivystymo lygio labai priklauso šalies ekonominė galia, gyventojų užimtumas ir socialinė gerovė. Todėl moksliniu požiūriu labai svarbu atskleisti pramonės gamybos pokyčių priežastis ir poveikį visuomenės socialinei struktūrai, žmonių gyvenimo ir veiklos sąlygoms.

 

Monografijoje „Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės-ekonominės pasekmės“ P. Stankevičius analizuoja pramonės gamybos raidą atskirais Lietuvos valstybės istorinės raidos etapais: nuo senųjų laikų iki šių dienų.

 

Knyga susideda iš keturių skyrių. Pirmame skyriuje „Lietuvos pramonė iki 1918 m.“ atskleidžiama pramonės ištakos ir raida Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Daug dėmesio skiriama pramonės raidai carinės Rusijos okupacijos metais, analizuojami atskirų pramonės gamybos šakų plėtros rodikliai lietuviškose gubernijose, parodomi didžiuliai Lietuvos pramonės nuostoliai Pirmojo pasaulinio karo metais.

 

Antrame skyriuje „Pramonės atkūrimas ir plėtra nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.)“ atskleidžiama labai sunki politinė, ekonominė, socialinė padėtis atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir Vyriausybės pastangos sudaryti sąlygas ūkiui plėtoti jau nepriklausomos Lietuvos metais. Iš šiame skyriuje pateiktos analizės matyti, kad Lietuva, netekusi buvusių Rusijos rinkų ir žaliavų šaltinių, buvo priversta orientuotis į žemės ūkio žaliavas perdirbančią pramonę – mėsos, pieno, taip pat lengvąją pramonę. Padėtį apsunkino Vilniaus ir Vilniaus krašto okupacija, kuomet buvo beveik nutraukti šio krašto ekonominiai ryšiai su kitais Lietuvos regionais. Knygoje pažymima, kad tokia padėtis atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai iškėlė daug problemų, pirmiausia gyventojų užimtumo, darbo, apmokėjimo, socialinės pagalbos ir kt. Daugelis reiškė nepasitenkinimą. Ypač sunki padėtis buvo didžiosios pasaulinės ekonominės krizės metais (1929–1933 m.). Daugybė žmonių išeitį matė emigracijoje (į Pietų Ameriką: Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Paragvajų). Dauguma jų prarado ryšius su Lietuva ir nutautėjo.

 

Trečias monografijos skyrius „Pramonės transformacijos 1940–1990 m.“ skirtas aptarti politinę, ekonominę ir socialinę šalies padėtį pirmosios sovietinės okupacijos (1940–1941 m.), Antrojo pasaulinio karo (1939–1945 m.) ir antrosios sovietinės okupacijos (1944–1990 m.) metais bei atskleisti pramonės transformacijas ir jų pasekmes. Šiame skyriuje, nagrinėjant politinę, ekonominę ir socialinę situaciją Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo metais, pateikiami duomenys apie dideles žmonių netektis, sugriautą ūkį. Išsamiai analizuojamas industrializacijos laikotarpis antrosios sovietinės okupacijos metais Lietuvos ūkį įjungus į bendrą Sovietų Sąjungos ūkio kompleksą. Analizė atliekama pagal atskiras pramonės šakas, tiek sukurtas naujai (staklių gamybos, prietaisų, radioelektronikos pramonės, energetikos), tiek ir tradicines (maisto, lengvosios, statybinių medžiagų, miško ir medžio apdirbimo pramonės). Parodomi Lietuvos pramonės darbuotojų laimėjimai ir iškilusios problemos industrializuojant šalies ūkį. Išsamiai nagrinėjamos industrializacijos pasekmės. Tokia pramonės struktūra ir spartūs plėtros tempai turėjo pozityvios reikšmės gyventojų užimtumui. Darbo jėgos perteklius žemės ūkyje buvo panaudotas plečiant pramonę regioniniuose centruose – Marijampolėje, Alytuje, Utenoje, Kėdainiuose, Jonavoje, Tauragėje, Plungėje, Telšiuose, Mažeikiuose. Tačiau, kaip pažymi autorius, kai kurių pramonės šakų plėtra neigiamai paveikė šalies ekologinę situaciją. Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, Jonavos gamybinis susivienijimas „Azotas“, Kėdainių chemijos kombinatas, Akmenės cemento gamykla smarkiai teršė tų regionų aplinką. Daug problemų iškilo dėl Ignalinos atominės elektrinės statybos ir eksploatacijos. Ji turėjo neigiamą įtaką Rytų Lietuvos krašto ekonominei ir socialinei raidai.

 

Lietuvoje šiuo laikotarpiu nebuvo nedarbo problemos (nors tam tikra paslėpta forma egzistavo). Vengiantys darbo buvo laikomi veltėdžiais ir juos buvo stengiamasi įdarbinti prievarta. Buvo ir minimalios socialinės garantijos (pensijos, nedarbingumo pašalpos, lengvatos daugiavaikėms šeimoms ir kt.). Tačiau daugelis tokiomis gyvenimo ir darbo sąlygomis nebuvo patenkinti. Žmonėms atsibodo visuotinis deficitas. Trūko kai kurių maisto produktų, kokybiškos avalynės, drabužių, daugelio kitų būtiniausių prekių, nekalbant jau apie ilgalaikio naudojimo reikmenis (lengvuosius automobilius, šaldytuvus ir kt.). Labai sunkiai buvo sprendžiama būsto problema.

 

Darbo užmokestis buvo mažas, neskatino našiai dirbti. Jis buvo menkai siejamas su darbo rezultatais. Žmonės pamatė, kad sąžiningai dirbdamas geriau negyvensi. Pradėta ieškoti nedarbo pajamų. Klestėjo korupcija, valstybinio turto grobstymas, spekuliacija.

 

Prasidėjusi pertvarka pažadino ne tik viltį atkurti nepriklausomybę ir siekti aukštesnio gyvenimo lygio. Buvo tikimasi, kad Lietuva sklandžiai pereis nuo planinio socialistinio ūkio į rinkos ekonomiką ir sėkmingai įsitrauks į Vakarų Europos ūkio sistemą.

 

Ketvirtas monografijos skyrius skirtas pramonės raidos analizei atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Šiame skyriuje autorius aprašo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą, kelio į nepriklausomybę sunkumus, nesutarimus Aukščiausiojoje Taryboje dėl esminių ekonominių pertvarkymų kuriant rinkos santykių ekonomiką. Taip pat daug dėmesio skiriama ūkio struktūros pokyčių analizei privatizacijos ir išlikusio turto grąžinimo sąlygomis.

 

Žmonių reakcija į šiuos ekonominius pertvarkymus buvo labai nevienoda. Vieni džiaugėsi privačios iniciatyvos laisve, galimybe susigrąžinti seniai prarastą turtą (ypač to siekė vyresnio amžiaus žmonės), kiti nerimavo, nes nežinojo, kaip jiems reikės gyventi nesant tikriems dėl darbo ir uždarbio, kur reikės dėtis, jeigu bus nuvaryti nuo žemės, iškeldinti iš grąžintinų namų. Ypač prieštaringai buvo vertinama privatizacija už investicinius čekius. Tokią privatizaciją žmonės pradėjo vadinti „prichvatizacija“.

 

Lyginamoji pramonės produkcijos gamybos apimties pokyčių analizė atlikta remiantis natūriniais rodikliais. Tai padeda išvengti kainų pokyčių poveikio. Parodomas žymus gamybos apimčių sumažėjimas ir tai nulėmusios priežastys: rinkų ir žaliavų šaltinių praradimas, labai didelė infliacija (hiperinfliacija), komercinių bankų griūtis, neefektyvi ir valstybinio turto privatizacija, žemės ūkio, kaip pagrindinio žaliavų tiekėjo maisto ir lengvajai pramonei, nuosmukis, nusikalstamumo ir nepasitikėjimo valdžios institucijomis išaugimas, investicijų į gamybą stoka, didelė, ypač jaunų žmonių emigracija.

 

Šiame skyriuje taip pat apžvelgiamos Lietuvos ekonominių pertvarkymų ir pramonės nuosmukio pasekmės. Prie skaudžiausių pasekmių autorius pagrįstai priskiria:

 

  • Gyventojų užimtumo pokyčius. Žymiai sumažėjo užimtumas pramonės ir kitų gamybos šakų įmonėse. Praradus rinką Rytuose ir nepajėgiant gaminti Vakarams, prasidėjo daugelio žmonių grįžimas į natūrinį ūkį, t. y. pradėta gaminti sau.
  • Nedarbą. Privatizuojant pramonės įmones daug žmonių neteko darbo. Nedarbo lygis 1995–2000 m. buvo net apie 17 proc.
  • Gyvenimo lygio kritimą, skurdą. Dėl staigaus ekonomikos nuosmukio smarkiai krito žmonių gyvenimo lygis. Lietuvoje arti skurdo ribos gyvena apie 600 tūkst. žmonių.
  • Visuomenės socialinę diferenciaciją. Lietuvoje skurdžiausiam gyventojų dešimtadaliui tenka 2,7 proc., o dešimtadaliui turtingiausiųjų – 27,7 proc. visų gyventojų pajamų.
  • Emigraciją. Pramonės ir kitų gamybos šakų nuosmukis ir su tuo susijęs nedarbas, gyvenimo lygio smukimas, skurdas nulėmė Lietuvai, kaip nedidelei šaliai, grėsmingą reiškinį – emigraciją. Po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos emigravo apie 500 tūkst. žmonių. Knygoje autorius pažymi skaudžias emigracijos pasekmes – Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą, demografinės pusiausvyros praradimą, stiprią depopuliaciją, spartų visuomenės senėjimą. Didelius nuostolius Lietuva patyrė ir patiria dėl „protų nutekėjimo“.

 

Vertinga yra tai, kad autorius, nagrinėdamas ekonominius ir socialinius procesus, plačiai panaudojo sociologinių tyrimų medžiagą. Tai padeda giliau pažvelgti į pokyčių esmę, priežastis ir pasekmes. Iš monografijoje pateiktų tyrimų rezultatų matyti, kad visuomenės požiūris į socialinius ir ekonominius pertvarkymus yra nevienareikšmis. Kaip didžiausią laimėjimą žmonės laiko patį nepriklausomybės atkūrimą, demokratinius procesus ir Lietuvos pripažinimą kaip savarankišką nepriklausomą valstybę. Labai svarbu, kad Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, NATO ir kitas tarptautines organizacijas. Didžiausiais praradimais žmonės laiko dvasinius praradimus, kultūros žlugimą, korupciją, padidėjusį nusikalstamumą, alkoholizmą, narkomanijos paplitimą. Kaip didelę bėdą pažymi po nepriklausomybės atkūrimo atsiradusį nedarbą, pasitikėjimo savimi praradimą, neviltį. Daugelis mini smukusią ekonomiką, sužlugdytą žemės ūkį, pramonę ir vidutinį verslą, smukusį gyvenimo lygį, skurdą, socialinę nelygybę. Kaip didelės blogybės taip pat minima gimstamumo mažėjimas, „protų nutekėjimas“, politikų ir valdininkų savivalė, pasitikėjimo valdžia nykimas.

 

Monografijos pabaigoje autorius pateikia moksliniais tyrimais pagrįstas išvadas. Jo samprotavimai ir pasiūlymai dėl Lietuvos pramonės raidos krypčių yra ypač reikšmingi.

 

Reikia pažymėti, kad P. Stankevičiaus monografija yra originali. Išsamesnių darbų, kuriuose būtų atskleista pramonės raidos pokyčių poveikis šalies ekonominiams ir socialiniams procesams, šiuo metu trūksta.

 

Monografijoje pateikta mokslinių tyrimų medžiaga įtikinamai parodo, kad be pramonės gamybos plėtros, jos efektyvumo didinimo, neįmanoma išspręsti esminių socialinių problemų (didinti gyventojų užimtumą, kelti gyvenimo lygį, mažinti nedarbą, emigracijos mastus, skurdą ir kt.).

 

Knyga gali sudominti pramonės, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojus, dėstytojus. Ji naudinga aukštųjų mokyklų ekonomikos, sociologijos, istorijos specialybių studentams, rašantiems kursinius ir baigiamuosius studijų darbus, susijusius su Lietuvos ekonomine ir socialine raida.