„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
Birutė Kazimiera SALATKIENĖ. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje
Spausdinti

Arvydas, Malonaitis. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius: VPU leidykla, 2008, 308 p.

 

Arvydas, Malonaitis. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje.

 

Pastaraisiais metais plečiama ne tik Lietuvos archeologinių tyrimų apimtis, bet ir tematika, taikomi nauji tyrimų metodai, keliamos naujos problemos, atliekami visapusiški atskirų archeologinių dirbinių tyrimai. Arvydo Malonaičio monografija apie siauraašmenius kirvius Lietuvoje išplečia būtent tokių tyrimų sritį.

 

A. Malonaičio mokslinių interesų srityje kirvių tema dominuoja jau geras dešimtmetis. Atskiruose straipsniuose pateikęs siauraašmenių, pentinių, įmovinių kirvių analizę bei tipologiją, pritaikęs ergonominių tyrimų metodiką, autorius visus gausius duomenis ir tyrimų rezultatus sudėjo į vieną platų ir išsamų veikalą. Savo tyrimų duomenis autorius pateikė plačiame Baltijos regiono ir centrinės Europos kontekste, ir tai jo darbui suteikė papildomos vertės, galinčios daryti įtaką aplinkinių kraštų archeologiniams tyrimams.

 

Monografijos struktūra gerai apgalvota. Autorius išskiria tris pagrindinius siauraašmenių kirvių tipus ir nagrinėja juos nuosekliai. Įvade pabrėžiama, kad kirviai, nepaisant gausių radinių, Lietuvoje iki šiol buvo daugiau aprašomi, nei tiriami ir tipologizuojami. Kaip pagrindinį monografijos tikslą A. Malonaitis įvardija sisteminį ir visapusišką siauraašmenių kirvių tyrimą, kuris atspindėtas uždavinių formuluotėse – kirvio struktūrinių dalių aptarimas; klasifikacinės jų sistemos sudarymas; atskirų kirvių tipų chronologija ir paplitimas; kirvių dėjimo į kapą tvarka; ornamentuotų pentinių kirvių specifika ir paskirtis; ergonominių pentinių siauraašmenių kirvių tyrimų rezultatai. Taip pat nuosekliai išnagrinėti ir įmoviniai kirviai. Monografijos gale sudėti detalūs, išsamūs recenzuojamam veikalui ir būsimiems tyrimams labai vertingi priedai.

 

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad monografijoje tyrimai ir duomenys pateikiami kompleksiškai, tyrimai detalūs, o išvados pagrindžiamos gausiais papildomais ir lyginamaisiais faktais. Pagirtinas A. Malonaičio siekis parinkti ir pateikti su kirviais susijusius terminus. Kol neturime archeologijos terminų žodyno, tol archeologinėje literatūroje neišvengiame keleto pavadinimų tam pačiam dirbiniui, jo daliai ar procesui pavadinti. Todėl autoriaus parinktus ir motyvuotai paaiškintus terminus reikėtų priimti ir įtvirtinti visų Lietuvos archeologų tekstuose. Nereikia nė aiškinti, kiek tai palengvins tiek aprašus, tiek ir konceptualių tekstų suvokimą.

 

Siauraašmenių kirvių klasifikacija ir tipologija, autoriaus sudarinėjama ne vienerius metus, monografijoje sudėliota į logišką, pagrįstą sistemą. Šis autoriaus tyrimų rezultatas vertingas keletu požiūrių. Pirmiausia visų siauraašmenių kirvių tipų ir jų variantų išskyrimas padarys labai pozityvią įtaką tolesniems monografijos autoriaus ir ypač kitų archeologų tyrimams bei radinių interpretacijai. Kita vertus, detali kirvių analizė ir lyginamoji medžiaga leido autoriui nustatyti jų tipų ir variantų chronologinius rėmus, o to iki jo niekam nebuvo pavykę padaryti. Tą galima pasakyti ir apie detalų visų tipų bei jų variantų kirvių kartografavimą ir jų paplitimo arealo nustatymą, kas iki A. Malonaičio tyrimų buvo menkai detalizuota.

 

A. Malonaitį drąsiai galima pavadinti ergonominių tyrimų pradininku Lietuvoje. Perėmęs baltarusio archeologo G. V. Laskavyj metodą, autorius jį modifikavo ir pritaikė Lietuvos archeologinei medžiagai. Sėkmingas naujo tyrimų metodo taikymas jau savaime yra vertybė, skatinanti jį taikyti kitiems dirbiniams, tačiau autoriui šis metodas leido padaryti labai svarbias išvadas apie kirvio kaip įrankio ir ginklo visumą, atkurti jo pirminį vaizdą. Tai labai naudinga tiems tyrinėtojams, kurių tyrimų objektai ir interesai yra kiti, tačiau kurie neišvengiamai susiję su kirviais. Ypač svarbios autoriaus nustatytos sąsajos tarp kirvio struktūros, parametrų, gamybos technologijos ir jo funkcijos bei efektyvumo darbo procesuose, taip pat kovoje.

 

A. Malonaitis nemažai dėmesio skiria ir kirvio funkcijoms nustatyti, patikslinti. Jis suabejoja Lietuvos archeologinėje literatūroje paplitusiu teiginiu, kad ornamentuoti pentiniai kirviai būtinai turi būti ginklai. Jis taip pat kritikuoja nuomonę, kad kovos kirviai turėtų būti ilgakočiai, ir mano, kad tai veikiau artimos kovos ginklas.

 

Visapusiškas siauraašmenių kirvių tyrimas autoriui leidžia koreguoti keletą ankstesnių teiginių apie kirvių tipologiją ir paplitimą, pavyzdžiui, pentinių kirvių tipų skirtingumą Vidurio ir Rytų Lietuvoje. Jo samprotavimai apie kirvio padėties kitimą kape nuo laidojimo momento iki tyrinėjimo, taip pat apie ašmenimis į žemę kirvio įsmeigimo sakralinę prasmę irgi turėtų patraukti archeologų dėmesį.

 

Žymią monografijos dalį sudaro išsamūs ir vertingi priedai. Pateikti siauraašmenių pentinių (217) ir įmovinių kirvių radimviečių (238) sąrašai, autoriaus žymiai papildyti palyginti su anksčiau skelbtaisiais Lietuvos archeologijos atlase. Žymią priedų dalį sudaro scheminiai brėžiniai – pentinių ir įmovinių kirvių struktūrinių dalių, visų kirvių tipų ir jų variantų projekcijos. Šalia brėžinių pateikiamos kirvių parametrų diagramos, atspindinčios pagrindines statistines tendencijas. Labai svarbios kirvių tipų ir jų variantų chronologinės schemos, kurios labai palengvina naudojimąsi autoriaus tyrimų rezultatais. Išsamios ir kirvių dėjimo į kapus tvarkos schemos bei diagramos. Daug darbo ir kruopštumo pareikalavusios kirvių duomenų suvestinės leido A. Malonaičiui atlikti detalią kirvių analizę, ją autorius ir kiti tyrinėtojai galės panaudoti tolesniuose darbuose. Nemaža grafinės medžiagos – brėžinių ir schemų bei palyginamųjų duomenų lentelę autorius skiria ergonominių kirvių tyrimų metodikai pagrįsti. Labai vertingas priedas yra ir kapų kompleksų su siauraašmeniais kirviais lentelės, kurių duomenys ne tik leido autoriui datuoti kirvių tipus ir variantus, bet yra ir geras metodinis pavyzdys mokslo darbams. Priedus vainikuoja siauraašmenių kirvių ir jų tipo paplitimo žemėlapiai, kurie labai pravers būsimiems tyrimams.

 

Be aptartų neabejotinų monografijos privalumų tenka pareikšti kelias pastabas. Tarp priedų pateikta ir keletas iliustracijų – tai visų iki šiol žinomų pleištinių ir keleto pentinių ornamentuotų kirvių piešiniai. Autoriaus tipologinė analizė buvo grindžiama kirvių projekcijų tyrimais, todėl jų brėžiniai teisėtai dominuoja prieduose. Tačiau nepateikus nė vienos fotografijos skaitytojas taip ir nepamato nė vieno „gyvo“ kirvio, vaizdinė informacija atskiriama nuo scheminės. Fotografijos būtų naudingos ir dėl paties A. Malonaičio minimo jo pastebėtų realaus kirvio vaizdo ir projekcijos skirtumų niuansų. Be to, jos būtų pravertusios iliustruojant kirvių parametrų skirtumus, ypač jų dydį, taip pat viduramžių laikotarpio siauraašmenių kirvių reliktus bei autoriaus minimas šiuolaikines jų apraiškas tarp medžio drožėjų įrankių.

 

Darbo struktūroje taip pat esama šiokio tokio nenuoseklumo. Aptardamas įmovinio kirvio struktūrines dalis A. Malonaitis akcentuoja pleištą kaip dalį tarp įmovos ir ašmenų, pasiūlo jam tinkamiausią terminą (pleištas, kurio, beje, ir pats ne visada laikosi, vietomis rašydamas liemuo), charakterizuoja jį. Toliau nagrinėdamas įmovinių kirvių parametrus autorius mini tik ašmenis ir įmovą, o pleišto ar jo parametrų neliečia ir to niekaip specialiai nepaaiškina.

 

Keleto netikslumų esama šaltinių sąraše. Pavyzdžiui, sudarant įmovinių kirvių dėjimo į kapą tvarkos schemą buvo panaudoti Lieporių kapinyno duomenys, tačiau šaltinių sąraše nepaminėta šio kapinyno tyrimų ataskaita ar kokia nors publikacija. Darbe esama ir keleto nuorodų netikslumų, tačiau jų beveik neįmanoma išvengti didesnės apimties publikacijose, todėl jos nedaro įtakos monografijos kokybei.

 

Arvydo Malonaičio monografija „Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje“ yra svarus indėlis į Lietuvos archeologijos paveldo pažinimą ir jo interpretaciją. Ji reikšminga tyrimų apimties, naujų metodų taikymo, duomenų gausos ir tikslumo požiūriais, puikiai atspindi naujas archeologijos mokslo tendencijas. Didelio pagyrimo autorius nusipelno už gyvą, vaizdingą kalbą, sugebėjimą įdomiai ir patraukliai rašyti apie, jo žodžiais tariant, tokį paprastą daiktą – kirvį. Jo monografijoje kirvis tarsi atgyja savo pirminiu pavidalu, jis parodomas kaip tikslingai sukonstruotas ir meistriškai pagamintas įrankis ir ginklas, patogus rankai, gerai pritaikytas kirsti, tašyti, skelti ir kautis.