„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
Aurelijus GIEDA. Istorikas ir istoriografija transformacijų laikmečiu: tarp naujos istorijos proveržių ir Klėjos sugrįžimo refleksijų
Spausdinti

Eidintas, Alfonsas. Istorija kaip politika: įvykių raidos apžvalgos. Vilnius: Versus aureus, 2008, 440 p.

 

Švelnus vėjas ir augmenija ežerų ir upių pakrantėse niekada nesiliovė šnabždėti teisingų ir galingų senovės valdovų vardų, pasakoti rezistentų ir tremtinių sagų. Kolektyvinė sąmonė kratėsi melagio kepurės, dėl kurios ją varstė pikti žvilgsniai. Oficiali istorija mirė, ir tai buvo tik į gera. Beliko tik teisingai atsukti laikrodžio rodykles ir pasakyti vaikams, kad jie susapnavę baisų sapną. Teisybei – taip. Bet kurgi jos ieškoti?

 

Ugnė Karvelis, Istorijos toboganai[1]

 

Negi sovietmečiu Lietuvoje, tiksliau, sovietinėje Lietuvoje, Klėjos visai nebūta? Kaip keitėsi jos veidas ir pavidalas laisvėjančioje transformacijų visuomenėje 1987–1993 m.? Kokias galimybes tuometiniai socialiniai procesai atvėrė istoriografijai kaip mokslui, kaip kūrybos formai? Kaip ilgoje ideologizuoto standartinio naratyvo architektonikoje, užsitęsusioje, deja, ne vieną dešimtmetį, radosi naujos formos ir platūs naujovių, „baltų dėmių“ užpildymo, stabilių tematinių poslinkių ženklai? Pagaliau, ar klausimas dėl Klėjos padėties sovietinėje Lietuvoje yra kartu savotiškas istoriko intelektualinio sąžiningumo, drąsos, individualių polinkių ir gebėjimų klausimas? Istorija kaip politika, istoriografinių tradicijų sankirtos (naujoji vs tarybinė), atminčių kovos arenos ir gyvųjų atminčių įsiliejimas į visuomeninį naratyvą, stulbinamai išaugęs naujos, kitokios istorijos visuomeninis poreikis – sovietinės ir postsovietinės lietuvių istoriografijos tradicijų sandūros, poslinkio, transformacijų kontekstas. Tokiems ir panašiems klausimams, procesams ir apmąstymams atvira neseniai pasirodžiusi Alfonso Eidinto darbų rinktinė su plačiu „Įvado vietoje“ (p. 9–68), užbaigtu 2005 m. rugsėjo 1 d.

 

 

Knygos autorius viliasi, kad ji bus naudinga visų pirma istorijos fakultetų studentams, politologams, dėstytojams, istorijos mokytojams, gimnazistams. Žinoma, kad visais šiais atvejais atitinkamai skirtingos būtų ir minimos knygos recenzijos, žvelgiančios į autoriaus dėstomus dalykus daugiaperspektyviškai. Čia pat autorius priduria, jog būtų laimingas, jei jo leidinys ateityje praverstų rašantiems istorijos mokslo raidos studijas ir gal net lietuvių istoriografijos istorijos būsimiems autoriams (p. 67). Kai kurie istorijos mokslo raidos, istoriografijos istorijos klausimai – šios recenzijos išeities taškas. Reikia pasakyti, kad skaitant A. Eidinto darbų rinktinę, istoriografijos klausimai tiesiogiai atsiveria dviem prasmėmis. Pirma, kaip istorijos mokslo padėties Lietuvoje sovietmečiu bei Atgimimo laikotarpiu liudijimas. Antra (neabejotinai susijusi su pirmąja), kaip atskirų istorinių temų ir jų blokų, aktualių laisvėjančios istoriografijos fone, radimosi iliustracija. Įdomu tai, kad 1988–1990 m. gana naujos, greičiau „neįprastos ar nepatogios“, temos Lietuvos istoriografiniame diskurse (tokios kaip A. Smetonos biografija, prieškario Lietuvos diplomatinės ir politinės problemos, holokausto problematika) tapo ne tik ateinančių Lietuvos istoriografijos dešimtmečių kasdienybe, bet netiesiogiai ir geresnių sąlygų istorijos mokslui ieškančiu ir pačią istoriografiją akceleruojančiu vyksmu. Tačiau į tai ateita labai iš lėto, itin mažais žingsneliais.

 

Visa sudėtinga ir klampi, ideologiškai supinta sovietmečio istorijos kaip mokslo ir kaip režimui patarnaujančios veiklos situacija yra aprašyta straipsniuose ir studijose, kurių, kalbant apie Lietuvą, tikrai nėra itin gausu. Tai, žinoma, suteikia A. Eidinto knygai aktualumo.

 

Sovietinio režimo baudžiamieji visasąjunginiai veiksmai prieš akademikus, tarp jų ir prieš istorijos mokslą[2], buvo žinomi dar prieškario Lietuvos istorikams, t. y. dar tais laikais, kuomet Lietuva buvo žinoma kaip nepriklausoma valstybė su sostine Kaune, su savo išaugintais istorikais, kurių didelė dalis paliko Lietuvą 1944 m. Juk tarp nuteistųjų „akademinėje byloje“ buvo ir lietuvių istorikų itin aukštai vertinamas LDK, „rusų-lietuvių valstybės“ tyrinėjimų autoritetas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1932) Matviejus Liubavskis (1860–1936). Gerai žinomas senosios, ikirevoliucinės rusų istorikų kartos atstovas 1930 m. nepagrįstai apkaltintas vadinamojoje „akademinėje byloje“, suimtas ir po metus trukusio proceso išsiųstas į Ufą Baškirijoje, ten jis ir mirė. Nepraėjus nuo to nė dešimtmečiui, sovietinės pertvarkos (ir istorijos mokslo srityje) atėjo ir į Lietuvą: ideologinio slėgio, sau parankios kadrų politikos ir kitų mokslo prievartavimo priemonių fone vykdyta istorijos mokslo sovietizacija 1940–1941 metais[3]. Su trumpa pertrauka, kuomet istorijai su kai kuriais istorikais teko mestis į kitą ideologinę stovyklą, kai istorikams, kaip, beje, ir kitiems tarnautojams, savo darbo anketose teko atsakinėti į įsakmius klausimus dėl tėvų ir senelių tautybės[4], sovietizacija savo ilgalaikiais įspaudais padengė Lietuvoje pasirodančius istorinius tekstus, istoriografijos teoriją ir praktiką, turint galvoje ir periodizaciją, temų ir problemų atranką, jų sprendimų būdą, darbo archyvuose ypatybes, specfondus, cenzūrą, savicenzūrą ir t. t. Darbo archyvuose ypatybės, pradedant tik iš dalies prieinamais ar dažnai tiesiog neprieinamais šaltiniais, baigiant archyvuose padarytų išrašų cenzūravimu, kad juose neliktų kokių pavojingų įrašų. Teleologinė istorijos paskirtis – istorija turėjo tarnauti partijos interesams virsdama partijos ir politikos liaupsinimo priemone. Veikla ribojama baimių ir sovietmečio apsidraudėliško režimo taisyklių. Kelias į kompartiją, privalomos autoritetų citatos, informacijos trūkumas (specfondai, infocidas), daugelis kitų sovietmečio istoriko veiklą reglamentuojančių taisyklių atsiduria autoriaus retrospektyvaus žvilgsnio centre, kaip svarstymo apie istorikus ir istoriografiją sovietmečiu probleminiai rėmai ir minties judesio, veiksmo sąlygos. Žinoma, kad tos bendrosios sąlygos ne visiems istorikams buvo vienodos, tačiau, nepaisant net tos aplinkybės, probleminiai istoriografijos sklaidos klausimai čia tik prasideda. Net esant daugmaž formaliai panašioms sąlygoms stebėtina istorikų pasirinkimų, sprendimų ir veiklos įvairovė, ką jau kalbėti apie Atgimimo laikotarpio istoriografiją, kai pačios sociopolitinės sąlygos istorijos tyrimui ir rašymui darėsi atviresnės, sunkiai iš anksto numatomos ir identifikuojamos.

 

Šią vasarą švenčiame „Baltijos kelio“ dvidešimtmetį, tačiau kol kas atsakyti į daugelį sovietmečio ir Atgimimo laikotarpio istoriografijos klausimų tik pradedame. Ir ne tik todėl, kad stokojame analitinių praėjusio laikmečio istoriografijos tyrimų, ar kad susidurtume su politizuotos istoriografijos tyrimų aktualumo problema, tačiau ir dėl to, kad daugelis sovietmečio ir Atgimimo laikotarpio istorikų (dažnai priklausantys ir vienam, ir kitam kontekstui) tebėra tam tikrose aktyviose veiklos ir galios pozicijose, kas iš tiesų šiai temai teikia daug egzistencinės ir psichologinės įtampos. Kitaip sakant, minima tyrimų problematika išlieka dar ir šiandien vienu ar kitu kampu konfliktiška, kurią ne taip paprasta metodologiškai ir psichologiškai deaksiologizuoti.

 

Be to, visiškai įmanomos kelios tos pačios istoriografijos istorijos versijos. Įsivaizduokime, kad mokslo sociologijos prieigos ribose sukurta Lietuvos sovietinės istoriografijos istorijos versija. Tai būtų institucijų, mokslinės produkcijos, tematikų, besikeičiančių bendrųjų sociopolitinių sąlygų, istoriko profesijos įvairių struktūrinių komponentų sklaidos istorija. Pavyzdžiui, kaip atrodytų sovietinė Lietuvos istoriografija, jei jos analizėje išskirtinį prioritetą teiktumėm disertacijų[5] srauto įvairiais pjūviais analizei (niekas neabejos, kad disertacijos bet kurioje mokslinėje disciplinoje ar programoje yra kartu ir tos tyrimų srities vienas svarbiausių rodiklių, savotiškas lakmuso popierėlis)? Manau, tokiu keliu tik dar labiau argumentuotai pagrįstume tezę, kad istorijos visuma tarnavo partijai, tačiau kur ir kokios buvo išimtys, kiek būta mokslo, suprantamo mūsiškai? Kitos istoriografijos istorijos versijos konstruojamos remiantis idėjų istorija, konkrečiais atskirų istorikų tekstais, darbais, turinčiais išliekamąją vertę ir t. t. Prie pastarosios krypties glaudžiasi šiuo metu populiarėjantys atsiminimai[6], prisiminimai[7], interviu[8]. Ir tai suprantama, nes būtent taip, t. y. per konkrečius istorikų išgyvenimus ir jų darbus, veiklas ir užmačias, suprantama istoriografijos istorija išlaiko savo humanistinę vertę, nors ir tapdama šiek tiek herojiškai romantiška istorijos mokslo sklaidos traktuote.

 

Suderinti ir kritiškai įvertinti įvairius liudijimus, ieškoti kompromiso tarp išorinių ir vidinių istoriografijos plėtotės veiksnių būtų svarbus istoriografijos istorijos metodologijos uždavinys. Vienas pirmųjų bandymų kompleksiškai ir iš įvairių disciplinų perspektyvų peržiūrėti Lietuvos sovietinę istoriografiją buvo atliktas 1995 m. vykusioje mokslinėje konferencijoje „Zenono Ivinskio skaitymai 95“, kurios metu sovietinės Lietuvos istoriografijos kompleksiško kritinio įvertinimo postulatai buvo iškelti į pirmaeilį konferencijos tikslų ir uždavinių planą[9]. Tai buvo labiau klausimų kėlimas ir signalizavimas, bendro probleminio svarstymų lauko formulavimas be galutinių atsakymų į daugelį klausimų. Kaip keitėsi istorijos mokslo situacija Lietuvoje sovietmečiu ir Atgimimo laikotarpiu? Sovietmečio istoriografijos monolite turėjo rastis vienokie ar kitokie lūžiai, pasikeitimai, kad ir nedideli. Akivaizdu, tai būtų pagrindas sovietinės istoriografijos Lietuvoje periodizacijai. Užtenka žvilgtelti į minėtas sovietmečio istorikų disertacijas, jų kaitą ir slinktį, kad pamatytume tam tikrus požiūrių, formuluočių, retorinių štampų ir problematikų pasikeitimus. Galima pastebėti, kad 1987–1990 m. laikotarpio disertacijos jau kiek kitokios, tačiau tikrosios istoriografinės naujovės tuo laikotarpiu telkiasi „smulkesniuose“ darbuose: straipsniuose, kalbose, istorinėje publicistikoje. Pagaliau mitinguose ryškėja naujos istoriografijos, naujos istorijos turinys, programa ir pavidalas. Todėl nėra itin netikėta, kad Atgimimo laikotarpiu aktyviai rašę istorinėmis temomis, sakę kalbas visuomenėje ir darbo kolektyvuose, dalyvavę diskusijose ir polemikose vieną dieną atliks savo tuometinių publikacijų peržvalgą, atranką, ir tai galės tapti vieno ar kito istoriko profesinės raidos savivaizdžio versija, kūrybiškai susikurta savo profesinio identiteto ir laikysenos Atgimimo laikotarpiu pozicija. Alfonsas Eidintas tai atliko vienas pirmųjų, o minimos knygos skaitytojams pasisekė – jie turės gerą progą susidurti su sąmonės pervartos laikotarpio, kaip pažymi autorius, žmogumi, kuris tuo metu, t. y. 1986 m., pradėjo dirbti Lietuvos MA Istorijos institute, nuo 1990 m. balandžio mėn. tapusiame Lietuvos MA Lietuvos istorijos institutu. Žinoma, kad autorius turėjo unikalią galimybę pasikeitimus istoriografijoje stebėti iš labai arti, juose dalyvauti ir juos inicijuoti, o ir apskritai pagreitintai suktis to meto Lietuvos istorikų tyrinėjimų ir istorinės publicistikos kasdienybės centre.

 

Savo knygos įvadinę dalį pavadindamas „ideologinio išsilaisvinimo auto(i)liustracija“ Alfonsas Eidintas atrodo tiesus ir stojiškas, turintis nemaža drąsos (gal neatsitiktinai knyga prasideda straipsniu iš 1987 m. balandžio mėn.: Apie rašytojų ir istorikų drąsą? (p. 69–80): <...> tų klausimų mano kartos ir vyresnių už mus atstovai ėmėmės pirmą kartą, neturėdami tam ne tik pakankamai šaltinių, literatūros, bet ir neretai dar ir pakankamo dalykinio pasiruošimo. Bent jau keliais itin svarbiais Lietuvos XX šimtmečio istorijos klausimais (p. 14–15). Arba štai – <...> Nusimanydamas apie 1919 m. realijas galėjai būti (o ir buvau!) pusėtinas profanas 1939–1940 m. įvykiuose Lietuvoje, ką čia kalbėti apie kvalifikuotas diskusijas kitais XX a. Lietuvos istorijos klausimais (p. 15). Dar daugiau, anksti nenueita gana tradiciniu „slėpimosi už faktų rinkimo“ keliu, o iš dabar išleistos knygos ataidi jau 1992 metais pokalbyje su Liūtu Mockūnu pasakyti žodžiai: „Pirmą straipsnį atspausdinau 1978 metais, dabar jų esu parašęs apie 40, tačiau kokių penkių tikrai nenorėčiau matyti savo bibliografijos sąraše, kaip ir iš penkių savo knygų dviejų knygų lyg ir nebenorėčiau savintis – dabar atrodo lyg drignių užkrimtus parašyta...“ (p. 108). Analitiškai nusiteikusiam istoriografijos istorikui ne viena vieta knygoje bus verta refleksijos, svarstymo, įdėmesnio įsižiūrėjimo. Pavyzdžiui – <...> Dabar beveik (išskirta mano – A. G.) sutinku su V. Šliūpo pastaba, kad jei nebuvo galima tinkamai ir visapusiškai parašyti apie dr. J. Šliūpą, geriau buvo iš viso knygutės nespausdinti (p. 44).

 

Vienaip ar kitaip, Lietuvos istoriografijoje šis A. Eidinto sumanymas sudėti vienon knygon savo pereinamuoju laikotarpiu 1987–1993 m. (kartu ir dvi publikacijos holokausto tematika iš 2001 m.) publikuotus darbus, taip ne tik autorefleksiškai klausiant apie istoriko ir aplinkos savitarpio santykį ir pokyčius, bet ir skaitytoją skatinant klausti ir identifikuoti istoriografijos pokyčių skalės diapazoną – įdomus, ir, reikia pasakyti, intriguojantis. Vien iš naujo keliant istorijos ir politikos santykio klausimą, jį suprobleminant, manau, buvo tvirtai žengta pirmyn istoriografinėje tradicijoje, kurioje istorijos ir politikos kategorijos pernelyg trivialiai traktuojamos nelygintinais, tolimais, o kartais ir nieko bendro neturinčiais dydžiais. A. Eidintui pavyko parodyti, kad problema yra kur kas sudėtingesnė. Neatsitiktinai būtent tas autoriaus darbo aspektas buvo įvertintas kvalifikuota recenzija[10] pirmiausiai, todėl nėra reikalo čia plačiau leistis į tą problematiką.

 

Prieš pora metų pasirodė Aurimo Švedo disertacija, skirta sovietinei lietuvių istoriografijai, jos oficialaus diskurso ir alternatyvų klausimams 1944–1985 m.[11], kurios gynimo metu[12] prof. Antanas Kulakauskas klausė disertacijos autoriaus ir dėl darbo chronologijos, t. y. ar pagrįstai užaštrinta 1985 m. chronologinė riba, kai mes tuo metu daugiau ar mažiau hipotetiškai galime teigti, kad iki 1987 m. nieko ypatingo dar nevyko? Disertacijos autorius pagrindė savo pasirinktą chronologiją įvairiais parametrais (tarp jų ir atsirandančiu vidiniu istorinių tekstų laisvėjimu), tačiau kalbant apie istorijos mokslo išorines sąlygas iš esmės pritarė oponentui. A. Eidintas pradeda kaip tik straipsniu iš 1987 m., būtent čia matydamas savo kūryboje besikeičiančios istorijos atspirties tašką ir didelės istoriografinės transformacijos pradžią. Įdomaus ir įtraukiančio skaitymo.

 

Nuorodos

 

 



[1] Karvelis, U. Istorijos toboganai. Kultūros barai, 2006, nr. 5, p. 5.

[2] Брачев, В. С. "Дело историков" 19291931 г. г. СПб.: Нестор, 1997, 113 с.

[3] Pgl.: Ragauskas, A. Istorijos mokslo sovietizacija 1940–1941 metais. Lietuvos istorijos metraštis. 1994. Vilnius, 1995, p. 94–109.

[4] Kas keletą metų pasikeičiančios darbuotojų „žinių apie save“ anketos, t. y. standartiniai klausimynai, kuriuos turi pildyti tarnautojai ir kuriuose ypač gilinamasi į asmens buržuazinę, vėliau į tautinę kilmę, paskui vėl į klasinės priklausomybės klausimus – yra būdinga karo pervartų ir griežtų visuotinių ideologinių veiklos rėmų iliustracija.

[5] Pgl.: Lietuvos istorikų disertacijos 1940–1990 (Bibliografija). Sud. E. Kvaraciejūtė. Vilnius, 1992, p. 42.

[6] Pvz.: Dundulis, B. Istorijos mokslo labui: memuarai. Istorija, 1996, t. 34, p. 3–55; Gaigalaitė, A. Į save ir istoriją pažvelgus: [atsiminimai]. Vilnius: Vaga, 2002, 284 p.; Kulikauskas, P. Kelias į archeologiją: atsiminimai. Vilnius, 2003, 245 p.; Jasas, R. Apie sovietmetį, pasipriešinimą ir save. Kultūros barai, 2003, nr. 2, p. 70–74; Žepkaitė, R. Gyvenimas atiduotas istorijai: [prisiminimai]. Vilnius, 2006, 103 p.

[7] Pvz., Sigita – Justo duktė, Laimono žmona: prisiminimai apie istorikę S. Noreikienę, laiškai. Sud. J. V. Paleckis, G. Paleckytė. Vilnius: Baltrus, 2006, 429 p.

[8] Pvz., „Pripratom, ir juokas neima“. Bronys Savukynas atsako į Aurimo Švedo klausimus. Naujasis Židinys-Aidai, 2006, nr. 12, p. 538–546; „Minuotojas klysta tik vieną kartą“. Mečislovas Jučas atsako į Aurimo Švedo klausimus. Naujasis Židinys-Aidai, 2007, nr. 5–6, p. 226–236; Siekiau būti ištikimas. Antanas Tyla atsako į Aurimo Švedo klausimus. Naujasis Židinys-Aidai, 2008, nr. 1–2 p. 30–37; „Mano tėvas buvo didmiesčio žmogus“. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas. Naujasis Židinys-Aidai, 2008, nr. 9–10, p. 387–400; Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų: Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas. Vilnius, 2008, 278 p.

[9]Keturias dienas trukusioje konferencijoje nubrėžti tam tikri sovietmečio istoriografijos situacijos ir jos įvertinimo galimybių horizontai, pranešimuose ir diskusijose paliestos, be istorijos mokslo situacijos, ir archeologijos, etnologijos, kalbotyros, literatūrologijos, kino, filosofijos padėties sovietmečiu tam tikri aspektai. Šios konferencijos medžiaga išspausdinta specialiu „Lietuvos istorijos studijų“ leidiniu Nr. 2, žr. Lietuvos sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai (sud. A. Bumblauskas ir N. Šepetys). Vilnius, 1999, 435 p.

[10] Lopata, R. Istorijos politika ir politikos istorizavimas. Politologija, 2008, nr. 4 (52), p. 87–103.

[11] Švedas, A. Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.) [Rankraštis]: daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Vilnius, 2006, 195, [122] lap.: schem. LNB RS, f. 132-3861; Švedas, A. Soviet Lithuanian historiography: official discourse and its alternatives (1944–1985) = Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.): summary of doctoral dissertation: humanities, history (05 H). Vilnius, 2006, 38 p.

[12] Plačiau apie gynimą žr. Gieda, A. Disertacijos gynimas, besišaukiantis užrašų knygelės (Apie Aurimo Švedo daktaro disertaciją „Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.)“ ir jos gynimą, įvykusį 2006 m. gruodžio 15 dieną. Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 18, p. 128–132.